Jau nedaug Murakami knygų, išleistų lietuviškai, liko perskaityti :) Perskaitydama šią pasistūmėjau į priekį dar šiek tiek :)
Knygos pasakotojas - vaikinas, kurio vardo mes nežinome. Jis pasakoja apie savo draugę Sumirę, kurią yra įsimylėjęs, tačiau ji jam nejaučia jokio potraukio. Sumirė - keista mergina. Ji metė universitetą, kad galėtų rašyti romanus, tačiau tai jai nesiseka, gali paskambinti ketvirtą ryto ir užduoti patį netikėčiausią klausimą. Tačiau vieną dieną ji sutinka Miū, moterį, kurią įsimyli, ir nieko nebegali sau padaryti.
Iškart sakau, kad knyga keista. Iš pradžių ji man buvo vidutiniška, nepasakyčiau, kad labai patiko. Tačiau dėl vieno įvykio, kurio nenoriu atskleisti, staiga viskas trigubai paįdomėjo ir labai greitai surijau puslapį po puslapio. Pradžioje atrodo, kad nebus nei jokios mistikos, ką taip mėgsta Murakami, nei nepaaiškinamų, tačiau savaime suprantamų dalykų. Vis dėlto yra, ir labai dėl to džiaugiuosi! Ir net pakankamai sudėtingai viskas pateikta.
Miegas buvo neramus. Pasaulis neteko realumo šerdies. Spalvos buvo nenatūralios, detalės - keistos. Fonas iš papier mache, žvaigždės - iš sidabrinio popieriaus. Akys buvo sulipusios, užkaltos vinimis.
Pavadinau tai knyga, kurioje yra galybė klausimų, bet atsakymų nėra nė pusės tiek. Aišku, skaitantiems Murakami jau turėtų būti įprasta, kad jis tikrai nesivargina atsakyti į visus iškilusius klausimus. Tačiau čia yra kitaip. Viskas daug giliau, apie savastį, dvi asmenybės puses, kurios dėl kažkokio įvykio ima ir atsiskiria, ir nebesuranda viena kitos. Žodžiu, man net sunku kalbėti. Knygoje daug kalbama apie vienišumą. Iš tikrųjų, visi trys pagrindiniai veikėjai yra vieniši, nors ir turi vienas kitą. Skamba kvailai, bet taip yra.
Jeigu paklaustumėt, ar rekomenduoju, tai atsakyčiau, kad tikrai taip. Ir šią knygą reikia skaityti vienumoje, tyliai, kad galėtum sugerti į save bent pusę tiek, kiek norėta pasakyti. Aš pati nesu tikra, ar viską tikrai gerai supratau, bet knyga man patiko. Labai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą