Beatrix Mannel "Saulėgrįžos naktis"

Šią knygą netikėtai perskaičiau todėl, kad trečiadienį vėl sudalyvavau donorystės akcijoje. Donorai, davę kraujo neatlygintinai, gavo dovanų šokolado, padėką ir knygą! :) Apsidžiaugiau.

Beatrix daugumoj rašo vaikų knygeles - tikiuosi, kad tai jai daryti sekasi kur kas geriau nei kurti tokias meilės istorijas.. Taip, "Saulėgrįžos naktis" yra paaugliška knyga, kurioje pasakojama meilės istorija.

Julius ir Tinka keliauja Laplandijos tyrais. Ten netikėtai sutinka taip pat keliaujančias dvi drauges - Lotą ir Rikę. Gaunasi čia toks meilės trikampis.. Žodžiu.

Visų pirma pradėsiu nuo viršelio. Viskas būtų gerai su juo, nes Laplandija, Šiaurės pašvaistė.. Kaip ir į temą. Bet tie du žmogeliukai kampe.. :( Ir jūs juos matot? Mane tai jie baisiai liūdina, nes taip nesąmoningai atrodo, na, nors nėra labai ryškūs. Viską gelbsti tik Kraujo donorystės centro lipdukas, kuris man visada primins, iš kur gavau šią knygą :D

Šiaip jau knyga skaitosi labai lengvai, raidės didelės, tarpai dar didesni, o puslapių vos 140. Perskaičiau per vakarą. Klausimas kitas: kokia viso to vertė? Na, tokia visiškai baisybė nėra - esu skaičiusi ir blogesnių knygų. Gan įdomu, kad veiksmas vyksta Laplandijoje, laukinėje gamtoje. Nors šioks toks paįvairinimas. Veikėjai susiduria su įvairiais sunkumais keliaujant, nors ir skurdžiai aprašoma, tačiau galima įsivaizduoti supančius kraštovaizdžius. Bet pačiai meilės istorijai nedėčiau labai daug pliusiukų. Ypač sunervino pabaiga, kurios jau geriau būtų nebuvę. Tiksliau, net negalėčiau pasakyti, kad ta knyga pasibaigė. Trūko dar bent vienos pastraipos iki išpildymo, o dabar.. Palikta lyg ir pačiam skaitytojui įsivaizduoti, kaip viskas baigiasi, bet baigiamasis klausimas toks kvailas, kad net nejuokinga.

Na, nuo rekomendacijos susilaikysiu.. Knyga nėra visiškai beviltiška, gal netgi labai tinkama, jei norit ko nors lengvo vakarui. Bet skaitantys rimtesnes knygas tikrai nusivils.

2012 m. knygų iššūkis

Pabandysiu sudalyvauti šiame dalykėlyje, skamba įdomiai, prizas viliojantis, o ir pagaliau atsiras šiokios tokios motyvacijos :)

12-os knygų sąrašas:

1. Audrey Niffenegger "Keliautojo laiku žmona" 2007, Obuolys

2. J.D.Salinger "Franė ir Zujis" 2006, Alma littera

3. Umberto Eco "Rožės vardas" 1991, Alma littera

4. Louisa May Alcott "Mažosios moterys" 2007, Alma littera

5. Victor Hugo "Paryžiaus katedra" 2004, Margi raštai

6. Richard Bach "Džonatanas Livingstonas žuvėdra" 2000, Trigrama

7. Thomas Harris "Hanibalas" 2003, Vaga

8. Ana Frank "Dienoraštis" 1997, R.Paknio leidykla

9. Sigitas Parulskis "Sraigė su beisbolo lazda" 2006, Baltos lankos

10. Irvin Welsh "Traukinių žymėjimas" 2008, Kitos knygos

11. Vladimiras Nabokovas "Lolita" 2005, Presvika

12. Anne Bronte "Agnesė Grėj" 1997

2 alternatyvios knygos:

1. Franz Kafka "Pilis" 2006, Tyto alba

2. Haruki Murakami "Kafka pakrantėje" 2009, Baltos lankos

Na, ir nors sąrašą visada turiu galvoje, vis tiek buvo sudėtinga sudėlioti, ką noriu būtiniausiai perskaityti. Tikiuosi, ateinantys metai bus produktyvūs, juolab kad 12 knygų nėra kosminis skaičius :)

Sėkmės man ir kitiems dalyvaujantiems!

Knyga - geriausia dovana

Kai kas nors paklausia, ko norėčiau dovanų Kalėdų ar gimtadienio proga, visada pirmiausia mintyse perkratau norimų knygų sąrašą. Visada, be išimčių. O akys visada sužiba pamačius, kad dovanotojas iš užančio traukia kvadratinį paketėlį, perrištą kaspinu..

Ieškodama draugams dovanų taip pat pirmiausiai žygiuoju į knygyną, aplankau net ne vieną. Ir nebūtinai draugas turi būti didelis knygų mėgėjas! Juk dabar yra tokia įvairovė knygų, kad net akys raibsta. Tikrai galima išrinkti kažką, kas patiktų ir draugui, mėgstančiam žvejoti, ir draugei, mėgstančiai suktis virtuvėje, ir filmų ar muzikos fanatikui, ir psichologui, ir medikui.. Galima vardinti ir vardinti; sąrašas tęstųsi iki begalybės. Galbūt padovanota knyga kam nors taps tiltu į skaitančiųjų pasaulį? Visada turiu tokį slaptą norą, visada noriu prisijaukinti dar ką nors į tą neaprėpiamą fantazijos begalybę, kurioje gali būti bet kuo – nuo mažo pasakų nykštuko iki detektyvo, narpliojančio painią kriminalinę istoriją.

Knygas mėgstu dovanoti (ir ypač gauti!) dėl dar vienos priežasties: mane labai vilioja galimybė ką nors užrašyti knygos priekyje. Žinau, mamos turbūt visus mokė, kad į knygas rašyti nevalia, bet.. Čia juk dėl kilnaus tikslo, mama! Asmeniškai aš visada pasijuntu geriau pamačiusi, kad dovanota knyga yra užrašyta specialiai man. Tuomet žinau, kad tas žmogus galvą suko ne tik norėdamas kažką nupirkti, bet ir įdėjo širdies į tą dovaną – tegul ir užrašydamas porą paprastų, bet nuoširdžių, žodelių.

Drąsiai galiu sakyti, kad knyga – geriausia dovana. Ne tik materiali, bet ir dvasinė: visų pirma suteikianti džiaugsmo, o vėliau - nusinešanti tave iš realybės į savo pasaulį bei padedanti išgyventi daugybę skirtingų jausmų.

Jean Sasson, Najwa bin Laden, Omar bin Laden „Esu bin Ladeno sūnus“

Ką tik, prieš maždaug 10 minučių, užverčiau šią knygą. Perskaičiau, surijau - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Žinokit, vis dar esu šokiruota šios istorijos.

Autorė Jean Sasson rašo knygas apie Rytuose gyvenančias moteris (na, ne tik moteris, bet, manau, tai yra pagrindas). Tačiau šios knygos nebūtų, jei savo istorijų nebūtų papasakoję visam pasauliui gerai žinomo teroristo Osamos bin Ladeno artimiausio rato žmonės - pirmoji žmona Nadžva ir ketvirtasis sūnus Omaras. Jean pastabos yra tik didžiųjų skyrių pabaigose.

Kai tik reikėjo išsirinkti knygą iš Alma litteros pateikto sąrašo, ši užkliuvo už akies. Vos pradėjusi ją skaityti supratau, kad nesuklydau, kad mano pasirinkimas tikrai geras. Kiekviename skyriuje istoriją pasakoja tai Nadžva, tai Omaras, todėl galima pažvelgti į tuos pačius įvykius moters, kuri turi sėdėti tarp keturių sienų ir aklai klausyti vyro nurodymų, ir sūnaus, kuris iš pradžių dar vaikas, bet vėliau vis augantis ir bręstantis vaikinas, akimis.

Kai vyko didysis išpuolis prieš Ameriką, pati buvau dar vaikas, todėl visai nesidomėjau kažkokiu Osama, nerūpėjo man ir kiti pranešimai apie jį. Ir štai dabar skaitydama negalėjau patikėti, kad jo didžiausieji užmojai su organizacija al-Qaeda vyko tada, kai gyvenau aš. Tai ne kažin kokia sena istorija, viskas yra net per daug šviežia. Įdomi buvo ir Osamos veikla Afganistane, kadangi to yra paliesta ne viena lietuvių šeima. Vis galvojau, ar tada, kai tetis buvo ten, Osama vadovavo kariniams veiksmams.

O jeigu apie pačią knygą, tai ji man patiko visokeriopai. Visų pirma, be abejo, svarbus yra pasakojimas. Labai džiugu, kad iš Nadžvos ir Omaro atsiminimų nesukurptas grožinis romanas. Kadangi pasakojama grynai iš atminties, tai ir istorija kai kur nutrūksta, kai kurių faktų neatsimenama. Man tai sudaro tikroviškumo jausmą, na, kad tikrai niekas nėra išgalvota. Apskritai be galo patiko, kad knygoje pateikti žemėlapiai, kur Osama perkėlinėjo savo šeimą, kad yra nemažai nuotraukų. Taip taip, yra ir nuotraukų, kur galime pamatyti ir šešiolikmetį Osamą bin Ladeną, dar visiškai gerą vaikiną, ir jo augančius vaikus. Be to, knygos pabaigoje yra keletas priedų - tai trumpi faktai apie Osamos tėvus, žmonas, vaikus, taip pat chronologine tvarka pateikti Osamos gyvenimo faktai bei al-Qaedos chronologija.

O užvis keisčiausia, kaip blogų minčių nepuoselėjantis išsilavinęs vaikinas galėjo tapti tokia pražūtinga asmenybe visam pasauliui.. Vis dar neįtikima.

Rekomenduoju? TAIP, be jokių abejonių. Tai nėra romanas, nėra ir sausa biografija. Tiesiog už širdies griebiantis pasakojimas apie tai, kaip džihadiškas smurto troškimas gali pakeisti žmogų ir daryti įtaką aplinkiniams.

Algimantas Čekuolis "Staigmenos ir kiti žinomi dalykai"

Manau, apie Čekuolį yra girdėjęs kiekvienas lietuvis, daugiau ar mažiau, bet girdėjęs. Aš ir pati puikiai žinau, koks jis yra išsilavinęs ir daug žinantis žmogus, bet matytas laidas galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o ši knyga - pirmoji perskaityta.

Knygoje Čekuolis supažindina su įvairiais pasaulio įvykiais. Man patiko, kad knygos skyriai suskirstyti pagal žemynus. Na, ir atskirai išskirtos Baltijos tautos. Visuose pasakojimuose kalbama apie vis kitą šalį. O supažindinama čia ir su istorija, ir su to meto realijomis (knyga parašyta 2008-aisiais). Nors pristatomi įvykiai svarbūs, tačiau pasidarė truputuką gėda, kad nepastebėjau kažko spaudoje - juk akis gali užkliūti ir už antraštės. Na, bet atsigriebiau skaitydama šią knygą.

Man patiko pasakojimo stilius, su subtiliu šmaikštumu. Be galo žaviuosi Čekuoliu, tokio išmanymo ir šviesumo galima tik pavydėti. Ir, be abejo, siekti būti bent kažkiek panašiam į jį.

Knyga tokia, kad apie ją daug ir nepakalbėsi - joje nėra nei siužeto, nei vienos jungiančios istorijos. Tiesiog manau, kad ją galėtų skaityti net tie, kurie nemėgsta to daryti - ir tokia knyga būtų jiems įdomi. Sužinoti galima išties daug dalykų, o knyga taip įtraukia, kad norisi ją skaityti be sustojimo.

Jamie Ford „Keiko“

Praeitame įraše trumpai papasakojau jums apie Alma litteros projektą.Tai štai, pirmąją gautą knygą jau „suvalgiau“ :)

„Keiko“ - tai pasakojimas apie uždraustą meilę. Jei ir skamba banaliai, tai dar minutėlę ir tuoj įsitikinsit, kad taip visiškai nėra. Henris yra Amerikos kinas - jo tėvai atvykę iš Kinijos, tačiau pats berniukas ten net nėra buvęs. Jų šeima gyvena kinų miestelyje. Šalia kinų miestelio įsikūręs Nihonmačis - japonų miestelis. Henrio tėvas yra užkietėjęs nacionalistas - jis nekenčia japonų už tai, kad kažkada jie puldinėjo Kiniją. Ir Amerikoje jis aktyvus organizacijos, kovojančios su japonais, narys. Henrį tėvai leidžia į baltųjų mokyklą, nes nori, kad jis išaugtų tikru amerikiečiu.

Tačiau toje mokykloje Henris ne vienintelis azijietis. Užsidirbinėdamas stipendiją mokyklos valgykloje jis sutinka žavią japoniukę Keiko. Juodu susidraugauja, bet argi gali ilgai trukti tokia draugystė, kuriai valdingasis Henrio tėvas tikrai nepritartų?

Veiksmas knygoje vyksta dviem skirtingais laikais - 1942-aisiais, karo metais, kai Henriui tėra 12 ir 1986-aisiais, kai Henris jau beveik 60-ties metų vyras, palaidojęs žmoną, kuri mirė nuo plaučių vėžio. Senasis Henris nugrimzta į prisiminimus pamatęs, kad prie senojo „Panamos“ viešbučio, kuris skirdavo kinų ir japonų miestelius, būriuojasi žmonės. Rūsyje rasti japonų daiktai, kurie buvo paslėpti tada, kai visi japonai buvo priverstinai iškeldinti iš Nihonmačio. Čia grožinis pasakojimas susipina su istorija: japonams atakavus Perl Harborą, JAV paskelbia karą Japonijai. Visi japonai, nesvarbu, kad jie jau gimę Amerikoje ir niekada nebuvę Japonijoje (kaip Keiko), laikomi pavojingais. Todėl jie uždaromi koncentracijos stovyklose. Kažką primena, tiesa?

Įsivažiuoti į šią knygą ilgai neužtruko. Apskritai mane domina visi pasakojimai, kurie susiję su Japonija ar Kinija. Net jeigu tai ir vyksta Amerikoje. Henris ir Keiko dar maži, tačiau jau suaugę. Jų draugystė be galo graži. Henriui, kuris su tėvais beveik nebendrauja, o bendraamžių draugų taip pat neturi, pats bendravimo procesas iš pradžių sekasi sunkiai, tačiau Keiko labai supratinga ir Henris „persilaužia“. Tikrai buvo labai gražu skaityti apie tokią draugystę - tai ne kažkokia paauglių istorija. Kai Henris sužino, kad Keiko turės išvykti, visas jo pasaulėlis apsiverčia aukštyn kojom. Jie mylėjo vienas kitą, tačiau buvo per prievartą išskirti. Kaip vėliau paaiškėja, prie to prisideda ir Henrio tėvas, kuris visaip stengėsi sutrukdyti vaikų bendravimui.

Praėjo keturiasdešimt metų. Senasis Henris turi sūnų ir, kaip minėjau, yra našlys. Jis „Panamos“ viešbučio rūsyje ieško senos Oskaro Holdeno plokštelės, kurioje buvo Henrio ir Keiko daina. Naršydamas po krūvą japonų daiktų jis tikisi, kad Keiko paslėpė plokštelę būtent ten. Giliai širdyje, manau, jis ieškojo ne tik plokštelės. Kai į paiešką jis įtraukia ir sūnų Martį su sužadėtine, tenka papasakoti apie Keiko. Martis vis dar išgyvena dėl motinos mirties, todėl Henris, niekad ir šiaip jau šiltai nebendravęs su sūnumi, baiminasi, kad bus pasmerktas. Jo nuostabai, Martis sureaguoja visiškai kitaip. Henris jau praradęs viltį dar kada nors sutikti Keiko ir pradėti gyvenimą iš naujo..

O man norėjosi vis skaityti ir skaityti, tuo pačiu metu norėjau ir pabaigos, kad sužinočiau, kaip viskas susiklostė, bet ir nenorėjau, kad pasibaigtų. Išgyvenau kartu su Henriu, kadangi rašytojas gana įtaigiai aprašo tiek berniuko Henrio, tiek jau pagyvenusio vyro jausmus. Truputį gaila, kad pavadinimas lietuvių vertime tapo Keiko, nes originalas vadinasi „Hotel on the Corner of Bitter and Sweet“. Tačiau nė kiek nesigailiu, kad pasirinkau būtent šią knygą.

Ir skaitydama vis svarsčiau.. Ar Henris tikrai taip mylėjo savo žmoną..?

Alma littera projektas

Vieną kartą sulaukėm pasiūlymo iš Alma littera leidyklos bendradarbiauti. Gavau ir asmenišką kvietimą, ir į bendrą skaitytojų blogą.

Pasiūlymas buvo toks: jie atsiunčia mums pasirinktą knygą, mes perskaitom ir parašom atsiliepimą į savo blogą (tai, ką darom visada :)). O jie gali talpinti įrašą savajame bloge ar kitur naudoti jį ar ištrauką. Viskas taip paprasta!

Smagiausia dalis ta, kai atsiunčia knygą. Va ir aš jau gavau savo pirmąją - Jamie Ford „Keiko“. Knygyne keletą kartų užkliuvo akis, tad gavusi knygų sąrašą ir pamačiusi šią net nedvejojau :) Dabar lauksiu dar vienos, kuri truputį nėra išleista :D

Toks bendradarbiavimas yra vienas malonumas ir abipusė nauda :) Mėgstu projektus, susijusius su knygom :)

Kevin Lewis „The Kid“

Pagaliau galiu pasigirti savo pirmąja perskaityta angliška knyga! Nežinau kodėl anksčiau neprisiruošdavau paskaityti angliškai, juk nesu tokia beviltiška :D Bet ši sudomino būtent tuo, kad tai yra autobiografija. Va taip, kartais tos knygos reikia laukti 20 metų.. :)

Kevin Lewis iš pradžių nebuvo joks rašytojas.. Šią knygą jis parašė tam, kad:

1. Norėjo papasakoti savo žmonai savo istoriją, kad ji suprastų, kodėl jis yra toks, koks yra.

2. Norėjo sudėlioti mintis ir jausmus, kurie kilo žiūrint į savo augantį sūnų.

3. Norėjo, kad žmonės sužinotų, ką reiškia neturėti nieko gyvenime, kad jie taptų tolerantiškesni žmonėms, kurie yra kitokie.

Kevin pasakoja apie savo gyvenimą nuo pat vaikystės. Ir jau iš pat pradžių mes pamatome, kad knygoj tikrai nesurasime nieko teigiamo. Na, kartais švysteldavo tokie maži šviesuliukai, bet jie tikrai buvo maži. Apskritai visa istorija labai negatyvi, bet tikrai neišgalvota -

Kevin Lewis

autorius juk pasakoja savo gyvenimą. Man būdavo baisu skaityti apie tai, ką jam teko iškentėti. Ir perskaičiusi vis dar negaliu patikėti, kad gyvenime taip būna. Labiausiai nesuprantama, kaip tėvai gali taip nemylėti vaikų, savo nuosavų vaikų, visiškai jais nesirūpinti ir mušti (švelniai tariant).

Ir visa tai, ką teko pereiti šiam žmogui per gyvenimą, mes galime tik filmuose pamatyti. Kevin tikrai su didele patirtimi, matęs daug daugiau blogio negu gėrio, išbandęs pačius įvairiausius būdus užsidirbti bent minimaliam pragyvenimui, tačiau turintis svajonę žmogus ir atkakliai jos siekiantis. Skaitydama ir baisėdavausi, ir liūdėdavau kartu su juo, taip pat ir sau tyliai džiaugdavausi, kai Kevin vis mėgindavo atsistoti ant kojų, kad galėtų gyventi savarankiškai ir nepriklausomai.

O pati knyga, beje, skaitosi labai lengvai :) Nesitikėjau, kad taip bus, maniau, nors kol įsivažiuosiu, bus sunkiau. Bet viskas vyko labai sklandžiai, kuo toliau, tuo puikiau. Skaitant net neatrodė, kad skaitai angliškai.

Rekomenduoju. Paskaitykit ir suprasit, kaip gerai jūs gyvenat.. :) 10.

Leidykla: Penguin Books
Puslapiai: 244

Sigitas Parulskis (g. 1965)

Šiandien pamačiau gražų straipsnį ir nepatingėjau jį perskaityti, kadangi Parulskis man atrodo vienas įdomiausių rašytojų.

Jei trumpai apie jį, tai visų pirma reiktų paminėti, kad Sigitas yra poetas, eseistas, dramaturgas ir kritikas. VU jis yra baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą, o trumpų istorijų knyga „Sraigė su beisbolo lazda“ yra išrinkta geriausia suaugusiųjų 2007 m. Lietuvos knyga.

Mano pačios pažintis su šiuo rašytoju prasidėjo ne taip jau seniai. Na, jei „neseniai“ galima vadinti maždaug prieš 4 metus. Paskaitinėjusi keletą Parulskio straipsnių lrytas.lt užsimaniau paskaityti ir kokią nors knygą. Kažkada į rankas pakliuvo „Miegas ir kitos moterys“, perskaičiau gana greitai ir man patiko :) Deja, daugiau neatradau laiko tokioms rinktinėms. Kol kas apsiriboju tik straipsniais, skelbiamais minėtame puslapyje.

Man labai įdomus šio rašytojo stilius. Kadangi nesu skaičiusi dramų ar poezijos, negaliu labai objektyviai vertinti, tačiau eseistikoje ryškus sarkazmas ir ironija man be galo patinka. Nežinia kodėl apskritai man įdomu skaityti knygas, parašytas tokiu stiliumi.. Taip pat, kaip gerai pastebėta ir 15min.lt straipsnyje, Parulskis nevengia tokių žodžių kaip „šūdas“, „šikti“ ir pan. Na, sakykit, ar tai nepriartina prie paprasto skaitytojo? Kad ir tokiu elementariu būdu.. Kažkaip neatrodo, kad skaitančiam žmogui artimesnė Alexandre Dumas laikų pompastika - juk esam paprasti žmonės ir vartojam tokius žodžius, net jei jie ir nėra patys gražiausi. Savo ruoštu rašytojas yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir mes.

O nuomonė apie šio rašytojo kūrybą (ir, aišku, ypač apie jį patį, nes juk visokie interneto komentatoriai, atrodo, asmeniškai pažįsta tokius žmones :)) Lietuvoje turbūt pasiskirsčiusi į dvi stovyklas: patinka ir nekenčiu. Aišku, visiems neįtiksi, ypač jeigu esi kitoks ir nerašai apie „myžalinius“ dalykus, kaip aš sakau..

O kaip patys bloggeriai pasiskirstę? :) Ar įdomus Jums šis žmogus?

TOP 10

Iš neturėjimo ką veikti pasidomėjau, kokios knygos dabar Lietuvoje perkamiausios. Domėtis nebuvo sunku: pakako nueiti į dviejų didžiausių knygynų internetinius tinklalapius ir viskas kaip ant delno.

Visų pirma pažiūrėkime, kokios tai knygos.

„Pegaso“ TOP 10:

1. Herbjørg Wassmo „Šimto metų istorija“

2. Paulo Coelho „Alefas“

3. Viktor Tombak, Eva Tombak „Kas liko už kadro“

4. Filomena Taunytė „Ieškau tikro lietuvio“

5. Sandra Brown „Liudytoja“

6. Henrik Fexeus „Minčių skaitymo menas. Kaip suprasti ir nepastebimai paveikti kitus“

7. Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum II“

8. Beata Nicholson „Metai Beatos virtuvėje“

9. Beata Nicholson „Beatos virtuvė“

10. Algimantas Čekuolis „Šešios progos numirti“

„Vagos“ TOP 10 (šis knygynas daro atskirus dešimtukus grožinės ir negrožinės literatūros, taip gal net geriau):

Grožinė literatūra

1. Paulo Coelho „Alefas“

2. Sandra Brown „Liudytoja“

3. Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum II“

4. Monika Peetz „Antradienio moterys“

5. Varena Wermuth „Uždrausta žmona“

6. Haruki Murakami „1Q84. Trečia knyga“

7. Tahir Shah „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“

8. Robert Ludlum „Prometėjo apgaulė“

9. Jenny Downham „Kol dar gyva“

10. Jean-Paul Sartre „Brandos amžius“

Negrožinė literatūra

1. Filomena Taunytė „Ieškau tikro lietuvio“

2. J.Statkutė - Rosales „Europos šaknys ir mes, lietuviai“

3. Vytautas Žutautas „Mirties fabrikas“

4. Algimantas Čekuolis „Šešios progos numirti“

5. Viktor Tombak, Eva Tombak „Kas liko už kadro“

6. Beata Nicholson „Metai Beatos virtuvėje“

7. Henrik Fexeus „Minčių skaitymo menas. Kaip suprasti ir nepastebimai paveikti kitus“

8. Timothy Snyder „Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino“

9. M.Scott Peck „Nepramintuoju taku“

10. Valentinas Sventickas „Apie Justiną Marcinkevičių“

Na štai, autorių ir pavadinimų margenybę turim. Ir didžiausias man iškilęs klausimas yra toks: kodėl viename knygyne tos pačios knygos (kadangi pasikartojančių galite pastebėti tikrai nemažai) yra, tarkim, antroje vietoje, o kitame - penktoje? Kas lemia tokį pasiskirstymą?

Patikrinau ir kainas - jos nesiskiria nė centu.

Galbūt skiriasi knygynų skaičius Lietuvoje? Atsisakiau ir šitos prielaidos, kadangi Pegaso knygynų Lietuvoje yra 31, o Vagos - 34.

Tada pamaniau, kad Vaga į TOP'ą įskaičiuoja ir internetiniu būdu pirktas knygas. Jei taip, tada nesąžininga, nes jos šiek tiek pigesnės, o mažesnė kaina patrauklesnė akiai.

O kodėl vienuose knygynuose knyga patenka į dešimtuką, o kituose jos nė kvapo?

Žodžiu, viskas man čia kvepia mistika.

O kaip jums atrodo? Gal visgi žinot atsakymą į pagrindinį klausimą? :)