2020 m. vasario 9 d., sekmadienis

Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė „Kabinetas 339“

Manau, kad šiame gyvenime yra dvi ypatingai slidžios temos, ir jeigu jomis diskutuojama, reikėtų būti atsargiam, nes tiesiog labai paprasta įžeisti kitą vien dėl savo asmeninių pažiūrų: tai religija ir politika. Kai dar dirbau medicininį darbą, mūsų kabinete buvo griežtai uždrausta apie tai kalbėtis – to dar betrūko, kad pacientai, turintys dirbti tam, kad pasveiktų, dėl kalbų ir nesutarimų su tokiais pat pacientais būtų išgabenti su pakilusiais spaudimais :D Visgi tos temos yra vienaip ar kitaip įdomios – net neabejoju, kad net visiškai nesidomintis žmogus turi nuomonę apie tai, kas turėtų būti valdžioje, ir ką tas kažkas turėtų daryti, kad gyventi būtų geriau, ar kurią religiją turėtume išpažinti, o kurios geriau jau nereikia. Esu vienas iš tų žmonių, kuris aktyviai politika nesidomi (kasdien nelaukiu pakabinusi nosies, kol pasirodys kokia naujiena apie vieną ar kitą veikėją, ir tikrai jau aršiai nediskutuoju su kitais), tačiau nėra ir taip, kad tai nebūtų visai neįdomu. Domėtis privalu, būtina ir tikrai tikrai reikia. Kodėl? Atsakymas yra štai ši knyga.

Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė – 15min tyrimų skyriaus žurnalistai. Gavę žinutę iš slapto šaltinio, pradėjo tyrimą, ir viskas kuo toliau, tuo gražiau skleidėsi, pynėsi ir raizgėsi, kol galų gale sugulė į knygą. Į knygą, kurioje parodoma, kas vyksta mūsų premjero kabinete, o taip pat labai atvirai atskleidžiama tiriamosios žurnalistikos virtuvė.

Aš net nežinau, nuo ko pradėti pasakoti apie šią knygą. Ją tiesiog reikia skaityti. Sakyčiau, kad ji viršijo mano lūkesčius – lyg ir žinojau, kad bus gera, bet nesitikėjau, kad tiek. Gera ta prasme, kad pasakojimas labai sklandus, parašyta itin įdomiai, nedėstomi tiesiog sausi faktai – skaitantieji tokias vadina page turner‘iais. Nes knygos nesinori padėti, tą dieną (nes kitai jau nelabai lieka) gali nevalgyti, neiti į tualetą, su niekuo nebendrauti. Tik galvoji: kuo dar nustebins valdžios vyrai? Ir kaskart norisi susiriesti į kamuoliuką ir išbūti tą siaubą.
Taip, siaubą. „Kabinetas 339“ – kaip gerai sukaltas trileris. Kaip mano mylimos distopijos. Pradžioje dar bandžiau save įtikinti, kad taip ir yra, kad viskas čia išgalvota. Deja, taip nėra. Kadangi knyga apima keletą plačiai nuskambėjusių skandalų, todėl pagrindinės temos mums kaip ir pažįstamos – tikiu, kad nė vienam žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose nepavyko išvengti naujienų nei apie mokytojų streikus, nei apie apribotą žurnalistų priėjimą prie registrų centro duomenų. Bet kas už jų slypi? Nemažai atsakymų galite gauti paskaitę būtent šią knygą.
Apskritai bandžiau atkasti, kokią dar knygą skaičiau, kuri būtų sukėlusi tiek daug emocijų. Taip, kiekviena knyga savaip paliečia, na, bet čia buvo kažkokia bomba. Nuolatos lydintis pyktis, nuostaba (tikrai ne gerąja prasme), beviltiškumo jausmas. Prisiekiu, vienoje vietoje vos nepradėjau verkti iš pykčio – išgelbėjo tik tai, kad buvau viešoje vietoje. Užvertusi knygą tiesiog sėdėjau ir keletą minučių žiūrėjau į sieną. Nežinojau net kuo užsiimti, kad tik nukreipčiau mintis nuo to, ką perskaičiau.
O atmetus visas politines peripetijas, galiu pasakyti, kad buvo labai įdomu skaityti apie tiriamosios žurnalistikos darbą. Bent jau aš tikrai neįsivaizdavau, kaip viskas vyksta. O dirbti tokį darbą reikia neeilinės stiprybės. Mes matome tik galutinį produktą – parašytą straipsnį (šiuo atveju – ir knygą),  greitai perskaitome, ir dar galime sugebėti pasakyti, kad „ai, ką čia šitas, net rašyt nemoka“. Bet nesusimąstome, kokį kelią turėjo nueiti žurnalistas, kad pateiktų mums informaciją. Aš nekalbu apie tuos, kurie rašo, kokios spalvos kojines geriausia mūvėti pirmadienį, kad būtų mažiausia tikimybė pakliūti į avariją. Kalbu apie tikrą tiriamąją žurnalistiką, kur reikia kapstytis po daug purvo, kol atrandi tai, ko ieškai. O atradęs tai, randi ir dar daugiau nešvarumų. Ir taip, atrodo, be galo. Manyčiau, tiek emocijų sugebėjo iššaukti ir toks atviras pasakojimas. Sugebėjimas prisipažinti patekus į aklavietę, sugebėjimas pasakyti, kad taip, kažkur padariau klaidą, savo jausmų ištransliavimas – trumpiau tariant, supratimas ir pripažinimas, kad esi tiesiog žmogus, o ne superherojus.

Per Kalėdinį knygų klubo susitikimą darėme tokį dalyką: pasirinkome tris knygas ir reikėjo kiekvieną apibūdinti vienu žodžiu. Neabejotinai ši šauna į sąrašo viršūnę ir štai jums vienas žodis: šlykštu.

1 komentaras:

Anonymous rašė...

kam padėjo susigrąžinti savo meilužius ir sugriautus namus, susisiekiau su juo per savo „WhatsApp“ numerį: +2347084887094, nes mano vaikinas, kurį aš labai myliu iš visos širdies ir jis myli. aš taip pat, bet staiga jis pasikeitė ir atsisuko į mane ir neapykantos manimi nedarė jokios priežasties, kad paliko namus, o vėliau išgirdau, kad jis gyvena su kita moterimi. Šis elgesys buvo labai keistas, tarsi juo būtų manipuliuojama, jis užblokavo mane nuo visas jo kontaktas socialinėje žiniasklaidoje ir aš nesugebėjau su juo susisiekti. Aš norėjau susigrąžinti savo vaikiną. Gyvenimas be mano vaikino man buvo tikra netvarka, nes aš jį labai myliu ir žinau, kad jis mane myli ir aš, ieškau pagalbos iš jo artimų draugų ir šeimos narių, bet man nesiseka sugrįžti. Norėjau dramatiškų pokyčių ir maniau, kad magija gali būti sprendimas. Aptaręs rezoliuciją su DR AJAYI, jis man suteikė vilties, kad jis atkurs mano santykius atgal, nes jis jau mane užmezgė. Jaučiausi įsitikinęs, kad jis iš tikrųjų privers mano vaikiną grįžti namo, ir jis padarė! Fantastiška, ką šis nuostabus rašytojas padarė man, jo pagalba yra neįkainojama! Nežinau, ką būčiau padaręs be DR AJAYI. DR AJAYI atlieka savo darbą taip gerai, kad yra organizuotas ir labai funkcionuojantis, manau, kad jis yra geriausias rašybos žinovas, į kurį galiu pasikliauti, kai kalbama apie bet kokius burtus. Aš esu labai dėkingas, kad jo burtai suveikė, jei jums reikia pagalbos, susisiekite jam el. paštu arba „WhatsApp“: +2347084887094. Aš patikinu, kad viskas pasikeis už jus.