Art Spiegelman „Maus“

Knygų instagramas – stebuklinga vieta. Būtent jo dėka į mano rankas pakliuvo knyga, apie kurios egzistavimą nė nenutuokiau. Ir taip laiku, kad geriau ir nesugalvotum. Taigi, dar viena grafinė novelė. Dar viena Aušvicą išgyvenusiojo drama.

Paprašytas sūnaus, savo istoriją pasakoja Vladekas Špygelmanas, Lenkijos žydas, karo metais atsidūręs Aušvico koncentracijos stovykloje.

Man kuo toliau, tuo labiau patinka grafinės novelės formatas. Ypatingai čia viskas pavaizduota labai įtaigiai. Labai patiko pasirinkimas, kaip vaizduoti žmones: žydai nupiešti kaip pelytės, vokiečiai – katės, lenkai – paršeliai, vėliau atsiranda ir prancūzų – varlių. Jei piešinyje yra minia, iškart gali atskirti, kokios tautybės joje susimaišiusios. Be abejo, taip atspindima ir tuometinė tam tikros tautybės žmonių būsena – žydai buvo persekiojami, o lenkai, pradžioje tiesiog gyvenę šalia, galiausiai ėmė skųsti savo kaimynus. Būtent toks pasirinkimas labiau sustiprino įspūdį, kurį ir šiaip jau būtų palikusi tokia istorija.

Sunkiausia (kuo guodžiausi ir instagrame, bet iškart buvau paprotinta – nors nuo to ne itin palengvėjo) buvo priprasti prie vertimo. Jau rimtai svarsčiau galimybę knygą atidėti į šalį ir užsisakyti anglišką leidimą, kuriame taip nekliūtų laužyta kalba, „kad“ naudojimas su bendratimi... Galiausiai man buvo paaiškinta, kad toks vertimas yra specialus – norint parodyti, kad Vladekas taip niekad ir neprisitaikė prie gyvenimo JAV, nors ir mokėjo anglų kalbą, tačiau ji buvo netaisyklinga. Na, tai bent kartą gyvenime pasistengiau išjungti savyje grammar nazi mygtuką, ir skaičiau toliau, nes istorija, žinojau, tikrai bus gera. Buvo sudėtinga, tai tiesiog perspėju, kad čia vienintelis galimas sunkumas, su kuriuo susidursite skaitydami šią knygą. Nes visa kita – puikiau nei puiku.

Dar vienas istorijos ypatingumas yra tas, kad tokia skaudžia tema parašytoje knygoje, paraleliai atskleidžiami tėvo ir sūnaus santykiai. Tėvo, sužeisto nuo karo metu patirtų siaubų, ir sūnaus, gyvenančio gana patogų amerikietiškąjį gyvenimą. Iš pradžių net šiek tiek pykdė sūnaus nesupratimas, kodėl tėvo toks specifinis būdas, kodėl jis elgiasi taip keistai. Buvo įdomu stebėti, kaip istorija apie Aušvicą suartina dvi skirtingas kartas, kurių kiekvienai svetimos kitõs problemos. Taip pat puikiai atvaizduota, kaip tokie tragiški įvykiai paveikia ne tik tuos, kurie juos išgyvena, bet ir ateities kartas. Padeda geriau suprasti ir mus supančius žmones, kurie yra paveikti tam tikrų didelių istorinių įvykių – natūralu, kad tai palieka žymes visam gyvenimui. Ypač tokie siaubai kaip lageriai ir koncentracijos stovyklos.

Knygos nugarėlėje parašyta, kad tai – sėkmingiausias pasakojimas apie holokaustą. Paprastai tokių teiginių baidausi, bet šįkart tikrai nesumeluota. Na, jei ne pats sėkmingiausias, tai bent jau vienas iš tokių. Paveikiantis ir sukrečiantis.