Emma Donoghue „Kambarys“

Na.. Sėdžiu štai ir galvoju, ar dar bemokėčiau papasakoti apie knygą, kurią perskaičiau, daugiau nei dviem sakiniais. Taip seniai tai dariau čia, Ypatumuose, kad jau galiu būti praradusi visus įgūdžius, žinot, kaip būna su tais, kurių nenaudoji gyvenime..

Knygą „Kambarys“ norėjau perskaityti jau nuo tada, kai ji atsirado - tam prireikė 4 metų, valio. Ir štai prieš porą savaičių užėjusi į knygyną pamačiau, kad šiai yra labai gera akcija. Negalėjau palikti jos liūdėti lentynoje, turbūt dėl to savo knygų pirkimo sutrikimo :) Šiaip jau knygą būčiau perskaičiusi per vieną/dvi dienas, bet kadangi skaitydavau tik darbe, tai užtrukau ilgiau. Gal ir gerai, nes galėjau ilgiau pasimėgauti.

Istorija nėra visiškai negirdėta - ją tikrai žino tie, kurie prieš kiek daugiau nei 7 metus žiūrėjo žinias ar sekė spaudą. Būtent 2008-aisiais (jau vajė, kaip seniai) pasirodė pribloškianti naujiena - austras Josef Fritzl net 24 (!!!) metus rūsyje kalino savo dukterį, ją prievartavo ir kitaip skriaudė. Tiek tada, tiek dabar tai man atrodo protu nesuvokiamas dalykas: kokių psichinių sutrikimų turi turėti, kaip mąstyti, kad taip elgtumeisi. Tai štai, rašytoja Emma Donoghue pasiskolino pagrindinę istoriją kaip siužetą savo knygai ir sukūrė Kambarį.

Kambaryje gyvena penkiametis Džekas ir jo Mama. Kiekvieną vakarą Džekas eina gulti į Spintą, nes tada ateina Senasis Nikas. Kiekvieną sekmadienį jie gali gauti dovaną - tik vieną daiktą, kurio jiems labiausiai reikia. Kiekvieną dieną, išskyrus savaitgaliais, Džekas ir Mama daro Šaukimą, kuomet stovi po Stoglangiu ir šaukia kiek tik jėgos leidžia. Džekui Kambarys - visas gyvenimas, jis neįsivaizduoja, kad gali egzistuoti ir kitoks pasaulis. Mamai Kambarys - kalėjimas.

Knygoje viskas pasakojama Džeko akimis. Skaityti nesudėtinga, kalba lengva ir labai gerai sustiprina įspūdį. Man labai patiko toks pasirinktas pasakojimo būdas. Tuomet pasakojimas neatrodo toks šiurpus. Žinoma, užtenka įsijungti bent dalį smegenų ir supranti, kad visgi tame yra daug liūdesio. Vaiko, kurio vaikystė prabėgusi kelių kvadratinių metrų rūsyje, galvojančio, kad už Kambario yra tiesiog Erdvė, kurioje viskas skrieja ratu, kad jis ir Mama yra tikri, o tai, ką mato televizoriuje - išgalvota, tiesiog neįmanoma negailėti. Ir vis dėlto, išradingos Mamos dėka Džekas yra labai protingas berniukas, mokantis sudėtingų žodžių, skaičiuojantis be klaidų, ir pakankamai savarankiškas. Visoje knygoje be galo žavėjo būtent tas Mamos išradingumas, kuomet iš pačių minimaliausių išteklių ji sugebėjo sukurti Džekui kiek įmanoma įvairiapusiškesnę aplinką gyventi, sugalvoti įvairiausių žaidimų. Ir net per knygos puslapius smelkiasi ta meilė, kuria ji apgaubusi savo vaiką.

Pirmą knygos pusę, kurioje pasakojama apie Džeko ir Mamos gyvenimą Kambaryje, skaičiau kaip eilinis skaitytojas - tiesiog skaičiau ir baisėjausi/liūdėjau/juokiausi kartu. Antrojoje pusėje pasakojama apie jų dviejų gyvenimą po Pabėgimo. Štai čia jau įsijungė mano specialybinė smegenų dalis. Buvo be galo įdomu skaityti apie tai, kiek jutimų vaikas buvo praradęs tokioje ribotoje aplinkoje. Pavyzdžiui, toks elementarus dalykas kaip batai. Kambaryje Džekui jų tikrai nereikėjo, o pasaulyje jie kėlė jam daug nepatogumų. Labai norėjau paskaityti daugiau apie tai, kokius metodus daktaras Klėjus taikė, norėdamas padėti berniukui prisitaikyti supančioje aplinkoje, bet, žinoma, knygoje daug apie juos neužsimenama, gal tik poroje vietų. Kita vertus, mažasis Džekas, per pirmuosius penkerius savo gyvenimo metus gavęs minimalų kiekį dirgiklių, yra labai pastabus. Kiekviena jo pastebėta detalė yra svarbi ir kiekvienam iš mūsų, į jas tikrai verta atkreipti dėmesį.

Be to, aš visur žiūriu į vaikus ir man atrodo, kad suaugusieji jų nemėgsta, net tėvai nemėgsta Jie vadina vaikus žaviais ir protingais, jie liepia kartoti tą patį veiksmą, kad galėtų juos nufotografuoti, bet nenori su jais žaisti, mieliau geria kavą ir kalbasi su kitais suaugusiaisiais. Kartais koks nors mažas vaikas verkia, o jo Mama net negirdi.

Labai tikiuosi, kad jei dar neskaitėte, tai paskaitysite. Knyga tikrai verta dėmesio. Kaip jau sakiau, ją lengva skaityti ir dėl kalbos lengvumo, stiliaus, ir dėl pačios istorijos - vis norisi sužinoti, kas vyks toliau, kaip vienas ar kitas dalykas paveiks veikėjus. Rekomenduoju.

Andrius Tapinas „Vilko valanda“

Vakar labai nenoromis užverčiau paskutinį „Vilko valandos“ puslapį. Žinot, knygų graužikai susiduria su tokia problema: skaitant gerą knygą nori ją pabaigti, bet nenori jos pabaigti. Tai va, teko man šįkart apturėti tokį konfliktą su savimi ir su knyga.

Kaip apskritai „Vilko valanda“ papuolė man į rankas.

Bene prieš porą savaičių Kretingoje viešėjo pats Andrius Tapinas ir pristatinėjo savo antrąją knygą „Maro diena“. Su nekantrumu laukiau šio pristatymo, nors nebuvau skaičiusi pirmosios knygos. Tiesiog Tapinas man atrodo įdomus ir turintis ką pasakyti žmogus, o nepasinaudoti tokia proga būtų buvusi baisi nuodėmė. Žodžiu, per valandos+ susitikimą su skaitytojais autorius papasakojo daugybę įdomių dalykų apie tai, kaip apskritai sugalvojo rašyti knygas, ir dar tokio žanro, kokio Lietuvoje nerasi. Pasakojo taip įdomiai, kad jau spirgėjau, kaip norėjau nusipirkti daug kainuojančią antrą serijos dalį, o grįžusi namo iškart užsisakiau ir pirmąją.

„Vilko valandoje“ pasakojama apie 1905-ųjų metų Vilnių, kuris yra tikrai KITOKS, kaip mums jau iškart praneša ant viršelio išrašytos raidės. Vilnius yra laisvasis Aljanso miestas, kuriame klesti alchemikų išradimai, virš miesto skraido dirižabliai, žmonės naudoja automatonus, o garo mašinos - kur tik pasisuksi. Knygoje įvykiai taip veja vienas kitą, kad net nėra prasmės išskirti kokį nors vieną, kuris būtų kaip atramos taškas.

Ką pagalvojau tik užvertusi knygą (nes skaitant nebuvo kada galvoti apie pašalinius dalykus), tai kad nesijaučiau perskaičiusi lietuvių autoriaus kūrinį. Apie lietuviškumą galėjo byloti nebent tik pažįstami vardai ir vietovių pavadinimai. Viskas čia yra visiškai kitaip nei mes pripratę matyti lietuvių literatūroje. Kaip jau minėjau, įvykiai bėga vienas po kito, kiekviename puslapyje gali laukti netikėtumo. O būtent tai ir padaro knygą tokia, kokia ji yra. A, tiesa, dar vienas žavus dalykas - įvairūs to meto žodžiai. Pavyzdžiui, aš ne iš karto pamačiau, kad knygos gale yra ir žodynėlis, paaiškinantis kai kuriuos terminus, tad kažkiek laiko sukau galvą, kas gi tas parasolis.. Ir kai galiausiai atsiverčiau ir pamačiau, kad tai - paprasčiausias skėtis, tas žodis man tapo toks gražus!

Tiesa, iš pradžių knyga (na, pirmi 40-50 puslapių) taip neįtraukė, bet kažkuriuo momentu viskas taip persivertė, kad jau teko pradėti liūdėti, kad, deja, turiu ir kitų darbų, ir negaliu neatsitraukdama sekti Antano Sidabro, Čarlzo Finlėjaus ir kitų.

Čia, manau, yra laikas ir vieta pasidžiaugti, kad lietuvių literatūra pagaliau turi, atrodo, nenugalimą herojų. Taip, tai legatas Antanas Sidabras - tikras stipruolis, protingas, įžvalgus, pareigingas, sumanus, paslaptingas, teisingas ir, greičiausiai, žavus vyras. Tai dabar jau labai tikiuosi, kad jam niekad nieko per daug blogo nenutiks, kad ir kiek knygų sugalvotų parašyti Andrius.

Dr. Jonas Basanavičius su goglais!

Tarp išgalvotų veikėjų knygoje sukiojasi ir gerai mums pažįstami žmonės. Vienas tokių - daktaras Jonas Basanavičius. Mes jį pažįstame kaip nepriklausomybės siekėją, laikraščio „Aušra“ redaktorių, o štai laisvajame Vilniuje daktaras Basanavičius yra Universiteto Dominijos alchemijos katedros vedėjas! Apskritai labai smagi mintis į romaną įtraukti istorinius veikėjus ir pateikti juos visai kitoje šviesoje.

Dar vienas išskirtinis dalykas, kuris man labai patiko (tiesą sakant, netikėtai) - iliustracijos. Pati nemėgstu knygų, kuriose yra paveikslėliai, na bet čia.. Žemai lenkiu galvą prieš dailininkę ir norėčiau, kad knygoje tų meno kūrinių būtų dar daugiau. Čia net yra keletas komiksų, kurie šiaip jau manęs visai nežavi (ši knyga - išimtis), bet va apie Sidabrą (apie jį yra išleista komiksų knygelė) daugiau sužinoti norėčiau! Žiū, nebrangiai ir kainuoja..

