Knyga, kurią, manau, galima drąsiai vadinti klasika. O kaip kitaip, kai ji padariusi įtaką iš tikrųjų klasika tituluojamoms knygoms, tokioms kaip Orwell „1984-ieji“, Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ar Bradbury „451 Farenheito“. Manau, nepelnytai mes apie šį Zamiatin romaną žinome mažiau nei reikėtų - aš ir pati išgirdau apie jį gal tik prieš porą metų, nors knyga parašyta... 1920-aisiais! Man truputį neįtikėtina, kad nuo jos parašymo praėjo jau beveik šimtmetis. Taip, šimto metų senumo distopija.
Prieš tūkstančius metų jūsų protėviai Vieningosios Valstybės vardu didvyriškai užvaldė visą Žemės rutulį. <...> Jums lemta uždėti išganingąjį proto jungą kitose planetose gyvenančioms - galimas daiktas, dar gūdžios laisvės sąlygomis - nežinomoms būtybėms. Jei jos nesupras, kad nešame joms tiksliai matematiškai apskaičiuotą laimę, turėsime jėga priversti jas būti laimingas.
Norint suprasti, kokio tai svarbumo faktas, reikėtų žinoti, kas vyko tais metais (iškart atsiprašau visų istoriją išmanančių žmonių dėl galimų klaidų). Pabandykite susidaryti vaizdinį laikotarpio, kuriame buvo išleista knygelė apie XXVI amžių:
- neseniai baigėsi I Pasaulinis karas;
- pradėta vykdyti prohibicija JAV;
- Prancūzija okupuoja Mėmelį (arba, jei jums labiau patinka, Klaipėdos kraštą);
- Adolfas Hitleris pristato savo partijos programą;
- Tarybų Rusijos armija užima Vilniaus kraštą;
- gimsta tokios asmenybės kaip Jonas Paulius II, Charles Bukowski, Ray Bradbury.
Ir taip, Zamiatin išleidžia distopiją. Nereikia nė sakyti, kad romanas Rusijoje nebuvo išleistas (tai padaryta tik 1988 m.), o autorius, be abejo, sulaikytas.
Romano veikėjai gyvena Vieningojoje Valstybėje, kur visi gyvena absoliučios laimės sąlygomis. Visi gyvena pagal griežtus Valstybės nustatytus grafikus, kuriuos kiekvienas mato Valandalentėje - dienotvarkė sustyguota, tik du kartus per dieną (nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 valandos) per Asmenines Valandas leidžiama veikti ką tik nori. Valstybė įveikė tokias silpnybes kaip Alkis ir Meilė, jų nebėra. Žmonės gyvena stikliniuose namuose, tad tu esi visą laiką stebimas, išskyrus tas valandas, kai pas tave ateina moteris, nešina rožiniu talonu - tada leidžiama užsitraukti rožines užuolaidas. Pagrindinis veikėjas, kuris ir pasakoja mums istoriją, yra inžinierius D-503. Taip, vardai šioje visuomenėje taip pat neegzistuoja. Viskas paremta skaičiais ir matematika, o individuali sąmonė yra laikoma rimta liga, kaip ir susirgimas siela.
Protėviai pajėgdavo kurti tik apimti vadinamųjų įkvėpimo priepuolių - tai mums nežinoma epilepsijos forma.
Neslėpsiu, kad prie rašymo stiliaus reikėjo priprasti. Pradžioje sakiniai lyg ir vientisesni, tačiau, vis keičiantis pagrindiniam veikėjui (jis užrašinėja dienos įvykius), kalba tampa labiau kapota, dažnai sakiniai neužbaigiami. Iš tikrųjų tai atspindi paties D-503 išgyvenimus. Na, pabandykite įsivaizduoti: esate matematikas, jūsų mąstymas paremtas skaičiais, o gyvenime nėra vietos jokiam jausmui (nėra net minčių apie tokią neorganizuotą nesąmonę). Ir staiga pradedate jausti! Atrandate savyje pyktį, gąsdinantį nežinomybės jausmą, meilę - visiškas pasimetimas, visiška priešingybė tam, koks buvote. Tokiomis aplinkybėmis tikrai nebelieka laiko pilnai užbaigtoms mintims. Tad nors ir užtruko, kol prisijaukinau tokį stilių, visgi jis atspindi vidinį sumišimą daug geriau nei kažkokie žodžiai.
Rytoj - kasmet vykstančių Rūpintojo rinkimų diena. Rytoj nesugriaunamos savo laimės tvirtovės raktus mes ir vėl įteiksme Rūpintojui.
Žinoma, tai tikrai neprimena chaotiškų, neorganizuotų senųjų rinkimų, kai - juokas sakyti - net rinkimų rezultatų nežinota iš anksto. <...> Rinkimai teturi simbolinę reikšmę: priminti, kad esame vieningas, galingas milijonaląstis organizmas.
Autoriaus drąsa šitaip kritikuoti Stalino Rusiją negali nežavėti. O kas liūdniausia, kad per šimtą metų kai kuriose valstybėse tai nė kiek nepakito. Net ir dabar nereikia net toli ieškoti tokių šalių pavyzdžių. Tuo man ir patinka distopijos - kad ir kada jos būtų parašytos, visais laikais bus aktualios. Kitos temos gali pasenti, nebetikti šių dienų aktualijoms, bet tik ne tos, kur knygų puslapiuose nugulusios mintys apie tobulas ateities visuomenes. Žmogaus protas yra neįtikėtinas. Net ir Zamiatinas užbaigia savo kūrinį žodžiais: „Nes protas turi nugalėti“, prieš tai akivaizdžiai parodydamas tokio „proto“ trūkumus.
Ar XXVI a., kurį jau taip seniai pavaizdavo Zamiatinas, dar toli? Ar jau čia pat, už kampo? Kiekvienas tikriausiai galime atsakyti skirtingai, nelygu iš kokios perspektyvos pažvelgsime. Visgi labai linkiu niekam to nesulaukti. Geriau gyvenkime šioje neorganizuotoje pirmykštėje būklėje, mūsų taip paprastai ir kartais neatsakingai vadinama laisve.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą