Skaitau kitaip

Galiu pasakyti, kad mano specialybė labai įdomi, kadangi mus moko pačių įvairiausių dalykų. Turime paskaitą Ergoterapija regos ir klausos negalią turintiems asmenims. Jos metu mokėmės skaityti. Kvailokai skamba? O jei pasakysiu, kad tai buvo Brailio raštas? :)

Štai taip parašytą tekstą dėstytoja paprašė perskaityti, arba, kaip aš sakau, išversti. Tekstas turbūt iš konstitucijos, ar dar iš kokių įstatymų, nes labai jau oficialus. Bet vis tiek buvo be galo įdomu skaityti. Pamenu, kai buvau gal ketvirtoj klasėj, tai mūsų mokytoja turėjo klasėj Bibliją, parašytą Brailio raštu, taip pat ir lentelę bei tą ylą, kuria reikia rašyti. Mokėjau visas raides ir skaičius be jokių pasižiūrėjimų - buvau tikrai prasikalus ant šito :D Todėl gal ir dabar nebuvo sunku prisiminti, nes mano vertimo tempas buvo žvėriškas, palyginti su kitų grupės draugų :D Tikrai tikrai labai patiko, norėčiau, kad dažniau tokius dalykus darytume. Iš pradžių, kol susipažinau su visomis raidėmis ir atsekiau, kur yra tarpai tarp raidžių, žodžių ir eilučių, darbas vyko lėčiau, tačiau praktiškai nuo penktos eilutės beveik nebereikėjo pasižiūrėti į lapą, kuriame yra paaiškinti šie rašmenys. Dėstytoja pasakė, kad kam nepatiko šis darbas, tai gal ne tą specialybę pasirinko.. Džiaugiuosi, kad esu kaip tik ten, kur ir turėčiau būti.

Būtų įdomu perskaityti knygą, parašytą tokiu raštu. Žinau, kad būtų sudėtinga ir užtruktų, bet smalsu, labai smalsu, kaip sektųsi :)

Umberto Eco "Rožės vardas"

Pirmoji knyga iš Knygų iššūkio įveikta! Mačiau, kad kiti jau ne vieną yra perskaitę, bet aš tikrai nesigailiu išlaukusi tinkamo momento ir paėmusi šią knygą į rankas. "Rožės vardas" jau senokai guli mano lentynoje, turim tokį senesnį leidimą, kaip nuotraukoje. Vis pavartydavau ją ir padėdavau, neva tai raidės per smulkios, ne nuotaika pradėti ir panašūs atsikalbinėjimai pačiai sau. Ne veltui sakau, kad subrendau šiai knygai. Man atrodo, kad perskaičiau ją labai tinkamu metu. Net nežinau, kodėl taip manau.

Romano veiksmas vyksta viduramžių Italijoje. Brolis Viljamas su savo mokiniu atvyksta į benediktinų vienuolyną, kuriame turi įvykti popiežiaus Jono XXII ir imperatoriaus Liudviko legatų susitikimas. Deja, vienuolyną kasdien sukrečia vis nauja nelaimė - brolių mirtys. Viljamui pavesta išaiškinti šias žmogžudystes.

Viskas pasakojama jauno novicijaus Adso akimis, mat jis užrašinėjo viską, kas vyko per septynias dienas, kol jis ir mokytojas viešėjo vienuolyne. Knygos pradžioje net pasakoma, kad tai rankraštis.

Galiu pasakyti, kad viduramžių labirintai iškart įtraukia. Kažkodėl visada prieš paimdama tokį rimtą kūrinį nusiteikiu šiek tiek (labai mažai!) skeptiškai, ir dar niekada man neteko nusivilti. Gal toks nusiteikimas padeda ir leidžia iš knygos pasiimti viską, ką ji duoda.. Skaitydami galime daug sužinoti apie tuometinį vienuolynų gyvenimą, apskritai apie viduramžišką mąstymą, filosofiją, kurie tik apibendrintai išdėstomi mokyklos vadovėliuose. Viskas čia taip gyva, kad labai nesunku įsivaizduoti niūrų vienuolyną ir jo abatą, tiesos trokštantį Viljamą ir vis dar savęs ieškantį Adsą.

Ne mažiau už viską, kas susiję su viduramžiais, įtraukia ir detektyvas. Labai įdomu skaityti mokyto žmogaus Viljamo samprotavimus, kas galėtų būti susijęs su mirtimis, jo keliamas hipotezes. Kaip tikrame detektyve viskas išaiškėja tik paskutiniuose puslapiuose - ir gana tragiškai, sakyčiau.

Tokia knyga stipriai sugriebia į savo nagus ir nepaleidžia. Nors man, kaip teorinei krikščionei, tolimi samprotavimai apie Dievą ir jo kelius, vis tiek "Rožės vardas" sugebėjo mane užburti.

Miško pasakos

Šiandien per žinias pamačiau akibrokštą: mano labai mėgstamą ir suskaitytą knygelę apie nykštukus traukia baudžiamojon atsakomybėn! O už ką? Jei esat ją skaitę, bet nematėt šiandienos naujienų, tai vis tiek turbūt daug galvos sukti neteks. Atseit joje reklamuojamas alkoholis!! Baisiai pasipiktinau. Kaip šitaip galima?

Na, nežinau, gal šiuolaikiniai pypliai ir įžvelgtų čia kažkokį įdomumą ir norą pabandyti gerti, bet kai aš buvau maža, tikrai taip negalvojau. Pamenu, per visą puslapį buvo piešinukas, kaip nykštukas rodo ežiui, kaip kitaip galima panaudoti obuolius, o ne tik valgymui. Labai gražu ir spalvinga (vaikystėj apskritai buvau šių knygelių gerbėja ir turiu visą seriją). Ir taip, tikrai žmogus, parašęs šią pasaką, norėjo pasidalinti kalvadoso gaminimo receptu (tikriausiai visi mažiukai, išgirdę pasaką, iškart puola gamintis šio gėrimo).

Jeigu jau taip nepatinka, tai padėkit knygynuose šią knygą receptų skyriuje.

Gerai kiti ponai pastebėjo (na, čia akivaizdu, tiesą sakant): o kokios mūsų, lietuvių, pasakos? Asmeniškai man niekada nebuvo jauku skaityti pasaką apie Elenytę, kurią ragana nori įmesti į žarijų duobę, o prieš tai išsukinėja jos šuniukui kojytes. Neatrodo baisiau? Be to, pusė pasakų baigiasi žodžiais "alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau." Vėliau pastebėjau, kad tai parašyta ir straipsnyje .

Žodžiu, palikit ramybėj šią pasaką ir eikit užsiimti svarbesniais darbais, didieji Lietuvos protai.

Haruki Murakami "1Q84. Antra knyga"

Antrąją 1Q84 trilogijos dalį surijau greitai. Jei nebūtų buvę visokių trukdžių (pavyzdžiui, netobulos akys, kurių niekada neskauda), tai būčiau per dvi dienas suvalgiusi kaip nieko. Na, bet gerai, kad galėjau pasimėgauti ilgėliau.

Labai daug ko papasakoti ir nėra: čia tęsiama istorija, prasidėjusi balandžio - birželio knygoje. Tik čia atsiranda daugiau mistinių dalykų: susipažįstame su Lyderiu, daugiau sužinome apie oro lėliukę ir Mažuosius žmones, apie du mėnulius.

Man patiko, kad Aomamė pagaliau nebėra tokia šalta, kad ji parodo vis daugiau jausmų ir savo išgyvenimų. Pirmoje knygoje man labiau patiko skaityti skyrius, kuriuos pasakoja Tengo (kadangi istorija pateikiama jo ir Aomamės akimis, kas antrame skyriuje). O dabar patapo vienodai įdomu, kas nutiks abiems.

Labiausiai pykstu ant Murakami: nutraukė knygą tokioje įdomioje vietoje!! O dar labiau pykstu ant to, kas drįso paimti trečią dalį iš bibliotekos! Siaubas, kaip noriu ją paskaityti ir kuo greičiau pamatyti, kuo viskas užsibaigs..

Haruki Murakami "1Q84. Pirma knyga"

Sveiki, mielieji!

Aš jau atidariau savo naujųjų metų knygų lentyną :) Labai džiaugiuosi, kad tai padariau su Murakami, kaip ir praeitais metais, beje :) Gal tai taps gražia tradicija?

Sunku būtų nupasakoti, apie ką ši knyga. Be abejo, tai aliuzija į George Orwell'o "1984-ieji". Bent jau pirmojoje dalyje (jų, kaip žinia, yra trys) Murakami vos vos prisiliečia prie jam taip būdingos mistikos. Jos yra, bet knyga pakankamai realistiška. Neaišku, kaip bus toliau.. :)

Knygoje Murakami pasakoja apie du žmones - Aomamę ir Tengo, abu trisdešimtmečiai. Atrodo, kad jie visiškai nesusiję, tačiau taip ir maniau, kad negali būti dviejų skirtingų istorijų. Aomamė yra savigynos instruktorė, o kai prireikia - žudo niekšus vyrus, kurie žiauriai išnaudoja moteris. Tengo - matematikos mokytojas, laisvalaikiu rašantis romanus. Tokia tat pažintis su dviem pagrindiniais veikėjais.

Džiaugiuosi, kad ir čia Murakami neišsižadėjo tradicinių dalykėlių: vieniši trisdešimtmečiai ir moterų ausys! Su šypsena skaičiau ir laukiau, kada gi pasirodys ausys. Ilgai laukti neteko :) Apskritai viskas buvo labai įdomu. Nors veiksmo ir ne per daugiausiai, bet įtraukė kaip reikiant.. Skaičiau ir vis norėjau daugiau ir daugiau, akys  per puslapį pačios lėkė pirmiau negu perskaitydavo tekstą. Ne su visom knygom taip būna, oi ne.. Visą laiką vis bandžiau viską surišti su "1984" - veikėjų pamąstymai padėjo tai padaryti. Šis ir ne šis pasauliai, kaip sako Tengo, susijungia būtent šiame Murakami pasakojime. Nekantrauju sužinoti, kaip viskas klostysis toliau!

Metų apžvalga

Na, neperskaičiau begalybės knygų, bet visgi kažkokią apžvalgą padaryti galiu ir iš tų, ką laikiau savo rankose šiais metais, o ir apskritai iš to, kas vyko mano knyginėje padangėje 2011-aisiais.

Metų pasididžiavimu galėčiau pavadinti perskaitytą Levo Tolstojaus "Aną Kareniną" :) Daug stiprybės prireikė, kol paėmiau šią knygą į rankas, o dar daugiau jos reikėjo skaitant (nors knyga ir buvo įdomi). Vis dėlto tie du tomai įveikti ir galiu savimi didžiuotis!

Metų "šoku" drąsiai tituluoju knygą apie Osamą bin Ladeną ("Esu bin Ladeno sūnus"). Viskas, kas toje knygoje atskleista, buvo nauja ir negirdėta, parašyta iš tokio požiūrio taško, kokio joks spaudos leidinys negalėjo suteikti.

Metų įvykis - Alma littera projektas. Manau, daugelis sutiks, kad tai naudinga ir atveria naujus kelius. Belieka tikėtis, kad Alma littera sugalvos ir daugiau tokių įdomių bendradarbiavimo projektų :)

Metų džiaugsmas - knygų mugė :) Buvau joje pirmą kartą ir tikiu, kad apsilankysiu dar ne vieną.

Metų atradimas man yra žurnalas "Intelligent Life". Jau skyriau jam visus geriausius žodžius kažkuriame įraše, kiekvieną ketvirtį nekantriai laukiu pasirodant naujo numerio (tik šio dar neįsigijau..). Tikrai vertas dėmesio žurnalas, o jeigu netyčia jo dar neskaitėt, tai labai rekomenduoju.

Metų nusivylimas.. Taip, visada yra ir toks. Tai būtų Rimos Urmetzer knyga "Ir..visas gyvenimas". Susiskaitė greitai, tačiau ir džiaugsmo jokio nebuvo.

Na, o metų knyga išrinkčiau čia jau paminėtą "Esu bin Ladeno sūnus" :) Ši knyga tikrai ilgam įstrigo į atmintį, visiems ją rekomenduoju ir siūlau paskaityti!

Gerų Jums metų, mielieji, linkiu daug skaityti! :)

Gražių švenčių!

Na, aš gal ir ankstokai, bet nieko knyginio čia nebeparašysiu - bent jau iki Kalėdų, o gal ir iki Naujų.. :)

Tad noriu pasveikinti tuos, kurie skaito mano įrašus, tuos, kurie dar skaitys, su gražiausiomis metų šventėmis. Visų pirma, linkiu Jums, mielieji, jaukumo, šilumos daug mandarinų ir imbierinių sausainių per Kalėdas. O Naujaisiais metais (tikėkimės, kad ne paskutiniai jie ;D) skaitykit, skaitykit, skaitykit.. Siekit savo tikslų, svajokit, mylėkit, džiaukitės mažais ir dideliais dalykais, iš naujo atraskit tai, ką pamiršot, dalinkitės gerumu ir eikit pirmyn :)

Gražių Kalėdų ir smagių Naujųjų metų!

Svajonių namų biblioteka

Kai už lango siaučia vėjas, į galvą nori nenori lenda mintys apie jaukumą šiltame kambaryje su arbatos puodeliu rankoje ir, be abejo, knyga :) Jau seniai svajoju apie namų biblioteką ir tai vienas iš dviejų dalykų, kurie tikrai, žinau, bus mano būsimajame name po daugelio metų (antrasis - tai fortepijonas, na, arba teisingiau tariant, rojalis). Ji mano galvoje tokia ryški, kad net keista, kai nuėjus į kurį nors kambarį dabartiniuose savo namuose nerandu jo apstatyto taip, kaip įsivaizduoju :)

Nors ir nesu senovinių baldų gerbėja, bet būtent tokią įsivaizduoju savo biblioteką. Gali būti pats moderniausias namas, tačiau biblioteka tiesiog privalo būti ruda, su masyviais baldais, ruda odine sofa, ant kurios galėčiau jaukiai įsitaisyti su savo katinu ir minėta arbata, dideliu rašomuoju stalu (čia ne toks, kokio norėčiau), būtinai - su kopėtėlėmis ant ratukų, kad galėčiau pasiekti visas turimas knygas, židiniu, o šalia to didelio stalo dar turėtų stovėti toks:

Taip, nei naudos iš jo, tik dulkių rinkykla.. Bet norėčiau toje bibliotekoje pasijausti ponia, savo knygų pasaulio ponia. O į tą knygų pasaulį mane lydėtų:

:)

Gero (ne)žiemiško vakaro, brangieji!

Read your book case

Naršydama po visokius puslapiukus, kur yra paveikslėlių, visada išsisaugau tokius, kurie susiję su knygomis. Jiems turiu net atskirą aplanką kompiuteryje :) Šį atradau 9gag.com (taip, ten būna ir tokių rimtuoliškų paveikslėlių!). Žiauriai norėčiau tokios lentynos.. Jau įsivaizduoju, kaip fantastiškai ji atrodytų su knygomis :)

Glenn Beck "Kalėdinis megztinis"

Mes nebuvome turtingi, mes nebuvome vargšai - mes tiesiog buvome.

Kalėdų proga perskaičiau tokią štai knygą. Ačiū Alma litterai ;)

Glenn Beck yra žmogus, besisukantis pramogų versle, jei taip galima pavadinti: radijo laidų vedėjas, televizijos laidų kūrėjas, verslininkas, na, ir, žinoma, knygų rašytojas. Pasirodo, tai yra tikra istorija apie Kalėdinį megztinį. Istorija apie patį Glenn'ą.

Edvardas, visų vadinamas Edžiu (pasirodo, tikrasis rašytojo vardas yra Glenas Edvardas Li Bekas), Kalėdoms trokšta tik vieno - naujo raudono "Huffy" dviračio su juodu balneliu. Jis gyvena tik su mama, tėtis miręs. Įsivaizduokit, kaip nusivilia dvylikametis berniukas, Kalėdoms vietoj taip trokštamo ir užsidirbto dviračio gaudamas mamos numegztą megztinį.. Kvailą, šlykštų rankų darbo megztinį..

Kai mama pasakė, kad ta knyga kaip tik dvylikamečiams, truputį išsigandau, na, nes nejaugi būsiu taip apsišovusi ir pasirinkusi netinkamai?? Ir kaip apsidžiaugiau, kai skaitydama supratau, kad taip visai nėra! Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad knyga paviršutiniška, čia daug prisiminimų, paprastos buities.. Tačiau neilgai trukus viskas pakrypsta į kur kas rimtesnius dalykus. Šeima, tikėjimas, atlaidumas - trumpiau tariant, tikrosios vertybės, kurios turi būti svarbios kiekvienam. Skaitinį suvalgiau per porą dienų. Buvo tikrai labai įdomu!

Visos knygos metu ir gailėjau to berniuko, ir pykau, kad jis toks nevykėlis ir bjauriai elgiasi su seneliais, kurie jį myli ir bando visaip padėti. Gaila buvo skaityti, kaip jis galvoja, kad už pinigus galima gauti visą pasaulio laimę, kad niekas daugiau nėra svarbu. Bet galbūt taip jaučiasi ir kiti vaikai, kurie gyvena skurde.. Ypač tokio amžiaus.

Knyga - apie gilius dalykus. Verta paskaityti ir suaugusiems, ir jaunesniems.