Žinoma, tai nėra knyga, turinti kažkokių labai gilių poteksčių. Ir pats autorius sakė, kad rašė pramoginės literatūros kūrinį, kurį būtų įdomu skaityti ir nesinorėtų užversti. Ką gi, manau, pavyko tikrai puikiai. Tikiu, kad ne vieną žmogų „Vilko valanda“ sugrąžino prie knygų ar netgi supažindino su jomis. Sunku įsivaizduoti, kaip jausčiausi pati, jei išvis pirmoji gyvenime perskaityta knyga būtų „Vilko valanda“, bet kažkaip atrodo, kad norėčiau paskaityti ir daugiau, pažiūrėti, ar tikrai ir kitos knygos gali būti įdomios, kaip kad žmonės kalba.

Rekomenduoju!

Ir dar. Jeigu šią knygą ekranizuotų - su malonumu žiūrėčiau tą filmą.

John Green „Aliaskos beieškant“

Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau skaičiusi knygą iš „Beveik suaugę“ serijos.. :) Kiek pamenu, savo laiku labai skaitydavau tokias ir jos man tikrai labai patiko. Suprantamai nagrinėjančios problemas, kokiomis anuomet dar ne per daug domėjausi, pasakojančios sukrečiančius įvykius.. Kiekvienai knygai - savas laikas. Ir visgi šią pasiėmiau būdama tokio amžiaus, kokio esu dabar, ir vien dėl to, kad autoriaus „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ buvo nuostabi.

Pagrindinis veikėjas Mailzas išvyksta į internatinę mokyklą ieškoti Didžiojo Galbūt. Ten jis sutinka žmones, kurie ir lydi jį per visus nuotykius - kambario draugą Pulkininką, žavingąją Aliaską, tylųjį Takumį ir Larą, kilusią iš Rumunijos. Neilgai trukus Mailzo gyvenimas pradeda suktis apie Aliaską. Ji savyje turi visko, kas žavi paauglį - paslaptingumo, maištingą sielą, seksualumo, o kartais ir nusivylimo viskuo.

Knyga padalinta į dvi dalis: Prieš ir Po. Nes po to jau nebebuvo taip, kaip anksčiau, ir niekada nebebus.

Tiesiai ir greitai.

Tiesą sakant, tai ši knyga, po pirmosios Green'o skaitytos, pasirodė ne tokia įtaigi ir sukrečianti. Nebuvo to VAU, kuris perverstų viską visiškai į kitą pusę. O pabaiga net atrodė pernelyg ištempta. Jau net norėjosi, kad greičiau viskas pasibaigtų, nes vis sukosi ir sukosi tas pats per tą patį.

Bet nebuvo viskas vien tik blogai! Man patiko mintis, kad pagrindinis veikėjas labiausiai mėgsta skaityti žymių žmonių, rašytojų biografijas ir įsimena jų paskutinius žodžius, kuriuos asmenybės pasakė prieš mirtį. Apskritai, nors jaunuoliai ir mėgsta krėsti šunybes, užsiima įvairiais pašaliniais dalykais, tačiau mokslai čia taip pat nepaliekami paskutinėje vietoje. Geras pavyzdys literatūroje. Taip pat buvo ir vietų, kurios tikrai prajuokino - nors dabar jau nė nepamenu, ar sąmojo gerumu, ar žodynu, ar dar kuo.

Beje, knyga tikrai nėra tuščia. Kone viso pasakojimo metu bandoma atsakyti į klausimą, kaip ištrūkti iš šio labirinto. Kaip ištrūkti iš gyvenimo, pabėgti nuo skausmo ir nusivylimų. Ir taip atsargiai vis grįžtama ir grįžtama prie šio klausimo, atsiranda pasvarstymų, ieškoma atsakymų.

Ir visgi, manau, kad čia yra tai, ką ir sakiau - kad daugumą knygų reikia skaityti savo laiku, ir tik labai nedaug yra tokių, kurios tinkamos visiems amžiaus tarpsniams. Galbūt kitaip į ją būčiau žiūrėjusi būdama keturiolikos ar penkiolikos metų. Kitaip pamačiau ir dabar.

Haruki Murakami „Dramblys pradingsta“

Vaje. Tokius sąrašus susidariau, tiek pasiryžimų turėjau, o vis tiek tik dabar - praėjus pusantro mėnesio nuo naujųjų metų - perskaičiau pirmąją knygą.. Gėda ir prieš save, ir prieš kitus. Kaip ten bebūtų, metus ir vėl pradedu su Murakami - kitaip jau nevalia :) Knygą gavau dovanų per Kalėdas.

Anksčiau esu skaičiusi tik Murakami rašytus romanus, tad apsakymai buvo iš dalies naujas dalykas, su kuriuo būtinai reikėjo susipažinti.

„Dramblyje“ radau daug širdžiai mielų dalykų. Čia, kaip ir kitose šio rašytojo knygose, realybė smarkiai persipina su nerealiomis fantazijomis. Kas svarbiausia, tai kad ir čia visi tie „nepaaiškinami“ reiškiniai yra taip arti realybės, kad net nesupranti, kas yra kas, kur prasideda sapnai, o kur - tikras veikėjų gyvenimas. Tas mane jau tiek metų stebina, ir vis dar žavi, ir, manau, niekad neatsibos.

Jau nekalbu apie ausis, Vatanabę Noboru (šitas žmogus kartojasi jau kelintame kūrinyje, jei neklystu, ir keletoje apsakymų, bet visur jis yra vis kitas žmogus - koks čia būtų paaiškinimas?), trisdešimtmečius vyrus.. Viskas taip pažįstama, kad skaitydamas jau iškart esi susigyvenęs su kūriniu.

Susipažinimą su Murakami apsakymais taip pat laikau vykusiu. Man patiko tai, kad skaitant apima toks jausmas, lyg skaitytum atskiras knygas, ir taip iš eilės, vieną po kitos. Labai gera taip jaustis, tikrai tikrai, nes paprastai po vienos Murakamiškos knygos pavargstu ir turi praeiti ilgokas laiko tarpas, kol vėl norisi pasiimti jį į rankas. O štai čia - pats tas. Apsakymai yra puiki priemonė tam troškuliui numalšinti. Juose gal netgi daugiau narpliojamų problemų. Arba yra kada apie jas pagalvoti. Na, tarkim: skaitai skaitai romaną, įsisuki į siužetinę liniją ir tik nori sužinoti, kas vyks toliau. O štai su apsakymais kitaip: skaitai ir atpažįsti tas problemas paprastų žmonių gyvenimuose, viskas išdėstyta pasitelkiant daug mažiau žodžių, pabaigi vieną ir stabteli pamąstyti. Ypač įstrigo vienas, apie patyčias, vadinasi „Tyla“. Jei kada turėsit laiko, pasiimkit knygyne šią knygą ir atsiverskit priešpaskutinį apsakymą. Tyliai paskaitykit.

Nauji metai - nauji iššūkiai

thelittlefox on Etsy

Taip, aš vis dar gyva. Ir taip, aš vis dar noriu, kad šis tinklaraštis gyvuotų. Kad ir kaip buvau apleidusi.. Mušu sau krūtinėn ir tikrai bjauriuosi tokiu savo apsileidimu, nes iš tikrųjų tai ne tik čia nerašiau, bet ir beveik neskaičiau. Kažkas, matyt, sugedę galvoj buvo.. O dabar, su naujais metais, atėjo ir naujas pasiryžimas, naujas noras perskaityti kuo daugiau.

Jau keletą dienų nieko labiau nenorėjau kaip tik susidaryti sąrašą, pagal kurį galėsiu skaityti ir mėgautis. Tad šiemet pati keliu sau iššūkį - perskaityti knygas iš savo lentynos. Saugumo sumetimais, na, kad per daug nenusivilčiau, jei neperskaityčiau visų dar net nepavartytų knygų, į sąrašėlį įtraukiau tas, kurios jau kažin kiek laiko verkia neskaitomos. Baisu ir pasisakyti, bet net 5 knygos iš to sąrašiuko yra pradėtos skaityti kažkuriuo momentu, kažkuriais metais, žodžiu, kažkada.. Tos 5, kurios gal net pirmiausiai ir bus perskaitytos (gerai, kad pamenu, ką skaičiau, tai nereikės nors nuo pradžių pradėti), yra tokios:

1. Jane Austen „Įtikinėjimas“ (mano mieloji Austen! Guli sau nugrūsta kažkur kuprinėje..)

2. Gregory David Roberts „Šantaramas“ (šita tai išvis, skolinta, su ta mintim, kad ai, vis tiek ji greitai perskaitys. mhm..)

3. Algimantas Čekuolis „Faktai ir šypsenos“ (ponas Algimantas daaaug spartesnis už mane - jis rašo, rašo, o aš perku ir.. neskaitau)

4. George R.R. Martin „A Storm of Swords“ (jau net lietuviškai išleido abi dalis, o aš dar tik ties kokiu dvidešimtu puslapiu užstrigus)

5. Alessandro Baricco „Misteris Gvynas“ (neturiu visiškai jokio suvokimo, kodėl tokią ploną ir tokią įdomią knygą esu padėjusi su skirtuku kažkur ties viduriu)

Sąraše taip pat puikuojasi ir kitos knygos, kurias, pamaniau, šiemet jau būtinai noriu perskaityt - dabar arba niekada, kaip sakoma! Tai:

1. Edgar Hilsenrath „Nacis kirpėjas“

2. J.K.Rowling „Netikėta vakansija“

3. Jurgis Kunčinas „Tūla“

4. Donaldas Kajokas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“

5. Algimantas Čekuolis „Mūsų slaptieji ir dramblys bute“ (aha, tikiuosi šiemet bent dvi Čekuolio knygas perskaityti, nes jau yra ir nauja išleista, tai man net gėda jau bus ponui Algimantui į akis pažiūrėt per knygų mugę)

6. Aurelijus Zykas „Japonijos spalvos ir skoniai“

7. Vaiva Grainytė „Pekino dienoraščiai“ (apskritai tai norėčiau daugiau kelionių knygų perskaityti, man atrodo, kad niekad nesu to dariusi, na, o kad jau keletą ir pati turiu..)

