Vos tik pasirodžius šiai knygai norėjau ją perskaityti. Ir nežinia kodėl, bet užsispyriau ją būtinai turėti savo bibliotekoje. Bet knygynuose neradau. Knygų mugėje ji taip pat jau buvo išpirkta, nors važiavau antrąją jos dieną, ir tikrai ne vakare. Tai kai gavau progą įsigyti bet kokią knygą, iškart griebiau šią.
Knygoje pasakojama apie vilko vaikus. Apie vokiečių vaikus, kurie iš Prūsijos keliaudavo į Lietuvą. Čia jie eidavo į žmonių sodybas, kur tikėdavosi gauti darbo ir užsidirbti maisto, kurį galėtų pargabenti savo badaujančioms šeimoms. Apie visą pokario siaubą, kurį teko patirti niekuo dėtiems žmonėms, apie tamsą, niūrumą, neviltį.
O aš labai dažnai prisimenu - vis galvoju, kaip aš jį pažinsiu, kai mirsiu. Juk ten bus daugybė lavonų, visas dangus pilnas, dabar tiek daug negyvų, na jie bus kaip ir nebe lavonai, bet kai sako, kad štai - mirsi ir atsidursi danguje, o ten susitiksi tėvą, brolį, susitiksi visus savo mylimus žmones - aš netikiu. Juk tarp tų milijonų mirusių žmonių ne aš vienas vaikščiosiu ir šauksiu - tėti, tėti, šauks daugybė kitų vaikų... ir suaugusių...
Tokie štai vaikų pasvarstymai apie tokį paprastą dalyką, kaip prisiminimai apie tėtį.
Knygoje yra tarsi dvi siužetinės linijos - viena apie Heincą, berniuką, kuris iškeliavo į Lietuvą pargabenti maisto šeimai, kita - apie mergaitę Renatę, Prūsijoje likusią su mama ir sesėmis bei jauniausiu broliuku. Abiejų vaikų likimai nepavydėtini. Lietuvoje žmonės gana nenoriai įsileidžia vokietukus į savo namus, sunku gauti darbo, o Prūsijoje kareiviai elgiasi su visais kaip su gyvuliais - apie tai turbūt jau pakankamai žinom ir patys.
Apskritai knyga yra baisiai liūdna ir kupina nevilties. Net kai, rodos, jau pagaliau prašviesėja, ta tamsa slankioja kažkur aplink, taip ir taikydamasi nusileisti ant žmonių, ant likimų. Ir nepaisant to liūdnumo, nuo istorijos neįmanoma atsitraukti. Pati perskaičiau ją vienu prisėdimu - knyga plona, tačiau joje pasakyta tiek daug. Labai patiko Šlepiko rašymo stilius. Visas baisumas perteiktas taip poetiškai, kad turbūt ir nenorėdamas pajustum tai, ką jaučia knygos veikėjai. Skaitant labai sunku suvokti, kad čia nėra nieko išgalvoto, kad čia sudėti „vilko vaikų“ atsiminimai. Sunku, nesinori, bet vis tiek supranti ir įsijauti. Tikrai sukrečianti knyga.
Knygoje yra tarsi dvi siužetinės linijos - viena apie Heincą, berniuką, kuris iškeliavo į Lietuvą pargabenti maisto šeimai, kita - apie mergaitę Renatę, Prūsijoje likusią su mama ir sesėmis bei jauniausiu broliuku. Abiejų vaikų likimai nepavydėtini. Lietuvoje žmonės gana nenoriai įsileidžia vokietukus į savo namus, sunku gauti darbo, o Prūsijoje kareiviai elgiasi su visais kaip su gyvuliais - apie tai turbūt jau pakankamai žinom ir patys.
Apskritai knyga yra baisiai liūdna ir kupina nevilties. Net kai, rodos, jau pagaliau prašviesėja, ta tamsa slankioja kažkur aplink, taip ir taikydamasi nusileisti ant žmonių, ant likimų. Ir nepaisant to liūdnumo, nuo istorijos neįmanoma atsitraukti. Pati perskaičiau ją vienu prisėdimu - knyga plona, tačiau joje pasakyta tiek daug. Labai patiko Šlepiko rašymo stilius. Visas baisumas perteiktas taip poetiškai, kad turbūt ir nenorėdamas pajustum tai, ką jaučia knygos veikėjai. Skaitant labai sunku suvokti, kad čia nėra nieko išgalvoto, kad čia sudėti „vilko vaikų“ atsiminimai. Sunku, nesinori, bet vis tiek supranti ir įsijauti. Tikrai sukrečianti knyga.
Vaikas labai geras, bet mirštam badu, mirštam, nėra kaip gyventi, kaip man mažuosius vaikus išmaitint, imk, pone, sūnelį, paimk, tik pusmaišio bulvių už jį prašau, tik pusmaišio bulvių...
Suprantat, apie ką aš? Kai turguje motina bando parduoti savo sūnų už pusę maišo bulvių..
1 komentaras:
Tikrai rekomenduoju paskaityti šią knygą visiems.
Rašyti komentarą