Stieg Larsson "Mergina su drakono tatuiruote"

Mano rankose - šiąnakt užversta knyga, kurią perskaičiau su dideliu susidomėjimu.

"Mergina su drakono tatuiruote" - tai ir detektyvas, ir šeimos saga, ir finansiniai reikalėliai, ir trileris, ir net meilės istorija.. Tikrai viskas telpa šioje knygoje.

Mikaelis Bliumkvistas yra žurnalistas, savo žurnale "Millennium" parašęs straipsnį apie pramonininką Venerstriomą ir už tai nuteistas dėl šmeižto. Kaip tik audringu jo gyvenimo momentu atsiranda žmogus, vardu Henrikas Vangeris, kuris pasamdo Mikaelį metus dirbti: neva tai rašyti knygą apie jų giminę, bet iš tikrųjų nori išsiaiškinti, kas nutiko beveik prieš 40 metų dingusiai jo..na, kaip ir anūkei, Harietai.

Lisbeta Salander - jauna kompiuterių įsilaužėlė, didelę dalį savo gyvenimo praleidusi psichiatrijos ligoninėse, laikoma asocialia ir neveiksnia. Ji turi globėją, kuris ją žiauriai seksualiai išnaudoja. Lisbeta į kompromisus nesileidžia ir atkeršija jam. Ir visai netikėtai ji suvedama su Mikaeliu, kuris įneša sumaišties į jos nusistovėjusį vienišės gyvenimą.

Galiu pasakyti, kad ši knyga įtraukia iškart. Ir visai nesvarbu, kad pradžioje supažindinama būtent su Venerstriomo byla, tad nagrinėjami finansiniai reikalai. Iškart sukelta intriga išlieka iki pat paskutinio knygos žodžio. Nors knyga ir yra apie merginą, tačiau ji pasirodo pravertus nemažai puslapių. Iš pradžių skaitytojas supažindinamas su Mikaeliu ir jo situacija, tik vėliau pasakojama apie Lisbetą, tarsi visai užmirštant Mikaelį. Įdomus rašytojo sprendimas niekur neskubėti tikrai užkabino.

Nepaisant to, visą laiką laukiau, kada gi jų keliai susikirs. Buvo įdomu skaityti, kaip Lisbeta keičiasi būdama Mikaelio draugijoje. Daug skriaudos patyrusi mergina pagaliau randa žmogų, kuriuo gali pasitikėti. O ir Mikaelis visiškai kitoks, nei visi jos iki tol sutikti vyrai.

Šiaip jau knyga neplona - joje 575 puslapiai. Tai todėl, kad visos istorijos, kurios čia nagrinėjamos, yra papasakotos itin išsamiai. Man labai patiko toks smulkmeniškumas. Jau, atrodo, susipainioji, kas ir su kuo, tačiau viskas vėl atnarpliojama. Ir kas svarbiausia, kad nebuvo nė vienos nuobodžios vietos. Nė vienos. O tokiose storose knygose, nori nenori, tokių vietų tikrai pasitaiko. Galiu drąsiai sakyti, kad rašytojas - tikras meistras.

Dabar nekantrauju perskaityti kitas dvi dalis. Žinau, kad antrasis filmas man ne itin patiko, bet net neabejoju, kad knyga tūkstančius kartų geresnė. Kadangi išsamesnė, ir sugeba įtraukti. Taip pat artimiausiu laiku ketinu pažiūrėti amerikiečių sukurtą filmą pagal šią knygą. Įdomu bus palyginti su švediškąja.. :) Būtinai kažkur pranešiu, kuri geresnė!

Richard Bach "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra"

Sakyčiau, gana produktyviai leidžiu laiką.. :) Dar viena knyga mano sąskaitoje, o tuo pačiu - ir vienas žingsnelis pirmyn vykdant Knygų iššūkį.

Ši knyga - tai alegorinis pasakojimas apie laisvę, tobulybės siekimą ir iššūkį prigimčiai. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra trokšta skraidyti, tačiau Būrys jį išmeta už tokius siekius, nes žuvėdroms skraidyti lemta tik tiek, kiek reikia norint pasigauti maisto. O Džonatanas nori kur kas daugiau.

Nors knygelė ir labai plona (primečiau, kad skaitomų puslapių lieka tik apie 50-60), tačiau ji vis tiek suskirstyta į tris dalis. Pirmojoje dalyje Džonatanas dar gyvena Būryje, nuolat mokosi geriau skraidyti, tačiau žuvėdros jį atstumia ir ištremia. Antrojoje dalyje Džonatanas sutinka dvi nepaprastai gražias ir tobulai skraidančias žuvėdras. Jos nusiveda jį ten, kur Džonatanas galės toliau mokytis. Mokydamasis pas Vyriausiąją Žuvėdrą, Džonatanas išmoksta visko, ko tik gali išmokti skraidyti trokštanti žuvėdra. Trečiojoje dalyje Džonatanas Žuvėdra pats įgyja mokinių, kuriems stengiasi perteikti savo išmintį.

„Dangus - tai ne erdvė ir ne laikas. Pasiekti dangų reiškia tapti tobulam.“

Čia svarbi pati laisvės idėja. Džonatanas Žuvėdra pats pajautė, kad gali daryti ne tik tai, kas nustatyta ribomis. Jis troško siekti tobulybės, niekada nepasidavė (neskaitant to trumpo pasiryžimo būti tokiam, kaip ir kitos žuvėdros, kuris buvo tuoj pat sulaužytas).

„Kai žinai, ką darai, visuomet pavyksta.“

Apskritai knygoje daug artimų minčių. Turbūt ne veltui autorius skiria knygą „Tikrajam Džonatanui Žuvėdrai, kuris gyvena kiekviename iš mūsų“, nes net neabejoju, kad tokį Žuvėdrą mes visi turime. O kodėl galėtume neturėti? Kas netrokšta laisvės ir tobulumo? Tik nevisada mokame to siekti, o tinkamai gavę - naudoti.

Waris Dirie su Cathleen Miller „Dykumų gėlė“

Kada paskutinį kartą perskaitėte knygą per vieną dieną? Aš šiąnakt. Tiesą sakant, susumavus visos dienos skaitymą, išeitų gal kokios 5 valandos. Užtat prisėdi, atsiverti ir norisi užversti tik tada, kai perskaitysi paskutinį puslapį!

„Dykumų gėlė“ - tai knyga, paremta Waris Dirie pasakojimu, prisiminimais apie savo gyvenimą. Gimusi Somalyje, klajoklių šeimoje, Waris matė daug šilto ir šalto (pastarojo gal netgi daugiau). Būdama penkerių išgyveno baisų somalių ritualą - mergaičių apipjaustymą. Vėliau, kai tėvas ją norėjo ištekinti už senio (nes jis pažadėjo už Waris NET 5 kupranugarius!), mergaitė pabėgo iš dykumos. Kol ji pasiekė tai, ką turi dabar, merginai tikrai teko galybė vargų.

Knygą taip įdomu skaityti todėl, kad tai - tikrų tikriausia istorija. Ant viršelio taip pat matome pačią Waris. Viskas papasakota taip jautriai (už tai turbūt reikėtų dėkoti C.Miller, kuri sugebėjo viską taip perteikti), kad tikrai priverčia įsijausti. Be to, knyga skaitosi labai lengvai. Tai nėra minusas, tiesiog ji parašyta taip paprastai ir įtaigiai, kad verti puslapį po puslapio ir žiū - jau perskaitei :)

Žavi tai, kokia stipri nuo pat vaikystės buvo Waris. Ji sugebėjo išgyventi dykumoje sunkiausiomis sąlygomis, o dar patyrusi tą baisų apipjaustymą.. Knygoje apie jį daugiau kalbama pabaigoje. Būtent toji stiprybė lėmė tai, kad ji pasiekė to, apie ką dykumoje net negalėjo svajoti. Waris visomis savo išgalėmis sunkiai dirbo ir stengėsi, kad nebūtų deportuota iš Europos atgal į Somalį. Patyrusi daug negandų ji tapo tuo, kuo yra dabar.

Waris Dirie

Čia nėra labai daug dialogų, daugiau akcentuotas tikras pasakojimas, pačios Waris išgyvenimai. Tai yra puiku. Galbūt dėl dialogų būtų dar lengviau skaityti, bet tuomet knyga būtų suprastėjusi ir netekusi tokio įtaigumo.

Waris 2000-aisiais yra tapusi metų moterimi, 2004-aisiais atsiėmė pasaulinį moterų apdovanojimą, buvo JT narė ir kovojo už geresnį mergaičių gyvenimą Afrikoje, tapo modeliu, sukūrė šeimą ir susilaukė vaikelio.

Tokia moteris galėtų būti įkvėpėja kiekvienai merginai. O ypač apie jos gyvenimą turėtų sužinoti tos, kurios nuolat skundžiasi neva tai per sunkiais darbais. Paskaičius knygą supranti, kad esi be galo laimingas, gimęs Europoje.

Audronė Urbonaitė "Cukruota žuvis"

Aš ir Cukruota žuvis ant stogo

Džiaugiuosi galėdama pranešti, kad pagaliau baigiau skaityti šią knygą! Jūs net neįsivaizduojat, kaip man palengvėjo.. Gerai, kad gavau šią knygą iš Alma litteros - antraip būtų gaila išmestų pinigų.

Tai knyga apie globalizaciją. Kaip sakoma anotacijoje, ji įsiveržia į penkiasdešimtmetės herojės Sniečkės gyvenimą: sūnus jau nuo penkiolikos metų mokosi užsienyje, o čia dar pasirodo jo duktė kinė.. Mergaitė netikėtai pradingsta, o vedama pareigos jausmo Sniečkė pradeda jos ieškoti - iš pradžių Vilniuje, po to ir pačioje Kinijoje.

Knygoje labai daug sarkazmo. Jis man patinka, tačiau čia visko buvo per daug ir per pikta. Bent jau mane tai nuteikė tiek prieš pagrindinę veikėją, tiek prieš pačią autorę, kadangi manau, kad vis dėlto tai jos nuomonė - juk iš niekur tokių dalykų neparašysi. Asmeniškai man nepriimtinas toks požiūris, kad „mišrūnai“ - blogai. Manau, kad tai yra natūralu dabartiniame pasaulyje ir nereikia labai pūsti prieš vėją, kaip sakoma. Gal ir visai ne patriotiškai kalbu, bet pati nematau tautų maišymesi nieko blogo.

Kas dėl paties parašymo.. Nuoširdžiai sakau, nesupratau apie ką parašyta maždaug pusė knygos. Gal aš čia pati tokia buka, bet aiškumo man net labai pritrūko. Jau, atrodo, siužetas rutuliojasi nuosekliai, viskas gerai ir įdomu. Ir staiga įsiterpia visai kitas pasakojimas, kurį pasakoja kitas pasakotojas, apie dalykus, kurių nesuprantu. Iki galo taip ir nesupratau, kas ta ponia Mao. Turiu kažkokį variantą, bet gal geriau pasilaikysiu sau.

Knygoje aiškiai pabrėžiamas moters, bandančios kariauti su pačia savimi, beviltiškumas. Deja, bent kol kas jis man svetimas.

Čia aš kamuojuosi baiginėdama knygą

Ir visgi knygą perskaičiau. Gal labiau dėl to, kad privalėjau tai padaryti, bet bent jau iš pradžių ji mane tikrai kažkuo traukė. Kad ji visada buvo keista - sutinku. Bet kartais tai ima ir sudomina. Šįkart susidomėjau minimaliai.

O dabar imsiu ką nors, kas padėtų atsigauti.

Susitikimas su A. Čekuoliu

Šiandien Klaipėdos Akropolyje, Pegaso knygyne, lankėsi didžiai gerbiamas Algimantas Čekuolis, apie kurį ir čia esu ne kartą kalbėjusi.

Kad bus toks susitikimas, pamačiau gal praeitą savaitę. Labai apsidžiaugiau, kad tuo metu būsiu namie ir galėsiu nuvykti. Tai vos nepražiopsojau :D Žodžiu, mamuką suagitavau, kad nuvežtų - ji, beje, taip pat labai apsidžiaugė, kad galės pamatyti šį žmogų. O kadangi turėjome ir knygą, pirktą Knygų mugėje, tai pasiėmėme kartu - juk ponas Čekuolis dalino autografus, o autoriaus pasirašytą knygą visada maloniau turėti.

Susitikimas truko pusantros valandos. Labai patiko tai, kaip Čekuolis bendrauja su skaitytojais. Jis toks šiltas žmogus, o pasakymas „Beribiai yra tik du dalykai - visata ir Čekuolio erudicija, nors dėl visatos nesu tikras“ ne iš kelmo spirtas :) Atrodo, kad jis tikrai žino viską. Kadangi jis apie savo knygą beveik nekalbėjo, tik trumpai pristatė, kaip ji sudaryta, visą kitą laiką atsakinėjo į skaitytojų klausimus. Jie buvo apie šių dienų aktualijas, politinius dalykus. Ir jau pasakoja, atrodo, kad niekada neatsakys į žmogaus klausimą, bet staiga suveda daugybę faktų į vieną ir štai jums atsakymas! :) Ir taip, man visokie politiniai dalykai neįdomūs, bet sėdėjau ir klausiau ištempusi ausis, nes pasakojo tikrai be galo įtaigiai, o, svarbiausia, paprastai. Kaip ir knygose. Įsivaizduoju, kad į jo paskaitas Vilniaus universitete susirenka būrys studentų ir tikrai visi lanko užsiėmimus. Na, bent jau aš tai ir mirdama eičiau, kad išgirsčiau tiek įdomių dalykų.

Čekuolis pasirašinėja knygą

J.D.Salinger "Franė ir Zujis"

Pabaigiau trečiąją knygą iš Knygų iššūkio sąrašo :) Reikėtų pasistūmėti kiek sparčiau, nors, kita vertus, laiko dar į valias..

Knygoje pasakojama apie du Glasų šeimos vaikus - Franę ir Zujį. Nors gal labiau tiktų sakyti, kad knyga apie Franę. Apie jos dvasinius ieškojimus.

Man visada sunku kalbėti apie tokias knygas.. Veiksmo čia praktiškai nėra. Pamąstymai apie gyvenimo prasmę, apie religiją kalba daugiausiai Zujo lūpomis. Viskas vyksta buitinėje aplinkoje, beje, labai gerai nupieštoje. Salingeris tikrai įtaigiai tai padarė.

Knyga sudaryta iš dviejų skyrių. Pirmas, trumpesnis ir pavadintas Franės vardu, yra tarsi įžanga į kitą, kuris vadinasi "Zujis". Suprask, bus kalbama iš pradžių apie vieną, o po to - apie kitą asmenį. Bet visgi daugiausiai knygoje kalbama apie Franę, nors apie Zujį taip pat galime susidaryti gana tvirtą nuomonę. Dar iki dabar nesuprantu, ar man tas veikėjas patiko, ar ne. Tikrai nepatiko jo bendravimas su motina ir perdėtas egocentriškumas, tačiau dialoguose atsiskleidžia ir jo švelnioji pusė.. Sakyčiau, toks prieštaringas veikėjas.

Visą knygą pavadinčiau vientisu dialogu. Viskas atsiskleidžia pokalbiuose, ir tam nereikia ypatingo siužeto.

Tai buvo antroji šio autoriaus knyga, kurią skaičiau. Be abejo, pirmoji - Rugiuose prie bedugnės. Mano viena mėgstamiausių knygų (greičiausiai antroje vietoje po Hario Poterio!). Ši knyga netaps mano mėgstamiausia, ji kitokia. Galbūt aš ne viską iki galo supratau, kas buvo norėta pasakyti, galbūt dar dėl kažkokių priežasčių.. Bet tikrai nesigailiu, kad perskaičiau.

Thomas Harris "Hanibalas"

Galiu pasiskelbti tikra knygų apie Hanibalą Lekterį skaitytoja - ši knyga yra paskutinioji dalis, kad ir kaip bebūtų gaila.

Šioje knygoje tęsiama istorija, papasakota "Avinėlių tylėjime". Kadangi tą baisiai seniai skaičiau, tai smulkmenų nepamenu, bet kad vieno pagrindinių veikėjo Meisono Verdžerio veidą jis sumaitino šunims, puikiai atsimenu. Meisonas, arba tai, kas iš jo liko, bando sumedžioti talentingąjį daktarą Lekterį pasitelkdamas šiurpiausius būdus, bet.. Visada yra bet :)

Kai kam nors pasakau, kad Hanibalas man patinka kaip personažas, tai visi tik pradeda juoktis ir sukioti pirštą prie smilkinio. Aš nesakau, kad man patinka tai, kad jis žudo, ir dar taip šlykščiai (už tokius vaizdingus žmonių mėsinėjimo aprašymus dėkoju Harrisui). Bet personažas su neatpasakojimais atminties klodais (knygoje tai vadinama rūmais ir labai sukonkretizuota), nepaprasta įžvalga, stipria psichologija, mokslininko protu ir nepalaužiama logika tikrai žavi. O kur dar rafinuotas skonis.. Jis net sugeba mylėti (ne tik mažąją sesutę Mišą), tai aiškiausiai pamatome šioje knygoje ir galiu pripažinti, kad mane toks posūkis maloniai nustebino.

Apskritai Harrisas tikras meistras. Sukūrė tokį nepriekaištingą personažą (taip, aš jį liaupsinau ir nenustosiu to daryti), taip prikaustantį pasakojimą! Iš pirmo žvilgsnio istorija gali atrodyti parašyta primityviai ir lakoniškai (na, panašiai ir yra), bet tai tikrai nėra prastas pasakojimo būdas. Sakyčiau, čia viskas net labai tinka.

Vienas tobuliausių detektyvų. Tiesą pasakius, ir nesu daugiau jų skaičiusi, išskyrus Thomas Harris rašytas knygas apie Hanį, kaip aš sakau. Likau nenusivylusi, tikrai tikrai.

Lorena A. Hickok "Helenos Keler istorija"

N-tąjį kartą pasidžiaugsiu savo specialybe. Norint geriau suprasti savo būsimus pacientus dėstytoja tiesiog liepia pažiūrėti atitnkamus filmus ir net skaityti grožines knygas! Viena iš tokių - Helenos Keler istorija.

Tai - biografinė knyga apie aklą, kurčią ir nebylę mergaitę Heleną. Pas septynerių metų laukinukę vieną dieną atvyksta mokytoja, kuri visaip bando išmokyti mergaitę paklusnumo ir išmokyti bendrauti. Su didelėmis mokytojos ir pačios Helenos pastangomis ji išmoksta skaityti, rašyti, ir net kalbėti. Ji baigia koledžą ir niekada neatsisako ištiesti pagalbos rankos savo likimo draugams.

Knyga parašyta pakankamai primityviai - aš pati ją skaičiau jau seniai, gal aštuntoje klasėje. Ji maždaug tokiai amžiaus grupei ir pritaikyta - rimti dalykai papasakoti paprastais sakiniais, viskas nupiešta aiškiai. Tiesa, jau nepamenu, kada buvo paskutinis kartas, kai skaičiau knygą su paveiksliukais! Šioje knygoje net ir tokių galima atrasti :) Todėl knygelė dar suplonėja ir skaitymo sumažėja (ir šiaip jau nėra daug, tik 110 puslapių).

Apskritai istorija yra įkvepianti, tikrai. Ne kiekvienas girdintis ir matantis žmogus tiek pasiekia, o Helena, būdama visiškai kurčia ir akla pasiekė tikrai daug. Be abejo, padedama mokytojos. Man pačiai skaitant įdomiausia buvo (į tai tikriausiai ir turėjau atkreipti dėmesį) mokytojos metodai, kaip ji mokė Heleną: iš pradžių susivaldyti, vėliau - kurčnebylių abėcėlės, suteikdama žodžiams prasmę. Ir visgi manau, kad svarbiausia čia buvo be galo stipri Helenos asmenybė. Ji pati su dideliu užsidegimu ir užsispyrimu siekė užsibrėžtų tikslų, neatsipūsdama nė minutėlės, nenustodama tikėti savo jėgomis. Manau, kad daugeliui žmonių to trūksta, todėl Helena Keler turėtų būti pavyzdys.

Siuntinukas!

Kad taip kasdien gaučiau po naują knygą!..

... tai nebeturėčiau jų visų kur dėti, jau nekalbu apie galimybę perskaityti.

O štai šiandien važiuodama iš paskaitų sulaukiau skambučio iš kurjerio, kuris pranešė, kad atgabena man knygą :)

Dar kartą ačiū Sandrai, kad man ją paskyrė :) Atrodo įdomiai ir turėtų lengvai susiskaityti. Pradėsiu dar nežinau kada, nes rikiuojasi nemenka krūvelė ne tik grožinės literatūros, bet ir mokslo.. Bet kartais galima nuvogti laiko nuo mokslo ir skaityti tai, kas tau patinka, ar ne? :)

Pirkiniai

Šiandien pagaliau (praėjus 2 mėnesiams) atsiėmiau savo Kauno kolegijos lyderių apdovanojimą. Jame buvo: kolegijos dėklas popieriams, raštas, flash'as su kolegijos atributika, saldainiukų dėžutė su kolegijos atributika ir, pats svarbiausias ir mieliausias dalykas, Pegaso dovanų kortelė, 30 Lt vertės! :)

Nieko nelaukdama, pasinaudojusi paskaitų nebuvimo proga, nukulniavau į knygyną ir įsigijau tokią knygą, apie kurią jau seniai svajojau.

Kol kas vaikų turėti tikrai nesiruošiu ir jų rengti mokyklai taip pat :D Bet ši knyga tobulai tinka mano profesijai! Čia yra tiek paprastų žaidimų, kurios mums kaip tik per paskaitas reikia galvoti ir neturint patirties labai sunku tai padaryti.. Pavyzdžiui, vaikas turi išvynioti į rutuliukus susuktą popierių, vaikas padeda galvą ant stalo ir klauso aplink sklindančių garsų, o paskui papasakoja, ką girdėjo. Ir pan. Žodžiu, tikiuosi, kad ši knyga bus labai naudinga tiek paskaitose, tiek dirbant savo darbą.

O kadangi iki viso čekio išnaudojimo pritrūko 2 Lt, tai dar du primokėjau ir nusipirkau tokį štai ženkliuką:

Fainas, ane? Blaškiausi tarp dviejų, tokio ir to, kurį nusipirkau. Ir visgi pasirinkau knyginį :) Pamaniau, kad geriau pabrėžti savo privalumą, o ne trūkumą :D Nes miego tai tikrai beveik visada noriu.