2017 m. kovo 17 d., penktadienis

Lauren Groff „Moiros ir Furijos“

Pasidaviau ir aš masiniams šios knygos skaitymams. Prieš tai, kaip niekada, prisiskaičiau ir atsiliepimų, kurie buvo ganėtinai prieštaringi. Daug kas rašė, kad norėjosi knygą mesti po pirmų 50 ar 80 puslapių. Tai jau buvau truputį ir išsigandusi, kad kaip čia reikės kankintis ir skaitytis. Chaa! Nieko panašaus!

Norint pasakyti, apie ką ši knyga, tai padaryti būtų labai sunku. Apie gyvenimą, apie žmones, apie santuoką ir apie santykius, bet nieko konkretaus. Kūrinio centre - Lotas ir Matilda. Du beprotiškai įsimylėję jaunuoliai, kurių bendra istorija trunka 24-erius metus.

Knyga suskirstyta į dvi dalis - Moiros (likimo ir mirties deivės, prižiūrinčios kiekvienos būtybės gyvenimo siūlą) ir Furijos (keršytojos). Moirose didesnis dėmesys skiriamas Loto istorijai - nuo gimimo, su visais gyvenimo pakilimais ir nuopoliais, su šlovės ir beviltiškumo valandomis. Viską pasakojantis visa matantis pasakotojas iš Loto perspektyvos kalba ir apie santuoką su Matilda. Furijose artimiau susipažįstame su Matilda, jos vaikyste ir žvelgiame į santuoką bei kylančius jausmus iš moters pusės. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, antroji knygos dalis yra gerokai juodesnė nei pirmoji.

Tragedija, komedija. Viskas priklauso nuo perspektyvos.

Visi knygos veikėjai (net ir epizodiškai tepasirodantys) sukurti labai įtaigiai. Keičiantis pasakojimui vis iš naujo pamėgsti, pradedi nekęsti ir vėl juos pamilsti. Žinoma, daugiausiai dėmesio skiriama Lotui ir Matildai. Lotas - charizmatiška asmenybė, visuose besistengiantis išvysti tik geruosius bruožus, tačiau pilnas puikybės ir tuštybės. Matilda - santūri, atsidavusi savo vyrui, tačiau kartais gąsdinanti ir kupina tamsos. Be galo įdomu stebėti (na, nes skaitant prieš akis kaip niekad gyvai iškyla visi vaizdiniai), kaip keičiasi žmonės, kaip jie elgiasi tam tikrose situacijose. Viskas yra be galo gyvenimiška (gal tik kartais kiek perspausta), turbūt dėl to taip tikra. Šiuos du žmones supantys draugai ir artimieji sukuria pilnumos vaizdą ir net nėra vietos abejonei, kad čia išgalvota istorija.
Bent jau man tikrai nesinorėjo visko mesti po tų kelių perskaitytų puslapių. Rodos, pasakojimas yra pakankamai lėtas, pasakojami ne per daug įmantrūs dalykai, bet taip nesuvokiamai įtraukia ir nepaleidžia. Vienintelė kankynė buvo žinojimas, kad ta knyga visgi baigsis. Kalba graži, nors akis ir badė į antrojoje knygos pusėje pradėjusios rastis rašybos klaidos. Istorija, dėliojama gabalėliais, pamažu susilipina į viena.  Tikrai, neįtikėtina, kaip įvairūs gyvenimo įvykiai lemia ateities pasirinkimus. Taip ir matau, kaip moiros sėdi kokiame nors sode ir vynioja siūlą, kuris kartais susinarplioja, vėl tampa gražus lygus, o kažkada netikėtai nutrūksta...

Rekomenduoju vienareikšmiškai. Tai knyga apie žmogų ir jo esybę, ko gero, plačiausia prasme, kokią galima įsivaizduoti.

2017 m. kovo 11 d., šeštadienis

Gina Viliūnė „Magdalė, smuklės merga“

Jau kurį laiką galvoje sukosi mintis, kad būtinai privalau perskaityti šią knygą. Va taip tiesiog privalau ir gana. Tai nupirkau  ją dovanų ir... perskaičiau pati :D Gal ir negražu taip daryti, bet nesusiturėjau.

Tai - pirmasis perskaitytas šios autorės romanas. Jo įvykiai vyksta viduramžių Vilniuje. Prieš sostinę rezgamas sąmokslas, mieste prasiautė maras ir gaisrai, dedasi kiti negeri dalykai. Tuo metu šalį valdo Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Albertas Goštautas. O veiksmo centre vienaip ar kitaip atsiranda Užupio smuklės kekšė Magdalė.

Paprastai prieš imdama knygą į rankas stengiuosi neturėti per didelių lūkesčių. Bet kažkodėl šįkart daug tikėjausi ir šiek tiek nusivyliau. Net nežinau, kuo - knyga man visai patiko. Galbūt reikėjo tarp skaitymų nedaryti ilgų pertraukų, nes šiaip jau pasakojimas skaitosi lengvai ir greitai. Vienas ar du prisėdimai ir baigta. Na, bet yra kaip yra.
Įdomu, kad romane sutinkame daug veikėjų puikiai pažįstamomis pavardėmis. Sutikime, dažnam mokyklos suole Lietuvos istorija buvo ne pati įdomiausia tema. Džiugu, kad autorė pateikia faktų, įvyniotų į patrauklų viršelį - galbūt kam nors tai bus pirmas žingsnis domėjimosi link. Dėl daugybės tai atsirandančių, tai pradingstančių veikėjų galime susidėlioti gana aiškų ir gyvą tuometinio miesto paveikslą. Sužinome apie to meto mediciną, žmonių požiūrį vieni į kitus, magiją ir burtus, net apie elementarų stalo etiketą. Nežinau kodėl, bet man tikrai anksčiau nebuvo stuktelėję, kad XVI a. didikai prie stalų vis dar valgė maistą pirštais, o į šakutes žiūrėjo kaip į vakarų ponų išmislą. Dabar jau žinosiu :)
Apskritai romanas labai gyvas. Įvykių vyksta daug, jie veja vienas kitą, yra ir netikėtų siužeto posūkių, o pabaigoje visi dėmenys gražiai susilipdo į vieną visumą. Taip pat prie to tikrumo prisidėjo kalba. Skaitai ir įsivaizduoji, kad seniau žmonės taip ir kalbėjo - sakinių struktūra bei žodynas tikrai ne tokie, kaip kitose knygose.

Manau, verta perskaityti, norint susipažinti su šiuolaikinių lietuvių autorių kūryba. Detektyvų mylėtojams gal ir bus nelabai, bet norintiems lengvai prisiliesti prie tuometinio sostinės gyvenimo tikrai turėtų patikti.

2017 m. vasario 4 d., šeštadienis

José Saramago „Praregėjimas“

Ką tik užverčiau mano vienos geriausių skaitytų knygų tęsinį. Tačiau nei dabar, nei, tikiu, vėliau, nežinau, ką pasakyti apie šį Saramago kūrinį, kuriame net per daug tikroviškai vaizduojama, kaip veikia politika.

Knygos veiksmas vyksta neįvardintame mieste, tame pačiame, kurį prieš ketverius metus buvo užklupusi aklumo epidemija. Šįkart čia vyksta rinkimai. Visų nuostabai, suskaičiavus visus biuletenius, paaiškėja, kad daugiau nei 80% jų yra tušti. Tai palaikoma nusikaltimu demokratijai, tam tikru teroro aktu prieš vertybes, ir šalies valdžia nusprendžia mieste įvesti nepaprastąją padėtį, izoliuoti miestą nuo likusio pasaulio. Valdžia ir kitos tarnybos išsikelia už miesto, kuris apjuosiamas kariškių tvora, o piliečiai paliekami likimo valiai, taip tikintis, kad greitai pradės naikinti vieni kitus ir prašys savo valdžios atleidimo, vėl balsuodami taip, kaip reikia.

Tie, kas įsakinėja, ne tik nesustoja prieš tai, ką mes vadiname absurdu, bet naudojasi juo, kad atbukintų sąmonę ir sunaikintų protą.

Pasakojimas, iš pirmo žvilgsnio kiek neįtikimas ir keliantis šypseną savo išmone, verčiant puslapį po puslapio įgyja prasmę. Knygos nugarėlėje įrašyta The Guardian citata, kad „nuo to laiko nebuvo nė vieno politinio įvykio, kuris nebūtų aprašytas „Praregėjime““ atrodo stulbinamai tiksli. Pripažinkime, kad ir puikieji Orwello „1984-ieji“, kol nepradedi sukti galvos ir mąstyti apie tai, kas vyksta pasaulyje, atrodo kaip tiesiog nerealus pasakojimas. Taip ir čia. Saramago lėtai, ilgais sakiniais, įtraukia skaitytoją į savo sukurtą pasaulį, kuriame, deja, gyvename ir mes. Čia labai aiškiai piešiamas vaizdas, kaip valdžia siekia kontroliuoti žmonių gyvenimus ir manipuliuoti jausmais, kaip yra bijoma pokyčių bei priimami abejotini sprendimai tvarkantis su „grėsmėmis“.
Skaityti nėra labai lengva būtent dėl savito rašytojo stiliaus: minėtieji ilgi sakiniai, skyrybos ženklų (išskyrus taškų ir kablelių) nebuvimas. Tokio kūrinio nepavyks skaityti grojant muzikai ar esant kitam triukšmui. Reikalingas susikaupimas, kad visi skaitomi žodžiai tuoj pat būtų suvokiami ir susiejami su realybe. Taip, knyga rašyta 2004-aisiais, bet ir tuomet, ir dabar, ir ateityje bus aktuali.

Sakiau, kad nežinau, ką pasakyti apie šį kūrinį. Taip ir yra - jį reikia skaityti, o ne dėlioti po gabalėlį į aprašymo rėmus. Priverčia susimąstyti, ne kitaip.

P.S. Norint skaityti „Praregėjimą“ nebūtina pirmiau skaityti „Aklumo“ (nors knygą rekomenduoju iki negalėjimo) - tęsinyje pateikta pakankamai konteksto, kad viskas būtų aišku.

2017 m. sausio 5 d., ketvirtadienis

Hans-Dieter Otto „Pamišę karaliai: nuo Kaligulos iki Liudviko II“

Pirmą kartą per keletą metų pirmoji perskaityta knyga yra ne didžiai mylimo Murakami. Vis dėlto dėl tam tikrų įsipareigojimų dabar turiu trumpam atidėti grožinę literatūrą į šalį ir imtis tokių knygų, kurios suteiktų man kuo daugiau informacijos ir faktų apie įvairius dalykus.

Šią knygą nusižiūrėjusi buvau jau seniau, o įsigijau neseniai, bet... neatsimenu kada (čia jau nevaldoma liga, man atrodo, perki knygas ir net nepameni, kada kokią įsigijai.. :D). Knygoje pasakojama apie devynis skirtingų laikmečių karalius, kurie sirgo psichinėmis ligomis, apie tai, kaip tai atsiliepė šalies valdymui ir apskritai veikė aplinką.

Man, kaip niekad pernelyg nesidomėjusiai istorija, tokia literatūra iškart atrodo kaip iššūkis. Dėl to puikiai tinkama rašyti į visus įmanomus iššūkių sąrašus. Visgi ši susiskaitė labai greitai ne tik dėl to, kad buvo pasirinktos tikrai įdomios asmenybės, bet ir parašyta labai paprastai, suprantamai visiems mirtingiesiems. Pasakojimai sudėlioti chronologine tvarka, pradedant nuo Kaligulos. Tiesą sakant, jo portretas mane labiausiai ir šokiravo. Kažin, ar bebuvo labiau išprotėjęs valdovas istorijoje negu šis. Taip pat sužinojau ir apie tokius valdovus, apie kurių egzistavimą išvis nė nenutuokiau, pavyzdžiui, Kastilijos karalienę Joaną ar Danijos karalių Kristijoną VII. Pasakodamas apie kiekvieną valdovą autorius, remdamasis įvairiais istoriniais šaltiniais, gana plačiai nusako tuometinę politinę situaciją, medicininius metodus gydant psichines ligas, labai aiškiai parodomos tų ligų pasekmės visuomenei ir atskiriems žmonėms. Knygoje nemažai vardų, giminystės ryšių bei datų, dėl ko šiek tiek galima painiotis, bet visgi padeda plačiau matyti situaciją. Įdomu, kad nurodomos ir šiuolaikinės medicinos diagnozės, taip pat matoma, kaip per laiką keičiasi supratimas apie psichines ligas bei jų gydymą, analizuojama, kas galėjo sukelti tam tikrus sutrikimus. Pavyzdžiui, jei senų senovėje daktarai arba apskritai nežinodavo ką daryti, arba pragręždavo kaukolėje skylę, kad ištekėtų juodoji tulžis, tai XIX a. jau buvo taikomas tam laikui palyginti pažangus gydymas, kuomet suprasta, kad tokiems ligoniams negalima taikyti fizinių bausmių. 
Knygos pabaigoje pateiktas literatūros sąrašas, tad jei esama abejonių, visada galima pasitikrinti aprašytus faktus :)

Man ši knyga buvo įdomi tiek mediciniškai, tiek apskritai puikiai tinkama praplėsti akiratį. Tikrai jaučiuosi sužinojusi daugiau ir tvirčiau jausiuosi ateinančiuose protų kovų sezonuose :) Rekomenduoju perskaityti net jei niekur nežaidžiate. Tokių dalykų tikrai nemokė istorijos pamokose, todėl neišmoktas pamokas galite išmokti ir patys :)

2017 m. sausio 2 d., pirmadienis

Skaitymo iššūkis? Baikit, nemanau...


Savo 2016-ųjų iššūkio nė neįpusėjau ir šiais metais jau tvirtai sau pasakiau, kad nebekelsiu sau jokių tikslų, o skaitysiu tiesiog savo malonumui (nors ir tuos iššūkius stengiuosi pasirinkti kuo malonesnius, baisiai nemėgstu skaityti iš reikalo). Bet šį savo tvirtą pasiryžimą sulaužiau, žinoma, jau pirmąją metų dieną. Žiūriu, pasaulis vėl prikūrė naujų iššūkių 2017-siems. Tiesa, klausimas, kiek jie nauji, nes spėju, kad kartojasi metai iš metų, tik keičiasi paveiksliukas, ant kurio jie pavaizduoti ir fonas, kuriame surašyti :) Bet aš nesivadovausiu nė vienu iš jų - susigalvojau savo! Jūs galite kopijuoti kiek tik patinka :) Skaitysiu knygas, iš kurių autorių pavardžių susidarys abėcėlė! Na, bent jau labai tikiuosi, kad pavyks perskaityti visą abėcėlę, ar bent didžiąją dalį jos. Taip pasistengsiu susipažinti su dar neskaitytais autoriais, su lietuvių kūriniais, taip pat neapleisiu ir mėgstamų rašytojų. Pradėjau jau šiandien!

Tai su Naujais metais, mano ryžtingieji draugai!

2016 m. spalio 30 d., sekmadienis

David Ebershoff „Danų mergina“

Kartais savęs klausiu, kodėl, KODĖL tos knygos taip brangiai kainuoja :( Dėl šios varvinau seilę jau seniai, o kaina laikui bėgant nekrito nė vieno euro. Ir visgi, kai parduotuvėje buvo 40% nuolaida knygoms, nė nedvejodama ši įkrito į mano pirkinių krepšį. Būna juk kartais, kad knygos tiesiog pačios įšoka.. :)

„Danų mergina“ - tikra istorija apie dailininką Einarą Vegenerį, žmogų, kuriam pirmajam pakankamai sėkmingai (kiek tai buvo įmanoma anuomet) atlikta lyties keitimo operacija XX a. pradžioje. Dresdene Einaras tapo Lile Elbe. Knygoje pasakojama jo ir jo žmonos Gerdos (knygoje kažkodėl tapusios Greta) gyvenimo ir pasikeitimo istorija.

Tai buvo vienas iš tų labai retų kartų (tiesą sakant, kitų nė neatsimenu), kai filmą pamačiau gerokai pirmiau nei perskaičiau knygą. Ir žinot, tai visai nesutrukdė skaityti istoriją kaip naują. Taip, žinojau įvykių seką, tačiau knygoje atskleidžiama daug daugiau. Taip, tai jausmai. Buvo be galo įdomu skaityti, ką jautė tiek Einaras (vėliau - Lilė), tiek ir Gerda (labai įmanoma, kad moters vardas tapo vertimo klaida, nes ir oficialiuose šaltiniuose, ir filme ji yra Gerda, tik knygoje ji yra Greta. Oh well). Skyriai parašyti iš abiejų požiūrio taškų, tad leidžia susidaryti visapusišką nuomonę. Puikiai aprašytos veikėjų mintys vykstant neišvengiamam virsmui, sveikatos problemos, tuometinės visuomenės požiūris į tokius žmones (labai liūdna suprasti, kad per beveik 100 metų tas požiūris beveik nepasikeitė), gydymo metodai tikrai priverčia įsijausti į istoriją.
Taip pat labai patiko stiprūs pagrindiniai charakteriai. Puikiai žinantis, ko nori, Einaras, ir jo žmona. Puiki, pasišventusi moteris, nepaisant kitokių nuomonių palaikanti savo vyrą. Nors ir šiek tiek erzino jos pernelyg didelė globa Lilei po atliktų operacijų, visgi galima suprasti ir ją. Kažkaip per daug nepykau ant jos ir tiesiog džiaugiausi, kad Lilė sugebėjo išlikti savarankiška. Šiaip ar taip, neįsivaizduoju, kokiam stipriam reikia būti, kad pasiryžtum sau bei kitiems pripažinti, kas iš tiesų esi, tvirtai tuo tikėti ir to siekti.

- Manau, kad esi drąsiausias vyras, kokį tik man yra tekę pažinoti.

Linkiu perskaityti visiems - ir tiems, kuriems tokie žmonės atrodo savaime suprantamas dalykas, ir tiems, kuriems lyties keitimas atrodo tik užgaida ar kažkoks nesuprantamas maištas. Nepatikėsit, bet kai kurie žmonės gimsta tiesiog ne tame kūne. O jei neskaitysit, tai bent pažiūrėkit filmą - nepaprasto grožio.
Beje, čia bene vienintelis kartas, kai visiškai nepykina viršelis su filmo veikėjų atvaizdais. Nes į Redmayne'ą galima žiūrėti 24 valandas per parą :))


2016 m. rugsėjo 4 d., sekmadienis

Hannah Kent „Paskutinės apeigos“

Vienoje knygų grupėje FB ši knyga sulaukė labai teigiamų atsiliepimų, dauguma ją skaitė, tad, netikėtai man pačiai, vos tik pamačiau akciją Baltų lankų knygoms, ši iškart atsidūrė mano rankose. Ir negaila nė vieno cento, kurį išleidau, nes knyga pateisino visus lūkesčius.

„Paskutinės apeigos“ - tai istorija, vykstanti 1829-aisiais atšiauriojoje Islandijoje. Viena šeima privalo priimti į savo namus nuteistąją mirties bausme Agnes Magnusdotir, kuriuose ji turi laukti savo bausmės įvykdymo dienos. Žinoma, su žudike namuose elgiamasi šaltai, jos prisibijoma. Ir tik dvasininkas Totis sugeba ją prakalbinti.

Jie matys kekšę, beprotę, žudikę, moterį, kuriai iš burnos ant žolės varva kraujas ir kuri juokiasi pilna burna purvo. Jie sakys „Agnes“, o matys vorą, į savo pačios pranašiškus voratinklius įsipainiojusią raganą. <...> Bet jie nematys manęs. Manęs ten nebus.

Atleiskit, bet nebeprisimenu, kada buvau perskaičiusi knygą per vieną dieną. Peržiūrėjau perskaitytų knygų sąrašus ir nebuvo tokios nei šiemet, nei pernai, nei užpernai. Žodžiu. Vieną sekmadienį tiesiog prisėdau ir perskaičiau. Nes negalėjau nueiti miegoti nežinodama, kaip viskas baigsis. Mano galva, čia pati geriausia rekomendacija :) Kai iš skausmo bado akis, kai žvilgsnis šokinėja per pusę puslapio, nes nori sužinoti, kas toliau, kai esi priverstas uždengti pastraipas ir skaityti po vieną eilutę, nes kitaip neina susikoncentruoti, kai ir valgyt nelabai norisi, nes tai bus tik veltui sugaištas laikas, o tu tik skaitai ir skaitai. O kai užverti paskutinį puslapį - kažko tuščia. Nes per kelias valandas spėji susigyventi su veikėjais ir su jų istorija. Ar tik nebus tai geriausia metų knyga (kol kas) tiek turinio ir veikėjų, tiek kalbos prasme?
Kažkaip norisi primygtinai pasakyti, kad autorė - visai ne islandė. Ji australė, iš ten, kur visada šilta. O rašo apie visišką priešingybę savo kraštui - apie Islandiją. Ir rašo ne bet kaip, o taip, kad jaučiuosi lyg pabuvusi toje šalyje būtent tais metais. Viskas labai įtaigu, kraštovaizdis ir gyventojų buitis nupiešta labai niūriai, parodyti visuomenėje gajūs prietarai. Apskritai visa knyga yra labai niūri. Nuo pradžios iki pabaigos slenka nelaimės šešėlis ir kažkur vis girdisi krankliai - artėjančios mirties simboliai.
Iš visų veikėjų, pasirodžiusių istorijoje, man labiausiai patiko pati Agnes - nelaiminga mergina, nuo pat vaikystės dirbanti sunkius darbus, skaudžiai apgauta ir išduota - ir Margretė - šeimos motina, galbūt kartais to ir nenorėdama, bet visuomet gailestinga, griežta, na, tikra mama. Verčiant knygos puslapius matyti, kaip abi šios veikėjos, darydamos įtaką viena kitai, keičiasi, ir netrukus tampa aišku, kad viena kitos gyvenimuose įspaudžia gilias žymes.

Žmonės įsivaizduoja, kad žino tave pagal tai, ką esi padaręs, ir niekas nenori išgirsti, ką turi pasakyti. <...> Esi tai, ką žmonės apie tave galvoja.

Tad jeigu norit detektyvo, meilės istorijos, pasikeitimo ir atleidimo, apipinto galbūt ne taip gerai pažįstamos kultūros papročiais, vienoje knygoje, drąsiai griebkite „Paskutines apeigas“.

2016 m. rugpjūčio 28 d., sekmadienis

J.K.Rowling, Jack Thorne, John Tiffany „Harry Potter and the Cursed Child“

Taip. TAIP. Kadangi turiu nuostabių draugų užsienyje, tai turiu ir naująją knygą, apie kurią ūžia visas pasaulis. Tikrai ne paslaptis, kad esu Hario Poterio mylėtoja iki kaulų smegenų. Bent kartą į metus pažiūriu visus filmus ir stengiuosi vėl ir vėl perskaityti knygas. Ir štai dabar turiu naują, iš kurios nežinau ko tikėjausi, bet... Na, pažiūrėsim, ką gavau :)

Ši knyga - ne tokia, kaip visos kitos. Ji tik paremta JK Rowling pasakojimu, tačiau šiaip jau čia pjesė. Pjesė, kurioje veiksmas vyksta po devyniolikos ir daugiau metų, kur visas veiksmas nesisuka apie Harį, Ronį ir Hermioną, o dėmesio centre yra Hario sūnus Albas ir Drako sūnus Skorpijus*. Albo ir Hario santykiai yra gana sudėtingi, berniukas visur jaučia tėvo šešėlį, tad su Skorpijumi nusprendžia leistis į savo nuotykį.

The rumour is that he's Voldemort's son, Albus. It's probably rubbish. I mean... look, you've got a nose.

Visų pirma - apie skaitymo paprastumą. Skaitydama jaučiausi lyg tikrai žiūrėčiau spektaklį. Apskritai pjesę buvau skaičiusi jau labai seniai, tai buvau pamiršusi, kaip greitai ir lengvai įmanoma įveikti visą knygą. Visada aišku, kuris veikėjas kalba, kas tuo metu vyksta scenoje, kokiomis aplinkybėmis viskas vyksta, žodžiu, nėra jokios maišaties. Bandžiau įsivaizduoti ir efektus, kuriais bus perteikiamos kai kurios scenos ir, pripažinsiu, šioje vietoje užstrigau. Va dėl to ir norėčiau pamatyti spektaklį, kad įsitikinčiau, kad galima sukurti nepakartojamą reginį pagal magišką pasakojimą.
Knyga suskirstyta į dvi dalis (kadangi spektaklį, kiek mačiau, galima žiūrėti ir per dvi dienas, nors nežinau, kas nenorėtų pamatyti viso iš karto) ir keturis veiksmus. Be to, kiekvienas veiksmas turi nemažai scenų, tad tikrai nesunku surasti kur nutraukei skaitymą net ir nenaudojant skirtuko.

O dabar apie pačią istoriją. Goodreads'e prisiskaičiau pakankamai neigiamų atsiliepimų apie tai, kaip Jack Thorne sugadino originaliąją istoriją (nors tobulų dalykų, mano galva, neina sugadinti), kaip prisiskaitė per daug fanfiction ir viską suplakęs į viena parašė savo versiją. Na, bet.. Ar ne toks kūrėjo darbas? Įsivaizduoti ir viską sukurti savaip. Žinoma, tokiu atveju man labiau būtų patikę skaityti ne pjesę, o apysaką, bet yra kaip yra. Dabar teko užpildyti tas vientisumo spragas savo pačios vaizduote, ir tai nėra labai blogai. Nemanau, kad šią knygą norėsiu skaityti dar ir dar kartą, ne. Iš dalies sutinku ir su kitų atsiliepimais, bet nebuvo taip jau blogai. Sakyčiau, 50/50.
Galų gale tai - knyga apie tėvų ir vaikų santykius, apie tai, kaip žodžiai ar veiksmai gali iššaukti dalykus, kurių atsitikimo tikrai niekas nepageidauja. Nenoriu atskleisti svarbių siužeto detalių, bet patikėkit, tokių dalykų, kurie gali ar negali atsitikti, nenorėtų nė vienas, kuris gyvena Hario Poterio pasaulyje. Šiaip jau pasakojimas pakankamai tamsus, įsivaizduoju, kad ir scenoje turėtų visą laiką tvyroti prieblanda ir skambėti atitinkama muzika, kuri kurtų nuolatinę įtampą.
Ir vis dėlto:

- I think it's going to be a nice day.
- So do I.



* galbūt lietuviškai kai kurie vardai ir terminai bus verčiami kitaip, tačiau kol nėra lietuviško leidimo, leidžiu sau užrašyti juos taip, kaip jie skamba mano galvoje :)

2016 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis

Isabel Allende „Dvasių namai“

Palengva, per kokius 20 metų, gal ir perskaitysiu Pegaso kolekcijos knygas - turint omenyje, kad jų vis daugėja ir daugėja. Šįkart, nežinau kodėl, bet pasirinkau Isabel Allende knygą.

„Dvasių namai“ - tai Truebų šeimos istorija, apimanti kelias kartas ir trunkanti daug metų (pagal veikėjų amžių galima spręsti, kad bent jau 70 tai tikrai). Per tiek metų čia susiduriama tiek su pačių žmonių virsmais, tiek su šalyje vykstančiais pasikeitimais, ir viskas be išimties paveikia šią šeimą ir jų gyvenimą.

Kai tik pradėjau skaityti, kažkodėl neužsikabinau. Vangiai paskaitydavau po kelis puslapius ir vėl padėdavau - net nežinia, ko čia pritrūko, gal tiesiog rimto prisėdimo. Bet va kai jau pasiryžusi perskaityti paėmiau knygą į rankas, nebelabai norėjosi padėti. Per dieną - bent po šimtą puslapių ir norėjosi dar. Skyriai knygoje ilgi, tad automatiškai norisi pabaigti vieną ir eiti prie kito. Pastraipos irgi netrumpos, o dialogų labai nedaug, tačiau puikiam autorės pasakojimui tai tikrai netrukdo. Priešingai - čia vienas iš tų variantų, kai akys slysta per puslapius ir reikia uždengti toliau esantį tekstą, kad netyčia nepamatytum, kas bus toliau :D

„Dvasių namai“ priskiriami magiškajam realizmui, literatūros krypčiai, kuri ir atsirado Lotynų Amerikoje. Čia dvasios sklando tarp gyvųjų, nulemdamos likimus. Keisčiausia, kad skaitant toks dalykas atrodo absoliučiai normalus. Per stalą neliečiama juda druskinė? Šoka trikojis staliukas? Kodėl ne. Viskas čia gerai.
Allende gana smulkiai aprašo revoliuciją, vykstančią Čilėje. Knygos pabaigoje (na, paskutinius 100+ puslapių) visas dėmesys skiriamas politikai, karinei revoliucijai, žinoma, ji skaudžiai paliečia ir Truebų šeimą. Ir visiškai netikėtai, visi tie politiniai pasakojimai, kurie kitose knygose būtų arba kankinantys, arba tiesiog niekingai praverčiami, man buvo įdomūs ir suskaityti su tokiu pat susidomėjimu, kaip ir anksčiau buvę meilės, nusivylimų ir pakilimų aprašymai. Visgi tokie dalykai, vykę tokioje tolimoje šalyje, negali būti neįdomūs - džiaugiuosi, kad tokiu būdu, t.y. mėgaujantis grožiniu kūriniu, galima ir pasisemti istorinių žinių.
O kad knygoje netrūksta meilės ir neapykantos, turbūt nė nereikia sakyti. Ji graži. Kad ir kaip kartais būtų skaudu skaityti, knyga yra visiškai gyvenimiška. Jei nebūtų įsipainiojusios dvasios, tai, manyčiau, būtų paprasčiausia knyga apie bet kokią šeimą. Nes kiekvienos šeimos istorijoje yra tiek džiugių, tiek tragiškų įvykių - labai gali būti, kad dėl tos priežasties „Dvasių namai“ tokia artima kiekvienam skaitytojui, dėl to taip lengvai ir skaitosi.

Jei neskaitėte, skaitykite. Tikrai verta dėmesio knyga, talpinanti savyje viską: meilę, neapykantą, pasiaukojimą, ryžtą, tragediją ir magiją. 

2016 m. liepos 29 d., penktadienis

Anna Reid „Leningradas“

Šią knygą noriu perskaityti jau nuo tada, kai ji pasirodė, t.y. nuo 2011 m. Ir tik visai neseniai ją įsigijau, nes kartais būna nuojauta, kad va šitą knygą tai jau būtinai reikia turėti savo lentynoje. Ir dažniausiai nuojauta neapgauna, kaip neapgvo ir šį kartą.

„Leningradas“ - tai knyga apie blokadą, apie kurią per istorijos pamokas arba praklausiau, arba nieko reikšmingo neužsiminė (nors, aišku, labiau tikėtina, kad praklausiau). O čia, pasirodo, galima ištisas paskaitas skaityti. Trumpai: 1941-aisiais Hitleris įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Kol veikiant Sovietų propagandai Leningrado žmonės nemanė, kad čia kažkas rimto, vokiečių armija ryžtingai yrėsi į priekį. Kol apsupo miestą. Buvo svarstoma, ką su miestu daryti: okupuoti (atmesta, nes reiktų tiekti maistą), moteris, vaikus ir senukus išvežti, o kitiems leisti badauti, tvirtai apsupti miestą kulkosvaidžių saugoma elektrine tvora ir pan. Pats Hitleris norėjo Leningradą (kaip ir Maskvą) sulyginti su žeme, tačiau jo vadai nebuvo tokie tikri. Galiausiai miestas apšaudomas, vykdomi antskrydžiai, o žmonės... žmonės buvę nebuvę. Stalinas evakuacijos nevykdo, maisto daviniai juokingai maži, nemaistingi, miesto gyventojai badauja.

Knyga yra parašyta surinkus daugybę istorinių dokumentų iš II-ojo pasaulinio karo, apipinta autorės mintimis ir su įterptais pasakojimais iš blokados žmonių dienoraščių. Knygos pabaigoje nuorodoms į šaltinius kuriais naudotasi, skirta beveik 40 puslapių. Kaip koks mokslinis darbas, tik šimtą kartų įdomesnis :) Galbūt būtent tos dienoraščių ištraukos padaro knygą tokią gyvą (kad ir kaip groteskiškai tai skambėtų tokiame kontekste). Skaitai ir negali patikėti, kad tokie dalykai dėjosi ne taip jau ir toli nuo mūsų. Apskritai tai net ir perskaičius man yra nesuvokiama, kaip galima palikti milijoninį miestą likimo valiai. Kas turi dėtis šalies vadų galvose, kad norėtųsi gelbėti tik savo sėdynę. Visiškas situacijos rimtumo neigimas, propagandos kišimas žmonėms į galvas, siekiant įrodyti, kad Sovietų Sąjunga - didi ir žmonėmis besirūpinanti valstybė, korupcija už kiekvieno kampo ir dėl to - daugybės paprastų žmonių ir šviesių protų praradimas. Tikriausiai taip vienu sakiniu galėčiau apibūdinti šią knygą.
Gali pasirodyti, kad čia užsieniečių, nieko nenutuokiančių apie Sovietų Sąjungą rašinėlis, bet visgi autorė - žurnalistė, ne vienerius metus studijavusi slavistiką, rašanti darbus būtent apie Rytų Europos istoriją. Net knygoje užsiminta, kad patys rusai blokadą idealizuoja, tad matyti objektyvų požiūrį visada malonu.
Įdomu, kad nepaisant tų prieš akis stovinčių žiaurumų, taip įtaigiai aprašytų vaizdų, kaip atrodo žmonės, mirštantys iš bado, koks jų maisto racionas (stalių klijai, alyva, gyvūnų ir net žmogaus mėsa), žmonės-šviesuliai ir išliko tokiais. Kad ir kaip miestas merdėjo, profesoriai vis tiek vedė paskaitas, egzaminavo studentus, vyko poezijos skaitymai, spektakliai ir t.t. Nesvarbu, kad kasdien tų studentų ir klausytojų būdavo vis mažiau dėl paprastos priežasties - mirties - šie pasišventę žmonės neatsisakė savo darbų. Knygoje ne kartą buvo išsakyta mintis, kuriai pritariu iš visos širdies, kad tik kažkokia veikla gali palaikyti gyvybę tokiomis sąlygomis. Net ryte atsikelti iš lovos, nusiprausti, apsirengti privalo būti rutina, kurios jokiais būdais negalima atsisakyti. Sakoma, kad būtent tie žmonės, kurie nepasidavė visiškai apatijai, ir išgyveno tokį siaubingą laikotarpį.

Visko čia nesurašysi. Knygą skaityti verta, verta ir dar kartą verta. Nors ir stora, tačiau skaitosi labai greitai tiek dėl paties turinio įdomumo, tiek dėl didelių tarpų tarp eilučių ir didelių paraščių. Labai rekomenduoju, jei dar nesate jos skaitę - net jei neskaitote istorinių knygų (man ši irgi buvo pirmoji). Knyga apie dvasios ir proto stiprybę, apie žmogaus sugebėjimą išgyventi pačiomis blogiausiomis sąlygomis, kokias tik galima sugalvoti, apie tai, kaip net gyvenant šitaip įmanoma išlikti žmonėmis. Kyla labai nedaug abejonių, kad nepatiks. Skanaus.