Keith Stuart „Kaladėlių berniukas“

Distopijas truputį padėjau į šalį ir paėmiau į rankas šį tą daug labiau realistiško.

Knygos pasakojimas sukasi apie berniuką Semą, turintį autizmo spektro sutrikimų. Jo tėvai, Džodė ir Aleksas, išgyvena vedybų krizę ir nusprendžia pagyventi atskirai. Apskritai Alekso gyvenimas byra į šipulius - negana to, kad jis turi gyventi ant pripučiamo čiužinio draugo bute, bet dar jį atleidžia ir iš darbo. Santykiai su žmona nesitaiso, o ir kaip suprasti Semą, kai jis užsisklendęs savo tik jam vienam suprantame pasaulyje?

Autizmas yra gyvenimas be taisyklių vadovėlio, su kuriuo dauguma mūsų gimsta.

Iškart galiu pasakyti, kad šios knygos nuostabumui apsakyti nėra žodžių. Labai, LABAI gera knyga, padedanti suprasti žmones. Autorius labai paprasta ir kiekvienam suprantama kalba vysto personažus, kurie yra begalingai tikroviški - su visomis savo ydomis, nuklydimais ir emocijomis. Jie visi mane įtikino.

Tiesa, pats autorius turi sūnų, kuriam diagnozuoti autizmo spektro sutrikimai. Tikiu, kad rašydamas panaudojo nemažai savo patirties - gal dėl to buvo labai lengva skaityti apie šį ypatingą vaiką.

O pats gražiausias ir įdomiausias dalykas, kuris buvo plėtojamas visos knygos metu, tai tėvo ir sūnaus santykiai. Suprasdamas, kad tai ne šiaip sau vaikas, o gyvenantis kitokiame pasaulyje nei kiti, Aleksas tiesiog nežino, kaip su juo bendrauti. Manau, kad situacija iki skausmo gyvenimiška: vyras, daug dirbantis, kad galėtų mokėti paskolą už namus ir išlaikyti savo žmoną, kuri nuolatos būna namuose su vaiku, kurį dėl menkiausio neatitikimo jo dienotvarkėje ištinka pykčio ir isterijos priepuoliai; po sunkios darbo dienos ar savaitgaliais bėgimas nuo problemos į barą ar vėl į tą patį darbą. Na, manau, kad tokia, sakykim, apsauginė reakcija (nors ir nesu asmeniškai susidūrusi), pasireiškia ne vienam, ir visa tai grynai iš nežinojimo. Todėl nuostabu, kaip atskleidžiamas Alekso ir Semo santykis per kompiuterinį žaidimą Minecraft. Net aš skaitydama užsimaniau pažaisti! Po ne vienerių kankinimosi metų atrasti tokią kalbą, kuri išlaisvintų tiek berniuką, tiek tėvą iš jo demonų, yra tikrai tikrai nuostabu. Taip nuostabu, kad knygos pabaigoje net apsiverkiau ir teko sustabdyti skaitymą, nes nieko nemačiau per tas džiaugsmo ašaras.

Gyvenimas yra nuotykis, o ne pasivaikščiojimas. Todėl ir būna sunku.

Labai paliečianti knyga. Ją turėtų perskaityti kiekvienas, nepriklausomai nuo to, ar yra susijęs su autizmu, ar ne. Kai stereotipai mums tiesiog bruka įsitikinimą, kad autizmas - kliūtis gyvenime, būtent ši knyga parodo, kad jis kai kuriems gali būti išeitis. Rekomenduoju rekomenduoju rekomenduoju.

Serialas: Tarnaitės pasakojimas (2017- )

Vos tik perskaičiusi knygą, iškart puoliau prie serialo, sukurto remiantis Margaret Atwood knyga. Pirmasis sezonas pradėtas rodyti 2017-ųjų balandį, jame yra 10 serijų, trunkančių apie 50 min. Kitas sezonas, regis, pasirodys taip pat balandžio mėn.

Tiesiog įsimylėjau šį serialą. Dar labiau negu knygą, nes skaitant gali tik maždaug įsivaizduoti, kaip viskas vyksta, o štai čia viskas išpildyta su kaupu. Asmeniškai man - tai puiki knygos adaptacija. Manau, pagal dėmesio vertas knygas tikrai geriau kurti ne filmus, o serialus, kur galima parodyti viską ir dar daugiau (vis dar gyvenimo nuoskauda, kad Hario Poterio knygos netapo serialu). 

Kas pirmiausiai krenta į akis, tai kameros darbas. Apskritai visas serialas toks simetriškas. Kad ir kokios baisybės būtų rodomos, vis tiek viskas nufilmuota labai gražiai, tiek apranga, tik visos detalės parodytos skrupulingai. Pasaulyje, kuriame nėra vietos emocijoms, svarbus kiekvienas žvilgsnis ir gestas, o būtent tai ir parodyta puikiai. Žinoma, ir pats scenų planavimas - tvarka šiek tiek kitokia nei knygoje, kas skaitytojus gal iš pradžių kiek ir erzins, bet iš esmės tai viskas parodyta taip, kad istorija būtų tolygi. Labai patiko, kaip veikėjų išgyvenimai juos nukelia į praeitį, kai Jungtinės Valstijos dar nebuvo Gileadas. Taip pamatome, kaip jie atsidūrė ten, kur yra dabar (kadangi knygoje tikrai ne apie visus tai buvo aprašyta).

Taip pat labai patiko muzika. Tiek kelianti įtampą, kai tiesiog žinai, kad bus kažkas negero, tiek šiuolaikinė, kuri, atrodo, taip nepritinka tame pasaulyje.

Be abejo, be aktorių vaidybos nebūtų nieko gero, kad ir kaip gražiai filmuosi. Iš pradžių mane truuuputį erzino pagrindinės aktorės (Elizabeth Moss) vaidyba, bet kuo toliau, tuo labiau ji man patiko. Ji puikiai perteikė visas tas emocijas, kurių reikėjo jos veikėjai, tegul tai buvo vien tik žvilgsniai, vien tik galvos linktelėjimas. Buvo nuostabu žiūrėti, kaip jos vaidinama Offred drąsėja sulig kiekviena serija, su kiekvienu įvykiu. Taip pat ypatingą vaidmenį sukūrė Yvonne Strahovski. Man atrodo, kad blogiukus vaidinti yra žymiai sunkiau nei geriečius. Yvonne personažas, Serena Joy, įvairiapusis, bet visgi priverčia žiūrovus jos nekęsti. Bravo jai. Na, o nuotraukoje matomas Joseph Fiennes tiesiog vertas atskiro paminėjimo mano draugams potterheadams kaip mylimo Tamsos Valdovo brolis. Tiesą sakant, jo personažas - Vadas Waterford - nelabai nuo to ir nutolęs...

Žinoma, galybė kitų puikių aktorių - visų čia neišvardinsiu - tiesiog kiekvienas jų sukūrė personažus, turinčius savo istorijas, skausmą ir silpnybes.

Jeigu dar nežiūrėjote šio serialo, tai primygtinai privalote. Ir visai nesvarbu, skaitėte ar neskaitėte knygos. Abu kūriniai vienas kitą tik papildo, bet tikrai galima vartoti juos atskirai. Serialas tikrai apie protu nesuvokiamus dalykus, tamsus savo pasakojama istorija, tačiau be proto gražus. Štai jums pats sau prieštaraujantis sakinys, kaip ir visa, kas vyksta Gileade. Enjoy.

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Šią knygą „atsinešiau“ iš senųjų metų. Perskaitė draugė, tai ir man labai prireikė (nors ta knyga mano ir yra). O dargi serialas sukurtas, remiantis šiuo kūriniu; turiu tokį blogą įprotį nežiūrėti filmų/serialų, jeigu nesu perskaičiusi tos knygos, pagal kurį tai pastatyta. Dėl to nesu labai daug ko mačiusi, bet kadangi šį serialą pažiūrėti labai norėjau, tai ir nedelsiau su skaitymu. Ir o, koks lobis buvo mano lentynoje!

Šioje knygoje pasakojama apie visuomenę, kurioje viską kontroliuoja valdžia, o moterys turi joms skirtas pareigas. Vienos iš jų - Tarnaitės, gyvenančios pasiturinčiose šeimose tam, kad išnešiotų joms kūdikį, kadangi po karo gimstamumas tragiškai sumažėjęs. Tarnaičių gyvenimas griežtai reglamentuotas Gileado respublikos įstatymais, iš esmės jų vertė yra tik jų vaisingumas.

Norėčiau, kad ši istorija būtų buvusi kitokia. Subtilesnė. Kad aš joje pasirodyčiau iš geresnės pusės, jeigu ne laimingesnė, tai bent veiklesnė, ryžtingesnė, nesileidžianti į visokias smulkmenas. Norėčiau, kad ji būtų buvusi vientisesnė. Kad pasakotų apie meilę arba staigius atsivėrimus, svarbius žmogaus gyvenime, arba tiesiog apie saulėlydžius, paukščius, liūtis ar sniegą.

Aš dievinu distopinę literatūrą. Man yra absoliučiai nesuvokiama, kaip rašytojai sugeba nuspėti tolimą ateitį. O ta ateitis yra šiandien. Žinoma, reikia tik džiaugtis, kad viskas nėra identiškai taip, kaip aprašyta tose knygose, tačiau visada galima atrasti dalykų, kurie vyksta taip, kaip skaitome, ir tai gąsdina. Pavyzdžiui, skaitant Huxley „Puikus naujas pasaulis“ nori nenori supranti, kad taip, ir dabar žmonės vis dažniau atsiranda iš mėgintuvėlių, kad visuomenė yra vienodinama. Jau nekalbant apie Orwell „1984“, kai net nežinai, kas su kuo kariauja ir kodėl, kur tiesa, o kur melas. Taip ir čia - Gileado respublikoje įteisinta surogacija, tik, sakyčiau, žiauria forma. Visa tai yra aplink mus, tik galbūt nesusimąstome, o būtent tai distopijos ir verčia daryti - mąstyti.

Pats pasakojimas liejasi lengvai, skaitosi greitai ir norisi tik versti puslapį po puslapio. Nors pasakotoja įterpia ir epizodų iš praeities, vėl nejučia pereidama į tą laiką, kai gyvena ji pati, visi tie šuoliai nė kiek netrukdo. Aprašoma daug detalių, vidinių apmąstymų, analizuojami poelgiai, žodžiai ir žvilgsniai. Knyga pakankamai lėta, tarsi norima, kad skaitytojas tikrai įsijaustų į nelaimingą Tarnaitės gyvenimą, kad suprastų, kokia tai buvo santvarka. Tačiau net ir tame lėtame ir sustyguotame Tarnaitės gyvenime keletas įvykių nulemia viską.

Jei reikėtų surikiuoti skaitytas distopijas, tai ši eitų iškart po Orwello, o „1984“, kaip žinia, yra pati pačiausia, tokio žanro knygos etalonas. Labai rekomenduoju perskaityti šią raudoniu persmelktą knygą, jei dar to nedarėte - ji tikrai verta kelių jūsų gyvenimo valandų.

Nolite te bastardes carborundorum.

Apie 2017-uosius

Su naujaisiais metais!

Peržvelgiau ankstesnius savo įrašus ir pamačiau, kad apžvalgą dariau jau tikrai senokai. Aišku, paskutinius porą metų nelabai buvo ką apžvelgti, bet visgi. Šiemet FB sekami žinomi žmonės dalinasi tikrai įspūdingais perskaitytų knygų sąrašais (kai kurie beveik siekia šimtą, kiti dar daugiau), gal tai ir įkvėpė peržiūrėti savo pačios tikrai ne tokį ilgą, bet vis tiek sąrašiuką.

Visų pirma - neįveikiau savo iššūkio :D Kaip netikėta :D BET. Perskaičiau didžiąją dalį abėcėlės, su kuo save ir sveikinu! Skirtuko su šiuo iššūkiu neištrinsiu, bet kai tik bus kuo, tai papildysiu, su prierašu, kad perskaičiau tą „raidę“ 2018-ais.

O žiūrint į tai, ką perskaičiau, tai tikrai džiaugiuosi savo pasirinkimais. Metai buvo gana įvairūs: perskaičiau ir šiek tiek negrožinės literatūros, ir lietuvių autorių knygų, ir net vieną anglų kalba :D Prisiminiau savo mylimus ir išsiilgtus autorius (Austen, Saramago, Murakami, Beckett). Buvau tikrai nustebinta lietuvių autorės Akvilinos Cicėnaitės kūriniu „Tylos istorija“- tai viena geriausių šių metų knygų apskritai, rekomendavau ją keletą kartų per visus tuos metus. Kitos, vertos atskiro paminėjimo, knygos, kurias žmonės turėtų perskaityti, yra Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“, Elvyra Kučinskaitė „Be pavadinimo“. Abi jos yra apie liūdnus, tragiškus dalykus, bet parašytos taip šviesiai, kad tą suprasti galima tik skaitant. Nuostabios, nuostabios istorijos, paliečiančios labiausiai dėl to, kad tikros. Australų autorė Hannah Kent jau pernai mus nustebino puikiu kūriniu, šiemet galėjome susipažinti ir su kitu, „Gerieji žmonės“. Tokia netikėta meilė šiai rašytojai ir tas jausmas, kai žinai, kad visas jos knygas turėsi savo lentynoje.

Na ką, o 2018-iesiems jau turiu galvoje ir naują iššūkį, ir jis toks, kuris būtų naudingas labai daug kam. Mažiau be tikslo sėdėti feisbuke, bet daugiau skaityti. Va tada, tikiu, pailgėtų ir sąrašai, ir apskritai daug daugiau gėrio nugultų į mano galvą.

Gerų metų ir skaitykite!

Sarah Pinborough „Ydingas ratas“

Aš kaip visada (na, dažniausiai) - kai būna bumas, tai neskaitau kai kurių knygų, bet kai praeina ir beveik visi jau būna perskaitę, tai laikas ir man. Nes vis tiek įdomu, kodėl visi taip alpinėja dėl kai kurių kūrinių, o dažniausiai pasirodo, kad tikrai ne be reikalo.

Būten dėl šios knygos alpėti tikrai yra ko - ir tiems, kam patiko, ir tiems, kam nelabai. Drįstu sakyti, kad sukrėtė ji visus vienareikšmiškai.

Kai bandžiau apie knygą papasakoti kolegei, tai gavosi taip, kad nei ji, nei aš nieko nesupratom. Todėl tiek, kiek rašoma anotacijose, galite pasiskaityti ir patys.

Labai sunku kalbėti apie knygą-išdavikę. Taip, drąsiai taip sakau, nes man dar taip nėra buvę. Žinoma, visas pasaulis kalbėjo apie absoliučiai netikėtą pabaigą, bet jei jau prie atsiliepimų ir viso ko buvo prilipinta žymė #WTFthatending, tai tikrai yra kažkas ypatingo. Yra knygų, kurios baigiasi laimingai, liūdnai, tragiškai, kurių pabaigose nebūna atsakyti visi klausimai ir atrodo, kad kažko trūksta, bet čia.. Čia yra išdavystė aukščiausiame lygyje. Kai užverčiau knygą, pirmoji mintis buvo KĄĄĄ??, o antroji - KAIP GERAI, KAD NEPIRKAU ŠITOS KNYGOS. Tokių pabaigų savo lentynoje turėti nenoriu :D 

Ir kad ir kokia ji būtų, knyga man labai patiko. Turinys įtraukiantis, akys tik laksto nuo žodžio prie žodžio. Tam netrukdo nė paprasta, visiškai neįmantri ir netgi šiek tiek buitinė kalba. Skaitant knygą dingsta visas aplinkinis pasaulis: nesinori valgyti, eiti daryti namų ruošos darbų ar su kuo nors kalbėtis. Vienu metu net pagavau save važiuojant automobiliu gerokai mažesniu nei leistinas greitis ir galvojant apie įvykius. Nes savo galvoje norisi išnarplioti visas paslaptis pirmiau už Luizą, o tam reikia įtempti smegeninę ir bandyti susieti mažiausias detales.

Netgi toji pabaiga man savotiškai patiko. Autorei tikrai pavyko sukelti šoką visiems skaitantiesiems, nes netikiu, kad pasaulyje yra bent vienas žmogus, kuris numatė tokius įvykius. Tai ir daro šią knygą išskirtine iš kitų trilerių.

Knygoje taip pat apstu mistikos, ezoterinių dalykų. Verčiant knygos puslapius jie tampa vis svarbesni ir lemiami siužeto posūkiams. Veikėjai, tiesą sakant, pakankamai erzinantys. Bent jau aš neradau nė vieno, kuris būtų man mielas širdžiai. Kita vertus, argi tokiose knygose veikėjai turi būti simpatiški?

Jei esate toks/ia, kaip aš, ir dar neskaitėte šios knygos - siūlau tai padaryti. Ji gali jums patikti ar ne, tačiau abejingų tikrai nepaliks.

Haruki Murakami „Išgirsk vėjo dainą“ ir „1973-iųjų kiniškas biliardas“

Jau beveik dveji metai be Murakamio.. Kaip aš taip ištvėriau ir apskritai, kodėl tiek ilgai tvėriau - paaiškinimo nėra. Vis dėlto džiaugiuosi sugrįžusi į doros keli, kaip sakant :)

Vos tik Knygų klube pasirodė akcija, čiupiau šias dvi naujausias savo mylimo rašytojo knygeles. Taip, sakau knygeles, nes jos tokios mažutės ir plonos, kad čia vieno vakaro darbas jas tokias perskaityti. O malonumo, užtat, ilgam! 

„Išgirsk vėjo dainą“ yra pirmasis Haruki Murakami romanas. Ir tai jaučiasi. Knygos pradžioje yra autoriaus pratarmė apie tai, kaip jis parašė šiuos du virtuvinius romanus, kaip jis pats juos vadina. Todėl, kad rašė juos sėdėdamas virtuvėje :) Čia dar nėra justi tokios murakamiškos dvasios, jei reiktų skaityti ją nežinant autoriaus, tai iškart gal net nepasakyčiau, kas ją parašė. Vis dėlto užuomazgos jau yra: barai, džiazas, savęs ieškojimas, trupinėlis mistikos. Jauti, kad laikai rankose kažką tokio labai jauno ir žavaus.

Antrasis jo romanas (pirmojo tęsinys) - „1973-iųjų kiniškas biliardas“ - visiškai kitoks. Stebėtina, kad tai - tik antroji autoriaus knyga, bet čia jau per visur smelkiasi su niekuo nesupainiojamas stilius. Čia nebėra svarbūs vardai, vietovės. Sunku būtų ir pasakyti, kad tai yra ankstyvasis Murakami, nes čia galima justi jį tokį, kokį pažįstame iš vėlesnių kūrinių. Yra jau ir to beprasmiškumo jausmo, ir kažkokių nepaaiškinamų dalykų, kurie kelia šiurpą, ir kačių.

Įdomu, kad šios dvi knygos yra „Avies medžioklės“ pradžia, tarsi įžanga. Dėl to vienintelis dalykas, dėl ko yra be proto pikta, tai pasakotojo draugas Pelė. Na kokia gi čia Pelė, kai visi skaitytojai iki skausmo žino Žiurkę! Jau taip akis badė, kad oi.

Vis dėlto tiems, kas nori pradėti pažintį su šiuo rašytoju, reikėtų pradėti nuo jo vėlesnių kūrinių, kad pamatytumėt, ar tikrai jis jums patinka. Apskritai, mano manymu, bet kokį rašytoją pradėti skaityti yra gerai jau susiformavusį - tik tada galima tinkamai įvertinti ir jo pirmuosius darbus. Na, pavyzdžiui, nors jau ir perskaičiau galybę Murakami, jei kas nors prieš n metų būtų įdavęs man pačią pirmąją jo knygą, tai turbūt ir nebūčiau daugiau skaičiusi. O štai dabar, kai jau žinau, koks jis yra, „Išgirsk vėjo dainą“ man tarsi nostalgiškas žvilgsnis į praeitį, tas pats, kas, tarkim, kalbėti su senu draugu apie jo vaikystę.

Galiu vienareikšmiškai sakyti, kad tokios mažos Murakami dozės nepakanka (galbūt kad praėjo daug laiko nuo paskutinės jo skaitytos knygos) - beveik vėl baisiai norisi perskaityti Avies medžioklę. O dėl rekomendacijos - aš visada rekomenduoju Murakami, bet jau bais atsargiai, nes taip, jis arba patinka, arba ne. Sulig Biliardu jo perskaitytų knygų skaičius pasiekė 15 - dar nė vieno rašytojo nesu tiek perskaičiusi, kita vertus, nežinau, ar kiti (kuriuos norėčiau skaityti) tiek daug rašo.

Elvyra Kučinskaitė „Be pavadinimo“

Lapkričio 1-ąją pasitikau su simboliška knyga - knyga be pavadinimo, nes na kaip gali ją tokią kaip nors pavadinti? Knyga, kurioje sugulė nusižudžiusiųjų artimųjų pasakojimai ir istorijos, išgyvenimai, kurių verčiau jau niekam netektų patirti.

Nors pirma mintis, aplankanti paėmus šią knygą, kad bus be galo tamsu ir slogu, tačiau taip anaiptol nėra. Iš jos veržiasi ne mirtis, o noras išlikti, kabintis į gyvenimą nagais, padėti kitam ir sau pačiam. Neslėpsiu, kad skaitydama tikrai ne kartą tramdžiau ašaras, buvo momentų, kada tiesiog reikėjo padėti knygą į šalį ir truputį pailsėti. Apskritai skaitant tarsi plėšomasi į dvi dalis: tai knyga, kurios lyg ir negali perskaityti vienu prisėdimu, bet kartu ir nesinori padėti, nes istorijos taip įtraukia. Skaitai ir stebiesi, kiek žmogus savyje turi stiprybės viską ištverti.

