Santrauka 2018

Oi, tie metai bėga kaip pasiutę. Čia pradedi vienus iššūkius, o jau, žiūrėk, reikia daryti apžvalgą, kaip sekėsi juos vykdyti... Dažniausiai man sekasi taip pusėtinai, labai jau trūksta disciplinos, bet metų pabaigoje vis tiek turiu ką apžvelgti, kad ir kelias knygeles.

Nuotr. iš Pinterest

Visų pirma, šiemet, kaip ir kiekvienais metais, Goodreads'e išsikėliau sau labai žmogišką iššūkį - 20 knygų. Niekad neužsibrėžiu tokių tikslų kaip 80 ar 100 knygų, nes žinau, kad tikrai neįvykdysiu. Gerbiu tuos, kurie perskaito tiek daug knygų per metus, bet man tai nėra siekiamybė. Tai perskaičiau 24 - valio man (iš tiesų tai 26, bet į sąrašą neįtraukiau dviejų jau n-tąjį kartą skaitytų knygų).

Taip pat šiais metais išgyvenu ilgą laukimą. Naujo ir paskutiniojo „Sostų karų“ sezono :D Iki šiol buvau skaičiusi tik dvi pirmąsias knygas, ir tas pačias jau kaži kokiais gūdžiais laikais, tai šiemet va ėmiau ir skaitau visą istoriją nuo pradžių. Tad šiais metais mano sąskaitoje - įveiktos pirmosios keturios „Ledo ir ugnies giesmės“ serijos knygos, t.y. 3120 puslapiai. Tuo tarpu trečioji dalis („Kardų audra“) yra ir storiausia metų knyga, gal ir išvis storiausia kada nors skaityta. Kol kas šios serijos dar neaprašinėjau, liko perskaityti dvi knygas (nelauksiu, kol Martinas parašys paskutines :D), šis iššūkis laukia kitais metais.

2018-aisiais nepamiršau ir savo mėgstamiausio žanro - distopijų. Pastaraisiais metais skaitau jų daugiau ir nuo šiemet jau jaučiu pareigą sukaupti nuosavą distopijų biblioteką. Aš net nemoku paaiškinti, kuo man taip patinka šis žanras. Bet čia yra taip, kaip su Raffaello, Pringles ir tatuiruotėm: kartą pabandai ir nebegali sustot. Tad šiemet atrasta Margaret Atwood ir jos „Tarnaitės pasakojimas“ pastūmėjo distopijas į kitą lygį. Labai patikusi knyga ir absoliučiai sužavėjęs serialas. Beje, Atwood parašė ir šlykščiausią šiais metais skaitytą knygą - „Oriksė ir Griežlys“. Bet kad ir kaip ten būtų, svajoju perskaityti visą MaddAddam trilogiją, kurios dalis yra ši šlykštybė. Paskaitykit, suprasit, apie ką kalbu :D

Dar metų pradžioje perskaičiau vieną ypatingą knygą. Pirmą kartą skaičiau Orhan Pamuk kūrinį „Sniegas“. Knyga tikrai ypatinga, kito žodžio jai apibūdinti nėra. Žinau, kad skaitysiu ir daugiau Pamuko.

Kiekvienais metais noriu perskaityti daugiau knygų angliškai. Šiemet visgi vėl apsiribojau viena. Tai savo mylimo Becketto penktąją dalį apie Deividą Hanterį. „The Restless Dead“ nė kiek nenusileidžia ankstesnėms dalims. Džiaugiuosi, kad kitais metais galėsiu perskaityti jau šeštąją, ir truputį liūdžiu, kad leidyklos nesuteikia galimybės skaityti šių nepaprastai puikių detektyvų tiems, kas neskaito anglų kalba.

Ateinančiais metais tikrai angliškai skaitysiu daugiau - aš būčiau ne aš, jei jau nebūčiau prisipirkusi knygų iš Bookdepository :D

Truputis Goodreads statistikos

Šiais metais vietoj to, kad skaityčiau naujas knygas, žinoma, skaičiau ir jau skaitytas - man atrodo, kad nė vieni metai be to neapsieina. Tik nerašiau apie jas, nes tektų tai daryti kasmet. Taip taip, mano mylimas Haris Poteris. Šįkart perskaičiau tik dvi paskutines dalis (atbuline tvarka :D), bet jaučiu, kad ateinančiais perskaitysiu visas 7. Na, ir prisiminiau „Saulėlydžio“ sagą, tai vėl perskaičiau pirmąją dalį :D Matyt, tuo metu reikėjo. Šįkart tiek prisijuokiau iš savęs, kad taip dievinau šią istoriją, nes skaitant dabar, praėjus beveik 10 metų nuo tada, kai skaičiau pirmą kartą, kitaip neįmanoma. Tokie lėkšti dialogai, sakiniuose - jokio grožio. Turbūt pirmąkart pajutau, kaip užaugau net ir knygų skaityme.
2018-aisiais atradau, kad man labai patinka skaityti negrožinę literatūrą! Na, gerai, gal ir anksčiau tai žinojau, bet šiemet mano perskaitytų knygų sąraše jų nugulė daugiau nei anksčiau. Taip pat atsirado noras pirkti daugiau negrožinės literatūros knygų. Manau, kad jos skirtos skaitymui ne vieną kartą, dėl to vertos būti namų bibliotekoje. Tad turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad tikriausiai geriausia metų knyga (kad ir kaip sunku būtų išsirinkti), man šiemet tapo Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Taip, knyga be proto populiari, bet tai mane labai džiugina. Kuo daugiau tokių knygų atsiras top'uose, tuo daugiau mąstančių žmonių mus sups.

Tiesa, šią vasarą prisijungiau ir prie bookstagrammerių bendruomenės, kuri tikrai nemaža! Radau ir bendraminčių, nebūtinai knygų temomis - tas man labiausiai ten ir patinka, kad gali parašyti bet kam ir bet kada, ir apturėti kuo puikiausią pokalbį apie ką tik nori! Jeigu dar nesekate, mielai kviečiu pasekti mane ten - srautas kiek kitoks nei čia, tinklaraštyje.

Ar pasižadėsiu sau kažką kitiems metams? Pora pažadų jau išdėstyta aukščiau, o visi kiti.. Žinoma, vėl nusistatysiu Goodreads iššūkį. Bet ar darysiu kažką konkretaus - nežinau. Kitais metais reikia naujo darbo ir pabaigti rašyti magistro mokslinį darbą - gana rimti dalykai, galintys nepalikti tiek daug laiko skaitymui, kiek norėtųsi. Dar turiu begalinį TBR sąrašą, akis badančią betvarkę lentynose, kur knygos surikiuotos ta tvarka, kokia jas turėčiau skaityti, jau nekalbant apie tai, kad ištisai atsiranda naujų knygų, kurios sudomina. Visų skaitytojų problema ta pati, bet jei būtų tik tokios problemos, tai oi, kaip paprasta būtų gyventi!

Gerų metų, atnešiančių dar daugiau įdomių istorijų, kurios sugulė knygų puslapiuose!

Romas Zabarauskas „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“

Norėjau perskaityti šią knygą nuo tada, kai tik sužinojau, kad tokia bus išleista. Bet man dažnai pavyksta palaukti keletą metų nuo išleidimo - kad ir kokie tie norai stiprūs, TBR sąrašas visada stipresnis :D

Režisieriaus Romo Zabarausko idėja buvo surinkti 99 LGBT+ žmonių istorijas ir sudėti jas į vieną knygą. Labai graži mintis dėl neapvalaus skaičiaus - tai dėl to, kad šimtoji istorija gali būti tavo. Viskas parengta kartu su fotografe Arcana Femina, kurios nuostabūs atsiskleidusių asmenų portretai puošia šią knygą.

Ši knyga nėra skirta ką nors įtikinti. Ji nepakeis jūsų požiūrio, vertybių, įsitikinimų. Ji nežais jūsų jausmais, nesiverš į sąžinę ir nelįs į dūšią.

Romas Zabarauskas

Taip, šios knygos tikriausiai į rankas nepaims tie, kam labiausiai ją reikėtų perskaityti - asmenys, dėl nesuprantamų priežasčių nekenčiantys LGBT+ žmonių, visus negatyvius pasisakymus „argumentuojantys“ neaiškiais paistalais, dažnai net nežinantys, ką apskritai tos keturios raidės reiškia, bet, žinoma, visada jaučiantys norą pasisakyti, kad „nesu prieš, bet...“. Visgi iš to, ką perskaičiau, supratau, kad net pati LGBT+ bendruomenė yra pakankamai susiskaldžiusi, tad knyga reikalinga ir jiems. Nekalbant apie tai, kad jos labai reikia asmenims, tebeieškantiems savosios tapatybės - galbūt kam nors ji padėjo tapti atviresniu sau ir kitiems.

Trumpose istorijose sutalpinta labai daug. Nors pasisakymai ir pakankamai teigiami, vis dėlto visus juos lydi nusivylimas tuo, kuo šiaip jau turėtume džiaugtis ir didžiuotis. Tai savo šalimi. Didžioji dalis davusių interviu negyvena Lietuvoje. Atradę savo tapatybę suprato, kad mūsų šalis jų nenori. Nenori darbščių  ir išsilavinusių žmonių, dirbančių savo šaliai ir visų gerovei. Ir išvažiavo ten, kur buvimas LGBT+ niekam labai nerūpi. Ten jiems nereikia slėptis, gali kurti šeimą, ir nereikia bijoti, kad dėl to, kuo esi, būsi pasmerktas. Pernelyg konservatyvūs įstatymai ir per lėtai besikeičianti visuomenė - tai priverčia išvykti ir tikriausiai niekada nebegrįžti.

Nors tema man ir nėra svetima, visgi taip pat sužinojau daugiau apie trans asmenis, daugiau apie tai, kas slepiasi po pliusu, prirašytu prie LGBT. Apie tai tikrai turėtų būti kalbama daugiau, nes juk pasaulyje egzistuoja ne tik gėjai ir lesbietės.

Labai teisingai yra sakoma, kad bijome to, ko nesuprantame, apie ką nežinome. Na, juk aš, pavyzdžiui, bijau tamsos. Bet iš tikrųjų ne jos, o to, kas joje galimai slypi, kažko, ko nepažįstu ten esant. Taip ir čia - tikiu, kad jei tie, kas taip aršiai nekenčia, bent kažkiek pasidomėtų ir atvertų savo mintis kažkam, ko iki galo galbūt nesupranta, bet pasistengtų tai padaryti, pasaulis būtų šiek tiek gražesnis. Žinoma, nereikia naiviai tikėtis, kad vieną dieną visi ims ir užsikrės tolerancija. Tuo mūsų gyvenimas ir yra nuostabus, kad kiekvienas gali galvoti taip, kaip jam patinka. Bet jei tai daroma garsiai, reikėtų bent jau mokėti pasitelkti rimtus argumentus, neįžeidinėjant ir nekurstant neapykantos. Nes kažkam perskaitytas komentaras gali būti paskutinis.

Beje, šia knyga R. Zabarauskas šiemet pasidalijo su mokyklomis, kurios to norėjo. Manau, tai labai svarbus žingsnis. Ir labai myliu savo mokyklą už tai, kad sutiko turėti tokią knygą savo bibliotekoje :)

Jevgenij Zamiatin „Mes“

Knyga, kurią, manau, galima drąsiai vadinti klasika. O kaip kitaip, kai ji padariusi įtaką iš tikrųjų klasika tituluojamoms knygoms, tokioms kaip Orwell „1984-ieji“, Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ar Bradbury „451 Farenheito“. Manau, nepelnytai mes apie šį Zamiatin romaną žinome mažiau nei reikėtų - aš ir pati išgirdau apie jį gal tik prieš porą metų, nors knyga parašyta... 1920-aisiais! Man truputį neįtikėtina, kad nuo jos parašymo praėjo jau beveik šimtmetis. Taip, šimto metų senumo distopija.

Prieš tūkstančius metų jūsų protėviai Vieningosios Valstybės vardu didvyriškai užvaldė visą Žemės rutulį. <...> Jums lemta uždėti išganingąjį proto jungą kitose planetose gyvenančioms - galimas daiktas, dar gūdžios laisvės sąlygomis - nežinomoms būtybėms. Jei jos nesupras, kad nešame joms tiksliai matematiškai apskaičiuotą laimę, turėsime jėga priversti  jas būti laimingas.

Norint suprasti, kokio tai svarbumo faktas, reikėtų žinoti, kas vyko tais metais (iškart atsiprašau visų istoriją išmanančių žmonių dėl galimų klaidų). Pabandykite susidaryti vaizdinį laikotarpio, kuriame buvo išleista knygelė apie XXVI amžių:

• neseniai baigėsi I Pasaulinis karas;
• pradėta vykdyti prohibicija JAV;
• Prancūzija okupuoja Mėmelį (arba, jei jums labiau patinka, Klaipėdos kraštą);
• Adolfas Hitleris pristato savo partijos programą;
• Tarybų Rusijos armija užima Vilniaus kraštą;
• gimsta tokios asmenybės kaip Jonas Paulius II, Charles Bukowski, Ray Bradbury.

Ir taip, Zamiatin išleidžia distopiją. Nereikia nė sakyti, kad romanas Rusijoje nebuvo išleistas (tai padaryta tik 1988 m.), o autorius, be abejo, sulaikytas.

Romano veikėjai gyvena Vieningojoje Valstybėje, kur visi gyvena absoliučios laimės sąlygomis. Visi gyvena pagal griežtus Valstybės nustatytus grafikus, kuriuos kiekvienas mato Valandalentėje - dienotvarkė sustyguota, tik du kartus per dieną (nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 valandos) per Asmenines Valandas leidžiama veikti ką tik nori. Valstybė įveikė tokias silpnybes kaip Alkis ir Meilė, jų nebėra. Žmonės gyvena stikliniuose namuose, tad tu esi visą laiką stebimas, išskyrus tas valandas, kai pas tave ateina moteris, nešina rožiniu talonu - tada leidžiama užsitraukti rožines užuolaidas. Pagrindinis veikėjas, kuris ir pasakoja mums istoriją, yra inžinierius D-503. Taip, vardai šioje visuomenėje taip pat neegzistuoja. Viskas paremta skaičiais ir matematika, o individuali sąmonė yra laikoma rimta liga, kaip ir susirgimas siela.

Protėviai pajėgdavo kurti tik apimti vadinamųjų įkvėpimo priepuolių - tai mums nežinoma epilepsijos forma.

Neslėpsiu, kad prie rašymo stiliaus reikėjo priprasti. Pradžioje sakiniai lyg ir vientisesni, tačiau, vis keičiantis pagrindiniam veikėjui (jis užrašinėja dienos įvykius), kalba tampa labiau kapota, dažnai sakiniai neužbaigiami. Iš tikrųjų tai atspindi paties D-503 išgyvenimus. Na, pabandykite įsivaizduoti: esate matematikas, jūsų mąstymas paremtas skaičiais, o gyvenime nėra vietos jokiam jausmui (nėra net minčių apie tokią neorganizuotą nesąmonę). Ir staiga pradedate jausti! Atrandate savyje pyktį, gąsdinantį nežinomybės jausmą, meilę - visiškas pasimetimas, visiška priešingybė tam, koks buvote. Tokiomis aplinkybėmis tikrai nebelieka laiko pilnai užbaigtoms mintims. Tad nors ir užtruko, kol prisijaukinau tokį stilių, visgi jis atspindi vidinį sumišimą daug geriau nei kažkokie žodžiai.

Rytoj - kasmet vykstančių Rūpintojo rinkimų diena. Rytoj nesugriaunamos savo laimės tvirtovės raktus mes ir vėl įteiksme Rūpintojui.

Žinoma, tai tikrai neprimena chaotiškų, neorganizuotų senųjų rinkimų, kai - juokas sakyti - net rinkimų rezultatų nežinota iš anksto. <...> Rinkimai teturi simbolinę reikšmę: priminti, kad esame vieningas, galingas milijonaląstis organizmas.

Autoriaus drąsa šitaip kritikuoti Stalino Rusiją negali nežavėti. O kas liūdniausia, kad per šimtą metų kai kuriose valstybėse tai nė kiek nepakito. Net ir dabar nereikia net toli ieškoti tokių šalių pavyzdžių. Tuo man ir patinka distopijos - kad ir kada jos būtų parašytos, visais laikais bus aktualios. Kitos temos gali pasenti, nebetikti šių dienų aktualijoms, bet tik ne tos, kur knygų puslapiuose nugulusios mintys apie tobulas ateities visuomenes. Žmogaus protas yra neįtikėtinas. Net ir Zamiatinas užbaigia savo kūrinį žodžiais: „Nes protas turi nugalėti“, prieš tai akivaizdžiai parodydamas tokio „proto“ trūkumus.

Ar XXVI a., kurį jau taip seniai pavaizdavo Zamiatinas, dar toli? Ar jau čia pat, už kampo? Kiekvienas tikriausiai galime atsakyti skirtingai, nelygu iš kokios perspektyvos pažvelgsime. Visgi labai linkiu niekam to nesulaukti. Geriau gyvenkime šioje neorganizuotoje pirmykštėje būklėje, mūsų taip paprastai ir kartais neatsakingai vadinama laisve.