2017 m. lapkričio 22 d., trečiadienis

Sarah Pinborough „Ydingas ratas“

Aš kaip visada (na, dažniausiai) - kai būna bumas, tai neskaitau kai kurių knygų, bet kai praeina ir beveik visi jau būna perskaitę, tai laikas ir man. Nes vis tiek įdomu, kodėl visi taip alpinėja dėl kai kurių kūrinių, o dažniausiai pasirodo, kad tikrai ne be reikalo.
Būten dėl šios knygos alpėti tikrai yra ko - ir tiems, kam patiko, ir tiems, kam nelabai. Drįstu sakyti, kad sukrėtė ji visus vienareikšmiškai.

Kai bandžiau apie knygą papasakoti kolegei, tai gavosi taip, kad nei ji, nei aš nieko nesupratom. Todėl tiek, kiek rašoma anotacijose, galite pasiskaityti ir patys.

Labai sunku kalbėti apie knygą-išdavikę. Taip, drąsiai taip sakau, nes man dar taip nėra buvę. Žinoma, visas pasaulis kalbėjo apie absoliučiai netikėtą pabaigą, bet jei jau prie atsiliepimų ir viso ko buvo prilipinta žymė #WTFthatending, tai tikrai yra kažkas ypatingo. Yra knygų, kurios baigiasi laimingai, liūdnai, tragiškai, kurių pabaigose nebūna atsakyti visi klausimai ir atrodo, kad kažko trūksta, bet čia.. Čia yra išdavystė aukščiausiame lygyje. Kai užverčiau knygą, pirmoji mintis buvo KĄĄĄ??, o antroji - KAIP GERAI, KAD NEPIRKAU ŠITOS KNYGOS. Tokių pabaigų savo lentynoje turėti nenoriu :D 
Ir kad ir kokia ji būtų, knyga man labai patiko. Turinys įtraukiantis, akys tik laksto nuo žodžio prie žodžio. Tam netrukdo nė paprasta, visiškai neįmantri ir netgi šiek tiek buitinė kalba. Skaitant knygą dingsta visas aplinkinis pasaulis: nesinori valgyti, eiti daryti namų ruošos darbų ar su kuo nors kalbėtis. Vienu metu net pagavau save važiuojant automobiliu gerokai mažesniu nei leistinas greitis ir galvojant apie įvykius. Nes savo galvoje norisi išnarplioti visas paslaptis pirmiau už Luizą, o tam reikia įtempti smegeninę ir bandyti susieti mažiausias detales.
Netgi toji pabaiga man savotiškai patiko. Autorei tikrai pavyko sukelti šoką visiems skaitantiesiems, nes netikiu, kad pasaulyje yra bent vienas žmogus, kuris numatė tokius įvykius. Tai ir daro šią knygą išskirtine iš kitų trilerių.
Knygoje taip pat apstu mistikos, ezoterinių dalykų. Verčiant knygos puslapius jie tampa vis svarbesni ir lemiami siužeto posūkiams. Veikėjai, tiesą sakant, pakankamai erzinantys. Bent jau aš neradau nė vieno, kuris būtų man mielas širdžiai. Kita vertus, argi tokiose knygose veikėjai turi būti simpatiški?

Jei esate toks/ia, kaip aš, ir dar neskaitėte šios knygos - siūlau tai padaryti. Ji gali jums patikti ar ne, tačiau abejingų tikrai nepaliks.

2017 m. lapkričio 17 d., penktadienis

Haruki Murakami „Išgirsk vėjo dainą“ ir „1973-iųjų kiniškas biliardas“

Jau beveik dveji metai be Murakamio.. Kaip aš taip ištvėriau ir apskritai, kodėl tiek ilgai tvėriau - paaiškinimo nėra. Vis dėlto džiaugiuosi sugrįžusi į doros keli, kaip sakant :)
Vos tik Knygų klube pasirodė akcija, čiupiau šias dvi naujausias savo mylimo rašytojo knygeles. Taip, sakau knygeles, nes jos tokios mažutės ir plonos, kad čia vieno vakaro darbas jas tokias perskaityti. O malonumo, užtat, ilgam! 

„Išgirsk vėjo dainą“ yra pirmasis Haruki Murakami romanas. Ir tai jaučiasi. Knygos pradžioje yra autoriaus pratarmė apie tai, kaip jis parašė šiuos du virtuvinius romanus, kaip jis pats juos vadina. Todėl, kad rašė juos sėdėdamas virtuvėje :) Čia dar nėra justi tokios murakamiškos dvasios, jei reiktų skaityti ją nežinant autoriaus, tai iškart gal net nepasakyčiau, kas ją parašė. Vis dėlto užuomazgos jau yra: barai, džiazas, savęs ieškojimas, trupinėlis mistikos. Jauti, kad laikai rankose kažką tokio labai jauno ir žavaus.

Antrasis jo romanas (pirmojo tęsinys) - „1973-iųjų kiniškas biliardas“ - visiškai kitoks. Stebėtina, kad tai - tik antroji autoriaus knyga, bet čia jau per visur smelkiasi su niekuo nesupainiojamas stilius. Čia nebėra svarbūs vardai, vietovės. Sunku būtų ir pasakyti, kad tai yra ankstyvasis Murakami, nes čia galima justi jį tokį, kokį pažįstame iš vėlesnių kūrinių. Yra jau ir to beprasmiškumo jausmo, ir kažkokių nepaaiškinamų dalykų, kurie kelia šiurpą, ir kačių.


Įdomu, kad šios dvi knygos yra „Avies medžioklės“ pradžia, tarsi įžanga. Dėl to vienintelis dalykas, dėl ko yra be proto pikta, tai pasakotojo draugas Pelė. Na kokia gi čia Pelė, kai visi skaitytojai iki skausmo žino Žiurkę! Jau taip akis badė, kad oi.


Vis dėlto tiems, kas nori pradėti pažintį su šiuo rašytoju, reikėtų pradėti nuo jo vėlesnių kūrinių, kad pamatytumėt, ar tikrai jis jums patinka. Apskritai, mano manymu, bet kokį rašytoją pradėti skaityti yra gerai jau susiformavusį - tik tada galima tinkamai įvertinti ir jo pirmuosius darbus. Na, pavyzdžiui, nors jau ir perskaičiau galybę Murakami, jei kas nors prieš n metų būtų įdavęs man pačią pirmąją jo knygą, tai turbūt ir nebūčiau daugiau skaičiusi. O štai dabar, kai jau žinau, koks jis yra, „Išgirsk vėjo dainą“ man tarsi nostalgiškas žvilgsnis į praeitį, tas pats, kas, tarkim, kalbėti su senu draugu apie jo vaikystę.
Galiu vienareikšmiškai sakyti, kad tokios mažos Murakami dozės nepakanka (galbūt kad praėjo daug laiko nuo paskutinės jo skaitytos knygos) - beveik vėl baisiai norisi perskaityti Avies medžioklę. O dėl rekomendacijos - aš visada rekomenduoju Murakami, bet jau bais atsargiai, nes taip, jis arba patinka, arba ne. Sulig Biliardu jo perskaitytų knygų skaičius pasiekė 15 - dar nė vieno rašytojo nesu tiek perskaičiusi, kita vertus, nežinau, ar kiti (kuriuos norėčiau skaityti) tiek daug rašo.

2017 m. lapkričio 1 d., trečiadienis

Elvyra Kučinskaitė „Be pavadinimo“


Lapkričio 1-ąją pasitikau su simboliška knyga - knyga be pavadinimo, nes na kaip gali ją tokią kaip nors pavadinti? Knyga, kurioje sugulė nusižudžiusiųjų artimųjų pasakojimai ir istorijos, išgyvenimai, kurių verčiau jau niekam netektų patirti.

Nors pirma mintis, aplankanti paėmus šią knygą, kad bus be galo tamsu ir slogu, tačiau taip anaiptol nėra. Iš jos veržiasi ne mirtis, o noras išlikti, kabintis į gyvenimą nagais, padėti kitam ir sau pačiam. Neslėpsiu, kad skaitydama tikrai ne kartą tramdžiau ašaras, buvo momentų, kada tiesiog reikėjo padėti knygą į šalį ir truputį pailsėti. Apskritai skaitant tarsi plėšomasi į dvi dalis: tai knyga, kurios lyg ir negali perskaityti vienu prisėdimu, bet kartu ir nesinori padėti, nes istorijos taip įtraukia. Skaitai ir stebiesi, kiek žmogus savyje turi stiprybės viską ištverti.
Pasakojimai neanonimiški, minimi vardai ir vietos - norima atsikratyti visų stigmų, kad tiek nusižudžiusieji, tiek jų artimieji yra tarsi kitokie, pažymėti. Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, kad visuomenėje vyrauja tokie nusistatymai, kada bandoma apsimesti, kad nieko neįvyko ar baisiai grubiai kalbama, neva „tai tu dar dėl to verki?“. Kaip turi jaustis žmogus, išgirdęs tokius žodžius, kuomet jam labiausiai reikia palaikymo, buvimo šalia, supratimo? Žodžiu, skaitant iškyla milijonai klausimų, o kartu ir supratimas, kad jei - neduokdie - pačiam taip nutiktų, vis tiek nežinotum, kaip elgtis.
Visgi, kaip ir sakiau, skaityti šią knygą yra be galo lengva. Už tai galima padėkoti knygos sudarytojai, kuri tokia šilta, jaukia kalba perteikia visus pasakojimus. Nesijaučiu nė kiek apsunkusi, nors istorijų ten aprašyta nemažai. Net truputį gaila, kad knyga nėra storesnė, nors, aišku, visų skausmo čia sudėti neįmanoma.

Kai savižudybės yra tokia opi problema, manau, šią knygą perskaityti turėtų kiekvienas. Reikia išmokti atpažinti ženklus, kad netaptume dar vienos liūdnos istorijos pasakotojais. Taip pat savo suvokimo praplėtimui, kur yra žmogaus emocijų ribos, kiek galime ištverti ir atlaikyti - net neabejoju, kad po šios knygos kiekvieno kasdienės problemos pasirodys kaip nereikšmingi dalykai, dėl kurių neverta kvaršinti galvos. Nemažai papasakojusių savo istorijas paminėjo, kad būtent tokios knygos perskaitymas jiems padėjo sugrįžti į save, susidėlioti savo mintis po užgriuvusios nelaimės, todėl labai džiaugiuosi tokia iniciatyv - turime nebijoti apie tai kalbėti, kreiptis pagalbos ir taip griauti nusistovėjusias tylos normas.

2017 m. rugpjūčio 29 d., antradienis

David Mitchell „Sleido namas“

Pirmą ir paskutinį kartą baisią knygą skaičiau, kai buvau 7 ar 8 klasėj - tai buvo William Peter Blatty „Šėtono išvarymas“. Baisi knyga man yra tokia, kai arba negaliu skaityti jos būdama viena kambaryje, arba vakare, arba abu variantai iškart. Tai „Sleido namas“ man buvo antroji tokia knyga. Ir jau po truputį galiu sakyti, kad siaubas literatūroje ne man.

Kas devyneri metai paskutinį spalio šeštadienį Sleido skersgatvyje atsiranda mažos juodos durelės, pro kurias įžengus patenkama į puikų sodą, kuriame gyvena maloni ir svetinga šeimininkė. Būtent kas tiek laiko namo gyventojai prisivilioja pas save po vieną nelaimingą, nesuprastą ar tiesiog nepritampantį žmogų, kuris iš Sleido namo išeiti jau nebegali.

Knyga suskirstyta į penkias dalis - kiekvienoje pasakojama aukos istorija. Ką aš galiu pasakyti. Autorius - tikrai meistriškas rašytojas. Beveik būčiau norėjusi, kad vietomis rašytų ne taip įtaigiai. Tikrai, pirmosios istorijos man buvo tokios kraupios, kad turėdavau užversti įdomiausioj vietoj ir nukreipti mintis į kur kas malonesnius dalykus. Šiaip jau būčiau pabaigusi knygą per vieną dieną, kadangi ji tikrai nėra stora, o skaitosi labai labai lengvai, bet va negalėjau, nes vis ateidavo vakaras.. :D O kai pagalvoji, kad einant naktį į tualetą pirmas dalykas, kurį pamatysiu atsidariusi duris, bus mano atvaizdas, tai net šiurpas nukrėsdavo (skaičiusieji supras, kodėl tai būtų taip baisu). 
Taip pat stebina rašytojo išmonė, nors, spėju, čia neapsieita be visokiausių studijų apie okultizmą, teosofiją ir panašius dalykus. Būtent tai čia ir buvo kraupiausia, nes aprašyta taip, kad nori nenori esi įtikinamas, kad tokie padarai gyvena tarp mūsų. Klausimai, kurie buvo iškilę skaitant, puikiausiai atsakyti pabaigoje. Nes klausimų, patikėkit manim, atsiranda labai nemažai.

„Sleido namas“ tikrai vertas skaityti. Įsigijau ją už juokingą kainą - ši knyga tikrai yra verta daugiau nei euras! Buvo tikrai įdomu, džiaugiuosi perskaičiusi, nors ir negalėjau pasimėgauti ja vienu prisėdimu - mėgautis tikrai yra kuo.
O šiurpuliukų kol kas užteks - galbūt sugrįšiu prie tokio žanro vėl praėjus daugeliui metų.

2017 m. rugpjūčio 25 d., penktadienis

Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“

Man labai patinka skaityti antiutopijas. Baisu, bet labai patinka. Žinoma, niekas man neaplenks Orwello „1984“. Tačiau kitos knygos taip pat labai geros, stebinančios rašytojų išmone ir sugebėjimu nuspėti ateities pasaulį.

„Puikus naujas pasaulis“ - baisi knyga. Parašyta dar 1932 m. ji kraupiai pasakoja apie sukurtą tobulą visuomenę, kurioje visi laimingi, niekas neserga, ir nesensta išoriškai, nėra jausmų, nėra senų dalykų, kultūros. Kūdikiai išpilstomi buteliukuose, žodžiai tėvas ir motina yra keiksmažodžiai, santykiai su vienu žmogumi ilgesnį laiką yra laikomi visiškai nepadoriais, klesti kastų sistema, žmogaus „asmenybė“ ir sąmonė formuojama nuo pačių ankstyviausių dienų. Bet koks bandymas mąstyti laikomas nukrypimu - ir geriau, kad niekas apie tai nesužinotų.

Seno netaisyti, naują įsigyti. Kuo daugiau lopų dėsi, tuo mažiau turto turėsi...

Tikrai - skaičiau ir jaučiau, kaip veidas kraipėsi nuo šlykštumo. Huxley taip įtaigiai aprašė tą neva tobulą visuomenę... Įdomiausia (ir šlykščiausia) tai, kad nelabai jau daug liko mums iki to „tobulumo“. Ir kuo daugiau žmonių skaitys šią knygą po mūsų, tuo daugiau atras panašumų su savo gyvenamu laikmečiu, net neabejoju. Nuolatos skatinamas vartojimas, vos tik pajutus kokį negerumą - dozė somos (narkotikas, kuris nukelia į palaimingą svajonių pasaulį. „Išėjimo“ trukmė priklauso nuo to, kiek dozių suvartosi). Laukinių rezervatuose galima pamatyti žmones, kurie gyvena mums pažįstamą gyvenimą - šeimose ir žinančius, kad pasaulyje yra ne tik laimė. Štai tokį pasaulį matė Huxley tuomet.

Mes ir rūšiuojam, ir formuojam. Mūsų kūdikiai išpilstomi iš butelių kaip suvisuomenintos būtybės, kaip alfos arba epsilonai, kaip būsimieji kanalizacijos tinklų darbuotojai arba būsimieji inkubatorijų direktoriai.

O skaičiusieji jau gali pasakyti - argi ne panašiai ir gyvename? Žinoma, turime pasirinkimo, kūrybos laisvę - puikiausią prigimtinį dalyką. Tačiau žiniasklaida atkakliai formuoja požiūrį į tam tikrus dalykus, kažkur veikia aktyvi propaganda, kažkas po dienos darbų griebiasi taurelės ar kito narkotiko... Vis dėlto, mūsiškasis pasaulis, kad ir su visomis savo blogybėmis, yra nepamainomai geresnis už tą puikų naują pasaulį. Kas dar neskaitė šios knygos, paskaitykite ir pamąstykite, ar norėtumėt kokiai savaitei persikelti į tokį pasaulį. Aš asmeniškai nenorėčiau ten praleisti nė vienos dienos.
Beje, knygoje gausu citatų iš Šekspyro kūrinių, jos taip natūraliai „įsipašo“ į bendrą tekstą, kad, rodos, žmonės tikrai taip bendrauja. Taip pat - įdomus pagrindinis personažas Bernardas. Liūdnas, nepritampantis prie sistemos, lyg su kokiais defektais. Gailėjau jo iki tam tikro momento, kol supratau, kad jis įkūnija daugybę mus supančių žmonių. Ir įkūnija, deja, ne pačias geriausias savybes.

Tikrai rekomenduoju susipažinti su puikiu nauju pasauliu - ne veltui čia yra klasika.

2017 m. rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis

Hannah Kent „Gerieji žmonės“

Šiaip jau stengiuosi naujai pasirodžiusių knygų iškart nepirkti, nes kainos būna labai didelės. Tik labai keletui esu padariusi išimčių ir ši - būtent tokia. Praeitą vasarą skaičiau visų pamiltą šios autorės romaną „Paskutinės apeigos“, o vos tik pasirodė „Gerieji žmonės“ - atsiliepimai irgi buvo patys geriausi. Nesusilaikiau, įsigijau ir labai dėl to džiaugiuosi.

Knygoje pasakojama apie XIX a. Airijos kaimą, kurio gyvenimas persmelktas prietarais. Pasakojimo centre - našle tapusi Nora, jos neįgalus anūkas Mycholas ir žolininkė Nensė. Berniuko sveikatai vis blogėjant, moterys ryžtasi drastiškoms apeigoms, kurios gali padėti sugrąžinti Mycholą iš Gerųjų žmonių, kurio sielą jie pagrobė.

Visų pirma - liaupsės viršeliui. Tokio gražumo knygos jau seniai nelaikiau rankose. Nepamenu, kada paskutinį kartą (o gal ir niekada) norėjau knygos lapus vartyti apsimovusi baltas pirštines, kad tik nesutepčiau. Dažniausiai skaitydama ką nors kramsnoju, bet prie šios knygos stengiausi net arti nenešti maisto - kažkokia šventa ji man atrodo. Kai užmatysit knygyne, pačiupinėkit - suprasit, apie ką kalbu, nes jokia nuotrauka negali perteikti to grožio.
Kitas dalykas - jaunos autorės talentas. Labai labai tikiuosi, kad autorė neišsikvėps ir toliau mus džiugins tokiais nuostabiais romanais. Abi jos knygas skaičiau („Paskutinės apeigos“ apskritai man yra viena geriausių skaitytų knygų), abi turėsiu, ir drąsiai sakau, kad turėsiu visas. Man tai atrodo knygos su išliekamąja verte, ne šiaip eiliniai pasakojimai, kuriuos visi kažkuriuo metu skaito. Remiantis tikrra istorija, absoliučiai įsijaučiant į to meto, tos šalies kultūrą - skaitai ir gauni ne tik puikiai plaukiantį pasakojimą, bet ir žinių apie kitų kraštų papročius bei tradicijas. Stebina, kaip rašytoja, būdama australe, sugeba perteikti vienoje knygoje islandų būdą, kitoje - jau airių. Noriu pasakyti, kad perteikia taip, kad pats tokiu tampi. Tik per trumpai, nes knyga susivalgo taip greitai, taip greitai...

Na, o pati istorija taip pat neeilinė. Asmeniškai aš tikrai nesu domėjusis jokiais airių papročiais ar prietarais, todėl skaityti man buvo labai įdomu. Fėjos (arba Gerieji žmonės) ten - ne tas pats, kas mūsų vaizduotėje. Tai tikrai ne gerosios krikštamotės ar nedideli plasnojantys nepaprasto grožio žmogeliukai su burtų lazdelėmis. Fėjos airių prietaruose tas pats, kas lietuviškosios laumės - grobiančios arba sukeičiančios vaikus, galinčios užtraukti negandas. Be galo įdomu skaityti, kaip giliai buvo įsišaknijęs tikėjimas antgamtinėmis galiomis, visokiausiais prietarais, kaip nuo visų šių dalykų žmonės saugodavosi ir kaip tai paveikdavo kiekvienos šeimos gyvenimą.
Pagrindiniai pasakojimo herojai sukurti labai įtaigūs, vienu metu juos mėgsti, kitu - jau nekenti. Lengvai plaukiantis pasakojimas, graži kalba priartina skaitytoją prie veikėjų išgyvenimų. Iš tikrųjų skaitant apima daugybė emocijų, akys pačios laksto nuo eilutės prie eilutės, stengiantis sužinoti, o kas gi bus toliau. Apskritai sakyčiau, kad ir patys veikėjai, ir istorija yra tragiški. Viso kūrinio metu jaučiama įtampa sugriebia nuo pirmųjų eilučių ir nepaleidžia iki pat pabaigos.

Ar rekomenduoju? Net nereikia klausti.

2017 m. rugpjūčio 15 d., antradienis

John Fowles „Kolekcionierius“

Man labai graži visa Pegaso kolekcija. Džiaugiuosi, kad ji leidžiama, kad visas knygas perku, o labiausiai tai dėl to, kad pagaliau jas pradėjau skaityti. Žinoma, jos puošia lentyną, bet jaučiuosi ir pati šiek tiek pasipuošusi, kai galiu perskaityti klasikinius kūrinius, į kuriuos šiaip jau gal ir neatkreipčiau dėmesio.

Rotušės darbuotojas Frederikas Klegas kolekcionuoja drugelius. Tačiau jis turi nusižiūrėjęs dar vieną, jam nepasiekiamą, egzempliorių - tai menų studentę Mirandą. Išlošęs žirgų lenktynėse didžiulę sumą, Klegas pradeda įgyvendinti savo sumanymą - turėti Mirandą tik sau vienam iki gyvenimo galo.

Pradėjus skaityti knygą iškart šauna mintis, kad štai, įdomus detektyvas! Apsėstas savo minčių klerkas, pagrobta jauna mergina, namas užmiestyje... Pradžioje įvykiai rutuliojasi gana greitai tol, kol sustoja. Iš tiesų tai kur kas daugiau nei paprastas detektyvas, prie kurių dabar esame įpratę. Čia nėra jokio bėgimo, jokių painių mįslių sprendimo, šiurpių radinių, nėra net policijos. Apskritai visoje knygoje, galima sakyti, tik du veikėjai. Susiklosčiusioje situacijoje gausu vidinių išgyvenimų, per kuriuos ir susipažįstame su Klegu ir Miranda. Daugybė pamąstymų atskleidžiama per Mirandos rašomą dienoraštį, čia rašytojas visus įtikina, kokia brangi yra laisvė ir kokia gali būti jos kaina, parodoma, kaip keičiasi žmonės neeilinėmis aplinkybėmis. Tekstas iš tikrųjų įtraukia ir nepaleidžia.
Kaip ten bebūtų, neatsimenu, kada paskutinįkart skaičiau knygą, kurioje nemėgčiau visų veikėjų. Erzino tiek savų kompleksų turintis Klegas, tiek pasipūtusi ir neva tai aukščiau už visus kitus esanti Miranda, tiek šalutiniai veikėjai, apie kuriuos užsimenama epizodiškai. Nepaisant to, skaityti tikrai buvo įdomu - detektyvas su filosofiniais elementais, tokios knygos tikrai dar nebuvau skaičiusi.

Dėl bendro išprusimo perskaityti vertėtų, norint susivokti, kad pasaulyje egzistuoja ne tik tokie detektyvai, kokius mes žinome dabar, o ir kur kas gilesni, siekiantys esybės gelmių, tačiau aš pati antrą kartą nebeskaityčiau.

2017 m. liepos 27 d., ketvirtadienis

Jane Austen „Mansfildo Parkas“

Och, kaip nepadoriai seniai skaičiau Austen! Savo mieląją Austen! Labai norėčiau tokios klaidos daugiau nebedaryti (ta prasme, trijų metų pertrauka yra absoliučiai neatleistina), bet kad tos knygų krūvos kaip nemažėja, taip nemažėja...

Čia pasakojama apie Fanę Prais, kilusią iš neturtingos šeimos. Jos motinos seserys, o ypač ponia Bertram įsikūrusios kur kas geriau, tad būdama dešimties ji atkeliauja į Mansfildo Parką ir tampa pono Bertramo globotine. Čia, gyvendama su teta ir dėde bei pusbroliais ir pusseserėmis, ji išauga į dailią merginą, turinčią puikias manieras, tačiau jai nuolatos primenama, kad yra žemesnės visuomenės klasės atstovė, todėl negali nei lygiuotis į pusseseres, nei tikėtis kokio padoraus jaunikaičio malonės pasiperšant.

Jau taip buvau pasiilgusi TŲ laikų! Neįtikėtina, kokį pasitenkinimą gali teikti skaitymas apie dvarus ir jų taisykles, apie visuomenę, kokios mums niekada neteks pažinti, bet būtent tokia ji ir buvo. Įdomu, ar kas nors, po dviejų amžių skaitydamas dabartiniu laiku parašytas knygas apie mūsų šiuolaikinį gyvenimą, irgi taip mąstys. Pokalbiuose sudėta daugybė minčių apie to meto dorovę, apie tai, kaip tada buvo suprantama sąvoka šiuolaikiškas. Jau ne kartą esu minėjusi, ir dar pasikartosiu, kad tokios galantiškos manieros knygose mane labai žavi. Kita vertus, paneles ir ponaičius saisto daugybė pančių, siekiama, kad tik būtų laikomasi priimtų elgesio normų, tad blogiukai labai aiškiai matomi. Nors šioje knygoje autorė bando suklaidinti (ir jai labai puikiai pavyksta), kas geras ir kas blogas, tačiau visgi viskas stojasi į savo vietas.
Man labai patiko pagrindinė veikėja, Fanė. Apskritai Austen moterų personažai man labai įdomūs, jos visos skirtingos, tačiau jungiamos vienos labai puikios savybės - charakterio stiprumo. Taip ir čia. Fanė - neapsakomai kukli, drovi, jautri mergina, pripratusi nuolatos būti kitų šešėlyje ir visada pasirengusi patarnauti. Tačiau turinti tvirtą nuomonę, dėl kurios įvykiai ir teka būtent taip, kaip jie teka šioje knygoje. Labai miela herojė, parodanti, kas yra tikra ir tyra.

Vos tik pabaigusi knygą nusprendžiau pažiūrėti ir jos ekranizaciją (1999 m.). Šiaip jau taip nedarau, bet nesusiturėjau, ir labai džiaugiuosi. Filme yra vos keletas nukrypimų nuo knygos istorijos, tačiau jis vienas tikslesnių - net citatų filme iš knygos labai labai daug, kas mane visada džiugina. Rekomenduoju!

2017 m. liepos 23 d., sekmadienis

Akvilina Cicėnaitė „Tylos istorija“

Retai skaitau lietuvių autorių kūrinius, o dar rečiau juos perku. O jei nusiperku, tai neskaitau ir laukiu pensijos. Nu žodžiu, esmė aiški. Knygų klube pamačiau šią naują knygą, autorė negirdėta, o štai aprašymas labai sudomino. Tai ir nusprendžiau įsimesti į krepšelį.

Knygos pasakojimas trunka apie šimtmetį, nuo 1901-ųjų iki 2000-ųjų metų. Pasakojimo centre - keturios moterys, gyvenančios per karus, tarp jų ir šaliai atgavus nepriklausomybę.



Kai myli, plieskia žaibas ir užsiliepsnoja laukai. Kai myli, liepsnoja net tavo plaukai.

Džiaugiuosi, kad šios knygos neskaičiau žiemą, kai už lango tvyro pilkuma ir niūruma. Tai šiek tiek palengvino skaitymą ir ne taip apsunkino mintis. Nes knygoje šviesos nedaug. Galbūt todėl, kad tyla beveik niekada nebūna šviesi, joje dažniausiai slypi nežinomybė. Apskritai, visa knygos nuotaika tokia slogi, kad labai norint būtų galima praverkti nuo pirmo iki paskutinio sakinio. Ir visgi tą temos ir pačios istorijos sunkumą atperka be galo poetiška ir lengva kalba. Gražu skaityti puikiai sudėliotus sakinius, žodžių nei daugiau, nei mažiau negu reikia. Kaip skaitydama Süskind „Kvepalus“ užuodžiau kiekvieną kvapelį, taip čia beriantis žodžiams girdėjau kiekvieną tylą. Nes kiekvienos veikėjos tyla buvo kitokia, o kartu ir labai panaši viena su kita.

Tyla juk visuomet saugesnis sprendimas.

Visos keturios moterys, apie kurias sukasi pasakojimas, be galo įdomios. Kiekvienos istorija ir nueitas kelias skirtingi, tačiau panašūs savo laukimu, kančia ir vidine kalte. Tegul kaltino save dėl skirtingų dalykų, tačiau galų gale vis tiek viskas susiveda į viena. Ir nė viena to nesužino ir niekada nesužinos. Skaitant visą laiką buvo gaila, kad jos, kartais tokios artimos (tyloje) lygiai taip pat yra be galo tolimos (dar tylesnėje tyloje). Absoliučiai puikiai atskleisti moterų charakteriai sunkiais Lietuvai laikais, kiekvieną gali tiesiog apčiuopti ir spėji prisijaukinti per tuos kelis puslapius, kurie skirti tik jai.

Nežinau, ar kada esu dėkojusi autoriui, bet ačiū, Akvilina, už tokią knygą. Verta skaityti, turėti ir mąstyti apie tai, kad tyla - ne visada geriausias atsakymas.

2017 m. liepos 20 d., ketvirtadienis

Leif G.W. Persson „Linda, kaip iš Lindos žmogžudystės“

Kažkodėl nuo pat šios knygos pasirodymo Lietuvoje dienos aš jos noriu. Nepamenu net kodėl, ar buvo ji gerai išreklamuota, ar kas..? Esmė tame, kad, kaip ir daugelio knygų, kurias noriu perskaityti, šios taip pat neėmiau iš bibliotekos, taip kraudama mintyse savo nesibaigiantį must read sąrašą, o kantriai laukiau nuolaidos. Deja, knygos kaina turbūt ne krito, o kaip tik vis kilo, kol, savaitgalį užėjusi pažioplinėti į Knygų ministeriją Kaune pamačiau, kad ši knyga kainuoja.. taip taip, vos 4 eurus!! Taip be jokių svarstymų Linda atsidūrė mano rankose.

Vekšėje, mieste, kuriame nevyksta jokių didesnių nusikaltimų, išprievartaujama ir nužudoma jauna policijos mokyklos studentė. Žmogžudystei tirti atsiunčiama tyrėjų komanda iš Stokholmo, kurie, padedant vietos kriminalistams, ieško atsakymų į visus klausimus.

Kai jau perskaičiau daugiau nei pusę knygos, sugalvojau pasiskaityti kitų atsiliepimus. Ir labai nustebau, kai kokie 90% jų buvo nekokie. Tai kažkam knyga nuobodi, kažkam veiksmo per mažai, pabaiga ištęsta ir t.t. Žinoma, ir pati esu skaičiusi stipresnių detektyvų (visgi šios niekaip, nu niekaip nepalyginsi su Beckettu ar Larssonu), bet man ji buvo įdomi būtent tuo savo lėtumu. Sukrimtau per porą dienų (puslapių skaičius - 540). Man atrodo, čia puikiai parodyta, kaip iš tiesų dirba policija (žinoma, ne visur ir ne visada, jokiais būdais). Žmogžudystė išaiškinama, kai praeina daugiau nei mėnuo nuo jos įvykdymo, nors mestos tikrai didelės pajėgos, turima labai aiškių įkalčių, bet... kartais toks jausmas, lyg dalykai būtų daromi tik tam, kad būtų kažkas daroma. Aklai laikomasi įsikibus vieno plano, nesistengiant pažvelgti į situaciją iš visai kitos pusės (kas, mano manymu, tokiame darbe yra pats svarbiausias dalykas). Žodžiu, nebuvo čia nieko nuobodaus, o pabaigoje kaip tik viskas išsamiai paaiškinama ir taip visiškai nesuerzinamas skaitytojas, kad kažkokie klausimai jam dar liko neatsakyti.
Kitas dalykas, kurį verta paminėti, tai pagrindinis inspektorius Evertas Bekstriomas. Jis ne koks tai mums įprastas detektyvas, kurį pamėgtume iš pirmo žvilgsnio ir būtume ramūs, kad va jau šis vyrukas tai tikrai išaiškins žmogžudystę. Priešingai - Bekstriomas baisiai atstumiantis, seksistas, laikantis save geresniu už visus kitus ir nevengiantis taurelės. Na, bet vietomis jo mintys tikrai priversdavo garsiai nusijuokti. Toks atgrasus personažas, tačiau kažkokiu būdu kartais verčiantis jį mėgti. Pasirodo, amerikiečiai net sukūrė serialą, kuris ir vadinasi „Detektyvas Bekstriomas“, tai įdomu pasižiūrėti, ar ten jis taip pat pavaizduotas taip, kaip nupasakotas knygoje.

Mėgstu, kai tokias knygas rašo tai išmanantys žmonės. Na, juk kokį, tarkim, aš galėčiau parašyti detektyvą, nieko apie tai nenusimanydama? Jokio. O štai kai rašo patys kriminologai, tai jau pats žinai, kad parašyta bus tiksliai, pateikiamos tikros žinios apie tyrimų vykdymą ir panašius dalykus.
O detektyvus visada verta skaityti. Ypač čia buvo labai sudėtinga nustatyti žudiką, pati ištisai galvojau, kas gi jis gali būti, turėjau bent kelis įtariamuosius. Užtat ir mėgstu tokias knygas, kuriose viskas gal vyksta ir lėčiau, bet kai yra kada pasukti galvą ir paspėlioti pačiai.

Antrą dalį skaitysiu, jei vėl rasiu už tokią pat puikią kainą :D Gal kas nors turi? :)