Dörte Hansen „Mano ne mano namai“

Kaip dažnai renkatės knygą pagal viršelį? Kiek iš jūsų rinktumėtės tokį? Aš tikrai nesu nei rožinių, nei švelnumėlių viršelių fanė. Bet čia ir vėl pasiteisina iki skausmo pažįstamas posakis NESPRĘSK APIE KNYGĄ PAGAL VIRŠELĮ. Nes po juo gali slėptis labai gera istorija!

Hildegarda, Vera ir Anė - trys giminės moterys, apie kurias sukasi visas pasakojimas. Iš Rytprūsių į sodybą šiaurinėje Vokietijoje Vera atklysta po karo, kur, būdama dar visai mažytė mergaitė, su mama apsigyvena sename didžiuliame name. Nors jis ir baugina, tačiau Vera jame praleidžia visą gyvenimą. Kol vieną dieną sulaukia viešnios, ieškančios prieglobsčio.

Naktimis, kai iš vakarų atslinkdavo audra, namas it jūros bangų blaškomas laivas imdavo aimanuoti.

Knygą skaitėme knygų klube. Iš visų pasiūlytų knygų už šią visai nebūčiau balsavusi, bet net nenustebau, kad ją išsirinkome. Narių dėka perskaitau tokių knygų, į kurias net neatkreipčiau dėmesio lentynoje, eičiau ir praeičiau :D Ir ką jūs sau galvojate - tai pirmoji knyga per mūsų gyvavimo laikotarpį (tai reiškia, kad iš viso perskaitėme 10 knygų), kuri patiko VISOMS. Kad ir kokią puikią knygą būtume skaičiusios, vis tiek bent vienam žmogui iš 13 nepatinka, ir man čia visiškai normali praktika, ir dargi būna smagu, kad ne visus sužavi tos pačios knygos. Ir štai, visiškai netikėta, kad Hansen romanas paliko tokį stiprų ir, svarbiausia, teigiamą įspūdį visoms.

Kas patiko man:

• Pasakojimo ritmas ir stilius. Atrodo, pasakojama tiesiog apie gyvenimą. Na, juk nėra taip, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime, taip pat ir veikėjų, kasdien, kas minutę vyktų kažkokie siautėjimai, likimus keičiantys įvykiai ir pan. Visgi skaityti absoliučiai nenuobodu. Galbūt ir dėl veikėjų charakterių (prie jų dar prieisiu), bet labiausiai dėl to, kad tai… tiesiog taip artima kiekvienam. Tegul tam tikri įvykiai atsitikę vienąkart gyvenime, bet padarę neatitaisomų pasekmių - kam nėra bent kartą tekę to patirti? Kitas dalykas - šokinėjimas laiko juostoje ir tarp veikėjų likimų. Niekada nesibaidžiau to nenuoseklumo, bet kuo toliau, matau, kad tuo labiau patinka toks pasirinktas pasakojimo stilius.

• Jau minėti veikėjų charakteriai. Atrodo, visi yra svarbūs. Žinoma, yra keletas pagrindinių, o visi kiti - tik probėgšmais pasirodantys pasakojime, tačiau kiekvienas iš jų yra be galo svarbus. Ne tik svarbus, bet ir unikalus. Šiame Vokietijos kaime, kuriame vyksta veiksmas, verda gyvenimas. Kiekvienas gyventojas jame turi savo vietą ir vaidmenį. Vienų būdas atsiskleidžia prižiūrint savo sodą, kitų - iš požiūrio į juos supančius žmones bei jų veiksmus. Tikrai spalvinga kaimynystė, kurioje kiekvienas ras kažką sau artimo.

• Miesto ir kaimo sugretinimas. Bet ne kažkokia bloga prasme, o tiesiog pasitelkiant lengvą ironiją. Manau, ir dabar vyksta panašūs dalykai, kada miestuose pragyvenę žmonės staiga atranda kaimą, išsikelia ten ir jaučiasi keičiantys pasaulį. Jokiais būdais nesakau, kad tai blogai - bet koks gyvenimo būdas yra geras, jeigu tik žmogus gerai jaučiasi, o jei dar kažką iš to sukuria - bravo. Tik čia Hansen taip visiškai paprastai ir nevyniodama į vatą pasako tai, apie ką dažnas pagalvojame, bet nuslopiname tas mintis viduje.

• Namas. Čia jau net sunku ką ir bepasakyti. Namas šioje knygoje yra ne šiaip pastatas. Be jokių abejonių, jis čia - vienas pagrindinių veikėjų. Visada gyvas, nepajudinamas, skleidžiantis garsus, kartais gąsdinantis savo galybe ir paslaptimis. Namas, reikalaujantis pagarbos. Atrodo, kad tu pas jį gyveni ir būtent jis diktuoja savo taisykles. Ar dabar taip pagarbiai elgiamės su savo namais? Gal, jei gyvename tokiuose, kurių istoriją galime pasukti šimtą ar daugiau metų atgal. Kitu atveju - labai suabejočiau. Bet šio Namo sakralumas - nenuginčijamas. Paskaitykite ir suprasite, apie ką aš.

Neveizėk į ton posi.

Po to, kai vasarą perskaičiau Friedenthal „Melancholiją“ ir sužinojau, kad originalo kalba knygos pavadinimas yra visiškai kitoks, dabar Goodreads patikrinu kone kiekvieną skaitomą knygą. Ir kiek daug gražių dalykų atrandu pavadinimuose! Labai norėjau patikrinti ir šią, nes kažkodėl buvau įsitikinusi, kad pavadinimas kitomis kalbomis turėtų būti tikrai ne toks. Neklydau. Iškart užbėgu už akių pasakydama, kad radau keletą ir visi jie puikiai atitinka knygos nuotaiką ir temą. Originalo kalba „Mano ne mano namai“ yra „Senoji žemė“. Anglams pasirodė, kad „Šis namas yra mano“. Švedams - „Vyšnių žemė“, o štai prancūzams - „Vyšnių medžių šešėlyje“. O pats paprasčiausias ir, bent jau man, pats jaukiausias, atsirado Italijoje - ten knyga vadinasi „Grįžk namo“.

Žemaičių kalbos intarpai, daug nutylėtų dalykų ir visa tai, ką paminėjau aukščiau, sudaro puikų pasakojimą. Iš pirmo žvilgsnio - lengvą ir neapkraunantį, bet iš tiesų savyje turintį daug prasmės, šiek tiek liūdesio, bet gerokai daugiau vilties ir šviesos. Puikiai tinka savaitgaliui ar tiesiog ramiam vakarui, kai norisi susipažinti su įdomiais veikėjais ir pajusti, kuo jie gyvena.