2020 m. gruodžio 8 d., antradienis

Maja Lunde „Sniego sesė“

Ši kalėdinė istorija internete šmėžuoja nuo pernai. Neįmanoma nepastebėti. Bet kaip įmanoma šitaip ilgai jos neperskaityti (rodau pirštais į save) – nepykit, nežinau.

Per Kūčias Julianui sukaks dešimt. Anksčiau tai buvo geriausia diena metuose, tačiau šiais metais – viskas kitaip. Nebėra vyresniosios sesers, tėvai – tarsi savo pačių antrininkai, nėra Kalėdų eglutės, imbierinių sausainių ir mandarinų kvapo, neskamba kalėdinės giesmės... Vieną dieną Julianas sutinka Hedvigą – linksmą mergaitę, kuri ištisai kalba ir moka džiaugtis gyvenimu. Tačiau ši nauja draugystė, kad ir kokia būtų džiuginanti, yra apipinta paslaptimis.

Kalėdinė nuotaika – tai jausmas, minkštas ir švelnus it pliušinis žaislas, kai tarsi ima dilgsėti pirštų galiukuose, o širdis pradeda truputėlį smarkiau plakti, tačiau ne taip stipriai, kad pasijustum blogai. Užplūdus kalėdinei nuotaikai norisi ploti iš džiaugsmo, apsikabinti kitus ir prie jų priglusti. Šis jausmas skatina dainuoti, juoktis, o gerklėje įstringa gumulas. Viską pajunti vienu metu.

Kai visi tiek prirašę apie šią knygą, turbūt kažko naujo pasakyti neįmanoma. Bet ir nereikia. Ši knyga yra apie jausmą. Tiksliau, apie keletą iš jų – skausmą, liūdesį, džiugesį, pyktį, ir, žinoma, Kalėdas. Iš tiesų, sugebėti su tokia šiluma parašyti apie tai, dėl ko mums visiems vienu ar kitu gyvenimo momentu skauda labiausiai, yra talentas. Man patiko, kad šioje istorijoje visko kaip tik tiek, kiek reikia – ji neperkrauta nereikalingais veikėjais, nuotykiais, išlaikytas emocijų balansas. Ir, be abejo, pati istorija – labai tikroviška.

Nors knyga rašyta vaikams, bet, manau, kiekviena mama ar tėtis turėtų nuspręsti, ar jų vaikas jau galės suprasti dalykus, apie kuriuos kalbama. Idealiu atveju knygą reikėtų skaityti kartu ir iškart aptarti Juliano istoriją. Nes temos, kurios nagrinėjamos knygoje, yra ypatingai svarbios ir apie jas tikrai turi būti kalbama. Mirtis – neišvengiamas dalykas, tegul kartais ir ateinantis ne laiku. Tiesą sakant, mums visada atrodys, kad ji atėjo ne tada, kai reikėjo, nes tokio laiko tiesiog nėra. Visada norime praleisti kuo daugiau laiko su artimais žmonėmis ir tas atsisveikinimas visada būna netikėtas. O vaikams dargi ir nesuprantamas.

Todėl knyga yra skirta visiems. Ne tik vaikiškai auditorijai. Apskritai manyčiau, kad šis pasakojimas gali suveikti ir kaip terapija. Ir ne tik žodžiai – Lisos Aisato iliustracijų grožis apskritai nenusakomas. Net neskaitydamas, vien žiūrėdamas paveikslus, gali pajusti iš puslapių besismelkiančią šilumą ir pasakojimo svarbą bei gylį. Tikras meno kūrinys, nuo pirmo iki paskutinio viršelio.

Tad jei ieškote kažko nepaprasto, ypatingo ir nepamirštamo, „Sniego sesė“ yra būtent tokia knyga. Sušildanti, pravirkdanti, priverčianti galvoti ir prisiminti. Ir, be jokių abejonių, pripildanti kalėdine dvasia.

Komentarų nėra: