Philip K. Dick „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“

Jau seniai man kirba mintis, kad reikia paskaityti ką nors ir Pasaulinės fantastikos Aukso fondo. Bibliotekoje taip gražiai tos knygos išrikiuotos, kad taip ir norisi imti visas iš eilės. Na, bet taip nebus, o štai šios bent jau pavadinimą buvau girdėjusi :D Tai ar sapnuoja avis tie androidai?

Žemė po branduolinio karo. Viskas nusėta dulkėmis, radioaktyviomis atliekomis. Visi gyvūnai išmirė ir dabar vietoj jų žmonės augina pakaitalus – elektrinius katinus, avis, stručius – ką tik nori (jei tik įperki). Pagrindinis knygos veikėjas Rikas Dekardas dirba medžiotoju. Jo darbas – atjunginėti androidus, kurie atkeliauja į Žemę ir įsimaišo tarp jos gyventojų. Ironiška, kad iš kitų planetų jie bėga nuo tų pačių žmonių, kuriems yra kaip vergai. Šįkart jam tenka susidurti su itin inteligentiškais Neksus-6 modelio humanoidais.

Jis negalėjo suprasti, kodėl androidai tapdavo tokie bejėgiai susidūrę su empatijos vertinimo testu. Matyt, įsijausti į kito asmens emocinę būseną gebėdavo tiktai žmonės <...>. Empatinės savybės būdingos tiems, į kuriuos įsišaknijęs grupės instinktas; atsiskyrėliams gyviams tai papasčiausiai trukdytų išgyventi. Priverstų juos pajusti, kad auka beprotiškai bijo mirties.

Visų pirma noriu pasakyti, kad knygą paėmiau į rankas pačiu tinkamiausiu metu. Ji pirmą kartą išleista 1968 m. ir joje rašoma... apie 2019-uosius. Na, nejaugi rašytojas tikrai galvojo, kad dabar gyvensime tokiomis baisiomis sąlygomis? Nes šiaip jau sukurtas pasaulis pakankamai įtikinamas. Bet gal dėl to, kad man apskritai visi fantastiniai pasauliai yra įtikinami. Deja, niekada negali atmesti galimybės, kad tokie laikai ateis. Sulauksime mes jų ar ne, čia jau kitas klausimas. Skraidantys automobiliai, viską pasiglemžiančios dulkės ir besidauginančios šiukšlės, išsikėlimas gyventi į kitas planetas, emocijų projektoriai, gyvūnų išnykimas... Geriau pasukus galvą, po truputėlį tai vyksta. Ne taip tiesiogiai, bet...

Ir visgi. Knygoje nuolat akcentuojamas pagrindinis skirtumas tarp androidų ir žmonių. Tai – empatija. Pagrindinio veikėjo darbas remiasi Voito-Kamfo testo rodmenimis – tam, kad nebūtų padaryta klaidų. Jo esmė – užduoti testuojamajam klausimą ir stebėti jo reakcijos greitį. Visi klausimai (greičiau, situacijos) sudaryti taip, kad žmogui sukeltų vieną iš daugybės jausmų (dažniausiai man pasitaikę, kai skaičiau tuos klausimus, buvo pyktis, pasišlykštėjimas, gailestis), kurie androidams nepasiekiami. Kad ir kokios tobulos mašinos jie būtų, empatijos jausmo kūrėjams visgi niekaip nepavyksta „instaliuoti“. O kaip yra realybėje? Juk šiais laikais jau turime humanoidų (tam tikra prasme, Dick neklydo – tikriausiai visi esame girdėję apie vieną žymiausių humanoidžių Sofiją, tapusią Saudo Arabijos piliete). Kol kas (šiaip jau tikiuosi, kad ir mūsų humanoidų kūrėjai susidurs su ta pačia problema – kažkodėl kraupiai skamba tai, kad robotas gali turėti ir empatines savybes) įsijausti į kitą jiems dar nepavyksta. Jie neturi bendruomeniškumo jausmo. Ir knygoje nuolat pabrėžiama, kad androidą nuo žmogaus skiria dar vienas dalykas – jam nerūpi, kas nutiks kitai gyvybei ar kitam androidui, kad ir kokie bičiuliai jie būtų. Svarbiausia išgyventi pačiam. Čia jau būtų galima susimąstyti, ar tikrai net ir visi žmonės turi šią savybę, bet visgi noriu tikėti, kad kol kas esame saugūs. Nagrinėjama empatijos tema priminė ir filmą „Ex Machina“. Jei nematėte, rekomenduoju. Nejaukus filmas.

Pasaulio tyla nepajėgė suvaldyti savo godulio.

Tik ne tada, kai išsikovojo bemaž visą planetą.

Romano nuotaika, žinoma, nėra džiugi. Tekste labai mažai vilties. Gyvenimas tokioje aplinkoje išties nepavydėtinas, o geriausiai viską galima jausti per Riką Dekardą. Jis tikrų tikriausias žmogus: jam niekaip nepavyksta susilieti su Merseriu (kuris yra tarsi koks Dievo atitikmuo), Rikas trokšta tikro, o ne elektroninio gyvūno, jam gaila atjunginėjamų andrų... Trumpai tariant, vyras yra vienišas tame naujajame pasaulyje, nepadeda jam ir emocijų projektorius. Nors romanas ir trumpas, tačiau galima pastebėti Riko virsmą. Kokiu žmogumi jis tampa, nė pats gerai nežino. Bet tas pokytis, nulemtas tam tikrų susitikimų ir įvykių, akivaizdus.

Spektakliai pasibaigs, anapilin iškeliaus dainininkai, laikui bėgant sunyks pati muzikos forma ir galų gale, visiems užmiršus žodį „Mocartas“, pergalę pasieks dulkės.

Ar rekomenduoju? Žinoma. Skaitosi greitai, lengvai, nenuteikia maloniai, bet, kaip visada, priverčia pagalvoti apie tai, kur einame.

Fun fact: vienas iš šiuo metu realybėje egzistuojančių humanoidų pavadintas autoriaus vardu. Įdomu, kaip jam tai būtų pasirodę.