Cenzūra yra aklavietė: kas yra Uždraustų knygų savaitė ir su kuo ji valgoma?

 

Jeigu galvojate, kad knygių pasaulyje - nuobodu, tai labai skubu pasakyti, kad taip tikrai nėra! Labai dažnai skaitytojai domisi kažkuo daugiau nei vien tik skaitoma knyga (kiti nesidomi ir ja, perskaito ir tiek, ir viskas su tuo yra gerai). Vieniems rūpi autorinės teisės, kitiems - prestižinių literatūrinių premijų laureatai, treti renka įdomius faktus apie rašytojus, o ketvirti - pirmuosius knygų sakinius. Knygų pasaulyje domėtis galima tiek daug įvairių dalykų, kad ir galva gali apsisukti. Taigi, mano arkliukas - knygų cenzūra ir jai dedikuota Uždraustų knygų savaitė. Negalėčiau pasakyti, kas 2015 m. gavo Nobelio literatūros ar Booker'io premiją, bet užtat galėčiau išvardinti knygas, kurios tokiame laisvame mūsų pasaulyje buvo vienu ar kitu metu uždraustos, cenzūruotos ar tiesiog susidūrė su cenzūros iššūkiu, ir dargi pasakyti, dėl kokių priežasčių tai buvo ar yra įvykę. Beje, tik noriu pasakyti, kad ši savaitė būtent ir yra apie tai, kas vyksta DABAR, o ne kažkada prieš 50 ar 100 metų. Ir apie tai, kas vyksta demokratinėse šalyse, kurių šiaip jau savo galvose niekad nesusietume su tokiais dalykais, kaip draudimas kažką skaityti.

Kas ta Uždraustų knygų savaitė?

Uždraustų knygų savaitė pradėta minėti 1982 m. JAV, nes būtent tuo laikotarpiu drastiškai padaugėjo knygų, susiduriančių su cenzūros iššūkiu. Švęsti laisvę skaityti inicijavo Amerikos bibliotekų asociacija (ALA), o šios savaitės minėjimas netruko išplisti ir kitose pasaulio šalyse, nes - tik pamanykit! - visur yra kažkuo nepatenkintų žmonių, sprendžiančių, ką galime skaityti ir ko ne. Uždraustų knygų savaitė visada minima paskutinę rugsėjo savaitę ir kasmet pasitinka dalyvius nauju šūkiu. Šiemet jis yra toks: Cenzūra yra aklavietė. Atrask laisvę skaityti!

Kas ir kodėl siekia uždrausti/cenzūruoti knygas?

Kasmet ALA pateikia oficialią statistiką, kuri pykdo, liūdina ir trikdo. Pavyzdžiui, 2019 m. su cenzūros iššūkiu susidūrė 14% daugiau kūrinių nei 2018 m. Ar tai rodo, kad autoriai pradėjo kurti kažkokias labai kontroversiškas knygas ir visus tais savo kūriniais siekė įžeisti bei pakreipti viena ar kita linkme? Vargu - knygos sąrašuose kartais nepasikeičia metų metais, nebent tik apsikeičia vietomis. Kadangi statistika sudarinėjama JAV, o ten bibliotekos turi savo globėjus, tai būtent jie ir sudaro absoliučiai didžiąją dalį tų cenzorių (2019 m. - 45%). Po to, gerokai atitrūkę, bet vis tiek esantys TOP3 - tėveliai su 18%. Nes taip, dažniausiai su šiuo iššūkiu susiduria vaikų ir jaunimo knygos, tai tėvai jau pasistengia pasirūpinti, kad vaikučiai negautų priėjimo prie nepatogių temų, nes pasaulis juk toks rožinis ir gražus. Įdomu, kad tie, kuriems ir skirta tokia literatūra, sudaro varganą 1%. Tai kaip čia dabar yra?..

O štai priežastys, dėl kurių siekiama dalį kūrinių padaryti neprieinamais, tikrai nesikeičia jau keletą metų. Pati populiariausia, ir turbūt tokia išliksianti dar netrumpai, yra LGBTQIA+ tema. Iš 2019 m. TOP10 draustų knygų sąrašo, net aštuonios jame atsidūrė dėl šios priežasties. Kitos labai populiarios temos - smurtas, politinės pažiūros, seksualinis turinys, religija. Sparčiai populiarėja ir raganystės (viduramžiai, aūū?). Visai naujai atsiradusi ir atkreipusi mano dėmesį priežastis - knyga buvo per daug teigiamai atsiliepianti apie imigrantus. Griūk iš juoko. Visos šios priežastys (na, gerai, išskyrus paskutinę) GAL ir atrodytų adekvačios, jeigu nežinotume, apie ką yra kai kurios knygos, prie kurių puikuojasi šie draudimai.

Jeigu šie draudimai vyksta JAV, tai kodėl čia apie tai kalbu?

Pasakysiu iškart: todėl, kad man įdomu ne tik tai, kas vyksta mano kieme ir todėl, kad esu už žmogaus laisvę. Tegul tai, šiuo atveju, susiję su knygomis, bet pasirodo, kad ir čia tos laisvės vis dar stokojame. Be to, kaip bibliotekos darbuotoja turiu užtikrinti visų laisvą prieigą prie įvairių informacijos šaltinių. Esu tikra - niekas nenori prisiminti (gerai, dabar jau dauguma - tik iš istorijos pamokų, bet vis tiek) lietuviškos spaudos draudimo arba nacių knygų deginimų. Siaubingi laikotarpiai, nėra ką ir diskutuoti. Ir ar mes galime būti tikri, kad niekad nebeteks to patirti?

Kaip dabartiniame pasaulyje pasireiškia cenzūra?

Yra net keletas būdų, kaip pasireiškia cenzūra, ir net neabejoju, kad visus juos galėtumėte išvardinti. ALA pateikia 2018 m. informaciją, bet per metus iš esmės nepasikeitė niekas.

Turbūt pats paprasčiausias, nereikalaujantis jokių papildomų resursų būdas yra puslapių niokojimas. Sakykime, jums nepatiko kokioje nors knygoje aprašytas moters apsisprendimas pasidaryti abortą. Puslapį išplėšėte, esate patenkintas, kad kiti nesužinos, kas ten rašoma, visi saugūs. Na, dar galite tekstą nuspalvinti juodu markeriu, jei nesinori jo išplėšti.

Kitais būdais cenzūruoti knygas jau reikia šiek tiek pasistengti ir negalėsite būti tikri, kad tikrai bus išpildytas jūsų noras. Pas mus tai gal net nelabai įmanoma (aš labai tikiuosi), bet tai nereiškia, kad nevyksta kitur. Gavus daug skundų, bibliotekoms tenka apriboti leidinių prieinamumą tam tikrai amžiaus grupei pakeičiant knygų vietą (man, asmeniškai, šiek tiek komiškai atrodo knygų perkėlimas į aukštesnę lentyną, kad nepasiektų mažesnieji, ar slėpimas už kokios nors užuolaidos), išduodant „netinkamai“ amžiaus grupei knygas su tėvų leidimu arba tiesiog pašalinant leidinius iš bibliotekos fondo. Pavyzdžiui, 2015 m. Mark Haddon knyga „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (pas mus ji yra privalomųjų knygų sąraše 14 - 15 m. jaunuoliams) sulaukė cenzūros iššūkio, nes yra netinkama amžiaus grupei. Jums yra 13 metų ir labai norite perskaityti tą knygą. Ne, sako jums bibliotekininkas, deja, tu per mažas (ir tampa visai nesvarbu, kad knygos pasakotojas - berniukas, turintis autizmo spektro sutrikimą, kad aprašomi įvykiai matomi jo akimis. Nesvarbu net ir tai, kad esate pakankamai subrendęs, kad suprastumėte, apie ką ten rašo, galų gale, galbūt tai būtų pirmasis prisilietimas prie ypatingo vaiko, jei nėra galimybės susidurti su tokiu savo natūralioje aplinkoje. Negalima, ir viskas). O kaip pakomentuoti tai, kad tais pačiais metais ir „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, be visų kitų priežasčių, sulaukė iššūkio dėl netinkamumo amžiaus grupei, aš nežinau. Pas mus ši knyga yra suaugusiųjų abonemente, tad... ką?

Dar vienas populiarus (!), bet išties drastiškas būdas cenzūruoti knygas - jas deginti. Taip tiesiog paimti ir sumesti į laužą. Toli ieškoti nereikia - dar pernai mūsų kaimyninėje Lenkijoje vienas kunigas užsiiminėjo Hario Poterio serijos deginimu. Atsiprašė, bet fakto tai nekeičia. Dar kartą akcentuoju - tai vyko ne 1019 m., o 2019-aisiais.

Taip pat vienas iš būdų, gan sunkiai aptinkamas, nes šiuo atveju jau turime analizuoti patys save, o daugumai ieškoti savyje kažkokių neigiamų apraiškų tikrai yra nepriimtina, yra savicenzūra. Kartais (ir turbūt gan dažnai) ji vykdoma net nesąmoningai, pavyzdžiui, teigiant, kad „gal vietoj šitos paskaityk kitą knygą, ne tokia žiauri“. Aktualiausia bibliotekininkams, bet nutinkanti 100% visiems, kurie mėgsta dalintis rekomendacijomis. Kaip jau sakiau, šitam dalykui sumažinti reikia tiesiog daug dirbti su savimi ir įsisąmoninti, kad jeigu man nepriimtina viena ar kita tema, tai nebūtinai ji nepriimtina ir kitiems - gal kitam ta tema parašyta knyga vienintelis būdas atrasti išeitį iš situacijos, kurioje galimai yra atsidūręs.

JAV, JAV... Bet ar turime cenzūros atvejų Lietuvoje?

Atsakymas yra: taip. Netikėta? Cha. Tiesa, tų atvejų tikrai nėra daug (kuo galima pasidžiaugti) ir tokių knygų dešimtukų sudaryti negalėtume. Vis dėlto. 1993 m. Jurgos Ivanauskaitės knygą „Ragana ir lietus“ buvo leista pardavinėti tik erotinių prekių parduotuvėse - jokių knygynų ir viešai prieinamų vietų. Pabandykite įsivaizduoti, kaip turi jaustis autorius, kurio intelektinė nuosavybė nugrūdama į tokias vietas. Visgi knyga netruko sugrįžti ir į knygynų lentynas. Spėju, todėl, kad žmonės tiesiog kaip pasiutę ėmė jos ieškoti ir pirkti - kas gali atsisakyti tokio pelno? Tada kurį laiką gyvenome ramiai, kol Marius Ivaškevičius 2002 m. neišleido knygos „Žali“, kurioje partizanai buvo pavaizduoti tikriausiai ne tik, kaip herojai (knygos neskaičiau), bet ir kaip žmonės, turėję silpnybių. Labai įsižeidė ir kritikavo daugelis, paskui nurimo, ir kai 2018 m. kūrinys buvo perleistas, vėl truputį pasiūbavo - teismui buvo pateiktas prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl knygoje išsakytų teiginių. Teismas tokį tyrimą pradėti atsisakė, su kuo juos ir sveikinu.

Vienas garsiausiai nuskambėjusių ir ne vienerius metus trukusių bylinėjimųsi yra susijęs su Neringos Dangvydės „Gintarine širdimi“. Tai pasakų knygelė vaikams (labai reikalinga perskaityti ir kai kuriems suaugusiesiems), kurioje galima rasti pasakas apie du įsimylėjusius princus, apie dvi princeses, apie neįgaliuosius, apie kitos etninės grupės asmenis, žodžiu, pasakų forma bandoma gražiai vaikams paaiškinti, kaip veikia stereotipai ir kaip reikėtų su jais tvarkytis. Knyga buvo kaip mat pašalinta iš knygynų lentynų, vienu metu ją buvo galima įsigyti tik kažkokiais aplinkiniais būdais per žmogaus teisių centrą, galiausiai knygelė cenzūruota. Žinoma, ŽINOMA, kad labiausiai teisuoliams užkliuvo LGBT+ temos, bet, tiesą sakant, aš ir pati nustebau skaitydama cenzūruotą versiją (skaičiau abi vienu metu, tiesiog gretimai versdama puslapius ir ieškodama pakeitimų). Joje buvo „pataisyti“ tokie dalykai, kurie net man, žinančiai, kad kažkas TURĖTŲ užkliūti ir ieškant tų blogybių, buvo prasmukę pro akis. Tai klausimas peršasi vienintelis, galiojantis ne tik šiai knygai, bet ir visoms kitoms: žmonės, ar neturite, kuo daugiau gyvenime užsiimti?

O aš, labai atleiskite, bet tik dabar pamačiau, kad visai įsijaučiau. Turbūt taip ir būna, kai tema yra svarbi ir norisi, kad apie ją sužinotų kuo daugiau žmonių. Todėl paliksiu savo asmeninį santykį su uždraustomis knygomis kitos dienos įrašui. Nepažadu, kad jis bus bent kiek trumpesnis.

Dörte Hansen „Mano ne mano namai“

Kaip dažnai renkatės knygą pagal viršelį? Kiek iš jūsų rinktumėtės tokį? Aš tikrai nesu nei rožinių, nei švelnumėlių viršelių fanė. Bet čia ir vėl pasiteisina iki skausmo pažįstamas posakis NESPRĘSK APIE KNYGĄ PAGAL VIRŠELĮ. Nes po juo gali slėptis labai gera istorija!

Hildegarda, Vera ir Anė - trys giminės moterys, apie kurias sukasi visas pasakojimas. Iš Rytprūsių į sodybą šiaurinėje Vokietijoje Vera atklysta po karo, kur, būdama dar visai mažytė mergaitė, su mama apsigyvena sename didžiuliame name. Nors jis ir baugina, tačiau Vera jame praleidžia visą gyvenimą. Kol vieną dieną sulaukia viešnios, ieškančios prieglobsčio.

Naktimis, kai iš vakarų atslinkdavo audra, namas it jūros bangų blaškomas laivas imdavo aimanuoti.

Knygą skaitėme knygų klube. Iš visų pasiūlytų knygų už šią visai nebūčiau balsavusi, bet net nenustebau, kad ją išsirinkome. Narių dėka perskaitau tokių knygų, į kurias net neatkreipčiau dėmesio lentynoje, eičiau ir praeičiau :D Ir ką jūs sau galvojate - tai pirmoji knyga per mūsų gyvavimo laikotarpį (tai reiškia, kad iš viso perskaitėme 10 knygų), kuri patiko VISOMS. Kad ir kokią puikią knygą būtume skaičiusios, vis tiek bent vienam žmogui iš 13 nepatinka, ir man čia visiškai normali praktika, ir dargi būna smagu, kad ne visus sužavi tos pačios knygos. Ir štai, visiškai netikėta, kad Hansen romanas paliko tokį stiprų ir, svarbiausia, teigiamą įspūdį visoms.

Kas patiko man:

• Pasakojimo ritmas ir stilius. Atrodo, pasakojama tiesiog apie gyvenimą. Na, juk nėra taip, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime, taip pat ir veikėjų, kasdien, kas minutę vyktų kažkokie siautėjimai, likimus keičiantys įvykiai ir pan. Visgi skaityti absoliučiai nenuobodu. Galbūt ir dėl veikėjų charakterių (prie jų dar prieisiu), bet labiausiai dėl to, kad tai… tiesiog taip artima kiekvienam. Tegul tam tikri įvykiai atsitikę vienąkart gyvenime, bet padarę neatitaisomų pasekmių - kam nėra bent kartą tekę to patirti? Kitas dalykas - šokinėjimas laiko juostoje ir tarp veikėjų likimų. Niekada nesibaidžiau to nenuoseklumo, bet kuo toliau, matau, kad tuo labiau patinka toks pasirinktas pasakojimo stilius.

• Jau minėti veikėjų charakteriai. Atrodo, visi yra svarbūs. Žinoma, yra keletas pagrindinių, o visi kiti - tik probėgšmais pasirodantys pasakojime, tačiau kiekvienas iš jų yra be galo svarbus. Ne tik svarbus, bet ir unikalus. Šiame Vokietijos kaime, kuriame vyksta veiksmas, verda gyvenimas. Kiekvienas gyventojas jame turi savo vietą ir vaidmenį. Vienų būdas atsiskleidžia prižiūrint savo sodą, kitų - iš požiūrio į juos supančius žmones bei jų veiksmus. Tikrai spalvinga kaimynystė, kurioje kiekvienas ras kažką sau artimo.

• Miesto ir kaimo sugretinimas. Bet ne kažkokia bloga prasme, o tiesiog pasitelkiant lengvą ironiją. Manau, ir dabar vyksta panašūs dalykai, kada miestuose pragyvenę žmonės staiga atranda kaimą, išsikelia ten ir jaučiasi keičiantys pasaulį. Jokiais būdais nesakau, kad tai blogai - bet koks gyvenimo būdas yra geras, jeigu tik žmogus gerai jaučiasi, o jei dar kažką iš to sukuria - bravo. Tik čia Hansen taip visiškai paprastai ir nevyniodama į vatą pasako tai, apie ką dažnas pagalvojame, bet nuslopiname tas mintis viduje.

• Namas. Čia jau net sunku ką ir bepasakyti. Namas šioje knygoje yra ne šiaip pastatas. Be jokių abejonių, jis čia - vienas pagrindinių veikėjų. Visada gyvas, nepajudinamas, skleidžiantis garsus, kartais gąsdinantis savo galybe ir paslaptimis. Namas, reikalaujantis pagarbos. Atrodo, kad tu pas jį gyveni ir būtent jis diktuoja savo taisykles. Ar dabar taip pagarbiai elgiamės su savo namais? Gal, jei gyvename tokiuose, kurių istoriją galime pasukti šimtą ar daugiau metų atgal. Kitu atveju - labai suabejočiau. Bet šio Namo sakralumas - nenuginčijamas. Paskaitykite ir suprasite, apie ką aš.

Neveizėk į ton posi.

Po to, kai vasarą perskaičiau Friedenthal „Melancholiją“ ir sužinojau, kad originalo kalba knygos pavadinimas yra visiškai kitoks, dabar Goodreads patikrinu kone kiekvieną skaitomą knygą. Ir kiek daug gražių dalykų atrandu pavadinimuose! Labai norėjau patikrinti ir šią, nes kažkodėl buvau įsitikinusi, kad pavadinimas kitomis kalbomis turėtų būti tikrai ne toks. Neklydau. Iškart užbėgu už akių pasakydama, kad radau keletą ir visi jie puikiai atitinka knygos nuotaiką ir temą. Originalo kalba „Mano ne mano namai“ yra „Senoji žemė“. Anglams pasirodė, kad „Šis namas yra mano“. Švedams - „Vyšnių žemė“, o štai prancūzams - „Vyšnių medžių šešėlyje“. O pats paprasčiausias ir, bent jau man, pats jaukiausias, atsirado Italijoje - ten knyga vadinasi „Grįžk namo“.

Žemaičių kalbos intarpai, daug nutylėtų dalykų ir visa tai, ką paminėjau aukščiau, sudaro puikų pasakojimą. Iš pirmo žvilgsnio - lengvą ir neapkraunantį, bet iš tiesų savyje turintį daug prasmės, šiek tiek liūdesio, bet gerokai daugiau vilties ir šviesos. Puikiai tinka savaitgaliui ar tiesiog ramiam vakarui, kai norisi susipažinti su įdomiais veikėjais ir pajusti, kuo jie gyvena.

 

Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“

Man įdomu, ar daug knygų pas jus patenka kaip suplanuoti skaitiniai? Nes pas mane, kad ir kiek planuočiau, vis tiek dauguma atkeliauja visai netikėtai ir dargi dažniausiai labai laiku. „Auksinės šaknys“, kad ir kiek rausčiausi po savo atminties stalčiukus, visgi yra pirmoji knyga vergovės tema, kurią skaičiau. Atsimenu, kad kažkada LABAI seniai bandžiau skaityti „Dėdės Tomo trobelę“, bet man, kaip vaikui, buvo visiškai neįdomu, nuobodu ir visaip kitaip nepatiko, tai daug tikrai neįveikiau. Dabar jau užaugau ir štai, visai kitaip galiu žiūrėti į tą temą :)

Savo debiutinėje (!) knygoje Yaa Gyasi pasakoja net septynių kartų istoriją, prasidėjusią XVIII a. Ganos kaime kolonistų laikais. Per daugybę metų ir skirtingų likimų ji mus nukelia į XX a. JAV miestus, supažindina su istorija, papročiais, visuomene ir kelia problemas, aktualias iki pat šių dienų.

Poreikis vienus dalykus vadinti „gerais“, o kitus „blogais“, vienus „baltais“, o kitus „juodais“ Efijai atrodė nesuprantamas. Jos kaime viskas buvo visaip. Viskas nešė viso kito svorį.

Pradėti kalbėti apie šią knygą tikrai nėra lengva - vien dėl to, kad įspūdingas užmojis, beje, pasiektas meistriškai, nustelbia bet kokias apžvalgas ir mintis. Knygos pradžioje pateikiamas giminės medis, ir skaitant jis tikrai padėjo susigaudyti tarp veikėjų gausos bei jų giminystės ryšių. Kaip jau minėjau, čia skaitytojas supažindinamas net su septynių kartų likimais, bet knygoje yra tik kiek daugiau nei 300 puslapių. Ar atrodo, kad kažkas palikta nepasakyta? Absoliučiai ne. Kiekvienas skyrius yra skirtas vis kitam veikėjui, jame pasirinkta tik nedidelė jo gyvenimo dalis, viena problema, su kuria jis susiduria. Paanalizuota ne paviršiumi, bet tikrai kur kas giliau, taip pat palikta vietos skaitytojui pačiam pasidaryti kai kurias išvadas. Net neabejoju, kad apie kiekvieną veikėją būtų galima parašyti po atskirą knygą, bet man labai patiko toks pasirinkimas, kuomet nuo vieno einama prie kito, kai vienas, gal net mažutis ir, atrodytų, nereikšmingas pasirinkimas lemia ateinančių kartų gyvenimus. Ir nors kai kuriuos veikėjus skiria šimtai metų, tačiau labai aiškiai parodoma, kaip viskas yra susiję. Įdomu: gal ir mes, paanalizavę savo šeimos istorijas, atrastume, kad ne taip jau ir skiriamės nuo savo proprosenelių, ir kažkada žengtas protėvių žingsnis nulėmė tai, kas esame dabar.

Laisvojo popieriuose jis buvo pavadintas Džo Frymanu. Laisvu žmogumi. Pusė buvusių vergų Baltimorėje turėjo tą pačią pavardę. Jei pakankamai ilgai kartosi melą, jis taps tiesa.

Skaityti „Auksines šaknis“ šių dienų kontekste yra stipru. Knygoje puikiai parodoma, kokios įsisenėjusios yra rasistinės problemos, tikrai priverčia susimąstyti, ar apskritai įmanoma jas išspręsti, kad ir kaip to norėtume. Du ar tris šimtus metų besivelkantis neapykantos šleifas - ar įmanoma jį taip lengvai nuplėšti ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę? Ir rasizmo tema - tikrai ne vienintelė, kuri yra nagrinėjama šiame kūrinyje. Jų yra visa puokštė. Mišrių šeimų problemos. Savosios tapatybės paieškos. Laisvė (visomis prasmėmis, kokias sugalvojate). Čia tik labai maža dalis, tikiu, kad kiekvienas skaitantysis atkreips dėmesį į vis kitas temas, apie kurias norės pamąstyti giliau.

Tai knyga, kurią norisi ir skaityti nepadedant, ir stabtelti po kiekvieno skyriaus, kad galvoje susidėliotum mintis apie to žmogaus likimą. Tikrai viena geriausių, skaitytų šiais metais. Drąsiai rekomenduoju skaityti ir netgi turėti - autorė atliko milžinišką darbą, rašė šią knygą net septynerius metus, įdėjo, tikiu, ir asmeninių išgyvenimų, tad kas mes tokie, kad galėtume sau leisti jos neperskaityti? :)

Silpnas yra tas, kas elgiasi su kitais kaip su savo nuosavybe. O stiprus - tas, kuris žino, kad kiekvienas priklauso pats sau.