Šiais metais man kažkas užėjo su Aušvico tema. Po perskaityto (bet taip niekad ir neaprašyto) „Aušvico tatuiruotojo“ norisi imti viską, kur apie tai rašo. Todėl kai bibliotekos lentynoje pamačiau knygą, ant kurios nugarėlės - Mengelės pavardė, net nesvarsčiau, skaityti ar ne.
Knyga parašyta kaip romanas, tačiau remtasi daugybe dokumentų, kas neleidžia suabejoti istorijos autentiškumu. Tai pasakojimas apie (mano kuklia nuomone) žiauriausią nacių nusikaltėlį, daktarą Jozefą Mengelę. Apie tai, kaip jam pavyko tiek metų slapstytis ir gyventi gana neblogą gyvenimą po to, kai buvo paskelbtas karo nusikaltėliu.
Būdamas daktaru, jis gydė rasės kūną ir saugojo bendruomenę nuo mūšio. Aušvice jis kovojo su dezintegracija ir vidaus priešais, homoseksualais ir asocialiais asmenimis, su žydais - tais mikrobais, ištisus tūkstantmečius rengiančiais šiauriečių pražūtį: juos reikėjo naikinti visomis priemonėmis.
Skaityti tokias knygas nėra lengva psichologiškai, bet aš niekad per daug neieškojau ta prasme lengvų skaitinių. Aušvico, ir apskritai bet kokia karo tema, ne išimtis. Visgi čia labiausiai koncentruojamasi į tai, kas vyko po karo. Istorijos pamokose arba praklausiau (nebuvau labai uoli istorijos mėgėja), arba mums apie tai nepasakojo, tad tik perskaičiusi šią knygą sužinojau, kokį svarų vaidmenį po karo atliko Pietų Amerikos šalys, ypatingai Argentina. Būtent į šį žemyną patraukė daug karo nusikaltėlių, kur vietos valdžia (pirmiausiai - Argentinoje, vėliau ir Paragvajuje) sutiko sunkiai suvokiamų nusikaltimų pridariusius žmones išskėstomis rankomis. Chuanas Peronas, tuometinis Argentinos vadovas, priėmė daugybę nacių, fašistų, karo mokslininkų, technikų, tam, kad Argentina būtų paversta supervalstybe, jis suteikė prieglobstį tokiems žmonėms ir uoliai slėpė jų tapatybes, griežtai atsisakydamas perduoti juos tarptautinėms teisėsaugos institucijoms ar išduoti Mosadui (būtent Mosadas, t.y. Izraelio specialiųjų užduočių tarnyba, ir ieškojo nesugaunamojo Mengelės). Pats Mengelė per savo slapstymosi periodą, kuris truko apie 30 (!!) metų, pakeitė keletą tapatybių, ir visa tai dažniausiai vyko valstybių vadovams žinant, kas iš tiesų yra daktaras Mengelė, ir ką jis nuveikė Aušvice, „didžiausioje istorijoje laboratorijoje“.
Mengelė - Europos tamsybių kunigaikštis. Išdidusis daktaras skrodė, kankino, degino vaikus. Geros šeimos sūnus švilpaudamas pasiuntė į dujų kamerą keturis šimtus tūkstančių žmonių.
Apskritai man tokie dalykai nesuvokiami. Tai, su kokiu užsidegimu kalba pats Mengelė, kaip iš tiesų tiki to, ką darė, teisingumu... Tikėjo iki pat savo dienų galo. Nenoriu čia aptarinėti eksperimentų, kuriuos atlikinėjo Mengelė. Nesuprantu, ir man niekada nepavyks suprasti, kas turi dėtis žmogaus galvoje, kad tai darytų. Bet dar labiau nesuprantu, kaip kiti, žinodami, kas per daktaras jis buvo, galėjo jį priimti į visuomenę, kurioje jis gyveno gana pasiturinčiai ir buvo gerbiamas. Taip taip, gerbiamas.
Ir visgi manau, kad galų gale viskas atsisuko prieš patį daktarą. Neatrodo, kad jis būtų pradėjęs gailėtis savo nusikaltimų, tikrai ne. Tačiau kažkaip vienatvė ir depresija iki jo prisikasa ir naikina iš vidaus. Galų gale, visi mes žmonės, ar ne? Ir visų pabaiga vienoda.
Senis, tyliai merdėjantis ir trokštantis visam pasauliui sušukti, jog jis ligotas ir vienišas kaip šuo, toks vienišas, kad nors dvėsk savo favelos griuvėsiuose.
Autorius gana paprastai pasakoja tokią istoriją, kuriai parašyti, susieti ir nepasimesti istorijos puslapiuose, prireikė keleto metų. Knyga skaitosi lengvai ir dėl gero vertimo, galbūt tam gelbsti ir pasakojimo stilius. Čia nėra kažkokių įmantrių pasakymų, galbūt tikrai nerasite gražių citatų, kurias vertėtų įsiminti. Bet nesijaučia ir to dokumentiškumo, nors iš esmės visas pasakojimas jais ir paremtas. Nesijaučia, kur istorijos dėmės užmaskuotos autoriaus išmone - atrodo, kad viskas taip ir buvo, kad autorius tikrai žino, ką anuomet jautė Mengelė, ir perteikė tai skaitytojui. Pasakojimas subalansuotas tiek istorijos mėgėjams, tiek tiems, kurie gilinasi į žmogaus psichologiją. Galų gale, visada įdomu sužinoti motyvus, kuriais vadovaujasi tam tikri asmenys atlikdami darbus, ir apskritai jų mąstyseną - nors, kaip minėjau, nebuvau istorijos pamokų fanė, bet tiek tai žinau, kad tokių dalykų tikrai nenagrinėjome. Galbūt būtų lengviau suprasti ir analizuoti pateikiamus faktus, jei daugiau pasigilintume į psichologinius ypatumus? Džiaugiuosi, kad šioje knygoje autoriui pavyko suderinti šiuos du dalykus.
Rekomenduoju, jei bent kiek domitės ar norite šį tą sužinoti. Kita vertus, prieš skaitant šią knygą, jau reikėtų būti minimaliai susipažinus su Mengelės eksperimentais, kad būtų aiškiau, kas jis per tipas. Ko gero, tada ši knyga ir yra paveikiausia - kaip Aušvico stovykloje vykusių baisybių tęsinys.
Traukitės šalin, sapnai ir nakties šmėklos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą