Haruki Murakami "Kafka pakrantėje"

Iiiir dar kartą labas! :D

Kaip ir žadėjau, naujuosius metus pradėjau su Murakami 8) Be galo džiaugiuosi šia savo tradicija, gera turėti tradicijų! O dar tokių gerų! Taip pat įdomu, kad pernai apie Murakami knygą parašiau sausio 4 d. Šiemet irgi. 2011-aisiais, deja, sausio 3 :D Bet, kaip matot, Murakami tikrai geras palydovas pasitinkant naujuosius skaitymo metus.

Ši knyga iš Knygų iššūkio, ir aš ją turėjau perskaityti pernai. Na, bet ką jau padarysi, kad taip išėjo. Buvau ją pradėjusi, bet patingėjau užbaigti.. O svarbiausia ir yra tai, kad vis tiek ją perskaičiau. Liūdėčiau, jei nebūčiau to padariusi, nes knyga puiku 8)

Šįkart pagrindinis romano veikėjas ne gyvenimu nusivylęs vyras, o penkiolikmetis vaikinas Kafka Tamura (jau buvau pripratusi prie išsiskyrusių trisdešimtmečių ir še tau, kad nori). Jis nusprendžia pabėgti iš namų, kuriuose gyvena su tėvu. Motina ir sesuo paliko juos, kai Kafkai buvo ketveri. Vaikinas patraukia į Takamatsu miestą, kuriame apsistoja – čia jis išsiaiškina daug jam svarbių savo gyvenimo detalių.

Be abejo, viskas nėra taip paprasta – čia juk Murakami. Šalia Kafkos istorijos vystosi ir kita siužetinė linija. Tai pono Nakatos, kuris, būdamas vaikas, patyrė taip ir neišaiškintą traumą, po kurios tapo „nelabai protingas“, kaip pats sako. Dabar ponas Nakata yra pagyvenęs ir gali susišnekėti su katėmis. Tačiau ir jo ramus pasaulėlis apsiverčia aukštyn kojomis, kai jis akis į akį susiduria su Džonu Vokeriu. Po to Nakata patraukia į Šikoku saloje esantį Takamatsu miestą.

Nenuostabu, kad čia plėtojamos dvi siužeto linijos, kurios yra neišvengiamai susijusios. Tikėjausi, kad kažkaip tiek Kafka, tiek Nakata bus susieti, tik nežinojau, kaip. Tačiau visi mistiški dalykėliai viską išsprendė. Gal jau ir esu anksčiau rašiusi, kuo man patinka Murakami, bet niekada nepakenks pasikartoti. Murakami kūryboje mėgstu tai, kad joje visko taip lengvai nenuspėsi. Tai, kad yra keletas veikėjų, visi jie atrodo pagrindiniai ir visi visada yra vienaip ar kitaip susiję. Negalima pamiršti ir AUSŲ! Be to, Murakami visada pasistengia savo romanuose įpinti istorijos žinių (labai gerai, kad čia jų nebuvo daug, nes vis dar atsimenu Prisukamo paukščio kronikas, brr), o jo veikėjai dažnai klausosi klasikinės muzikos (džiaugiuosi, kad buvo plačiau parašyta apie Bethoveną, jis mano mėgstamiausias). Be galo patiko tai, kad knygoje nebuvo pamiršti ir mano vieni mėgstamiausių dalykų pasaulyje – katės ir bibliotekos. Šie čia atliko netgi labai svarbų vaidmenį!

Vis bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodo veikėjai, o ypač ponas Nakata. Jį išrinkau mieliausiu veikėju :) Kas gi gali būti nemielas, jei susišneka su katėmis?!

Nežinau kodėl, bet ši knyga taip lengvai skaitoma.. Jei būčiau išmetusi kompą, tai būčiau ją suvalgiusi per dvi dienas. Taigi rekomenduoju Murakamio mylėtojams! Ir tiems, kurie nori susipažinti su juo. Kažkaip tikiu, kad nenusiviltumėt..

---

O dabar - naujovė. Vakar netyčia, tikrai visai netyčia sugalvojau, kad galėčiau papasakoti gyvai apie knygas. O kodėl ne? :) Gal, pavyzdžiui, kas nors tingi skaityti įrašus :D Nors nėra viskas video ir įraše identiškai. Rašyti man vis tiek labiau patinka nei tampytis prieš kamerą :D Bet dabar po kiekvienos knygos aprašymu atsirasiu ir aš, gyva ir judanti :)