2020 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“

Man įdomu, ar daug knygų pas jus patenka kaip suplanuoti skaitiniai? Nes pas mane, kad ir kiek planuočiau, vis tiek dauguma atkeliauja visai netikėtai ir dargi dažniausiai labai laiku. „Auksinės šaknys“, kad ir kiek rausčiausi po savo atminties stalčiukus, visgi yra pirmoji knyga vergovės tema, kurią skaičiau. Atsimenu, kad kažkada LABAI seniai bandžiau skaityti „Dėdės Tomo trobelę“, bet man, kaip vaikui, buvo visiškai neįdomu, nuobodu ir visaip kitaip nepatiko, tai daug tikrai neįveikiau. Dabar jau užaugau ir štai, visai kitaip galiu žiūrėti į tą temą :)

Savo debiutinėje (!) knygoje Yaa Gyasi pasakoja net septynių kartų istoriją, prasidėjusią XVIII a. Ganos kaime kolonistų laikais. Per daugybę metų ir skirtingų likimų ji mus nukelia į XX a. JAV miestus, supažindina su istorija, papročiais, visuomene ir kelia problemas, aktualias iki pat šių dienų.


Poreikis vienus dalykus vadinti „gerais“, o kitus „blogais“, vienus „baltais“, o kitus „juodais“ Efijai atrodė nesuprantamas. Jos kaime viskas buvo visaip. Viskas nešė viso kito svorį.


Pradėti kalbėti apie šią knygą tikrai nėra lengva - vien dėl to, kad įspūdingas užmojis, beje, pasiektas meistriškai, nustelbia bet kokias apžvalgas ir mintis. Knygos pradžioje pateikiamas giminės medis, ir skaitant jis tikrai padėjo susigaudyti tarp veikėjų gausos bei jų giminystės ryšių. Kaip jau minėjau, čia skaitytojas supažindinamas net su septynių kartų likimais, bet knygoje yra tik kiek daugiau nei 300 puslapių. Ar atrodo, kad kažkas palikta nepasakyta? Absoliučiai ne. Kiekvienas skyrius yra skirtas vis kitam veikėjui, jame pasirinkta tik nedidelė jo gyvenimo dalis, viena problema, su kuria jis susiduria. Paanalizuota ne paviršiumi, bet tikrai kur kas giliau, taip pat palikta vietos skaitytojui pačiam pasidaryti kai kurias išvadas. Net neabejoju, kad apie kiekvieną veikėją būtų galima parašyti po atskirą knygą, bet man labai patiko toks pasirinkimas, kuomet nuo vieno einama prie kito, kai vienas, gal net mažutis ir, atrodytų, nereikšmingas pasirinkimas lemia ateinančių kartų gyvenimus. Ir nors kai kuriuos veikėjus skiria šimtai metų, tačiau labai aiškiai parodoma, kaip viskas yra susiję. Įdomu: gal ir mes, paanalizavę savo šeimos istorijas, atrastume, kad ne taip jau ir skiriamės nuo savo proprosenelių, ir kažkada žengtas protėvių žingsnis nulėmė tai, kas esame dabar.


Laisvojo popieriuose jis buvo pavadintas Džo Frymanu. Laisvu žmogumi. Pusė buvusių vergų Baltimorėje turėjo tą pačią pavardę. Jei pakankamai ilgai kartosi melą, jis taps tiesa.


Skaityti „Auksines šaknis“ šių dienų kontekste yra stipru. Knygoje puikiai parodoma, kokios įsisenėjusios yra rasistinės problemos, tikrai priverčia susimąstyti, ar apskritai įmanoma jas išspręsti, kad ir kaip to norėtume. Du ar tris šimtus metų besivelkantis neapykantos šleifas - ar įmanoma jį taip lengvai nuplėšti ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę? Ir rasizmo tema - tikrai ne vienintelė, kuri yra nagrinėjama šiame kūrinyje. Jų yra visa puokštė. Mišrių šeimų problemos. Savosios tapatybės paieškos. Laisvė (visomis prasmėmis, kokias sugalvojate). Čia tik labai maža dalis, tikiu, kad kiekvienas skaitantysis atkreips dėmesį į vis kitas temas, apie kurias norės pamąstyti giliau.


Tai knyga, kurią norisi ir skaityti nepadedant, ir stabtelti po kiekvieno skyriaus, kad galvoje susidėliotum mintis apie to žmogaus likimą. Tikrai viena geriausių, skaitytų šiais metais. Drąsiai rekomenduoju skaityti ir netgi turėti - autorė atliko milžinišką darbą, rašė šią knygą net septynerius metus, įdėjo, tikiu, ir asmeninių išgyvenimų, tad kas mes tokie, kad galėtume sau leisti jos neperskaityti? :)


Silpnas yra tas, kas elgiasi su kitais kaip su savo nuosavybe. O stiprus - tas, kuris žino, kad kiekvienas priklauso pats sau.


Komentarų nėra: