Lev Tolstoj "Ana Karenina" I tomas

Na ką, šią vasarą nepasižymiu labai didele gausa perskaitytų knygų. Gerai pagalvojus, čia pirmoji.. Šiek tiek gėda, bet šiek tiek ir didžiuojuosi savimi, kadangi tokių knygų dažnai nepaskaitysi. Pagaliau įveikiau pirmąjį garsiosios Anos Kareninos tomą!

Pirmojoje dalyje susipažįstame su veikėjais ir jų situacijomis. Kadangi tai senasis leidimas, 1958-ųjų metų, tai pirmasis tomas užima 638 puslapius. Išryškėja keli pagrindiniai veikėjai: Vronskis, Levinas ir, žinoma, pati Ana. Su turiniu čia jūsų nepažindinsiu (galiu pasakyti tik tiek, kad veiksmas vyksta XVII a. Rusijoje), nes būtų sunku ir nusakyti, kadangi tai - tik pusė knygos.

Pripažinsiu, iš pradžių maniau, kad skaitysis sunkiai. Vis dėl to, sena knyga ir kiti panašūs nusistovėję stereotipai. Tačiau viskas atsitiko priešingai. Vienintelis dalykas, kodėl knygą skaičiau ilgai, yra tas, kad tiesiog tingėjau. Knygoje net nėra didelių aprašymų, vienas kitas skyrius (kurie, beje, yra trumpi) yra parašytas perteikiant veikėjų mąstymą ir filosofiją. O šiaip jau vyrauja dialogai, kas ir daro knygą lengvai skaitomą.

Ir apskritai džiaugiuosi, kad paėmiau į rankas seną leidimą. Man savotiškai žavios tos gramatinės klaidos (tuomet tai buvo tiesiog gramatikos taisyklės), tokie žodžiai kaip "biaurus", "piauti", "gal būt" (šis, beje, vartojamas ir kaip įterpinys) bei neįprasta skyryba. O šiaip vertimas, manau, geras. Kadangi man nelemta perskaityti knygos originalo kalba, tai ir negalėsiu niekada palyginti. tada nelabai kam rūpėjo komercija, kad būtų išversta kuo greičiau ir belekaip, todėl galima mėgautis kokybiška knyga.

Perskaičiusi antrąjį tomą, kurį jau pradėjau, galbūt pasakysiu daugiau. Jei apie klasiką yra labai daug ką pasakyti (tiek naujo, tiek seno - juk tai tiesiog klasika). Jei dar neskaitėt, paskaitykit. Knygoje nuolatos išlaikyta lengva įtampa ir skaitant tikrai norisi sužinoti, kas vyks toliau.

Leidykla: Valstybinė grožinės literatūros leidykla

Puslapiai: 640

Intelligent Life

Sveiki.

Šiandien užsimaniau papasakoti apie puikų žurnalą, kurį verta skaityti. Jei dar nebuvot tokio užmatę, tai kuo greičiau bėkit į didesnį prekybos centrą ir ieškokit jo lentynose! Tai - Intelligent Life, žurnalo "The Economist" leidėjų darbas.

Pati šį leidinį išvydau galbūt gruodį - tuomet jis kainavo 14 litų. Galbūt nebūčiau pamačiusi, tačiau akį patraukė viršelis - ant jo puikavosi Ralph Fiennes (aktorius, vaidinęs filmuose "Raudonasis drakonas", "Šindlerio sąrašas", "Anglas ligonis", o man labiausiai mylimiausias iš "Hario Poterio"). Kaip minėjau, kaina buvo didelė, tad žurnalas taip ir liko gulėti lentynoje.

Po kelių mėnesių vėl užtikau jį lentynoje. Pamačiau, kodėl taip yra - šis žurnalas leidžiamas ketvirčiais, t.y. kas tris mėnesius. Ir jo kaina per tą laiką smarkiai pasikeitė - žurnalas kainavo 6,90 Lt! Nieko nesvarsčiusi įsimečiau jį į pirkinių krepšelį (prieš tai gerai apžiūrėjusi, ar akys tikrai manęs neapgauna ir čia tas pats nuostabus žurnalas už kitą kainą). Tiek pat jis kainuoja ir dabar, ir tikiuosi, kad ateityje nebrangs.

Kuo man šis žurnalas yra puikus: jame galite rasti straipsnių visokiomis temomis. Kaip leidėjai sako, apie meną, stilių, maistą, vyną, automobilius, keliones ir bet ką, kas po saule. Intelligent Life yra įdomus tuo, kad jame nėra jokių pletkų, nepasakojama, kas su kuo susituokė ar kokius apatinius (ne)nešioja. Straipsnius rašo žurnalistai iš viso pasaulio, galima rasti ir psichologų parašytų darbų (šiame, vasaros, numeryje yra labai įdomus straipsnis apie tai, kas lemia mūsų pasirinkimus). Be to, nuotraukos šiame leidinyje yra tokios pat puikios, kaip ir visa kita, kas jame publikuojama.

Be galo džiaugiuosi, kad Lietuvoje leidžiamas šis žurnalas. Kol kas jis man beveik vienintelis vertas dėmesio. Gaila, kad išeina taip retai, tačiau turbūt tai daro jį dar geresnį, kadangi straipsniai kruopščiai atrinkinėjami.

(nuotraukoje - šio numerio viršelis)

Grįžo skaitymo džiaugsmas!

Įrašo pavadinimas jau viską pasako.. Praėjo mėnuo vasaros (na, gerai, man ta vasara prasidėjo nuo birželio vidurio), o aš dar nė vienos knygos neįveikiau. Kažkurią dieną labai susimąsčiau ir kibau į pradėtą Aną Kareniną. Ir žinokit, užbėgdama už akių būsimam įrašui apie perskaitytą knygą (nes dar toli gražu iki jo), galiu pasakyti, kad ta knyga skaitosi itin lengvai! Nesitikėjau to :) Bet labai džiaugiuosi ir dabar vis dažniau noriu ją paimti į rankas ir skaityti senus lapus :) Pasiilgau tos būsenos, kai būna taip, kaip užrašyta ant marškinėlių - kai tik valgai, skaitai ir kartais pamiegi :)