8. Alessandro Baricco „Triskart aušroje“

9. Richard Bach „Tiltas per amžinybę“ (reikia po truputį pradėti graužti ir Pegaso kolekcijos knygas. Nes dabar jose esančius skirtukus - juosteles graužia tik mano katinas)

Turbūt nereikia nė sakyti, kad neapsiribosiu vien savo lentynomis. Mano miesto bibliotekoje tiek nuostabių knygų, kad nemoku net apipasakoti. Man atrodo, kad vieną dieną nueisiu ten su savo užrašų knygele ir slankiosiu tarp lentynų žymėdamasi, ką reikia perskaityti. Aha, taip ir padarysiu! Viena iš tų knygų, kurią pamačiau per knygų fotosesiją, yra Vladimir Bartol „Alamutas“. O štai kitos, kurias jau įsitraukiau į sąrašėlį, yra tų autorių, kurių nesu nieko skaičiusi, bet labai noriu pabandyti. Čia kaip ir su muzika - kad ir kaip patiktų ta, kurią klausai, bet vis tiek jaučiasi naujovių badas ir reikia karts nuo karto atsinaujinti. Arba skaičiusi tik vieną knygą ir noriu dar.

1. Charles Bukowski „Arklienos kumpis“ (pasitariau su Bukowskio mylėtoja ir ji rekomendavo šią)

2. Jodi Picoult „Nykstantys pavidalai“ (nors pasiskaičiusi apie tas knygas jau labiau linkstu prie „Namų taisyklės“)

3. Anton Čehov „Žmogus futliare“ (rekomendavo blogo skaitytoja FB paskyroje)

4. Orhan Pamuk „Sniegas“ (kai kurių knygų neįmanoma nepaskaityti, kai apie jas tiek kalbama)

5. Haruki Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“ (o, Murakami.. (širdelė))

Štai mano trumpasis sąrašiukas. Begalinis, nes tikrai pildysis bėgant metams. Bet kadangi labai labai mėgstu sąrašus, tai privalau turėti kažką, kas bent kiek kontroliuotų net tokį dalyką kaip skaitymas.

Taigi taip. Pasiryžimai (ne pasižadėjimai, nes o jeigu nepavyks įgyvendinti..) 2015-iesiems: paglostyti kuo daugiau knygų savo lentynose, susipažinti su naujais autoriais ir naujais žanrais, o svarbiausia, apsisaugoti nuo neskaitadienių.

José Saramago „Aklumas“

Turbūt visai niekad nebūčiau paėmusi šios knygos į rankas, bet visa laimė, kad kartais skaitau komentarus FB grupėje „Rekomenduoju šią knygą“. Tas komentaras, kuris ir nulėmė tai, kad jau kitą dieną bibliotekoje užsisakiau šią knygą, buvo po kita, visiškai man neįdomia knyga. Taip va ir pasiseka žmonėms, nes jei galima pamilti rašytoją jau nuo vienos perskaitytos knygos (ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau manau, kad taip), tai „Aklumas“ būtent ir yra tai, dėl ko Saramago iškart papuola į mylimų rašytojų sąrašą.

Sunku ne gyventi su kitais žmonėmis, sunku juos suprasti, pasakė gydytojas.

Knygos veiksmas vyksta mieste, kuriame plinta aklumo epidemija. Vyriausybė tuoj pat imasi priemonių (aklieji izoliuojami ligoninėse, kuriose palaipsniui susiformuoja tam tikra struktūra - vieni vadovauja, o kiti priversti paklusti), kurios, kaip paaiškėja, visiškai neveiksmingos. Na, veiksmingos nebent tada, jei nori patikrinti, kur prasideda ir baigiasi žmogaus žmogiškumas..

Jeigu prieš kiekvieną veiksmą pirmiausia imtume sverti pasekmes, rimtai mąstyti apie jas, visų pirma tiesiogines, po to tikėtinas, vėliau galimas, dar vėliau įsivaizduojamas, niekada nežengtume toliau to taško, kur mus sustabdė pirmoji mintis.

Apskritai tai knyga ne apie paprastą, fizinį aklumą. Šioje knygoje net tas aklumas nėra įprastas - visi apakę žmonės apanka baltai, mato pieno baltumo šviesą prieš savo akis, o ne tamsą. Pirmieji apakę ir išsiųsti į tas patalpas, kuriose turės gyventi nežinia kiek laiko, ir yra pagrindiniai veikėjai, su kuriais skaitytojas nukeliauja ilgą kelią. Čia niekas neturi vardų, nes akliesiems jie nereikalingi. Todėl mes sutinkame gydytoją ir jo žmoną, pirmąjį akląjį su žmona, merginą su tamsiais akiniais, senį su raiščiu ant akies, žvairą berniuką ir kitus. Spėjau labai susigyventi su šiais veikėjais. Ir pakeliavau per kelionę žemyn. Žemyn per žmogiškumą. Išsilavinę žmonės, atsidūrę tokiose sąlygose, kaip aklieji internuotieji, tampa žvėrimis. Kitaip čia ir nepavadinsi..

Baimė gali sukelti aklumą.

Šie žmonės pereina per visas pakopas, kokios tik gali būti, iki pačios pačios apačios. Nuo padoraus gyvenimo iki braidymo po išmatas, miegojimą ant blusų knibždančių čiužinių, net žudymo. Ir tada vienintelis poreikis tampa tik alkio patenkinimas, ką padaryti pasirodo be galo sunku. Iš tikrųjų knyga yra baisiai įtaigi (ir taip, abu šie žodžiai čia labai tinka, vienas šalia kito). Skaitant įmanoma įsivaizduoti viską pernelyg ryškiai. Ir nors aklumo epidemija sveikam protui atrodo nerealus dalykas (na, juk daug lengviau suprasti, kad užsikrėsti galima maru ar gripu, o ne aklumu), skaitant knygą protas šioje vietoje išsijungia. Lieka tik pats faktas, kad žmones apninka aklumo epidemija. Labiau dvasinio nei fizinio, drįsčiau sakyti. Turbūt viskas apibendrinta šiais žodžiais: „Nemanau, kad mes apakome, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.“ 

Knyga ypatinga ne tik savo įtaigumu, ryškumu, tam tikru siaubu (jį iš tikrųjų galima pritaikyti kiekvienai visuomenei, kurioje tas antižmogiškumas pasireiškia gal ne tokia žiauria forma - nors visko šiam pasauly juk yra - bet vis tiek daug dalykų atpažinti galima, deja), bet ir savo parašymo stiliumi. Nežinau, ar Saramago visada taip rašo, bet bent jau čia, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dialogų net nėra. Nors realiai tai turbūt didžiąją dalį knygos ir užima dialogai. Mano paryškintoje citatoje galima matyti tokio dialogo pavyzdį. Kadangi visoje knygoje vieninteliai skyrybos ženklai yra taškas ir kablelis (tik vienoje vietoje įvelta klaida - parašytas klaustukas. Net supykau ant to žmogaus, pasirodė, kad sugadinta visa vientisa struktūra, prie kurios taip pripratau), tai ir dialogai atskirti tiesiog taip, didžiąja raide vidury sakinio. Pastraipų gausa skaitytojas taip pat nėra lepinamas, todėl net norėdamas negali sustoti skaityti, nes paskui labai sunku atrasti tą vietą, kurioje pabaigei. Bet kadangi sustoti nesinori, tai ir nereikia :)

Norėtųsi papasakoti daug situacijų, daugiau apie veikėjus atskirai, bet kadangi bijau atskleisti per daug svarbių detalių, tai geriau ir nustosiu. O aš tikrai perskaitysiu daugiau Saramago knygų. Dabar net nesinori paimti į rankas ko nors kito, nes ši knyga per daug įaugo į smegenis, nors ir perskaičiau ją greitai. Tiesa, pagal ją yra sukurtas ir filmas, kurį tikiuosi artimiausiu metu pažiūrėti!

Francis Scott Fitzgerald „Didysis Getsbis“

Ech.. Kaip būna neskaitadieniai, taip, matyt, būna ir neraštadieniai. „Didįjį Getsbį“ perskaičiau prieš kokius du mėnesius, bet tik dabar prisėdau prie įrašo. O kadangi jau net primiršau tą knygą (tik vis sąžinė grauždavo, kad neaprašiau jos - o čia dar viena Iššūkio knyga), tai ir įrašas bus turbūt nei šioks, nei toks.

Čia buvo vienas iš tų kartų, kai prieš skaitydama net nenutuokiau, apie ką ta knyga yra. Dabar jau ne taip dažnai taip nutinka. Bet jaučiau norą perskaityti „Getsbį“ jau seniai, keletą metų. Kažkodėl įsivaizdavau, kad ta knyga stora ir kol aš ją įveiksiu.. O knygos mielumas apstulbino taip, kad dar dabar prisiminus nusišypsau! Taip, pirmiausia - apie fizinį knygos kūną. Pasiėmiau iš bibliotekos tokią seno leidimo (specialiai, kad būtų kuo mažiau klaidų pridaryta), tokią mažulytę.. Bet atrodo, kad arba ją nelabai daug kas skaitė ar bent vartė, arba visi buvo taip pat apžavėti knygos mielumo ir dėl to elgėsi su ja ypatingai atsargiai. Knygelė - mažo formato, plonytė, kvepianti senumu ir tokia smagi paimti! Labai nenorėjau jos atiduoti į biblioteką, nes buvo labai gera ją visur su savimi turėti - visur telpa, nieko nesveria.. O savy turi puikią istoriją!

Džėjus Getsbis - paslaptingas turtuolis, kurio namuose nesibaigia ištaigingi vakarėliai. Į kaimynystę atsikraustęs Nikas Karavėjus taip pat nori susipažinti su Getsbiu, tad apsilanko viename jo vakarėlių. Jų keliai taip ir susipina, mat Niko pusseserė - sena Getsbio meilė. Tai - meilės istorija, tačiau netipinė. Iš tikrųjų per daug net nekliūva į akis, kadangi labai didelį įspūdį palieka pati Getsbio asmenybė, tarsi užgoždama visa kita. Rašymo stilius toks paprastas, lapus verti vieną po kito ir žiū - vienas didžiausių literatūros šedevrų jau perskaitytas.

Vis dar neprisiruošiu peržiūrėti naujausios ekranizacijos - tai padėtų prisiminti dalykus, vykusius knygoje. Girdėjau, kad filmas puikus.

Knygos neįtraukčiau į savo mėgstamiausių sąrašą, tačiau norėčiau ją turėti. Būtent tą senąjį leidimą, kurį ir skaičiau. Gal įmanoma kaip nors ją nusipirkti iš bibliotekos..? :)

J.R.R.Tolkien „Žiedų valdovas“ TRILOGIJA

Kaip jau kažkada minėta, Knygų iššūkį šiemet sau pasunkinau kūriniais, kuriuos sudaro kelios knygos, o ne viena. Vienas iš tokių buvo Žiedų valdovas. Knygos, kurių populiarumas labai išaugo tuomet, kai aš susižavėjau Hariu Poteriu. Anuomet buvo gana didelis susiskaldymas tarp Poterio ir Žiedų valdovo gerbėjų, todėl aš neskaičiau šios vos ne specialiai. Na, buvau pradėjusi, bet pirmosios knygos perskaičiau du skyrius - puikiai pamenu - ir nunešiau atgal į biblioteką, nes man paprasčiausiai nebuvo įdomu.. Dabar galvoju, kad visgi gerai, kad išlaukiau tų knygų iki dabar ir perskaičiau jas ne būdama dvylikos, o dvidešimt trejų.

Tada neptiko, o dabar net nežinau, nuo ko pradėti reikšti visą žavesį šia trilogija.

Na, taip, visų pirma: visose trijose dalyse pasakojama apie Žiedo Nešėjo misiją. Jis Didįjį Žiedą turi nunešti į Mordorą ir sunaikinti, įmesdamas į Lemties Kalno ugnis. Tik taip Tamsa pasitrauks iš pasaulio, žlugs Sauronas ir išnyks visos piktadarybės. Žiedo Nešėjui ir jo draugams tenka be galo pavojinga užduotis. Vyksta karai. Žūsta žmonės ir kitos būtybės. Ir ne kartą net skaitytoją apima ta neviltis, kartais kitus jausmus užgožia Šešėlis. Atrodo, kad Frodui, Žiedo nešėjui, nepavyks.

Bet ne tik neviltis būna apėmusi skaitant. Pasitaiko labai linksmų akimirkų, už kurias dėkinga turėčiau būti šauniesiems hobitams. Labai noriu tikėti, kad tokia tauta išties egzistuoja, kad kažkur toli Grafystėje jie tikrai gyvena savo nuostabiuose nameliuose. Tolkien'as sukūrė daug tautų, daugybę veikėjų, bet hobitai man - patys mieliausi. Tikriausiai dėl savo nerūpestingo gyvenimo būdo, visuomet linksmi ir net tamsiausiu metu sugebantys įžvelgti šviesą ir viltį. Štai jie ir buvo mano mėgstamiausi veikėjai, o ypač Frodo sodininkas ir ištikimiausias palydovas Semas. Hobitas, kuris su tokiu atsidavimu tarnavo savo šeimininkui, buvo tikras draugas ir niekuomet nepaliko nelaimėje, tikrai vertas visų tų dainų, kurios buvo apie jį sukurtos.

O su Semu pirmąją vietą mėgstamiausių veikėjų sąraše dalinasi Aragornas. Jis toks.. Nemoku apsakyti koks. Didingas, narsus, suprantantis, įžvalgus, kilnus.. Būdamas žmonių kilmės, niekuomet nelaikė kitų būtybių žemesnėmis. O jo dosnumas ir gerumas, pasibaigus karui, vertas žemo galvos nulenkimo.

Apskritai tai esu apžavėta Tolkien'o talento. Nežinau, kas turi dėtis galvoje, kad sugalvotum visiškai naują pasaulį, naujas kalbas, naują istoriją, žodžiu, viską naują. O dar didesnę nuostabą kelia net ne tai, kas sugalvota, o sugebėjimas visame tame nesusimaišyti! Na, net man skaitant (kai jau viskas sukurta ir suguldyta popieriuje daugybę metų) kartais buvo sunku susieti visus vardus, tėvus ir sūnus, draugus ir priešus. Turbūt tik įpusėjus antrai knygai išmokau atskirti Sauroną ir Sarumaną :D Tai štai, o Tolkien'ui reikėjo visa tai sukurti! Trečiosios knygos pabaigoje bene šimtą puslapių sudaro priedai, kuriuose aprašyta istorija, yra giminių genealoginiai medžiai.. Tobula!

Tiesa, dar vienas labai gražus dalykas, išskiriantis šias knygas iš kitų (nors jos ir šiaip išskirtinės), yra dainos. Dainos ten dainuojamos įvairiomis kalbomis, tik mums, skaitytojams, išverstos į mūsiškę :) Paprastai eiliuotus tekstus praleidžiu, bet čia negalėjau to padaryti. Nes viskas prikaustė akis ir širdį nuo pat pirmojo puslapio.

Va dėl to ir džiauguosi, kad perskaičiau šias knygas būtent dabar, būdama tokio proto, kokio esu dabar. Nes anksčiau niekaip nebūčiau sugebėjusi taip nuoširdžiai (o kiek dar jausmų neišsakoma) pasidalinti viskuo su jumis. Dabar net nebenoriu skaityti kitų knygų, nes vis dar gyvenu Viduržemyje.

Kennilworthy Whisp „Quidditch Through the Ages“

Galiu pasakyti, kad darbą turėti yra nuostabu dėl to, kad gali pirkti knygas. Daug knygų. Ir dar gerai turėti draugų užsienyje, kurie gali nupirkti tokias knygas, kokių nėra Lietuvoje/arba jų nesiunčia pas mus/arba per brangu siųstis. Man, kaip Poterio mylėtojai, yra privalu lentynoje turėti viską, kas susiję su šia serija. Tad neseniai gavau nusipirktas Hogwarts Library knygas: rinkinuke yra Bardo Bidlio poringės, Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti bei ši, Kvidičas amžių bėgyje.

Knyga man miela jau vien palietus, o kai atsiverčiau skaityti, pamačiau ten štai ką:

Kadangi ši knyga iš Hogvartso bibliotekos, tai priklauso ir kortelė :) Taip gera matyti, kad šią knygą skaitė ir tie, su kuriais praleidau pusę savo gyvenimo.

O knygoje aprašyta daug įdomių dalykų apie kvidičą, tai tarsi maža enciklopedija (ją parašė kvidičo ekspertas (o iš tikrųjų tai J.K.Rowling)). Pasakojama, kokie žaidimai buvo žaidžiami iki kvidičo, kaip jis atsirado, skraidančios šluotos evoliucija, šmaukšto atsiradimas (nenuostabu, kad Haris buvo jauniausias šimtmečio gaudytojas - šmaukštą sukūrė Bowman Wright iš Godriko Daubos. Tikriausiai tai jau tikrai įaugę į berniuko kraują). Trumpai aprašytos taisyklės, kiekvieno žaidimo kamuolio atsiradimas, 10 dažniausių baudų (kadangi iš viso jų yra 700, ir visos buvo padarytos per pirmąjį Pasaulio kvidičo čempionatą), pagrindinės komandos.. Žodžiu, čia yra visos pagrindinės žinios apie šį žaidimą, kurias turėtų žinoti save gerbiantis Žiobaras.

Skaitydama atradau dar vieną laimę. Sužinojau, kad ir Lietuvos burtininkų bendruomenė turi savo komandą, ir net žaidžiančią tarptautiniu lygiu!

Pasirodo, Miestelio chimeros 1994-aisiais žaidė prieš Japonijos komandą ir laimėjo! Didžiuojuosi ta komanda, nors ir nepažįstu nė vieno žaidėjo 8)

Tai va, apibendrinant galiu pasakyti, kad tikrai labai džiaugiuosi turėdama šią knygą - ji tikrai padėjo man geriau pažinti kvidičą, sportą, kurį net aš sportuočiau, jei galėčiau.

Ir jei jums juokinga, kad rašau apie šią knygą kaip apie tikrų tikriausią enciklopediją, tai.. na, ką padarysi :) Anas, magijos, pasaulis man yra lygiai toks tikras, kaip ir šis, tad ir visi ten vykstantys dalykai yra patys tikriausi :)

Jane Austen „Nortangerio abatija“

Ši maža knygelė atsidūrė pas mane Knygų mugės metu, o kadangi aš kažkodėl nelinkusi skaityti nuosavų knygų, tai ir jai kol atėjo eilė.. Nepaisant to, kad čia juk Austen! Kažkada anksčiau buvau žiūrėjusi knygos ekranizaciją, tai pasirodė kažkoks kvailokas filmas - tikrai ne itin patiko. Bet knygą vis tiek norėjau perskaityti!

Septyniolikmetė Ketrina su ponu ir ponia Alenais pirmą kartą išvyksta į Batą. Ten ji netikėtai susipažįsta su Henriu Tilniu, nepaprastai gerai išauklėtu jaunuoliu, mėgstančiu juokauti ir kartais draugiškai pašiepti jaunąją merginą. Tarp jų užsimezga draugystė, o Henrio tėvas, pamanęs, kad Ketrina turi nemažą kraitį, nusprendžia, kad ji - puiki pora jo sūnui ir pakviečia merginą paviešėti Nortangerio abatijoje. Ketrinai, skaitančiai daug gotikinių romanų, atrodo, kad abatija slepia kraupią paslaptį, ir ji panūsta viską išsiaiškinti.

- Bet anksčiau tikrai maniau, jog jauni vyrai tiesiog stulbinamai niekina romanus.

- Tikrai stulbinamai, tik stebina tai, jei jie tikrai taip elgiasi - nes vyrai skaito beveik tiek pat, kiek moterys. 

Iš pradžių man ir knyga nelabai patiko, bet kai įsiskaičiau ir įsijaučiau, tai nenorėjau daryt nieko daugiau, o tik skaityt šitą kūrinį! Man be galo patinka tų laikų rašymo stilius, pavaizduotos manieros ir papročiai. Matytas filmas visiškai netrukdė savaip įsivaizduoti visos aplinkos, žmonių, suknelių, išpuoštų salių, balsų, žvilgsnių ir visko, ką tik galima įsivaizduoti skaitant.

Iš visų veikėjų labiausiai man patiko, be abejo, ponas Tilnis. Tikras džentelmeno pavyzdys, visada žaismingas, mandagus ir dėmesingas. Nieko nuostabaus, kad pagrindinė veikėja Ketrina jį iškart įsimylėjo. O pati Ketrina, nors ir naivi (kadangi tai buvo jos pirmoji išvyka iš kaimo, pirmasis susitikimas su visuomene ir susidūrimas su įvairiausiais, ne visada gero linkinčiais, žmonėmis), bet žavi. Tiesiog nuostabu, kad ji daug skaito! Apskritai, mane labai lengvai patraukia knygų ar filmų charakteriai, kurie skaito knygas.. :D O Ketrina ne tik skaito daug knygų, bet kartais ima painioti realybę su romanų pasauliu. Dėl to patiria skaudžią pamoką, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi :)

Na, o vos tik perskaičiusi, iškart puoliau žiūrėti filmo. Ir ką jūs manot, nuo pat pirmos akimirkos man tas filmas labai patiko! Dabar jau galutinai supratau, ką ten norėjo parodyt visokiais keistais intarpais, todėl viskas stojosi į savo vietas.

Rekomenduoju visoms tokių romanų mėgėjoms, kurios dar neskaitė šios knygos, o aš ir toliau norėsiu perskaityti (ir turėti!) visas Austen knygas :)