Uždraustų knygų savaitė 2019. Knygų cenzūra dabar: kodėl?

Rugsėjo 25 d. Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje knygų klubas „9 puslapis“ organizavo atvirą susitikimą – diskusiją tema „Knygų cenzūra dabar: kodėl?“, skirtą kasmetinei Uždraustų knygų savaitei paminėti.

Karlas aka Kaziukas - kas jį turi, tas kalba!

Uždraustų knygų savaitė pradėta minėti JAV 1982 m. – toks poreikis atsirado, kai pastebimai padaugėjo knygų, sulaukiančių cenzūros iššūkio bibliotekose, knygynuose bei mokyklose. Šventė laisvei skaityti netruko išplisti už Jungtinių Valstijų ribų ir dabar yra minima visame pasaulyje, o šią savaitę vykstančių renginių tikslas yra atkreipti dėmesį į laisvos ir atviros prieigos prie informacijos vertę. Knygos yra cenzūruojamos dėl įvairiausių priežasčių, o vienos dažniausių buvo aptartos ir susitikime: smurtas, politika ir lytinio pobūdžio temos.

Knygų klubo narės šįkart pakvietė diskusijai apie knygų cenzūrą: ar ji egzistuoja dabartiniame pasaulyje? Jei taip, kodėl tai vyksta? Kokios knygos ir dėl kokių priežasčių yra cenzūruojamos, draudžiamos ar norimos pašalinti iš bibliotekų lentynų? Kokie yra cenzūros būdai ir ar mes patys, to net nesuprasdami, kartais netampame cenzoriais? Kas turi teisę pasakyti, ką galime ir ko negalime skaityti?

-          Ir dar mąsčiau apie knygas. Ir pirmą sykį supratau, kad kiekvienoje iš tų knygų slepiasi žmogus. Žmogus turėjo jas sumanyti. Žmogus turėjo sugaišti marias laiko, kol surašė jas į popierių. <...> Gal koks žmogus paaukojo net visą gyvenimą, surašytų bent dalį to, ką jis matė stebėdamas pasaulį ir gyvenimą. O aš ateinu – bum! – ir per dvi minutes viskas baigta.

Ray Bradbury „451 Farenheito“, p. 68-69

Viena iš nuskambėjusių minčių buvo, kad mūsų diskutavimo kultūra dar labai jauna ir nėra sukuriama terpė argumentuotai diskusijai. Tai pastebima ne tik knygų pasaulyje, bet ir apskritai visuomenei aktualiais klausimais – dažnai nemokame (ar nenorime) įsiklausyti į kitokią nuomonę, kuri ne tokia pati, kaip mūsų, ir esame taip įsitikinę savo teisumu, kad net nesiekiame ieškoti argumentų ir analizuoti tam tikrų problemų. Bet asmeninė nuomonė nėra visuotinai priimta tiesa – diskusijos dalyviai sutarė, kad visų pirma reikia suvokti, kad kiekvienas bet kokią problemą vertiname skirtingai, tačiau galime daryti tai tik subjektyviai. Galbūt tai pripažinus atsirastų vietos kokybiškai diskusijai. Tuo pačiu reikėtų atrasti laiko sau ir pasidomėti temomis, kurias mums sunku suprasti, taip siekiant sulaužyti stereotipus ir bandyti pažvelgti į pasaulį atviresnėmis akimis.

Dar 1985 m. Charles Bukowski viename savo laiške rašė, kad „cenzūra yra įrankis tų, kurie jaučia pareigą slėpti realybę nuo savęs ir kitų. Jų baimė yra tik negebėjimas susidurti su tuo, kas tikra“. Peržvelgiant knygų, sulaukiančių daugiausiai iššūkių dėl neva netinkamo turinio, sąrašus, kiekvienais metais juose galima pastebėti itin realių istorijų, nagrinėjančių svarbias problemas. Pavyzdžiui, visame pasaulyje sėkmės sulaukusi Jay Asher knyga „Trylika priežasčių kodėl“, nagrinėjanti opias patyčių, savižudybės temas, nuo išleidimo 2007 m. tris kartus pateko į TOP 10 draudžiamų knygų sąrašą. Priežastis – savižudybės propagavimas. Diskusijos metu buvo išsakyta mintis, kad visgi knygų cenzūravimas labai priklauso nuo paties skaitytojo. Vienas tą patį kūrinį gali matyti kaip vadovėlį, skatinantį užsiimti kažkuo, kas mums yra nepriimtina ar skaudu, o kitas – kaip prevencinę priemonę, kuria galima skatinti tolesnę diskusiją, ieškant problemos sprendimo būdų. Šis klausimas buvo iškilęs ir tuo metu, kai tarp paauglių sparčiai išpopuliarėjo Melvin Burgess knyga „Heroinas“ - skaitėme ją visi, buvome sužavėti visi, bibliotekos iš tėvų sulaukė daug priekaištų dėl tokio siaubingo leidinio, skatinančio vartoti narkotikus. Kol kas nepažįstu nė vieno, kuris būtų skaitęs šią knygą ir įjunkęs į bet kokios rūšies svaigalus ar narkotines medžiagas.

Knygų apimtis sumažėjo. Santraukos. Apžvalgos. Laikraštukai. Viskas suverdama iki kamšalo burnai, greitos pabaigos. <...> Klasikai yra apkarpomi, kad tiktų penkiolikos minučių radijo laidoms, tada dar kartą patrumpinami, kad užimtų stulpelį knygoje, kurį galima perskaityti per dvi minutes, galiausiai iš jų telieka dešimties ar dvylikos eilučių skiltis žinyne.

Ray Bradbury „451 Farenheito“, p. 72

Visuomenei visais laikais labiau rūpėjo duona ir žaidimai. Daug paprasčiau perskaityti keletą niekuo neįpareigojančių knygų, tokių, kurios neužduoda gilesnių klausimų, nei vieną tokią, kuri dar keletą dienų verčia mąstyti ir nepaleidžia iš savo gniaužtų, kuri suteikia daugiau klausimų nei atsakymų. Taip, negali ištisai skaityti vien klasikų ar tiesiog emociškai sunkių knygų. Bet ar norėdami cenzūruoti, skaitytojų akimis, per daug sudėtingas knygas, kalbančias apie visuomenei jautrias temas, elgiamės teisingai? Viena iš diskusijos dalyvių pasiūlė mintį, kad cenzūra – paprasčiausiai vienas iš visuomenės valdymo būdų. Kuo daugiau „sukramtytos“ ar neargumentuotos (bet išsakytos kaip neginčijamas faktas) informacijos pateikiama, tuo lengviau pakreipti žmones į vieną ar kitą pusę (apie tai nemažai kalbama ir Gustave Le Bon knygoje „Minios psichologija“).

Žmogus yra begalinio horizonto būtybė. Tai reiškia, kad žmogus gali būti be galo kvailas, ir be galo geras, ir be galo baisus. – Tomas Šernas

Rūta Vanagaitė „Mūsiškiai“, p. 288

Man atrodo, kad uždrausti yra labai paprasta. Daug sudėtingiau yra paaiškinti vieną ar kitą reiškinį. Norint kažką paaiškinti, reikia domėtis. Reikia klausti KODĖL, ieškoti atsakymų ir vėl klausti. Tik taip galime pasipriešinti cenzūrai ir nesileisti stumdomi. Kasdien švęskime laisvę skaityti ir mąstyti!

* * * 

Besiruošiant diskusijai skaitytos knygos:

Jay Asher „Trylika priežasčių kodėl“

Bret E. Ellis „Amerikos psichopatas“

Sherman Alexie „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“

William S. Borroughs „Nuogas kąsnis“

Vladimir Nabokov „Lolita“

Madeline Miller „Achilo giesmė“

Tamara Bach „Mergina iš Marso“

Charles Bukowski „Paprastos beprotybės istorijos“

Marius Ivaškevičius „Žali“

Ray Bradbury „451 Farenheito“

Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“

Rūta Vanagaitė „Mūsiškiai“