Yasmina Khadra „Kabulo kregždės“

Ohh.. Jau mane buvo apėmęs tas jausmas, kai perskaitai knygą ir visiškai tingi ją aprašyti.. Bet jau taip tingi, kad net kažkokiu būdu stengiesi pamiršti apie savo blogą. Ir štai ateina ta diena, kai pradeda graužti sąžinė :) Nes gal žmonės pagalvos, kad visai mečiau skaityti :D Ne!

Šią knygą perskaičiau važiuodama į Knygų mugę. Taip, tiesiog kelyje. Net su pasiilsėjimais - taip lengvai skaitoma ji buvo. O ir apimtis nedidelė.

„Kabulo kregždės“ - tai knyga apie moteris, apie jų likimą žiauraus režimo valdomame Afganistane. Pasakojimo centre - dvi skirtingos moterys ir jų vyrai. Vienoje šeimoje pabrėžiamas išsilavinimas - moteris, nebegalinti dirbti advokate, išsimokslinęs vyras, tačiau gyvenantys be galo vargingai, kai neteko viso savo turto. Moteris nepripažįsta burkų, kurios paverčia ją nematoma ir namuose visuomet vaikšto nepridengtu veidu. Kita moteris serga sunkia, nepagydoma liga - dėl to nepatenkintas jos vyras, kuris jaučiasi tarsi įkaitas tokiame gyvenime.

Apskritai man ši knyga buvo liūdna. Visa nuo pradžios iki pabaigos. Rašytojas viską stengėsi perteikti per jausmus ir veikėjų pasirinkimus, ir tai jam puikiai pavyko. Skaitant jaučiasi toks sunkumas, neviltis, apimanti veikėjus. Skaudžiai smelkia supratimas, kad tie žmonės niekur iš miesto, iš šalies nedings, o taip ir nugyvens tiek, kiek jiems skirta, valdant žiauriems talibams. Ir nepaisant tos nevilties, man patiko moterų charakteriai. Nors ten jos neturi jokių teisių, pasirodė, kad visgi jos yra stipresnės už vyrus. Pasiaukojimas, susitaikymas su padėtimi, o ne bėgimas nuo problemų yra jų stiprioji pusė. Jos netgi bando įžiebti vilties kibirkštėlę ten, kur jau, atrodo, nieko nebegalima padaryti.

Apskritai tai mėgstu skaityti visas knygas, kurios susijusios su Afganistanu. Taip jau mūsų šeimoje yra, kad esam arčiau šios šalies nei gali atrodyti. Todėl džiaugiuosi perskaičiusi ir šią knygą, kuri dar šiek tiek praplėtė akiratį. Nėra ji geriausia iš skaitytų, bet tikrai nenuvylė.

Vilniaus Knygų mugė 2014

Šeštadienį buvau Knygų mugėj. Buvo žiauuuuriai faina ir dabar aš baisiai tingiu rašyt ką nors daugiau. Baisiai nepykit ir neteiskit :( Pasakysiu tik tiek, kad dar dabar (ir turbūt ilgai) esu persisėmusi pakilios nuotaikos. Nu nes KNYGOS.
O čia mano šių metų laimikis:

Įrašas knygų bloggeriams!

Sveiki sveiki rašytojai apie knygas! Šis įrašas skirtas būtent jums!

Kažkada mano FB puslapyje netyčia užgimė tokia idėja, kad knygų mugės metu būtų įdomu susitikti su žmogeliais, rašančiais tinklaraščius apie knygas. Ir pamenu, kad ta idėja netgi susilaukė pritarimo ir susidomėjimo! Tai štai, artėjant knygų mylėtojų šventei prisiminiau, kad taip buvo nutikę ir sumąsčiau priminti kitiems.. :)

Tad ar būtų pritariančių? :) Manau, kad į knygų mugę vis tiek dauguma jūsų atvyksite, tai gal pavyktų susiorganizuoti? Siūlyčiau 22 dieną, šeštadienį, nes ir pati tik tą dieną galėčiau, o ir kitiems gal patogu būtų. Palikit savo minteles komentaruose ir žiūrėsim, ką daryti toliau :)

Alvydas Šlepikas „Mano vardas - Marytė“

Vos tik pasirodžius šiai knygai norėjau ją perskaityti. Ir nežinia kodėl, bet užsispyriau ją būtinai turėti savo bibliotekoje. Bet knygynuose neradau. Knygų mugėje ji taip pat jau buvo išpirkta, nors važiavau antrąją jos dieną, ir tikrai ne vakare. Tai kai gavau progą įsigyti bet kokią knygą, iškart griebiau šią.

Knygoje pasakojama apie vilko vaikus. Apie vokiečių vaikus, kurie iš Prūsijos keliaudavo į Lietuvą. Čia jie eidavo į žmonių sodybas, kur tikėdavosi gauti darbo ir užsidirbti maisto, kurį galėtų pargabenti savo badaujančioms šeimoms. Apie visą pokario siaubą, kurį teko patirti niekuo dėtiems žmonėms, apie tamsą, niūrumą, neviltį.

O aš labai dažnai prisimenu - vis galvoju, kaip aš jį pažinsiu, kai mirsiu. Juk ten bus daugybė lavonų, visas dangus pilnas, dabar tiek daug negyvų, na jie bus kaip ir nebe lavonai, bet kai sako, kad štai - mirsi ir atsidursi danguje, o ten susitiksi tėvą, brolį, susitiksi visus savo mylimus žmones - aš netikiu. Juk tarp tų milijonų mirusių žmonių ne aš vienas vaikščiosiu ir šauksiu - tėti, tėti, šauks daugybė kitų vaikų... ir suaugusių...

Tokie štai vaikų pasvarstymai apie tokį paprastą dalyką, kaip prisiminimai apie tėtį.
Knygoje yra tarsi dvi siužetinės linijos - viena apie Heincą, berniuką, kuris iškeliavo į Lietuvą pargabenti maisto šeimai, kita - apie mergaitę Renatę, Prūsijoje likusią su mama ir sesėmis bei jauniausiu broliuku. Abiejų vaikų likimai nepavydėtini. Lietuvoje žmonės gana nenoriai įsileidžia vokietukus į savo namus, sunku gauti darbo, o Prūsijoje kareiviai elgiasi su visais kaip su gyvuliais - apie tai turbūt jau pakankamai žinom ir patys.
Apskritai knyga yra baisiai liūdna ir kupina nevilties. Net kai, rodos, jau pagaliau prašviesėja, ta tamsa slankioja kažkur aplink, taip ir taikydamasi nusileisti ant žmonių, ant likimų. Ir nepaisant to liūdnumo, nuo istorijos neįmanoma atsitraukti. Pati perskaičiau ją vienu prisėdimu - knyga plona, tačiau joje pasakyta tiek daug. Labai patiko Šlepiko rašymo stilius. Visas baisumas perteiktas taip poetiškai, kad turbūt ir nenorėdamas pajustum tai, ką jaučia knygos veikėjai. Skaitant labai sunku suvokti, kad čia nėra nieko išgalvoto, kad čia sudėti „vilko vaikų“ atsiminimai. Sunku, nesinori, bet vis tiek supranti ir įsijauti. Tikrai sukrečianti knyga.

Vaikas labai geras, bet mirštam badu, mirštam, nėra kaip gyventi, kaip man mažuosius vaikus išmaitint, imk, pone, sūnelį, paimk, tik pusmaišio bulvių už jį prašau, tik pusmaišio bulvių...

Suprantat, apie ką aš? Kai turguje motina bando parduoti savo sūnų už pusę maišo bulvių..

Haruki Murakami „Dansu dansu dansu“

Perskaičiusi Avį dar nepasisotinau Murakamiu, tai nusprendžiau, kad reikia paimti dar vieną jo knygą. Dansu dansu yra lyg ir Avies medžioklės tęsinys, nors Žiurkės trilogijai ir nepriskiriama. Ir aš ją jau esu skaičiusi - tai pirmoji Murakami knyga, kurią perskaičiau visą, ir dėl jos aš jį įsimylėjau :) Bet skaičiau ją taip, lyg skaityčiau pirmą kartą. Žinoma, atsiminiau kai kuriuos įvykius, bet vis tiek viskas buvo beveik nauja. Ir taip supratau, kad Murakami knygas gali skaityti ne kartą, nes jos tokios ypatingos, kad kaskart gali būti kaip naujos :)

Nuo įvykių medžiojant Avį praėjo ketveri metai. Tačiau pagrindinis „Dansu dansu dansu“ veikėjas niekaip neišsivaduoja iš sapnų apie „Delfino“ viešbutį, jis jaučia, kad draugė, taip paslaptingai dingusi, šaukiasi jo ir nusprendžia nukeliauti į Saporą, atgal į viešbutį, kuriame tikisi rasti visus atsakymus. Žinoma, nieko tokio jis ten neranda. Viešbutis visiškai atsinaujinęs, nė neprimena to vargano pastatėlio, kuriame buvo apsistojęs vyriškis. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Nauji sutikti žmonės, su kuriais yra susijęs pagrindinis veikėjas, Žmogaus Avies perspėjimai ir šokis, šokis, šokis..

Karas tikrai ateis, nėra ko abejoti. Įsidėmėk mano žodžius. Negali pasitikėti žmonėmis. Iš to nieko gero. Jie vis viena tave užmuš. Jie užmuš vienas kitą. Jie užmuš visus.

Ech, ir vėl nežinau, nuo ko pradėti liaupsinti knygą.. Iš tikrųjų tai turbūt tepasakysiu tiek, kad viskas man čia labai patiko. Dėl vieno dalyko netgi pasijutau itin artima su pagrindiniu veikėju. Jis visada vežiojasi su savimi knygų! Kur nors toliau keliaudamas pasiima net kelias. Oi, kaip man patiko, kad ne kartą paminėta ši vyriškio meilė knygoms. Dar labiau mėgstu už tai Murakami, na, kad sukūrė tokį veikėją - knygų mylėtoją.

Romano veiksmas, atrodo, visai neypatingas. Negali sakyti, kad knyga būtų niekinė, jei ją būtų parašęs kažkas kitas, o ne Murakami. Bet tikrai būtų mažiau įdomi. Nes dabar vis dėlto pasakojimas užburia. Savo (ne)paprastumu. Veikėjas (taip vadinu todėl, kad jis, aišku, šioje knygoje neturi vardo) plaukia pasroviui, daro taip, kaip jam ir liepė Žmogus Avis - šoka, per daug negalvodamas. Ir tik atsitiktinumų dėka visa, kas jį kankina, sujungia į visumą. Noriu tikėti, kad jis pagaliau atranda savo laimę ir gali gyventi kaip paprastas žmogus - nors toks, žinoma, jis niekada nebuvo ir nebus.

Tiesa, pastebėjau ten dar vieną dalyką, kuris privertė sukikenti. Knygoje yra veikėjas Hiraku Makimura. Jis yra rašytojas, tačiau be talento. Parašęs keletą romanų jis tapo žinomas, tačiau po vedybų pradėjo rašyti niekalus, o kai jų niekas nepirko, staiga visiškai pakeitė stilių ir tapo avangardo atstovu. Sakoma, kad ir toliau niekas negalėjo suprasti, apie ką jis rašo :) „Jam pavyko palenkti kelis kritikus apmirusiomis smegenimis“, tačiau ir jiems Makimura tuoj nusibodo. Kas čia tokio juokingo? Taip išdėtas į šuns dienas vargšas rašytojas, kurio vardo ir pavardės raides perkeitus vietomis gaunasi Haruki Murakami - nesudėtinga anagrama :) Įdomus sprendimas taip pašiepiančiai pavaizduoti rašytoją.

Tai tiek skiedalų ir nieko aiškaus :) Dabar Murakami dėsiu į šalį, reikia truputį apvirškinti jo parašytus dalykus. Bet turbūt jau neilgai trukus vėl jo pasiilgsiu :)

Haruki Murakami „Avies medžioklė“

Tai ką, jau ketvirtus metus pradedu su savo numylėtuoju Murakamiu :)) Nežinau, ką darysiu, kai nebebus jo knygų. Turbūt skaitysiu visas iš naujo, nes tikrai labai gera yra turėti tradiciją pradėti metus skaitant jo kūrinius. O šią pasirinkau todėl, kad jau net gėda kam nors pasakyt, kad nesu skaičiusi Avies :D

Pagrindinis knygos veikėjas gyvena patį paprasčiausią išsiskyrusio vyriškio gyvenimą. Kol negauna laiškų iš savo draugo Žiurkės. Kol nepanaudoja jo siųstos nuotraukos reklaminiame lankstinuke. Tuomet sulaukia keisto skambučio, susitinka su Sekretoriumi ir gauna užduotį, kurią įvykdyti turi per mėnesį. Reikia žūtbūt surasti Avį.

Nesinori nieko daug pasakoti, nors šioje knygoje siužetas pakankamai aiškus ir papasakojamas. Nes kai kuriose knygose aš ir pati susipainioju :)

(šitoje vietoje turėjo būti citata iš knygos. bet knygą aš atidaviau į biblioteką, taip ir nepersirašiusi tų sakinių, kuriais norėjau pasidalinti - labai gudru)

Jau taip baisiai buvau pasiilgusi Murakamio! To jo stiliaus, užburiančios istorijos ir mistikos. Ką čia daug ir kalbėti, knyga tikrai puiki. Beveik visą laiką išlaikoma įtampa, tačiau veiksmas toks.. plaukiantis. Tos tikros detektyvinės įtampos nejusti, tačiau visgi pasistengta sumazgyti kuo daugiau dalykų, todėl skaitant nuolatos ir galvoji: kam reikia tos Avies? kas yra Žmogus Avis? kur blaškosi Žiurkė? ar apskritai Avis egzistuoja? Na, ir panašiai.

Vargšas pagrindinis veikėjas, bandantis išnarplioti šias mįsles! Taip man gaila jo buvo, kad tiek vargti turi.. Todėl vargau kartu - regis, skaitant Murakami knygas pavyksta taip susitapatinti su veikėju, kad imi galvoti kaip jis, o gal ir kažkaip kitaip, kad tik jam padėtum.

(čia turbūt turėjo būti dar viena citata, nes užsirašiusi turiu du puslapius, kuriuose buvo man patikę sakiniai. sakau sakiniai, nes citata - vos ne visa pastraipa. o gal ir visa)

Be abejo, neapsieita čia ir be kitų Murakami dalykėlių: ausų, kačių ir džiazo muzikos. Atradusi tas vietas knygoje visada šypsausi, nes jaučiuosi taip, lyg būčiau susitikusi su senu geru draugu :)

O, ir pagrindinis veikėjas visų savo nuotykių metu skaitė Šerloko Holmso nuotykius - net aš užsimaniau perskaityti ir įsirašiau į savo sąrašą. Man patinka, kad Murakami knygose galima atrasti tokių dalykų - knygų ar muzikos - kuriuos visada norisi paskaityti/paklausyti, žodžiu, praturtina visaip, kaip tik išgali.

Dar derėtų paminėti, kad šią knygą buvau pradėjusi skaityti gal dešimtoj klasėj. Įveikiau pusę, gal mažiau, ir numečiau. Nes nepatiko. Nepatiko. Nežinau, kaip mane tada dar žemelė nešiojo :D Džiaugiuosi kažkada vėliau atradusi Murakami iš naujo, džiaugiuosi, kad nepabijojau dar kartą pabandyti jį skaityti, nes štai dabar galiu susikelti sau šilčiausius jausmus skaitydama jo knygas :)

16-tieji skaitymo metai*

Aš jau buvau nusprendusi, kad nedarysiu jokios apžvalgos. Ir pernai taip pat buvau sumąsčiusi. Ir ką, šįkart jau pačią smalsumas sugriebė, kad kaip čia taip nutiko, kad sugebėjau perskaityti gerokai daugiau knygų nei ankstesniais metais! O kad viena nesikankinčiau su šiuo klausimu, tai tam puikiai pasitarnaus metų apžvalga :)

Nežinau net nuo ko pradėti. Atrodo, kad šiemet nebuvo tokios knygos, apie kurią pagalvojus iškart galėčiau pasakyti: „Va, čia yra mano metų knyga!“ Bet keletą kartų peržvelgusi savo perskaitytų knygų sąrašą supratau, kad varžytis dėl šio titulo galėtų net kelios :) Na, gal ir ne dėl Metų knygos titulo, bet į įsimintiniausių sąrašiuką tikrai patektų. Viena iš jų - Khaled Hosseini „Bėgantis paskui aitvarą“. Perskaičiusi šią, be galo užsimaniau perskaityti ir kitas šio autoriaus knygas. Manau, kad ne tik jas perskaitysiu, bet ir turėsiu savo lentynoje, nes vieną jau gavau dovanų per Kalėdas :) Kita labai įsiminusi - Haruki Murakami „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“. Ši man tapo geriausia Murakami skaityta knyga, o skaičiau jų jau nemažai. Nežinau, kas perspjaus :)) Dar viena - John Green „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. Tai vienintelė knyga per visą mano skaitymo istoriją, taip baisingai pravirkdžiusi. Taip, kad nemačiau nei raidžių per ašaras, nei išvis aplinkinio pasaulio. Nežmoniškai laukiu ekranizacijos ir tikiuosi, kad ji nebus labai bloga. Ir dar viena knyga įsimintiniausių sąraše - tai paskutinė šiais metais perskaityta Rutos Sepecio „Tarp pilkų debesų“. Ji vis dar neiškrenta man iš galvos, išties puiki knyga.

Didžiausiu metų atradimu tapo Simon Beckett ir jo detektyvai apie Deividą Hanterį. Tokie ir turi būti detektyvai! Tokie.. tobuli. Jau turbūt esat supratę tai iš mano įrašų apie jo perskaitytas knygas, pradedant „Mirties chemija“ ir baigiant „Kapo šauksmu“. Nė viena nebuvo blogesnė už praėjusią. Man jos visos be išimties pagreitina pulsą taip, kad jau galima pajusti tvinksinčias gyslas.

Dar viena knygų serija, kuri mane užbūrė, tai Suzanne Collins „Bado žaidynių“ trilogija. Pirmąją knygą paskaičiau tik po to, kai pažiūrėjau filmą - tai įvyksta tikrai retai. Bet visai nesigailiu, man atrodo, kad čia viena tų serijų, kurias galėčiau skaityti ne vieną kartą.

Taip pat šiemet pagaliau susipažinau su Jodi Picoult. Panorėjau perskaityti ir daugiau jos knygų, nes nors ir kepamos gana dažnai, tačiau rašo įdomiai ir apie įdomius dalykus.

Tiesa, šiemet labai džiaugiuosi savimi dėl to, kad sugebėjau įveikti Knygų iššūkį :) Ir net ne paskutinę dieną! Nesigailiu nė vienos knygos, kurią perskaičiau, visos jos buvo savaip įdomios, net jei kuri ir patiko mažiau. Svarbiausia buvo įveikti - vieną mėnesį net ir knygą laimėjau! Na tai ar gali būti kas nors dar negerai :)


A, o jei apie tuos skaičius, kurie privertė stabtelti ir pagalvoti.. Kiekvienais metais perskaitydavau apie 25 knygas. Šiemet gerokai perspjoviau save ir jų sąraše atsidūrė jau 35. Vėlgi, palyginus su kitais skaitytojais, nėra čia tiek ir daug. Bet aš pati save nudžiuginau taip gerokai ūgtelėjusiu skaičiumi. Ir tikrai pamenu, kad buvo tokių skaitadienių, kad per dieną neperskaityti knygos būdavo tiesiog sarmata :) O dabar jau norėčiau ir dar daugiau knygų perskaityti, tai tikriausiai pasidarysiu sau kokį asmeninį iššūkį ir pažiūrėsiu, ar pavyks. Nors daug maloniau save taip netikėtai nustebinti, kaip nutiko šiemet :D

O naujaisiais metais nežadėsiu visokių įmantrių dalykų, tik vieną vienintelį - pagaliau pradėti dėti įrašuose normalias lietuviškas kabutes, nes jau pačiai gėda, kad patingiu suspaudyt klavišų kombinaciją :D

____
* nes skaitau jau tiek  metų :))

Ruta Sepetys "Tarp pilkų debesų"

Taip ilgai norėjau perskaityti šią knygą, taip ilgai ji gulėjo mano lentynoje, kad pagaliau susiruošiau ją perskaityti. Ir.. vaje, kur aš buvau anksčiau?!

"Tarp pilkų debesų" - romanas apie trėmimus į Sibirą. Knygoje viskas apie tai pasakojama šešiolikmetės Linos akimis. Vieną naktį į jų namus įsiveržia enkavėdistai, liepia susirinkti daiktus ir išveža Liną, jos brolį Joną ir mamą. Suvaryti į gyvulinius vagonus žmonės keliauja į nežinią.

Niekad anksčiau nebuvau skaičiusi knygų apie tremtį. Ir galvoju, kad net ir dabar nenorėčiau. Nes ši man buvo tobula. Autorė labai paprastai, bet įtaigiai pavaizdavo tremtinių išgyvenimus. Įdomu tai, kad viską pasakoja 16-metė. Viską, ką matė keliaudama į Sibirą, Lina užrašinėjo ir piešė labiausiai įsiminusius, kraupius vaizdus. Jei kas nors būtų radę jos piešinius, ko gero, be gailesčio būtų sušaudę..  Tačiau merginos stiprybė mane žavėjo. Kai atrodė, kad nebegali būti blogiau, ji vis tiek atrasdavo ką nors, dėl ko reikia kabintis į gyvenimą ir neprarasti vilties.

O NKVD pareigūnai.. Man išties buvo bjauru skaityti, kaip jie elgdavosi su niekuo dėtais žmonėmis - juk visi jie buvo išvežti tik todėl, kad buvo išsilavinę ir protingi žmonės. Keiksmai, žiaurumas, betikslis smurtas, bandymas įvaryti baimę, badas - tai buvo tai, kas lydėjo žmones diena iš dienos. Tačiau žavėjo lietuvių sugebėjimas jausti bendrystę net tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Jie padėdavo vienas kitam, kiekvienas rizikavo įkliūti ir būti nubaustas už pavogtą bulvę ar malką, tačiau vis tiek kaip išgalėdami kabinosi į gyvenimą. Ypač tie, kurie buvo nugabenti iki Laptevų jūros.

Rekomenduoju. Man šiek tiek sudėtinga išsakyti viską, ką išgyvenau skaitydama šį romaną. Vis galvojau, kad būtų puiku, jei kas nors pastatytų filmą pagal šią knygą. Ir šiandien užtikau vasarą parašytą straipsnį, kad teisės statyti filmą jau yra nupirktos, tad YAY! Belieka tikėtis, kad jis bus bent perpus toks geras kaip knyga.

Liutauras Degėsys "Prisiminimų prisiminimai"

Et, kažkaip aptingau aprašinėti knygas.. Ir aptingau, ir laiką, deja, ne kibirais semiu. Praėjo visos šventės, sesijos, tai galima vieną vakarą prisėsti ir papasakoti, ką naujo perskaičiau. Nebūčiau net perskaičius, jei ne ligoninė - ačiū jai :D

O "Prisiminimų prisiminimai" - esė knyga. Iš tikrųjų Degėsio anksčiau nebuvau net lietusi, tačiau draugė labai išgyrė, jai patiko, tai nusprendžiau ir aš paskaityti. Knygoje gausu pamąstymų apie gyvenimą, valdžią. Man itin patiko tai, kad šie esė kupini ironijos, tačiau tokios gražios ir jaukios. Pavyzdžiui, Parulskio ironija yra kandi (ji man irgi baisiai patinka), o Degėsio - gražiai pajuokianti. Tikrai nerandu kitokio žodžio.
Dar prie patikimo - nes taip, man ši knyga patiko ir labai greit susiskaitė - prisidėjo ir tai, kad šios knygos nuostabus leidimas. Ir viršelis, ir piešinukai kiekvieno skyrelio pradžioj, ir net šriftas. Alma littera tikrai pasistengė, kad būtų malonu laikyti knygą rankose.
Na, o jei norit plačiau sužinoti apie dalykus, apie kuriuos čia rašoma, tai teks patiems paskaityti. Matot, labai sunku nupasakoti tai, kas rašoma esė knygose.. Su ta intencija ir rekomenduoju perskaityti patiems - neturėtumėt nusivilti :)

George R.R. Martin "Ledo ir ugnies giesmė. Karalių kova"

Štai taip, dabar jau ir aš supratau, ką reiškia darbas ir kaip grįžus iš jo nieko nebesinori. Net skaityti. Dėl to su šia knyga užtrukau visą amžinybę, nors galėjau perskaityt gal dešimt kartų greičiau. Visa laimė, kad buvo net darbe tokių akimirkų, kai galėjau skaityti :) Tai mane ir išgelbėjo.

Antrojoje Ledo ir ugnies giesmės knygoje prasideda įnirtinga kova dėl Geležinio sosto. Dabar jame sėdi trylikametis Džofris, tačiau sostą atsikovoti nori ir karalius Stanis, ir jo brolis Renlis, ir Drakonų motina Daneiris, iš Šiaurės atkeliauja Robas su kariuomene.. Žodžiu, daug kruvinų kovų, dar daugiau mirčių ir intrigų.

Knygoje, be abejo, viskas vyksta lėtai. Kol kas nors paaiškėja, tol praeina nemažai laiko. Bet man patinka, kai viskas aprašyta taip labai smulkiai. Antro serialo sezono nebelabai pamenu, todėl viską išgyvenau naujai, daug dalykų buvau net pamiršusi. Sujungusi vaizduotę ir tai, ką mačiau seriale, gavau puikų kūrinį!

Kas man nepatiko, tai vertimas. Žinau, kad tikrai esu ne pirma ir ne paskutinė, kuri tuo skundžiasi. Ta prasme.. Kam imti kitą vertėją? O jeigu jau taip nutinka, kad reikia, tai kodėl negalima bent vardų ir vietovardžių išversti taip pat, kaip pirmoje knygoje? Taigi: tvirtai sau pasižadu daugiau lietuviškų šios knygos vertimų neskaitysiu. Man atrodo, kad angliškai bus lengviau susigaudyti negu galvoti, kas per lietuviškas daiktas ten veikia.

Apskritai tai pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau man ima patikti fantastika. Kur čia nepatiks, kai kuriamos tokios knygos, kuriose tas naujas pasaulis tampa toks realus! Tikrai labai labai noriu paskaityti kitas dalis, nes kažkaip jo, laikau save Game of Thrones fane. Manau, kad George tikrai yra žodžio meistras. O kas dedasi jo galvoj.. Na, dėl to ir noriu paskaityti kitas knygas, kad sužinočiau :))