Gillian Flynn „Dingusi“

Na, tikiuosi, kad nepraeis man šitie skaitadieniai ir toliau taip puikiai irsiuosi tolyn su perskaitytomis knygomis. Paskutinioji perskaityta - puikus psichologinis trileris „Dingusi“, pagal kurią 2014 m. pasirodė ir filmas.

Knygoje pasakojama apie dingusią žmoną. Ryte ji dar yra namie, o po keleto valandų - bum ir dingsta. Eimė - graži, visų mėgiama moteris, tačiau jos santuoka su Niku yra gerokai pašlijusi. Todėl ne itin dideliame mieste (o greitai - ir visoje Amerikoje) netrunka įsigalėti viena vienintelė tiesa - Nikas yra žmonos žudikas. Eimės paliktos užuominos, kurias ji palieka kasmet per vestuvių metines, policijai tik padeda įrodyti, kad vyras tikrai nužudė savo nuostabiąją žmoną.

Och, šios knygos siužetas išties puikiai susuktas. Tarsi labai geras filmas, viskas tiksliai, be jokių klaidelių ar menkiausių neaiškumų. Detektyvu pavadinti šią knygą būtų per silpna, bet mėgstu tokius supainiotus siužetus, kur labai ilgai neaišku, kas, kur ir kada. Skaityti nėra sudėtinga, priešingai - kai taip įdomu, tai ir plaukia viskas, norisi versti puslapį po puslapio. Išnyksta visi žmogiškieji poreikiai (maistas, tualetas), nes tik skaitai ir nenori sustoti. Tikrai tokią įtraukiančią knygą jau senokai skaičiau. Tiesa, pabaigos norėjosi kiek kitokios, na, bet juk ne aš rašau knygą, tai gerai ir tokia.

Patiko įtaigūs veikėjai. Manau, čia didelis autorės nuopelnas, kai sugebi tų veikėjų nekęsti, mylėti, šlykštėtis ir net bijoti. Tokiose knygose man bene labiausiai patinka, kai toks įspūdis kinta - vienas veikėjas per visą knygą gali sukelti visus šiuos jausmus, ir dar daugiau. Na, o jeigu palieki su atvertais žabtais nuo tokių variacijų, tai dar geriau.

Šiaip jau filmų iškart perskaičiusi knygą nežiūriu. Palaukiu bent jau savaitę, kad būtų pasimiršusios detalės - tada filmą stebėti daug maloniau. Tai šįkart neištvėriau - pažiūrėjau jau kitą dieną. Ir tik du kartus per visą filmą leptelėjau, kad knygoj taip nebuvo. O gal tris. Na, esmės tai nesudaro. Svarbiausia, kad filmas tikrai labai tikslus, puikiai parinkti aktoriai. Įtampą begalingai gerai kūrė muzika - visa laimė, kad žiūrėjau ne viena, nes būčiau turbūt neištvėrus ir būtų tekę miegoti prie įjungtos šviesos :)

Tad šįkart tarp filmo ir knygos dedu lygybės ženklą (tokius kartus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų).

Rekomenduoju ir skaityti, ir žiūrėti. Bet pirmiau skaitykit. Labai tikiu, kad nenusivilsit.

Rasa Aškinytė „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“

Nežinau, pastebėjote ar ne, bet aprašiusi keletą įvairių iššūkių nusprendžiau susidaryti sau tinkamiausią - kai kurias patikusias „užduotis“ pasiskolinau iš jau sukurtų iššūkių, kai kurias susigalvojau pati. Stengiausi sąrašo per daug neišplėsti, kad būtų malonu pačiai jį įveikti. Tiesa, dar nesugalvojau, ką sau pasidovanosiu už įveiktą iššūkį, bet tikriausiai tai bus dar viena knyga.

Tad pirmoji, kuri slepiasi po „knyga, laimėjusia premiją“, yra 2014-ųjų metų knyga.

Kai daug kas įrodinėja, nesvarbu ką, visi patiki.

Ši knyga yra apie..žmogų. Kolegėms iš choro daviau pasklaidyti, tai sakė, kad iš anotacijos nieko nesuprato, apie ką ta knyga. Na, iš anotacijos ir nesuprasi čia, deja. Skaitant iš tiesų irgi nėra taip lengva. Atrodo, viskas plaukia išorėje, nieko pernelyg giliai nenagrinėjant. Bet, žinoma, taip nėra.

Visgi, kaip ten bebūtų, šios knygos pagrindinis veikėjas mane nenusakomai erzino. Kartais prajuokino, bet dažniau erzino. Seniai jau skaičiau tokią knygą, kurios pagrindinis veikėjas (kartu ir pasakotojas) sukeltų tokį nemalonų jausmą. Manau, kad kiekvienas jame pamatytume savo mažesnę ar didesnę dalelę - gal dėl to taip ir erzino. Be abejo, man labai patinka sarkazmas bei ironija knygose - čia to rasite su kaupu. Bet kartais jau net ir to buvo per daug, gal netgi vietomis peraugant į tyčiojimąsi, stereotipų taikymą.

Šiam vyrui iš tiesų nieko nereikia. Ir visgi net jis negali paneigti, kad vienintelis reikalingas žmogui dalykas yra meilė. O visa kita - bus kaip bus.

Man atrodo, kad jei žmonės paklausytų savęs iš šalies, nustotų kalbėti. Niekam nuo to nebūtų blogiau, tiesiog mažiau triukšmo.

Ar rekomenduočiau kitiems? Nesu tikra. Esu tikra tik tuo, kad tikriausiai po kurio laiko tiesiog neprisiminsiu, apie ką čia rašė, ir tiek :)

Haruki Murakami „Vyrai be moterų“

Kaip visada - pirmoji metų knyga yra brangiojo Murakami. Nei daug, nei mažai - jau šešti metai pirmosiomis sausio dienomis draugauju su savo mėgstamu japonų rašytoju.

„Vyrai be moterų“ - antroji mano skaityta Murakami apsakymų knyga.

Kaip visada, apie apsakymų knygas kalbėti yra sunku. Ši talpina šešias istorijas apie įvairaus amžiaus vyrus, kurie vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu neteko mylimųjų. Visi jie bando analizuoti priežastis, kodėl ir kur tos moterys dingo, kaip jie gyveno tuomet ir dabar, kai moterų nebėra (jos nebūtinai mirusios, nesuklyskit. Būdų prarasti moteris yra, ko gero, šimtai).

Haruki Murakami lieka ištikimas savo stiliui. Nors skaitydama galvojau, kad knyga iki skausmo realistiška, bet visgi mistikos, kurią taip mėgstu Murakami kūriniuose, taip pat buvo. Ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet buvo. Skaitinėdama recenzijas radau nuomonių, kad Murakami stovi vietoje. Niekur nebejuda - pasakojimai panašūs vieni į kitus, nerandama nieko naujo ir panašiai. O aš visgi liksiu prie tos nuomonės, kad šis rašytojas gali ir nesikeisti. Būtent tokį jį ir myliu - su vienišais vyrais, mistika, kuri persipina su realybe, katėmis ir ausimis. Beje, šioje knygoje nė karto nebuvo paminėtos moters ausys, kuo, tiesą sakant, tikrai stebėjausi. Tad vienintelis šios knygos minusas tas, kad apsakymai per greitai baigiasi. Tik spėji įsijausti į pasakojimą ir op - pabaiga.

Man ypatingai patiko vienas apsakymas, „Nepriklausomas organas“. Jame pasakojama apie pusamžį daktarą Tokajų, elegantišką vyrą, kuris, dingus mylimai moteriai, mirė iš meilės - tiesiogine tų žodžių prasme. Žmogų, ieškojusį atsakymo į klausimą kas aš esu. Tyliai tikiuosi, kad daktaras jį rado.

Ar rekomenduočiau paskaityti šią knygą? Taip, jei mylite Murakami. O jei dar nieko nesate jo skaitę, o romanai atrodo per ilgi, tuomet irgi puikiai tiks.

Knygų iššūkiai: išsirink vieną ir sau!

Sulig kiekvienų metų pradžia sąmoningai (arba ne) išsikeliame sau naujus iššūkius. Vienas iš jų man visada būna susijęs su skaitymu, dažniausiai jo neįgyvendinu, bet kitais metais vėl keliu, taip vis turėdama savyje vilties :) Manau, kad dauguma skaitytojų šiuo klausimu yra panašūs. Tai kad jums nereiktų ieškoti tų iššūkių interneto platybėse, pamėginsiu sudėti čia keletą rastų - o gal kas nors patiks, gal norėsite išbandyti save.

Iššūkis nr. 1

Pirmasis iššūkis vadinasi Suaugėlių iššūkiu. Manau dėl to, kad jis reikalauja skaityti tikrai rimtas knygas. Asmeniškai aš pati jo tikrai neįveikčiau, nes per metus reikia perskaityti:

* knygą apie istoriją;

* biografiją arba autobiografiją;

* knygą apie įžymybę;

* knygą, dėl kurios reikėtų išlipti iš savo komforto zonos;

* knygą apie santykius;

* knygą apie mokslą;

* knygą apie verslą;

* knygą apie savęs tobulinimą;

* knygą apie religiją/teologiją;

* knygą apie finansus;

* knygą apie meną;

* knygą, kurią reikėjo perskaityti mokykloje, bet taip ir neperskaitei;

* knygą, parašytą kita kalba;

* knygą, kuriai daugiau nei 100 metų;

* knygą, kurios veiksmas vyksta kitoje šalyje;

* knygą, laimėjusią Pulitzerio premiją;

* knygą-klasiką;

* uždraustą knygą;

* knygą apie kalbą/bendravimą;

* knygą apie muziką.

Skamba rimtai, tiesa?

Iššūkis nr. 2

Šis man atrodo visai smagus, nes per metus galima perskaityti visą abėcėlę! :) Smagus, bet visiškai nelengvas.

A - knyga, kurioje vyrauja apokaliptinė tema

B - bestseleris

C - knyga, ant kurios viršelio yra katė

D - dienoraštis

E - knyga, kurios pavadinime yra elemento pavadinimas (manau, kad turima galvoje arba oras/vanduo/žemė/ugnis, arba Mendelejevo lentelė, tad pasirinkimas platus)

F - knyga, kurią gavai už dyką (arba dovanų :))

G - knyga apie vaiduoklius

H - knyga, kurios veiksmas vyksta šalyje, kurioje yra karšta

I - knyga, kurioje vyrauja industrinė tema

J - vaikiška knyga

K - knyga, kurioje niekas nenužudoma :D

L - knyga iš sąrašo

M - knyga, kurios pavadinime yra mėnesio pavadinimas

N - knyga, kurios pavadinime yra tavo vardas

O - knyga su oranžiniu viršeliu

P - poezijos knyga

Q - knyga, kurios pavadinimas yra klausimas

R - reta knyga

S - mokslinės fantastikos knyga

T - knyga apie keliones

U - knyga su nelaiminga pabaiga

V - žiauri knyga

W - knyga su vandeniu (manau, tinka ir žodis „vanduo“ pavadinime, ir vanduo ant viršelio, ir šiaip kas nors, kas susiję su vandeniu :D)

X - knyga, kurios autoriaus varde yra raidė X

Y - knyga, kurios autorius yra jaunesnis nei tu

Z - klasikinės knygos zombių versija :D

Iššūkis nr. 3

Šis sąrašas talpina 40 knygų, kas šiaip jau nėra labai mažai. Jos gana įvairios, tad manau, kad visai įdomu turėtų būti.

* knyga, paremta pasaka;

* knyga - Nacionalinės premijos laimėtoja (pas mus, ko gero, atitinka Metų knygos rinkimai šitą dalyką?);

* young adult bestseleris;

* knyga, kurios neskaitei nuo mokyklos laikų;

* knyga, kurios veiksmas vyksta tavo šalyje;

* knyga, išversta į anglų kalbą;

* romantinė istorija, vykstanti ateityje;

* knyga, kurios veiksmas vyksta Europoje;

* knyga, turinti mažiau nei 150 puslapių;

* New York Times bestseleris;

* knyga, kurios ekranizacija pasirodys šiais metais;

* knyga, kurią rekomendavo naujai sutiktas žmogus;

* savęs tobulinimo knyga;

* knyga, kurią gali perskaityti per vieną dieną;

* knyga, parašyta įžymybės (žinoma, rašytojai-įžymybės čia netinka);

* politiniai memuarai;

* knyga bent 100 metų senesnė už tave;

* knyga, kurioje daugiau nei 600 puslapių;

* knyga iš Opros knygų klubo (sąrašas čia);

* mokslinės fantastikos knyga;

* knyga, kurią rekomendavo šeimos nariai;

* knyga-komiksas;

* knyga, išleista 2016-aisiais;

* knyga, kurios pagrindinio veikėjo profesija tokia pati, kaip tavo (haha, jau vien dėl šito visiškai negalėčiau įvykdyti šio iššūkio, jei jį pasirinkčiau);

* knyga, kurios veiksmas vyksta vasarą;

* knyga ir jos priešistorė;

* detektyvas;

* komiko parašyta knyga;

* distopinė knyga;

* knyga su mėlynu viršeliu;

* poezijos knyga;

* pirma knyga, kurią pamatei knygyne;

* klasika iš XX a.;

* knyga iš bibliotekos;

* autobiografija;

* knyga apie kelionę;

* knyga apie kitokią kultūrą;

* satyrinė knyga;

* knyga, kurios veiksmas vyksta saloje;

* knyga, kuri tikrai tave pradžiugins.

Iššūkis nr. 4

Ko gero, trumpiausias iššūkis, bet nuo to nė kiek ne prastesnis! Jame yra 12 knygų, kaip tik po vieną kiekvienam mėnesiui :)

* knyga, išleista 2016-aisiais;

* knyga, kurią gali perskaityti per dieną;

* knyga, kurią seniai norėjai perskaityti;

* knyga, rekomenduota bibliotekininkės ar konsultanto knygyne;

* knyga, kurią turėjai perskaityti mokykloje;

* knyga, kurią išrinko tavo vyras, žmona, partneris, brolis, sesuo, vaikas ar geriausias draugas/draugė;

* knyga, išleista prieš tau gimstant;

* knyga, kuri buvo uždrausta;

* knyga, kurią pradėjai skaityti ir neužbaigei;

* knyga, kurią turi, bet niekada neskaitei;

* knyga, kuri tave baugina;

* knyga, kurią jau bent kartą skaitei.

Tai štai. Keturi pakankamai skirtingi sąrašai. Galbūt ir sau rasite vieną tinkamą :) O gal sudarinėjate savo sąrašus su tokiomis užduotimis? Galite jais pasidalinti ir su kitais!

Sėkmės 2016-aisiais!

Frédéric Beigbeder „Oona & Salinger“

Viršelyje - Oona O'Neill

Pirmuoju metų įrašu, kaip visur tapo įprasta, nedarysiu jokių 2015-ųjų apžvalgų, nes paprasčiausiai nėra ką apžvelgti. Perskaičiau tiek gėdingai mažai, kad galiu sau nebent pažadėti (ir bandyti šį pažadą ištesėti) naujaisiais metais mažiau candycrush'inti ir daugiau skaityti. Ypač žinant, kad knygų eilė vis ilgėja ir ilgėja.

Pirmuoju metų įrašu noriu pasidalinti savo džiaugsmu perskaičius F.Beigbeder knygą „Oona & Salinger“. Nesuklyskite - tai nėra pirmoji šiais metais perskaityta knyga (Murakami jau tuoj tuoj bus paimtas į rankas :)). Ji paskutinioji, ir aš savotiškai džiaugiuosi, kad sugebėjau taip šauniai užbaigti metus, per kuriuos perskaičiau mažiau knygų nei bet kada anksčiau savo gyvenime.

Ši knyga buvo pirmoji pažintis su Beigbederio kūryba. Žinau apie jo garsųjį romaną „Meilė trunka trejus metus“ (kur čia nežinosi, kai ir šios knygos viršelis apie tai šūkauja), bet niekad nebuvau paėmusi jo į rankas ir, tiesą sakant, abejoju, ar artimiausiu metu ir paimsiu. Ne dėl to, kad būtų nepatikęs autoriaus rašymo stilius, istorija ar dar kas nors. Tiesiog.

Ši knyga - gryniausia fakcija*. Joje viskas griežtai tikslu: veikėjai yra tikri, vietos egzistuoja (ar egzistavo), faktai - autentiški, o visas datas galima patikrinti biografijose ar istorijos vadovėliuose. Tačiau visa kita yra pramanas.

Niekam ne paslaptis (o gal ir paslaptis), kad J.D.Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ ilgai buvo viena mėgstamiausių mano knygų. Niekad negalėjau pasakyti, kodėl ją taip mėgstu. Manau, kad ir dabar ji man būtų lygiai tokia pat miela, kaip ir kažkada. Tik pažiūrėčiau į viską truputį kitaip ne vien dėl to, kad man jau daugiau metų nei aštuntoj klasėj, bet ir dėl šio romano. Labai daug ko nežinojau apie patį Salingerį, nelabai ir domėjausi. O štai šioje knygoje, kur faktai susipina su autoriais fantazija, apie jį sužinoti galima labai nemažai.

Pačiame pasakojimo centre, žinoma, meilės istorija. Kai Salingeriui buvo 21-eri, Stork Club Niujorke jis sutiko 15-metę Ooną O'Neill, amerikiečių dramaturgo Eugene O'Neill dukterį. Jų meilės romanas trunka vieną vasarą, ir yra pasmerktas žlugti, nes Oona ir Jerry - du begalingai skirtingi žmonės, su skirtingais siekiais ir su savita pasaulėžiūra. Negana to, Jerry išeina į karą, o Oona iškeliauja į Holivudą, kur ir toliau gyvena aukštuomenės gyvenimą.

Apskritai knygoje galima sutikti daug „pažįstamų“ žmonių - Truman Capote, Ernest'ą Hemingway ir, žinoma, Charlie Chaplin'ą, kurio vaidmuo šioje istorijoje ne ką mažiau svarbus, nes jaunutė Oona išteka už gerokai vyresnio Charlie ir laimingai gyvena kartu iki pat jo mirties.

Žavusis Jerry

Galiu teigti, kad tai viena tų knygų, kurios skatina domėtis. Domėtis kitais autoriais, aprašomu laikmečiu, gilintis į to meto mąstyseną ar tiesiog pažiūrėti vieną iš Chaplino filmų, kad geriau suprastume, už ką jis buvo mėgstamas ir nekenčiamas.

Man tikrai labai patiko tai, kaip sugretintas karas, kuriame galavosi Salingeris ir aukštuomenės gyvenimas, kuriame saugiai gyveno Oona:

Jerry kasa duobę purve, po lediniu lietum. Oona baltu sijonėliu sodo kortuose pralaimi teniso partiją 6:1. Jerry susiriečia ant akmens, kad valandėlę numigtų sausas. <...> Oona užsako pristatyti braškių ir aviečių, taip pat vanilinių ledų. Jerry patikrina, ar palaidinės kišenėje tebeturi morfino ampulę su poodine adata.

Na, esmė aiški. Šis skyrelis su tokiais palyginimais buvo bene liūdniausias visoje knygoje.

Oonos ir Jerry istoriją suvalgiau gana greitai. Kitaip ir neįmanoma - ji taip įtraukia, kad tiesiog fiziškai neįmanoma tos knygos padėti į šalį. Dabar jau suprantu, kodėl tik pasirodęs šis kūrinys susilaukė tiek daug pagyrų. Prisidedu prie jų. Ir rekomenduoju.

Beje, kaip ir pats Beigbederis, labai nusivilčiau, jei ši istorija nebūtų buvusi tikra.

* „Paklausta, ar jos ekstravagantiškiausi atsiminimai yra faktai ar fikcija, Diana Vreeland atsakė: „Tai - fakcija.““