Savaitgalio planai

Šiandien apsilankiau bibliotekoje ir pasiėmiau dvi puikias knygas.. :) Norisi atsipalaiduoti skaitant, kai kasdien patiri stresą. Nieko neėmiau į rankas vien dėl to, kad laukiau, kol gausiu iš bibliotekos laiškutį, kad mano knygos jau yra joje. (nesuprantu, kaip aš anksčiau nesinaudodavau šita LIBIS funkcija ir aklai eidavau į biblioteką ieškoti norimos knygos??)

Galvojau, kad neišsirinksiu, kurią pirmiau skaityti, bet visgi Murakami nugalėjo.. :) Manau, apturėsiu puikų savaitgalį draugaudama su juo :)

Audrey Niffenegger "Keliautojo laiku žmona"

Visai neseniai užverčiau paskutinius šios knygos puslapius. Ir žinot tą jausmą, kai užverti knygą ir jautiesi taip, lyg praradęs draugą? Tikiu, kad žinot. Tokį praradimą patyriau ir aš. Nesvarbu, kad su knyga draugavau tik dvi dienas - susigyvenau, įsigyvenau.

Anotacijoje pirmieji sakiniai sako: Kler su Henriu susipažįsta, kai jai - šešeri, o Henriui - trisdešimt šešeri. O susituokia, kai Kler yra dvidešimt dveji, o Henriui - trisdešimt.

Na, argi nesudomina? Skaitom toliau..

Henris turi genetinį sutrikimą, dėl kurio keliauja laiku. Jis gali atsidurti bet kurioje vietoje bet kuriuo laiku. Henris tiesiog išnyksta ir nežino nei kur, nei kada atsidurs.

Knyga mane pasiglemžė nuo pat pirmojo puslapio ir išlaikė iki paskutiniojo. Pradžioje laikas šokinėjo itin dažnai - Henris atsidurdavo tai vienur, tai kitur. Atsiliepimuose skaičiau, kad kitus iš pradžių tai trikdė, bet aš jaučiausi kažkaip ramiai :) Virš kiekvieno skyrelio, ilgesnio ar trumpesnio, būdavo parašyta tiksli data ir kiek tuo metu Henriui ir Kler metų, tai ir padėjo nepasimesti.

Jei atvirai, tai net nežinau, ką papasakoti, kadangi visa knyga užburianti. Joje yra ir be galo džiugių akimirkų, kai pati šypsojausi (jei ne išorėje, tai širdyje - tikrai), ir liūdesio, kai jau buvau beveik susigraudinusi. Ir man vis dėlto atrodo, kad liūdesio buvo daugiau. Tiek iš Kler, tiek iš Henrio pusės. Ypač mane liūdino tos vietos, kur buvo aprašyta, kaip jie bandė susilaukti vaikelio. Liūdna buvo ir Kler nežinomybė, kai Henris staiga išnykdavo, o po to pasirodydavo, gana dažnai sumuštas ir kruvinas. Be abejo, suprantu, kad visa tai realiai gyvenime nevyksta, bet manau, kad rašytojos sukurta Kler yra be galo stipri moteris. Jos visas gyvenimas buvo laukimas, vienas didelis laukimas..

Skaitydama buvau sugalvojusi dar kažką, ką norėčiau parašyti, bet knyga per daug gyva manyje, kad atsiminčiau. O ir visko nupasakoti nepavyktų. Galiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi perskaičiusi šią knygą. Ji tokia jautri, laikina..

Kad užtektų pasaulio ir laiko.

Anne Bronte "Agnesė Grėj"

Sėkmingai stumiuosi su knygų iššūkiu ir neatsilieku nuo grafiko :) Agnesė Grėj - penktoji knyga, kurią reikėjo perskaityti, ir nebuvo galima atidėlioti.

Agnesė gyvena su savo šeima vargingai, verčiasi, kaip gali, tačiau mergina nori būti savarankiška ir padėti tėvams bei seseriai pati uždirbdama pinigus. Dėl tos priežasties ji tampa guvernante. Pirmoji šeima, kurioje ji dirba, yra itin nemiela - ten Agnesė išbūna neilgai. Vaikai neperauklėjami, o prie to labai prisideda ir tėvų lepinimas. Tačiau mergina nenuleidžia rankų ir toliau ieško, kur galėtų darbuotis. Ir nors antroji šeima taip pat nėra auksinė, tačiau Agnesė ten praleidžia kelerius metus ir net įstengia šiek tiek susidraugauti su merginomis, kurias turi mokyti ir prižiūrėti. Būtent čia ją aplanko ir meilė, be kurios, be abejo, čia niekaip neapsieisi.

Šią knygą norėjau perskaityti vien todėl, kad būčiau susipažinusi su visų trijų seserų kūryba. Pripažinsiu, kad ši istorija - silpniausia. Skaityti dažniausiai buvo nuobodu. Mano manymu, palyginus su Charlotte ir Emily talentu, Anne gerokai atsilieka.

Knygoje Anne įdėjusi ir savo patirties, kadangi pati dirbo guvernante. Galbūt tai leido ryškiau nupiešti neklaužadų vaikų charakterius bei visą guvernantės gyvenimą. O jis, beje, nepavydėtinas. Nors guvernantės ir nebuvo tarnaitės, tačiau tai šeimos nariams, kurioje ji dirbo, netrukdė žeminti ir kaltinti merginos, neva ji blogai dirba ir turi nuolat sutikti su auklėjamų vaikų užgaidomis. Manau, tik stiprios merginos galėdavo pakęsti tokius dalykus. Arba tokios, kurios sugebėdavo tyliai susitaikyti ir viską išgyventi savyje.

Truputį įdomiau skaityti pasidarė tada, kai kalba pradėjo megztis apie Agnesės meilę pastoriaus padėjėjui Edvardui Vestonui. Nors meilė ir nebuvo tokia aistringa, kaip seserų kūryboje.. Žinoma, nesakau, kad turėjo būti lygiai taip pat. Tačiau kažko ryškesnio ir stipresnio norėjosi. Agnesės meilė buvo tyli, ji labiau iš šono stebėjo Edvardą ir širdyje kentėjo.

Apskritai knyga nebuvo visiškai beviltiška. Iki pabaigos likus kokiems 50-40 puslapių tikrai pasidarė įdomu skaityti. Visa laimė, romanas nėra storas. Ir dar derėtų pasidžiaugti, kad knygos niekad taip ir nenusipirkau, nors ne kartą niežtėjo nagus tai padaryti. Manau, būčiau gailėjusis išmestų pinigų, nes dabar nutiko taip, kad perskaičiau ją ir nieko po to neliko galvoje..

Susitikimas su A.Čekuoliu vol. 2

Šiandien dar kartą aplankiau Čekuolį! Šįkart - Kauno Akropolyje :) Dabar vykau su draugų kompaniją - džiaugiuosi turėdama tokius puikius draugus, kuriems įdomus šis žmogus. Nors.. Dabar vargiai atrastum ką nors, kas jo negerbtų ir nenorėtų pasiklausyti. Bent jau aš taip naiviai tikiuosi.

Man pasirodė, kad žmonių buvo daugiau nei Klaipėdoje. Na, bent jau jaunimo tai tikrai žymiai daugiau. O dėl to tik smagiau :) Susėdo dauguma ant žemės, buvo drąsesni nei uostamiestyje. Ir visi kantriai klausėsi to, ką pasakojo Čekuolis.

O pirmiausia mes išgirdome apie prekarijus. Tai yra žmonės, kurie dirba pagal terminuotas sutartis ir neturi nuolatinio darbo. Tikriausiai tokių pavyzdžių aplink matome daugybę, tiesa? Jei kam įdomu, tai čia yra web-seminaras - maždaug tai, ką ponas Algimantas kalbėjo ir šiandien susirinkusiems žmonėms. Tik, aišku, viskas truko trumpiau :)

Kuo galiu labai pasidžiaugti, tai kad nebuvo tokių ponių Onučių, kaip pasitaikė Klaipėdoje :D Nebuvo jokių pasipiktinusių žmonių, visi klausėsi įdėmiai ir nesikišo į rašytojo kalbą.

Algimantas Čekuolis su žmona Edita

Šį kartą buvo atvykusi ir Čekuolio žmona Edita. Ji paskaitė porą ištraukų iš knygos. Taip pat sukūrė jaukią atmosferą: man patiko, kaip jie „ginčydavosi“, maždaug: „Ten nutiko taip..“ „Ne, ką tu čia meluoji, buvo taip..“ Tokie mieli atrodo :)

Apskritai man šis susitikimas buvo visiškai kitoks. Jau vien dėl klausimų, kuriuos žiūrovai uždavė ponui Čekuoliui. Klaipėdoje visi klausinėjo apie politines aktualijas, apie visokius finansinius dalykus, o čia klausimai buvo daugiau gyvenimiški, pavyzdžiui, buvo paklausta, kokį vyną mėgsta Čekuolis, ar myli šunis ir panašiai. Be abejo, jis atsakydavo ne tik į klausimą, bet ir plačiau pakomentuodavo, įliedamas pasaulinį kontekstą ar savo patirtus įvykius.

Be abejo, man abu susitikimai be galo patiko - džiaugiuosi, kad yra galimybė susitikti su tokiu didžiu žmogumi. Bet galbūt pastarasis man buvo mielesnis ir jaukesnis.. :)

Stieg Larsson "Mergina su drakono tatuiruote"

Mano rankose - šiąnakt užversta knyga, kurią perskaičiau su dideliu susidomėjimu.

"Mergina su drakono tatuiruote" - tai ir detektyvas, ir šeimos saga, ir finansiniai reikalėliai, ir trileris, ir net meilės istorija.. Tikrai viskas telpa šioje knygoje.

Mikaelis Bliumkvistas yra žurnalistas, savo žurnale "Millennium" parašęs straipsnį apie pramonininką Venerstriomą ir už tai nuteistas dėl šmeižto. Kaip tik audringu jo gyvenimo momentu atsiranda žmogus, vardu Henrikas Vangeris, kuris pasamdo Mikaelį metus dirbti: neva tai rašyti knygą apie jų giminę, bet iš tikrųjų nori išsiaiškinti, kas nutiko beveik prieš 40 metų dingusiai jo..na, kaip ir anūkei, Harietai.

Lisbeta Salander - jauna kompiuterių įsilaužėlė, didelę dalį savo gyvenimo praleidusi psichiatrijos ligoninėse, laikoma asocialia ir neveiksnia. Ji turi globėją, kuris ją žiauriai seksualiai išnaudoja. Lisbeta į kompromisus nesileidžia ir atkeršija jam. Ir visai netikėtai ji suvedama su Mikaeliu, kuris įneša sumaišties į jos nusistovėjusį vienišės gyvenimą.

Galiu pasakyti, kad ši knyga įtraukia iškart. Ir visai nesvarbu, kad pradžioje supažindinama būtent su Venerstriomo byla, tad nagrinėjami finansiniai reikalai. Iškart sukelta intriga išlieka iki pat paskutinio knygos žodžio. Nors knyga ir yra apie merginą, tačiau ji pasirodo pravertus nemažai puslapių. Iš pradžių skaitytojas supažindinamas su Mikaeliu ir jo situacija, tik vėliau pasakojama apie Lisbetą, tarsi visai užmirštant Mikaelį. Įdomus rašytojo sprendimas niekur neskubėti tikrai užkabino.

Nepaisant to, visą laiką laukiau, kada gi jų keliai susikirs. Buvo įdomu skaityti, kaip Lisbeta keičiasi būdama Mikaelio draugijoje. Daug skriaudos patyrusi mergina pagaliau randa žmogų, kuriuo gali pasitikėti. O ir Mikaelis visiškai kitoks, nei visi jos iki tol sutikti vyrai.

Šiaip jau knyga neplona - joje 575 puslapiai. Tai todėl, kad visos istorijos, kurios čia nagrinėjamos, yra papasakotos itin išsamiai. Man labai patiko toks smulkmeniškumas. Jau, atrodo, susipainioji, kas ir su kuo, tačiau viskas vėl atnarpliojama. Ir kas svarbiausia, kad nebuvo nė vienos nuobodžios vietos. Nė vienos. O tokiose storose knygose, nori nenori, tokių vietų tikrai pasitaiko. Galiu drąsiai sakyti, kad rašytojas - tikras meistras.

Dabar nekantrauju perskaityti kitas dvi dalis. Žinau, kad antrasis filmas man ne itin patiko, bet net neabejoju, kad knyga tūkstančius kartų geresnė. Kadangi išsamesnė, ir sugeba įtraukti. Taip pat artimiausiu laiku ketinu pažiūrėti amerikiečių sukurtą filmą pagal šią knygą. Įdomu bus palyginti su švediškąja.. :) Būtinai kažkur pranešiu, kuri geresnė!

Richard Bach "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra"

Sakyčiau, gana produktyviai leidžiu laiką.. :) Dar viena knyga mano sąskaitoje, o tuo pačiu - ir vienas žingsnelis pirmyn vykdant Knygų iššūkį.

Ši knyga - tai alegorinis pasakojimas apie laisvę, tobulybės siekimą ir iššūkį prigimčiai. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra trokšta skraidyti, tačiau Būrys jį išmeta už tokius siekius, nes žuvėdroms skraidyti lemta tik tiek, kiek reikia norint pasigauti maisto. O Džonatanas nori kur kas daugiau.

Nors knygelė ir labai plona (primečiau, kad skaitomų puslapių lieka tik apie 50-60), tačiau ji vis tiek suskirstyta į tris dalis. Pirmojoje dalyje Džonatanas dar gyvena Būryje, nuolat mokosi geriau skraidyti, tačiau žuvėdros jį atstumia ir ištremia. Antrojoje dalyje Džonatanas sutinka dvi nepaprastai gražias ir tobulai skraidančias žuvėdras. Jos nusiveda jį ten, kur Džonatanas galės toliau mokytis. Mokydamasis pas Vyriausiąją Žuvėdrą, Džonatanas išmoksta visko, ko tik gali išmokti skraidyti trokštanti žuvėdra. Trečiojoje dalyje Džonatanas Žuvėdra pats įgyja mokinių, kuriems stengiasi perteikti savo išmintį.

„Dangus - tai ne erdvė ir ne laikas. Pasiekti dangų reiškia tapti tobulam.“

Čia svarbi pati laisvės idėja. Džonatanas Žuvėdra pats pajautė, kad gali daryti ne tik tai, kas nustatyta ribomis. Jis troško siekti tobulybės, niekada nepasidavė (neskaitant to trumpo pasiryžimo būti tokiam, kaip ir kitos žuvėdros, kuris buvo tuoj pat sulaužytas).

„Kai žinai, ką darai, visuomet pavyksta.“

Apskritai knygoje daug artimų minčių. Turbūt ne veltui autorius skiria knygą „Tikrajam Džonatanui Žuvėdrai, kuris gyvena kiekviename iš mūsų“, nes net neabejoju, kad tokį Žuvėdrą mes visi turime. O kodėl galėtume neturėti? Kas netrokšta laisvės ir tobulumo? Tik nevisada mokame to siekti, o tinkamai gavę - naudoti.

Waris Dirie su Cathleen Miller „Dykumų gėlė“

Kada paskutinį kartą perskaitėte knygą per vieną dieną? Aš šiąnakt. Tiesą sakant, susumavus visos dienos skaitymą, išeitų gal kokios 5 valandos. Užtat prisėdi, atsiverti ir norisi užversti tik tada, kai perskaitysi paskutinį puslapį!

„Dykumų gėlė“ - tai knyga, paremta Waris Dirie pasakojimu, prisiminimais apie savo gyvenimą. Gimusi Somalyje, klajoklių šeimoje, Waris matė daug šilto ir šalto (pastarojo gal netgi daugiau). Būdama penkerių išgyveno baisų somalių ritualą - mergaičių apipjaustymą. Vėliau, kai tėvas ją norėjo ištekinti už senio (nes jis pažadėjo už Waris NET 5 kupranugarius!), mergaitė pabėgo iš dykumos. Kol ji pasiekė tai, ką turi dabar, merginai tikrai teko galybė vargų.

Knygą taip įdomu skaityti todėl, kad tai - tikrų tikriausia istorija. Ant viršelio taip pat matome pačią Waris. Viskas papasakota taip jautriai (už tai turbūt reikėtų dėkoti C.Miller, kuri sugebėjo viską taip perteikti), kad tikrai priverčia įsijausti. Be to, knyga skaitosi labai lengvai. Tai nėra minusas, tiesiog ji parašyta taip paprastai ir įtaigiai, kad verti puslapį po puslapio ir žiū - jau perskaitei :)

Žavi tai, kokia stipri nuo pat vaikystės buvo Waris. Ji sugebėjo išgyventi dykumoje sunkiausiomis sąlygomis, o dar patyrusi tą baisų apipjaustymą.. Knygoje apie jį daugiau kalbama pabaigoje. Būtent toji stiprybė lėmė tai, kad ji pasiekė to, apie ką dykumoje net negalėjo svajoti. Waris visomis savo išgalėmis sunkiai dirbo ir stengėsi, kad nebūtų deportuota iš Europos atgal į Somalį. Patyrusi daug negandų ji tapo tuo, kuo yra dabar.

Waris Dirie

Čia nėra labai daug dialogų, daugiau akcentuotas tikras pasakojimas, pačios Waris išgyvenimai. Tai yra puiku. Galbūt dėl dialogų būtų dar lengviau skaityti, bet tuomet knyga būtų suprastėjusi ir netekusi tokio įtaigumo.

Waris 2000-aisiais yra tapusi metų moterimi, 2004-aisiais atsiėmė pasaulinį moterų apdovanojimą, buvo JT narė ir kovojo už geresnį mergaičių gyvenimą Afrikoje, tapo modeliu, sukūrė šeimą ir susilaukė vaikelio.

Tokia moteris galėtų būti įkvėpėja kiekvienai merginai. O ypač apie jos gyvenimą turėtų sužinoti tos, kurios nuolat skundžiasi neva tai per sunkiais darbais. Paskaičius knygą supranti, kad esi be galo laimingas, gimęs Europoje.

Audronė Urbonaitė "Cukruota žuvis"

Aš ir Cukruota žuvis ant stogo

Džiaugiuosi galėdama pranešti, kad pagaliau baigiau skaityti šią knygą! Jūs net neįsivaizduojat, kaip man palengvėjo.. Gerai, kad gavau šią knygą iš Alma litteros - antraip būtų gaila išmestų pinigų.

Tai knyga apie globalizaciją. Kaip sakoma anotacijoje, ji įsiveržia į penkiasdešimtmetės herojės Sniečkės gyvenimą: sūnus jau nuo penkiolikos metų mokosi užsienyje, o čia dar pasirodo jo duktė kinė.. Mergaitė netikėtai pradingsta, o vedama pareigos jausmo Sniečkė pradeda jos ieškoti - iš pradžių Vilniuje, po to ir pačioje Kinijoje.

Knygoje labai daug sarkazmo. Jis man patinka, tačiau čia visko buvo per daug ir per pikta. Bent jau mane tai nuteikė tiek prieš pagrindinę veikėją, tiek prieš pačią autorę, kadangi manau, kad vis dėlto tai jos nuomonė - juk iš niekur tokių dalykų neparašysi. Asmeniškai man nepriimtinas toks požiūris, kad „mišrūnai“ - blogai. Manau, kad tai yra natūralu dabartiniame pasaulyje ir nereikia labai pūsti prieš vėją, kaip sakoma. Gal ir visai ne patriotiškai kalbu, bet pati nematau tautų maišymesi nieko blogo.

Kas dėl paties parašymo.. Nuoširdžiai sakau, nesupratau apie ką parašyta maždaug pusė knygos. Gal aš čia pati tokia buka, bet aiškumo man net labai pritrūko. Jau, atrodo, siužetas rutuliojasi nuosekliai, viskas gerai ir įdomu. Ir staiga įsiterpia visai kitas pasakojimas, kurį pasakoja kitas pasakotojas, apie dalykus, kurių nesuprantu. Iki galo taip ir nesupratau, kas ta ponia Mao. Turiu kažkokį variantą, bet gal geriau pasilaikysiu sau.

Knygoje aiškiai pabrėžiamas moters, bandančios kariauti su pačia savimi, beviltiškumas. Deja, bent kol kas jis man svetimas.

Čia aš kamuojuosi baiginėdama knygą

Ir visgi knygą perskaičiau. Gal labiau dėl to, kad privalėjau tai padaryti, bet bent jau iš pradžių ji mane tikrai kažkuo traukė. Kad ji visada buvo keista - sutinku. Bet kartais tai ima ir sudomina. Šįkart susidomėjau minimaliai.

O dabar imsiu ką nors, kas padėtų atsigauti.

Susitikimas su A. Čekuoliu

Šiandien Klaipėdos Akropolyje, Pegaso knygyne, lankėsi didžiai gerbiamas Algimantas Čekuolis, apie kurį ir čia esu ne kartą kalbėjusi.

Kad bus toks susitikimas, pamačiau gal praeitą savaitę. Labai apsidžiaugiau, kad tuo metu būsiu namie ir galėsiu nuvykti. Tai vos nepražiopsojau :D Žodžiu, mamuką suagitavau, kad nuvežtų - ji, beje, taip pat labai apsidžiaugė, kad galės pamatyti šį žmogų. O kadangi turėjome ir knygą, pirktą Knygų mugėje, tai pasiėmėme kartu - juk ponas Čekuolis dalino autografus, o autoriaus pasirašytą knygą visada maloniau turėti.

Susitikimas truko pusantros valandos. Labai patiko tai, kaip Čekuolis bendrauja su skaitytojais. Jis toks šiltas žmogus, o pasakymas „Beribiai yra tik du dalykai - visata ir Čekuolio erudicija, nors dėl visatos nesu tikras“ ne iš kelmo spirtas :) Atrodo, kad jis tikrai žino viską. Kadangi jis apie savo knygą beveik nekalbėjo, tik trumpai pristatė, kaip ji sudaryta, visą kitą laiką atsakinėjo į skaitytojų klausimus. Jie buvo apie šių dienų aktualijas, politinius dalykus. Ir jau pasakoja, atrodo, kad niekada neatsakys į žmogaus klausimą, bet staiga suveda daugybę faktų į vieną ir štai jums atsakymas! :) Ir taip, man visokie politiniai dalykai neįdomūs, bet sėdėjau ir klausiau ištempusi ausis, nes pasakojo tikrai be galo įtaigiai, o, svarbiausia, paprastai. Kaip ir knygose. Įsivaizduoju, kad į jo paskaitas Vilniaus universitete susirenka būrys studentų ir tikrai visi lanko užsiėmimus. Na, bent jau aš tai ir mirdama eičiau, kad išgirsčiau tiek įdomių dalykų.

Čekuolis pasirašinėja knygą

J.D.Salinger "Franė ir Zujis"

Pabaigiau trečiąją knygą iš Knygų iššūkio sąrašo :) Reikėtų pasistūmėti kiek sparčiau, nors, kita vertus, laiko dar į valias..

Knygoje pasakojama apie du Glasų šeimos vaikus - Franę ir Zujį. Nors gal labiau tiktų sakyti, kad knyga apie Franę. Apie jos dvasinius ieškojimus.

Man visada sunku kalbėti apie tokias knygas.. Veiksmo čia praktiškai nėra. Pamąstymai apie gyvenimo prasmę, apie religiją kalba daugiausiai Zujo lūpomis. Viskas vyksta buitinėje aplinkoje, beje, labai gerai nupieštoje. Salingeris tikrai įtaigiai tai padarė.

Knyga sudaryta iš dviejų skyrių. Pirmas, trumpesnis ir pavadintas Franės vardu, yra tarsi įžanga į kitą, kuris vadinasi "Zujis". Suprask, bus kalbama iš pradžių apie vieną, o po to - apie kitą asmenį. Bet visgi daugiausiai knygoje kalbama apie Franę, nors apie Zujį taip pat galime susidaryti gana tvirtą nuomonę. Dar iki dabar nesuprantu, ar man tas veikėjas patiko, ar ne. Tikrai nepatiko jo bendravimas su motina ir perdėtas egocentriškumas, tačiau dialoguose atsiskleidžia ir jo švelnioji pusė.. Sakyčiau, toks prieštaringas veikėjas.

Visą knygą pavadinčiau vientisu dialogu. Viskas atsiskleidžia pokalbiuose, ir tam nereikia ypatingo siužeto.

Tai buvo antroji šio autoriaus knyga, kurią skaičiau. Be abejo, pirmoji - Rugiuose prie bedugnės. Mano viena mėgstamiausių knygų (greičiausiai antroje vietoje po Hario Poterio!). Ši knyga netaps mano mėgstamiausia, ji kitokia. Galbūt aš ne viską iki galo supratau, kas buvo norėta pasakyti, galbūt dar dėl kažkokių priežasčių.. Bet tikrai nesigailiu, kad perskaičiau.