2014 m. sausio 19 d., sekmadienis

Įrašas knygų bloggeriams!


Sveiki sveiki rašytojai apie knygas! Šis įrašas skirtas būtent jums!
Kažkada mano FB puslapyje netyčia užgimė tokia idėja, kad knygų mugės metu būtų įdomu susitikti su žmogeliais, rašančiais tinklaraščius apie knygas. Ir pamenu, kad ta idėja netgi susilaukė pritarimo ir susidomėjimo! Tai štai, artėjant knygų mylėtojų šventei prisiminiau, kad taip buvo nutikę ir sumąsčiau priminti kitiems.. :)
Tad ar būtų pritariančių? :) Manau, kad į knygų mugę vis tiek dauguma jūsų atvyksite, tai gal pavyktų susiorganizuoti? Siūlyčiau 22 dieną, šeštadienį, nes ir pati tik tą dieną galėčiau, o ir kitiems gal patogu būtų. Palikit savo minteles komentaruose ir žiūrėsim, ką daryti toliau :)

2014 m. sausio 12 d., sekmadienis

Alvydas Šlepikas „Mano vardas - Marytė“

Vos tik pasirodžius šiai knygai norėjau ją perskaityti. Ir nežinia kodėl, bet užsispyriau ją būtinai turėti savo bibliotekoje. Bet knygynuose neradau. Knygų mugėje ji taip pat jau buvo išpirkta, nors važiavau antrąją jos dieną, ir tikrai ne vakare. Tai kai gavau progą įsigyti bet kokią knygą, iškart griebiau šią.

Knygoje pasakojama apie vilko vaikus. Apie vokiečių vaikus, kurie iš Prūsijos keliaudavo į Lietuvą. Čia jie eidavo į žmonių sodybas, kur tikėdavosi gauti darbo ir užsidirbti maisto, kurį galėtų pargabenti savo badaujančioms šeimoms. Apie visą pokario siaubą, kurį teko patirti niekuo dėtiems žmonėms, apie tamsą, niūrumą, neviltį.

O aš labai dažnai prisimenu - vis galvoju, kaip aš jį pažinsiu, kai mirsiu. Juk ten bus daugybė lavonų, visas dangus pilnas, dabar tiek daug negyvų, na jie bus kaip ir nebe lavonai, bet kai sako, kad štai - mirsi ir atsidursi danguje, o ten susitiksi tėvą, brolį, susitiksi visus savo mylimus žmones - aš netikiu. Juk tarp tų milijonų mirusių žmonių ne aš vienas vaikščiosiu ir šauksiu - tėti, tėti, šauks daugybė kitų vaikų... ir suaugusių...

Tokie štai vaikų pasvarstymai apie tokį paprastą dalyką, kaip prisiminimai apie tėtį.
Knygoje yra tarsi dvi siužetinės linijos - viena apie Heincą, berniuką, kuris iškeliavo į Lietuvą pargabenti maisto šeimai, kita - apie mergaitę Renatę, Prūsijoje likusią su mama ir sesėmis bei jauniausiu broliuku. Abiejų vaikų likimai nepavydėtini. Lietuvoje žmonės gana nenoriai įsileidžia vokietukus į savo namus, sunku gauti darbo, o Prūsijoje kareiviai elgiasi su visais kaip su gyvuliais - apie tai turbūt jau pakankamai žinom ir patys.
Apskritai knyga yra baisiai liūdna ir kupina nevilties. Net kai, rodos, jau pagaliau prašviesėja, ta tamsa slankioja kažkur aplink, taip ir taikydamasi nusileisti ant žmonių, ant likimų. Ir nepaisant to liūdnumo, nuo istorijos neįmanoma atsitraukti. Pati perskaičiau ją vienu prisėdimu - knyga plona, tačiau joje pasakyta tiek daug. Labai patiko Šlepiko rašymo stilius. Visas baisumas perteiktas taip poetiškai, kad turbūt ir nenorėdamas pajustum tai, ką jaučia knygos veikėjai. Skaitant labai sunku suvokti, kad čia nėra nieko išgalvoto, kad čia sudėti „vilko vaikų“ atsiminimai. Sunku, nesinori, bet vis tiek supranti ir įsijauti. Tikrai sukrečianti knyga.

Vaikas labai geras, bet mirštam badu, mirštam, nėra kaip gyventi, kaip man mažuosius vaikus išmaitint, imk, pone, sūnelį, paimk, tik pusmaišio bulvių už jį prašau, tik pusmaišio bulvių...

