2019 m. balandžio 16 d., antradienis

Ilona Ežerinytė „Verksnių klubas“

„Verksnių klubas“ – 2018-ųjų Metų knyga paauglių kategorijoje. Mano rankose atsidūrė visai atsitiktinai – buvo bibliotekininkės, kurią pavadavau, stalčiuje, tai pradėjau skaityti ir taip užkabino! Deja, tada ją kažkas paėmė ir teko laukti, kol perskaitys. Tai jau kai parnešė, perskaičiau per porą valandų. Nu ir ką. Iškart pasakau, kad ne veltui ir balsavo už ją!

Verksnių klubas – tai vieta, kur keletas paauglių randa užuovėją vienas kito draugijoje, dalinasi savo problemomis ir išgyvenimais, filosofuoja, vienas kitą guodžia ir pataria. Netikėtai prie jų prisijungusi Lina jaučiasi kiek svetima, galbūt ne visada pritaria naujųjų draugų mąstymui, tačiau laikui bėgant taip pat atranda ten prieglobstį. Juk ir jos gyvenime netrūksta problemų, nuo kurių norisi pabėgti.

Kas rūpinasi paaugliais, kurie yra nelaimingi namuose? Policija? Mokykla? Kas? Taigi kad niekas. Mes patys rūpinamės savimi ir vieni kitais.

Ši trumputė ištrauka tarsi nusako klubo esmę. Kai negali remtis į šeimą, jie remiasi vienas į kitą. Ir dabar, kai dirbu tarp vaikų ir paauglių, matau, kad taip ir yra. Kiekvieną dieną susiduriu daugiausiai su likimo nuskriaustais vaikais, kurie arba išvis neturi šeimų, arba nenori jose būti. Prieglobsčio jie ieško svetimuose žmonėse, o už viską svarbiausi jiems yra draugai. Matyti, kad tik kiti tokie patys vaikai juos gali suprasti, tik savo draugams jie ir atsiveria. Ir skaudu suprasti, kad tokių vaikų bei paauglių yra vis daugiau. Liūdnų, jautrių, vienišų. Kai, atrodo, galimybės neišsemiamos, svarbiausias dalykas, kurio niekaip negali gauti, išlieka artimo meilė.

Visi jautrūs – sau. O ar jautrūs kitam? Ar gali kito skausmą – žmogaus ar gyvulio – priimti kaip savą?

Apysakos kalba paprasta, aplinka šiuolaikiška, tad jei jau man buvo paprasta įsijausti į verksnių klubo narių problemas, tai paaugliui, manau, dar lengviau. Knyga tinkama ne tik paaugliams. Joje pateikiamos tiesos žinomos bent kiek mąstančiam suaugusiajam, tačiau jas neprošal pasikartoti. Kažkas gal iš naujo suklibins gyvenimo rutinoje įsisukusią sąmonę. O jei turi bent kokį santykį su paaugliais, tai knygą verta skaityti ir dukart. Skaitosi labai lengvai, bet istorija tikrai įtraukianti ir nėra naivi. Atrodo, kad knygoje veikiantys paaugliai puikiai supranta, koks pasaulis juos supa, ir, kad norint jame išlikti, teks kapstytis pačiam. Tad jei gyvenate savo burbule, į kurį neprasiskverbia paauglių išgyvenimai, tuomet prašom, rašytoja puikiai pasidarbavo, kad pateiktų jums šiandienines aktualijas.

Būti gyvam – vadinasi, turėti daugybę galimybių. Galimybę mylėti, padėti, džiaugtis, liūdėti, verkti, užjausti, pykti, atleisti...

Pagrindinė veikėja Lina – atsargi mergina, turinti savo nuomonę ir nebijanti ją išsakyti. Pasirodė gan stiprus personažas, turint omenyje, kad ji, ko gero, pažeidžiamiausiame savo gyvenimo tarpsnyje, dar besiformuojanti asmenybė. Knygoje jos amžius nėra nurodytas, tačiau aš įsivaizdavau maždaug šešiolikmetę. Na, tai prisiminkite save šešiolikos, ir ką veikėte, kuo domėjotės ir kaip elgėtės sunkiose situacijose... Gražus besivystantis bendrystės jausmas, supratus, kad nesi toks vienas, kaip kad galvojai, taip pat keičia žmogų, daro jį dar stipresnį. Tokia darosi ir Lina – daug kam atviresnė ir įsileidžianti į savo pasaulį jausmus, kurių iki tol nepatyrė.

Jie gyveno laimingą gyvenimą, nepatirdami skausmo, todėl prarado gebėjimą suprasti, kad skauda kitam.

Vienas dažniausiai knygoje užduodamų klausimų (ir tiesiogiai, ir tarp eilučių) yra apie liūdesį. Ar reikia liūdėti? Ar liūdesys daro mus geresniais žmonėmis? Ar padeda keistis? Ar jis apskritai yra būtinas? Ar liūdesys geriau nei nuobodulys?
Ką manote jūs?

Komentarų nėra: