Literatūriniai muziejai

Atostogos jau įgauna pagreitį, o tikram knygų mylėtojui per jas privalu aplankyti bent vieną su literatūra susijusį objektą. Pasaulyje įkurtas ne vienas muziejus, kur galime pasivaikščioti šalia savo mėgstamo rašytojo ar personažo. Tad štai keletas jų.

1. Hanso Kristiano Anderseno muziejus (Odense, Danija)

H.K.Anderseno gimimo vieta

Trečiame pagal dydį Danijos mieste Odense XIX a. gimė visiems puikiai pažįstamas H.K.Andersenas. Praėjus šimtmečiui šiame name buvo įkurtas jo vardo muziejus. Eksponatai pasakoja apie Anderseno gyvenimą nuo pat vaikystės iki mirties. Technologijų dėka dabar muziejuje galima klausytis skaitomų pasakų, vartyti knygas ir t.t.

Įėjimo kaina suaugusiems - 90 kronų (~12 €). vaikams iki 17 m. imtinai - nemokamai.

2. Marko Tveno namai (Hartford, JAV)

Gyvendamas šiame name Markas Tvenas parašė žinomiausius savo kūrinius - Tomo Sojerio nuotykius, Princą ir elgetą, Heklberio Fino nuotykius ir kt. Šiandien šiuose 25-ių kambarių rūmuose veikia muziejus, čia vyksta įvairūs labdaros renginiai. 2012 m. Marko Tveno namai buvo įtraukti į geriausių pasaulyje istorinių namų dešimtuką.

3. Čarlzo Dikenso muziejus (Londonas, D.Britanija)

Čia Dikensas gyveno su savo žmona Katerina, tad lankytojai kviečiami pamatyti kambarius, kuriuose jie priiminėdavo svečius, pietaudavo, namus, kuriuose sukurti tokie kūriniai kaip Oliveris Tvistas. Muziejuje taip pat vyksta renginiai šeimoms, rengiamos parodos, organizuojami pasivaikščiojimai po vietas, kuriose vyko žymiausių rašytojo knygų veiksmas.

Bilietų kainos: suaugusiesiems -  £9 (~ 11€), vaikams nuo 6 iki 16 m. -  £4 (~ 5€).

4. Franco Kafkos muziejus (Praha, Čekija)

2005 m. Prahoje atidaryta ilgalaikė paroda, skirta šiame mieste gimusiam rašytojui. Ji suskirstyta į dvi dalis: Egzistencinę erdvę, kurioje galima geriau suprasti, kaip pats miestas ir supanti aplinka veikė rašytoją, ir Įsivaizduojamą topografiją, kur galima sužinoti, kaip Kafka matė ir kūrė visiškai kitokį nei realybėje savo miesto vaizdą.

Bilieto kaina: suaugusiesiems - 200 kronų (~ 7 €).

5. Džeinės Ostin namų muziejus (Chatawn, D.Britanija)

Šiame name Džeinė Ostin praleido paskutiniuosius 8-erius savo gyvenimo metus. Lankytojai gali apžiūrėti kambarius, sodą, kuriame galima surengti pikniką, taip pat aplankyti interaktyvią parodą.

Bilietų kainos: suaugusiesiems - £8 (~ 10€), vaikams - £4 (~ 5€).

6. Dostojevskio memorialinis muziejus (Sankt Peterburgas, Rusija)

Memorialinis muziejus įrengtas bute, kurį nuo 1878 m. iki savo mirties nuomojosi F.Dostojevskis ir jo šeima. Čia jis parašė Brolius Karamazovus. Prie namo yra ir teatras, kuriame dabar vyksta spektakliai, poezijos skaitymai.

Bilietų kainos: suaugusiesiems - 200 rublių (~ 3€), vaikams 100 rublių (~ 1,5€).

Jojo Moyes „Aš prieš tave“

Uch. Knygą perskaičiau vakar, o ji manyje dar gyva. Tokiais atvejais rašyti būna sunkiausia, nes norisi visiems viską išpliurpti.

Kiek prisimenu, tai Moyes su šia knyga įsiveržė į skaitančių lietuvių gyvenimus jau prieš keletą metų. Tokiais momentais man visada smegenys suveikia taip: neskaitysiu, nes visi skaito. Negaliu sau to paaiškinti, bet taip jau yra. O dar ir pavadinimas nei šioks, nei toks.. Ir viršelis nelabai vilioja.. Žodžiu, stengiuosi visaip išvengti tų psichozių, kol galų gale, kai jau visi būna išnarstę knygas ir autorių gabalėliais, paimu tą knygą, nuo kurios viskas prasidėjo, į rankas. Ir tada pačiai užeina.. Pavyzdžiui, dabar norėčiau būti tos knygos neperskaičiusi, kad galėčiau skaityti dar kartą ir viską patirti pirmą kartą. Nes ji iš tų, kurių paskutinį puslapį užvertus norisi vėl atsiversti pirmąjį.

Knygoje pasakojama apie du visiškai skirtingus gyvenimus gyvenančius jaunuolius. Luisa - keistai besirengianti mergina, netekusi darbo kavinėje ir ieškanti bet kokio kito, kad tik galėtų išmaitinti savo šeimą. Vilas - praeityje ambicingas vaikinas, siekęs karjeros aukštumų, mėgęs ekstremalias pramogas, o dabar prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio ir visiškai priklausomas nuo kitų. Manau, net nereikia sakyti, kad jų gyvenimai susipina taip, kaip nė vienas iki tol nė negalvojo.

Pirmiausia - dalykai, kurie man šioje knygoje nepatiko. Sąrašas - nulinis. Turėčiau pastabų nebent redakcijai, nes akis badė praleistos ar sumakaluotos raidės, be to, įkyriai brukamas žodis „invalidas“. Jis tinkamas nebent ten, kur naudojamas pašaipiai, bet tikrai ne paprastame sakinyje, kaip, pavyzdžiui: „Vilas sėdėjo savo invalido vežimėlyje.“ Taip niekas nesako. (Dar pasitikrinau VLKK puslapyje, kad lyg ir vartotini abu terminai, bet mus mokė, kad yra tik žodis „neįgalumas“, o „invalidas“ turi labiau neigiamą, pajuokiamą reikšmę.)

Kalbos kultūros pamokėlė baigta.

O štai patiko - visa kita, ko nepaminėjau ankstesniojoje pastraipoje. Kietai, ką? Ir galiu tvirtai pasakyti, kad čia ne momentinis debesėlis, kai esi apsvaigęs nuo perskaitytos istorijos. Tą knygą prisiminsiu ir po metų, o tai yra būtent dėl to, kaip paprastai autorė sugebėjo papasakoti tai, kas šiaip jau yra be proto komplikuota. Lengvas ir įtaigus rašymo stilius, humoras, vietomis ir su sarkazmo prieskoniu, padėjo sukurti knygos atmosferą. Kažkokiu būdu ją palengvinti, nes visgi dėl knygos veikėjų situacijos komplikuotumo nuolat jaučiama baimė. 

Taip pat autorei plojimai už du ryškius veikėjus. Tiek plepioji Lu, su visais savo keistumais, optimistiškumu, pasiryžimais ir baimėmis, tiek Vilas - piktas, atžarus, užsisklendęs savyje ir nieko neįsileidžiantis į savo susitraukusį pasaulį. Jie abu manęs nė karto per visą knygą nesupykdė (!), o tai jau laikau dideliu pasiekimu, nes pastebėjau, kad paskutiniu metu knygų veikėjai ir jų poelgiai gana dažnai erzina. Visos istorijos metu iš lėto ir kartais vos pastebimai galima matyti, kaip keičiasi personažai, kokį indėlį į vienas kito gyvenimą įneša. Tiesą sakant, knyga labai žmogiška. Turbūt dėl to knyga privertė ne tik juoktis, bet ir plūduriuoti ašarų upeliuose. O kai pagalvodavau, kad protarpiais Lu ir aš pati (nors šiaip jau niekad negretinu savęs su knygų veikėjais, bet ši yra tokia, kur kitaip neįmanoma) esam šiek tiek panašios, tai ašarų būdavo dar daugiau. Būčiau pasielgusi visiškai taip pat, kaip ir ji.

Na ką. Tai jeigu dar buvo tokių, kaip aš, kurie neskaitė „Aš prieš tave“, tai bėkit į biblioteką ir pasiimkit, ir skaitykit. Ir parašykit komentaruose, kada jūs jau pradėjot ašaroti :) Rekomenduoju šią knygą apie (ne)galią, pasirinkimo laisvę, pokyčius ir (ne)susitaikymą. Ir, žinoma, apie meilę. Be jos - nė žingsnio.

Mario Vargas Llosa „Bjaurios mergiotės išdaigos“

Prisiminiau savo šių metų iššūkį ir dar prieš mėnesį pasiėmiau knygą iš bibliotekos (hehe), nes namie neturėjau nieko, ką būtų parašę Pietų Amerikos autoriai. Prieš tai pasinaudojau paieška ir nusprendžiau, kad būtent Llosa bus puikus autorius skaitymui, nes, be mano vienintelio kriterijaus (tautybės), jis 2010 m. dar ir gavo Nobelio premiją. Žodžiu, rimtas dėdė :)

Knygoje pasakojama vieno žmogaus, peruiečio Rikardo Somokursijaus, meilės istorija, trunkanti daugiau nei 50 metų. Būdamas dar vaikas jis įsimyli mergaitę, kuri bėgant metams tampa jo laime ir nelaime. Jų istorija su ilgomis pertraukomis tęsiasi visą gyvenimą ir rutuliojasi svarbių pasaulio įvykių kontekste: Kubos revoliucija, gerilja Anduose, neramumai 7-to dešimtmečio Paryžiuje, „Bitlų“ ir popkultūros iškilimas Londone bei komunizmo griūtis.

Būtent tai man šioje knygoje patiko - daugiakultūriškumas ir vis besikeičianti aplinka. Istorijos faktų nėra pergrūsta, o aprašyti jie saikingai, tiek, kiek reikia bendram vaizdui susidaryti. Bet pagalvojau, kad jei būtų kuriamas filmas, tai įdomu būtų jį žiūrėti tiek dėl skirtingų šalių, kuriose vyksta veiksmas, tiek dėl pokyčių, vykusių per tuos 50 metų.
Šiaip jau knyga skaitėsi gana lengvai. Skyriai ilgi, kiekvienas - vis kitam Rikardo gyvenimo etapui, taip ir norisi sužinoti, kas toliau. Skaitytojas gali čia rasti ir daug aistros, ir ne ką mažiau beviltiškumo ar tyro džiaugsmo. O aš vis gailėjau pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, paskui jau pagailo ir tos bjaurios mergiotės. Knygoje daug kartų skaudžiai parodoma, kad pinigai išsvajotos laimės nesuteikia. Gali turėti jų kiek tik nori, bet laimingas gali būti tik tada, kai esi mylimas ir pats myli kitą. O puikybė, išdidumas, abejingumas ir „lipimas kitiems per galvas“ irgi su meile neturi nieko bendro. Vis pasvarstau, kad būna juk taip ir realybėje, ne tik knygose ar filmuose. Kai noras mylėti nugali bet kokį sveiką protą, o galva atsisako mąstyti. Kai žinai, kad kiekvieną kartą išsiskyrimas smogs su vis didesne jėga, darai viską, kad tik jį atitolintum, bet vis tiek visada jis būna netikėtas. Ir naikinantis.

Visgi buvo vienas dalykas, kuris man labai nepatiko. Tai - pavadinimas. Skamba kaip koks pigus skaitalas, visą laiką norėjau jį pakeisti. Net ir tai, kad knygoje labai dažnai buvo naudojamas pasakymas „bjauri mergiotė“, mane šiek tiek erzino. Niekaip nepripratau iki pat pabaigos.

Rekomenduočiau šią knygą, jei esate pasiilgę jausmų, bet nenorite per daug apkrauti savo galvos. Ir vis dėlto tai nėra pigus rašinėlis, o aš pati ateity visai norėčiau paskaityti dar Llosa knygų :)

Ray Bradbury „451 Farenheito“

Vėžlio žingsneliais bandau įgyvendinti savo susikurtą knygų iššūkį. Trečioji knyga, kurią jau senokai norėjau perskaityti, yra Ray Bradbury distopinis romanas „451 Farenheito“. Keistas dalykas - aš dažnai ilgą laiko tarpą noriu perskaityti vieną ar kitą knygą, bet kokiais 9 iš 10 tokių atvejų net nežinau, apie ką toji knyga yra. Bet va noriu ir gana. Ir tik kai jau nusprendžiu, kad va, reikia man skaityti tą knygą, landžioju po internetą ir stengiuosi apie ją kažką sužinoti.

Televizorius rodo „tikrovę“. Tai - tiesioginis ryšys, tai - visi matmenys. Jis tau nurodo ką galvoti ir įspraudžia tai į tave. Imate galvoti, kad tai turi būti teisinga. Jums atrodo, kad jog kitaip būti negali. Jis taip neša tave prie savo paties išvadų, kad protui nebelieka laiko protestuoti: „Kokia nesąmonė!“

Tokioje neilgoje knygoje pasakojama apie visuomenę, kurioje gaisrininkų darbas - deginti knygas. Skamba šiurpiai, tiesa? Visa knyga ir yra šiurpi. Mano skaityto leidimo viršelis (kairėje) skelbia, kad tai - klasikinis bestseleris apie cenzūrą. Taigi taigi. Cenzūra tame pasaulyje vykdoma aukščiausiu lygiu - gaisrininkai gauna pranešimą, kad kažkas namuose turi knygų, nuvyksta ten ir sudegina ne tik knygas, bet ir visą namą. Sudegs ir žmogus? Nieko tokio. Kad tikrai tikrai nebeliktų kur nors paslėptų knygų.

Ši knyga šiek tiek priminė garsiuosius mylimuosius Orwell'o „1984-uosius“ - tikslas yra padaryti taip, kad žmonės patys nemąstytų, o tik gautų sukramtytą produktą. Nereikia nė sakyti, kad ir šiandieniniame pasaulyje yra tokių pavyzdžių, ir visada bus. Man pačiai asmeniškai yra labai nejauku, kai visos tos distopijos, utopijos, parašytos dar tada, kai nė manęs, nė mano tėvų nebuvo gyvų, yra ne kas kita, kaip realybė. Aukščiau paryškinta citata labai tiksliai apibūdina dabartinę mūsų visuomenę - ir pati internete dažnai (deja, kartais ir realybėje) susiduriu su žmonėmis, kuriems smagiausia vakaro pramoga yra aptarti (beje, su minia bendraminčių), ką rodė, pavyzdžiui, per „TV pagalbą“, kaip tas ar anas galėjo pasakyti, pasirodyti per televiziją. Kas parodoma per televizorių, tas yra neginčijama tiesa, nes tik taip ir ne kitaip gali būti. Gal ir atsiranda kokia mintelė, kad na, gal ne visi žmonės tokie, bet nee, juk rodo per televiziją, tai turi, privalo būti tiesa! Bet koks kitaip mąstantis žmogus, bandantis įnešti logikos į gyvenimą, yra sutrypiamas, pašalinamas, nes bandos jausmas nugali.

Tai va maždaug apie tai yra ši knyga. Būtent dėl suvokimo, kad viskas, kas aprašyta, vyksta šiais laikais (gal ne tokia tiesiogine prasme, bet vis tiek), ir buvo baisu ir nejauku skaityti. Skaitant tokias knygas kyla natūralus pasipriešinimas visiems ten aprašomiems dalykams ir norisi mąstyti, mąstyti, mąstyti.

Pirmojo knygos leidimo viršelis

Gal kiek ir ironiška, bet pats kūrinys, nuo pasirodymo, ne kartą buvo uždraustas ir cenzūruotas. Vienas paskutinių tokių protestų prieš šią knygą įvyko, atrodo, visai neseniai - 2006-aisiais. Tad drąsiai galima sakyti, kad tai, apie ką rašo R.Bradbury yra ir bus aktualu visais laikais.

Beje, pagal knygą yra sukurtas ir filmas, kurio dar nežiūrėjau, bet, manau, kad drąsiai galima įsirašyti jį į „Noriu pažiūrėti“ sąrašą.

Ar rekomenduoju knygą? Taip, be abejo. Gal ji ir nėra tokia stipri kaip 1984-ieji, bet skaityti tikrai verta. O skaitant ir pamąstyti.

Gillian Flynn „Dingusi“

Na, tikiuosi, kad nepraeis man šitie skaitadieniai ir toliau taip puikiai irsiuosi tolyn su perskaitytomis knygomis. Paskutinioji perskaityta - puikus psichologinis trileris „Dingusi“, pagal kurią 2014 m. pasirodė ir filmas.

Knygoje pasakojama apie dingusią žmoną. Ryte ji dar yra namie, o po keleto valandų - bum ir dingsta. Eimė - graži, visų mėgiama moteris, tačiau jos santuoka su Niku yra gerokai pašlijusi. Todėl ne itin dideliame mieste (o greitai - ir visoje Amerikoje) netrunka įsigalėti viena vienintelė tiesa - Nikas yra žmonos žudikas. Eimės paliktos užuominos, kurias ji palieka kasmet per vestuvių metines, policijai tik padeda įrodyti, kad vyras tikrai nužudė savo nuostabiąją žmoną.

Och, šios knygos siužetas išties puikiai susuktas. Tarsi labai geras filmas, viskas tiksliai, be jokių klaidelių ar menkiausių neaiškumų. Detektyvu pavadinti šią knygą būtų per silpna, bet mėgstu tokius supainiotus siužetus, kur labai ilgai neaišku, kas, kur ir kada. Skaityti nėra sudėtinga, priešingai - kai taip įdomu, tai ir plaukia viskas, norisi versti puslapį po puslapio. Išnyksta visi žmogiškieji poreikiai (maistas, tualetas), nes tik skaitai ir nenori sustoti. Tikrai tokią įtraukiančią knygą jau senokai skaičiau. Tiesa, pabaigos norėjosi kiek kitokios, na, bet juk ne aš rašau knygą, tai gerai ir tokia.

Patiko įtaigūs veikėjai. Manau, čia didelis autorės nuopelnas, kai sugebi tų veikėjų nekęsti, mylėti, šlykštėtis ir net bijoti. Tokiose knygose man bene labiausiai patinka, kai toks įspūdis kinta - vienas veikėjas per visą knygą gali sukelti visus šiuos jausmus, ir dar daugiau. Na, o jeigu palieki su atvertais žabtais nuo tokių variacijų, tai dar geriau.

Šiaip jau filmų iškart perskaičiusi knygą nežiūriu. Palaukiu bent jau savaitę, kad būtų pasimiršusios detalės - tada filmą stebėti daug maloniau. Tai šįkart neištvėriau - pažiūrėjau jau kitą dieną. Ir tik du kartus per visą filmą leptelėjau, kad knygoj taip nebuvo. O gal tris. Na, esmės tai nesudaro. Svarbiausia, kad filmas tikrai labai tikslus, puikiai parinkti aktoriai. Įtampą begalingai gerai kūrė muzika - visa laimė, kad žiūrėjau ne viena, nes būčiau turbūt neištvėrus ir būtų tekę miegoti prie įjungtos šviesos :)

Tad šįkart tarp filmo ir knygos dedu lygybės ženklą (tokius kartus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų).

Rekomenduoju ir skaityti, ir žiūrėti. Bet pirmiau skaitykit. Labai tikiu, kad nenusivilsit.

Rasa Aškinytė „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“

Nežinau, pastebėjote ar ne, bet aprašiusi keletą įvairių iššūkių nusprendžiau susidaryti sau tinkamiausią - kai kurias patikusias „užduotis“ pasiskolinau iš jau sukurtų iššūkių, kai kurias susigalvojau pati. Stengiausi sąrašo per daug neišplėsti, kad būtų malonu pačiai jį įveikti. Tiesa, dar nesugalvojau, ką sau pasidovanosiu už įveiktą iššūkį, bet tikriausiai tai bus dar viena knyga.

Tad pirmoji, kuri slepiasi po „knyga, laimėjusia premiją“, yra 2014-ųjų metų knyga.

Kai daug kas įrodinėja, nesvarbu ką, visi patiki.

Ši knyga yra apie..žmogų. Kolegėms iš choro daviau pasklaidyti, tai sakė, kad iš anotacijos nieko nesuprato, apie ką ta knyga. Na, iš anotacijos ir nesuprasi čia, deja. Skaitant iš tiesų irgi nėra taip lengva. Atrodo, viskas plaukia išorėje, nieko pernelyg giliai nenagrinėjant. Bet, žinoma, taip nėra.

Visgi, kaip ten bebūtų, šios knygos pagrindinis veikėjas mane nenusakomai erzino. Kartais prajuokino, bet dažniau erzino. Seniai jau skaičiau tokią knygą, kurios pagrindinis veikėjas (kartu ir pasakotojas) sukeltų tokį nemalonų jausmą. Manau, kad kiekvienas jame pamatytume savo mažesnę ar didesnę dalelę - gal dėl to taip ir erzino. Be abejo, man labai patinka sarkazmas bei ironija knygose - čia to rasite su kaupu. Bet kartais jau net ir to buvo per daug, gal netgi vietomis peraugant į tyčiojimąsi, stereotipų taikymą.

Šiam vyrui iš tiesų nieko nereikia. Ir visgi net jis negali paneigti, kad vienintelis reikalingas žmogui dalykas yra meilė. O visa kita - bus kaip bus.

Man atrodo, kad jei žmonės paklausytų savęs iš šalies, nustotų kalbėti. Niekam nuo to nebūtų blogiau, tiesiog mažiau triukšmo.

Ar rekomenduočiau kitiems? Nesu tikra. Esu tikra tik tuo, kad tikriausiai po kurio laiko tiesiog neprisiminsiu, apie ką čia rašė, ir tiek :)

Haruki Murakami „Vyrai be moterų“

Kaip visada - pirmoji metų knyga yra brangiojo Murakami. Nei daug, nei mažai - jau šešti metai pirmosiomis sausio dienomis draugauju su savo mėgstamu japonų rašytoju.

„Vyrai be moterų“ - antroji mano skaityta Murakami apsakymų knyga.

Kaip visada, apie apsakymų knygas kalbėti yra sunku. Ši talpina šešias istorijas apie įvairaus amžiaus vyrus, kurie vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu neteko mylimųjų. Visi jie bando analizuoti priežastis, kodėl ir kur tos moterys dingo, kaip jie gyveno tuomet ir dabar, kai moterų nebėra (jos nebūtinai mirusios, nesuklyskit. Būdų prarasti moteris yra, ko gero, šimtai).

Haruki Murakami lieka ištikimas savo stiliui. Nors skaitydama galvojau, kad knyga iki skausmo realistiška, bet visgi mistikos, kurią taip mėgstu Murakami kūriniuose, taip pat buvo. Ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet buvo. Skaitinėdama recenzijas radau nuomonių, kad Murakami stovi vietoje. Niekur nebejuda - pasakojimai panašūs vieni į kitus, nerandama nieko naujo ir panašiai. O aš visgi liksiu prie tos nuomonės, kad šis rašytojas gali ir nesikeisti. Būtent tokį jį ir myliu - su vienišais vyrais, mistika, kuri persipina su realybe, katėmis ir ausimis. Beje, šioje knygoje nė karto nebuvo paminėtos moters ausys, kuo, tiesą sakant, tikrai stebėjausi. Tad vienintelis šios knygos minusas tas, kad apsakymai per greitai baigiasi. Tik spėji įsijausti į pasakojimą ir op - pabaiga.

Man ypatingai patiko vienas apsakymas, „Nepriklausomas organas“. Jame pasakojama apie pusamžį daktarą Tokajų, elegantišką vyrą, kuris, dingus mylimai moteriai, mirė iš meilės - tiesiogine tų žodžių prasme. Žmogų, ieškojusį atsakymo į klausimą kas aš esu. Tyliai tikiuosi, kad daktaras jį rado.

Ar rekomenduočiau paskaityti šią knygą? Taip, jei mylite Murakami. O jei dar nieko nesate jo skaitę, o romanai atrodo per ilgi, tuomet irgi puikiai tiks.

Knygų iššūkiai: išsirink vieną ir sau!

Sulig kiekvienų metų pradžia sąmoningai (arba ne) išsikeliame sau naujus iššūkius. Vienas iš jų man visada būna susijęs su skaitymu, dažniausiai jo neįgyvendinu, bet kitais metais vėl keliu, taip vis turėdama savyje vilties :) Manau, kad dauguma skaitytojų šiuo klausimu yra panašūs. Tai kad jums nereiktų ieškoti tų iššūkių interneto platybėse, pamėginsiu sudėti čia keletą rastų - o gal kas nors patiks, gal norėsite išbandyti save.

Iššūkis nr. 1

Pirmasis iššūkis vadinasi Suaugėlių iššūkiu. Manau dėl to, kad jis reikalauja skaityti tikrai rimtas knygas. Asmeniškai aš pati jo tikrai neįveikčiau, nes per metus reikia perskaityti:

* knygą apie istoriją;

* biografiją arba autobiografiją;

* knygą apie įžymybę;

* knygą, dėl kurios reikėtų išlipti iš savo komforto zonos;

* knygą apie santykius;

* knygą apie mokslą;

* knygą apie verslą;

* knygą apie savęs tobulinimą;

* knygą apie religiją/teologiją;

* knygą apie finansus;

* knygą apie meną;

* knygą, kurią reikėjo perskaityti mokykloje, bet taip ir neperskaitei;

* knygą, parašytą kita kalba;

* knygą, kuriai daugiau nei 100 metų;

* knygą, kurios veiksmas vyksta kitoje šalyje;

* knygą, laimėjusią Pulitzerio premiją;

* knygą-klasiką;

* uždraustą knygą;

* knygą apie kalbą/bendravimą;

* knygą apie muziką.

Skamba rimtai, tiesa?

Iššūkis nr. 2

Šis man atrodo visai smagus, nes per metus galima perskaityti visą abėcėlę! :) Smagus, bet visiškai nelengvas.

A - knyga, kurioje vyrauja apokaliptinė tema

B - bestseleris

C - knyga, ant kurios viršelio yra katė

D - dienoraštis

E - knyga, kurios pavadinime yra elemento pavadinimas (manau, kad turima galvoje arba oras/vanduo/žemė/ugnis, arba Mendelejevo lentelė, tad pasirinkimas platus)

F - knyga, kurią gavai už dyką (arba dovanų :))

G - knyga apie vaiduoklius

H - knyga, kurios veiksmas vyksta šalyje, kurioje yra karšta

I - knyga, kurioje vyrauja industrinė tema

J - vaikiška knyga

K - knyga, kurioje niekas nenužudoma :D

L - knyga iš sąrašo

M - knyga, kurios pavadinime yra mėnesio pavadinimas

N - knyga, kurios pavadinime yra tavo vardas

O - knyga su oranžiniu viršeliu

P - poezijos knyga

Q - knyga, kurios pavadinimas yra klausimas

R - reta knyga

S - mokslinės fantastikos knyga

T - knyga apie keliones

U - knyga su nelaiminga pabaiga

V - žiauri knyga

W - knyga su vandeniu (manau, tinka ir žodis „vanduo“ pavadinime, ir vanduo ant viršelio, ir šiaip kas nors, kas susiję su vandeniu :D)

X - knyga, kurios autoriaus varde yra raidė X

Y - knyga, kurios autorius yra jaunesnis nei tu

Z - klasikinės knygos zombių versija :D

Iššūkis nr. 3

Šis sąrašas talpina 40 knygų, kas šiaip jau nėra labai mažai. Jos gana įvairios, tad manau, kad visai įdomu turėtų būti.

* knyga, paremta pasaka;

* knyga - Nacionalinės premijos laimėtoja (pas mus, ko gero, atitinka Metų knygos rinkimai šitą dalyką?);

* young adult bestseleris;

* knyga, kurios neskaitei nuo mokyklos laikų;

* knyga, kurios veiksmas vyksta tavo šalyje;

* knyga, išversta į anglų kalbą;

* romantinė istorija, vykstanti ateityje;

* knyga, kurios veiksmas vyksta Europoje;

* knyga, turinti mažiau nei 150 puslapių;

* New York Times bestseleris;

* knyga, kurios ekranizacija pasirodys šiais metais;

* knyga, kurią rekomendavo naujai sutiktas žmogus;

* savęs tobulinimo knyga;

* knyga, kurią gali perskaityti per vieną dieną;

* knyga, parašyta įžymybės (žinoma, rašytojai-įžymybės čia netinka);

* politiniai memuarai;

* knyga bent 100 metų senesnė už tave;

* knyga, kurioje daugiau nei 600 puslapių;

* knyga iš Opros knygų klubo (sąrašas čia);

* mokslinės fantastikos knyga;

* knyga, kurią rekomendavo šeimos nariai;

* knyga-komiksas;

* knyga, išleista 2016-aisiais;

* knyga, kurios pagrindinio veikėjo profesija tokia pati, kaip tavo (haha, jau vien dėl šito visiškai negalėčiau įvykdyti šio iššūkio, jei jį pasirinkčiau);

* knyga, kurios veiksmas vyksta vasarą;

* knyga ir jos priešistorė;

* detektyvas;

* komiko parašyta knyga;

* distopinė knyga;

* knyga su mėlynu viršeliu;

* poezijos knyga;

* pirma knyga, kurią pamatei knygyne;

* klasika iš XX a.;

* knyga iš bibliotekos;

* autobiografija;

* knyga apie kelionę;

* knyga apie kitokią kultūrą;

* satyrinė knyga;

* knyga, kurios veiksmas vyksta saloje;

* knyga, kuri tikrai tave pradžiugins.

Iššūkis nr. 4

Ko gero, trumpiausias iššūkis, bet nuo to nė kiek ne prastesnis! Jame yra 12 knygų, kaip tik po vieną kiekvienam mėnesiui :)

* knyga, išleista 2016-aisiais;

* knyga, kurią gali perskaityti per dieną;

* knyga, kurią seniai norėjai perskaityti;

* knyga, rekomenduota bibliotekininkės ar konsultanto knygyne;

* knyga, kurią turėjai perskaityti mokykloje;

* knyga, kurią išrinko tavo vyras, žmona, partneris, brolis, sesuo, vaikas ar geriausias draugas/draugė;

* knyga, išleista prieš tau gimstant;

* knyga, kuri buvo uždrausta;

* knyga, kurią pradėjai skaityti ir neužbaigei;

* knyga, kurią turi, bet niekada neskaitei;

* knyga, kuri tave baugina;

* knyga, kurią jau bent kartą skaitei.

Tai štai. Keturi pakankamai skirtingi sąrašai. Galbūt ir sau rasite vieną tinkamą :) O gal sudarinėjate savo sąrašus su tokiomis užduotimis? Galite jais pasidalinti ir su kitais!

Sėkmės 2016-aisiais!

Frédéric Beigbeder „Oona & Salinger“

Viršelyje - Oona O'Neill

Pirmuoju metų įrašu, kaip visur tapo įprasta, nedarysiu jokių 2015-ųjų apžvalgų, nes paprasčiausiai nėra ką apžvelgti. Perskaičiau tiek gėdingai mažai, kad galiu sau nebent pažadėti (ir bandyti šį pažadą ištesėti) naujaisiais metais mažiau candycrush'inti ir daugiau skaityti. Ypač žinant, kad knygų eilė vis ilgėja ir ilgėja.

Pirmuoju metų įrašu noriu pasidalinti savo džiaugsmu perskaičius F.Beigbeder knygą „Oona & Salinger“. Nesuklyskite - tai nėra pirmoji šiais metais perskaityta knyga (Murakami jau tuoj tuoj bus paimtas į rankas :)). Ji paskutinioji, ir aš savotiškai džiaugiuosi, kad sugebėjau taip šauniai užbaigti metus, per kuriuos perskaičiau mažiau knygų nei bet kada anksčiau savo gyvenime.

Ši knyga buvo pirmoji pažintis su Beigbederio kūryba. Žinau apie jo garsųjį romaną „Meilė trunka trejus metus“ (kur čia nežinosi, kai ir šios knygos viršelis apie tai šūkauja), bet niekad nebuvau paėmusi jo į rankas ir, tiesą sakant, abejoju, ar artimiausiu metu ir paimsiu. Ne dėl to, kad būtų nepatikęs autoriaus rašymo stilius, istorija ar dar kas nors. Tiesiog.

Ši knyga - gryniausia fakcija*. Joje viskas griežtai tikslu: veikėjai yra tikri, vietos egzistuoja (ar egzistavo), faktai - autentiški, o visas datas galima patikrinti biografijose ar istorijos vadovėliuose. Tačiau visa kita yra pramanas.

Niekam ne paslaptis (o gal ir paslaptis), kad J.D.Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ ilgai buvo viena mėgstamiausių mano knygų. Niekad negalėjau pasakyti, kodėl ją taip mėgstu. Manau, kad ir dabar ji man būtų lygiai tokia pat miela, kaip ir kažkada. Tik pažiūrėčiau į viską truputį kitaip ne vien dėl to, kad man jau daugiau metų nei aštuntoj klasėj, bet ir dėl šio romano. Labai daug ko nežinojau apie patį Salingerį, nelabai ir domėjausi. O štai šioje knygoje, kur faktai susipina su autoriais fantazija, apie jį sužinoti galima labai nemažai.

Pačiame pasakojimo centre, žinoma, meilės istorija. Kai Salingeriui buvo 21-eri, Stork Club Niujorke jis sutiko 15-metę Ooną O'Neill, amerikiečių dramaturgo Eugene O'Neill dukterį. Jų meilės romanas trunka vieną vasarą, ir yra pasmerktas žlugti, nes Oona ir Jerry - du begalingai skirtingi žmonės, su skirtingais siekiais ir su savita pasaulėžiūra. Negana to, Jerry išeina į karą, o Oona iškeliauja į Holivudą, kur ir toliau gyvena aukštuomenės gyvenimą.

Apskritai knygoje galima sutikti daug „pažįstamų“ žmonių - Truman Capote, Ernest'ą Hemingway ir, žinoma, Charlie Chaplin'ą, kurio vaidmuo šioje istorijoje ne ką mažiau svarbus, nes jaunutė Oona išteka už gerokai vyresnio Charlie ir laimingai gyvena kartu iki pat jo mirties.

Žavusis Jerry

Galiu teigti, kad tai viena tų knygų, kurios skatina domėtis. Domėtis kitais autoriais, aprašomu laikmečiu, gilintis į to meto mąstyseną ar tiesiog pažiūrėti vieną iš Chaplino filmų, kad geriau suprastume, už ką jis buvo mėgstamas ir nekenčiamas.

Man tikrai labai patiko tai, kaip sugretintas karas, kuriame galavosi Salingeris ir aukštuomenės gyvenimas, kuriame saugiai gyveno Oona:

Jerry kasa duobę purve, po lediniu lietum. Oona baltu sijonėliu sodo kortuose pralaimi teniso partiją 6:1. Jerry susiriečia ant akmens, kad valandėlę numigtų sausas. <...> Oona užsako pristatyti braškių ir aviečių, taip pat vanilinių ledų. Jerry patikrina, ar palaidinės kišenėje tebeturi morfino ampulę su poodine adata.

Na, esmė aiški. Šis skyrelis su tokiais palyginimais buvo bene liūdniausias visoje knygoje.

Oonos ir Jerry istoriją suvalgiau gana greitai. Kitaip ir neįmanoma - ji taip įtraukia, kad tiesiog fiziškai neįmanoma tos knygos padėti į šalį. Dabar jau suprantu, kodėl tik pasirodęs šis kūrinys susilaukė tiek daug pagyrų. Prisidedu prie jų. Ir rekomenduoju.

Beje, kaip ir pats Beigbederis, labai nusivilčiau, jei ši istorija nebūtų buvusi tikra.

* „Paklausta, ar jos ekstravagantiškiausi atsiminimai yra faktai ar fikcija, Diana Vreeland atsakė: „Tai - fakcija.““

Emma Donoghue „Kambarys“

Na.. Sėdžiu štai ir galvoju, ar dar bemokėčiau papasakoti apie knygą, kurią perskaičiau, daugiau nei dviem sakiniais. Taip seniai tai dariau čia, Ypatumuose, kad jau galiu būti praradusi visus įgūdžius, žinot, kaip būna su tais, kurių nenaudoji gyvenime..

Knygą „Kambarys“ norėjau perskaityti jau nuo tada, kai ji atsirado - tam prireikė 4 metų, valio. Ir štai prieš porą savaičių užėjusi į knygyną pamačiau, kad šiai yra labai gera akcija. Negalėjau palikti jos liūdėti lentynoje, turbūt dėl to savo knygų pirkimo sutrikimo :) Šiaip jau knygą būčiau perskaičiusi per vieną/dvi dienas, bet kadangi skaitydavau tik darbe, tai užtrukau ilgiau. Gal ir gerai, nes galėjau ilgiau pasimėgauti.

Istorija nėra visiškai negirdėta - ją tikrai žino tie, kurie prieš kiek daugiau nei 7 metus žiūrėjo žinias ar sekė spaudą. Būtent 2008-aisiais (jau vajė, kaip seniai) pasirodė pribloškianti naujiena - austras Josef Fritzl net 24 (!!!) metus rūsyje kalino savo dukterį, ją prievartavo ir kitaip skriaudė. Tiek tada, tiek dabar tai man atrodo protu nesuvokiamas dalykas: kokių psichinių sutrikimų turi turėti, kaip mąstyti, kad taip elgtumeisi. Tai štai, rašytoja Emma Donoghue pasiskolino pagrindinę istoriją kaip siužetą savo knygai ir sukūrė Kambarį.

Kambaryje gyvena penkiametis Džekas ir jo Mama. Kiekvieną vakarą Džekas eina gulti į Spintą, nes tada ateina Senasis Nikas. Kiekvieną sekmadienį jie gali gauti dovaną - tik vieną daiktą, kurio jiems labiausiai reikia. Kiekvieną dieną, išskyrus savaitgaliais, Džekas ir Mama daro Šaukimą, kuomet stovi po Stoglangiu ir šaukia kiek tik jėgos leidžia. Džekui Kambarys - visas gyvenimas, jis neįsivaizduoja, kad gali egzistuoti ir kitoks pasaulis. Mamai Kambarys - kalėjimas.

Knygoje viskas pasakojama Džeko akimis. Skaityti nesudėtinga, kalba lengva ir labai gerai sustiprina įspūdį. Man labai patiko toks pasirinktas pasakojimo būdas. Tuomet pasakojimas neatrodo toks šiurpus. Žinoma, užtenka įsijungti bent dalį smegenų ir supranti, kad visgi tame yra daug liūdesio. Vaiko, kurio vaikystė prabėgusi kelių kvadratinių metrų rūsyje, galvojančio, kad už Kambario yra tiesiog Erdvė, kurioje viskas skrieja ratu, kad jis ir Mama yra tikri, o tai, ką mato televizoriuje - išgalvota, tiesiog neįmanoma negailėti. Ir vis dėlto, išradingos Mamos dėka Džekas yra labai protingas berniukas, mokantis sudėtingų žodžių, skaičiuojantis be klaidų, ir pakankamai savarankiškas. Visoje knygoje be galo žavėjo būtent tas Mamos išradingumas, kuomet iš pačių minimaliausių išteklių ji sugebėjo sukurti Džekui kiek įmanoma įvairiapusiškesnę aplinką gyventi, sugalvoti įvairiausių žaidimų. Ir net per knygos puslapius smelkiasi ta meilė, kuria ji apgaubusi savo vaiką.

Pirmą knygos pusę, kurioje pasakojama apie Džeko ir Mamos gyvenimą Kambaryje, skaičiau kaip eilinis skaitytojas - tiesiog skaičiau ir baisėjausi/liūdėjau/juokiausi kartu. Antrojoje pusėje pasakojama apie jų dviejų gyvenimą po Pabėgimo. Štai čia jau įsijungė mano specialybinė smegenų dalis. Buvo be galo įdomu skaityti apie tai, kiek jutimų vaikas buvo praradęs tokioje ribotoje aplinkoje. Pavyzdžiui, toks elementarus dalykas kaip batai. Kambaryje Džekui jų tikrai nereikėjo, o pasaulyje jie kėlė jam daug nepatogumų. Labai norėjau paskaityti daugiau apie tai, kokius metodus daktaras Klėjus taikė, norėdamas padėti berniukui prisitaikyti supančioje aplinkoje, bet, žinoma, knygoje daug apie juos neužsimenama, gal tik poroje vietų. Kita vertus, mažasis Džekas, per pirmuosius penkerius savo gyvenimo metus gavęs minimalų kiekį dirgiklių, yra labai pastabus. Kiekviena jo pastebėta detalė yra svarbi ir kiekvienam iš mūsų, į jas tikrai verta atkreipti dėmesį.

Be to, aš visur žiūriu į vaikus ir man atrodo, kad suaugusieji jų nemėgsta, net tėvai nemėgsta Jie vadina vaikus žaviais ir protingais, jie liepia kartoti tą patį veiksmą, kad galėtų juos nufotografuoti, bet nenori su jais žaisti, mieliau geria kavą ir kalbasi su kitais suaugusiaisiais. Kartais koks nors mažas vaikas verkia, o jo Mama net negirdi.

Labai tikiuosi, kad jei dar neskaitėte, tai paskaitysite. Knyga tikrai verta dėmesio. Kaip jau sakiau, ją lengva skaityti ir dėl kalbos lengvumo, stiliaus, ir dėl pačios istorijos - vis norisi sužinoti, kas vyks toliau, kaip vienas ar kitas dalykas paveiks veikėjus. Rekomenduoju.