Pasakojimai neanonimiški, minimi vardai ir vietos - norima atsikratyti visų stigmų, kad tiek nusižudžiusieji, tiek jų artimieji yra tarsi kitokie, pažymėti. Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, kad visuomenėje vyrauja tokie nusistatymai, kada bandoma apsimesti, kad nieko neįvyko ar baisiai grubiai kalbama, neva „tai tu dar dėl to verki?“. Kaip turi jaustis žmogus, išgirdęs tokius žodžius, kuomet jam labiausiai reikia palaikymo, buvimo šalia, supratimo? Žodžiu, skaitant iškyla milijonai klausimų, o kartu ir supratimas, kad jei - neduokdie - pačiam taip nutiktų, vis tiek nežinotum, kaip elgtis.

Visgi, kaip ir sakiau, skaityti šią knygą yra be galo lengva. Už tai galima padėkoti knygos sudarytojai, kuri tokia šilta, jaukia kalba perteikia visus pasakojimus. Nesijaučiu nė kiek apsunkusi, nors istorijų ten aprašyta nemažai. Net truputį gaila, kad knyga nėra storesnė, nors, aišku, visų skausmo čia sudėti neįmanoma.

Kai savižudybės yra tokia opi problema, manau, šią knygą perskaityti turėtų kiekvienas. Reikia išmokti atpažinti ženklus, kad netaptume dar vienos liūdnos istorijos pasakotojais. Taip pat savo suvokimo praplėtimui, kur yra žmogaus emocijų ribos, kiek galime ištverti ir atlaikyti - net neabejoju, kad po šios knygos kiekvieno kasdienės problemos pasirodys kaip nereikšmingi dalykai, dėl kurių neverta kvaršinti galvos. Nemažai papasakojusių savo istorijas paminėjo, kad būtent tokios knygos perskaitymas jiems padėjo sugrįžti į save, susidėlioti savo mintis po užgriuvusios nelaimės, todėl labai džiaugiuosi tokia iniciatyv - turime nebijoti apie tai kalbėti, kreiptis pagalbos ir taip griauti nusistovėjusias tylos normas.

David Mitchell „Sleido namas“

Pirmą ir paskutinį kartą baisią knygą skaičiau, kai buvau 7 ar 8 klasėj - tai buvo William Peter Blatty „Šėtono išvarymas“. Baisi knyga man yra tokia, kai arba negaliu skaityti jos būdama viena kambaryje, arba vakare, arba abu variantai iškart. Tai „Sleido namas“ man buvo antroji tokia knyga. Ir jau po truputį galiu sakyti, kad siaubas literatūroje ne man.

Kas devyneri metai paskutinį spalio šeštadienį Sleido skersgatvyje atsiranda mažos juodos durelės, pro kurias įžengus patenkama į puikų sodą, kuriame gyvena maloni ir svetinga šeimininkė. Būtent kas tiek laiko namo gyventojai prisivilioja pas save po vieną nelaimingą, nesuprastą ar tiesiog nepritampantį žmogų, kuris iš Sleido namo išeiti jau nebegali.

Knyga suskirstyta į penkias dalis - kiekvienoje pasakojama aukos istorija. Ką aš galiu pasakyti. Autorius - tikrai meistriškas rašytojas. Beveik būčiau norėjusi, kad vietomis rašytų ne taip įtaigiai. Tikrai, pirmosios istorijos man buvo tokios kraupios, kad turėdavau užversti įdomiausioj vietoj ir nukreipti mintis į kur kas malonesnius dalykus. Šiaip jau būčiau pabaigusi knygą per vieną dieną, kadangi ji tikrai nėra stora, o skaitosi labai labai lengvai, bet va negalėjau, nes vis ateidavo vakaras.. :D O kai pagalvoji, kad einant naktį į tualetą pirmas dalykas, kurį pamatysiu atsidariusi duris, bus mano atvaizdas, tai net šiurpas nukrėsdavo (skaičiusieji supras, kodėl tai būtų taip baisu). 

Taip pat stebina rašytojo išmonė, nors, spėju, čia neapsieita be visokiausių studijų apie okultizmą, teosofiją ir panašius dalykus. Būtent tai čia ir buvo kraupiausia, nes aprašyta taip, kad nori nenori esi įtikinamas, kad tokie padarai gyvena tarp mūsų. Klausimai, kurie buvo iškilę skaitant, puikiausiai atsakyti pabaigoje. Nes klausimų, patikėkit manim, atsiranda labai nemažai.

„Sleido namas“ tikrai vertas skaityti. Įsigijau ją už juokingą kainą - ši knyga tikrai yra verta daugiau nei euras! Buvo tikrai įdomu, džiaugiuosi perskaičiusi, nors ir negalėjau pasimėgauti ja vienu prisėdimu - mėgautis tikrai yra kuo.

O šiurpuliukų kol kas užteks - galbūt sugrįšiu prie tokio žanro vėl praėjus daugeliui metų.

Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“

Man labai patinka skaityti antiutopijas. Baisu, bet labai patinka. Žinoma, niekas man neaplenks Orwello „1984“. Tačiau kitos knygos taip pat labai geros, stebinančios rašytojų išmone ir sugebėjimu nuspėti ateities pasaulį.

„Puikus naujas pasaulis“ - baisi knyga. Parašyta dar 1932 m. ji kraupiai pasakoja apie sukurtą tobulą visuomenę, kurioje visi laimingi, niekas neserga, ir nesensta išoriškai, nėra jausmų, nėra senų dalykų, kultūros. Kūdikiai išpilstomi buteliukuose, žodžiai tėvas ir motina yra keiksmažodžiai, santykiai su vienu žmogumi ilgesnį laiką yra laikomi visiškai nepadoriais, klesti kastų sistema, žmogaus „asmenybė“ ir sąmonė formuojama nuo pačių ankstyviausių dienų. Bet koks bandymas mąstyti laikomas nukrypimu - ir geriau, kad niekas apie tai nesužinotų.

Seno netaisyti, naują įsigyti. Kuo daugiau lopų dėsi, tuo mažiau turto turėsi...

Tikrai - skaičiau ir jaučiau, kaip veidas kraipėsi nuo šlykštumo. Huxley taip įtaigiai aprašė tą neva tobulą visuomenę... Įdomiausia (ir šlykščiausia) tai, kad nelabai jau daug liko mums iki to „tobulumo“. Ir kuo daugiau žmonių skaitys šią knygą po mūsų, tuo daugiau atras panašumų su savo gyvenamu laikmečiu, net neabejoju. Nuolatos skatinamas vartojimas, vos tik pajutus kokį negerumą - dozė somos (narkotikas, kuris nukelia į palaimingą svajonių pasaulį. „Išėjimo“ trukmė priklauso nuo to, kiek dozių suvartosi). Laukinių rezervatuose galima pamatyti žmones, kurie gyvena mums pažįstamą gyvenimą - šeimose ir žinančius, kad pasaulyje yra ne tik laimė. Štai tokį pasaulį matė Huxley tuomet.

Mes ir rūšiuojam, ir formuojam. Mūsų kūdikiai išpilstomi iš butelių kaip suvisuomenintos būtybės, kaip alfos arba epsilonai, kaip būsimieji kanalizacijos tinklų darbuotojai arba būsimieji inkubatorijų direktoriai.

O skaičiusieji jau gali pasakyti - argi ne panašiai ir gyvename? Žinoma, turime pasirinkimo, kūrybos laisvę - puikiausią prigimtinį dalyką. Tačiau žiniasklaida atkakliai formuoja požiūrį į tam tikrus dalykus, kažkur veikia aktyvi propaganda, kažkas po dienos darbų griebiasi taurelės ar kito narkotiko... Vis dėlto, mūsiškasis pasaulis, kad ir su visomis savo blogybėmis, yra nepamainomai geresnis už tą puikų naują pasaulį. Kas dar neskaitė šios knygos, paskaitykite ir pamąstykite, ar norėtumėt kokiai savaitei persikelti į tokį pasaulį. Aš asmeniškai nenorėčiau ten praleisti nė vienos dienos.

Beje, knygoje gausu citatų iš Šekspyro kūrinių, jos taip natūraliai „įsipašo“ į bendrą tekstą, kad, rodos, žmonės tikrai taip bendrauja. Taip pat - įdomus pagrindinis personažas Bernardas. Liūdnas, nepritampantis prie sistemos, lyg su kokiais defektais. Gailėjau jo iki tam tikro momento, kol supratau, kad jis įkūnija daugybę mus supančių žmonių. Ir įkūnija, deja, ne pačias geriausias savybes.

