2012 m. spalio 29 d., pirmadienis

Sigitas Parulskis "Sraigė su beisbolo lazda"

Taip gana greitai (būčiau ir dar greičiau) įveikiau 9-ąją Knygų iššūkio knygą :) Čia buvo mano "autobusinė" knyga, nes po Traukinių žymėjimo labai pasinešiau ant tokio dalyko :D

Šią Parulskio knygą norėjau jau seniai perskaityti, turbūt nuo tada, kai 2007-aisiais tapo suaugusiųjų metų knyga :) O traukė tai jau vien dėl pavadinimo, toks.. parulskiškas, nors tuomet dar jo kūrybos nepažinojau.
Knygą sudaro trumpos istorijos, publikuotos internete. Jos kasdienės, viena su kita nesusijusios, todėl taip greitai ir eina perskaityti :)

Ką aš galiu pasakyti. Man patinka Parulskis ir tai, ką jis rašo. Tikrai žinau žmonių, kurie jo nemėgsta, o kiek dar nežinau. Bet pati mėgstu tą jo stilių, ironiją, kartais - perdėtą atvirumą ir panašius dalykus. Ir vis dėlto, kad ir kokių jis ten vulgarių dalykų prirašytų, visada yra ir gražių. Mano skaitytoje knygoje buvo keletas vietų, kurios pabrauktos kaip citatos. Ištisi sakiniai. Pavyzdžiui, viename apskritai gražiame pasakojime "Vienos rudens dienos bliuzas" jis rašo:
Kai mirsim, bus lygiai taip pat – visi adresai taps klaidingi, visi pastatai – svetimi. Ir nebus kur sugrįžti. Ir su visais prasilenksim, mano akių šviesa. Ir užmiršim, ko buvo ieškota.
Arba apie kišeninius dievus:
 Visi mes turim po Dievą. Kai kurių kišeniniai, o kai kurių vos telpa pilyse su stebėjimo kameromis ir sargybiniais. Didelių žmonių Dievai dideli, apie jų mirtį dideli žmonės kalba iškilmingai, viešai, duoda interviu, leidžia filmuoti apgailėtinus savo mirusio Dievo palaikus, duoda melagingas priesaikas ir veidmainiškus įžadus prie savo Dievo kapo, bet paskui į viską spjauna ir užmiršta, ką sakę.

Apie tikėjimą:
<...> bažnyčia tam tikra prasme lyg ir Dievo kalėjimas, niekur jis iš jos negali išeiti. Nueini į bažnyčią, ten rūksta dūmai, saldžių paveikslų prikabinėta, kunigo balsas aidi kaip kalnuose, tai ir tiki, kad yra pragaras, aliejus, Judas su šventaisiais ir amžinybė kaip nesibaigiantis kaifas. 
Dar man patiko pasakojimas "Vabzdys". Nes perskaičiau ir tik po kelių akimirkų supratau, ką perskaičiau. Suvokimas sukrėtė.
Apskritai tai galėčiau dar daugiau pacituoti, bet gal jau paskutinį. Apie būtį.
Kiekvienam savo. Girtuoklio būtis – taip pat būtis. Ir Viešpaties akyse nė kiek ne menkesnė. Neteisingas gyvenimo būdas? O koks teisingas? Kasdieną vaikščioti į darbą, kurio nekenti, bučiuoti šikną viršininkui, kurio nekenti, rodyti dantis debilui kaimynui, kurio pakęsti negali, eiti rinkti į valdžią kretinų, laikančių save politikais, kurie paskui vogs tavo pinigus, įžūliai į akis meluos ir šiks tau ant galvos, žiūrėti vakarais televizorių, kurio nekenti – ar čia yra tikroji būtis, kurios nusipelnė žmogus? Ar tapti suknistu miesčionimi, kuris nerūko, negeria, nesikeikia, nesidulkina, visas net spindi nuo politinio korektiškumo ir tik augina save kaip kalakutą mirties prekystaliams – ar tai tikroji būtis?
Užteks. Tikrai džiaugiuosi, kad pagaliau perskaičiau šią knygą. Apie paprastus kasdienius dalykus truputį kitaip. Jei mėgstat ar ieškot kažko panašaus, tai rekomenduoju :)

1 komentaras:

Anonimiškas rašė...

It's a pity you don't have a donate button! I'd definitely donate to this superb blog! I suppose for now i'll
settle for bоok-marking and addіng уour RSS feеd tο my Google acсount.
I looκ forwaгd to brаnd nеw updаtes
and will talk abоut this wеbѕite with my Faсebook grouρ.
Talk soοn!

Herе is my blog post :: houston garden centers main office