Donna Woolfolk Cross "Popiežė Joana"

Kai buvo šios knygos bumas, truputį nespėjau į traukinį.. :) Skaitė tėvai, pradėjau ir aš, bet teko išvažiuoti atgal į mokslus, tai taip ir nepabaigiau. Tada buvau perskaičiusi beveik 200 puslapių, pamenu, patiko, tad nusprendžiau po dvejų metų įtraukti šią knygą į savo Knygų iššūkį ir pabaigti nebaigtą darbą :) Aišku, pradėjau nuo pradžių.. :)

Knygoje pasakojama apie Joaną, kuri gyveno IX amžiuje, tamsiais viduramžiais, kuomet moteris buvo ne vertesnė už šunį, jos darbas buvo gimdyti vaikus, negalėjo mokėti nei skaityti, nei rašyti, o Bažnyčia valdė viską. Joana augo kanauninko šeimoje su dviem broliais. Vyresnysis Matas, matydamas jos žinių troškimą, išmokė ją skaityti ir rašyti lotyniškai, vėliau Joana mokėsi mokykloje, kur sutiko Geraldą - vyresnį už ją vyrą, tačiau tai nesutrukdė įsiliepsnoti meilei. Likimo mėtyta Joana atsiduria vienuolyne, vėliau iškeliauja į Romą, kur tampa artima popiežiui. Na, ir kaip matome iš puikaus spoilerio pavadinimo, pati ja tampa.

Visa knyga yra apie moters padėtį tuometinėje visuomenėje. Šlykštu ir skaityti. Gaila, kad nepasižymėjau tų vietų knygose, kuriose labai aiškiai išsakoma, kas tuo metu buvo galvojama apie moteris. Na, kad jų protas - daug menkesnis nei vyrų, jos nesugeba nieko išmokti, jeigu moka bent šiek tiek rašyti - yra išsigimėlės ir panašūs dalykai. Šlykštu. Tik įdomu, kodėl išsilavinusios moterys buvo laikomos pavojingomis.. Tuomet greičiausiai būdavo apšaukiamos raganomis, su kuriomis susijęs paprotys, beje, man yra graudžiai juokingas. Jei moteris apšaukiama ragana, ją tikrina: jeigu įmetus į vandenį ji išplaukia į paviršių, tuomet buvo ragana, jeigu nuskęsta - nebuvo. Abiem atvejais moteris miršta. Valio viduramžių logikai! Na, bet apie viduramžius galima paskaityti kur nors kitur, o čia reikėtų atiduoti duoklę Joanai.

Visoje knygoje mane žavėjo jos drąsa ir pasišventimas tam, ką daro. Ne visi berniukai buvo tokie drąsūs, o ji, būdama maža mergaitė, ryžtingai paėmė likimą į savo rankas ir, sakyčiau, nugyveno pakankamai sėkmingą gyvenimą. Žinoma, didžiąją jo dalį ji apsimetinėjo vyru, bet sunku ir įsivaizduoti, kiek valios tam reikia, kiek reikia išgyventi bijant, kad kas nors neatskleistų paslapties, nes, be abejonės, Joana būtų buvusi tuoj pat žiauriai nukankinta. Išties labai liūdna, kad būdama mergaitė ji susilaukdavo paniekos už tai, kad siekia žinių ir išmano daugelį dalykų, o apsimetusi vyru už tai sulaukė šlovės ir ja buvo pasitikima.

Man patiko, kad jai buvo sudarytos galimybės patenkinti savo žingeidumą, tokį nebūdingą ne tik to meto mergaitėms, bet ir apskritai visiems vaikams. Joanos gabumai medicinai padėjo daugeliui žmonių. Gydymo būdų ji išmoko Fuldos vienuolyne bei skaitydama Hipokrato veikalus. Tuo metu tikrai ne kiekvienas mokėjo graikų kalbą, tad Joanos (arba Jono Anglo) žinios buvo didžiai vertinamos.

Kalbant apie knygą, negalima neužsiminti ir apie meilės istoriją, nedažnai, bet visgi paliečiančią knygos puslapius. Joana įsimylėjo Geraldą dar būdama nedidelė mergaitė (tuo metu buvo beveik trylikos, tad tai jau kaip ir reiškė, kad ji beveik moteris, bet kažkaip nesinori taip galvoti apie vaikus), tačiau likimui susiklosčius nepalankiai, daugelį metų jo nematė. Apsidžiaugiau, kai knygoje vėl pasirodė Geraldas, supratau, kad dar ne viskas čia prarasta ir kad gali baigtis gerai. Tam tikra prasme, taip ir baigėsi. (pastebėjau, kad net ir liūdnose pabaigose dažnai įžvelgiu, kad gal čia ir gerai pasibaigė. kažkoks keistas bruožas, bet man jis patinka)

Tai va, knygą tikrai rekomenduoju. Perskaičiau per porą dienų, nėjo atsitraukti. Greičiausiai popiežė Joana yra išgalvota, tačiau niekad negali žinoti, suprasdamas, kas dėjosi tuometinėje Bažnyčioje..

~ ~ ~

Kai perskaičiau knygą, po valandos įsijungiau ir ekranizaciją. Jau žinojau, kad ji neatitiks knygos, bet iš dviejų su puse valandų filmo tikėjausi, kad gal kaip nors.. Ne. Jei neskaitėt knygos, tuomet pažiūrėkit - gal filmas ir patiks, istorija juk gera. Bet jeigu skaitėt, tai.. Na, pirmą filmo pusę žiūrėti galima ir ji tikrai neerzina. Bet po tos pusės galit ir išjungti, jei nenorit susinervinti ir, kaip turbūt dažnai nutinka, pradėti burnoti: „Eiii, knygoj juk ne taip buvo!“, „Nesąmonė!“ Pats filmas man pasirodė suklijuotas iš paskirų dalių, atskirų įvykių, kurių net nepasistengta gražiau sujungti į vieną visumą. Kažkoks kratinys. O jau apie neatitikimą tai net nekalbėsiu - turbūt supratot, kas ten dedasi iš to, ką sakiau apie antrą filmo pusę. Na, bet jei vardan palyginimo norit pažiūrėti, tai va treileris - gal padės apsispręsti :)

Santa Montefiore "Sodininkas iš Prancūzijos"

Romane "Sodininkas iš Prancūzijos" pasakojamos dvi istorijos. Viena iš jų - Mirandos ir Deivido. Šeima su dviem vaikais iš Londono atsikelia gyventi į kaimo dvarą. Miranda - tikra miestietė, dėvinti tik garsiausių dizainerių sukurtus drabužius. Jos vyras Deividas dirba mieste ir į kaimą grįžta tik savaitgaliais. Sūnus Gasas yra be galo problematiškas vaikas, nemoka susirasti draugų, būdamas lauke skriaudžia gyvūnus, o laisvalaikį dažniausiai praleidžia sėdėdamas prie televizoriaus. Mažoji Storma negauna pakankamai dėmesio, brolis su ja nežaidžia, tad ir ji - nelaiminga mergaitė. Viskas pasikeičia, kai pas juos pradeda dirbti paslaptingasis sodininkas Žanas Polis.

Kita istorija vyko prieš daugelį metų. Pas Filipą ir Eivą atvyksta jų draugo sūnus, jaunuolis, kuris turi paveldėti didelį vynuogyną Prancūzijoje, tačiau nėra nė karto dirbęs soduose. Tėvas atsiunčia jį išmokti daugelio dalykų, kadangi Eiva - talentinga sodininkė, o jos sodas - vienas gražiausių visoje Anglijoje. Tarp jaunuolio ir vyresnės Eivos įsiliepsnoja meilė, kuri, deja, neturi ateities.

Šis romanas taip lengvai "susiskaitė".. :) Norėjosi kažko neįpareigojančio, tiesiog gražios istorijos, ir visą ją radau šioje knygoje. "Sodininkas iš Prancūzijos" man be galo patiko. Mėgstu knygas, kuriose pasakojama ne viena istorija, ir paskui jos susisieja į visumą. Tuomet jaučiu tą norą skaityti ir skaityti toliau, pažiūrėti, na, kas gi čia dabar bus, kur viskas nuves.

Labai patiko sukurti personažai. Visų pirma tai man patiko Miranda. Atsikrausčiusi į kaimą ji vengė bendruomenės, vengė lankytis miestelyje, kuriame, be abejo, visi vieni kitus pažįsta ir nuo nieko nepasislėpsi. Šis gyvenimas, toks skirtingas nuo Londono šurmulio, Mirandą slėgė. Todėl labai džiaugiausi, kai ji sugebėjo persiversti ir susirasti draugų. Mintyse vis įsivaizdavau ją žavią, sodo fone, su blyškiomis strazdanomis ant skruostų (nors to tikrai nebuvo paminėta knygoje) ir besišypsančiomis akimis :)

Kitas personažas, kurį pamėgau, be abejo, Žanas Polis. Jis užbūrė mane savo ramybe, išmintingumu ir.. liūdnumu. Vis svarsčiau, kaip pasibaigs jo istorija. Ypatingai patiko jo gebėjimas apsieiti su vaikais, bendrauti su jais kaip su sau lygiais, supažindinti su gamtos pasauliu, išmokyti mylėti visa, kas gyva.. Aišku, čia tik sukurtas literatūrinis personažas, bet tikiu, kad tokių žmonių yra ir tikrame pasaulyje :)

Apskritai patiko, kaip lengvai pasakojama istorija. Paprastai, be ypatingų įmantrybių, tačiau įtaigiai ir šiltai :) A, tiesa, labai labai patiko skyrių pavadinimai. Jie tokie poetiški! Pavyzdžiui, "Rausvi cukraus vatos debesys saulėlydžio metą. Voratinkliai kaip prie krūmų prisiūti nėriniai", "Gražiosios baltos kaštonų žvakės, žiedlapius ant namelio stogo barstančios it sniegą" ir panašiai. Be galo gražu, galėčiau skaityti vien tik tuos pavadinimus :)

Rekomenduoju merginoms :) Neabejoju, kad neliks abejingų ta grožiui, kurį sukūrė rašytoja.

Your life in books tag!

Tadaam! Vėl išlendu pasirodyti gyvai :)

Internete radau nemažai video pavadinimu "Your life in books tag". Juose reikia atsakyti į 8 klausimus, knyginius, be abejo. Ir taip įtraukti daugiau žmonių, kad ir jie papasakotų apie save, mojuodami prieš kamerą knygomis :)

Tikiuosi, kad jūs noriai prisijungsit, o kol kas žiūrim mane :) Nepykit ir neteiskit, kad nepasipuošiau, bet juk namie esu - tai namiškai ir apsirengus :D

Jostein Gaarder "Sofijos pasaulis"

Uch, čia turbūt mano didysis šių metų skaitinys.. Knyga, kurią taip pat pasiėmiau į kelionę, nes bijojau, kad namie nesusikaupsiu. Tikėjau, kad čia nebus šiaip sau lengvas skaitalas, kad reikės pamąstyti, ir neklydau. Šiaip jau pačia filosofija niekad nesidomėjau, labai džiaugiausi, kad nereikėjo jos mokytis kolegijoje. Bet, atrodo, kad šita knyga tikrai gali keisti žmones :o

Romanas yra apie filosofijos istoriją. Skamba keistai, bet.. taip ir yra, ką čia apgaudinėti. Vieną dieną Sofija pašto dėžutėje randa paslaptingą voką, kuriame - vienintelis lapelis su klausimu „Kas tu esi?“ Vėliau Sofija randa ir daug didesnį voką, kuriame kažkas pasakoja jai apie filosofiją. Apie tai, kas yra filosofija, kaip ji vystėsi, apie didžiuosius filosofus ir pagrindines jų mintis.

Ir gėris, ir blogis yra būtinos visumos dalys. Jei nebūtų nuolatinės priešybių kaitos, pasaulis nustotų egzistavęs. (Herakleitas)

Taip jau nutiko, kad knyga užkabino nuo pat pirmojo puslapio. Jei nuoširdžiai - tai mane nustebino, tikrai nesitikėjau, kad taip nutiks. Į paprastą penkiolikmetės Sofijos gyvenimą įsiveržęs filosofijos mokytojas iš pradžių siunčia jai laiškus, kuriuose ir pasakoja apie filosofiją. Vėliau Sofija gauna ir vaizdajuostę, kol galiausiai susitinka su Albertu.

Valstybė, kuri neauklėja ir nelavina moterų, yra kaip žmogus, treniruojantis tik dešinę ranką. (Platonas)

Man labai patiko, kad knyga - ne skiedalai. Didžiąją dalį sudaro filosofija, tai tarsi vadovėlis, įvadas į filosofiją žaliems, tokiems, kaip aš. O kad sukeltas susidomėjimas - nereikia nė abejoti.

Tiesa, šalia Sofijos „pamokų“ plėtojama ir kita istorija: kažkokios Hildės tėtis siunčia atvirukus Sofijai, tačiau jie skirti Hildei. Taip pasijauti lyg skaitydamas detektyvą, perpintą su filosofija. Ir ši istorija varo pirmyn, norisi pamatyti, kas gi nutiks Sofijai, kas toji Hildė ir daugelį kitų dalykų.

Jei žmogaus protas būtų toks paprastas, kad mes galėtume jį perprasti, tada būtume tokie kvaili, kad vis tiek jo nesuprastume.

Šiaip jau knygą skaityčiau dar ne kartą, manau. Bent jau tas vietas, kuriose pasakojama apie filosofiją. Norisi geriau viską suprasti, vos ne susikonspektuoti pagrindines Aristotelio, Dekarto, Kierkegoro ir kitų mintis, kad galėtum jas nesunkiai atskirti.

Išties džiaugiuosi, kad turiu šią knygą savo lentynoje, nes galiu bet kada pasiimti ir paskaityti apie bet kurį filosofą, kadangi čia apžvelgta filosofija nuo mitų laikų iki šių dienų (t.y. iki 1990-ųjų, kada ir parašyta ši knyga).

Linkiu ir jums kopti kuo aukščiau balto triušio kailiuku į viršų, o ne tūnoti pasislėpus, kaip aš iki šiol ir dariau :) Perskaičiusi Sofijos pasaulį ir bent minimaliai susipažinusi su filosofija jaučiuosi pakilusi tuo kailiuku bent milimetrą :)

Simon Beckett "Mirusiųjų šnabždesiai"

Šią vasarą pagaliau vėl keliavom į Vokietiją, tad ta proga, kad daug važiuosim, prisikroviau į mašiną knygų. Kad neužimtų daug vietos, kuri reikalinga daiktams, pasiaukojau ir visas jas susikroviau sau po kojomis. Aišku, anokia čia auka.. Daug blogiau būtų pasiimti per mažai knygų į kelionę ir per tą laiką, kai galima skaityti, spoksoti į bėgančius pro šalį medžius.

Pirmoji kelionės knyga, kurią skaičiau pasitaupydama (nes, kaip žinia, Beckettą paimi ir padedi tik tada, kai perskaitai viską iki pabaigos), buvo trečioji detektyvų dalis apie Deividą Hanterį. Iš to taupymo skaitymas truko net dvi dienas :)

Šioje knygoje Hanteris vėl stengiasi pamiršti praeityje patirtas skriaudas, stengiasi atsigauti po vos-nenužudymo, todėl iškeliauja į JAV, į Lavonų ūkį, esantį Tenesyje. Šioje įstaigoje vykdomi antropologiniai tyrinėjimai. Tačiau Hanteris ir vėl įsivelia į žmogžudystės tyrimą, vėl seka žmogžudžio pėdsakais.

Čia ir vėl galime džiaugtis Hanterio įžvalgumu, jo gebėjimu išlaikyti šaltakraujiškumą šlykščiausiose situacijose. Šioje knygoje taip pat labai ryškiai nupasakota aplinka. Ypač didelį įspūdį paliko paskutinės kulminacinės scenos aprašymas, tiksliau, jos aplinkos. Raukiau nosį ir įsivaizdavau tą šlykštybę, fui. Nors daugumoje scenų, kurios yra susijusios su lavonais, galima raukytis, bet čia buvo viso to viršūnė. Nežinia, kiek dar kartų reikės padėkoti Beckettui už sugebėjimą sukurti tokį stiprų įspūdį :)

O dabar labai laukiu, kada bibliotekoje atsiras ketvirtoji dalis. Knygynuose ji atsirado gal prieš porą mėnesių, tai gal neužilgo ir miestiečiams bus suteikta galimybė paskaityti "Kapo šauksmą" :)