Ši kalėdinė istorija internete šmėžuoja nuo pernai. Neįmanoma nepastebėti. Bet kaip įmanoma šitaip ilgai jos neperskaityti (rodau pirštais į save) – nepykit, nežinau.
Per Kūčias Julianui sukaks dešimt. Anksčiau tai buvo
geriausia diena metuose, tačiau šiais metais – viskas kitaip. Nebėra vyresniosios
sesers, tėvai – tarsi savo pačių antrininkai, nėra Kalėdų eglutės, imbierinių
sausainių ir mandarinų kvapo, neskamba kalėdinės giesmės... Vieną dieną
Julianas sutinka Hedvigą – linksmą mergaitę, kuri ištisai kalba ir moka
džiaugtis gyvenimu. Tačiau ši nauja draugystė, kad ir kokia būtų džiuginanti,
yra apipinta paslaptimis.
Kalėdinė nuotaika – tai jausmas, minkštas ir švelnus it
pliušinis žaislas, kai tarsi ima dilgsėti pirštų galiukuose, o širdis pradeda
truputėlį smarkiau plakti, tačiau ne taip stipriai, kad pasijustum blogai. Užplūdus
kalėdinei nuotaikai norisi ploti iš džiaugsmo, apsikabinti kitus ir prie jų
priglusti. Šis jausmas skatina dainuoti, juoktis, o gerklėje įstringa gumulas. Viską
pajunti vienu metu.
Kai visi tiek prirašę apie šią knygą, turbūt kažko naujo
pasakyti neįmanoma. Bet ir nereikia. Ši knyga yra apie jausmą. Tiksliau, apie
keletą iš jų – skausmą, liūdesį, džiugesį, pyktį, ir, žinoma, Kalėdas. Iš tiesų,
sugebėti su tokia šiluma parašyti apie tai, dėl ko mums visiems vienu ar kitu
gyvenimo momentu skauda labiausiai, yra talentas. Man patiko, kad šioje
istorijoje visko kaip tik tiek, kiek reikia – ji neperkrauta nereikalingais veikėjais,
nuotykiais, išlaikytas emocijų balansas. Ir, be abejo, pati istorija – labai tikroviška.
Nors knyga rašyta vaikams, bet, manau, kiekviena mama ar
tėtis turėtų nuspręsti, ar jų vaikas jau galės suprasti dalykus, apie kuriuos
kalbama. Idealiu atveju knygą reikėtų skaityti kartu ir iškart aptarti Juliano
istoriją. Nes temos, kurios nagrinėjamos knygoje, yra ypatingai svarbios ir
apie jas tikrai turi būti kalbama. Mirtis – neišvengiamas dalykas, tegul
kartais ir ateinantis ne laiku. Tiesą sakant, mums visada atrodys, kad ji atėjo
ne tada, kai reikėjo, nes tokio laiko tiesiog nėra. Visada norime praleisti kuo
daugiau laiko su artimais žmonėmis ir tas atsisveikinimas visada būna
netikėtas. O vaikams dargi ir nesuprantamas.
Todėl knyga yra skirta visiems. Ne tik vaikiškai
auditorijai. Apskritai manyčiau, kad šis pasakojimas gali suveikti ir kaip
terapija. Ir ne tik žodžiai – Lisos Aisato iliustracijų grožis apskritai
nenusakomas. Net neskaitydamas, vien žiūrėdamas paveikslus, gali pajusti iš
puslapių besismelkiančią šilumą ir pasakojimo svarbą bei gylį. Tikras meno
kūrinys, nuo pirmo iki paskutinio viršelio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą