Nežinau, kaip kalbėti apie šią knygą. Turbūt nebūčiau jos dar perskaičiusi (nemeluosiu, visai ne turbūt), bet kadangi pasiskolinau iš draugės, kuri kol kas neturi jai laiko, buvau įsipareigojusi. Vakar, galvoju, atsiversiu, pažiūrėsiu, ar bus įdomu. Ir nejučia perskaičiau pusę per vos keletą valandų. Šiandien pabaigiau. Skaitosi taip lengvai, nereikia jokių pastangų.
Apie pačią autorę kalbėti tikriausiai nereikia. Manau, kad kiekvienas Lietuvoje žino jos vardą ir tai vienas tų žmonių, kuriuos arba mėgsti, arba ne. Per viduriuką tiesiog nėra. Aš prie tų mėgstančių jau buvau, bet žinau, kad jų dar padaugėjo, kai perskaitė jos knygą.
Pirmoji Beatos knyga (kas leidžia suprasti, kad tikrai ne paskutinė) - apie save. Atrodo, tema paprasta, bet skaitydama ėmiau galvoti: „O ką aš apie save parašyčiau?“ Ir galvoje tuo metu lėkštėmis grojo beždžionėlė. Jokiais būdais nesakau, kad kiekvienam, norinčiam rašyti apie save, reikia išjausti tuos dalykus, kokius jautė Beata. Tikrai ne, ir geriau, kad ne. Kiekvieno gyvenimas savitas. Bet manau, kad tik tokį gyvenimą verta aprašyti.
Kodėl?
Todėl, kad kitas skaitydamas ir patirdamas kažką panašaus, galbūt galės nuo to išsivaduoti. Man tikrai labai nuoširdžiai sunku patikėti, kad žmogus, su kuriuo esame beveik bendraamžiai, gali būti patyręs ir išjautęs tiek, kiek Beata. Ir skaitant man dažniausiai buvo jos gaila. Ne tokiu gailesčiu, kai linguoji galva ir atseit suprantančiu žvilgsniu bandai paguosti, bet taip, kad tiesiog norisi apkabinti ir pabūti, kol bus geriau. Kad ir kiek tai truktų. Ši knyga tikrai labai svarbi, ypatingai kiekvienam, susidūrusiam ar tebesusiduriančiam su bent viena iš nagrinėjamų temų-patirčių. Pradedant patyčiomis mokykloje, baigiant skyrybomis.
Nors knyga pakankamai slegianti, joje iš tikrųjų nemažai šviesos. Daug kėlimosi, ėjimo į priekį, savo klaidų analizės, pripažinimo, kad labai daug ko nežinai, kad nesi tobulas. Ypatingai patiko tai, kad Beata stengiasi nugalėti savo baimes. Vaje, net ir aš akimirką pagalvojau, kad gal irgi galiu plaukti! Perskaičius šią knygą man atrodo, kad susidūrimas akis į akį su tuo, ko labiausiai bijai, labai skatina judėti pirmyn.
„Vyvenimas“ mano gyvenimo kažkaip ypatingai nepakeis ir perversmo nepadarys. Bet visgi tai puiki knyga. Net negaliu sakyti „kūrinys“, nes tai tiesiog vieno žmogaus gyvenimas, kurio dalelių galime atrasti ir pas save. Kita vertus, argi gyvenimas ir nėra kūrinys?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą