Alexandre Dumas "Trys muškietininkai"

Na štai, pagaliau įveikiau dar vieną klasikinį romaną ir užpildžiau savo neišsilavinimo spragas :)

Trumpai tariant - tai romanas apie draugystę, ištikimybę ir drąsą. Jo veiksmas vyksta XVII a. Prancūzijoje, kur sutinkame keturis draugus: jaunąjį d'Artanjaną, pagyrūną Portą, pamaldųjį Aramį ir tikrą bajorą Atą. Muškietininkų gyvenimuose pilna nuotykių, jie tarnauja karaliui ir vis žlugdo kardinolo Rišeljė planus.

Galiu pasakyti, kad knyga man patiko visaip kaip.

Visų pirma - personažai. Jie visi tokie skirtingi, bet ir panašūs - man labai patiko. Labiausiai patikęs veikėjas, manau, yra Atas. Jis visada išlieka orus, nepameta proto, yra protingas ir viską apgalvojantis bajoras. Ne veltui d'Artanjanas juo labai žavisi :) Taip pat ir aš. Ypač knygos pabaigoje jis man padarė įspūdį - ir visai ne blogą, o kuo geriausią. Nes ne kiekvienas sugeba taip šaltai mąstyti sunkiu metu.

Na, o kad jau įsigijau mėgstamiausią veikėją, tai galiu nuraminti - turiu ir nemėgstamiausią. Turbūt tiems, kurie yra skaitę šią knygą, net nekyla klausimų, kas tai. Tai Šarlotė Bekson, grafienė de La Fer, ledi Vinter, baronienė Šefild - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Arba tiesiog - miledi. Šis personažas yra ypatingai neigiamas. Įdomu tai, kad tokiu neigiamu veikėju autorius pasirinko moterį. Apsukri, pikta, kerštinga, be jokio gėdos jausmo, visur paskui save sėjanti mirtį - būtent tokia ir yra miledi. Ji globojama kardinolo, tačiau net jis, atrodo, irgi nelabai patenkintas tokia bendrininke (nes kardinolas anaiptol nėra šventasis).

O jei kalbėčiau apskritai apie romaną, tai jis toks šiek tiek komiškas. Be abejo, čia gausybė intrigų, nuotykių - dėl to ir įdomu jį skaityti. Tačiau komiškumas asmeniškai man slypėjo tame perdėtame mandagume. Pavyzdžiui (nors tai nėra pats geriausias pavyzdys, tačiau kitų nepasižymėjau):

- Leiskite man, ponia, išreikšti savo nusistebėjimą, - tarė viršininkė.

Suprantama, kad senovėje taip būdavo įprasta, tačiau dabar skaityti yra truputį juokinga. Nors.. Gal autorius ir pats šiek tiek viską pagražino.. :)

Jei paklaustumėte, ar rekomenduoju skaityti šį romaną, atsakyčiau, kad taip! Kaip sakiau, čia rasite visko: ir intrigos, ir nuotykių, ir pamokymų apie tai, kokia iš tiesų turėtų būti draugystė.

10!

Leidykla: Vaga

J.Finkelšteinaitė, N.K.Valužienė, J.Damanskas "Masažas"

Šiandien gavau pirmąjį siuntinį iš labai gero puslapio sena.lt. Jame parduodamos senos/nenaudojamos knygos. Tai vieną naktį naršydama ten susiradau knygą Masažas.

Susidomėjau ja, nes toks mokomasis dalykas mums bus, vadovėlio reikės, o kolegijoje jų amžinai trūksta. Be to, manau, toks vadovėlis labai naudingas turint pagrindus (kurių, tikiuosi, per paskaitas įgausime pakankamai). Knygyne knyga kainuoja 60 lt, tad tikrai niekada jos nenusipirkčiau.

Dabar ją nusipirkau už 6 lt + siuntimo išlaidos. Tiesa, knyga senesnio leidimo, bet kadangi esu varčiusi tą naująjį (nuotr.), tai pamačiau, kad viskas ten tiesiog identiškai sutampa. Net paveiksliukai tokie patys :D

Labai džiaugiuosi šiuo savo pirkiniu. Tikiu, kad knyga bus naudinga ir man, ir draugams :)

Lev Tolstoj "Ana Karenina" II tomas

Pagaliau! Ilgai skaičiau šitą dalį, oi ilgai.. Tačiau pagaliau pabaigiau ir galiu pasidalinti su jumis savo nuomone :)

Tiesa, pagaliau sakau ne dėl to, kad būčiau kankinusis skaitydama, kad nepatiko, ar dėl dar kokių priežasčių. Visai ne. Tiesiog jaučiau pareigą pabaigti pradėtą darbą ir negalėjau skaityti kitų knygų (atostogų laikotarpis nesiskaito).

Ši dalis prasideda džiaugsmingai, ir, kaip ir pirmojoje, tai visai nesusiję su pačia Karenina. Kartais net atrodo, kad ji - tik antraeilis personažas, nors, žinoma, taip nėra. Be abejo, turbūt ir nereikia sakyti, kad visi veikėjai vienaip ar kitaip yra susiję ir visi jie pažįstą tą pačią Kareniną.

Vienas minusas, kuris man labai krito į akis - per daug politikos. Suprantama, Tolstojus norėjo atskleisti to meto gyvenimą įvairiapusiškai, tačiau man, kaip nesidominčia šių dienų politika (nekalbu jau apie senesnius laikus), tos skyrių vietos, kur buvo ištisai politikuojama, buvo itin nuobodžios ir jas norėjosi kuo greičiau perversti. Tačiau aš esu tikra šaunuolė, nes viską sąžiningai perskaičiau ir nieko nepraleidau.

Būtent antrajame tome labiau atskleidžiamas Levino personažas. Jis čia parodomas kaip ypač prieštaringa asmenybė. Pasiklydęs savo paties gyvenime, jis daug ką apmąsto ir gana įdomiai filosofuoja (nors vėlgi - krikščioniški samprotavimai tikrai ne man). Šis personažas visos knygos metu (abiejose dalyse) patiko, ir turbūt galėčiau jį laikyti mėgstamiausiu veikėju.

O štai apie Aną to pasakyti negalėčiau. Taip ir nesupratau, sukėlė ji man kokius nors jausmus, ar ne.. Na, galbūt galėčiau tai pavadinti gailesčiu. Kad ir kaip ji pasielgė, visgi neskubėčiau jos teisti.

Ir galų gale - pabaiga. Galėjo vis dėlto romanas būti ne aštuonių, o septynių dalių. Paskutinės dalies man visiškai nereikėjo ir ji man nebuvo įdomi. Sutinku - rašytojas norėjo iki galo išbaigti Levino paveikslą ir parodyti, kur nuvedė jo apmąstymai. Bet asmeniškai man tą dalį norėjosi praversti labiau negu politinius pokalbius.

Tai tiek žinių. Džiaugiuosi, kad sugebėjau įveikti šią knygą. Ji man tikrai patiko ir, nepaisant keleto pastabėlių, duosiu jai 10 balų. Klasika yra klasika, prieš ją reikia žemai lenktis :)

Harry Potter und der Stein der Weisen

Per atostogas nusprendžiau šiek tiek "pakvailioti" ir paskaityti Harį Poterį. Ir ne bet kaip, o vokiečių kalba.

Visų pirma: mano santykis su vokiečių kalba. Ją mokiausi nuo 6 klasės, t.y. 7-erius metus. Lyg ir turėčiau neblogai viską mokėti, tačiau jau primiršau ją, daug žodžių iškrito iš galvos, o čia dar tokie specifiniai.. Aišku, susikalbėt galiu ir jei pabūčiau vien vokiškoj aplinkoj kokį mėnesiuką, viskas būtų tiesiog puiku. Visgi dabar nesijaučiu tokia stipri, kad galėčiau skaityti knygas vokiškai ;D

Bet čia juk Haris Poteris.. :) Matytas ir skaitytas n kartų.

Buvo įdomu. Ta prasme, kad aš tikrai nesupratau labai daug žodžių, nors parašyta ir paprastai, tikrai paprastai. Jei nebūčiau anksčiau susipažinusi su šia knyga, būtų buvę tikrai sunkiau. Na, bet ką išmokau, tai vieną tikrai labai naudingą žodį - dabar žinau, kaip vokiškai yra goblinas ;DD Galėsiu dažnai pavartoti. O apskritai įspūdžiai tikrai labai geri. Galbūt reikėtų pasitobulinti vokiečių kalbą ir pradėti nuo lengvų vokiškų skaitinių..? :)

Tiesa, kairėje matote vokišką viršelį, o dešinėje - lietuvišką. Kuris jums gražesnis? Man labiau patinka mūsiškasis, vien jau dėl to, kad Haris jame pavaizduotas panašesnis į berniuką.. :D

Rima Urmetzer "Ir... visas gyvenimas"

Rima Urmetzer - lietuvių rašytoja iš Jurbarko, dabar gyvenanti Vokietijoje. Jos knygomis susidomėjo mama, bet namie jų neskaičiau. Tačiau.. Kadangi atostogos, leidau sau paskaityti ir ką nors ne iš senosios klasikos (tiesiog kelionėje neturėjau ką skaityti).

Knygoje pasakojama apie Juliją, kuri yra "ateivė" Vokietijoje. Nors ir ištekėjusi už vokiečio, "didelio viršininko", Julija nesijaučia laiminga. Ji vis dar jaučiasi svetima toje šalyje.

Šalia šios moters istorijos pasakojama ir kita - Julijos motinos Adelės, gyvenančios Lietuvoje, su Alzhaimerio liga sergančiu vyru.

Knyga turi ir pliusų, ir minusų.

Patiko tai, kad knygoje keliama visgi aktuali emigracijos problema. Parodomi būtent moters išgyvenimai: kaip ji jaučiasi kitoje šalyje, galų gale net širdies reikalai. Viskas yra labai svarbu ir nesumeluota. Autorė, manau, ir pati turėtų ką papasakoti iš savo patirties, todėl taip gerai ir atskleidė moters prieštaravimus.

Ir visgi knyga manęs taip labai nesužavėjo. Ypač nepatiko tokia gausa retorinių klausimų. Tiesiog ištisos pastraipos sudarytos vien iš jų. Per daug. Skaitant vis kitą jau pamiršti, ką skaitei prieš tai. Žinoma, būtent tais klausimais atskleidžiami vidiniai išgyvenimai, na, bet.. Taip pat yra pasikartojančių vietų. O praleidžiant vieną kitą pastraipą filosofavimų tikrai viską eina suprasti.

Taigi. Knyga turbūt labiau nepatiko negu patiko. O gaila - lietuvių rašytojų kūrybą reikia remti. 6-7.

Leidykla: Versus aureus

Puslapiai: 312

Lev Tolstoj "Ana Karenina" I tomas

Na ką, šią vasarą nepasižymiu labai didele gausa perskaitytų knygų. Gerai pagalvojus, čia pirmoji.. Šiek tiek gėda, bet šiek tiek ir didžiuojuosi savimi, kadangi tokių knygų dažnai nepaskaitysi. Pagaliau įveikiau pirmąjį garsiosios Anos Kareninos tomą!

Pirmojoje dalyje susipažįstame su veikėjais ir jų situacijomis. Kadangi tai senasis leidimas, 1958-ųjų metų, tai pirmasis tomas užima 638 puslapius. Išryškėja keli pagrindiniai veikėjai: Vronskis, Levinas ir, žinoma, pati Ana. Su turiniu čia jūsų nepažindinsiu (galiu pasakyti tik tiek, kad veiksmas vyksta XVII a. Rusijoje), nes būtų sunku ir nusakyti, kadangi tai - tik pusė knygos.

Pripažinsiu, iš pradžių maniau, kad skaitysis sunkiai. Vis dėl to, sena knyga ir kiti panašūs nusistovėję stereotipai. Tačiau viskas atsitiko priešingai. Vienintelis dalykas, kodėl knygą skaičiau ilgai, yra tas, kad tiesiog tingėjau. Knygoje net nėra didelių aprašymų, vienas kitas skyrius (kurie, beje, yra trumpi) yra parašytas perteikiant veikėjų mąstymą ir filosofiją. O šiaip jau vyrauja dialogai, kas ir daro knygą lengvai skaitomą.

Ir apskritai džiaugiuosi, kad paėmiau į rankas seną leidimą. Man savotiškai žavios tos gramatinės klaidos (tuomet tai buvo tiesiog gramatikos taisyklės), tokie žodžiai kaip "biaurus", "piauti", "gal būt" (šis, beje, vartojamas ir kaip įterpinys) bei neįprasta skyryba. O šiaip vertimas, manau, geras. Kadangi man nelemta perskaityti knygos originalo kalba, tai ir negalėsiu niekada palyginti. tada nelabai kam rūpėjo komercija, kad būtų išversta kuo greičiau ir belekaip, todėl galima mėgautis kokybiška knyga.

Perskaičiusi antrąjį tomą, kurį jau pradėjau, galbūt pasakysiu daugiau. Jei apie klasiką yra labai daug ką pasakyti (tiek naujo, tiek seno - juk tai tiesiog klasika). Jei dar neskaitėt, paskaitykit. Knygoje nuolatos išlaikyta lengva įtampa ir skaitant tikrai norisi sužinoti, kas vyks toliau.

Leidykla: Valstybinė grožinės literatūros leidykla

Puslapiai: 640

Intelligent Life

Sveiki.

Šiandien užsimaniau papasakoti apie puikų žurnalą, kurį verta skaityti. Jei dar nebuvot tokio užmatę, tai kuo greičiau bėkit į didesnį prekybos centrą ir ieškokit jo lentynose! Tai - Intelligent Life, žurnalo "The Economist" leidėjų darbas.

Pati šį leidinį išvydau galbūt gruodį - tuomet jis kainavo 14 litų. Galbūt nebūčiau pamačiusi, tačiau akį patraukė viršelis - ant jo puikavosi Ralph Fiennes (aktorius, vaidinęs filmuose "Raudonasis drakonas", "Šindlerio sąrašas", "Anglas ligonis", o man labiausiai mylimiausias iš "Hario Poterio"). Kaip minėjau, kaina buvo didelė, tad žurnalas taip ir liko gulėti lentynoje.

Po kelių mėnesių vėl užtikau jį lentynoje. Pamačiau, kodėl taip yra - šis žurnalas leidžiamas ketvirčiais, t.y. kas tris mėnesius. Ir jo kaina per tą laiką smarkiai pasikeitė - žurnalas kainavo 6,90 Lt! Nieko nesvarsčiusi įsimečiau jį į pirkinių krepšelį (prieš tai gerai apžiūrėjusi, ar akys tikrai manęs neapgauna ir čia tas pats nuostabus žurnalas už kitą kainą). Tiek pat jis kainuoja ir dabar, ir tikiuosi, kad ateityje nebrangs.

Kuo man šis žurnalas yra puikus: jame galite rasti straipsnių visokiomis temomis. Kaip leidėjai sako, apie meną, stilių, maistą, vyną, automobilius, keliones ir bet ką, kas po saule. Intelligent Life yra įdomus tuo, kad jame nėra jokių pletkų, nepasakojama, kas su kuo susituokė ar kokius apatinius (ne)nešioja. Straipsnius rašo žurnalistai iš viso pasaulio, galima rasti ir psichologų parašytų darbų (šiame, vasaros, numeryje yra labai įdomus straipsnis apie tai, kas lemia mūsų pasirinkimus). Be to, nuotraukos šiame leidinyje yra tokios pat puikios, kaip ir visa kita, kas jame publikuojama.

Be galo džiaugiuosi, kad Lietuvoje leidžiamas šis žurnalas. Kol kas jis man beveik vienintelis vertas dėmesio. Gaila, kad išeina taip retai, tačiau turbūt tai daro jį dar geresnį, kadangi straipsniai kruopščiai atrinkinėjami.

(nuotraukoje - šio numerio viršelis)

Grįžo skaitymo džiaugsmas!

Įrašo pavadinimas jau viską pasako.. Praėjo mėnuo vasaros (na, gerai, man ta vasara prasidėjo nuo birželio vidurio), o aš dar nė vienos knygos neįveikiau. Kažkurią dieną labai susimąsčiau ir kibau į pradėtą Aną Kareniną. Ir žinokit, užbėgdama už akių būsimam įrašui apie perskaitytą knygą (nes dar toli gražu iki jo), galiu pasakyti, kad ta knyga skaitosi itin lengvai! Nesitikėjau to :) Bet labai džiaugiuosi ir dabar vis dažniau noriu ją paimti į rankas ir skaityti senus lapus :) Pasiilgau tos būsenos, kai būna taip, kaip užrašyta ant marškinėlių - kai tik valgai, skaitai ir kartais pamiegi :)

William Somerset Maugham "Skustuvo ašmenys"

Šią knygą gavau gimtadienio proga iš savo geriausių draugų su dedikacija: "Švelnus tarsi atšipę ašmenys ir nesunkiai einamas gyvenimo kelias lai būna Tau."

Romanas "Skustuvo ašmenys" parašytas 1944 m. Veiksmas vyksta XX a. trečiajame dešimtmetyje. Knygoje pasakojama apie Amerikos turtuolius: Izabelę, jos dėdę Eliotą, kuris yra tikras snobas, Grėjų, kuris nuo neatmenamų laikų įsimylėjęs Izabelę.. Tačiau pagrindinis veikėjas yra Laris Darelas, kurio nedomina pinigai ir kiti materialūs dalykai. Jis ieško gyvenimo prasmės.

Visų pirma čia yra įdomi pasakojimo forma. Viskas pasakojama pirmuoju asmeniu, o pasakotojas - ne kas kitas, o pats knygos autorius. Puikiai pamenu iš mokyklos laikų, kad taip sakyti šiukštu negalima, tačiau čia tikrai taip yra. Apskritai šis autorius yra įdomus tuo, kad visi jo knygų personažai turi prototipus tikrame gyvenime (na, bent jau turėjo). Taip yra ir čia, jis tik pakeičia vardus (išskyrus savo - pasakotojas ir liko ponas Moemas). Knyga suskirstyta į šešias dalis, kurios turi ne daugiau kaip 9 skyrius (jei neklystu). Skaitosi viskas labai lengvai ir per daug neapkrauna :)

Knygoje plačiai pavaizduotas aukštuomenės gyvenimas, jo privalumai ir trūkumai. Vienas įdomiausių personažų buvo Eliotas Templtonas. Madingas senukas, kuriam visas gyvenimas buvo aukštuomenės puotos, neatsisako to net būdamas mirties patale. Jis atrodo tuščias ir pilnas puikybės, bendrauja tik su tais žmonėmis, kurie jam yra naudingi ir derami tokios padėties žmogui, tačiau širdyje jis yra be galo geras ir dosnus. Svarbiausia jam visgi yra šeima ir tikri draugai Eliotui yra tikra vertybė.

Kitas įdomus personažas, be abejo, pagrindinis veikėjas Laris. Nors pati net nebūčiau pasakiusi, kad jis yra pagrindinis, tačiau rašytojas-pasakotojas sako, kad jei ne Laris, jis išvis nebūtų parašęs tokios knygos. Trumpai nusakysiu Lario situaciją: jis susižadėjęs su Izabele, jam siūlomas geras darbas ir aprūpinimas visam gyvenimui. Tačiau visa tai jam nereikalinga. Laris nutraukia sužadėtuves ir keliauja po pasaulį. Daugiausiai jo ieškojimuose padeda gyvenimas Indijoje. Knygoje labai įdomiai aprašomi Lario samprotavimai apie tikėjimą, Dievą, taip pat galime susipažinti su hinduizmu ir jo tiesomis. Knygoje ta vieta, kur viskas yra pasakojama, man buvo viena įdomiausių.

Taigi. Viską susumavus tikrai rekomenduočiau šią knygą perskaityti ir jums, galbūt netgi turėti ją savo namų bibliotekoje. Ant viršelio matome žodį "klasika", tačiau vertybė ji yra ir dėl kitko. Knygoje puikiai pavaizduotos gyvenimo prasmės paieškos ir kitų gyvenimai, kupini pakilimų ir nuopolių, aistros, tuštybės ir gerumo. Rašau 10 ir dar kartą rekomenduoju.

Leidykla: Tyto alba

Puslapiai: 412

Vasaros džiaugsmai

Per visą buvimą Kaune šiandien antrą kartą išsiruošiau į parką paskaityti knygos. Įsikroviau į tašę pledą, knygą, fotoaparatą, pakeliui nusipirkau vandenėlio, ir po kokių dešimties minučių sėdėjau parke, o padus maloniai kuteno žolytė :)

Vasara man patinka tuo, kad galima skaityti atsisėdus lauke. Tada ta knyga taip gerai lenda į galvą ir daug greičiau skaitosi.

Dabar, kaip galite matyti ir dešinėje, skaitau "Skustuvo ašmenis". Po tokio pasivaikščiojimo nutariau ją šiandien pabaigti :)

Ir būtų malonu parkuose matyti daugiau žmonių, skaitančių knygas.

Beje, apie šituos skaitymus parke galite rasti įdomią idėją Dovydo bloge :)