Thomas Harris "Hanibalas"

Galiu pasiskelbti tikra knygų apie Hanibalą Lekterį skaitytoja - ši knyga yra paskutinioji dalis, kad ir kaip bebūtų gaila.

Šioje knygoje tęsiama istorija, papasakota "Avinėlių tylėjime". Kadangi tą baisiai seniai skaičiau, tai smulkmenų nepamenu, bet kad vieno pagrindinių veikėjo Meisono Verdžerio veidą jis sumaitino šunims, puikiai atsimenu. Meisonas, arba tai, kas iš jo liko, bando sumedžioti talentingąjį daktarą Lekterį pasitelkdamas šiurpiausius būdus, bet.. Visada yra bet :)

Kai kam nors pasakau, kad Hanibalas man patinka kaip personažas, tai visi tik pradeda juoktis ir sukioti pirštą prie smilkinio. Aš nesakau, kad man patinka tai, kad jis žudo, ir dar taip šlykščiai (už tokius vaizdingus žmonių mėsinėjimo aprašymus dėkoju Harrisui). Bet personažas su neatpasakojimais atminties klodais (knygoje tai vadinama rūmais ir labai sukonkretizuota), nepaprasta įžvalga, stipria psichologija, mokslininko protu ir nepalaužiama logika tikrai žavi. O kur dar rafinuotas skonis.. Jis net sugeba mylėti (ne tik mažąją sesutę Mišą), tai aiškiausiai pamatome šioje knygoje ir galiu pripažinti, kad mane toks posūkis maloniai nustebino.

Apskritai Harrisas tikras meistras. Sukūrė tokį nepriekaištingą personažą (taip, aš jį liaupsinau ir nenustosiu to daryti), taip prikaustantį pasakojimą! Iš pirmo žvilgsnio istorija gali atrodyti parašyta primityviai ir lakoniškai (na, panašiai ir yra), bet tai tikrai nėra prastas pasakojimo būdas. Sakyčiau, čia viskas net labai tinka.

Vienas tobuliausių detektyvų. Tiesą pasakius, ir nesu daugiau jų skaičiusi, išskyrus Thomas Harris rašytas knygas apie Hanį, kaip aš sakau. Likau nenusivylusi, tikrai tikrai.

Lorena A. Hickok "Helenos Keler istorija"

N-tąjį kartą pasidžiaugsiu savo specialybe. Norint geriau suprasti savo būsimus pacientus dėstytoja tiesiog liepia pažiūrėti atitnkamus filmus ir net skaityti grožines knygas! Viena iš tokių - Helenos Keler istorija.

Tai - biografinė knyga apie aklą, kurčią ir nebylę mergaitę Heleną. Pas septynerių metų laukinukę vieną dieną atvyksta mokytoja, kuri visaip bando išmokyti mergaitę paklusnumo ir išmokyti bendrauti. Su didelėmis mokytojos ir pačios Helenos pastangomis ji išmoksta skaityti, rašyti, ir net kalbėti. Ji baigia koledžą ir niekada neatsisako ištiesti pagalbos rankos savo likimo draugams.

Knyga parašyta pakankamai primityviai - aš pati ją skaičiau jau seniai, gal aštuntoje klasėje. Ji maždaug tokiai amžiaus grupei ir pritaikyta - rimti dalykai papasakoti paprastais sakiniais, viskas nupiešta aiškiai. Tiesa, jau nepamenu, kada buvo paskutinis kartas, kai skaičiau knygą su paveiksliukais! Šioje knygoje net ir tokių galima atrasti :) Todėl knygelė dar suplonėja ir skaitymo sumažėja (ir šiaip jau nėra daug, tik 110 puslapių).

Apskritai istorija yra įkvepianti, tikrai. Ne kiekvienas girdintis ir matantis žmogus tiek pasiekia, o Helena, būdama visiškai kurčia ir akla pasiekė tikrai daug. Be abejo, padedama mokytojos. Man pačiai skaitant įdomiausia buvo (į tai tikriausiai ir turėjau atkreipti dėmesį) mokytojos metodai, kaip ji mokė Heleną: iš pradžių susivaldyti, vėliau - kurčnebylių abėcėlės, suteikdama žodžiams prasmę. Ir visgi manau, kad svarbiausia čia buvo be galo stipri Helenos asmenybė. Ji pati su dideliu užsidegimu ir užsispyrimu siekė užsibrėžtų tikslų, neatsipūsdama nė minutėlės, nenustodama tikėti savo jėgomis. Manau, kad daugeliui žmonių to trūksta, todėl Helena Keler turėtų būti pavyzdys.

Siuntinukas!

Kad taip kasdien gaučiau po naują knygą!..

... tai nebeturėčiau jų visų kur dėti, jau nekalbu apie galimybę perskaityti.

O štai šiandien važiuodama iš paskaitų sulaukiau skambučio iš kurjerio, kuris pranešė, kad atgabena man knygą :)

Dar kartą ačiū Sandrai, kad man ją paskyrė :) Atrodo įdomiai ir turėtų lengvai susiskaityti. Pradėsiu dar nežinau kada, nes rikiuojasi nemenka krūvelė ne tik grožinės literatūros, bet ir mokslo.. Bet kartais galima nuvogti laiko nuo mokslo ir skaityti tai, kas tau patinka, ar ne? :)

Pirkiniai

Šiandien pagaliau (praėjus 2 mėnesiams) atsiėmiau savo Kauno kolegijos lyderių apdovanojimą. Jame buvo: kolegijos dėklas popieriams, raštas, flash'as su kolegijos atributika, saldainiukų dėžutė su kolegijos atributika ir, pats svarbiausias ir mieliausias dalykas, Pegaso dovanų kortelė, 30 Lt vertės! :)

Nieko nelaukdama, pasinaudojusi paskaitų nebuvimo proga, nukulniavau į knygyną ir įsigijau tokią knygą, apie kurią jau seniai svajojau.

Kol kas vaikų turėti tikrai nesiruošiu ir jų rengti mokyklai taip pat :D Bet ši knyga tobulai tinka mano profesijai! Čia yra tiek paprastų žaidimų, kurios mums kaip tik per paskaitas reikia galvoti ir neturint patirties labai sunku tai padaryti.. Pavyzdžiui, vaikas turi išvynioti į rutuliukus susuktą popierių, vaikas padeda galvą ant stalo ir klauso aplink sklindančių garsų, o paskui papasakoja, ką girdėjo. Ir pan. Žodžiu, tikiuosi, kad ši knyga bus labai naudinga tiek paskaitose, tiek dirbant savo darbą.

O kadangi iki viso čekio išnaudojimo pritrūko 2 Lt, tai dar du primokėjau ir nusipirkau tokį štai ženkliuką:

Fainas, ane? Blaškiausi tarp dviejų, tokio ir to, kurį nusipirkau. Ir visgi pasirinkau knyginį :) Pamaniau, kad geriau pabrėžti savo privalumą, o ne trūkumą :D Nes miego tai tikrai beveik visada noriu.

Vilniaus knygų mugė 2012

Vakar antrą kartą teko apsilankyti didžiausioje ir laukiamiausioje skaitančių žmonių šventėje - Knygų mugėje. Iškart noriu padėkoti Alma litterai už kvietimus - taip sutaupiau ir pinigų bilietui, ir laiko, nes eilė buvo nenusakomo ilgio.. O dar sako, kad žmonės neskaito :) Visi tie skeptikai, tikiuosi, apsilankė Knygų mugėje ir suprato, kad nusišneka. O kiek žmonių dar negalėjo atvykti!

Į mugę važiavau su bendrabloggere Rita iš kito mūsų rašomo blogo. Be galo smagu rasti bendraminčių, kurie nori kartu pasimakaluoti tose spūstyse prie stendų. Taip, jau ko ko, bet žmonių tai ten netrūko. Neįmanoma ramiai praeiti ir apžiūrėti stendų bei visų juose esančių knygų. Truputį erzino tai, bet ko aš tikėjausi..

Kaip ir pernai, pirmasis pamatytas žymus žmogus buvo Leonidas Donskis :) Gaila, nepavyko nufotografuoti, nes pradėjo plūsti minios žmonių ir va. Taip pat dar mačiau Adamkų! Jis buvo su apsauga, kuri nieko neprileido, tad turiu tik nekokybišką nuotrauką, kaip tikra paparacė :D

Šįkart mugėje nuėjau į knygos pristatymą, kuris vyko vienoje iš konferencijų salių. Pasirinkau A.Čekuolio "Faktai ir šypsenos" pristatymą. Labai norėjau paklausyti, ką jis papasakos. Deja, paties Čekuolio nebuvo, nes jis neseniai susitraumavo stuburą ir gydytojai neleido atvykti :( Tačiau jis bendravo telefono pagalba, balsą girdėjome per kolonėles, o pats Čekuolis girdėjo viską, kas vyksta salėje. Buvo paskaityta keletas ištraukų iš naujosios knygos, jis atsakinėjo į žiūrovų klausimus.. Nors ir paties nebuvo, o žmonių buvo galybė, net netilpo visi susėsti (džiugu, kad buvo labai daug jaunimo), bet pasisėdėjimas buvo be galo jaukus. Kažkaip buvo sukurta ta nuotaika, Čekuolis išvien juokavo.. Kaip ir savo knygose :) Labai patiko.

Be abejo, neapsiėjau ir be pirkinių.. Pernai pirkau vieną knygą, o šiemet jau dvi:

Įsigijau Faktus, knyga yra kartu su DVD, kuriame - penkių Čekuolio laidų įrašai. O kai pamačiau Obuolio stende Merginą su drakono tatuiruote.. Ji kainavo tik 25 lt!! Visą laiką iki išėjimo iš mugės svarsčiau, pirkti ar ne. Nesugebėjau atsispirti :) Kadangi filmai labai labai patiko, o knyga, sako, dar geresnė, tai laukiu kokios nors properšos savo moksluose, kada galėsiu ją paimti į rankas. O ir kambariokė apsidžiaugė :)

Tai va taip. Po mugės įspūdžiai visada būna patys geriausi :) Kitais metais jau teks vežtis daugiau santaupų, kad galėčiau nusipirkti tris knygas - taip ir augsiu kas metus :)

Skaitau kitaip

Galiu pasakyti, kad mano specialybė labai įdomi, kadangi mus moko pačių įvairiausių dalykų. Turime paskaitą Ergoterapija regos ir klausos negalią turintiems asmenims. Jos metu mokėmės skaityti. Kvailokai skamba? O jei pasakysiu, kad tai buvo Brailio raštas? :)

Štai taip parašytą tekstą dėstytoja paprašė perskaityti, arba, kaip aš sakau, išversti. Tekstas turbūt iš konstitucijos, ar dar iš kokių įstatymų, nes labai jau oficialus. Bet vis tiek buvo be galo įdomu skaityti. Pamenu, kai buvau gal ketvirtoj klasėj, tai mūsų mokytoja turėjo klasėj Bibliją, parašytą Brailio raštu, taip pat ir lentelę bei tą ylą, kuria reikia rašyti. Mokėjau visas raides ir skaičius be jokių pasižiūrėjimų - buvau tikrai prasikalus ant šito :D Todėl gal ir dabar nebuvo sunku prisiminti, nes mano vertimo tempas buvo žvėriškas, palyginti su kitų grupės draugų :D Tikrai tikrai labai patiko, norėčiau, kad dažniau tokius dalykus darytume. Iš pradžių, kol susipažinau su visomis raidėmis ir atsekiau, kur yra tarpai tarp raidžių, žodžių ir eilučių, darbas vyko lėčiau, tačiau praktiškai nuo penktos eilutės beveik nebereikėjo pasižiūrėti į lapą, kuriame yra paaiškinti šie rašmenys. Dėstytoja pasakė, kad kam nepatiko šis darbas, tai gal ne tą specialybę pasirinko.. Džiaugiuosi, kad esu kaip tik ten, kur ir turėčiau būti.

Būtų įdomu perskaityti knygą, parašytą tokiu raštu. Žinau, kad būtų sudėtinga ir užtruktų, bet smalsu, labai smalsu, kaip sektųsi :)

Umberto Eco "Rožės vardas"

Pirmoji knyga iš Knygų iššūkio įveikta! Mačiau, kad kiti jau ne vieną yra perskaitę, bet aš tikrai nesigailiu išlaukusi tinkamo momento ir paėmusi šią knygą į rankas. "Rožės vardas" jau senokai guli mano lentynoje, turim tokį senesnį leidimą, kaip nuotraukoje. Vis pavartydavau ją ir padėdavau, neva tai raidės per smulkios, ne nuotaika pradėti ir panašūs atsikalbinėjimai pačiai sau. Ne veltui sakau, kad subrendau šiai knygai. Man atrodo, kad perskaičiau ją labai tinkamu metu. Net nežinau, kodėl taip manau.

Romano veiksmas vyksta viduramžių Italijoje. Brolis Viljamas su savo mokiniu atvyksta į benediktinų vienuolyną, kuriame turi įvykti popiežiaus Jono XXII ir imperatoriaus Liudviko legatų susitikimas. Deja, vienuolyną kasdien sukrečia vis nauja nelaimė - brolių mirtys. Viljamui pavesta išaiškinti šias žmogžudystes.

Viskas pasakojama jauno novicijaus Adso akimis, mat jis užrašinėjo viską, kas vyko per septynias dienas, kol jis ir mokytojas viešėjo vienuolyne. Knygos pradžioje net pasakoma, kad tai rankraštis.

Galiu pasakyti, kad viduramžių labirintai iškart įtraukia. Kažkodėl visada prieš paimdama tokį rimtą kūrinį nusiteikiu šiek tiek (labai mažai!) skeptiškai, ir dar niekada man neteko nusivilti. Gal toks nusiteikimas padeda ir leidžia iš knygos pasiimti viską, ką ji duoda.. Skaitydami galime daug sužinoti apie tuometinį vienuolynų gyvenimą, apskritai apie viduramžišką mąstymą, filosofiją, kurie tik apibendrintai išdėstomi mokyklos vadovėliuose. Viskas čia taip gyva, kad labai nesunku įsivaizduoti niūrų vienuolyną ir jo abatą, tiesos trokštantį Viljamą ir vis dar savęs ieškantį Adsą.

Ne mažiau už viską, kas susiję su viduramžiais, įtraukia ir detektyvas. Labai įdomu skaityti mokyto žmogaus Viljamo samprotavimus, kas galėtų būti susijęs su mirtimis, jo keliamas hipotezes. Kaip tikrame detektyve viskas išaiškėja tik paskutiniuose puslapiuose - ir gana tragiškai, sakyčiau.

Tokia knyga stipriai sugriebia į savo nagus ir nepaleidžia. Nors man, kaip teorinei krikščionei, tolimi samprotavimai apie Dievą ir jo kelius, vis tiek "Rožės vardas" sugebėjo mane užburti.

Miško pasakos

Šiandien per žinias pamačiau akibrokštą: mano labai mėgstamą ir suskaitytą knygelę apie nykštukus traukia baudžiamojon atsakomybėn! O už ką? Jei esat ją skaitę, bet nematėt šiandienos naujienų, tai vis tiek turbūt daug galvos sukti neteks. Atseit joje reklamuojamas alkoholis!! Baisiai pasipiktinau. Kaip šitaip galima?

Na, nežinau, gal šiuolaikiniai pypliai ir įžvelgtų čia kažkokį įdomumą ir norą pabandyti gerti, bet kai aš buvau maža, tikrai taip negalvojau. Pamenu, per visą puslapį buvo piešinukas, kaip nykštukas rodo ežiui, kaip kitaip galima panaudoti obuolius, o ne tik valgymui. Labai gražu ir spalvinga (vaikystėj apskritai buvau šių knygelių gerbėja ir turiu visą seriją). Ir taip, tikrai žmogus, parašęs šią pasaką, norėjo pasidalinti kalvadoso gaminimo receptu (tikriausiai visi mažiukai, išgirdę pasaką, iškart puola gamintis šio gėrimo).

Jeigu jau taip nepatinka, tai padėkit knygynuose šią knygą receptų skyriuje.

Gerai kiti ponai pastebėjo (na, čia akivaizdu, tiesą sakant): o kokios mūsų, lietuvių, pasakos? Asmeniškai man niekada nebuvo jauku skaityti pasaką apie Elenytę, kurią ragana nori įmesti į žarijų duobę, o prieš tai išsukinėja jos šuniukui kojytes. Neatrodo baisiau? Be to, pusė pasakų baigiasi žodžiais "alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau." Vėliau pastebėjau, kad tai parašyta ir straipsnyje .

Žodžiu, palikit ramybėj šią pasaką ir eikit užsiimti svarbesniais darbais, didieji Lietuvos protai.

Haruki Murakami "1Q84. Antra knyga"

Antrąją 1Q84 trilogijos dalį surijau greitai. Jei nebūtų buvę visokių trukdžių (pavyzdžiui, netobulos akys, kurių niekada neskauda), tai būčiau per dvi dienas suvalgiusi kaip nieko. Na, bet gerai, kad galėjau pasimėgauti ilgėliau.

Labai daug ko papasakoti ir nėra: čia tęsiama istorija, prasidėjusi balandžio - birželio knygoje. Tik čia atsiranda daugiau mistinių dalykų: susipažįstame su Lyderiu, daugiau sužinome apie oro lėliukę ir Mažuosius žmones, apie du mėnulius.

Man patiko, kad Aomamė pagaliau nebėra tokia šalta, kad ji parodo vis daugiau jausmų ir savo išgyvenimų. Pirmoje knygoje man labiau patiko skaityti skyrius, kuriuos pasakoja Tengo (kadangi istorija pateikiama jo ir Aomamės akimis, kas antrame skyriuje). O dabar patapo vienodai įdomu, kas nutiks abiems.

Labiausiai pykstu ant Murakami: nutraukė knygą tokioje įdomioje vietoje!! O dar labiau pykstu ant to, kas drįso paimti trečią dalį iš bibliotekos! Siaubas, kaip noriu ją paskaityti ir kuo greičiau pamatyti, kuo viskas užsibaigs..

Haruki Murakami "1Q84. Pirma knyga"

Sveiki, mielieji!

Aš jau atidariau savo naujųjų metų knygų lentyną :) Labai džiaugiuosi, kad tai padariau su Murakami, kaip ir praeitais metais, beje :) Gal tai taps gražia tradicija?

Sunku būtų nupasakoti, apie ką ši knyga. Be abejo, tai aliuzija į George Orwell'o "1984-ieji". Bent jau pirmojoje dalyje (jų, kaip žinia, yra trys) Murakami vos vos prisiliečia prie jam taip būdingos mistikos. Jos yra, bet knyga pakankamai realistiška. Neaišku, kaip bus toliau.. :)

Knygoje Murakami pasakoja apie du žmones - Aomamę ir Tengo, abu trisdešimtmečiai. Atrodo, kad jie visiškai nesusiję, tačiau taip ir maniau, kad negali būti dviejų skirtingų istorijų. Aomamė yra savigynos instruktorė, o kai prireikia - žudo niekšus vyrus, kurie žiauriai išnaudoja moteris. Tengo - matematikos mokytojas, laisvalaikiu rašantis romanus. Tokia tat pažintis su dviem pagrindiniais veikėjais.

Džiaugiuosi, kad ir čia Murakami neišsižadėjo tradicinių dalykėlių: vieniši trisdešimtmečiai ir moterų ausys! Su šypsena skaičiau ir laukiau, kada gi pasirodys ausys. Ilgai laukti neteko :) Apskritai viskas buvo labai įdomu. Nors veiksmo ir ne per daugiausiai, bet įtraukė kaip reikiant.. Skaičiau ir vis norėjau daugiau ir daugiau, akys  per puslapį pačios lėkė pirmiau negu perskaitydavo tekstą. Ne su visom knygom taip būna, oi ne.. Visą laiką vis bandžiau viską surišti su "1984" - veikėjų pamąstymai padėjo tai padaryti. Šis ir ne šis pasauliai, kaip sako Tengo, susijungia būtent šiame Murakami pasakojime. Nekantrauju sužinoti, kaip viskas klostysis toliau!