Ech.. Tos paaugliškos knygos taip greitai susiskaito ir būna tokios įdomios :) Ne visos, aišku, bet ši tikrai nuostabi.
Knygos pasakotoja - šešiolikmetė Heizelė. Ji serga skydliaukės vėžiu ir turi metastazių plaučiuose, kurie nebeatlieka savo funkcijos taip, kaip turėtų, dėl to visur su savimi turi tampytis deguonies balioną. Pagalbos grupėje, kurioje renkasi vaikai, sergantys vėžiu, Heizelė vieną dieną susipažįsta su septyniolikmečiu Ogastu. Jam osteosarkoma, tačiau dabar vaikinui remisija, tad jis atrodo kaip sveikas. Pasak Heizelės, Ogastas tikras gražuolis mėlynakis, dažnai besišypsantis savo pašaipia šypsenėle. Jų istorija išties nepaprasta.
Šitai knygai nupasakoti trūksta žodžių. Ji man patiko visa nuo pradžios iki pabaigos. Tiksliau, norėjau, kad a) niekada nesibaigtų arba b) baigtųsi taip, kaip aš noriu. Aišku, kad nei a, nei b variantas neišsipildė.
Nes pasaulis nėra norų tenkinimo fabrikas.
Knyga man žavi tuo, kad nuo pat pirmos eilutės pasakoja apie liūdnus dalykus, tačiau didžiąją dalį knygos nuoširdžiai kvatojau. Viskas papasakota su tokia ironija, atrodo, kad personažai susigyvenę su savo liga ir viskas yra tik mirties šalutinis poveikis. Net pasunkėjus ligos simptomams visada atrandama jėgų gyventi toliau. Nors, kai Heizelė ir Ogastas turi vienas kitą, tai tikriausiai likusio pasaulio jiems nė nebereikia :) Galima tik pasvajoti apie tokią meilę.
Aa, man taip sunku ką nors kalbėti, kai nenori išpasakoti siužeto :D Tiesa, galiu pasigirti, kad čia pirmoji knyga gyvenime, kada tikrai verkiau. Ne isteriškai, kaip kai kurie mano pažįstami asmenys, skaitę šią knygą, bet vis tiek pirmą kartą tokios stiprios emocijos užplūdo. Ir užvertus paskutinį puslapį ašaros spaudė galvą, žinot, kaip būna. Naktį net sapnavau fragmentus iš tos knygos. Žodžiu, paveikė labai ir net norisi eiti, pasiimti ją ir dar kartą perskaityti. Mėgstamiausias vietas. Ai, tai taip, viską nuo pradžios iki pabaigos :)
Beje, pagal šią knygą pradedamas kurti filmas, tai jau pradėsiu kaupti nosinių atsargas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą