2017 m. birželio 17 d., šeštadienis

Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“

Ši knyga - puikus įrodymas, kad ne visi bestseleriai yra nieko verti. Tokią knygą verta turėti savo asmeninėje bibliotekoje, karts nuo karto perskaityti ir viską permąstyti.

Paul Kalanithi - gydytojas neurochirurgas bei rašytojas. Pasiekęs karjeros aukštumų vos 36-erių, Paul prieš akis laiko kompiuterinės tomografijos nuotrauką, kurioje mato daugybę auglių plaučiuose, sunykusią kepenų skiltį, žodžiu, vėžį su metastazėmis. Deja, nuotrauka ne paciento, o jo paties. Žinodamas, kad tokiems ligoniams nėra jokių šansų, Paul dalinasi su mumis, skaitytojais, savo kelione per gyvenimą, ligą ir gydytojo virsmą pacientu.

Tai meistriškai parašyta knyga. Jau nuo pat pradžių (pf, tai netgi parašyta galiniame viršelyje) aišku, kad nėra jokios vilties, bet kartu čia jos sudėta velniškai daug. Stebina žmoguje slypinti jėga, su kuria jis kabinasi į gyvenimą, kai net pačiose prasčiausiose situacijose sugebama įžvelgti prasmę. Tai galėtų būti puikus vadovėlis kiekvienam iš mūsų, kuomet norisi paverkšlenti dėl skaudančių kojų ar pavargusios nugaros. Perskaitai - ir vėl sugrįžti į realybę, kur žmonės kasdien kaunasi dėl savo gyvybės.

Kadaise supratau, kad Darwinas ir Nietzsche sutarė dėl vieno dalyko: svarbiausia organizmo savybė yra kova.

Kaip epiloge rašo Paul žmona Lucy, didžiąją savo gyvenimo dalį Paul ieškojo atsakymo į klausimą, kaip gyventi prasmingai. Filosofiškai žvelgdamas į santykius su žmonėmis, manau, tą atsakymą jis atrado ir dėl to gali ramiai ilsėtis. Puslapis po puslapio Paul moko savo skaitytojus drąsiai pasitikti mirtį, lyg tai būtų tik dar viena stotelė ilgame žmogaus kelyje. Tai galėtų būti ir mokomoji knyga, kaip medikams bendrauti su savo pacientais. Ir man pačiai reikėtų daug ko pasimokyti.

Mirtis - vienkartinis įvykis, bet gyventi su nepagydoma liga - tai procesas.

Keista rankose laikyti žmogaus, kuris dar visai neseniai buvo toks gyvas, kūrinį. Tas suvokimas knygos pabaigoje smogia taip stipriai, kad negali neverkti. Paul pats sau sukūrė tobulą paminklą, kurį asmeniškai palietė ir apmąstė milijonai žmonių. Be galo gerbiu tokius žmones, kurie, nors dar visai neseniai nežinojai, kad apskritai egzistavo, staiga taip įsirėžia atmintin ir palieka po savęs pėdsaką ilgam.

2017 m. birželio 16 d., penktadienis

Tove Jansson „Troliai Mumiai. Mažieji troliai ir didysis potvynis“

Kartais labai naudinga paskaityti vaikiškas knygeles. Pavyzdžiui, Mumiais žaviuosi jau n metų, bet nesu niekada skaičiusi (gėda pelėda). Prisimenu, kad būdama maža tikrai pirkdavau (o gal prenumeruodavom?) žurnaliuką apie juos, gal ir filmuką žiūrėdavau. Man Mumiai - labai mieli personažai, tokie gerumo įsikūnijimai, ir nors tokia, kaip nupiešta, forma nelaksto aplink mus, bet norisi tikėti, kad įvairių Mumių bei kitų šių pasakų veikėjų, gyvena kiekviename iš mūsų.

Tai - pirmoji Jansson knyga apie trolius Mumius, parašyta dar 1938-aisiais metais (!). Joje Muminukas su mama keliauja ieškoti tėčio, kuris, vedamas nuotykių troškimo, kažkur seniai pradingęs. Beieškodami tėčio jie atranda Mumių slėnį.

Knygelė parašyta visiškai paprastai, tinkama vaikams, ir yra tokia plona, kad skaitydama užtrukau 20-30 minučių. Ji gausiai iliustruota pačios autorės piešiniais, tad galime puikiai matyti savo herojus, taip pat jų pakeleivius (Tulipą bei mažąjį padarėlį). Čia jau užsimenama ir apie hatifnatus, o šitie tai jau tikrai gyvena mumyse, nereikia nė trolių pasaulio (tai tokie nekalbantys, negirdintys ir prastai matantys padarai). Taip pat sužinome, kad Mumiai šiaip jau yra sėslūs, gyvena už krosnių, bet Muminuko tėtis toks nebuvo, jam vis rūpėjo kraustytis iš vienos vietos į kitą, dėl to Muminukas su mama ir turėjo leistis į pavojų kupiną kelionę.
Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad visgi yra tokių knygų, kurias galima skaityti bet kokiais amžiaus tarpsniais - čia jau turbūt rašytojo talentas papasakoti istoriją taip, kad ji būtų įdomi ir penkiamečiui, ir keturiasdešimtmečiui. Kiekvienas iš tokių, rodos, paprastų knygų, pasiimame tai, ko mums tuo metu reikia - vaikui galbūt reikėjo tik dar vienos pasakos apie įdomias ir nematytas būtybes, o štai suaugęs panoro savyje atkapstyti hatifnatą ir pasistengti, kad jis niekad neišlįstų į dienos šviesą. Kiekvienam savaip.

Dabar labai norisi perskaityti ir kitas knygeles apie Mumius, ir pasinerti į stebuklingą pasaulėlį bei pasisemti jų išimties.

2017 m. balandžio 14 d., penktadienis

Simon Beckett „Stone Bruises“

Nedažnai skaitau knygas anglų kalba, bet manau, kad galėčiau ir dažniau. Jei tik jos visos tokios, kaip ši. Skaitymo tempas, pasirodo, panašus, kaip ir lietuviškų knygų. Panašus, nes lietuviškai šią knygą būčiau surijusi per vieną dieną. Dabar užtrukau beveik tris (skaitant ne nuo ryto iki vakaro).
Su autoriumi jau buvau pažįstama iš jo detektyvų serijos apie Deividą Hanterį. Gaila, bet Lietuvos skaitytojams daugiau gimtąja kalba Becketto knygų ir nėra. Tuos detektyvus aš tikrai garbinu ir rekomenduoju, jei dar neskaitėt. O dabar - apie šią.

Šonas nuo kažko bėga. Jis atsiduria Prancūzijoje, kur pakelėje palieka savo automobilį, pasiima kuprinę su daiktais ir tranzuoja. Deja, eidamas per mišką jis baisiai susižeidžia. Ten jį ir randa seserys, gyvenančios atokiame ūkyje su savo tėvu. Ten jis išgydomas, padeda remontuoti namus. Žodžiu, kuo ilgiau ten gyvena, tuo įtartinesnė tampa aplinka. Jis supranta, kad tai yra tobula vieta slėptis, tačiau kartu ir tobula vieta mirti.

Taip, ši knyga yra keista. Joje praktiškai nieko nevyksta, bet nesinori tos knygos užversti, norisi žinoti, o kas toliau. Man patiko, kad viskas čia kuriama detalėmis, o ne kažkokiais įmantriais siužeto vingiais, daugybe veikėjų ar pan. Taip ir jaučiasi ta kepinanti Prancūzijos saulė, sunkiai pakeliama tvankuma ir karštis - neįtikėtina, bet būtent tai kelia įtampą verčiant puslapį po puslapio. Dar vienas ypatumas - paslaptingi charakteriai. Ilgą laiką apie juos nežinome praktiškai nieko, daugiau atskleidžiama labai pamažu. Daugiausia, žinoma, pristatomas pagrindinis veikėjas Šonas - jo priešistorė, kaip ir kodėl britas atsidūrė Prancūzijoje. O štai apie paklaikusį ūkio savininką, jo emocijų neišduodančią dukrą Matildą ir ne itin nuoširdžią, galinčią pakenkti jaunesniąją dukterį Gretchen nežinome beveik nieko iki pat paskutinių skyrių.
Taip pat patiko, kad jau nuo pirmųjų eilučių sukuriama paslaptis. Šonas bėga, tačiau nežinome nei kodėl, nei nuo ko. Priešingai nei kituose skaitytuose detektyvuose (kad ir to paties Becketto), kur jau pradžioje sužinome kas nužudytas ir pradedame ieškoti įtariamųjų, čia apskritai nežinome, ar įvyko kas nors tokio. Viskas paremta tik įtarimais ir spėliojimais - skaitytojas laikomas nežinioje ir tiesiog plukdomas kartu pasroviui. 

Under the skin we're all still animals.

Rekomenduoju. Kadangi nesitikiu, kad kada nors ji bus išleista lietuvių kalba, tai siūlau perskaityti angliškai - tikrai nesudėtinga ir netrukdo įsijausti. Bent jau aš tai tikrai įsijaučiau, nes vis dar neišeina iš galvos.

2017 m. balandžio 10 d., pirmadienis

Juan Pablo Escobar „Pablas Eskobaras - mano tėvas“

Apie garsųjį Eskobarą žinojau labai nedaug, turėjau tik tas pačias pagrindines žinias: Kolumbijos narkobaronas, nesuvokiamai turtingas ir žiaurus. Daugiau tiesiog nesidomėjau. Vis dėlto, gal ir gerai, nes ši knyga, parašyta paties Eskobaro sūnaus, yra tikra ir nepagražinta nusikaltėlio gyvenimo kronika. Tikiu, kad jokia žiniasklaida ar kitų parašytos knygos negali tiksliau nupasakoti viso to, kas vyko kitame pasaulio kampelyje palyginti ne taip ir seniai.

Visa istorija pradedama pasakoti nuo tada, kai yra praėjusios kelios dienos po Pablo Eskobaro žūties. Įvykiai įtempti, Eskobaro šeima įvaryta į kampą. Ir tik maždaug nuo 100-ojo puslapio pradedame pažindintis su pačiu Pablu - koks jis buvo, kodėl ir kaip tapo tuo, kuo tapo, kokią įtaką darė šaliai ir pasauliui.

Visa istorija papasakota paprastu stiliumi, taip, kaip bet kuris iš jūsų pasakotų įvykius iš savo gyvenimo draugui ar pažįstamam. Tai prideda savotiško žavesio - Chuanas Pablas tampa tavo draugu ir lydi per visą istoriją, į faktus įterpdamas savo pamąstymus ir jausmus. Taip pat čia daug šeimos nuotraukų, laiškų kopijų. Taip, knygoje yra be galo daug vardų ir pavadinimų, viskas truputį maišosi, tačiau taip susipažįstame su tolimos šalies teisinėmis struktūromis, politika ir apskritai visa situacija, kurioje lemta atsirasti tokiems žmonėms kaip Pablas Eskobaras. Žiauriam ir neturinčiam jokių ribų, bet tuo pačiu ir padedančiu vargingiausiai gyvenantiems.
Knygoje atskleista ir geroji jo pusė - tai mylintis tėvas ir šeimos žmogus. Kad ir kaip ten bebūtų, savo žmonos ir vaikų saugumu bei gerbūviu jis pasirūpindavo pirmiausiai. Kartu švenčiamos šventės, net slapstymasis vėlesniais metais vyko kartu. Visgi man tikrai labai sunku suprasti, kaip įmanoma gyventi nuolatinėje baimėje ir pavojuje, kad tave bet kurią akimirką gali nugalabyti tėvo priešai - būtent taip ir gyveno patys artimiausi Pablo žmonės.
Pabaigoje yra trumpa autoriaus padėka: „Savo tėvui, kuris parodė, kuriuo keliu neiti.“ Ir iš to, kokį įspūdį susidariau skaitydama (kadangi Chuanas Pablas nemažai dėmesio skiria ir savo gyvenimo aprašymui), galiu spręsti, kad jis tikrai yra visai kitoks žmogus nei tėvas, nors tuo pačiu ir labai panašus į jį.

Noriu užauginti savo vaikus gerais žmonėmis. Didžiausia vertybė, kurią jiems perduosiu, bus noras per gyvenimą eiti taikos keliu.

2017 m. kovo 17 d., penktadienis

Lauren Groff „Moiros ir Furijos“

Pasidaviau ir aš masiniams šios knygos skaitymams. Prieš tai, kaip niekada, prisiskaičiau ir atsiliepimų, kurie buvo ganėtinai prieštaringi. Daug kas rašė, kad norėjosi knygą mesti po pirmų 50 ar 80 puslapių. Tai jau buvau truputį ir išsigandusi, kad kaip čia reikės kankintis ir skaitytis. Chaa! Nieko panašaus!

Norint pasakyti, apie ką ši knyga, tai padaryti būtų labai sunku. Apie gyvenimą, apie žmones, apie santuoką ir apie santykius, bet nieko konkretaus. Kūrinio centre - Lotas ir Matilda. Du beprotiškai įsimylėję jaunuoliai, kurių bendra istorija trunka 24-erius metus.

Knyga suskirstyta į dvi dalis - Moiros (likimo ir mirties deivės, prižiūrinčios kiekvienos būtybės gyvenimo siūlą) ir Furijos (keršytojos). Moirose didesnis dėmesys skiriamas Loto istorijai - nuo gimimo, su visais gyvenimo pakilimais ir nuopoliais, su šlovės ir beviltiškumo valandomis. Viską pasakojantis visa matantis pasakotojas iš Loto perspektyvos kalba ir apie santuoką su Matilda. Furijose artimiau susipažįstame su Matilda, jos vaikyste ir žvelgiame į santuoką bei kylančius jausmus iš moters pusės. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, antroji knygos dalis yra gerokai juodesnė nei pirmoji.

Tragedija, komedija. Viskas priklauso nuo perspektyvos.

Visi knygos veikėjai (net ir epizodiškai tepasirodantys) sukurti labai įtaigiai. Keičiantis pasakojimui vis iš naujo pamėgsti, pradedi nekęsti ir vėl juos pamilsti. Žinoma, daugiausiai dėmesio skiriama Lotui ir Matildai. Lotas - charizmatiška asmenybė, visuose besistengiantis išvysti tik geruosius bruožus, tačiau pilnas puikybės ir tuštybės. Matilda - santūri, atsidavusi savo vyrui, tačiau kartais gąsdinanti ir kupina tamsos. Be galo įdomu stebėti (na, nes skaitant prieš akis kaip niekad gyvai iškyla visi vaizdiniai), kaip keičiasi žmonės, kaip jie elgiasi tam tikrose situacijose. Viskas yra be galo gyvenimiška (gal tik kartais kiek perspausta), turbūt dėl to taip tikra. Šiuos du žmones supantys draugai ir artimieji sukuria pilnumos vaizdą ir net nėra vietos abejonei, kad čia išgalvota istorija.
Bent jau man tikrai nesinorėjo visko mesti po tų kelių perskaitytų puslapių. Rodos, pasakojimas yra pakankamai lėtas, pasakojami ne per daug įmantrūs dalykai, bet taip nesuvokiamai įtraukia ir nepaleidžia. Vienintelė kankynė buvo žinojimas, kad ta knyga visgi baigsis. Kalba graži, nors akis ir badė į antrojoje knygos pusėje pradėjusios rastis rašybos klaidos. Istorija, dėliojama gabalėliais, pamažu susilipina į viena.  Tikrai, neįtikėtina, kaip įvairūs gyvenimo įvykiai lemia ateities pasirinkimus. Taip ir matau, kaip moiros sėdi kokiame nors sode ir vynioja siūlą, kuris kartais susinarplioja, vėl tampa gražus lygus, o kažkada netikėtai nutrūksta...

Rekomenduoju vienareikšmiškai. Tai knyga apie žmogų ir jo esybę, ko gero, plačiausia prasme, kokią galima įsivaizduoti.

2017 m. kovo 11 d., šeštadienis

Gina Viliūnė „Magdalė, smuklės merga“

Jau kurį laiką galvoje sukosi mintis, kad būtinai privalau perskaityti šią knygą. Va taip tiesiog privalau ir gana. Tai nupirkau  ją dovanų ir... perskaičiau pati :D Gal ir negražu taip daryti, bet nesusiturėjau.

Tai - pirmasis perskaitytas šios autorės romanas. Jo įvykiai vyksta viduramžių Vilniuje. Prieš sostinę rezgamas sąmokslas, mieste prasiautė maras ir gaisrai, dedasi kiti negeri dalykai. Tuo metu šalį valdo Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Albertas Goštautas. O veiksmo centre vienaip ar kitaip atsiranda Užupio smuklės kekšė Magdalė.

Paprastai prieš imdama knygą į rankas stengiuosi neturėti per didelių lūkesčių. Bet kažkodėl šįkart daug tikėjausi ir šiek tiek nusivyliau. Net nežinau, kuo - knyga man visai patiko. Galbūt reikėjo tarp skaitymų nedaryti ilgų pertraukų, nes šiaip jau pasakojimas skaitosi lengvai ir greitai. Vienas ar du prisėdimai ir baigta. Na, bet yra kaip yra.
Įdomu, kad romane sutinkame daug veikėjų puikiai pažįstamomis pavardėmis. Sutikime, dažnam mokyklos suole Lietuvos istorija buvo ne pati įdomiausia tema. Džiugu, kad autorė pateikia faktų, įvyniotų į patrauklų viršelį - galbūt kam nors tai bus pirmas žingsnis domėjimosi link. Dėl daugybės tai atsirandančių, tai pradingstančių veikėjų galime susidėlioti gana aiškų ir gyvą tuometinio miesto paveikslą. Sužinome apie to meto mediciną, žmonių požiūrį vieni į kitus, magiją ir burtus, net apie elementarų stalo etiketą. Nežinau kodėl, bet man tikrai anksčiau nebuvo stuktelėję, kad XVI a. didikai prie stalų vis dar valgė maistą pirštais, o į šakutes žiūrėjo kaip į vakarų ponų išmislą. Dabar jau žinosiu :)
Apskritai romanas labai gyvas. Įvykių vyksta daug, jie veja vienas kitą, yra ir netikėtų siužeto posūkių, o pabaigoje visi dėmenys gražiai susilipdo į vieną visumą. Taip pat prie to tikrumo prisidėjo kalba. Skaitai ir įsivaizduoji, kad seniau žmonės taip ir kalbėjo - sakinių struktūra bei žodynas tikrai ne tokie, kaip kitose knygose.

Manau, verta perskaityti, norint susipažinti su šiuolaikinių lietuvių autorių kūryba. Detektyvų mylėtojams gal ir bus nelabai, bet norintiems lengvai prisiliesti prie tuometinio sostinės gyvenimo tikrai turėtų patikti.

2017 m. vasario 4 d., šeštadienis

José Saramago „Praregėjimas“

Ką tik užverčiau mano vienos geriausių skaitytų knygų tęsinį. Tačiau nei dabar, nei, tikiu, vėliau, nežinau, ką pasakyti apie šį Saramago kūrinį, kuriame net per daug tikroviškai vaizduojama, kaip veikia politika.

Knygos veiksmas vyksta neįvardintame mieste, tame pačiame, kurį prieš ketverius metus buvo užklupusi aklumo epidemija. Šįkart čia vyksta rinkimai. Visų nuostabai, suskaičiavus visus biuletenius, paaiškėja, kad daugiau nei 80% jų yra tušti. Tai palaikoma nusikaltimu demokratijai, tam tikru teroro aktu prieš vertybes, ir šalies valdžia nusprendžia mieste įvesti nepaprastąją padėtį, izoliuoti miestą nuo likusio pasaulio. Valdžia ir kitos tarnybos išsikelia už miesto, kuris apjuosiamas kariškių tvora, o piliečiai paliekami likimo valiai, taip tikintis, kad greitai pradės naikinti vieni kitus ir prašys savo valdžios atleidimo, vėl balsuodami taip, kaip reikia.

Tie, kas įsakinėja, ne tik nesustoja prieš tai, ką mes vadiname absurdu, bet naudojasi juo, kad atbukintų sąmonę ir sunaikintų protą.

Pasakojimas, iš pirmo žvilgsnio kiek neįtikimas ir keliantis šypseną savo išmone, verčiant puslapį po puslapio įgyja prasmę. Knygos nugarėlėje įrašyta The Guardian citata, kad „nuo to laiko nebuvo nė vieno politinio įvykio, kuris nebūtų aprašytas „Praregėjime““ atrodo stulbinamai tiksli. Pripažinkime, kad ir puikieji Orwello „1984-ieji“, kol nepradedi sukti galvos ir mąstyti apie tai, kas vyksta pasaulyje, atrodo kaip tiesiog nerealus pasakojimas. Taip ir čia. Saramago lėtai, ilgais sakiniais, įtraukia skaitytoją į savo sukurtą pasaulį, kuriame, deja, gyvename ir mes. Čia labai aiškiai piešiamas vaizdas, kaip valdžia siekia kontroliuoti žmonių gyvenimus ir manipuliuoti jausmais, kaip yra bijoma pokyčių bei priimami abejotini sprendimai tvarkantis su „grėsmėmis“.
Skaityti nėra labai lengva būtent dėl savito rašytojo stiliaus: minėtieji ilgi sakiniai, skyrybos ženklų (išskyrus taškų ir kablelių) nebuvimas. Tokio kūrinio nepavyks skaityti grojant muzikai ar esant kitam triukšmui. Reikalingas susikaupimas, kad visi skaitomi žodžiai tuoj pat būtų suvokiami ir susiejami su realybe. Taip, knyga rašyta 2004-aisiais, bet ir tuomet, ir dabar, ir ateityje bus aktuali.

Sakiau, kad nežinau, ką pasakyti apie šį kūrinį. Taip ir yra - jį reikia skaityti, o ne dėlioti po gabalėlį į aprašymo rėmus. Priverčia susimąstyti, ne kitaip.

P.S. Norint skaityti „Praregėjimą“ nebūtina pirmiau skaityti „Aklumo“ (nors knygą rekomenduoju iki negalėjimo) - tęsinyje pateikta pakankamai konteksto, kad viskas būtų aišku.

2017 m. sausio 5 d., ketvirtadienis

Hans-Dieter Otto „Pamišę karaliai: nuo Kaligulos iki Liudviko II“

Pirmą kartą per keletą metų pirmoji perskaityta knyga yra ne didžiai mylimo Murakami. Vis dėlto dėl tam tikrų įsipareigojimų dabar turiu trumpam atidėti grožinę literatūrą į šalį ir imtis tokių knygų, kurios suteiktų man kuo daugiau informacijos ir faktų apie įvairius dalykus.

Šią knygą nusižiūrėjusi buvau jau seniau, o įsigijau neseniai, bet... neatsimenu kada (čia jau nevaldoma liga, man atrodo, perki knygas ir net nepameni, kada kokią įsigijai.. :D). Knygoje pasakojama apie devynis skirtingų laikmečių karalius, kurie sirgo psichinėmis ligomis, apie tai, kaip tai atsiliepė šalies valdymui ir apskritai veikė aplinką.

Man, kaip niekad pernelyg nesidomėjusiai istorija, tokia literatūra iškart atrodo kaip iššūkis. Dėl to puikiai tinkama rašyti į visus įmanomus iššūkių sąrašus. Visgi ši susiskaitė labai greitai ne tik dėl to, kad buvo pasirinktos tikrai įdomios asmenybės, bet ir parašyta labai paprastai, suprantamai visiems mirtingiesiems. Pasakojimai sudėlioti chronologine tvarka, pradedant nuo Kaligulos. Tiesą sakant, jo portretas mane labiausiai ir šokiravo. Kažin, ar bebuvo labiau išprotėjęs valdovas istorijoje negu šis. Taip pat sužinojau ir apie tokius valdovus, apie kurių egzistavimą išvis nė nenutuokiau, pavyzdžiui, Kastilijos karalienę Joaną ar Danijos karalių Kristijoną VII. Pasakodamas apie kiekvieną valdovą autorius, remdamasis įvairiais istoriniais šaltiniais, gana plačiai nusako tuometinę politinę situaciją, medicininius metodus gydant psichines ligas, labai aiškiai parodomos tų ligų pasekmės visuomenei ir atskiriems žmonėms. Knygoje nemažai vardų, giminystės ryšių bei datų, dėl ko šiek tiek galima painiotis, bet visgi padeda plačiau matyti situaciją. Įdomu, kad nurodomos ir šiuolaikinės medicinos diagnozės, taip pat matoma, kaip per laiką keičiasi supratimas apie psichines ligas bei jų gydymą, analizuojama, kas galėjo sukelti tam tikrus sutrikimus. Pavyzdžiui, jei senų senovėje daktarai arba apskritai nežinodavo ką daryti, arba pragręždavo kaukolėje skylę, kad ištekėtų juodoji tulžis, tai XIX a. jau buvo taikomas tam laikui palyginti pažangus gydymas, kuomet suprasta, kad tokiems ligoniams negalima taikyti fizinių bausmių. 
Knygos pabaigoje pateiktas literatūros sąrašas, tad jei esama abejonių, visada galima pasitikrinti aprašytus faktus :)

Man ši knyga buvo įdomi tiek mediciniškai, tiek apskritai puikiai tinkama praplėsti akiratį. Tikrai jaučiuosi sužinojusi daugiau ir tvirčiau jausiuosi ateinančiuose protų kovų sezonuose :) Rekomenduoju perskaityti net jei niekur nežaidžiate. Tokių dalykų tikrai nemokė istorijos pamokose, todėl neišmoktas pamokas galite išmokti ir patys :)

2017 m. sausio 2 d., pirmadienis

Skaitymo iššūkis? Baikit, nemanau...


Savo 2016-ųjų iššūkio nė neįpusėjau ir šiais metais jau tvirtai sau pasakiau, kad nebekelsiu sau jokių tikslų, o skaitysiu tiesiog savo malonumui (nors ir tuos iššūkius stengiuosi pasirinkti kuo malonesnius, baisiai nemėgstu skaityti iš reikalo). Bet šį savo tvirtą pasiryžimą sulaužiau, žinoma, jau pirmąją metų dieną. Žiūriu, pasaulis vėl prikūrė naujų iššūkių 2017-siems. Tiesa, klausimas, kiek jie nauji, nes spėju, kad kartojasi metai iš metų, tik keičiasi paveiksliukas, ant kurio jie pavaizduoti ir fonas, kuriame surašyti :) Bet aš nesivadovausiu nė vienu iš jų - susigalvojau savo! Jūs galite kopijuoti kiek tik patinka :) Skaitysiu knygas, iš kurių autorių pavardžių susidarys abėcėlė! Na, bent jau labai tikiuosi, kad pavyks perskaityti visą abėcėlę, ar bent didžiąją dalį jos. Taip pasistengsiu susipažinti su dar neskaitytais autoriais, su lietuvių kūriniais, taip pat neapleisiu ir mėgstamų rašytojų. Pradėjau jau šiandien!

Tai su Naujais metais, mano ryžtingieji draugai!

2016 m. spalio 30 d., sekmadienis

David Ebershoff „Danų mergina“

Kartais savęs klausiu, kodėl, KODĖL tos knygos taip brangiai kainuoja :( Dėl šios varvinau seilę jau seniai, o kaina laikui bėgant nekrito nė vieno euro. Ir visgi, kai parduotuvėje buvo 40% nuolaida knygoms, nė nedvejodama ši įkrito į mano pirkinių krepšį. Būna juk kartais, kad knygos tiesiog pačios įšoka.. :)

„Danų mergina“ - tikra istorija apie dailininką Einarą Vegenerį, žmogų, kuriam pirmajam pakankamai sėkmingai (kiek tai buvo įmanoma anuomet) atlikta lyties keitimo operacija XX a. pradžioje. Dresdene Einaras tapo Lile Elbe. Knygoje pasakojama jo ir jo žmonos Gerdos (knygoje kažkodėl tapusios Greta) gyvenimo ir pasikeitimo istorija.

Tai buvo vienas iš tų labai retų kartų (tiesą sakant, kitų nė neatsimenu), kai filmą pamačiau gerokai pirmiau nei perskaičiau knygą. Ir žinot, tai visai nesutrukdė skaityti istoriją kaip naują. Taip, žinojau įvykių seką, tačiau knygoje atskleidžiama daug daugiau. Taip, tai jausmai. Buvo be galo įdomu skaityti, ką jautė tiek Einaras (vėliau - Lilė), tiek ir Gerda (labai įmanoma, kad moters vardas tapo vertimo klaida, nes ir oficialiuose šaltiniuose, ir filme ji yra Gerda, tik knygoje ji yra Greta. Oh well). Skyriai parašyti iš abiejų požiūrio taškų, tad leidžia susidaryti visapusišką nuomonę. Puikiai aprašytos veikėjų mintys vykstant neišvengiamam virsmui, sveikatos problemos, tuometinės visuomenės požiūris į tokius žmones (labai liūdna suprasti, kad per beveik 100 metų tas požiūris beveik nepasikeitė), gydymo metodai tikrai priverčia įsijausti į istoriją.
Taip pat labai patiko stiprūs pagrindiniai charakteriai. Puikiai žinantis, ko nori, Einaras, ir jo žmona. Puiki, pasišventusi moteris, nepaisant kitokių nuomonių palaikanti savo vyrą. Nors ir šiek tiek erzino jos pernelyg didelė globa Lilei po atliktų operacijų, visgi galima suprasti ir ją. Kažkaip per daug nepykau ant jos ir tiesiog džiaugiausi, kad Lilė sugebėjo išlikti savarankiška. Šiaip ar taip, neįsivaizduoju, kokiam stipriam reikia būti, kad pasiryžtum sau bei kitiems pripažinti, kas iš tiesų esi, tvirtai tuo tikėti ir to siekti.

- Manau, kad esi drąsiausias vyras, kokį tik man yra tekę pažinoti.

Linkiu perskaityti visiems - ir tiems, kuriems tokie žmonės atrodo savaime suprantamas dalykas, ir tiems, kuriems lyties keitimas atrodo tik užgaida ar kažkoks nesuprantamas maištas. Nepatikėsit, bet kai kurie žmonės gimsta tiesiog ne tame kūne. O jei neskaitysit, tai bent pažiūrėkit filmą - nepaprasto grožio.
Beje, čia bene vienintelis kartas, kai visiškai nepykina viršelis su filmo veikėjų atvaizdais. Nes į Redmayne'ą galima žiūrėti 24 valandas per parą :))