Tikrai rekomenduoju susipažinti su puikiu nauju pasauliu - ne veltui čia yra klasika.

Hannah Kent „Gerieji žmonės“

Šiaip jau stengiuosi naujai pasirodžiusių knygų iškart nepirkti, nes kainos būna labai didelės. Tik labai keletui esu padariusi išimčių ir ši - būtent tokia. Praeitą vasarą skaičiau visų pamiltą šios autorės romaną „Paskutinės apeigos“, o vos tik pasirodė „Gerieji žmonės“ - atsiliepimai irgi buvo patys geriausi. Nesusilaikiau, įsigijau ir labai dėl to džiaugiuosi.

Knygoje pasakojama apie XIX a. Airijos kaimą, kurio gyvenimas persmelktas prietarais. Pasakojimo centre - našle tapusi Nora, jos neįgalus anūkas Mycholas ir žolininkė Nensė. Berniuko sveikatai vis blogėjant, moterys ryžtasi drastiškoms apeigoms, kurios gali padėti sugrąžinti Mycholą iš Gerųjų žmonių, kurio sielą jie pagrobė.

Visų pirma - liaupsės viršeliui. Tokio gražumo knygos jau seniai nelaikiau rankose. Nepamenu, kada paskutinį kartą (o gal ir niekada) norėjau knygos lapus vartyti apsimovusi baltas pirštines, kad tik nesutepčiau. Dažniausiai skaitydama ką nors kramsnoju, bet prie šios knygos stengiausi net arti nenešti maisto - kažkokia šventa ji man atrodo. Kai užmatysit knygyne, pačiupinėkit - suprasit, apie ką kalbu, nes jokia nuotrauka negali perteikti to grožio.

Kitas dalykas - jaunos autorės talentas. Labai labai tikiuosi, kad autorė neišsikvėps ir toliau mus džiugins tokiais nuostabiais romanais. Abi jos knygas skaičiau („Paskutinės apeigos“ apskritai man yra viena geriausių skaitytų knygų), abi turėsiu, ir drąsiai sakau, kad turėsiu visas. Man tai atrodo knygos su išliekamąja verte, ne šiaip eiliniai pasakojimai, kuriuos visi kažkuriuo metu skaito. Remiantis tikrra istorija, absoliučiai įsijaučiant į to meto, tos šalies kultūrą - skaitai ir gauni ne tik puikiai plaukiantį pasakojimą, bet ir žinių apie kitų kraštų papročius bei tradicijas. Stebina, kaip rašytoja, būdama australe, sugeba perteikti vienoje knygoje islandų būdą, kitoje - jau airių. Noriu pasakyti, kad perteikia taip, kad pats tokiu tampi. Tik per trumpai, nes knyga susivalgo taip greitai, taip greitai...

Na, o pati istorija taip pat neeilinė. Asmeniškai aš tikrai nesu domėjusis jokiais airių papročiais ar prietarais, todėl skaityti man buvo labai įdomu. Fėjos (arba Gerieji žmonės) ten - ne tas pats, kas mūsų vaizduotėje. Tai tikrai ne gerosios krikštamotės ar nedideli plasnojantys nepaprasto grožio žmogeliukai su burtų lazdelėmis. Fėjos airių prietaruose tas pats, kas lietuviškosios laumės - grobiančios arba sukeičiančios vaikus, galinčios užtraukti negandas. Be galo įdomu skaityti, kaip giliai buvo įsišaknijęs tikėjimas antgamtinėmis galiomis, visokiausiais prietarais, kaip nuo visų šių dalykų žmonės saugodavosi ir kaip tai paveikdavo kiekvienos šeimos gyvenimą.

Pagrindiniai pasakojimo herojai sukurti labai įtaigūs, vienu metu juos mėgsti, kitu - jau nekenti. Lengvai plaukiantis pasakojimas, graži kalba priartina skaitytoją prie veikėjų išgyvenimų. Iš tikrųjų skaitant apima daugybė emocijų, akys pačios laksto nuo eilutės prie eilutės, stengiantis sužinoti, o kas gi bus toliau. Apskritai sakyčiau, kad ir patys veikėjai, ir istorija yra tragiški. Viso kūrinio metu jaučiama įtampa sugriebia nuo pirmųjų eilučių ir nepaleidžia iki pat pabaigos.

Ar rekomenduoju? Net nereikia klausti.