„Verksnių
klubas“ – 2018-ųjų Metų knyga paauglių kategorijoje. Mano rankose atsidūrė
visai atsitiktinai – buvo bibliotekininkės, kurią pavadavau, stalčiuje, tai
pradėjau skaityti ir taip užkabino! Deja, tada ją kažkas paėmė ir teko laukti,
kol perskaitys. Tai jau kai parnešė, perskaičiau per porą valandų. Nu ir ką.
Iškart pasakau, kad ne veltui ir balsavo už ją!
Verksnių
klubas – tai vieta, kur keletas paauglių randa užuovėją vienas kito draugijoje,
dalinasi savo problemomis ir išgyvenimais, filosofuoja, vienas kitą guodžia ir
pataria. Netikėtai prie jų prisijungusi Lina jaučiasi kiek svetima, galbūt ne
visada pritaria naujųjų draugų mąstymui, tačiau laikui bėgant taip pat atranda
ten prieglobstį. Juk ir jos gyvenime netrūksta problemų, nuo kurių norisi
pabėgti.
Kas rūpinasi paaugliais, kurie yra
nelaimingi namuose? Policija? Mokykla? Kas? Taigi kad niekas. Mes patys
rūpinamės savimi ir vieni kitais.
Ši
trumputė ištrauka tarsi nusako klubo esmę. Kai negali remtis į šeimą, jie
remiasi vienas į kitą. Ir dabar, kai dirbu tarp vaikų ir paauglių, matau, kad
taip ir yra. Kiekvieną dieną susiduriu daugiausiai su likimo nuskriaustais
vaikais, kurie arba išvis neturi šeimų, arba nenori jose būti. Prieglobsčio jie
ieško svetimuose žmonėse, o už viską svarbiausi jiems yra draugai. Matyti, kad
tik kiti tokie patys vaikai juos gali suprasti, tik savo draugams jie ir
atsiveria. Ir skaudu suprasti, kad tokių vaikų bei paauglių yra vis daugiau.
Liūdnų, jautrių, vienišų. Kai, atrodo, galimybės neišsemiamos, svarbiausias
dalykas, kurio niekaip negali gauti, išlieka artimo meilė.
Visi jautrūs – sau. O ar jautrūs
kitam? Ar gali kito skausmą – žmogaus ar gyvulio – priimti kaip savą?
Apysakos
kalba paprasta, aplinka šiuolaikiška, tad jei jau man buvo paprasta įsijausti į
verksnių klubo narių problemas, tai paaugliui, manau, dar lengviau. Knyga
tinkama ne tik paaugliams. Joje pateikiamos tiesos žinomos bent kiek mąstančiam
suaugusiajam, tačiau jas neprošal pasikartoti. Kažkas gal iš naujo suklibins
gyvenimo rutinoje įsisukusią sąmonę. O jei turi bent kokį santykį su
paaugliais, tai knygą verta skaityti ir dukart. Skaitosi labai lengvai, bet
istorija tikrai įtraukianti ir nėra naivi. Atrodo, kad knygoje veikiantys paaugliai
puikiai supranta, koks pasaulis juos supa, ir, kad norint jame išlikti, teks
kapstytis pačiam. Tad jei gyvenate savo burbule, į kurį neprasiskverbia
paauglių išgyvenimai, tuomet prašom, rašytoja puikiai pasidarbavo, kad pateiktų
jums šiandienines aktualijas.
Būti gyvam – vadinasi, turėti
daugybę galimybių. Galimybę mylėti, padėti, džiaugtis, liūdėti, verkti,
užjausti, pykti, atleisti...
Pagrindinė
veikėja Lina – atsargi mergina, turinti savo nuomonę ir nebijanti ją išsakyti.
Pasirodė gan stiprus personažas, turint omenyje, kad ji, ko gero,
pažeidžiamiausiame savo gyvenimo tarpsnyje, dar besiformuojanti asmenybė.
Knygoje jos amžius nėra nurodytas, tačiau aš įsivaizdavau maždaug šešiolikmetę.
Na, tai prisiminkite save šešiolikos, ir ką veikėte, kuo domėjotės ir kaip
elgėtės sunkiose situacijose... Gražus besivystantis bendrystės jausmas,
supratus, kad nesi toks vienas, kaip kad galvojai, taip pat keičia žmogų, daro
jį dar stipresnį. Tokia darosi ir Lina – daug kam atviresnė ir įsileidžianti į
savo pasaulį jausmus, kurių iki tol nepatyrė.
Jie gyveno laimingą gyvenimą,
nepatirdami skausmo, todėl prarado gebėjimą suprasti, kad skauda kitam.
Vienas
dažniausiai knygoje užduodamų klausimų (ir tiesiogiai, ir tarp eilučių) yra
apie liūdesį. Ar reikia liūdėti? Ar liūdesys daro mus geresniais žmonėmis? Ar
padeda keistis? Ar jis apskritai yra būtinas? Ar liūdesys geriau nei
nuobodulys?
Ką manote jūs?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą