Stieg Larsson "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą"

Per tą savanoriavimą visai nebuvo kada aprašyti knygos.. O ją perskaičiau penktadienį. Iš ansktaus ryto dar turėjau laiko ir pabaigiau. Nes su šia knyga ėjau ir valgyti, ir miegoti.

Trečiojoje Millennium trilogijos dalyje veiksmas sukasi apie Lisbetos išteisinimą (nes Mikaelis visiškai tiki jos nekaltumu triguboje žmogžudystėje). Ir vėl čia susipina daugybės veikėjų gyvenimai, jų istorijos, ir kapstomasi iki tolimų laikų.

Ir vėl Larssonas sugebėjo taip prikaustyti dėmesį, kad nesinorėjo paleisti knygos iš rankų. Akys tik lakstė eilutėmis, kartais ir keliomis į priekį - net turėjau uždengti žodžius ranka, kad neperskaityčiau anksčiau laiko. Dabar jau galiu tikrai drąsiai teigti, kad visos dalys yra viena už kitą geresnės. Man taip gaila, kad nebebus daugiau šios trilogijos dalių ir apskritai, kad nebus Larssono knygų, nes jis toks meistras, kad sunku apsakyti. Įvykiai veja vienas kitą, nuolat atkapstoma naujų faktų.. Iš pradžių viskas atrodo susipainioję ir neišnarpliojama, bet štai pasirodo viena kita smulkmenėlė ir vualia!

Iš veikėjų man tikrai labai patinka Mikaelis ir Lisbeta. Du skirtingi, tačiau iš dalies ir panašūs žmonės. Lisbeta su savo fotografine atmintimi ir nepakartojamu kompiuterių įsilaužėlės talentu bei Mikaelis, žurnalistas, kuris kai užsispiria, yra pasirengęs iškapstyti bet kokius faktus. Jų duetas išties puikus.

Tai kaip ir viskas. Dar pasikartosiu: gaila, kad jau viskas. Visada taip būna su gerom knygų serijom. Bet vienos praeina, kitos ateina, tiesa? :)

Sebastian Fitzek "Terapija"

Na štai, perskaičiau dar vieną knygą iš Alma litteros atsiųstų :) Dabar lauksiu naujo sąrašo.

"Terapija" - vokiečių rašytojo sukurtas psichotrileris apie paslaptinga liga sergančią mergaitę Josi ir apie dar paslaptingesnį jos dingimą. Ketverius metus tėvas, garsus psichiatras, jos nepaliaujamai ieško, jį kankina neviltis. Kai Viktoras nusprendžia išvykti į vasarnamį atokioje saloje, kad atgautų sielos ramybę, ten jį susiranda nepažįstama moteris ir sakosi, kad nori pas jį gydytis (ji serga šizofrenija) bei papasakoti savo nepaprastą ligos istoriją. Nors Viktoras ir baigęs gydytojo praktiką, tačiau Ana jį sugeba iškart sudominti ir gydymo seansai tampa kone tardymu.

Na, ką aš galiu pasakyti.. Ilgai galvojau, kodėl aš išvis pasiėmiau šitą knygą?! Ne mano nervams tokias knygas skaityt :D Turbūt dar blogiau nei žiūrėti filmą, nes skaitydama viską įsivaizduoju savaip, o tai gali tikrai toli nuvesti. Ir nepaisant to, norėjosi skaityti vis toliau ir sužinoti, kas vyks kitame skyriuje.

Fitzek sugebėjo sukurti įtampą, sveikinu. Tiesa, kartais visko man būdavo tiesiog per daug. Atrodo, viską, kas mistiška ir gąsdina, autorius norėjo sudėti į šią nei 300 puslapių neturinčią knygą. Būtent tos pasakojimo vietos mane labiausiai gąsdino savo įvykių bei netikėtų istorijos pakrypimų gausa. Ir vis tiek skaičiau toliau: iš dalies dėl to, kad reikėjo perskaityti, bet ir dėl to, kad istorija jau buvo taip įtraukusi mane, kad turbūt nenurimčiau ir galvočiau, kaip viskas užsibaigė.

O pabaiga nustebino. Tikrai nemaniau, kad viskas taip bus. Ir kai atrodė, kad viskas jau pasibaigė, triokšt - dar viena atomazga, šįkart jau galutinė.

Galiu pasakyti, kad knyga tikrai patiko. Kaip jau minėjau, ne man, vargšelei, tokie mistiški nuotykiai, tačiau įtraukia, ir dar kaip! O ir perskaityti galima greit - du geri prisėdimai, nors, manau, galima apsieiti ir su vienu :)

Paauglystės knygos

Šiandien kažkaip netikėtai prisiminiau filmą "Princesės dienoraštis". O prisiminusi jį negalėjau neprisiminti ir knygų apie princesę.

Manau, paauglystėje, visi turėjom savo mėgstamą literatūrą, kuri, be abejo, skyrėsi nuo dabartinės. Mano laiku buvo populiarios knygos iš serijos "Beveik suaugę": be abejonių, visi skaitantys buvo susipažinę su Burgess'o Heroinu, su Kevin Brooks knygomis.. Skaičiau jas ir aš, ir jos man tuo metu patiko. Tačiau nieko labiau nemylėjau už knygas apie princesę.. :)

Net nepamenu, kokiomis aplinkybėmis paėmiau  į rankas pirmąją dalį apie princesę. Bet kad susidomėjau nuo pat pirmosios knygos - tikrai žinau. Patiko man tai, kad knygos parašytos be galo paprastai, jose kalbama ir apie nesuprastus moksleivius, o autorė nevengia vartoti humoro kiekviename sakinyje. Tikrai kvatodavau garsiai skaitydama tas knygas ir labai saugojausi, kad netektų skaityti viešumoje, na, autobuse ar panašiai :D Atsimenu, net vieną kartą, kai nuvykau pas draugę (o ji kaip tik turi keletą pirmųjų dalių - o gal ir visas?), tai vakarais skaitydavom kiekviena sau. O kiek juoko buvo! Citavom viena kitai juokingas vietas ir dar kartu pasijuokdavom. Žodžiu, labai jaukūs vakarai buvo mums kartu su princese Mija :)

Meg Cabot

Ir štai net dabar su mielu noru žiūriu filmus apie princesę (jų yra tik du), ir vis taip pat mieli jie man. Pamenu, truputį norėdavau tokio gyvenimo, koks buvo Mijos, kad ir kaip sunku merginai bebūtų. O gal labiausiai norėjau tokio Maiklo, kokį turėjo ji, hehe :D

Gaila, kad neperskaičiau visų išleistų dalių (Lietuvoje išleistos 8, o iš viso yra 10). Bet galvoje gimė planas chuliganas: kai pavargsiu nuo didelių žmonių knygų, nukeliausiu į bibliotekos vaikų skyrių ir pasiimsiu keletą dalių apie princesę. Vienos knygos užteks maždaug vienai dienai :D Nes kažkodėl man atrodo, kad ir dabar man jos susiskaitys lygiai taip pat maloniai :) Ir visoms mergaitėms, kurios galbūt dar tik pradeda pažintį su knygomis, mielai rekomenduočiau šią seriją :)

Kathleen McGowan "Magdalenos evangelija"

...šią knygą surijau godžiai: skaitydavau vos tik atsikėlusi ryte, valgydama pusryčius, pavalgiusi, pietų metu, prieš miegą ir visada, kai tik turėjau laisvo laiko.

Kai Alma littera atsiuntė knygų sąrašą, ilgokai svarsčiau ką pasirinkti. Pamaniau, nieko neprarasiu paprašydama Magdalenos evangelijos, o ir aprašymas pasirodė gana įdomus. Po to šiek tiek juokiausi iš savęs: net ir grožinė knyga religine tematika man, kaip ne itin uoliai tikinčiajai (ir net labiau netikinčiai), pasirodė truputį keistas ir netikęs sprendimas. Ir vis dėlto turbūt jau supratote, kad pradėjus skaityti suvokiau, kad tai - puikus pasirinkimas.

Knygoje pasakojama apie žurnalistę Moriną, kuri keliauja po pasaulį rašydama knygą apie moteris, kurių padėtis istorijoje susiklostė itin nepalankiai, ir ji nori atskleisti tiesą, kuri daugybę metų buvo slėpta nuo žmonių akių. Nuvykusi į Jeruzalę Morina netikėtai įsisuka į paslaptis, kurios visiškai pakeičia jos gyvenimą. Po keleto metų nuvykusi į Prancūziją ji susiduria su žmonėmis, tikinčiais, kad ji yra Laukiamoji, vienintelė, kuri gali atrasti paslėptą Marijos Magdalietės evangeliją, o ši, be abejo, pakeistų visą istoriją.

Vis dėlto geriau seksis aprašyti tai, ką jaučiau skaitydama knygą, o ne atpasakoti siužetą (ko daryti aš net nenoriu).

Paimdama knygą į rankas viename užsieniniame puslapyje buvau be reikalo pasiskaičiusi atsiliepimų: jie nežadėjo nieko gero, tad ir pradėjau skaityti nusiteikusi gana skeptiškai. Nenorėjau tikėtis blogiausio, bet kažko TOKIO irgi nesitikėjau. Ir dar iki šiol nesuprantu, kodėl tie žmonės taip neigiamai atsiliepė apie šį kūrinį! Galbūt tai reikėtų paaiškinti skonių skirtingumu.. :) Nesvarbu. Svarbiausia tai, kad sulig kiekvienu puslapiu knyga man darėsi vis įdomesnė. Iš pradžių truputį maišėsi veikėjai, nes kartais vis išnirdavo koks nors neaiškus tipas, bet palengva viskas susidėliojo į savo vietas.

Tiesa, knyga panaši į mano jau daug anksčiau skaitytą Dan Brown "Da Vinčio kodą". Pačia idėja, kad egzistuoja kažkokia relikvija, kuri gali pakeisti žmoniją, kuriai priešinasi Bažnyčia ir Vatikanas. Na, suprantama, tokio turinio knygos įdomios skaitytojui, tai įdomu ir man. Todėl jeigu skaitėt Da Vinčį, o neabejoju, kad dauguma jį yra skaitę, tai suprasit, apie ką kalbu :)

Įdomu buvo tai, kad prieš beveik kiekvieną skyrių pateikiama ištrauka iš Magdalietės evangelijos. Nors, kaip minėjau, ir nesu labai tikinti, bet esminiai įvykiai, nutikę Jėzui, žinomi ir man. Todėl labai įdomu skaityti pateiktus juos kitaip. Va čia ir prieinu prie to, kas man visiškai sumaišė smegenis..

Visa mums žinoma istorija iš tiesų papasakota kitaip. Marija Magdalietė visus įvykius (Jėzaus stebuklus, nukryžiavimą, prisikėlimą ir panašius dalykus) matė savo akimis ir viską užrašė. Mane visa tai keistai sukrėtė. Skaitydama apie Tamsųjį laiką, kai Jėzus buvo nuteistas, vos neapsiverkiau. Tikrai nesitikėjau, kad ta istorija gali mane kada nors taip paveikti, o štai ėmė ir sudrebino kažką giliai giliai. Be abejo, nepamirštu, kad tai - grožinis kūrinys, kad tai negali būti pateikta kaip sensacija pasauliui taip lyg niekur nieko, tačiau yra kaip yra.

Visą laiką galvojau, ar tai, kas knygoje aprašyta, yra tiesa. Autorės žodis pabaigoje tai lyg ir patvirtina, tačiau vis tiek negaliu aklai patikėti tokiais dalykais, nes labai daug įvykių įgautų kitą prasmę. Visgi patys pasirenkame, kuo tikėti: ar Jėzus tikrai turėjo žmoną ir vaikų? Ar Poncijus Pilotas iš tiesų buvo geras žmogus kentėjęs nuo kitų įtakos? Ar Jonas Krikštytojas iš tiesų buvo toks asketiškas ir griežtas žmogus? Ar Judas - ne išdavikas?

Daugybė klausimų kyla paskaičius Magdalenos evangeliją. Ir net sukelia (man!) tokį susidomėjimą, kad norisi panaršyti giliau.

Stieg Larsson "Mergina, kuri žaidė su ugnimi"

Netikėtai perskaičiau antrąją Millennium trilogijos dalį. Kodėl netikėtai? Todėl, kad maniau, kad tikrai bus dar vienas skyrius, bet šast ir pasibaigė knyga.. O gal todėl, kad nenorėjau pabaigos, norėjau ją skaityti ir skaityti :)

Šioje dalyje Mikaelis susipažįsta su kitu žurnalistu Dagu Svensonu ir ruošiasi kartu išleisti knygą apie prekybą žmonėmis Švedijoje, kurioje Dagas atskleidžia keletą politikos ir šiaip stambių šalies veikėjų pavardžių. Kai lieka nebedaug laiko iki knygos išleidimo ir straipsnių publikacijos "Millennium", Mikaelis randa žiauriai nužudytus Dagą ir jo draugę Miją, taip pat kriminologę ir kartu dariusią tiriamąjį darbą. Deja, netikėtai policija ant ginklo, kuriuo nužudyta pora, randa Lisbetos pirštų antspaudus, o kiek vėliau - ir jos globėjo lavoną. Taip prasideda Lisbetos, kaip psichopatės trigubos žmogžudystės kaltininkės, gaudynės visos šalies mastu. Tačiau Mikaelis, be abejo, jos kaltumu netiki ir visaip siekia išsiaiškinti tikrąjį žudiką..

Pamenu, kad filmas pagal šią knygą man nelabai patiko, tačiau dabar būtinai noriu pažiūrėti jį dar kartą. Knygoje nemažai sužinome apie Lisbetos praeitį, kurią ji taip kruopščiai nuo visų slepia. Čia net atsiranda tokių veikėjų, kokių net nesitikėjom sutikti! Na, paties tyrimo klystkelių gal truputį per daug, nes atsiranda šioks toks pilstymas iš tuščio į kiaurą, tačiau per daug netrukdo :) Įsivaizduoju, kad ir realiame gyvenime, kai byla tokia paini ir ją sunku išaiškinti, kai yra per daug nežinomųjų, taip būna. Kol galų gale kažkas prisikasa iki esminio dalyko ar užsikabina už smulkmenos, kurią anksčiau pražiūrėjo.

Belieka vėl pasidžiaugti Larssono sugebėjimu suregzti tokį puikų trilerį, nuo kurio nesinori atsitraukti! Labai laukiu, kada perskaitysiu dar porą knygų, kurios dabar yra eilėje ir neatidėliotinos, ir kibsiu į trečiąją (paskutinę!) Millenium dalį, kad ir kaip bebūtų gaila. Neįtikėtina, tačiau tai serija, kurioje tikrai visos dalys lygiavertės ir net geresnės viena už kitą (drąsiai taip sakau net ir neskaičiusi trečios).

Haruki Murakami "1Q84. Trečia knyga"

Jūs tik pažiūrėkit.. Praėjo beveik pusmetis nuo tada, kai užverčiau antrąją 1Q84 trilogijos dalį. Ir tik dabar sugebėjau pagaliau perskaityti paskutinę. Ir smagu, ir gaila..

Paskutinėje knygoje, ko gero, daugiausia įtampos. Čia atsiranda dar vienas pasakotojas, Ušikava (kadangi, kaip minėjau anksčiau, knygoje pasakojama tai Aomamės, tai Tengo akimis). Jį pasamdo „Sagikage“ bendruomenės nariai, kad surastų Aomamę, kuri nužudė jų Lyderį. Tačiau Ušikava griebiasi truputį didesnių tikslų: pasislėpęs Tengo name stebi jį ir tikisi, kad būtent jis nuves Ušikavą pas Aomamę. O jei kalbėčiau ne konkrečiai apie siužetą, tai Ušikavos skyrius stengdavausi kuo greičiau perskaityti. Nesakau, kad jie buvo baisingai neįdomūs, nuobodūs ar nereikalingi. Juose taip pat sužinojome tam tikros informacijos. Bet kažkodėl norėjosi daugiau skaityti tai, kas pasakojama iš Tengo ar Aomamės pozicijų.

Man patinka, kad Murakami knygose pateikia mistiką kaip visiškai suprantamą ir kasdienį dalyką. Moteris pastojo nesantykiavusi, bet per kažkokį atvertą portalą? Taip, viskas gerai. Danguje šviečia du mėnuliai? Gerai, taip ir turi būti. Mažieji žmonės lenda numirėliui iš burnos ir veja Oro lėliukę? Taip, iš kur daugiau jiems išlįsti. Žodžiu, atrodo taip, tarsi kalbėtų apie orą. Bet todėl ir skaitytojui tokie dalykai atrodo visiškai priimtini ir nekeisti. Na, bent jau aš taip susitaikau su tomis keistenybėmis, kad belieka skaityti ir laukti, kol išsinarplios visi sumegzti mazgai.

Ką aš galiu pasakyti. Gaila, kad daugiau nebebus knygų apie 1Q84-uosius. Tikrai gera serija, priskiriu prie mėgstamiausių! Murakami moka sudominti ir įtraukti. Tačiau manau, kad kelių jo knygų iš eilės perskaityti visgi negali - po kiekvienos istorijos reikia laiko apmąstyti tai, kas nutiko ir atsakyti į paliktus klausimus (kurių Murakami tikrai palieka nemažai). Už tai jį ir mėgstu - kad gali skaityti mėgaujantis :)

Savaitgalio planai

Šiandien apsilankiau bibliotekoje ir pasiėmiau dvi puikias knygas.. :) Norisi atsipalaiduoti skaitant, kai kasdien patiri stresą. Nieko neėmiau į rankas vien dėl to, kad laukiau, kol gausiu iš bibliotekos laiškutį, kad mano knygos jau yra joje. (nesuprantu, kaip aš anksčiau nesinaudodavau šita LIBIS funkcija ir aklai eidavau į biblioteką ieškoti norimos knygos??)

Galvojau, kad neišsirinksiu, kurią pirmiau skaityti, bet visgi Murakami nugalėjo.. :) Manau, apturėsiu puikų savaitgalį draugaudama su juo :)

Audrey Niffenegger "Keliautojo laiku žmona"

Visai neseniai užverčiau paskutinius šios knygos puslapius. Ir žinot tą jausmą, kai užverti knygą ir jautiesi taip, lyg praradęs draugą? Tikiu, kad žinot. Tokį praradimą patyriau ir aš. Nesvarbu, kad su knyga draugavau tik dvi dienas - susigyvenau, įsigyvenau.

Anotacijoje pirmieji sakiniai sako: Kler su Henriu susipažįsta, kai jai - šešeri, o Henriui - trisdešimt šešeri. O susituokia, kai Kler yra dvidešimt dveji, o Henriui - trisdešimt.

Na, argi nesudomina? Skaitom toliau..

Henris turi genetinį sutrikimą, dėl kurio keliauja laiku. Jis gali atsidurti bet kurioje vietoje bet kuriuo laiku. Henris tiesiog išnyksta ir nežino nei kur, nei kada atsidurs.

Knyga mane pasiglemžė nuo pat pirmojo puslapio ir išlaikė iki paskutiniojo. Pradžioje laikas šokinėjo itin dažnai - Henris atsidurdavo tai vienur, tai kitur. Atsiliepimuose skaičiau, kad kitus iš pradžių tai trikdė, bet aš jaučiausi kažkaip ramiai :) Virš kiekvieno skyrelio, ilgesnio ar trumpesnio, būdavo parašyta tiksli data ir kiek tuo metu Henriui ir Kler metų, tai ir padėjo nepasimesti.

Jei atvirai, tai net nežinau, ką papasakoti, kadangi visa knyga užburianti. Joje yra ir be galo džiugių akimirkų, kai pati šypsojausi (jei ne išorėje, tai širdyje - tikrai), ir liūdesio, kai jau buvau beveik susigraudinusi. Ir man vis dėlto atrodo, kad liūdesio buvo daugiau. Tiek iš Kler, tiek iš Henrio pusės. Ypač mane liūdino tos vietos, kur buvo aprašyta, kaip jie bandė susilaukti vaikelio. Liūdna buvo ir Kler nežinomybė, kai Henris staiga išnykdavo, o po to pasirodydavo, gana dažnai sumuštas ir kruvinas. Be abejo, suprantu, kad visa tai realiai gyvenime nevyksta, bet manau, kad rašytojos sukurta Kler yra be galo stipri moteris. Jos visas gyvenimas buvo laukimas, vienas didelis laukimas..

Skaitydama buvau sugalvojusi dar kažką, ką norėčiau parašyti, bet knyga per daug gyva manyje, kad atsiminčiau. O ir visko nupasakoti nepavyktų. Galiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi perskaičiusi šią knygą. Ji tokia jautri, laikina..

Kad užtektų pasaulio ir laiko.

Anne Bronte "Agnesė Grėj"

Sėkmingai stumiuosi su knygų iššūkiu ir neatsilieku nuo grafiko :) Agnesė Grėj - penktoji knyga, kurią reikėjo perskaityti, ir nebuvo galima atidėlioti.

Agnesė gyvena su savo šeima vargingai, verčiasi, kaip gali, tačiau mergina nori būti savarankiška ir padėti tėvams bei seseriai pati uždirbdama pinigus. Dėl tos priežasties ji tampa guvernante. Pirmoji šeima, kurioje ji dirba, yra itin nemiela - ten Agnesė išbūna neilgai. Vaikai neperauklėjami, o prie to labai prisideda ir tėvų lepinimas. Tačiau mergina nenuleidžia rankų ir toliau ieško, kur galėtų darbuotis. Ir nors antroji šeima taip pat nėra auksinė, tačiau Agnesė ten praleidžia kelerius metus ir net įstengia šiek tiek susidraugauti su merginomis, kurias turi mokyti ir prižiūrėti. Būtent čia ją aplanko ir meilė, be kurios, be abejo, čia niekaip neapsieisi.

Šią knygą norėjau perskaityti vien todėl, kad būčiau susipažinusi su visų trijų seserų kūryba. Pripažinsiu, kad ši istorija - silpniausia. Skaityti dažniausiai buvo nuobodu. Mano manymu, palyginus su Charlotte ir Emily talentu, Anne gerokai atsilieka.

Knygoje Anne įdėjusi ir savo patirties, kadangi pati dirbo guvernante. Galbūt tai leido ryškiau nupiešti neklaužadų vaikų charakterius bei visą guvernantės gyvenimą. O jis, beje, nepavydėtinas. Nors guvernantės ir nebuvo tarnaitės, tačiau tai šeimos nariams, kurioje ji dirbo, netrukdė žeminti ir kaltinti merginos, neva ji blogai dirba ir turi nuolat sutikti su auklėjamų vaikų užgaidomis. Manau, tik stiprios merginos galėdavo pakęsti tokius dalykus. Arba tokios, kurios sugebėdavo tyliai susitaikyti ir viską išgyventi savyje.

Truputį įdomiau skaityti pasidarė tada, kai kalba pradėjo megztis apie Agnesės meilę pastoriaus padėjėjui Edvardui Vestonui. Nors meilė ir nebuvo tokia aistringa, kaip seserų kūryboje.. Žinoma, nesakau, kad turėjo būti lygiai taip pat. Tačiau kažko ryškesnio ir stipresnio norėjosi. Agnesės meilė buvo tyli, ji labiau iš šono stebėjo Edvardą ir širdyje kentėjo.

Apskritai knyga nebuvo visiškai beviltiška. Iki pabaigos likus kokiems 50-40 puslapių tikrai pasidarė įdomu skaityti. Visa laimė, romanas nėra storas. Ir dar derėtų pasidžiaugti, kad knygos niekad taip ir nenusipirkau, nors ne kartą niežtėjo nagus tai padaryti. Manau, būčiau gailėjusis išmestų pinigų, nes dabar nutiko taip, kad perskaičiau ją ir nieko po to neliko galvoje..

Susitikimas su A.Čekuoliu vol. 2

Šiandien dar kartą aplankiau Čekuolį! Šįkart - Kauno Akropolyje :) Dabar vykau su draugų kompaniją - džiaugiuosi turėdama tokius puikius draugus, kuriems įdomus šis žmogus. Nors.. Dabar vargiai atrastum ką nors, kas jo negerbtų ir nenorėtų pasiklausyti. Bent jau aš taip naiviai tikiuosi.

Man pasirodė, kad žmonių buvo daugiau nei Klaipėdoje. Na, bent jau jaunimo tai tikrai žymiai daugiau. O dėl to tik smagiau :) Susėdo dauguma ant žemės, buvo drąsesni nei uostamiestyje. Ir visi kantriai klausėsi to, ką pasakojo Čekuolis.

O pirmiausia mes išgirdome apie prekarijus. Tai yra žmonės, kurie dirba pagal terminuotas sutartis ir neturi nuolatinio darbo. Tikriausiai tokių pavyzdžių aplink matome daugybę, tiesa? Jei kam įdomu, tai čia yra web-seminaras - maždaug tai, ką ponas Algimantas kalbėjo ir šiandien susirinkusiems žmonėms. Tik, aišku, viskas truko trumpiau :)

Kuo galiu labai pasidžiaugti, tai kad nebuvo tokių ponių Onučių, kaip pasitaikė Klaipėdoje :D Nebuvo jokių pasipiktinusių žmonių, visi klausėsi įdėmiai ir nesikišo į rašytojo kalbą.

Algimantas Čekuolis su žmona Edita

Šį kartą buvo atvykusi ir Čekuolio žmona Edita. Ji paskaitė porą ištraukų iš knygos. Taip pat sukūrė jaukią atmosferą: man patiko, kaip jie „ginčydavosi“, maždaug: „Ten nutiko taip..“ „Ne, ką tu čia meluoji, buvo taip..“ Tokie mieli atrodo :)

Apskritai man šis susitikimas buvo visiškai kitoks. Jau vien dėl klausimų, kuriuos žiūrovai uždavė ponui Čekuoliui. Klaipėdoje visi klausinėjo apie politines aktualijas, apie visokius finansinius dalykus, o čia klausimai buvo daugiau gyvenimiški, pavyzdžiui, buvo paklausta, kokį vyną mėgsta Čekuolis, ar myli šunis ir panašiai. Be abejo, jis atsakydavo ne tik į klausimą, bet ir plačiau pakomentuodavo, įliedamas pasaulinį kontekstą ar savo patirtus įvykius.

Be abejo, man abu susitikimai be galo patiko - džiaugiuosi, kad yra galimybė susitikti su tokiu didžiu žmogumi. Bet galbūt pastarasis man buvo mielesnis ir jaukesnis.. :)