Ačiū XXI amžiui, kad dabar viską galima parsisiųsti iš įvairių pasaulio kampelių. Nes kitaip nepavyktų perskaityti daugiau Becketto šedevrų, kadangi paskutinė lietuviškai išleista jo knyga buvo 2013 m. Per tą laiką jis jau ir šiaip parašė dvi naujas knygas, ir viena iš jų yra penktoji serijos apie Deividą Hanterį dalis. Kita vertus, jau beveik ir su angliškai išleistomis jo knygomis išsisėmiau (liko dar viena neskaityta) - teks iškrapštyti vokiečių kalbos likučius iš smegenų kampučių ir skaityti šia kalba :D
Šioje dalyje sužinome, kad Hanteris likęs nuošalyje, į bylų tyrimus jis mažai tekviečiamas, panašu, kad po keleto nepavykusių „pasirodymų“. Jis dėsto universitete, asmeninis gyvenimas nenusisekęs. Vieną dieną jis sulaukia skambučio, kad yra kviečiamas į kūno iškėlimo operaciją. Planuotas vienos dienos vizitas užsitęsia kur kas ilgiau.
Norėčiau, kad šios knygos apie Hanterį niekada nesibaigtų. Šią dalį rašytojas brandino net 7 metus, ir laukti buvo verta. Tiesiog negalėjau atsiplėšti: skaičiau stovėdama prie viryklės, skaičiau iki nakties, ir vienintelis dalykas, kas privertė eiti miegoti, buvo durianti akis :D Įtampa išlaikyta iki paskutinio puslapio žodžio, kaip visada, net epilogas pateikia staigmenų.
Pasakojimas rutuliojasi lengvai, visada reikia užsidengti tolimesnį puslapį, kad tik neperskaitytum daugiau nei tuo metu reikia. Be itin detalių aprašymų, kaip atrodo suiręs kūnas, kaip atkuriama žmogaus kaulų padėtis ir panašių dalykų, labai užkabina kiekvieno skyriaus pabaiga. Beckett'as turi talentą užbaigti skyrių vienu trumpu sakiniu, kuris taip užkabliuoja, kad nieko kito nebelieka, kaip tik skaityti toliau.
 |
| Blackwater žiotys |
Nuotaika puikiai kuriama pasirinkus vietovę, kurioje įvykdyti nusikaltimai. Šįkart viskas vyko atšiauriame Essexo kampelyje, kur nuolatos prastas oras, dažni potvyniai ir atoslūgiai, pelkynai, nenuspėjamos vandens srovės, apleisti jūros fortai. Tobulas fonas mįslingiems žmonių dingimams. Žinoma, detektyvų/trilerių kūrėjai turbūt niekad nesirenka saulėtų Havajų, nes būtų tikrai sudėtinga įsijausti į atmosferą, jei bylos tyrėjas lakstytų su šortais po palmėmis. Vis dėlto. Reikia mokėti išnaudoti ir tą niūrų kraštovaizdį. Skaitant, regis, ir pas mus ne taip karšta buvo, o pakėlus akis net buvo keista, kad už lango saulėta vasara.
Apskritai man patinka pats pagrindinis veikėjas. Jį nuolatos persekioja praeities šešėliai, žmogus tarsi atribojamas nuo to, ką geba geriausiai, tačiau kaskart vis randa stiprybės sugrįžti į savo darbą ir daro jį puikiai. Rasdamas naujų įkalčių, ieškodamas sąsajų. Pats Hanteris nėra kažkoks atsiskyręs keistuolis, tačiau nori nenori tam tikri įvykiai formuoja asmenybę. Visgi nė karto (kaip kartais būna su kitais veikėjais) man nėra kilęs noras paimti ir gerai papurtyti šio personažo, kad atsikvošėtų. Kaip tik norisi jį laikyti draugu.
Kaip visada - puikiai suręstas trileris. Žinoma, aš ir vėl neatspėjau, kas žudikas :D Jau žinojau, kad galima tikėtis bet ko, bet vis tiek nepavyko. Iš visų įvykių, kurie vyko šioje knygoje, pasisekė nuspėti tik vieną. Tai tik parodo, kad su Beckett'u ir Hanteriu pašonėje tikrai niekada nenuobodžiausi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą