Beata Tiškevič „Vyvenimas“

Nežinau, kaip kalbėti apie šią knygą. Turbūt nebūčiau jos dar perskaičiusi (nemeluosiu, visai ne turbūt), bet kadangi pasiskolinau iš draugės, kuri kol kas neturi jai laiko, buvau įsipareigojusi. Vakar, galvoju, atsiversiu, pažiūrėsiu, ar bus įdomu. Ir nejučia perskaičiau pusę per vos keletą valandų. Šiandien pabaigiau. Skaitosi taip lengvai, nereikia jokių pastangų.

Apie pačią autorę kalbėti tikriausiai nereikia. Manau, kad kiekvienas Lietuvoje žino jos vardą ir tai vienas tų žmonių, kuriuos arba mėgsti, arba ne. Per viduriuką tiesiog nėra. Aš prie tų mėgstančių jau buvau, bet žinau, kad jų dar padaugėjo, kai perskaitė jos knygą.

Pirmoji Beatos knyga (kas leidžia suprasti, kad tikrai ne paskutinė) - apie save. Atrodo, tema paprasta, bet skaitydama ėmiau galvoti: „O ką aš apie save parašyčiau?“ Ir galvoje tuo metu lėkštėmis grojo beždžionėlė. Jokiais būdais nesakau, kad kiekvienam, norinčiam rašyti apie save, reikia išjausti tuos dalykus, kokius jautė Beata. Tikrai ne, ir geriau, kad ne. Kiekvieno gyvenimas savitas. Bet manau, kad tik tokį gyvenimą verta aprašyti.

Kodėl?

Todėl, kad kitas skaitydamas ir patirdamas kažką panašaus, galbūt galės nuo to išsivaduoti. Man tikrai labai nuoširdžiai sunku patikėti, kad žmogus, su kuriuo esame beveik bendraamžiai, gali būti patyręs ir išjautęs tiek, kiek Beata. Ir skaitant man dažniausiai buvo jos gaila. Ne tokiu gailesčiu, kai linguoji galva ir atseit suprantančiu žvilgsniu bandai paguosti, bet taip, kad tiesiog norisi apkabinti ir pabūti, kol bus geriau. Kad ir kiek tai truktų. Ši knyga tikrai labai svarbi, ypatingai kiekvienam, susidūrusiam ar tebesusiduriančiam su bent viena iš nagrinėjamų temų-patirčių. Pradedant patyčiomis mokykloje, baigiant skyrybomis.

Nors knyga pakankamai slegianti, joje iš tikrųjų nemažai šviesos. Daug kėlimosi, ėjimo į priekį, savo klaidų analizės, pripažinimo, kad labai daug ko nežinai, kad nesi tobulas. Ypatingai patiko tai, kad Beata stengiasi nugalėti savo baimes. Vaje, net ir aš akimirką pagalvojau, kad gal irgi galiu plaukti! Perskaičius šią knygą man atrodo, kad susidūrimas akis į akį su tuo, ko labiausiai bijai, labai skatina judėti pirmyn.

„Vyvenimas“ mano gyvenimo kažkaip ypatingai nepakeis ir perversmo nepadarys. Bet visgi tai puiki knyga. Net negaliu sakyti „kūrinys“, nes tai tiesiog vieno žmogaus gyvenimas, kurio dalelių galime atrasti ir pas save. Kita vertus, argi gyvenimas ir nėra kūrinys?

Simon Beckett „The Restless Dead“

Ačiū XXI amžiui, kad dabar viską galima parsisiųsti iš įvairių pasaulio kampelių. Nes kitaip nepavyktų perskaityti daugiau Becketto šedevrų, kadangi paskutinė lietuviškai išleista jo knyga buvo 2013 m. Per tą laiką jis jau ir šiaip parašė dvi naujas knygas, ir viena iš jų yra penktoji serijos apie Deividą Hanterį dalis. Kita vertus, jau beveik ir su angliškai išleistomis jo knygomis išsisėmiau (liko dar viena neskaityta) - teks iškrapštyti vokiečių kalbos likučius iš smegenų kampučių ir skaityti šia kalba :D

Šioje dalyje sužinome, kad Hanteris likęs nuošalyje, į bylų tyrimus jis mažai tekviečiamas, panašu, kad po keleto nepavykusių „pasirodymų“. Jis dėsto universitete, asmeninis gyvenimas nenusisekęs. Vieną dieną jis sulaukia skambučio, kad yra kviečiamas į kūno iškėlimo operaciją. Planuotas vienos dienos vizitas užsitęsia kur kas ilgiau.

Norėčiau, kad šios knygos apie Hanterį niekada nesibaigtų. Šią dalį rašytojas brandino net 7 metus, ir laukti buvo verta. Tiesiog negalėjau atsiplėšti: skaičiau stovėdama prie viryklės, skaičiau iki nakties, ir vienintelis dalykas, kas privertė eiti miegoti, buvo durianti akis :D Įtampa išlaikyta iki paskutinio puslapio žodžio, kaip visada, net epilogas pateikia staigmenų.

Pasakojimas rutuliojasi lengvai, visada reikia užsidengti tolimesnį puslapį, kad tik neperskaitytum daugiau nei tuo metu reikia. Be itin detalių aprašymų, kaip atrodo suiręs kūnas, kaip atkuriama žmogaus kaulų padėtis ir panašių dalykų, labai užkabina kiekvieno skyriaus pabaiga. Beckett'as turi talentą užbaigti skyrių vienu trumpu sakiniu, kuris taip užkabliuoja, kad nieko kito nebelieka, kaip tik skaityti toliau.

Blackwater žiotys

Nuotaika puikiai kuriama pasirinkus vietovę, kurioje įvykdyti nusikaltimai. Šįkart viskas vyko atšiauriame Essexo kampelyje, kur nuolatos prastas oras, dažni potvyniai ir atoslūgiai, pelkynai, nenuspėjamos vandens srovės, apleisti jūros fortai. Tobulas fonas mįslingiems žmonių dingimams. Žinoma, detektyvų/trilerių kūrėjai turbūt niekad nesirenka saulėtų Havajų, nes būtų tikrai sudėtinga įsijausti į atmosferą, jei bylos tyrėjas lakstytų su šortais po palmėmis. Vis dėlto. Reikia mokėti išnaudoti ir tą niūrų kraštovaizdį. Skaitant, regis, ir pas mus ne taip karšta buvo, o pakėlus akis net buvo keista, kad už lango saulėta vasara.

Apskritai man patinka pats pagrindinis veikėjas. Jį nuolatos persekioja praeities šešėliai, žmogus tarsi atribojamas nuo to, ką geba geriausiai, tačiau kaskart vis randa stiprybės sugrįžti į savo darbą ir daro jį puikiai. Rasdamas naujų įkalčių, ieškodamas sąsajų. Pats Hanteris nėra kažkoks atsiskyręs keistuolis, tačiau nori nenori tam tikri įvykiai formuoja asmenybę. Visgi nė karto (kaip kartais būna su kitais veikėjais) man nėra kilęs noras paimti ir gerai papurtyti šio personažo, kad atsikvošėtų. Kaip tik norisi jį laikyti draugu.

Kaip visada - puikiai suręstas trileris. Žinoma, aš ir vėl neatspėjau, kas žudikas :D Jau žinojau, kad galima tikėtis bet ko, bet vis tiek nepavyko. Iš visų įvykių, kurie vyko šioje knygoje, pasisekė nuspėti tik vieną. Tai tik parodo, kad su Beckett'u ir Hanteriu pašonėje tikrai niekada nenuobodžiausi.

Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“

Šią neapsakomą perskaitytų knygų bado vasarą dar turiu laiko pasitaisyti. Nors skaityklėje - GRRM „Karalių kova“, bet norėjosi kažko kito. Sukau ratais apie savo lentyną, kurioje galybė neskaitytų knygų, gundžiausi net nueiti į biblioteką, bet sustabdžiau save. Ir iš kampelio išsitraukiau knygą, kurią perskaityti norėjau dar tada, kai ją tik buvo ruošiamasi išleisti.

Knygos centre - Edvardas Hirifjelis. 23-ejų vaikinas, augantis ūkyje kartu su seneliu, padedantis jam auginti bulves ir avis. Kai buvo trejų, jo tėvai žuvo Prancūzijoje, o Edvardas aptiktas visai kitoje vietovėje tik po keturių dienų. Kas ten įvyko, kodėl ir kaip - daugybė klausimų kankina jauną vaikiną, o po senelio mirties jų atsiranda dar daugiau. Jis nusprendžia išvykti ieškoti tiesos ir sužinoti savo šeimos istoriją.

Sunku apie tokią atšiaurumu dvelkiančią knygą kalbėti tokią karštą vasaros dieną. Būtent - iš puslapių jaučiasi kiekvienas nukritęs lietaus lašas, kiekvienas vėjo gūsis. Autorius taip įtaigiai viską nupasakoja, kad įsiskaitai ir nebepavyksta išsipančioti iš knygos gniaužtų. Pradžia lėtoka, bet tai man labai patinka. Nors tiek aš toje Skandinavijoje tebuvusi, bet iš knygos puslapių, atrodo, gali puikiai pažinti jos žmones. Mažas miestelis, keistas jaunuolis, senelis, karo metais kovojęs vokiečių pusėje, mažai kalbama, tik žiūrima ir galvojama. Atmosfera paslaptims saugoti puiki, nes niekas labai ir neklausinės.

Paslapčių čia gausu kaip niekad. Norėdamas sužinoti, kas tiksliai atsitiko tais 1971-aisiais, kai jis neteko abiejų savo tėvų, Edvardas nusikapsto iki amžiaus pradžios, istorijos, siekiančios 1916 m. įvykusį Somės mūšį. Taip, knygoje nemažai ir istorinio konteksto, deja, nežinau, kiek jis tikslus, bet skaityti tikrai įdomu.

O užvis gražiausia yra medžio elementai, lydintys skaitytoją visos kelionės su Edvardu metu. Tam čia skiriama daug vietos. Ir tik negalvokit, kad tai kažkokie nuobodūs medžių aprašymai, ne. Tai ypatingi riešutmedžio raštai, besikeičiantys bręstant medžiui, kiekvienąkart skirtingi, pakreipus tam tikra puse. Supranti, kad žmogus nuo medžio daug nesiskiria.

Knyga puiki. Ne veltui Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos buvo įtraukta į vertingiausių 2017-ųjų verstinių knygų sąrašą. Nors tai ir ne vienadienis vasaros romanas, tačiau susiskaitė taip pat greitai (realiai, pradėjusi ryte, vakare jau būčiau pabaigusi). Ir po savęs paliko pėdsaką. Stiprų pasitvirtinimą, kad niekada nereikia pamiršti savo šaknų. Skaitykite. Tiek šeimos istorijų gerbėjai, tiek detektyvų mėgėjai.