Šią neapsakomą perskaitytų knygų bado vasarą dar turiu laiko pasitaisyti. Nors skaityklėje - GRRM „Karalių kova“, bet norėjosi kažko kito. Sukau ratais apie savo lentyną, kurioje galybė neskaitytų knygų, gundžiausi net nueiti į biblioteką, bet sustabdžiau save. Ir iš kampelio išsitraukiau knygą, kurią perskaityti norėjau dar tada, kai ją tik buvo ruošiamasi išleisti.
Knygos centre - Edvardas Hirifjelis. 23-ejų vaikinas, augantis ūkyje kartu su seneliu, padedantis jam auginti bulves ir avis. Kai buvo trejų, jo tėvai žuvo Prancūzijoje, o Edvardas aptiktas visai kitoje vietovėje tik po keturių dienų. Kas ten įvyko, kodėl ir kaip - daugybė klausimų kankina jauną vaikiną, o po senelio mirties jų atsiranda dar daugiau. Jis nusprendžia išvykti ieškoti tiesos ir sužinoti savo šeimos istoriją.
Sunku apie tokią atšiaurumu dvelkiančią knygą kalbėti tokią karštą vasaros dieną. Būtent - iš puslapių jaučiasi kiekvienas nukritęs lietaus lašas, kiekvienas vėjo gūsis. Autorius taip įtaigiai viską nupasakoja, kad įsiskaitai ir nebepavyksta išsipančioti iš knygos gniaužtų. Pradžia lėtoka, bet tai man labai patinka. Nors tiek aš toje Skandinavijoje tebuvusi, bet iš knygos puslapių, atrodo, gali puikiai pažinti jos žmones. Mažas miestelis, keistas jaunuolis, senelis, karo metais kovojęs vokiečių pusėje, mažai kalbama, tik žiūrima ir galvojama. Atmosfera paslaptims saugoti puiki, nes niekas labai ir neklausinės.
Paslapčių čia gausu kaip niekad. Norėdamas sužinoti, kas tiksliai atsitiko tais 1971-aisiais, kai jis neteko abiejų savo tėvų, Edvardas nusikapsto iki amžiaus pradžios, istorijos, siekiančios 1916 m. įvykusį Somės mūšį. Taip, knygoje nemažai ir istorinio konteksto, deja, nežinau, kiek jis tikslus, bet skaityti tikrai įdomu.
O užvis gražiausia yra medžio elementai, lydintys skaitytoją visos kelionės su Edvardu metu. Tam čia skiriama daug vietos. Ir tik negalvokit, kad tai kažkokie nuobodūs medžių aprašymai, ne. Tai ypatingi riešutmedžio raštai, besikeičiantys bręstant medžiui, kiekvienąkart skirtingi, pakreipus tam tikra puse. Supranti, kad žmogus nuo medžio daug nesiskiria.
Knyga puiki. Ne veltui Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos buvo įtraukta į vertingiausių 2017-ųjų verstinių knygų sąrašą. Nors tai ir ne vienadienis vasaros romanas, tačiau susiskaitė taip pat greitai (realiai, pradėjusi ryte, vakare jau būčiau pabaigusi). Ir po savęs paliko pėdsaką. Stiprų pasitvirtinimą, kad niekada nereikia pamiršti savo šaknų. Skaitykite. Tiek šeimos istorijų gerbėjai, tiek detektyvų mėgėjai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą