2019 m. spalio 13 d., sekmadienis

William Golding „Musių valdovas“

Tai yra knyga, kurią turėjau perskaityti jau mokykloje. Pamenu, kad kažkada labai labai seniai bandžiau, bet pradžia visai nesudomino ir mečiau. Šiemet suteikti jai antrą šansą pastūmėjo Uždraustų knygų savaitės renginys, kurį organizavau - kadangi ruošiausi kalbėti apie smurtą knygose, pamaniau, kad pagaliau išaušo „Musių valdovo“ valanda.

„Musių valdovas“ - alegorinis romanas, kalbantis apie žmogaus prigimtį. Knygos veikėjai - mokyklinio (kažkodėl įsivaizdavau, kad vyriausiam jų gali būti 12-13 metų) ir ikimokyklinio amžiaus britai berniukai, kurie, sudužus lėktuvui, atsiduria negyvenamoje saloje. Nustelbus pirminį džiaugsmą, kad nebėra jokių suaugusiųjų, atsiranda supratimas, kad kažkaip reikės išgyventi ir dar pasistengti, kad jie būtų surasti. Tad viskas, kas prasidėjo kaip žaidimas, virsta kur kas rimtesniais dalykais.

Galiu suprasti, kodėl manęs ši knyga nesužavėjo, kai bandžiau skaityti pirmą kartą. Nors ir visais laikais skaitydavau daug, tačiau nebuvau susipažinusi su tuo žanru, kurį dabar taip mėgstu - distopijomis. Galbūt šios knygos visiškai į distopijų lentynėlę numesti negalima, bet veiksmas vystosi arti to. Ir taip, bent jau knygos pradžioje yra gan nemažai apipasakojamų nuotykių scenų, kurios manęs, tuo metu 15 ar 16 metų merginos, visai nedomino. Visgi tai yra knyga, kuriai verta suteikti antrą šansą, ir džiaugiuosi tai padariusi būtent dabar. Nežinau, kiek dabartiniai paaugliai (knyga yra iš 10 klasės literatūros sąrašo) gali įžvelgti šiame kūrinyje tikro siaubo, tačiau man viskas čia buvo pakankamai kraupu.

Golding 1983 m. ne veltui gavo Nobelio literatūros premiją - būtent už pasakojimo įžvalgumą, už tai, kaip iliustruoja žmogaus būklę. „Musių valdove“ jau nuo pat pradžių po truputėlį pradedami konstruoti berniukų charakteriai ir aiškiai atskiriama jų vieta hierarchinėje struktūroje: vadas, vado dešinioji ranka ir patikėtiniai, darbininkai ir kvaileliu laikomas atstumtasis, kurio fizinė išvaizda neatitinka įprastinių normų (stambus berniukas, sergantis astma, nešiojantis akinius, bandantis įnešti logiškumo į visus pokalbius, kai tuo tarpu vadas - dailus šviesiaplaukis). Įdomu, kaip kuriamas jų naujas pasaulis, kuriame atsiranda naujos taisyklės, visi turi savo pareigas. Įdomu gerąja prasme, iki tol, kol viskas pakrypsta visai ne vaikiškai, kai pasiekiamas lūžio taškas, ir supranti, kad berniukiški žaidimai nebėra tik žaidimai. Man knyga šiek tiek priminė Stanfordo eksperimentą (kuris, deja (?), buvo surežisuotas, bet akimirkai galime užsimerkti prieš šį faktą), kai buvo bandoma išsiaiškinti, kaip žmogų gali paveikti pasikeitusi aplinka. Žinoma, knyga parašyta gerokai anksčiau, nei tokie eksperimentai vyko, bet esmės tai nekeičia. Įdomu, kiek žmonių elgtųsi taip, kaip elgėsi berniukai šioje knygoje, pakliuvę į tokią pat situaciją. Kiek žmonių taip elgėsi karo metais - iki tol net negalvoję, kad galėtų nužudyti žmogų, galbūt žmogžudystę galėjo matyti kaip vienintelį būdą išgyventi patiems.

Autorius puikiai perteikia žiaurią žmogaus prigimtį. Dar labiau įspūdį sustiprina tai, kad knygoje veikia mažamečiai vaikai. Visiškai kitaip žiūrėčiau į kūrinį, jei būtų rašoma apie suaugusiuosius. Bet vaikai tikriausiai pasirinkti ne be reikalo. Ir būtent - vaikai iš gerų Britanijos mokyklų, šeimų, kur galioja griežtos taisyklės ir gyvenime reikia atsižvelgti į visuomenės normas. Tai, iš esmės, visai nesvarbu, kaip būsi auklėjamas, tačiau, priklausomai nuo situacijos, į kurią pakliūsi, nuo prigimties nepabėgsi.

Skaitytose Goodreads apžvalgose net keli žmonės išskyrė labai paprastą citatą, kuri, jų nuomone, labai taikliai apibūdina visą knygą ir tos istorijos situaciją: „Mes padarėme viską, ką būtų darę suaugusieji. Kur suklydome?“. Tai paliksiu šitą čia, pagalvojimui. O ar reikia skaityti šį kūrinį, tai net neturėtų kilti abejonių. Skaityti ir apmąstyti.

2019 m. spalio 12 d., šeštadienis

Gustave Le Bon „Minios psichologija“

Anksčiau greičiau aprašydavau perskaitytas knygas. Kartais net puldavau iškart po to, kai užversdavau paskutinį puslapį! O dabar... Pastebėjau, kad ne mane vieną apėmęs rašymo tingulys, tai gal čia oras kaltas? Ar kažkoks nerašymo kirminas įsitaisęs pirštuose? Visgi dabar jau reikia prisiversti, nes apie geras knygas kalbėti reikia. Viena iš tokių - Le Bon „Minios psichologija“, kurią pabaigiau skaityti - kchem kchem - rugpjūčio 31 d. 

Gustave Le Bon - prancūzų mokslininkas, kurio darbuose nagrinėjamos antropologijos, psichologijos, sociologijos, medicinos bei fizikos mokslų sritys. Iki tol, kol nepamačiau šios knygos savo mėgstamame Instagram profilyje „kaskaitai“, apie tokį mokslininką nebuvau nei girdėjusi, nei žinojau, kad man tokia knyga patiktų. Bet kai ten ji buvo pristatyta, supratau, kad privalau ją ne tik perskaityti, bet ir turėti. Lietuviškai yra išleistas dar vienas jo kūrinys, „Revoliucijos psichologija“, kuris, tikiu, ne ką prastesnis už šią ploną knygelę.

Jei minia būtų daug mąsčiusi ir paisiusi savo interesų, galimas dalykas, nebūtų išsirutuliojusi jokia civilizacija ir žmonija neturėtų istorijos.

Plonytė knygelė (vos 200 puslapių lietuviškajame leidime) yra suskirstyta į tris knygas (Minios siela, Minios nuomonė ir tikėjimas, Minios kategorijų klasifikacija ir aprašymas), kurios išskirstytos į keletą dalių, o jose - atskiri skyreliai. Galbūt skamba painiai, bet skaityti šitaip smulkiai ir aiškiai sudėliotą knygą yra išties paprasta. Visi skyriai glaudžiai susiję ir lengvai pereina nuo vienos temos prie kitos. Viskas parašyta neįmantriai, tikrai puikiai suprantamai paprastam skaitytojui, kai kurie dalykai paminimi keliose skirtingose vietose, todėl labai gerai įsimena. Tiesa, skaitant atrodo, kad kai kurie dalykai kaip ir žinomi - jei ne iš kažkokių vadovėlių, tai iš gyvenimo. Bet pasikartoti tam tikras tiesas visada yra pravartu.

Minios sielą valdo ne laisvės, bet vergovės poreikis. Paklusti trokštanti minia nesąmoningai šliejasi prie to, kuris pasiskelbia jos vadovu.

Viena dažniausiai nuskambėjusių minčių šioje knygoje yra ta, kad individas, kad ir koks išsilavinęs ir tvirtas būtų, patekęs į minią tampa savo įsitikinimų nebeturinčiu ir aklai sekančiu žmogumi. Asmenines pažiūras pakeičia minioje vyraujantis požiūris. Visi suvienodėja. Autorius sako, kad „minios prarytas individas smunka žemyn per keletą civilizacijos pakopų“. Ši knyga minėtame Instagram profilyje buvo pristatyta prie distopinių knygų, ir gerai pagalvojus, taip, čia aprašomas būtent kiekvienos distopinės knygos pasaulis. Paėmus bet kurią - ar tai būtų Orwello „1984“, ar Huxley „Puikus naujas pasaulis“, ar Roth „Divergentė“ - visose išryškėja tie patys bruožai. Iki kol atsiranda vienas veikėjas, kažkokiu būdu išbrendantis iš tos transo būsenos ir gebantis pasipriešinti (ką visada padaryti yra labai sunku, turint omenyje, kad ta kolektyvinė minios sąmonė spaudžia iš visų pusių). Nereikia net žiūrėti į tokius literatūrinius kūrinius - užtenka atsidaryti komentarų sekciją po bet kokiu bent kiek aktualesniu žmonėms straipsniu - ir tuoj pat pamatysime, kiek „laikų“ pridėta ant komentarų, kuriuos Le Bon pavadintų barbariškais, o kiek piktų reakcijų ant bent kiek adekvatesnių pasisakymų, kurie prieštarauja daugumos nuomonei. Lygiai tas pats, ko gero, vyksta ir su jaunimu, kai ateina tas laikotarpis, kai draugai tampa svarbesni už viską pasaulyje. Ir jokiais argumentais neįrodysi, kad galbūt pasirinkta kompanija yra ne tokia tinkama laikui leisti, kadangi minios mąstymo paveiktas žmogus paprasčiausiai automatiškai atmeta visus logiškus „už“ ir „prieš“. Taigi, nereikia pavyzdžių ieškoti iškart visuomenės lygmeniu, pirmiausiai, kaip visada, verta apsidairyti savo darže.

Dėl nesėkmės autoritetas pradingsta greitai, o dažnai svarstomas ir aptariamas jis gali pamažu išblėsti. Beje, svarstomas autoritetas neišvengiamai žlunga, nes nuo tos akimirkos, kai juo suabejojama, jis nustoja būti autoritetu.

Skaitydama knygą vienoje rankoje laikiausi įsikibusi lipnius lapelius, nes teko daug pasižymėti. Ir žinau, kad jie ten pasiliks - bet kuriuo metu verta atsiversti tam tikras mintis ir jas apmąstyti. Kai kur žymėjausi ištisus skyrius - tai apie švietimą ir apie rinkėjų minią. Ten tiesiog neįmanoma išskirti atskirų patikusių autoriaus minčių, galima cituoti ištisą tekstą. Ir visgi. Prieinu prie to, kas labiausiai glumino skaitant „Minios psichologiją“. Ji, išleista prieš daugiau nei šimtą metų, iki skausmo aktuali ir šiandien. Knygoje dažnai sakoma „dabartiniais laikais“, ir tikrai kartais reikėdavo priminti sau, kad autorius turi omenyje tuos laikus, kai gyveno jis pats. Neįtikėtina, kad galime išauginti iš ląstelės naujus organus, atlikti apvaisinimą mėgintuvėlyje ar naršyti po kosmosą, bet pakliuvę į minią vis tiek elgsimės taip, kaip buvo elgiamasi visais laikais, nuo senų senovės.

2019 m. rugsėjo 27 d., penktadienis

Uždraustų knygų savaitė 2019. Knygų cenzūra dabar: kodėl?


Rugsėjo 25 d. Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje knygų klubas „9 puslapis“ organizavo atvirą susitikimą – diskusiją tema „Knygų cenzūra dabar: kodėl?“, skirtą kasmetinei Uždraustų knygų savaitei paminėti.


Karlas aka Kaziukas - kas jį turi, tas kalba!
Uždraustų knygų savaitė pradėta minėti JAV 1982 m. – toks poreikis atsirado, kai pastebimai padaugėjo knygų, sulaukiančių cenzūros iššūkio bibliotekose, knygynuose bei mokyklose. Šventė laisvei skaityti netruko išplisti už Jungtinių Valstijų ribų ir dabar yra minima visame pasaulyje, o šią savaitę vykstančių renginių tikslas yra atkreipti dėmesį į laisvos ir atviros prieigos prie informacijos vertę. Knygos yra cenzūruojamos dėl įvairiausių priežasčių, o vienos dažniausių buvo aptartos ir susitikime: smurtas, politika ir lytinio pobūdžio temos.

Knygų klubo narės šįkart pakvietė diskusijai apie knygų cenzūrą: ar ji egzistuoja dabartiniame pasaulyje? Jei taip, kodėl tai vyksta? Kokios knygos ir dėl kokių priežasčių yra cenzūruojamos, draudžiamos ar norimos pašalinti iš bibliotekų lentynų? Kokie yra cenzūros būdai ir ar mes patys, to net nesuprasdami, kartais netampame cenzoriais? Kas turi teisę pasakyti, ką galime ir ko negalime skaityti?

-          Ir dar mąsčiau apie knygas. Ir pirmą sykį supratau, kad kiekvienoje iš tų knygų slepiasi žmogus. Žmogus turėjo jas sumanyti. Žmogus turėjo sugaišti marias laiko, kol surašė jas į popierių. <...> Gal koks žmogus paaukojo net visą gyvenimą, surašytų bent dalį to, ką jis matė stebėdamas pasaulį ir gyvenimą. O aš ateinu – bum! – ir per dvi minutes viskas baigta.
Ray Bradbury „451 Farenheito“, p. 68-69

Viena iš nuskambėjusių minčių buvo, kad mūsų diskutavimo kultūra dar labai jauna ir nėra sukuriama terpė argumentuotai diskusijai. Tai pastebima ne tik knygų pasaulyje, bet ir apskritai visuomenei aktualiais klausimais – dažnai nemokame (ar nenorime) įsiklausyti į kitokią nuomonę, kuri ne tokia pati, kaip mūsų, ir esame taip įsitikinę savo teisumu, kad net nesiekiame ieškoti argumentų ir analizuoti tam tikrų problemų. Bet asmeninė nuomonė nėra visuotinai priimta tiesa – diskusijos dalyviai sutarė, kad visų pirma reikia suvokti, kad kiekvienas bet kokią problemą vertiname skirtingai, tačiau galime daryti tai tik subjektyviai. Galbūt tai pripažinus atsirastų vietos kokybiškai diskusijai. Tuo pačiu reikėtų atrasti laiko sau ir pasidomėti temomis, kurias mums sunku suprasti, taip siekiant sulaužyti stereotipus ir bandyti pažvelgti į pasaulį atviresnėmis akimis.

Dar 1985 m. Charles Bukowski viename savo laiške rašė, kad „cenzūra yra įrankis tų, kurie jaučia pareigą slėpti realybę nuo savęs ir kitų. Jų baimė yra tik negebėjimas susidurti su tuo, kas tikra“. Peržvelgiant knygų, sulaukiančių daugiausiai iššūkių dėl neva netinkamo turinio, sąrašus, kiekvienais metais juose galima pastebėti itin realių istorijų, nagrinėjančių svarbias problemas. Pavyzdžiui, visame pasaulyje sėkmės sulaukusi Jay Asher knyga „Trylika priežasčių kodėl“, nagrinėjanti opias patyčių, savižudybės temas, nuo išleidimo 2007 m. tris kartus pateko į TOP 10 draudžiamų knygų sąrašą. Priežastis – savižudybės propagavimas. Diskusijos metu buvo išsakyta mintis, kad visgi knygų cenzūravimas labai priklauso nuo paties skaitytojo. Vienas tą patį kūrinį gali matyti kaip vadovėlį, skatinantį užsiimti kažkuo, kas mums yra nepriimtina ar skaudu, o kitas – kaip prevencinę priemonę, kuria galima skatinti tolesnę diskusiją, ieškant problemos sprendimo būdų. Šis klausimas buvo iškilęs ir tuo metu, kai tarp paauglių sparčiai išpopuliarėjo Melvin Burgess knyga „Heroinas“ - skaitėme ją visi, buvome sužavėti visi, bibliotekos iš tėvų sulaukė daug priekaištų dėl tokio siaubingo leidinio, skatinančio vartoti narkotikus. Kol kas nepažįstu nė vieno, kuris būtų skaitęs šią knygą ir įjunkęs į bet kokios rūšies svaigalus ar narkotines medžiagas.

Knygų apimtis sumažėjo. Santraukos. Apžvalgos. Laikraštukai. Viskas suverdama iki kamšalo burnai, greitos pabaigos. <...> Klasikai yra apkarpomi, kad tiktų penkiolikos minučių radijo laidoms, tada dar kartą patrumpinami, kad užimtų stulpelį knygoje, kurį galima perskaityti per dvi minutes, galiausiai iš jų telieka dešimties ar dvylikos eilučių skiltis žinyne.
Ray Bradbury „451 Farenheito“, p. 72

Visuomenei visais laikais labiau rūpėjo duona ir žaidimai. Daug paprasčiau perskaityti keletą niekuo neįpareigojančių knygų, tokių, kurios neužduoda gilesnių klausimų, nei vieną tokią, kuri dar keletą dienų verčia mąstyti ir nepaleidžia iš savo gniaužtų, kuri suteikia daugiau klausimų nei atsakymų. Taip, negali ištisai skaityti vien klasikų ar tiesiog emociškai sunkių knygų. Bet ar norėdami cenzūruoti, skaitytojų akimis, per daug sudėtingas knygas, kalbančias apie visuomenei jautrias temas, elgiamės teisingai? Viena iš diskusijos dalyvių pasiūlė mintį, kad cenzūra – paprasčiausiai vienas iš visuomenės valdymo būdų. Kuo daugiau „sukramtytos“ ar neargumentuotos (bet išsakytos kaip neginčijamas faktas) informacijos pateikiama, tuo lengviau pakreipti žmones į vieną ar kitą pusę (apie tai nemažai kalbama ir Gustave Le Bon knygoje „Minios psichologija“).

Žmogus yra begalinio horizonto būtybė. Tai reiškia, kad žmogus gali būti be galo kvailas, ir be galo geras, ir be galo baisus. – Tomas Šernas
Rūta Vanagaitė „Mūsiškiai“, p. 288

Man atrodo, kad uždrausti yra labai paprasta. Daug sudėtingiau yra paaiškinti vieną ar kitą reiškinį. Norint kažką paaiškinti, reikia domėtis. Reikia klausti KODĖL, ieškoti atsakymų ir vėl klausti. Tik taip galime pasipriešinti cenzūrai ir nesileisti stumdomi. Kasdien švęskime laisvę skaityti ir mąstyti!

* * * 

Besiruošiant diskusijai skaitytos knygos:
Jay Asher „Trylika priežasčių kodėl“
Bret E. Ellis „Amerikos psichopatas“
Sherman Alexie „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“
William S. Borroughs „Nuogas kąsnis“
Vladimir Nabokov „Lolita“
Madeline Miller „Achilo giesmė“
Tamara Bach „Mergina iš Marso“
Charles Bukowski „Paprastos beprotybės istorijos“
Marius Ivaškevičius „Žali“
Ray Bradbury „451 Farenheito“
Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“
Rūta Vanagaitė „Mūsiškiai“


2019 m. rugpjūčio 18 d., sekmadienis

Pasi Ilmari Jääskeläinen „Sniegė ir jos devynetas“

Knygų klube šį mėnesį skaitome suomių autorių literatūrą. Kadangi mano skonis ne visada sutampa su kitų, tai ir vėl neišsirinkome knygos, už kurią aš balsavau :D Bet jau buvau ją pasiėmusi iš bibliotekos ir nusprendžiau pabandyti... Ir wow!

Laura Sniegė atokiame miestelyje yra subūrusi literatų draugiją, kurioje išugdė garsiausius Suomijos rašytojus. Kai rašytoja Sniegė paslaptingai dingsta tiesiog vidury žiemos pokylio, Ela imasi tirti jos veiklą ir galbūt išsiaiškinti, kur prapuolė garsi moteris. Viena paslaptis veja kitą, realus pasaulis persipina su mitologija ir stebuklais, kol galiausiai tampa gana sudėtinga atskirti, kas yra kas.
Vėliau [ji] suvokė, kad viena tikrovė visuomet slepia kitą, o toji - dar kitą.
Knygos nugarėlėje parašyta, kad autoriaus stilių kritikai įvardina kaip maginį realizmą. Man tas labai prilipo, nes istorijos pasakojimo stilius šiek tiek priminė Murakami. Kai realiame pasaulyje tokie įprasti stebukliniai dalykai, kad jie tampa visiškai normalūs ir žmogaus akiai - tokiose knygose žmonės net nepastebi, kad aplink juos vyksta, sakyčiau, paranormalūs dalykai, o tai tik dar labiau pastūmėja link to tikėjimo. Na taip, juk, žinoma, kad mūsų soduose gyvena visokie baubai, kaukai, šmėklos ir kiti gyvūnukai. Ar begali būti kitaip? Skaitant tokias knygas man reikia labai išsijausti, kad galėčiau įtikinti save, jog naktį už kampo manęs netykos baltai apsirengusi moteris, norinti skaityti man savo pasakų knygeles.
Pats siužetas man tikrai buvo nenuspėjamas. Įtampa išlaikyta iki pat pabaigos, pamažu lipdant visą pasakojimą. Tiesą sakant, net nusivilčiau, jei šiaurės šalių rašytojai vystytų beprotiško tempo siužetą. Stereotipiška, bet man jie asocijuojasi su lėtumu ir paslaptimi - sakyčiau, kad šioje knygoje tai gana gerai išpildyta. Žinoma, pats rašytojas, ko gero, nusimano, kaip tai daryti, mat pats yra suomių kalbos ir literatūros dėstytojas bei apdovanotas net keliais literatūros pasaulio prizais. Į pasakojimą labai įtikinamai įpintos suomių tautosakos detalės, taip pat sukurtas ypatingas draugijos narių ryšys, kuris verčiant puslapius mane pradėjo gąsdinti. Džiaugiuosi, kad tokių ryšių neturim ir nesiekiam turėti savo knygų klube :D Apskritai man labai patiko mintis apie knygų užkratą, kuris plinta tarsi koks pelėsis, grybelis, ir užkrečia vis daugiau knygų - nuo jo niekaip neina apsiginti, knygose esančios istorijos išsigimsta, žodžiai susimaišo, ir viskas netenka prasmės.
Kita vertus, šiek tiek pritrūko paties įvykio išaiškinimo. Norėjosi daugiau sužinoti ir apie Sniegę bei jos praeitį ar tiesiog kaip galiausiai užsibaigė mistikos kupina istorija. Mielai būčiau skaičiusi dar 100 puslapių, nes parašyta tikrai įdomiai, o kad ir kaip mėgčiau nutylėjimus knygose, kartais ir man norisi aiškios pabaigos. Nors tokioje vietoje, kaip Triušiogala kažin, ar tokia pabaiga gali egzistuoti.

Knygą rekomenduočiau tiems, kurie nori įtraukiančio skaitinio - bent jau man tikrai nesinorėjo padėti į šalį, - bet tuo pačiu ir mėgstantiems mistiką, persipinančią su realiu gyvenimu. Kitu atveju, pamėgti ir įsijausti į istoriją gali būti sudėtinga. Nors kas čia žino, gal atrasite mėgstamą žanrą :)

2019 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

Meg Cabot „Princesės dienoraščių“ serija

* nors įrašas ne apie filmus, bet nuotrauka geriausiai apibendrina visą knygų seriją

Kartais ir man prireikia atsipūtimo nuo visko. Tuo metu, kai nusprendžiau paimti į rankas prieš daugiau nei dešimtmetį skaitytą knygų seriją, rašiau magistro baigiamąjį. Įtampa, kvadratinė galva ir negebėjimas atsipūsti – taip įvardinčiau tą laikotarpį. Ir kaip džiaugiuosi, kad pagaliau galiu nueiti į vaikų skyrių nebijodama, kad ką apie šitą tetą pagalvos bibliotekininkė, ir pasiimti skaityti tai, kas man patinka!

Princesės dienoraščius pirmą kartą skaičiau... neatsimenu kada. Spėčiau, kad tada man buvo 14-15 metų. Tada ir Mijai buvo penkiolika, tad tapatintis nelabai sunku (nepaisant to, kad taip ir negavau žinios, kad esu princesė). Anuomet perskaičiau visas dalis labai greitai, kažkada su drauge darėme re-readinimus (sėdėjome viename kambaryje ir skaitėme skirtingas dalis) ir abi garsiai juokėmės, citavome jas viena kitai – žodžiu, tai knygos, su kuriomis susiję tik patys smagiausi prisiminimai.

Mija gyvena Niujorke su menininke mama, draugei padeda filmuoti jos asmeninę laidą, mokykloje jai absoliučiai nesiseka algebra, o kai reikia kalbėti prieš auditoriją, merginą ištinka priepuoliai, yra įsižiūrėjusi mokyklos gražuolį, kuris net nenutuokia apie Mijos egzistavimą – žodžiu, tokia niekuo neypatinga paauglė. Bet. Būdama penkiolikos ji sužino, kad yra sosto paveldėtoja. Genovijos – šalies, apie kurią nelabai kas yra girdėjęs. Prasideda princesės pamokos, užgula žiniasklaidos dėmesys... Iš esmės visos knygos ir yra apie tai, kaip Mijai sekasi su viskuo tvarkytis, nes būti penkiolikmete princese išties nelengva.

Buvo truputį baugu, kad dabar, kai man jau ne penkiolika, nebebus taip įdomu. Pf! Sakyčiau, tik labiau užsimaniau turėti visą seriją namuose :D Nes tai absoliuti geros nuotaikos bomba. Skaitydama ištisai juokiausi – vertimai puikiai pritaikyti, parinktas atitinkamas jaunimo žargonas (bent jau anuometinis, bet man, kaip senosios kartos atstovei, labai tinka). Veikėjai - vienas už kitą smagesni. Smagu, kad per visą vienuolikos knygų kelionę nebuvo per daug pasikeitimų veikėjų atžvilgiu. Pagrindiniai ir išliko tie, kurie buvo kartu nuo pat pirmosios knygos, naujų veikėjų atsirado minimaliai. Stiprėjo nebent kai kurių pozicija - iš epizodinių jie tapo vienais iš pagrindinių. Šitas dalykas man labai patiko, nes kartu tai parodė, kaip bręsta Mija ir kaip ji geba priimti kitokesnius nei ji pati. Dėl ko galima sunerimti, tai tik dėl to, kad kažkodėl serija nebuvo pabaigta leisti į lietuvių kalbą – iš viso ją sudaro 11 pagrindinių dalių, lietuviškai turime tik 8. Ir ta 8-oji taip nesmagiai užsibaigia, kad būtų buvę tiesiog privalu išleisti ir tolimesnes dalis! Net pikta galvoti, kad mergaitės, skaitydamos šias knygas, gali pagalvoti, kad štai taip ir baigėsi... Todėl tris likusias aš pribaigiau angliškai – kalba tikrai nesudėtinga ir, mano manymu, suprantama paaugliams. Žinoma, skaitymą pagreitina ir supaprastina dienoraščio forma.

Taigi. Jei dvejojate, ar imti skaityti paauglystės ar vaikystės knygas - tiesiog nedvejokite. Aš tik dar kartą pasitikrinau, kad jos tinkamos visiems amžiaus tarpsniams – kaskart galima įžvelgti naujų dalykų ir į juos pažiūrėti kiek kitaip. Man atrodo, vertinant knygas, palaipsniui išsitrina (ar bent jau mažėja) riba tarp vaikų ir suaugusių literatūros. Kol kas, kiek teko susidurti, visos vaikų/paauglių knygos yra daugiasluoksnės ir absoliučiai tinkamos suaugusiesiems, jei tik mokėsime jose įžvelgti tai, kas norėta pasakyti tarp eilučių.

2019 m. liepos 16 d., antradienis

Jacques Chessex „Vienas žydas dėl pavyzdžio“

Bene trumpiausia šių metų istorija. Trumpiausia, bet dėl to ne mažiau įtaigi, nes tai vėlgi – iš tikrųjų nutikęs įvykis.

Aš pasakoju nežmonišką istoriją ir gėdijuosi, rašydamas kiekvieną žodį. Gėdijuosi perteikdamas kalbas, žodžius, toną, veiksmus: nors jie ne mano, bet rašant nenoromis tampa manais.

Veiksmas vyksta Šveicarijos mieste Pėjerne ir ši istorija nutiko, kai autoriui buvo aštuoneri. Kad ir kokia neutrali buvo Šveicarija karo metais, tačiau ir toje šalyje netrūko fanatikų, susižavėjusių Hitlerio idėjomis. Grupelė tokių vyrų, siekiantys parodyti žydams, kad štai, net ir čia atėjo jų eilė, nusprendžia išsirinkti vieną žydą ir padaryti jam galą. Vieną žydą dėl pavyzdžio.

Bet, keista, vietoj dingimo paskleistos baimės ir nerimo, keliančio užuojautą ir liūdesį, kavinėse vėl pasigirsta kikenimai, šlykšti ironija, kalbos apie „žydiją“, „parazitiškos prekybos pelnus“.

Knygelė labai trumpa, joje vos 78 puslapiai, bet tokio stiprumo... Brr. Dažnai jau manęs nenustebinsi visokiom bjaurystėm, na, bet čia tai atsiprašau. Neapsakomas žiaurumas, neapykanta, negebėjimas matyti savo poelgio absurdiškumo, iškrypęs visuomenės požiūris – viskas telpa į tuos kelis puslapius. Autorius labai lakoniškai, bet vaizdžiai sugebėjo išdėstyti tai, apie ką antrą kartą nenorėčiau skaityti. Kol kas atrodo, kad net koncentracijos stovyklų bejėgiškumas man yra baisesnis nei toks organizuotas ir sąmoningas nusikaltimas. Gailestis dėl to? Cha.

Ir staiga susivokiu: esama absoliutaus iškrypimo, kuo gryniausio, žioruojančio ant savo griuvėsiu, atsiradusio dėl prakeikimo. Aklinai užsidaręs žmogus, tebepuoselėjantis absurdiškas svajones už poros žingsnių nuo manęs, nebepriklauso nuo jokios žmonių instancijos.

Iš pradžių buvo gana sudėtinga skaityti, net nežinau, kodėl. Bet labai greitai (na, labai daug laiko ir nebuvo) istorija įtraukė. Akimirkomis net turėjau stabtelti ir giliai pakvėpuoti. Tad taip, tie, kurie sako, kad mažoje apimtyje neįmanoma sutalpinti geros istorijos, yra neteisūs. Įmanoma, ir dar kaip. Jau ne pirma knyga šiemet tai parodė, o paskaitę šitą tikrai įsitikintumėt. Tik iš anksto perspėju – tai tikrai ne skaitinys prie pietų stalo ar lengvam vakarui, oi ne.

Art Spiegelman „Maus“

Knygų instagramas – stebuklinga vieta. Būtent jo dėka į mano rankas pakliuvo knyga, apie kurios egzistavimą nė nenutuokiau. Ir taip laiku, kad geriau ir nesugalvotum. Taigi, dar viena grafinė novelė. Dar viena Aušvicą išgyvenusiojo drama.

Paprašytas sūnaus, savo istoriją pasakoja Vladekas Špygelmanas, Lenkijos žydas, karo metais atsidūręs Aušvico koncentracijos stovykloje.

Man kuo toliau, tuo labiau patinka grafinės novelės formatas. Ypatingai čia viskas pavaizduota labai įtaigiai. Labai patiko pasirinkimas, kaip vaizduoti žmones: žydai nupiešti kaip pelytės, vokiečiai – katės, lenkai – paršeliai, vėliau atsiranda ir prancūzų – varlių. Jei piešinyje yra minia, iškart gali atskirti, kokios tautybės joje susimaišiusios. Be abejo, taip atspindima ir tuometinė tam tikros tautybės žmonių būsena – žydai buvo persekiojami, o lenkai, pradžioje tiesiog gyvenę šalia, galiausiai ėmė skųsti savo kaimynus. Būtent toks pasirinkimas labiau sustiprino įspūdį, kurį ir šiaip jau būtų palikusi tokia istorija.

Sunkiausia (kuo guodžiausi ir instagrame, bet iškart buvau paprotinta – nors nuo to ne itin palengvėjo) buvo priprasti prie vertimo. Jau rimtai svarsčiau galimybę knygą atidėti į šalį ir užsisakyti anglišką leidimą, kuriame taip nekliūtų laužyta kalba, „kad“ naudojimas su bendratimi... Galiausiai man buvo paaiškinta, kad toks vertimas yra specialus – norint parodyti, kad Vladekas taip niekad ir neprisitaikė prie gyvenimo JAV, nors ir mokėjo anglų kalbą, tačiau ji buvo netaisyklinga. Na, tai bent kartą gyvenime pasistengiau išjungti savyje grammar nazi mygtuką, ir skaičiau toliau, nes istorija, žinojau, tikrai bus gera. Buvo sudėtinga, tai tiesiog perspėju, kad čia vienintelis galimas sunkumas, su kuriuo susidursite skaitydami šią knygą. Nes visa kita – puikiau nei puiku.

Dar vienas istorijos ypatingumas yra tas, kad tokia skaudžia tema parašytoje knygoje, paraleliai atskleidžiami tėvo ir sūnaus santykiai. Tėvo, sužeisto nuo karo metu patirtų siaubų, ir sūnaus, gyvenančio gana patogų amerikietiškąjį gyvenimą. Iš pradžių net šiek tiek pykdė sūnaus nesupratimas, kodėl tėvo toks specifinis būdas, kodėl jis elgiasi taip keistai. Buvo įdomu stebėti, kaip istorija apie Aušvicą suartina dvi skirtingas kartas, kurių kiekvienai svetimos kitõs problemos. Taip pat puikiai atvaizduota, kaip tokie tragiški įvykiai paveikia ne tik tuos, kurie juos išgyvena, bet ir ateities kartas. Padeda geriau suprasti ir mus supančius žmones, kurie yra paveikti tam tikrų didelių istorinių įvykių – natūralu, kad tai palieka žymes visam gyvenimui. Ypač tokie siaubai kaip lageriai ir koncentracijos stovyklos.

Knygos nugarėlėje parašyta, kad tai – sėkmingiausias pasakojimas apie holokaustą. Paprastai tokių teiginių baidausi, bet šįkart tikrai nesumeluota. Na, jei ne pats sėkmingiausias, tai bent jau vienas iš tokių. Paveikiantis ir sukrečiantis.

2019 m. liepos 14 d., sekmadienis

Olivier Guez „Jozefo Mengelės dingimas“

Šiais metais man kažkas užėjo su Aušvico tema. Po perskaityto (bet taip niekad ir neaprašyto) „Aušvico tatuiruotojo“ norisi imti viską, kur apie tai rašo. Todėl kai bibliotekos lentynoje pamačiau knygą, ant kurios nugarėlės - Mengelės pavardė, net nesvarsčiau, skaityti ar ne.

Knyga parašyta kaip romanas, tačiau remtasi daugybe dokumentų, kas neleidžia suabejoti istorijos autentiškumu. Tai pasakojimas apie (mano kuklia nuomone) žiauriausią nacių nusikaltėlį, daktarą Jozefą Mengelę. Apie tai, kaip jam pavyko tiek metų slapstytis ir gyventi gana neblogą gyvenimą po to, kai buvo paskelbtas karo nusikaltėliu.

Būdamas daktaru, jis gydė rasės kūną ir saugojo bendruomenę nuo mūšio. Aušvice jis kovojo su dezintegracija ir vidaus priešais, homoseksualais ir asocialiais asmenimis, su žydais - tais mikrobais, ištisus tūkstantmečius rengiančiais šiauriečių pražūtį: juos reikėjo naikinti visomis priemonėmis.

Skaityti tokias knygas nėra lengva psichologiškai, bet aš niekad per daug neieškojau ta prasme lengvų skaitinių. Aušvico, ir apskritai bet kokia karo tema, ne išimtis. Visgi čia labiausiai koncentruojamasi į tai, kas vyko po karo. Istorijos pamokose arba praklausiau (nebuvau labai uoli istorijos mėgėja), arba mums apie tai nepasakojo, tad tik perskaičiusi šią knygą sužinojau, kokį svarų vaidmenį po karo atliko Pietų Amerikos šalys, ypatingai Argentina. Būtent į šį žemyną patraukė daug karo nusikaltėlių, kur vietos valdžia (pirmiausiai - Argentinoje, vėliau ir Paragvajuje) sutiko sunkiai suvokiamų nusikaltimų pridariusius žmones išskėstomis rankomis. Chuanas Peronas, tuometinis Argentinos vadovas, priėmė daugybę nacių, fašistų, karo mokslininkų, technikų, tam, kad Argentina būtų paversta supervalstybe, jis suteikė prieglobstį tokiems žmonėms ir uoliai slėpė jų tapatybes, griežtai atsisakydamas perduoti juos tarptautinėms teisėsaugos institucijoms ar išduoti Mosadui (būtent Mosadas, t.y. Izraelio specialiųjų užduočių tarnyba, ir ieškojo nesugaunamojo Mengelės). Pats Mengelė per savo slapstymosi periodą, kuris truko apie 30 (!!) metų, pakeitė keletą tapatybių, ir visa tai dažniausiai vyko valstybių vadovams žinant, kas iš tiesų yra daktaras Mengelė, ir ką jis nuveikė Aušvice, „didžiausioje istorijoje laboratorijoje“.

Mengelė - Europos tamsybių kunigaikštis. Išdidusis daktaras skrodė, kankino, degino vaikus. Geros šeimos sūnus švilpaudamas pasiuntė į dujų kamerą keturis šimtus tūkstančių žmonių.

Apskritai man tokie dalykai nesuvokiami. Tai, su kokiu užsidegimu kalba pats Mengelė, kaip iš tiesų tiki to, ką darė, teisingumu... Tikėjo iki pat savo dienų galo. Nenoriu čia aptarinėti eksperimentų, kuriuos atlikinėjo Mengelė. Nesuprantu, ir man niekada nepavyks suprasti, kas turi dėtis žmogaus galvoje, kad tai darytų. Bet dar labiau nesuprantu, kaip kiti, žinodami, kas per daktaras jis buvo, galėjo jį priimti į visuomenę, kurioje jis gyveno gana pasiturinčiai ir buvo gerbiamas. Taip taip, gerbiamas.
Ir visgi manau, kad galų gale viskas atsisuko prieš patį daktarą. Neatrodo, kad jis būtų pradėjęs gailėtis savo nusikaltimų, tikrai ne. Tačiau kažkaip vienatvė ir depresija iki jo prisikasa ir naikina iš vidaus. Galų gale, visi mes žmonės, ar ne? Ir visų pabaiga vienoda.

Senis, tyliai merdėjantis ir trokštantis visam pasauliui sušukti, jog jis ligotas ir vienišas kaip šuo, toks vienišas, kad nors dvėsk savo favelos griuvėsiuose.

Autorius gana paprastai pasakoja tokią istoriją, kuriai parašyti, susieti ir nepasimesti istorijos puslapiuose, prireikė keleto metų. Knyga skaitosi lengvai ir dėl gero vertimo, galbūt tam gelbsti ir pasakojimo stilius. Čia nėra kažkokių įmantrių pasakymų, galbūt tikrai nerasite gražių citatų, kurias vertėtų įsiminti. Bet nesijaučia ir to dokumentiškumo, nors iš esmės visas pasakojimas jais ir paremtas. Nesijaučia, kur istorijos dėmės užmaskuotos autoriaus išmone - atrodo, kad viskas taip ir buvo, kad autorius tikrai žino, ką anuomet jautė Mengelė, ir perteikė tai skaitytojui. Pasakojimas subalansuotas tiek istorijos mėgėjams, tiek tiems, kurie gilinasi į žmogaus psichologiją. Galų gale, visada įdomu sužinoti motyvus, kuriais vadovaujasi tam tikri asmenys atlikdami darbus, ir apskritai jų mąstyseną - nors, kaip minėjau, nebuvau istorijos pamokų fanė, bet tiek tai žinau, kad tokių dalykų tikrai nenagrinėjome. Galbūt būtų lengviau suprasti ir analizuoti pateikiamus faktus, jei daugiau pasigilintume į psichologinius ypatumus? Džiaugiuosi, kad šioje knygoje autoriui pavyko suderinti šiuos du dalykus.
Rekomenduoju, jei bent kiek domitės ar norite šį tą sužinoti. Kita vertus, prieš skaitant šią knygą, jau reikėtų būti minimaliai susipažinus su Mengelės eksperimentais, kad būtų aiškiau, kas jis per tipas. Ko gero, tada ši knyga ir yra paveikiausia - kaip Aušvico stovykloje vykusių baisybių tęsinys.

Traukitės šalin, sapnai ir nakties šmėklos.

2019 m. liepos 3 d., trečiadienis

KK „9 puslapis“: Robert Seethaler „Visas gyvenimas“


Antrasis knygų klubo pasirinkimas buvo austrų rašytojo, jau, ko gero, prieš metus nuskambėjęs romanas „Visas gyvenimas“. Pati ištisai mačiau šią knygą šmėžuojant bookstagrame, ji vis dar labai populiari ir bibliotekose – amžinos eilės.

Knygoje pasakojama vieno paprasto žmogaus gyvenimo istorija. Visas gyvenimas telpa į vos 130 puslapių. Egeris gyvena Austrijos Alpėse, yra nekalbus žmogus, o iš savo namų išvyksta tik vieną kartą – kai yra pakviečiamas kariauti II-ajame pasauliniame kare.

O kartais, ilgokai taip gulėjęs, pajusdavo, tarytum žemė po nugara švelniai švelniai pakyla ir vėl nusileidžia, ir tomis akimirkomis žinodavo, kad šitai kvėpuoja kalnai.

Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad ne visoms narėms knyga patiko. Taip taip, pasidžiaugti! Būtent tada ir kyla geriausios diskusijos, o ne kai visos vieningai sutaria, kad taip, knyga nuostabi. Nors didžiajai daliai būtent taip ir pasirodė, tačiau vis tiek malonu turėti ir nuomonių išsiskyrimą.

Jei reikėtų apibūdinti šią knygą vienu žodžiu, rinkčiausi žodį estetika. Nuo viršelio iki istorijos, iki kiekvieno žodžio. Ir net iki tų tuščių puslapių pabaigoje. Vis dar naiviai tikiu, kad tai – ne tiesiog popieriaus švaistymas, bet istorijos tęsinys. Po žmogaus belieka tušti lapai. Visos pasidžiaugėme vertimu, kalbos turtingumu – atskiri plojimai vertėjai Rūtai Jonynaitei. Tiek poetiškų išsireiškimų prozos knygose neretai sutiksi, ypač dabar, kai nespėji sužiūrėti visų leidyklų naujienų. Šįkart beveik visos buvo pasižymėjusios po keletą patikusių citatų, paskaitėme jas ir tyloje pamąstėme. Išties ypatingos vertės knyga, kurią verta turėti savo namų bibliotekoje.

Kartais jos juoką prarydavo vėjas, ir atrodydavo, tarsi ji tik tylomis pati sau spindi.

Apskritai aptariant šią knygą buvo daug tylos. Ne dėl to, kad nebūtų ką pasakyti. Priešingai. Tikriausiai pati pasakojimo nuotaika diktuoja tai, kaip apie knygą reikia kalbėti. Pats autorius tuo 130 puslapių sugebėjo pasakyti neįtikėtinai daug. Tai ir mes nepersistengėm – pokalbis sukosi apie žmogaus likimą, vienatvę, apie siekius, meilės reikšmę gyvenime. Kai paklausiau merginų, ar dar kas nors turi ką pridurti, tada ir nuskambėjo mintis, kad apie tokią knygą, kurioje esmė perteikta nedaugeliu žodžių, nesinori per daug išsiplėsti ir kalbėti vien tam, kad kalbėtum. Kaip ir sakiau, pati knyga įpareigoja.

Galima nupirkti iš žmogaus jo valandas, galima pavogti jo dienas arba paglemžti visą gyvenimą. Bet niekas iš žmogaus neatims nė vienos vienintelės akimirkos.

Beje, ruošdamasi susitikimui norėjau daugiau paskaityti apie patį autorių. Ir ką – praktiškai nieko per daug ir neradau, nors Seethaler‘is yra ne tik rašytojas, bet ir aktorius. Panašu, kad jis taip pat nedaugžodžiauja interviu, o po to, kai perskaičiau jo Q&A trumpą interviu, neapleidžia jausmas, kad nemažai savęs jis sudėjo ir į pagrindinį „Viso gyvenimo“ veikėją Egerį.
Ką rinkomės papildomiems skaitiniams? Kad ir kaip nemėgčiau tų sugretinimų su kitomis knygomis, ir dar užpaišytų ant viršelių, bet negaliu nesutikti, kad Williams „Stouneris“ – puikus pasirinkimas, jei patinka toks lėtas, bet gilus pasakojimas. O aš pati jau rezervavau „Tabakininką“.

2019 m. liepos 1 d., pirmadienis

Marjane Satrapi „Persepolis“

Niekada anksčiau neskaičiau grafinės novelės. Net ir komiksų vaikystėje nelabai mėgdavau, man atrodo. Tad kai draugė pasiūlė atsiųsti šį kūrinį, ai, sakau, dėk - kaip galiu atsisakyti knygų, kai siūlo nemokamai :D Bet nesitikėjau kažko įspūdingo, nes ir apie knygą absoliučiai nieko nežinojau - tik kad patiko draugei :D

Knygos autorė pasakoja savo istoriją nuo vaikystės. Marjane gyveno Irane - vakarietiškame, moderniame, kol jį 1979 m. ištiko Irano (dar vadinama Islamo) revoliucija. Šalyje, vykstant Irano-Irako karui, įsigali religiniai lyderiai, įvedamos griežtos taisyklės. Kartu su Marjane keliaujame per pokyčius, drebinančius šalį, savojo identiteto paieškas.

Persepolį tiesiog surijau. Tikiu, kad būtų buvę įdomu skaityti ir įprasto romano forma parašytą istoriją, bet tikriausiai autorei geriau pavyko perteikti viską štai taip. Piešiniai puikiai papildo pasakojimą - juose galime matyti ir nuotaikas, ir vidinius išgyvenimus. Tiesiog negaliu atsigrožėti ta knyga! Visomis prasmėmis.
Tai knyga daugiausiai apie savęs paieškas. Apie žmogaus likimą. Apie tai, kaip atrasti save, kai esi iranietė mergina Europoje. Nors pasakojama apie tuos laikus, kai aš maždaug gimiau, man atrodo, kad aplinkinių požiūris į atvykėlius iš Artimųjų Rytų, yra dar griežtesnis nei tada.

I remember the days when we traveled around Europe. It was enough to carry an iranian passport; they rolled out the red carpet. We were rich before. Now as soon as they learn our nationality, they go through everything, as though we were all terrorists. They treat us as though we have the plague.

Įdomu, kodėl mes, žmonės, linkę viską suabsoliutinti, kai yra kalbama apie asmens tautybę? Visi arabai teroristai. Visi romai vagys. Visi estai lėti. Ir taip toliau, ir panašiai. Visi visi visi. Visiškai nesusimąstome, kad kiekvieną tautą sudaro milijonai žmonių, jie yra individualybės, kiekvienas savaip skirtingas, ir dažniausiai niekaip neprisideda prie vykdomų baisių dalykų savo šalyje ir už jos ribų. Tai puikiai parodo Marjane istorija. Labiausiai sujaudino tas plėšymasis savyje. Kai namie karinė situacija, išvykstama į Europą ieškoti išsigelbėjimo, bet... Man atrodo, kad bet kokiam emigrantui yra sunku kitoje šalyje, net jei kultūra ir panaši, o štai čia - dviejų skirtingų požiūrių ir normų susidūrimas. Kaip siekiama grįžti namo, bet ar tuose namuose tikrai yra taip, kad norėtum likti? Tiek tiesiogiai, tiek tarp eilučių užduodama daug klausimų, į kuriuos sėdi ir bandai sugalvoti atsakymą. O ar yra tie atsakymai apskritai?..
Knygą įdomu skaityti ir istoriniu požiūriu - asmeniškai aš tikriausiai nežinojau nieko apie tą revoliuciją (nebent tik tai, kad ji kažkada buvo), apie jos priežastis ir eigą. O čia viskas pateikta glaustai ir vaizdžiai (man, kaip turinčiai vaizdinę atmintį, tai čia tikras išganymas! Dar dabar kai kurie paveikslėliai stovi akyse), ir taip, kad tikrai atsimintum.

Labai, labai gera knyga (nesakau „kūrinys“, nes tai - tiesiog žmogaus gyvenimas, įvilktas į štai tokį grafinį rūbą). Tikrai rekomenduoju! Leidykla „kitos knygos“ išleido ją ir lietuviškai - gerai paieškokite bibliotekose, manau, tikrai rasite (bent jau didžiosiose). Tam, kad visiems laikams būtų sugriautas mitas apie komikso žanrą, ir tam, kad suprastume, ką gali režimas padaryti ne tik visai šaliai, bet ir kiekvienam jos gyventojui atskirai.