2018 m. gegužės 16 d., trečiadienis

Naoki Higashida „Kodėl taip mėgstu šokinėti“

Ši, kaip ir daugelis kitų knygų iš mano nesibaigiančio „noriu perskaityti“ sąrašo, tūnojo jame metų metus. Na, nuo išleidimo dienos. O skaitymo, pasirodo, kokiai valandai, na, gal pusantros, jeigu norite labai neskubėti.

Knyga mane sudomino dėl dviejų dalykų:
1. Tai knyga apie autizmą (man viena įdomiausių temų tiek knygose, tiek filmuose).
2. Knygą parašė jaunuolis, turintis autizmo spektro sutrikimą (tuomet jam buvo vos 13).
Joje bandoma papasakoti apie sutrikimą būtent jį turinčiojo akimis (studijų metais esame išmokyti, kad negalima sakyti serga autizmu, todėl truputį erzino vertime nuolat pasitaikantis šis žodžių junginys). Skaityti yra be galo lengva, kadangi viskas pateikta klausimų - atsakymų forma. Čia rasite 58 klausimus, kuriuos užduoda ar norėtų užduoti šio sutrikimo neturintys, o atsako pats Naoki. Taip pat antroje knygelės dalyje yra jo parašytas nuostabus apsakymas.

Visi žmonės turi širdį ir savo vietą šiame pasaulyje. Ir verkia jie nebūtinai iš liūdesio ar nevilties. Turėkite tai omeny.

Knyga parašyta super paprastai (reikia prisiminti, kad į mus kreipiasi trylikametis), tačiau apie labai nepaprastus dalykus. Skaitytojas gali susipažinti su ypatingaisiais vaikais, su tuo, kaip jie jaučiasi. Būtent jausmams čia skiriama labai daug vietos. Mes esame įpratę manyti, kad turintys autizmo spektro sutrikimą asmenys turi didelių problemų su emocijomis. Žinoma, jiems kartais sudėtinga jas suprasti, tačiau jaučia jie kaip ir visi. Naoki labai dažnai mini baimę, neviltį, išgąstį - labiausiai netikusius jausmus, kurie dar labiau apsunkina ir taip nelengvą autistų pasaulį.
Tikiu, kad iš šios knygos galima daug ko pasimokyti, visų pirma - suprasti tokius vaikus. Knygos įžangos autorius David Mitchell teigia, kad šios knygos dėka pats atrado raktą, kaip bendrauti su savo sūnumi.

Žodžiu, Naoki knyga gali būti tiek įžanga, pradėjus domėtis šia tema, tiek pagalba jau „pažengusiems“.

2018 m. balandžio 9 d., pirmadienis

Margaret Atwood „Oriksė ir Griežlys“

Na aš tikrai labai mėgstu skaityti apie visokias vardan didesnio gėrio sukurtas visuomenes. Ir šiuos metus pradėjau su garsiuoju Atwood „Tarnaitės pasakojimu“. O ieškodama, ką dar šios autorės galėčiau paskaityti, apsistojau ties šia knyga. Truputį gaila, kad pakliuvo ji man per neskaitadienius, bet susisklosčius aplinkybėms, perskaičiau gana greitai. Apskritai tai vos kelių prisėdimų reikalaujanti knyga, nes tikrai neina atsitraukti.

Visas pasaulis dabar - tai bekraštis niekieno nevaldomo eksperimento laukas, - koks ir buvo visada, pasakytų Griežlys, - kur viešpatauja nenuspėjamų rezultatų teorija.

Aukščiau - sakinys, praktiškai nusakantis knygos esmę. Šis pasakojimas kiek kitoks nei kiti, kur yra tam tikra sustyguota visuomenė, kurioje kiekvienas narys turi savo paskirtį ir tiesiog negali nuo jos nukrypti. Ši knyga yra šiurpi tuo, kad čia beveik nėra visuomenės. Būtent. Žmonių vartotojiškumas, karai, teroro aktai, noras būti tobulais, auginti ypatingus vaikus vieną dieną priveda prie susinaikinimo. 

Šiandien tavo genams liūdna? Išbandyk Kismą! Čia dingsta visos ligos. Esi mažiukas? Tapk Galijotu! Stebuklingi vaikai. Pasigerink savo DNR. AB Pilnas Lopšys. Mūsų mažylis? Mūsų vaikučiai - čiulbučiai!

Jei skaitydama Huxley „Puikų naują pasaulį“ baisėjausi, tai ši knyga dar keliskart kraupesnė. Kažkur perskaičiau komentarą, kad ji paprasčiausiai šlykšti, ir negaliu su tuo nesutikti. Skaitant visą laiką lydi toks nemalonus jausmas, kad štai, ta ateitis - jau už kampo. Šiame pasakojime viską valdo genų inžinerija - neįsivaizduojami gyvūnų hibridai, epidemijos ir, svarbiausia, naujai sukurti žmonės, kuriems yra sudėtos visos tobuliausios savybės, jie užprogramuoti nemąstyti, o tiesiog išgyventi taip, kaip yra išmokinti. Manau, visi skaitiniai, kuriuose taip įspūdingai aprašyti genų inžinerijos padariniai, yra bauginantys. Nes puikiai žinome, kad mes ar mūsų vaikai gal ir nesulauks tokių dalykų, bet o kas bus po mūsų?
Knygos pasakotojas - Sniego žmogus. Vienintelis išlikęs žmogus po siaubingo epidemijos protrūkio, ir prisimenantis savo praeitį. Būtent iš tos praeities mes ir sužinome, kaip žmonija keliavo iki ten, kur nukeliavo - į pražūtį. Sniego žmogus - analizuojanti būtybė, prisimenanti seniai nebevartojamus žodžius, turinti jausmus. Tad pasakojimas taip ir mainosi - tai dabartis, tai praeitis, bet viskas vyksta nuosekliai, tie šuoliai visiškai netrukdo sekti pasakojimo gijos.

Tokios knygos rašomos ne be reikalo. Tai tikrai stiprus kūrinys, nepatogus, pažadinantis iš sąstingio, todėl perskaityti jį turėtų kuo daugiau žmonių.

2018 m. vasario 18 d., sekmadienis

Douglas Adams „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“

Nežinau, kiek laiko jau ši knygelė buvo mano „must read“ sąraše. Galų gale teko susitarti su savimi ir pasiimti ją iš bibliotekos. Ir kai perskaitau tokias knygas, visada stebiuosi, kur aš buvau anksčiau. Nes tai absoliučiai žavi knyga!

Pasakojimas prasideda Žemėje. Arturo Dento diena prasideda visiškai įprastai, tačiau netikėtai prie jo namų pasirodo buldozeris ir darbų vadovas pareiškia, kad Arturo namas trukdo tiesti hipererdvinį greitkelį, todėl bus nugriautas. Netrukus tai pasirodo ne tokia ir didelė problema, nes Arturo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, yra ateivis, tik per plauką išgelbsti juos abu nuo Žemės sunaikinimo. Taip, Žemės nebėra. Ir čia prasideda Arturo, Fordo, Trilijanos ir Galaktikos prezideto Zafodo Biblbrokso nuotykiai Visatoje.

Sakysit, nuo kada tu jau čia skaitai tokias fantastikas? Ojėj, jeigu visos jos tokios, kaip ši, tai neškit visas jas čia! Ši knyga jau nuo pat pradžiu mane sužavėjo ir vienintelis erzinantis dalykas buvo tas, kad niekaip man jos nėjo perskaityti per vieną vakarą, nes vis visokių reikalų atsirasdavo.
Knygos varikliukas, sakyčiau, net ne visokie moksliniai kosminių laivų dalykai, ne tokia beribė fantazija, bet humoras. Absurdiški veikėjų dialogai, kurių absurdiškumas slypi nesusišnekėjime tarp žemiečio ir kitų visatos gyventojų. Visi veikėjai taip pat žavūs, netgi vogonai man savotiškai patiko, su savo trečia pagal blogumą poezija visoje Visatoje :D Ir visgi puikiai parodyta tiesa apie žmones ir jų savybes, tik viskas įvilkta į fantastinį rūbą. Savimylos kaip Zafodas, aklai sekantys biurokratai kaip vogonai, nuolatos besiskundžiantys ir blogos nuotaikos kaip maniakinės depresijos apimtas robotas Marvinas. Labai daug galima atpažinti visuose veikėjuose.
Atskirai noriu pareikšti pagarbą vertėjui Sauliui Repečkai. Būtent dėl šio vertimo galėjau tikrai pasijausti ne kaip Žemėje, o kažkur toli toli, už daugybės šviesmečių. Mano galva, išversti tokias eilutes yra tikras talentas:

O zurzli kriuksiaglyvi, tavo šlaplynės man lyg išpliurdiję vebliaspuogliai ant liguistotos bitės.
Apkriešk, meldžiu tave, manąsias purpiškas terliarširkes.
Ir bliaukliškai driošyk mane raukšliškom bliambadrumbėm, 
antraip karprure tave paversiu savo bliarbagirgždžiulu,
ir nemanyk, kad ne!

Skausminga? Jūs ką tik susipažinote su vogonų poezija :)
Ir taip, dar vienas kosminis dalykas apie šią knygą:


Taip! Pavadinimas šviečia! Labai smagus sprendimas, ačiū, Kitos knygos! 

Knyga yra tikra klasika, turinti galybę gerbėjų visame pasaulyje. Sužinojau, kad gegužės 25 d. (per mano gimtadienį!!) netgi švenčiama Rankšluosčių diena, nes rankšluostis - svarbiausias daiktas autostopininkui. Tikrai skaitysiu ir kitas dalis (lietuviškai lyg tai yra tik antroji, Restoranas visatos pabaigoje), nes į kosminius nuotykius pasinerti visada šaunu.

- - - - -

Ilgai nelaukusi pažiūrėjau ir 2005 m. sukurtą ekranizaciją. Neskaičius knygos tai absoliutus kosmosas, bet paskaičius - įsijausti kur kas lengviau. Patiko tai, kad tikrai didžioji dalis atitinka knygoje esančius įvykius ir netgi dialogus. Džiugu, kad filmas ne nuvylė, o kaip tik dar pastiprino įspūdį.

Rita Šilenskienė „Pirmas šaukštas“

Šiandien truputį netradiciškai - apie knygą ir apie save.

Visiems žinomas faktas, kad gera savijauta didele dalimi priklauso primiausia nuo to, ką valgome. Žinoma, vis daugiau yra kalbama apie subalansuotą mitybą, sveiką gyvenseną, tačiau kai parduotuvėse tiek pasirinkimo, o akys nori daugiau, nei pilvas gali sutalpinti, tai viską šiek tiek apsunkina. Ir bam - prieš Kalėdas pasirodė knyga „Pirmas šaukštas“, kurios viršelis skelbia, kad receptai subalansuoti grožiui ir sveikatai, bet nereikės skaičiuoti kalorijų. Kaip taip gali būti! Susigundžiau tuomet buvusia didele akcija ir įsigijau knygą, pasiryžusi nuo naujų metų (haha) susibalansuoti, kad būčiau kuo sveikesnė (čia atskira tema).

Pirmiausia labai patiko tai, kad knygos pradžioje (ne šiaip kokie du puslapiai, o apie 40) paaiškinta, kas apskritai ta subalansuota mityba, kokie deriniai tinkami, kokie - nelabai, ką geriau valgyti ryte, o ką - vakare. Žodžiu, jei jums tikrai nuoširdžiai įdomu, tai tikrai neteks į viską pulti stačia galva, o šiek tiek ir pasidomėsite bei gausite žinių apie maisto produktus. Taip yra dėl to, kad autorė - subalansuotos mitybos akademijos „Pirmas šaukštas“ įkūrėja, rengianti seminarus, degustacijas ir apskritai kitiems perteikianti savo patirtį moteris.
Dorada su nuostabaus skonio avokadų/agurkų padažu
Kitas patikęs dalykas - pats patiekalų skirstymas. Visų pirma - sezoniškai. Žinoma, dabar jau ištisus metus galime gauti pomidorų, agurkų ar pankolių, tačiau ar iš jų bus naudos - kitas klausimas. Niekas negali pasiginčyti, kad vasaros pomidoro ir žiemos pomidoro kvapas skiriasi kaip senas traktorius ir naujausias Lexus automobilis. Kitas dalykas - skirstymas pagal valgymą dienos metu. Asmeniškai man visada sunku sugalvoti, ką gaminti pusryčiams, nes turi būti greitai ir sotu, o štai čia viskas aiškiai išskirta. Išmokau pusryčius ruošti iš vakaro :) Jeigu tingisi pačiam galvoti, ką gaminti tą ar kitą dieną, knygos pabaigoje yra meniu visai savaitei (tiesą sakant, pati dar juo nepasinaudojau, bet gal jau reikėtų).

Avinžirnių duona
Kas dingo iš mano spintelių per šiuos du mėnesius, kuomet gaminu laikydamasi Pirmo šaukšto principų? Kvietiniai miltai, makaronai, avižiniai dribsniai (juos pakeitė avižų kruopos - neįsivaizdavau, kad jos tokios skanios!), balti ryžiai, bulvės ir kviečių/rugių duona. Parduotuvėje jau ramia širdimi galiu praeiti pro čipsų lentynas ir nė nežvilgtelti į Estrella mėlynus. Bandelių kvapas dar kiek vilioja, bet per tą laiką nenupirkau nė vienos. Visgi, kadangi nesiekiu kažkokių specialių rezultatų, tai būna, kad ir pačytinu. Na, juk kažkur svečiuose nepradedu kelti savo sąlygų ir pan. Jeigu tą dieną norisi kokio burgerio (kurio, beje, nebesutalpinu viso į save), tai kitą dieną tiesiog valgau daugiau kruopų ar daržovių. Bet apskritai tai savimi mažumėlę didžiuojuosi ir džiaugiuosi atradusi šią knygą.

O čia jau paveiksliukas ne iš knygos -
lašišos gabalas (valgiau dvi dienas) su briuselio kopūstėliais
O visų svarbiausia, kad išmokau VALGYTI. Užtenka mažesnių porcijų, bet sotumas jaučiamas daug ilgiau. Visą maistą reikia gerai sukramtyti, kadangi daržovės, kad ir kaip gamintos, išlieka traškios. Keletą kartų esu tiesiog nustojusi valgyti, nes atsibodo kramtyti - ir ką, nuo to nesijaučiau mažiau soti :D Įsisąmoninau, kad vanduo/arbata/kava yra lygiai toks pat maistas, todėl jeigu iškart nesijauti privalgęs ir po kurio laiko atsigeri, tas sotumo jausmas vis tiek ateina. Ir vadovaujuosi nauja taisykle, kad reikia nuo stalo pakilti ne privalgius, o pavalgius. Patikėkit, skirtumas tikrai yra.
Na, o jei kam aktualu, tai nukrito ir keli kg - jaučiu tiek užlipusi ant svarstyklių, tiek įlindusi į drabužius.

Tikrai visiems rekomenduoju šią knygą. Tai kol kas vienintelė receptų knyga iš mano turimų, iš kurios pagaminau jau didžiąją dalį patiekalų. Joje yra net desertų, tad atsisakyti tikrai nieko nereikia. Tai ne dietų knyga, o sąmoningo valgymo. Ir labai labai skanaus, galiu pasakyti :)

2018 m. vasario 8 d., ketvirtadienis

Orhan Pamuk „Sniegas“


Tai yra knyga, kurią skaičiau antrą kartą. Ne dėl to, kad būtų labai patikusi pirmą kartą, bet todėl, kad pirmą kartą dėl man nežinomų priežasčių įveikiau jos tik 200 puslapių (iš ~500). Nežinau, ar gerai padariau, kad būtent su šiuo kūriniu pradėjau pažintį su Pamuk'u, nes knyga tikrai ganėtinai sudėtinga. Žinau tik tiek, kad per tas keletą dienų, kuomet skaičiau šią knygą, patyriau tikrą malonumą.

Ka - poetas, turkas, gyvenantis Frankfurte, grįžęs į Turkiją dėl mamos mirties ir tuo pačiu atvykęs į Karso miestą dėl jame vykstančių merginų savižudybių. Miestą nuo pasaulio atskiria pūga, jame tvyro įtampa. Pasauliečiai, islamistai, kurdų nacionalistai, politika, meilė, sniegas ir savo laimės paieškos. Tai tik dalis temų, kurios paliečiamos šiame turtingame kūrinyje.

Knygos pasakojimas vystomas trečiuoju asmeniu, tačiau visgi kiek neįprastai. Kur buvęs, kur nebuvęs, kaip veikėjas atsiranda pats autorius, kalba apie savo draugą poetą Ka, tad susidaro įspūdis, kad jis viską stebi „iš viršaus“. Negana to, jis dar ir užbėga įvykiams į priekį, kai kur prasitardamas, kas įvyks ateityje. Taip jis iš dalies veikia kaip pono Serdaro laikraštis, kuriame spausdinamos dar tik įvyksiančios naujienos - ir jos beveik visada pasitvirtina.
Neįtikėtina, tačiau visas knygos veiksmas tevyksta tris dienas. Tiesą sakant, tik pasakojimui einant į pabaigą buvo nusakytas šis laikas - tikrai maniau, kad reikalai rutuliojasi, na, bent jau dvi-tris savaites. Įvykių, siužeto vingių tiek daug, kad supratimas, per kokį trumpą laiką viskas įvyko, tikrai suglumina. O temų, kaip ir minėjau, paliečiama tikrai daug - visgi viskas sukasi apie politiką, apie tai, kaip pati Turkijos visuomenė nesutaria, kokia valdžia turėtų vadovauti. Net iš pirmo žvilgsnio sėkmingas karinis perversmas mieste, kurio niekas negali pasiekti, jau nuo pat pradžių yra pasmerktas žlugti. Autorius sukuria neįtikėtinus ryšius, žmonių tinklus, kurie vieni kitus valdo. Karse niekas  niekam nepraslysta pro akis, mieste pilna pasiklausymo įrangos, nuolatos esi sekamas. Ir nepaisant to, kokie sudėtingi tie visi tinklai, skaitant niekas nepasimeta, nesusipainioja, nereikia versti puslapio atgal ir pasitikrinti, ar gerai supratai.
Jeigu skaitai susikaupęs. Šiai knygai tyla būtina. Lygiai taip pat būtina dargana ar sniegas už lango. Niekaip neįsivaizduoju, kaip reikėtų ją skaityti giedrą vasaros dieną. Sniegas - tiek knygoje, tiek čia pat, už kelių metrų - tarsi teatro scenos dekoracija, kuri padeda geriau įsijausti į skaudžius įvykius bei Ka vidinę būseną. Taip sukuriama sniego tyla, o kartais ir sniego triukšmas.

Tai skaudi, sunki knyga apie daug dalykų, leidžianti pajusti bent dalelę to, ką turi išgyventi besiplėšanti ir ieškanti savo tapatybės šalis. Taip susipažinusi su Orhan Pamuk kūryba, noriu perskaityti ir daugiau jo kūrinių. Smulkmeniškumas, kuris kitose knygose labai dažnai būna nuobodus, čia mane kažkodėl sužavėjo. O kol dar nesibaigė žiema, knygą rekomenduoju ir jums.

2018 m. sausio 25 d., ketvirtadienis

John Williams „Stouneris“

Kai tik pasirodė, „Stouneris“ buvo pristatinėjama kaip antram gyvenimui prikelta knyga, visi ją skaitė ir visiems ji patiko. Nusipirkau anuomet ir aš, ir, kaip visada, perskaičiau tik po kelerių metų.

Viljamas Stouneris - žmogus, užaugęs kaime, kol vieną dieną tėvai išsiunčia jį mokytis į universitetą žemdirbystės mokslų. Vis dėlto jis, susižavėjęs literatūra, pasuka į kitą kryptį. Knygoje skaitome tiesiog apie paprasto žmogaus paprastą gyvenimą, tačiau kiek daug visko juo papasakojama.

Jis pasijuto klausiąs save, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas.

Tai liūdna knyga, su kartais nušvintančiais vilties žiburėliais. Be jokio skubėjimo, be kažkokių įmantrių įvykių čia pasakojamas gyvenimas. Atrodo, na negali gi toks pats paprasčiausias pasakojimas būti toks įdomus, kad visi taip girtų. O skaityti yra labai lengva, matyt, dėl malonaus vertimo. Ir dėl apskritai tokios poetiškos kalbos. Filosofiniai, egzistenciniai pamąstymai nė kiek nevargina, o tiesiog taip pat ramiai įsipaišo į bendrą knygos ritmą.
Pagrindinis herojus tikrai labai įdomus personažas. Dėstytojas, atsidavęs savo disciplinai, vedęs vyras, tėtis, draugas, tačiau širdyje - vienišas, iki skausmo vienišas. Ta vienatvė visais būdais smelkiasi iš knygos puslapių ir ją gali kone apčiuopti. Manau, būtent tai man sukliudė susidaryti jo veido vaizdinį. Skaitydama susidariau kitų veikėjų veidų atvaizdus savo galvoje, o štai Stouneris - tuštuma. Bandžiau ir vienaip, ir kitaip, ir niekas neatrodė tinkama. Man atrodo, kad čia pirmasis kartas, kada taip nutiko, ir šiek tiek netgi glumino.
Kartais norėjosi pasiekti patį Stounerį ir jį papurtyti, pajudinti iš to sąstingio, kuriame jis yra. Atrodo, kad jo gyvenimo pasirinkimai taip ir nepriklausė jam pačiam, visi vienaip ar kitaip padiktuoti aplinkos. Dėl to kartais suimdavo liūdesys ir pyktis.

Rekomenduoju šią knygą visiems, mėgstantiems kokybišką literatūrą. Dabar, kai tiek daug bet kokių knygų, ši tikrai yra pasimėgavimui skirtas skaitinys, kai norisi ir greičiau skaityti, bet ir pristabdyti, kad taip greit nesibaigtų.

2018 m. sausio 9 d., antradienis

Keith Stuart „Kaladėlių berniukas“


Distopijas truputį padėjau į šalį ir paėmiau į rankas šį tą daug labiau realistiško.

Knygos pasakojimas sukasi apie berniuką Semą, turintį autizmo spektro sutrikimų. Jo tėvai, Džodė ir Aleksas, išgyvena vedybų krizę ir nusprendžia pagyventi atskirai. Apskritai Alekso gyvenimas byra į šipulius - negana to, kad jis turi gyventi ant pripučiamo čiužinio draugo bute, bet dar jį atleidžia ir iš darbo. Santykiai su žmona nesitaiso, o ir kaip suprasti Semą, kai jis užsisklendęs savo tik jam vienam suprantame pasaulyje?

Autizmas yra gyvenimas be taisyklių vadovėlio, su kuriuo dauguma mūsų gimsta.

Iškart galiu pasakyti, kad šios knygos nuostabumui apsakyti nėra žodžių. Labai, LABAI gera knyga, padedanti suprasti žmones. Autorius labai paprasta ir kiekvienam suprantama kalba vysto personažus, kurie yra begalingai tikroviški - su visomis savo ydomis, nuklydimais ir emocijomis. Jie visi mane įtikino.
Tiesa, pats autorius turi sūnų, kuriam diagnozuoti autizmo spektro sutrikimai. Tikiu, kad rašydamas panaudojo nemažai savo patirties - gal dėl to buvo labai lengva skaityti apie šį ypatingą vaiką.
O pats gražiausias ir įdomiausias dalykas, kuris buvo plėtojamas visos knygos metu, tai tėvo ir sūnaus santykiai. Suprasdamas, kad tai ne šiaip sau vaikas, o gyvenantis kitokiame pasaulyje nei kiti, Aleksas tiesiog nežino, kaip su juo bendrauti. Manau, kad situacija iki skausmo gyvenimiška: vyras, daug dirbantis, kad galėtų mokėti paskolą už namus ir išlaikyti savo žmoną, kuri nuolatos būna namuose su vaiku, kurį dėl menkiausio neatitikimo jo dienotvarkėje ištinka pykčio ir isterijos priepuoliai; po sunkios darbo dienos ar savaitgaliais bėgimas nuo problemos į barą ar vėl į tą patį darbą. Na, manau, kad tokia, sakykim, apsauginė reakcija (nors ir nesu asmeniškai susidūrusi), pasireiškia ne vienam, ir visa tai grynai iš nežinojimo. Todėl nuostabu, kaip atskleidžiamas Alekso ir Semo santykis per kompiuterinį žaidimą Minecraft. Net aš skaitydama užsimaniau pažaisti! Po ne vienerių kankinimosi metų atrasti tokią kalbą, kuri išlaisvintų tiek berniuką, tiek tėvą iš jo demonų, yra tikrai tikrai nuostabu. Taip nuostabu, kad knygos pabaigoje net apsiverkiau ir teko sustabdyti skaitymą, nes nieko nemačiau per tas džiaugsmo ašaras.

Gyvenimas yra nuotykis, o ne pasivaikščiojimas. Todėl ir būna sunku.

Labai paliečianti knyga. Ją turėtų perskaityti kiekvienas, nepriklausomai nuo to, ar yra susijęs su autizmu, ar ne. Kai stereotipai mums tiesiog bruka įsitikinimą, kad autizmas - kliūtis gyvenime, būtent ši knyga parodo, kad jis kai kuriems gali būti išeitis. Rekomenduoju rekomenduoju rekomenduoju.

2018 m. sausio 6 d., šeštadienis

Serialas: Tarnaitės pasakojimas (2017- )


Vos tik perskaičiusi knygą, iškart puoliau prie serialo, sukurto remiantis Margaret Atwood knyga. Pirmasis sezonas pradėtas rodyti 2017-ųjų balandį, jame yra 10 serijų, trunkančių apie 50 min. Kitas sezonas, regis, pasirodys taip pat balandžio mėn.


Tiesiog įsimylėjau šį serialą. Dar labiau negu knygą, nes skaitant gali tik maždaug įsivaizduoti, kaip viskas vyksta, o štai čia viskas išpildyta su kaupu. Asmeniškai man - tai puiki knygos adaptacija. Manau, pagal dėmesio vertas knygas tikrai geriau kurti ne filmus, o serialus, kur galima parodyti viską ir dar daugiau (vis dar gyvenimo nuoskauda, kad Hario Poterio knygos netapo serialu)
Kas pirmiausiai krenta į akis, tai kameros darbas. Apskritai visas serialas toks simetriškas. Kad ir kokios baisybės būtų rodomos, vis tiek viskas nufilmuota labai gražiai, tiek apranga, tik visos detalės parodytos skrupulingai. Pasaulyje, kuriame nėra vietos emocijoms, svarbus kiekvienas žvilgsnis ir gestas, o būtent tai ir parodyta puikiai. Žinoma, ir pats scenų planavimas - tvarka šiek tiek kitokia nei knygoje, kas skaitytojus gal iš pradžių kiek ir erzins, bet iš esmės tai viskas parodyta taip, kad istorija būtų tolygi. Labai patiko, kaip veikėjų išgyvenimai juos nukelia į praeitį, kai Jungtinės Valstijos dar nebuvo Gileadas. Taip pamatome, kaip jie atsidūrė ten, kur yra dabar (kadangi knygoje tikrai ne apie visus tai buvo aprašyta).
Taip pat labai patiko muzika. Tiek kelianti įtampą, kai tiesiog žinai, kad bus kažkas negero, tiek šiuolaikinė, kuri, atrodo, taip nepritinka tame pasaulyje.


Be abejo, be aktorių vaidybos nebūtų nieko gero, kad ir kaip gražiai filmuosi. Iš pradžių mane truuuputį erzino pagrindinės aktorės (Elizabeth Moss) vaidyba, bet kuo toliau, tuo labiau ji man patiko. Ji puikiai perteikė visas tas emocijas, kurių reikėjo jos veikėjai, tegul tai buvo vien tik žvilgsniai, vien tik galvos linktelėjimas. Buvo nuostabu žiūrėti, kaip jos vaidinama Offred drąsėja sulig kiekviena serija, su kiekvienu įvykiu. Taip pat ypatingą vaidmenį sukūrė Yvonne Strahovski. Man atrodo, kad blogiukus vaidinti yra žymiai sunkiau nei geriečius. Yvonne personažas, Serena Joy, įvairiapusis, bet visgi priverčia žiūrovus jos nekęsti. Bravo jai. Na, o nuotraukoje matomas Joseph Fiennes tiesiog vertas atskiro paminėjimo mano draugams potterheadams kaip mylimo Tamsos Valdovo brolis. Tiesą sakant, jo personažas - Vadas Waterford - nelabai nuo to ir nutolęs...
Žinoma, galybė kitų puikių aktorių - visų čia neišvardinsiu - tiesiog kiekvienas jų sukūrė personažus, turinčius savo istorijas, skausmą ir silpnybes.

Jeigu dar nežiūrėjote šio serialo, tai primygtinai privalote. Ir visai nesvarbu, skaitėte ar neskaitėte knygos. Abu kūriniai vienas kitą tik papildo, bet tikrai galima vartoti juos atskirai. Serialas tikrai apie protu nesuvokiamus dalykus, tamsus savo pasakojama istorija, tačiau be proto gražus. Štai jums pats sau prieštaraujantis sakinys, kaip ir visa, kas vyksta Gileade. Enjoy.

2018 m. sausio 2 d., antradienis

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Šią knygą „atsinešiau“ iš senųjų metų. Perskaitė draugė, tai ir man labai prireikė (nors ta knyga mano ir yra). O dargi serialas sukurtas, remiantis šiuo kūriniu; turiu tokį blogą įprotį nežiūrėti filmų/serialų, jeigu nesu perskaičiusi tos knygos, pagal kurį tai pastatyta. Dėl to nesu labai daug ko mačiusi, bet kadangi šį serialą pažiūrėti labai norėjau, tai ir nedelsiau su skaitymu. Ir o, koks lobis buvo mano lentynoje!

Šioje knygoje pasakojama apie visuomenę, kurioje viską kontroliuoja valdžia, o moterys turi joms skirtas pareigas. Vienos iš jų - Tarnaitės, gyvenančios pasiturinčiose šeimose tam, kad išnešiotų joms kūdikį, kadangi po karo gimstamumas tragiškai sumažėjęs. Tarnaičių gyvenimas griežtai reglamentuotas Gileado respublikos įstatymais, iš esmės jų vertė yra tik jų vaisingumas.

Norėčiau, kad ši istorija būtų buvusi kitokia. Subtilesnė. Kad aš joje pasirodyčiau iš geresnės pusės, jeigu ne laimingesnė, tai bent veiklesnė, ryžtingesnė, nesileidžianti į visokias smulkmenas. Norėčiau, kad ji būtų buvusi vientisesnė. Kad pasakotų apie meilę arba staigius atsivėrimus, svarbius žmogaus gyvenime, arba tiesiog apie saulėlydžius, paukščius, liūtis ar sniegą.

Aš dievinu distopinę literatūrą. Man yra absoliučiai nesuvokiama, kaip rašytojai sugeba nuspėti tolimą ateitį. O ta ateitis yra šiandien. Žinoma, reikia tik džiaugtis, kad viskas nėra identiškai taip, kaip aprašyta tose knygose, tačiau visada galima atrasti dalykų, kurie vyksta taip, kaip skaitome, ir tai gąsdina. Pavyzdžiui, skaitant Huxley „Puikus naujas pasaulis“ nori nenori supranti, kad taip, ir dabar žmonės vis dažniau atsiranda iš mėgintuvėlių, kad visuomenė yra vienodinama. Jau nekalbant apie Orwell „1984“, kai net nežinai, kas su kuo kariauja ir kodėl, kur tiesa, o kur melas. Taip ir čia - Gileado respublikoje įteisinta surogacija, tik, sakyčiau, žiauria forma. Visa tai yra aplink mus, tik galbūt nesusimąstome, o būtent tai distopijos ir verčia daryti - mąstyti.
Pats pasakojimas liejasi lengvai, skaitosi greitai ir norisi tik versti puslapį po puslapio. Nors pasakotoja įterpia ir epizodų iš praeities, vėl nejučia pereidama į tą laiką, kai gyvena ji pati, visi tie šuoliai nė kiek netrukdo. Aprašoma daug detalių, vidinių apmąstymų, analizuojami poelgiai, žodžiai ir žvilgsniai. Knyga pakankamai lėta, tarsi norima, kad skaitytojas tikrai įsijaustų į nelaimingą Tarnaitės gyvenimą, kad suprastų, kokia tai buvo santvarka. Tačiau net ir tame lėtame ir sustyguotame Tarnaitės gyvenime keletas įvykių nulemia viską.

Jei reikėtų surikiuoti skaitytas distopijas, tai ši eitų iškart po Orwello, o „1984“, kaip žinia, yra pati pačiausia, tokio žanro knygos etalonas. Labai rekomenduoju perskaityti šią raudoniu persmelktą knygą, jei dar to nedarėte - ji tikrai verta kelių jūsų gyvenimo valandų.

Nolite te bastardes carborundorum.

2018 m. sausio 1 d., pirmadienis

Apie 2017-uosius

Su naujaisiais metais!
Peržvelgiau ankstesnius savo įrašus ir pamačiau, kad apžvalgą dariau jau tikrai senokai. Aišku, paskutinius porą metų nelabai buvo ką apžvelgti, bet visgi. Šiemet FB sekami žinomi žmonės dalinasi tikrai įspūdingais perskaitytų knygų sąrašais (kai kurie beveik siekia šimtą, kiti dar daugiau), gal tai ir įkvėpė peržiūrėti savo pačios tikrai ne tokį ilgą, bet vis tiek sąrašiuką.
Visų pirma - neįveikiau savo iššūkio :D Kaip netikėta :D BET. Perskaičiau didžiąją dalį abėcėlės, su kuo save ir sveikinu! Skirtuko su šiuo iššūkiu neištrinsiu, bet kai tik bus kuo, tai papildysiu, su prierašu, kad perskaičiau tą „raidę“ 2018-ais.
O žiūrint į tai, ką perskaičiau, tai tikrai džiaugiuosi savo pasirinkimais. Metai buvo gana įvairūs: perskaičiau ir šiek tiek negrožinės literatūros, ir lietuvių autorių knygų, ir net vieną anglų kalba :D Prisiminiau savo mylimus ir išsiilgtus autorius (Austen, Saramago, Murakami, Beckett). Buvau tikrai nustebinta lietuvių autorės Akvilinos Cicėnaitės kūriniu „Tylos istorija“- tai viena geriausių šių metų knygų apskritai, rekomendavau ją keletą kartų per visus tuos metus. Kitos, vertos atskiro paminėjimo, knygos, kurias žmonės turėtų perskaityti, yra Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“, Elvyra Kučinskaitė „Be pavadinimo“. Abi jos yra apie liūdnus, tragiškus dalykus, bet parašytos taip šviesiai, kad tą suprasti galima tik skaitant. Nuostabios, nuostabios istorijos, paliečiančios labiausiai dėl to, kad tikros. Australų autorė Hannah Kent jau pernai mus nustebino puikiu kūriniu, šiemet galėjome susipažinti ir su kitu, „Gerieji žmonės“. Tokia netikėta meilė šiai rašytojai ir tas jausmas, kai žinai, kad visas jos knygas turėsi savo lentynoje.

Na ką, o 2018-iesiems jau turiu galvoje ir naują iššūkį, ir jis toks, kuris būtų naudingas labai daug kam. Mažiau be tikslo sėdėti feisbuke, bet daugiau skaityti. Va tada, tikiu, pailgėtų ir sąrašai, ir apskritai daug daugiau gėrio nugultų į mano galvą.

Gerų metų ir skaitykite!