Elif Shafak „Trys Ievos dukterys“

Jau seniai norėjau perskaityti bent vieną šios autorės knygą – kažkodėl buvau nusižiūrėjusi būtent šią. Galimybė atsirado, kai knygų klube mėnuo buvo skirtas turkų literatūrai.

„Trys Ievos dukterys“ – pasakojimas apie tris jaunas musulmones, kurias idealiai apibūdina ant viršelio esantys žodžiai: Nusidėjėlė, Tikratikė ir Abejojančioji. Jas tris, tokias skirtingas, tačiau ir panašias, suveda vienas Oksfordo dėstytojas, padaręs didžiulę įtaką jaunų merginų gyvenimams. Ašis, apie kurią sukasi visa knygos diskusija, yra Dievas ir tikėjimas, į kurį yra pažiūrėta iš skirtingų požiūrio taškų.

Nežinau, ko tikėjausi iš šios knygos. Gal kažkokių wowowow gilumų (nors ir nesu tikinti, bet man visada įdomu skaityti apie religiją, apie tai, kaip žmonės į ją žiūri ir kaip filosofuoja), net nežinau. Bet perskaičiau ir pasijutau nusivylusi... Ar labiau priskirtina tai abejojančiajai pusei, nes taip užtikrintai ir negaliu pasakyti, ar patiko, ar neverta laiko gaišaties. Tikriausiai reikia daryti „už“ ir „prieš“ sąrašą.

„Už“:

- Įdomu skaityti apie realią Turkijos situaciją. Knyga išleista 2016 m., tad, jei jau spėjote, kaip ir aš, pamiršti, kad būtent tais metais šalyje buvo organizuotas karinis perversmas (tiesa, nesėkmingas), tai skaitydami knygą bent jau galite susidaryti vaizdą, koks visuomenės požiūris į religiją, tradicijas ir tą demokratiškąją Turkijos pusę. Būtent prie Stambulo aukštuomenės stalo surinktos skirtingos nuomonės, atsiskleidžiančios pokalbių metu.

- Visgi prie stalo labai aiškiai parodyti ne tik politinių nuomonių susidūrimai, bet ir moterų padėtis visuomenėje. Manyčiau, autorei pavyko parodyti ne tik Turkijos gyventojų požiūrį... Tai gali daug kam nepatikti, bet yra kaip yra – mūsų visuomenė yra patriarchalinė, vyrai kai kuriose srityse vis dar vertinami labiau dėl nusistovėjusio požiūrio. Viskas keičiasi, bet, žinoma, ne per metus ir ne per du.

- Todėl kaip dar vieną „už“ argumentą pateikiu pagrindinę veikėją Perę. Nors ir ilgai galvojau, ar ji man patinka, ar ne, bet nusvėrė teigiamoji pusė. Labiausiai sužavėjo jos noras ieškoti ir suprasti. Būtent Perė yra Abejojančioji, kuri, vaikystėje augusi su dviem labai skirtingais tėvais (mama gyvena šventai sekdama Koraną, o tėvas yra kairiųjų politinių pažiūrų, dėl to namie ištisai vyksta konfliktai), vis tiek siekia atrasti bent jau tą viduriuką ir tiesą, pagal kurią (ir su kuria) galėtų gyventi. Todėl jos siekis pažinti save, stengtis suprasti tiek tėvo, tiek motinos požiūrius, yra labai sveikintinas. Taip pat – čia jau tikriausiai „kalta“ vakarietiškoji jaunos turkės pusė, po studijų Oksforde – man patiko jos gebėjimas maištauti. Būdama jau suaugusi moteris ir suprasdama, koks elgesys ištekėjusiai turkei yra tinkamas, o koks – ne, ji vis tiek elgiasi taip, kaip jai norisi tą akimirką. Atvirai ir argumentuotai reiškia savo nuomonę, dalyvauja pokalbyje su vyrais, moka pakovoti už save. Atrodo, nieko ypatingo? Tik ne tradicijų ir religijos persmelktoje visuomenėje.

„Prieš“:

- Visko daug ir nieko iki galo. Man čia yra pats didžiausias šios knygos trūkumas, nusveriantis visus kitus dalykus. Temų paliesta daug ir labai svarbių, bet niekas nėra išanalizuota taip giliai, kaip norėtųsi... Pradžia buvo daug žadanti, o paskui viskas riedėjo žemyn. Geriau jau knyga būtų buvusi dvigubai storesnė, bet tuo pačiu būtų ir daugiau gylio. Nes puikiai suprantu, kokie daugiasluoksniai yra žmonės, o ir tema čia pasirinkta sudėtinga. Autorės palaikoma nežinia, kas gi TOKIO baisaus nutiko tame Oksforde, dėl ko praeitis tiek metų persekioja Perę, išaugo į... nieką. Bent jau man taip pasirodė. Perskaičiau ir galvoju: „Ką? Čia jau viskas?“ Beliko tik skėstelti rankomis. Skaitant kažkokią istoriją bent jau man yra svarbu, kad pasirinkti klausimai būtų išnagrinėti, na, jei ir ne šimtu procentų, tai bent jau didžiąja dalimi. O dabar viskas praplaukė ir tiek. Kiek gylio galėjo būti diskusijų apie Dievą grupėje! Bet kažkas nepavyko.

Tai ar knyga patiko? Mano vertinimas toks: antrą kartą tikrai neskaityčiau, bet nuo kitų autorės darbų, tikėtina, geresnių, neatbaidė.

Emma Cline „Merginos“

Gruodį dalyvavau Instagram vykusiuose kalėdiniuose knygų mainuose. Jų metu gavau nemenką lobį, iš kurio šįkart ir nusigriebiau vieną knygą (pas mane taip būna retai, nes biblioteka, aš ateinu).

Knygos veiksmas vyksta 1969-ųjų vasarą. Vieniša paauglė Evė parke pamato išskirtines merginas – jos atrodo taip, lyg priklausytų kažkokiam kitam pasauliui, laisvos, kitoniškos. Evė tiesiog nebegali atitraukti nuo jų akių ir išmesti iš galvos. Susipažinusi su Suzana, mergina nejučia įtraukiama į charizmatiško lyderio suburtą grupę, turinčią savitas taisykles.

Skamba taip... meh. O iš tiesų knygą įkvėpė 1960-1970 m. egzistavęs Charles Manson suburtas ir aktyviai veikęs kultas, vienijęs apie 100 pasekėjų, ir aktorės Sharon Tate žmogžudystė. Todėl pradžioje – apie tai.

Aš esu ypatingas. Aš nesu toks, kaip eiliniai kaliniai. Į kapus nusiunčiau penkis žmones. Didžiąją dalį gyvenimo praleidau kalėjime. Aš esu labai pavojingas žmogus. – Charles Manson

Parcast Network kuriamoje tinklalaidėje „Cults“ pirmieji du epizodai pasakoja būtent apie šį kultą. Dviejų valandų klausinys (nors rekomenduoju visą, į viską pažvelgta iš psichologinės pusės, analizuojamos priežastys ir pan.) trumpiau: Charles jau nuo pat mažens buvo problematiškas vaikas. Jo mama pagimdė jį anksti ir visai nesirūpino, o kai berniukui buvo ketveri, ji pateko į kalėjimą. Vėliau jis augo su dėdės šeima, kurioje patirdavo patyčias. Nesutariama, ar jis jau iš prigimties buvo linkęs į tokią veiklą, ar prie to daug prisidėjo netinkamas auklėjimas. Na, pavyzdžiui: mokykloje vaikai šaipydavosi iš Charles (tuo metu jam buvo penkeri), kad jo mama sėdi kalėjime, todėl vieną tokią dieną berniukas grįžo namo verkdamas. Tai pamatęs dėdė buvo pasibjaurėjęs ir kitą dieną vaiką į mokyklą išsiuntė aprengtą suknele – mat ašaros tik mergaitėms, vyras turi pastovėti pats už save. Maždaug galite įsivaizduoti, kokia tai patirtis buvo mažam vaikui. Ir ji nebuvo vienetinis atvejis. Taigi, jau nuo mažens Charles siekė būti dėmesio centre, buvo patologinis melagis, dėl paties sukeltų problemų kaltindavo kitus, buvo impulsyvus, gebėjo manipuliuoti kitais (vėliau būtent tai ir leido jam suburti apie save tiek pasekėjų). Vėliau buvo dar blogiau – paauglystėje buvo išsiųstas į itin griežto režimo berniukų mokyklą, kurioje galimai buvo išprievartautas ir kentėjo nuo potrauminio streso sindromo, dėl vagysčių buvo įkalintas. Kai pagaliau buvo išleistas iš įkalinimo įstaigos, gyveno su močiute, kuri buvo uoli krikščionė ir Bibliją aiškindavosi tiesiogiai. Charles taip pat pradėjo lankyti bažnyčią, kurioje pradėjo rinkti idėjas savo būsimam kultui. Vienos iš pagrindinių – kad moterys privalo besąlygiškai paklusti vyrams bei atsisakyti savasties. Kultą pavadino „Mansono šeima“ (ar tiesiog Šeima). Joje jis nurodinėjo, kas su kuo gali miegoti, pasekėjams nuolat trūko maisto, tad jo ieškodavo konteineriuose arba vagiliaudavo. Kaip nariai apskritai sekė paskui tokį žmogų? Charles sugebėjo būti tuo, ko tuo metu reikėjo „aukai“. Geru, užjaučiančiu, mylinčiu, savo bendruomenės idėjas pristatė kaip laisvę nuo materialistinio pasaulio, gyveno nesuvaržytą hipių gyvenimą. Kulte buvo paplitęs įvairių narkotinių medžiagų, ypač LSD, vartojimas. Taip pat lyderis įtikino narius, kad žmonija artėja prie apokaliptinio rasių karo, ir tik Šeima gali išlikti, jei tik seks paskui jį – išlikusieji galės valdyti menkesnius už save afroamerikiečius ir turės visą valdžią savo rankose. Žodžiu... Kultas ėjo link susinaikinimo, kai dvi dienas iš eilės buvo įvykdytos žmogžudystės, kurias atliko, žinoma, ne pats Charles – jis įtikino savo ištikimiausius sekėjus, kad nužudyti tam tikrus asmenis yra jų pačių idėja. Bet gal, Paulina, jau papasakok ką nors ir apie knygą, - šaukiate jūs. Man atrodo svarbu suprasti, kiek komplikuota ši tikra istorija. Ir papasakojau aš čia jums tik gėlytes, kaip sakoma. Vien faktas, kad toks kultas iš tikrųjų egzistavo, o pats Charles kalėjime mirė tik 2017 m., gerokai pašiurpina. Žinoma, knygos pradžioje autorė perspėja, kad bet koks vardų ir vietų sutapimas yra išgalvotas, na, bet... Taip, vardai pakeisti, bet faktai lieka faktais. Kodėl kalbu apie Charles, kai knyga vadinasi „Merginos“? Todėl, kad merginos buvo tik įrankis, o iš esmės tai buvo vieno žmogaus kultas. Ir tas žmogus buvo Charles.

Jis šitai sugebėjo. Keistis, kad atitiktų norimą asmenį, - panašiai kaip vanduo, įgaunantis formą bet kokio indo, į kurį yra įpiltas.

Knyga šiaip jau skirta jaunuoliams. Autorė tikrai puikiai įsigilinusi į paauglių savijautą. Evė, pagrindinė veikėja ir visos istorijos pasakotoja, gyvena su mama, kuri po skyrybų su tėčiu leidžiasi į abejotinas savęs paieškas, namo parsiveda įvairius draugužius. Moteris Evę mato kaip vis dar mažą mielą mergaitę, nors šiai jau įdomūs paauglių užsiėmimai. Niekuo neišsiskirianti mergina jaučiasi be galo vieniša, nors ir turi geriausią draugę. Tas vienišumas iš puslapių tiesiog smelkiasi į kiekvieną skaitytojo smegenų kertelę. Bet koks siekis, kad tave pastebėtų, kad atkreiptų dėmesį, noras būti mylima ir turėti, ką mylėti. Vaikas, paauglys ar suaugęs – visi, gal kartais net nesąmoningai, siekiame šiltesnio dėmesio, atsako iš kitų, norime būti matomi.

Laukiau, kad man kas nors pasakytų, kas manyje puiku. <...> Visas tas laikas, kurį aš skyriau pasiruošimui ir straipsniams, mokantiems mane gyvenimo, iš tiesų buvo tik laukiamasis, kuriame trainiojausi, kad būčiau pastebėta – savo ruožtu vaikinai tą patį laiką skyrė tapti savimi.

Realiame gyvenime Charles į kultą viliojo būtent tokius žmones – pažeidžiamus emociškai, ieškančius užuovėjos, ir jis galėjo tai suteikti. Tai atsispindi ir knygoje. Evė, ieškanti šiltesnių jausmų ir bendruomeniškumo jausmo, yra ideali „auka“. Patikėjusi visomis kalbomis apie meilę vienas kitam ir apakinta to, kaip laisvai ir nepriklausomai (paradoksas, tiesą sakant) elgiasi jos pastebėtos merginos, ji pati siekia buvimo su tais žmonėmis. Tai tarsi išsilaisvinimas iš sustyguoto gyvenimo, sugebėjimas būti tuo, kuo norėtum būti, kokią norėtum, kad matytų kiti. Ir pojūtis, kad esi kažkuo pranašesnis už kitus savo bendraamžius, kurie net nenutuokia apie tokią bendruomenę.

Kadangi jau anksčiau buvau susipažinusi, ką maždaug tenka ištverti toms merginoms, kurios taip besąlygiškai garbina Charles (tiesa, knygoje jis pavadintas Raselu), knyga TAIP nesukrėtė, bet skaityti vis tiek buvo pakankamai bjauru. Tokios siaubingos manipuliacijos ir visiškas savosios tapatybės praradimas – visas pasakojimas labai aiškiai parodo, kuo gali baigtis įsitraukimas į tokias, pavadinkime, organizacijas. Realiai tas supratimas yra vienas vienintelis teigiamas dalykas, ką galima gauti iš šios knygos. Visa kita slegia ir gerokai apsunkina. Bet pasaulis juk nėra vien tik vaivorykštės ir vienaragiai, ar ne?

Nebuvo šalia Konės, kuri sutramdytų mano erzulį, nebuvo nieko, tik vis ta pati nekintanti aš – smaugianti pastovumu, stingdanti, į neviltį stumianti draugija.

Nepaisant to, kad istorija tikrai įtraukianti ir įsimenanti, akis labai stipriai badė vertimas. Ar, tiksliau, kai kurie žodžių pasirinkimai. Labai norėčiau tikėti, kad būtent taip paaugliai kalbėjo 1969-ųjų Amerikoje, bet jaučiu, kad neturiu tokių gerų saviįtaigos įgūdžių. Iš pradžių erzino žodis „įstanga“ – ar paprastas ir visiems suprantamas žodis „pastangos“ jau buvo užimtas? Kai kurių perliukų net nesistengiau įsiminti, na, bet besibaigiant knygai tai pasipylė... Taip, skaitydama ne kokią tai mokslinę literatūrą, o paaugliams skirtą knygą, turėjau lįsti į internetą ir ieškoti, ką reiškia kai kurie žodžiai. Kas paaiškins man, ką reiškia „pašalinio žvilgsnio urbinamos įskalos“, tam siunčiu virtualų medalį. Taip pat kam naudoti tokius žodžius, kaip kilvateris (jūrinis terminas), savęsp (?), nuosklemba (techninis terminas)? Gerai, vertėja išvertė, o kalbos redaktorius atostogavo ar jam pasirodė tiesiog linksma palikti tokias nesąmones tekste? Jei vieną kartą – nieko tokio. Bet, mano manymu, už akių kliūti tiek, kad vietomis trukdytų skaityti, neturėtų.

Nesunku suprasti, kodėl knyga, vos tik pasirodžiusi, tapo bestseleriu ir buvo išversta į daugelį kalbų. Intriguojanti istorija, tai, kad dalis jos visgi yra tikra... O taip pat ir savęs paieškos sudėtingame amžiuje, ir, svarbiausia, padariniai, kas iš viso to gali išeiti. Susimąstyti priverčia, kokio amžiaus bebūtumėte (tikriausiai kuo vyresnis, tuo labiau). Ar paaugliai tikrai yra nesuprasti, ar suaugusieji tiesiog nesistengia jų suprasti? Kiek pačių suaugusiųjų, o ypatingai tėvų, pavyzdys, gali sudaryti sąlygas norui išbandyti kažką tokio, kas galėtų šokiruoti? Kur yra žmogaus tikėjimo ribos? Ką mes galime padaryti dėl kitų? Ar tikrai įmanoma taip pamiršti save ir tai, kas esi? Ar verta įtikti sau, ar stengtis dėl kitų? Kyla įvairiausių klausimų. Tik atsakymų, bijau, knygos nepateiks – teks ieškoti patiems.

Alex Gino „George“

Šiais metais pati sau tyliai susigalvojau asmeninį iššūkį – per mėnesį perskaityti bent vieną anglišką knygą. Taip jau kartais nutinka, kad negaliu nepasinaudoti bookdepository.com pasiūlymais, arba draugė ką nors padovanoja, o artimoje ateityje manęs ir vėl laukia Londono knygų turgus... Taip ir prisikaupė nemenka lentynėlė angliškų knygų. Yra jų ten visokių, bet šįkart norėjau visiškai kitokio skaitinio, nei kad paskutinė skaityta knyga.

Knygoje pasakojama apie dešimtmetę George. Visi išorėje mato paprastą berniuką, tačiau George žino, kad viduje yra mergaitė. Nerasdama sau vietos, norėdama atsiskleisti, netikėtai George gauna puikią progą nusimesti slegiančią naštą. Tik kaip išdrįsti? Kaip sureaguos draugai? Šeima?

Aš puikiai žinau, kad tokia tematika gali būti daug kam nepriimtina ir kad ši knyga tikriausiai niekada nebus išversta į lietuvių kalbą. Taip pat žinau, kad labai sveika kalbėti tokiomis nepatogiomis temomis. Amerikos bibliotekų asociacijos (ALA) ir Intelektinės laisvės biuro (OIF) duomenimis, ši knyga nuo jos pasirodymo 2015 m. buvo uždrausta arba norima uždrausti tris kartus (2019 m. duomenų dar nėra, bet nenustebčiau, jei „George“ ir vėl puikuotųsi tarp TOP10 tokių knygų). Labiausiai dėl to, kad knygos pagrindinis veikėjas – translytė mergaitė, o apie tokius dalykus tai jau nieku gyvu negalima kalbėti nei vaikams tarpusavyje, nei tėvams su vaiku; dar dėl to, kad knyga yra skirta jaunesnio amžiaus skaitytojams, o paskutiniu draudimu prie šių priežasčių pridėta ir tai, kad knygoje neva skatinama trinti naršymo atmintį interneto naršyklėje IR skatinama (garbės žodis, jau griūnu iš padų. IŠ JUOKO) vartoti hormoninius preparatus. Suaugusieji yra keisti. Man beveik kyla pagunda įduoti šią knygą kokiam nors bibliotekos lankytojui vaikui, paprašyti perskaityti ir pasidalinti mintimis, ar tikrai čia viskas taip baisu. Tik, deja, to nedarysiu, nes turbūt kiltų laikraščio vertas škandalas.

Gerai, gal ir galiu suprasti visuomenę, kurioje tokios knygos yra draudžiamos. Jeigu apie pirmąsias LGBT+ raides kalbama garsiau, knygos ir filmai kaip ir ok, ir visgi niekaip nepavyksta apsimesti, kad kitokia (ne heteroseksuali) lytinė orientacija neegzistuoja, nes „lenda čia į akis ir afišuojasi“, tai labai paprasta apsimesti, kad biseksualų, transseksualų ir kitų tiesiog nėra. Ir ypač jų nėra tarp vaikų (nebent tik tarp tų, kuriuos užaugina homoseksualų pora *įterpti kokį tik norit sarkazmo persmelktą veidą*) ir dar tikriausiai tarp senukų, nes ir anksčiau tokių dalykų nebūdavo, čia yra šių laikų mada. Ko mes nematom, to nėra. Ko bijom ir nesuprantam, tas yra didžiausias blogis visatoje. Ką aš noriu pasakyti, kad jei niekas apie tai nekalbės ir nekels problemos, tai dar labai ilgai žmonės, kuriems demokratinių šalių konstitucijos numato lygias teises, kaip ir visiems piliečiams, gyvens visuomenės paraštėse, slėpsis ir bijos. Tol tie, kurie draudžia tokius reikalingus skaitinius, labai didžiuosis savimi, o kitoje barikadų pusėje stovintys amžinai kovos dėl tų pačių lygių teisių (kurios, prisiminkim, visiems kažkodėl labai suprantamas dalykas).

Visgi, perfrazavus savo mylimą podcaster‘į Mike, sakau anyway, George ir grįžtu prie knygos.

Knyga, kaip minėjau, parašyta jaunesnio mokyklinio amžiaus skaitytojams. Todėl čia nerasite jokios įmantrios kalbos – sakiniai nesudėtingi, aplinka vaikiškai suprantama (mokykla, klasės kietuoliai, vyresnis brolis, vieniša mama). Man labai patiko, kad visa sudėtingoji problema pateikta pasitelkiant teatrą. Kaip sako geriausia George draugė (beje, tikriausiai mano mėgstamiausia šios knygos veikėja), teatro scenoje juk gali būti kas tik nori! Scenoje berniukai gali būti mergaitės ir atvirkščiai. Scena ir skirta tam, kad apsimestum. Čia, per tam tikrus veikėjus, išryškėja ir visuomenės požiūris į trans asmenis (net jei jie tiesiogiai nesiekia diskriminuoti ir, ko gero, apskritai net neturi tokių minčių konkrečiu atveju), kuris – vėlgi – vaikams paaiškintas suprantama kalba. Taip, manau, kad istorija papasakota per daug gražiai, kažin, ar taip, kaip George, nutinka realiame gyvenime, bet čia jau mano asmeninės problemos. Tikiu, kad vaikams ir reikėtų pažindintis su platesniu pasauliu ir jo problemomis nuo tokių gražių literatūrinių kūrinių, o tik po to, jei bus įdomu, gilintis labiau.

Apskritai autorius gana įtikinamai nupasakoja tai, ką viduje išgyvena George. Ir tie, kas sako, kad tokio amžiaus vaikams dar per anksti domėtis savo lytiniu identitetu, manau, kad klysta. Dabartiniai dešimtmečiai ir tokie dešimtmečiai, kokie buvome mes ar mūsų tėvai, tikrai skiriasi. Kuo anksčiau vaikas suvoks save, tuo lengviau (reikia tikėtis) jam bus realizuoti save. Visa tai, nors ir vaikiškos knygos forma, papasakota George istorijoje. Ir nors aš čia visą laiką pliurpiau daugiausiai apie seksualinę orientaciją, iš esmės tai knyga tiesiog apie buvimą savimi.

Pabaigoje noriu pasakyti labai baisų dalyką. Kadangi, kai turėsiu savų vaikų, ši knyga, net neabejoju, vis dar nebus išversta į lietuvių kalbą, tai išsiversiu pati, ir galėsime su jais kartu padiskutuoti. Ir išmokti priimti save tokius, kokie esame.

Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė „Kabinetas 339“

Manau, kad šiame gyvenime yra dvi ypatingai slidžios temos, ir jeigu jomis diskutuojama, reikėtų būti atsargiam, nes tiesiog labai paprasta įžeisti kitą vien dėl savo asmeninių pažiūrų: tai religija ir politika. Kai dar dirbau medicininį darbą, mūsų kabinete buvo griežtai uždrausta apie tai kalbėtis – to dar betrūko, kad pacientai, turintys dirbti tam, kad pasveiktų, dėl kalbų ir nesutarimų su tokiais pat pacientais būtų išgabenti su pakilusiais spaudimais :D Visgi tos temos yra vienaip ar kitaip įdomios – net neabejoju, kad net visiškai nesidomintis žmogus turi nuomonę apie tai, kas turėtų būti valdžioje, ir ką tas kažkas turėtų daryti, kad gyventi būtų geriau, ar kurią religiją turėtume išpažinti, o kurios geriau jau nereikia. Esu vienas iš tų žmonių, kuris aktyviai politika nesidomi (kasdien nelaukiu pakabinusi nosies, kol pasirodys kokia naujiena apie vieną ar kitą veikėją, ir tikrai jau aršiai nediskutuoju su kitais), tačiau nėra ir taip, kad tai nebūtų visai neįdomu. Domėtis privalu, būtina ir tikrai tikrai reikia. Kodėl? Atsakymas yra štai ši knyga.

Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė – 15min tyrimų skyriaus žurnalistai. Gavę žinutę iš slapto šaltinio, pradėjo tyrimą, ir viskas kuo toliau, tuo gražiau skleidėsi, pynėsi ir raizgėsi, kol galų gale sugulė į knygą. Į knygą, kurioje parodoma, kas vyksta mūsų premjero kabinete, o taip pat labai atvirai atskleidžiama tiriamosios žurnalistikos virtuvė.

Aš net nežinau, nuo ko pradėti pasakoti apie šią knygą. Ją tiesiog reikia skaityti. Sakyčiau, kad ji viršijo mano lūkesčius – lyg ir žinojau, kad bus gera, bet nesitikėjau, kad tiek. Gera ta prasme, kad pasakojimas labai sklandus, parašyta itin įdomiai, nedėstomi tiesiog sausi faktai – skaitantieji tokias vadina page turner‘iais. Nes knygos nesinori padėti, tą dieną (nes kitai jau nelabai lieka) gali nevalgyti, neiti į tualetą, su niekuo nebendrauti. Tik galvoji: kuo dar nustebins valdžios vyrai? Ir kaskart norisi susiriesti į kamuoliuką ir išbūti tą siaubą.

Taip, siaubą. „Kabinetas 339“ – kaip gerai sukaltas trileris. Kaip mano mylimos distopijos. Pradžioje dar bandžiau save įtikinti, kad taip ir yra, kad viskas čia išgalvota. Deja, taip nėra. Kadangi knyga apima keletą plačiai nuskambėjusių skandalų, todėl pagrindinės temos mums kaip ir pažįstamos – tikiu, kad nė vienam žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose nepavyko išvengti naujienų nei apie mokytojų streikus, nei apie apribotą žurnalistų priėjimą prie registrų centro duomenų. Bet kas už jų slypi? Nemažai atsakymų galite gauti paskaitę būtent šią knygą.

Apskritai bandžiau atkasti, kokią dar knygą skaičiau, kuri būtų sukėlusi tiek daug emocijų. Taip, kiekviena knyga savaip paliečia, na, bet čia buvo kažkokia bomba. Nuolatos lydintis pyktis, nuostaba (tikrai ne gerąja prasme), beviltiškumo jausmas. Prisiekiu, vienoje vietoje vos nepradėjau verkti iš pykčio – išgelbėjo tik tai, kad buvau viešoje vietoje. Užvertusi knygą tiesiog sėdėjau ir keletą minučių žiūrėjau į sieną. Nežinojau net kuo užsiimti, kad tik nukreipčiau mintis nuo to, ką perskaičiau.

O atmetus visas politines peripetijas, galiu pasakyti, kad buvo labai įdomu skaityti apie tiriamosios žurnalistikos darbą. Bent jau aš tikrai neįsivaizdavau, kaip viskas vyksta. O dirbti tokį darbą reikia neeilinės stiprybės. Mes matome tik galutinį produktą – parašytą straipsnį (šiuo atveju – ir knygą),  greitai perskaitome, ir dar galime sugebėti pasakyti, kad „ai, ką čia šitas, net rašyt nemoka“. Bet nesusimąstome, kokį kelią turėjo nueiti žurnalistas, kad pateiktų mums informaciją. Aš nekalbu apie tuos, kurie rašo, kokios spalvos kojines geriausia mūvėti pirmadienį, kad būtų mažiausia tikimybė pakliūti į avariją. Kalbu apie tikrą tiriamąją žurnalistiką, kur reikia kapstytis po daug purvo, kol atrandi tai, ko ieškai. O atradęs tai, randi ir dar daugiau nešvarumų. Ir taip, atrodo, be galo. Manyčiau, tiek emocijų sugebėjo iššaukti ir toks atviras pasakojimas. Sugebėjimas prisipažinti patekus į aklavietę, sugebėjimas pasakyti, kad taip, kažkur padariau klaidą, savo jausmų ištransliavimas – trumpiau tariant, supratimas ir pripažinimas, kad esi tiesiog žmogus, o ne superherojus.

Per Kalėdinį knygų klubo susitikimą darėme tokį dalyką: pasirinkome tris knygas ir reikėjo kiekvieną apibūdinti vienu žodžiu. Neabejotinai ši šauna į sąrašo viršūnę ir štai jums vienas žodis: šlykštu.