Juan Pablo Escobar „Pablas Eskobaras - mano tėvas“

Apie garsųjį Eskobarą žinojau labai nedaug, turėjau tik tas pačias pagrindines žinias: Kolumbijos narkobaronas, nesuvokiamai turtingas ir žiaurus. Daugiau tiesiog nesidomėjau. Vis dėlto, gal ir gerai, nes ši knyga, parašyta paties Eskobaro sūnaus, yra tikra ir nepagražinta nusikaltėlio gyvenimo kronika. Tikiu, kad jokia žiniasklaida ar kitų parašytos knygos negali tiksliau nupasakoti viso to, kas vyko kitame pasaulio kampelyje palyginti ne taip ir seniai.

Visa istorija pradedama pasakoti nuo tada, kai yra praėjusios kelios dienos po Pablo Eskobaro žūties. Įvykiai įtempti, Eskobaro šeima įvaryta į kampą. Ir tik maždaug nuo 100-ojo puslapio pradedame pažindintis su pačiu Pablu - koks jis buvo, kodėl ir kaip tapo tuo, kuo tapo, kokią įtaką darė šaliai ir pasauliui.

Visa istorija papasakota paprastu stiliumi, taip, kaip bet kuris iš jūsų pasakotų įvykius iš savo gyvenimo draugui ar pažįstamam. Tai prideda savotiško žavesio - Chuanas Pablas tampa tavo draugu ir lydi per visą istoriją, į faktus įterpdamas savo pamąstymus ir jausmus. Taip pat čia daug šeimos nuotraukų, laiškų kopijų. Taip, knygoje yra be galo daug vardų ir pavadinimų, viskas truputį maišosi, tačiau taip susipažįstame su tolimos šalies teisinėmis struktūromis, politika ir apskritai visa situacija, kurioje lemta atsirasti tokiems žmonėms kaip Pablas Eskobaras. Žiauriam ir neturinčiam jokių ribų, bet tuo pačiu ir padedančiu vargingiausiai gyvenantiems.

Knygoje atskleista ir geroji jo pusė - tai mylintis tėvas ir šeimos žmogus. Kad ir kaip ten bebūtų, savo žmonos ir vaikų saugumu bei gerbūviu jis pasirūpindavo pirmiausiai. Kartu švenčiamos šventės, net slapstymasis vėlesniais metais vyko kartu. Visgi man tikrai labai sunku suprasti, kaip įmanoma gyventi nuolatinėje baimėje ir pavojuje, kad tave bet kurią akimirką gali nugalabyti tėvo priešai - būtent taip ir gyveno patys artimiausi Pablo žmonės.

Pabaigoje yra trumpa autoriaus padėka: „Savo tėvui, kuris parodė, kuriuo keliu neiti.“ Ir iš to, kokį įspūdį susidariau skaitydama (kadangi Chuanas Pablas nemažai dėmesio skiria ir savo gyvenimo aprašymui), galiu spręsti, kad jis tikrai yra visai kitoks žmogus nei tėvas, nors tuo pačiu ir labai panašus į jį.

Noriu užauginti savo vaikus gerais žmonėmis. Didžiausia vertybė, kurią jiems perduosiu, bus noras per gyvenimą eiti taikos keliu.