Suzanne Collins "Bado žaidynės" TRILOGIJA

I dalis

Naa, neatsigaunu vis dar. Surijau šias knygas vieną po kitos, dabar taip liūdna, kad noriu tik sėdėt ir žiūrėt visokius video, susijusius su tom knygom ir filmais, ir nieko daugiau neveikt. Jau net nesakysiu, kad pabaigusi skaityti trečią dalį, vis dar nenustoju galvoti. Ir šįryt dar net nebuvau normaliai prabudusi, kai jau vienintelė mintelė sukosi galvoj: "Kaip seksis Ketnei ir Pitui?" Tai va, tapau visiška užvaldytąja.

Ir aprašinėti nusprendžiau ne atskirai kiekvieną knygą, o visą trilogiją bendrai. Vis tiek skaitant visas knygas jaučiausi panašiai :)

II dalis

Tiesa, prieš paimant į rankas pirmąją dalį, žiemą jau buvau mačiusi filmą. Jis mane prikaustė prie ekrano, žiauuuuriai! Jei būčiau sugebėjusi, tikrai būčiau įlindusi į jį :D Tai va, buvo įdomu, ar knyga irgi taip sudomins. Bet skaitytojai turėtų kreivai šyptelti - knyga juk  sudomina visada labiau nei ekranizacija. O man tai ką žinau, abu buvo nenormaliai įdomūs.

Bet dabar gal trumpai apie tai, kas dėjosi kiekvienoje knygoje.

Pirmojoje dalyje Ketnė pasisiūlo dalyvauti Bado žaidynėse vietoj savo mažosios sesutės. Iš jos apygardos išrenkamas ir vaikinas, kuris kažkada, kai Ketnė vos nemirė iš bado, numetė jai sudegusios duonos kepalą ir taip ją išgelbėjo. Tačiau jie niekada nesikalbėjo ir nebuvo draugai. Ketnė su Pitu tampa tikromis žvaigždėmis, jie pristatomi Panemo gyventojams kaip įsimylėjėliai, kurie, jų nelaimei, abu pateko į areną kovoti dėl išlikimo. Nes žaidynes gali laimėti tik vienas.

Po Ketnės netikėto poelgio žaidynėse ir vos nepalikus Organizatorių be nugalėtojo, mergina užsitraukia Sostinės nemalonę. Prezidentas asmeniškai atvyksta jai pagrasinti. Antrojoje knygoje pasakojama apie Amžiaus ketvirčio žaidynes, kurios visada būna žiauresnės nei paprastai, o paaukotieji išrenkami kaip nors netikėtai, ne įprastine tvarka. Taip jau nutinka, kad Ketnė ir Pitas vėl atsiduria arenoje. Tačiau Ketnė jau nebe ta mergina, kuri laimėjo pirmąsias žaidynes. Dabar ji visa širdimi nekenčia Sostinės bei žino, kad ir jos valdžia laiko Ketnę grėsme. Tad ji meta akivaizdų iššūkį prezindento Snou valdžiai.

III dalis

Trečiojoje dalyje sužinome, kad 13-ta apygarda, kuri ilgus metus skelbta sunaikinta, vis dėlto egzistuoja ir rengiasi sukilimui. Sukilimo simboliu pasirenkama Ketnė, visiškai prieš jos valią. Pitas laikomas įkaitu Sostinėje. Per televiziją jis dalyvauja interviu, kuriuose atsakinėja atsakymus, parašytus Sostinės patarėjų, tačiau vis įterpdamas savo žinutes Ketnei bei sukilėliams. Už tai jis skaudžiai baudžiamas. Ketnė nori susigrąžinti Pitą, nors ir nežino, ką jam jaučia. Vis dėlto kartu jie daug patyrė ir išgyveno žiauriausiomis sąlygomis.. Galų gale Ketnė sutinka prisidėti prie sukilėlių, suprasdama, kad jeigu jai nepavyks, mirs ir ji, ir jos šeima, ir kiti artimi žmonės.

O dabar.. Ech, taip sunku rašyti rišliai, nes visos mintys dar sukasi galvoje (tikrai, nežinau, kada paskutinį kartą patyriau ką nors panašaus).
Knygose Ketnė - sunkiai žmonėmis pasitikinti mergina, turinti tik mažą ratelį draugų. Geriausias jos draugas - Geilas. Tačiau arenoje patirti išgyvenimai susieja merginą su Pitu visam gyvenimui. Kartais vieninteliu juo ji pasitiki, ir tik pas Pitą randa ramybę nuo kamuojančių košmarų. Šiaip jau man patiko, kad meilės linija šiose knygose nėra pati svarbiausia - dėmesys sutelkiamas į kitus dalykus. O kad jausmų čia yra, tai normalu. Būtent dėl jų mane ir kankino abejonės, ką pasirinks Ketnė - Geilą ar Pitą. Be galo džiaugiuosi, kad trilogija pasibaigė taip, kaip ir norėjau. Netgi geriau nei tikėtasi! :)
O tie kiti dalykai, kuriuos minėjau, yra kur kas didesni nei paauglių meilė. Visose dalyse kovojama su valdžia, su priespauda. Tam tikra prasme man tai priminė Orwell'o "1984-uosius". Tylus susitaikymas su esama padėtimi, bet širdyje - noras viską pakeisti. Visose knygose labai aiškiai parodoma, kaip valdžioje esantys asmenys siekia kontroliuoti gyvenimus, išlaikyti savo autoritetą, kaip siekia primesti kitiems savo suvokimą apie gyvenimiškus dalykus. Ir tos kiekvienais metais organizuojamos Mirties žaidynės, neva siekiant nubausti nepaklusniuosius.. Brr. Skaitydama taip įsijaučiau, kad ir baisėjausi, ir liūdėjau, ir visokių kitokių jausmų buvo apėmę.

O dabar tai tik liūdesys ir tuštuma likę, einu pažiūrėti kokių nors video ar nuotraukų.
Beje, antros knygos ekranizacija - jau šiemet, lapkričio 22 d. :) Nuostabu, kai yra ko laukti.