Sigitas Parulskis "Tamsa ir partneriai"

Taigi taigi.. Neseniai užverčiau paskutiniuosius naujausios Parulskio knygos, kurią įsigijau mugėje, puslapius.

Kartais būna taip, kad dar nepabaigus skaityti knygos jau žinai, ką rašysi, pasakosi apie ją, ir viskas liejasi taip lengvai. O kartais būna taip, kad, nors knyga ir patinka, galvoj švilpauja vėjai. Nuo ko pradėti, kuo pabaigti, ką išvis parašyti.. Nes minčių sukelia daug, bet kai reikia bent vieną pasakyti, kažkas kertasi, blaškosi galvos tamsybėse ir nenori išlįsti į šviesą. Spėkit, kuris variantas dabar mane ištiko.. :)

Romane nagrinėjama holokausto tema, masinis žydų žudymas Lietuvoje. Pagrindinis kūrinio veikėjas Vincentas yra fotografas. Taip jau susiklosto aplinkybės, kad jis tampa visų žudynių liudytoju, nes kažkoks esesininkas Vincentą pasamdo tam, kad šis fotografuotų procesą, žmonių veidus, persmelktus mirties baimės, nevilties ir bejėgiškumo.

Privalai išmokti į viską žiūrėti ir ištverti abejingai.

Tai buvo pirmasis mano skaitytas Parulskio romanas. Anksčiau esu skaičiusi tik jo esė knygas, todėl buvo labai įdomu pamatyti, kaip seksis skaityti ištisą romaną. Na, Parulskiu nusivilti net nesitikėjau, ir nenusivyliau :) Knyga tikrai puiki, tik.. sunki ir slogi. Sunki tiek aprašomais įvykiais, charakteriais, tiek apskritai.. Na, žinot, kai būna knygos, kurioms suvokti reikia laiko ir daug pamąstyti? Tai va, bent jau man ši - būtent tokia.

Ir nepaisant to, vis tiek ji man labai patiko. Gal netgi norėtųsi perskaityti ją dar kartą, kad pavyktų viską įsisavinti, suprasti ir įvertinti. Rašytojo sukurti charakteriai, manau, puikiai tinkami to laikmečio dvasiai nusakyti. O ir ką mes patys žinom apie tuo metu vykusį žydų naikinimą? Nebent tik iš istorijos vadovėlių.

Įdomus personažas buvo Vincentas. Kadangi viskas ten pasakojama kaip ir jo akimis, tai apie jį daugiausiai ir buvo galima susidaryti vaizdą. Jis fotografuodamas tarsi slepiasi už objektyvo, stabdo tas žiaurias akimirkas.. Kita vertus, pačio proceso, man regis, taip ir nenufotografavo, kad ir kiek kartų stengėsi. Važinėjo su visais į tas žudynes, viską matė savo akimis, tačiau juostelėje tokių kadrų užfiksuoti tiesiog nepajėgė. Atrodo, kad vienoj vietoj jau lyg ir susitaiko jis su ta tikrove, kad mirties samprata karo metais smarkiai keičiasi, kad mirčiai vadovauja nebe patys žmonės, vadai yra kiti. Keliauja kartu su žudikais ir nieko nebejaučia fotografuodamas negyvus kūnus, suverstus į duobę, tiesiog spaudo fotoaparato mygtuką ir automatiškai fiksuoja vaizdus. Bet, manau, iki galo jis taip ir neišsilaisvino. Iš savęs paties.

Kuo toliau, tuo labiau pasaulis jam atrodė didelė fotolaboratorija,

kurioje ant virvių sukabinti džiūva žmonių gyvenimai,

tiksliau, tų gyvenimų atspaudai, išnaros, kopijos,

su pačiais originalais nebeturinčios jokio ryšio.