Suprantat, apie ką aš? Kai turguje motina bando parduoti savo sūnų už pusę maišo bulvių..

2014 m. sausio 11 d., šeštadienis

Haruki Murakami „Dansu dansu dansu“

Perskaičiusi Avį dar nepasisotinau Murakamiu, tai nusprendžiau, kad reikia paimti dar vieną jo knygą. Dansu dansu yra lyg ir Avies medžioklės tęsinys, nors Žiurkės trilogijai ir nepriskiriama. Ir aš ją jau esu skaičiusi - tai pirmoji Murakami knyga, kurią perskaičiau visą, ir dėl jos aš jį įsimylėjau :) Bet skaičiau ją taip, lyg skaityčiau pirmą kartą. Žinoma, atsiminiau kai kuriuos įvykius, bet vis tiek viskas buvo beveik nauja. Ir taip supratau, kad Murakami knygas gali skaityti ne kartą, nes jos tokios ypatingos, kad kaskart gali būti kaip naujos :)

Nuo įvykių medžiojant Avį praėjo ketveri metai. Tačiau pagrindinis „Dansu dansu dansu“ veikėjas niekaip neišsivaduoja iš sapnų apie „Delfino“ viešbutį, jis jaučia, kad draugė, taip paslaptingai dingusi, šaukiasi jo ir nusprendžia nukeliauti į Saporą, atgal į viešbutį, kuriame tikisi rasti visus atsakymus. Žinoma, nieko tokio jis ten neranda. Viešbutis visiškai atsinaujinęs, nė neprimena to vargano pastatėlio, kuriame buvo apsistojęs vyriškis. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Nauji sutikti žmonės, su kuriais yra susijęs pagrindinis veikėjas, Žmogaus Avies perspėjimai ir šokis, šokis, šokis..

Karas tikrai ateis, nėra ko abejoti. Įsidėmėk mano žodžius. Negali pasitikėti žmonėmis. Iš to nieko gero. Jie vis viena tave užmuš. Jie užmuš vienas kitą. Jie užmuš visus.

Ech, ir vėl nežinau, nuo ko pradėti liaupsinti knygą.. Iš tikrųjų tai turbūt tepasakysiu tiek, kad viskas man čia labai patiko. Dėl vieno dalyko netgi pasijutau itin artima su pagrindiniu veikėju. Jis visada vežiojasi su savimi knygų! Kur nors toliau keliaudamas pasiima net kelias. Oi, kaip man patiko, kad ne kartą paminėta ši vyriškio meilė knygoms. Dar labiau mėgstu už tai Murakami, na, kad sukūrė tokį veikėją - knygų mylėtoją.
Romano veiksmas, atrodo, visai neypatingas. Negali sakyti, kad knyga būtų niekinė, jei ją būtų parašęs kažkas kitas, o ne Murakami. Bet tikrai būtų mažiau įdomi. Nes dabar vis dėlto pasakojimas užburia. Savo (ne)paprastumu. Veikėjas (taip vadinu todėl, kad jis, aišku, šioje knygoje neturi vardo) plaukia pasroviui, daro taip, kaip jam ir liepė Žmogus Avis - šoka, per daug negalvodamas. Ir tik atsitiktinumų dėka visa, kas jį kankina, sujungia į visumą. Noriu tikėti, kad jis pagaliau atranda savo laimę ir gali gyventi kaip paprastas žmogus - nors toks, žinoma, jis niekada nebuvo ir nebus.
Tiesa, pastebėjau ten dar vieną dalyką, kuris privertė sukikenti. Knygoje yra veikėjas Hiraku Makimura. Jis yra rašytojas, tačiau be talento. Parašęs keletą romanų jis tapo žinomas, tačiau po vedybų pradėjo rašyti niekalus, o kai jų niekas nepirko, staiga visiškai pakeitė stilių ir tapo avangardo atstovu. Sakoma, kad ir toliau niekas negalėjo suprasti, apie ką jis rašo :) „Jam pavyko palenkti kelis kritikus apmirusiomis smegenimis“, tačiau ir jiems Makimura tuoj nusibodo. Kas čia tokio juokingo? Taip išdėtas į šuns dienas vargšas rašytojas, kurio vardo ir pavardės raides perkeitus vietomis gaunasi Haruki Murakami - nesudėtinga anagrama :) Įdomus sprendimas taip pašiepiančiai pavaizduoti rašytoją.

Tai tiek skiedalų ir nieko aiškaus :) Dabar Murakami dėsiu į šalį, reikia truputį apvirškinti jo parašytus dalykus. Bet turbūt jau neilgai trukus vėl jo pasiilgsiu :)

2014 m. sausio 7 d., antradienis

Haruki Murakami „Avies medžioklė“

Tai ką, jau ketvirtus metus pradedu su savo numylėtuoju Murakamiu :)) Nežinau, ką darysiu, kai nebebus jo knygų. Turbūt skaitysiu visas iš naujo, nes tikrai labai gera yra turėti tradiciją pradėti metus skaitant jo kūrinius. O šią pasirinkau todėl, kad jau net gėda kam nors pasakyt, kad nesu skaičiusi Avies :D

Pagrindinis knygos veikėjas gyvena patį paprasčiausią išsiskyrusio vyriškio gyvenimą. Kol negauna laiškų iš savo draugo Žiurkės. Kol nepanaudoja jo siųstos nuotraukos reklaminiame lankstinuke. Tuomet sulaukia keisto skambučio, susitinka su Sekretoriumi ir gauna užduotį, kurią įvykdyti turi per mėnesį. Reikia žūtbūt surasti Avį.

Nesinori nieko daug pasakoti, nors šioje knygoje siužetas pakankamai aiškus ir papasakojamas. Nes kai kuriose knygose aš ir pati susipainioju :)

(šitoje vietoje turėjo būti citata iš knygos. bet knygą aš atidaviau į biblioteką, taip ir nepersirašiusi tų sakinių, kuriais norėjau pasidalinti - labai gudru)

Jau taip baisiai buvau pasiilgusi Murakamio! To jo stiliaus, užburiančios istorijos ir mistikos. Ką čia daug ir kalbėti, knyga tikrai puiki. Beveik visą laiką išlaikoma įtampa, tačiau veiksmas toks.. plaukiantis. Tos tikros detektyvinės įtampos nejusti, tačiau visgi pasistengta sumazgyti kuo daugiau dalykų, todėl skaitant nuolatos ir galvoji: kam reikia tos Avies? kas yra Žmogus Avis? kur blaškosi Žiurkė? ar apskritai Avis egzistuoja? Na, ir panašiai.
Vargšas pagrindinis veikėjas, bandantis išnarplioti šias mįsles! Taip man gaila jo buvo, kad tiek vargti turi.. Todėl vargau kartu - regis, skaitant Murakami knygas pavyksta taip susitapatinti su veikėju, kad imi galvoti kaip jis, o gal ir kažkaip kitaip, kad tik jam padėtum.

(čia turbūt turėjo būti dar viena citata, nes užsirašiusi turiu du puslapius, kuriuose buvo man patikę sakiniai. sakau sakiniai, nes citata - vos ne visa pastraipa. o gal ir visa)

Be abejo, neapsieita čia ir be kitų Murakami dalykėlių: ausų, kačių ir džiazo muzikos. Atradusi tas vietas knygoje visada šypsausi, nes jaučiuosi taip, lyg būčiau susitikusi su senu geru draugu :)
O, ir pagrindinis veikėjas visų savo nuotykių metu skaitė Šerloko Holmso nuotykius - net aš užsimaniau perskaityti ir įsirašiau į savo sąrašą. Man patinka, kad Murakami knygose galima atrasti tokių dalykų - knygų ar muzikos - kuriuos visada norisi paskaityti/paklausyti, žodžiu, praturtina visaip, kaip tik išgali.

Dar derėtų paminėti, kad šią knygą buvau pradėjusi skaityti gal dešimtoj klasėj. Įveikiau pusę, gal mažiau, ir numečiau. Nes nepatiko. Nepatiko. Nežinau, kaip mane tada dar žemelė nešiojo :D Džiaugiuosi kažkada vėliau atradusi Murakami iš naujo, džiaugiuosi, kad nepabijojau dar kartą pabandyti jį skaityti, nes štai dabar galiu susikelti sau šilčiausius jausmus skaitydama jo knygas :)

2014 m. sausio 1 d., trečiadienis

16-tieji skaitymo metai*

Aš jau buvau nusprendusi, kad nedarysiu jokios apžvalgos. Ir pernai taip pat buvau sumąsčiusi. Ir ką, šįkart jau pačią smalsumas sugriebė, kad kaip čia taip nutiko, kad sugebėjau perskaityti gerokai daugiau knygų nei ankstesniais metais! O kad viena nesikankinčiau su šiuo klausimu, tai tam puikiai pasitarnaus metų apžvalga :)

Nežinau net nuo ko pradėti. Atrodo, kad šiemet nebuvo tokios knygos, apie kurią pagalvojus iškart galėčiau pasakyti: „Va, čia yra mano metų knyga!“ Bet keletą kartų peržvelgusi savo perskaitytų knygų sąrašą supratau, kad varžytis dėl šio titulo galėtų net kelios :) Na, gal ir ne dėl Metų knygos titulo, bet į įsimintiniausių sąrašiuką tikrai patektų. Viena iš jų - Khaled Hosseini „Bėgantis paskui aitvarą“. Perskaičiusi šią, be galo užsimaniau perskaityti ir kitas šio autoriaus knygas. Manau, kad ne tik jas perskaitysiu, bet ir turėsiu savo lentynoje, nes vieną jau gavau dovanų per Kalėdas :) Kita labai įsiminusi - Haruki Murakami „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“. Ši man tapo geriausia Murakami skaityta knyga, o skaičiau jų jau nemažai. Nežinau, kas perspjaus :)) Dar viena - John Green „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. Tai vienintelė knyga per visą mano skaitymo istoriją, taip baisingai pravirkdžiusi. Taip, kad nemačiau nei raidžių per ašaras, nei išvis aplinkinio pasaulio. Nežmoniškai laukiu ekranizacijos ir tikiuosi, kad ji nebus labai bloga. Ir dar viena knyga įsimintiniausių sąraše - tai paskutinė šiais metais perskaityta Rutos Sepecio „Tarp pilkų debesų“. Ji vis dar neiškrenta man iš galvos, išties puiki knyga.

Didžiausiu metų atradimu tapo Simon Beckett ir jo detektyvai apie Deividą Hanterį. Tokie ir turi būti detektyvai! Tokie.. tobuli. Jau turbūt esat supratę tai iš mano įrašų apie jo perskaitytas knygas, pradedant „Mirties chemija“ ir baigiant „Kapo šauksmu“. Nė viena nebuvo blogesnė už praėjusią. Man jos visos be išimties pagreitina pulsą taip, kad jau galima pajusti tvinksinčias gyslas.
Dar viena knygų serija, kuri mane užbūrė, tai Suzanne Collins „Bado žaidynių“ trilogija. Pirmąją knygą paskaičiau tik po to, kai pažiūrėjau filmą - tai įvyksta tikrai retai. Bet visai nesigailiu, man atrodo, kad čia viena tų serijų, kurias galėčiau skaityti ne vieną kartą.

Taip pat šiemet pagaliau susipažinau su Jodi Picoult. Panorėjau perskaityti ir daugiau jos knygų, nes nors ir kepamos gana dažnai, tačiau rašo įdomiai ir apie įdomius dalykus.

Tiesa, šiemet labai džiaugiuosi savimi dėl to, kad sugebėjau įveikti Knygų iššūkį :) Ir net ne paskutinę dieną! Nesigailiu nė vienos knygos, kurią perskaičiau, visos jos buvo savaip įdomios, net jei kuri ir patiko mažiau. Svarbiausia buvo įveikti - vieną mėnesį net ir knygą laimėjau! Na tai ar gali būti kas nors dar negerai :)


A, o jei apie tuos skaičius, kurie privertė stabtelti ir pagalvoti.. Kiekvienais metais perskaitydavau apie 25 knygas. Šiemet gerokai perspjoviau save ir jų sąraše atsidūrė jau 35. Vėlgi, palyginus su kitais skaitytojais, nėra čia tiek ir daug. Bet aš pati save nudžiuginau taip gerokai ūgtelėjusiu skaičiumi. Ir tikrai pamenu, kad buvo tokių skaitadienių, kad per dieną neperskaityti knygos būdavo tiesiog sarmata :) O dabar jau norėčiau ir dar daugiau knygų perskaityti, tai tikriausiai pasidarysiu sau kokį asmeninį iššūkį ir pažiūrėsiu, ar pavyks. Nors daug maloniau save taip netikėtai nustebinti, kaip nutiko šiemet :D

O naujaisiais metais nežadėsiu visokių įmantrių dalykų, tik vieną vienintelį - pagaliau pradėti dėti įrašuose normalias lietuviškas kabutes, nes jau pačiai gėda, kad patingiu suspaudyt klavišų kombinaciją :D

____
* nes skaitau jau tiek  metų :))