2018 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis

Lewis Carroll „Alisa stebuklų šalyje“

Alisos leidimų pasaulyje tūkstančiai, ši knyga yra klasika ir mylima jau gerokai daugiau nei šimtmetį, net pas mane lentynoje ji atsirado prieš keletą metų, o aš taip ir neprisiruošiau jos perskaityti. Filmai matyti, žinomi veikėjai ir apskritai apie ką čia viskas, bet va tam, kad perskaityčiau, prireikė baisios dienos už lango ir gausybės darbų, kuriuos būtų galima atidėlioti.

Kai prašiau Alisos dovanų (nes būtent taip ją ir gavau), tai labai norėjau būtent šios, su originaliomis iliustracijomis. Nes, kaip jau sakiau, nuo skirtingų leidimų gausos raibsta akys. Bet pamaniau, kad būtų labai įdomu juos kolekcionuoti (šiaip mintelė, tikrai taip nedarysiu, bet gal kas nors norėtų :D).
Knyga buvo netgi ne kartą uždrausta dėl įvairių priežasčių. Smagiausias draudimas buvo padarytas Kinijoje, kur knyga buvo nebeleidžiama dėl to, kad joje yra kalbančių gyvūnų. Dabar atrodo keista, kai turime krūvas animacinių filmų, kurie populiarūs visame pasaulyje, ir yra būtent apie gyvūnus su žmonių savybėmis. Kartą knyga buvo uždrausta ir JAV - dėl apsaugos nuo narkotikų. Na, kai pagalvoji, juk Alisa valgė vikšro grybą ir tai didėjo, tai mažėjo... Bet taip, tai 1960-aisiais buvo sutikta itin jautriai.

Apskritai man ši knyga tikrai patiko. Manau, kad jei būčiau skaičiusi ją vaikystėje, patikusi būtų mažiau. Kodėl? Dabar galėjau tinkamai įvertinti kalbą, kurios būdama vaikas tikriausiai nebūčiau supratusi (sužinojau, kiek daug skirtingų  ir vaizdingų sinonimų turi paprasčiausias žodis „eiti“!), knygoje gausu paaiškinimų, iš kurių sužinojau, kad autorius tokia nekalta pasakėle bandė pašiepti tiek realius žmones, tiek to meto tradicijas, netgi išreiškė savo politinius įsitikinimus. Labai patiko gudruolė ir sarkazmo nestokojanti Alisa. Dėl gudrumo nežinau, bet mano ir jos požiūris į dalykus sutampa :)

O ta proga, kad perskaičiau Alisą tik 27-erių, Instagram paskyroje surengėm išpažinčių vakarėlį :D Pasirodo, aš ne viena tokia!

2018 m. rugpjūčio 31 d., penktadienis

Santa Montefiore „Senojo švyturio paslaptis“

Šiuo metu patiriu šiokį tokį skaitymo bloką. Žiūriu žiūriu į savo knygų lentynas, naršau bibliotekos sistemoje, bet niekas nedžiugina. Atrodo, ir tą, ir aną norėčiau paskaityti, bet žinau, kad pradėjusi greičiausiai numesčiau. Visgi iš draugės gavau šią knygą - ji perskaitė, pernelyg nesusižavėjo, ir atsiuntė man :D

Londono aukštuomenės mergina, pavargusi nuo jai primetamo gyvenimo, vieną dieną niekam nesakiusi išvyksta į nedidelį Airijoje esantį miestelį pas tetą, kurios niekada nematė. Ten ji tikisi atrasti save, išpildyti svajonę parašyti knygą. Tačiau Konemaroje, apsupta nuostabios Airijos gamtos, Elena atranda šeimą, apie kurią nieko nežinojo, ir daugybę paslapčių.

Ta knyga tokia... Na, esu skaičiusi tik vieną Montefiore knygą, ir tą pačią jau seniai, „Sodininką iš Prancūzijos“. Va ta knyga, pamenu, buvo puiki, šilta, pabaigoje net susigraudinau. O šiai kažko trūko. Net negalėčiau įvardinti, ko tiksliai. Labiausiai žavėjo ne pagrindiniai veikėjai. Gražiausias buvo pasirinktas kraštovaizdis, kuris aprašytas pakankamai vykusiai, nors esu skaičiusi ir geresnių gamtos aprašymų.
Kažkur perskaičiau, kad pagrindinė veikėja - lyg šešiolikmetė, įkalinta trisdešimtmetės kūne, ir tai yra labai tikslu. Tas, tiesą sakant, ganėtinai erzino. Nesu tikra, kokią tiksliai veikėją norėjo sukurti rašytoja. Stiprią? Nieko nepaisančią? Moterį, atkakliai siekiančią svajonės? Na, pavyko gal tik iš dalies. Manęs neįtikino.
Kiek netikėta, kad ši knyga man truputį (bet tik truputį) panėšėjo į Pinborough „Ydingą ratą“. Kas keletą skyrių pasirodanti žuvusios moters šmėkla vertė jaustis kiek nejaukiai tamsiuose namuose. Štai jos nesveikas pavydas gal kiek ir verčia susimąstyti apie tai, kad reikia mokėti paleisti žmogų, kitu atveju nugrimsi į tamsą ir nebemokėsi matyti šviesos.
Romano kalba tikrai neįmantri, dialogai visiškai paprasti ir netgi lėkštoki. Siužetas pakankamai nuspėjamas - ta švyturio paslaptis mano mintyse labai greitai buvo atskleista. Galbūt dėl to knyga skaitosi labai lengvai ir greitai - vienos dienos skaitinys.

Kodėl pradžioje kalbėjau apie skaitymo bloką? Todėl, kad kaip tik tokios knygos, kur nereikia labai daug mąstyti, jį nuima! :) Dabar tikiuosi pereiti prie kitų kūrinių, kuriuos mėgstu labiau.

2018 m. liepos 23 d., pirmadienis

Beata Tiškevič „Vyvenimas“

Nežinau, kaip kalbėti apie šią knygą. Turbūt nebūčiau jos dar perskaičiusi (nemeluosiu, visai ne turbūt), bet kadangi pasiskolinau iš draugės, kuri kol kas neturi jai laiko, buvau įsipareigojusi. Vakar, galvoju, atsiversiu, pažiūrėsiu, ar bus įdomu. Ir nejučia perskaičiau pusę per vos keletą valandų. Šiandien pabaigiau. Skaitosi taip lengvai, nereikia jokių pastangų.

Apie pačią autorę kalbėti tikriausiai nereikia. Manau, kad kiekvienas Lietuvoje žino jos vardą ir tai vienas tų žmonių, kuriuos arba mėgsti, arba ne. Per viduriuką tiesiog nėra. Aš prie tų mėgstančių jau buvau, bet žinau, kad jų dar padaugėjo, kai perskaitė jos knygą.

Pirmoji Beatos knyga (kas leidžia suprasti, kad tikrai ne paskutinė) - apie save. Atrodo, tema paprasta, bet skaitydama ėmiau galvoti: „O ką aš apie save parašyčiau?“ Ir galvoje tuo metu lėkštėmis grojo beždžionėlė. Jokiais būdais nesakau, kad kiekvienam, norinčiam rašyti apie save, reikia išjausti tuos dalykus, kokius jautė Beata. Tikrai ne, ir geriau, kad ne. Kiekvieno gyvenimas savitas. Bet manau, kad tik tokį gyvenimą verta aprašyti.
Kodėl?
Todėl, kad kitas skaitydamas ir patirdamas kažką panašaus, galbūt galės nuo to išsivaduoti. Man tikrai labai nuoširdžiai sunku patikėti, kad žmogus, su kuriuo esame beveik bendraamžiai, gali būti patyręs ir išjautęs tiek, kiek Beata. Ir skaitant man dažniausiai buvo jos gaila. Ne tokiu gailesčiu, kai linguoji galva ir atseit suprantančiu žvilgsniu bandai paguosti, bet taip, kad tiesiog norisi apkabinti ir pabūti, kol bus geriau. Kad ir kiek tai truktų. Ši knyga tikrai labai svarbi, ypatingai kiekvienam, susidūrusiam ar tebesusiduriančiam su bent viena iš nagrinėjamų temų-patirčių. Pradedant patyčiomis mokykloje, baigiant skyrybomis.
Nors knyga pakankamai slegianti, joje iš tikrųjų nemažai šviesos. Daug kėlimosi, ėjimo į priekį, savo klaidų analizės, pripažinimo, kad labai daug ko nežinai, kad nesi tobulas. Ypatingai patiko tai, kad Beata stengiasi nugalėti savo baimes. Vaje, net ir aš akimirką pagalvojau, kad gal irgi galiu plaukti! Perskaičius šią knygą man atrodo, kad susidūrimas akis į akį su tuo, ko labiausiai bijai, labai skatina judėti pirmyn.

„Vyvenimas“ mano gyvenimo kažkaip ypatingai nepakeis ir perversmo nepadarys. Bet visgi tai puiki knyga. Net negaliu sakyti „kūrinys“, nes tai tiesiog vieno žmogaus gyvenimas, kurio dalelių galime atrasti ir pas save. Kita vertus, argi gyvenimas ir nėra kūrinys?

2018 m. liepos 21 d., šeštadienis

Simon Beckett „The Restless Dead“


Ačiū XXI amžiui, kad dabar viską galima parsisiųsti iš įvairių pasaulio kampelių. Nes kitaip nepavyktų perskaityti daugiau Becketto šedevrų, kadangi paskutinė lietuviškai išleista jo knyga buvo 2013 m. Per tą laiką jis jau ir šiaip parašė dvi naujas knygas, ir viena iš jų yra penktoji serijos apie Deividą Hanterį dalis. Kita vertus, jau beveik ir su angliškai išleistomis jo knygomis išsisėmiau (liko dar viena neskaityta) - teks iškrapštyti vokiečių kalbos likučius iš smegenų kampučių ir skaityti šia kalba :D

Šioje dalyje sužinome, kad Hanteris likęs nuošalyje, į bylų tyrimus jis mažai tekviečiamas, panašu, kad po keleto nepavykusių „pasirodymų“. Jis dėsto universitete, asmeninis gyvenimas nenusisekęs. Vieną dieną jis sulaukia skambučio, kad yra kviečiamas į kūno iškėlimo operaciją. Planuotas vienos dienos vizitas užsitęsia kur kas ilgiau.

Norėčiau, kad šios knygos apie Hanterį niekada nesibaigtų. Šią dalį rašytojas brandino net 7 metus, ir laukti buvo verta. Tiesiog negalėjau atsiplėšti: skaičiau stovėdama prie viryklės, skaičiau iki nakties, ir vienintelis dalykas, kas privertė eiti miegoti, buvo durianti akis :D Įtampa išlaikyta iki paskutinio puslapio žodžio, kaip visada, net epilogas pateikia staigmenų.
Pasakojimas rutuliojasi lengvai, visada reikia užsidengti tolimesnį puslapį, kad tik neperskaitytum daugiau nei tuo metu reikia. Be itin detalių aprašymų, kaip atrodo suiręs kūnas, kaip atkuriama žmogaus kaulų padėtis ir panašių dalykų, labai užkabina kiekvieno skyriaus pabaiga. Beckett'as turi talentą užbaigti skyrių vienu trumpu sakiniu, kuris taip užkabliuoja, kad nieko kito nebelieka, kaip tik skaityti toliau.
Blackwater žiotys
Nuotaika puikiai kuriama pasirinkus vietovę, kurioje įvykdyti nusikaltimai. Šįkart viskas vyko atšiauriame Essexo kampelyje, kur nuolatos prastas oras, dažni potvyniai ir atoslūgiai, pelkynai, nenuspėjamos vandens srovės, apleisti jūros fortai. Tobulas fonas mįslingiems žmonių dingimams. Žinoma, detektyvų/trilerių kūrėjai turbūt niekad nesirenka saulėtų Havajų, nes būtų tikrai sudėtinga įsijausti į atmosferą, jei bylos tyrėjas lakstytų su šortais po palmėmis. Vis dėlto. Reikia mokėti išnaudoti ir tą niūrų kraštovaizdį. Skaitant, regis, ir pas mus ne taip karšta buvo, o pakėlus akis net buvo keista, kad už lango saulėta vasara.
Apskritai man patinka pats pagrindinis veikėjas. Jį nuolatos persekioja praeities šešėliai, žmogus tarsi atribojamas nuo to, ką geba geriausiai, tačiau kaskart vis randa stiprybės sugrįžti į savo darbą ir daro jį puikiai. Rasdamas naujų įkalčių, ieškodamas sąsajų. Pats Hanteris nėra kažkoks atsiskyręs keistuolis, tačiau nori nenori tam tikri įvykiai formuoja asmenybę. Visgi nė karto (kaip kartais būna su kitais veikėjais) man nėra kilęs noras paimti ir gerai papurtyti šio personažo, kad atsikvošėtų. Kaip tik norisi jį laikyti draugu.

Kaip visada - puikiai suręstas trileris. Žinoma, aš ir vėl neatspėjau, kas žudikas :D Jau žinojau, kad galima tikėtis bet ko, bet vis tiek nepavyko. Iš visų įvykių, kurie vyko šioje knygoje, pasisekė nuspėti tik vieną. Tai tik parodo, kad su Beckett'u ir Hanteriu pašonėje tikrai niekada nenuobodžiausi.

2018 m. liepos 18 d., trečiadienis

Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“

Šią neapsakomą perskaitytų knygų bado vasarą dar turiu laiko pasitaisyti. Nors skaityklėje - GRRM „Karalių kova“, bet norėjosi kažko kito. Sukau ratais apie savo lentyną, kurioje galybė neskaitytų knygų, gundžiausi net nueiti į biblioteką, bet sustabdžiau save. Ir iš kampelio išsitraukiau knygą, kurią perskaityti norėjau dar tada, kai ją tik buvo ruošiamasi išleisti.

Knygos centre - Edvardas Hirifjelis. 23-ejų vaikinas, augantis ūkyje kartu su seneliu, padedantis jam auginti bulves ir avis. Kai buvo trejų, jo tėvai žuvo Prancūzijoje, o Edvardas aptiktas visai kitoje vietovėje tik po keturių dienų. Kas ten įvyko, kodėl ir kaip - daugybė klausimų kankina jauną vaikiną, o po senelio mirties jų atsiranda dar daugiau. Jis nusprendžia išvykti ieškoti tiesos ir sužinoti savo šeimos istoriją.

Sunku apie tokią atšiaurumu dvelkiančią knygą kalbėti tokią karštą vasaros dieną. Būtent - iš puslapių jaučiasi kiekvienas nukritęs lietaus lašas, kiekvienas vėjo gūsis. Autorius taip įtaigiai viską nupasakoja, kad įsiskaitai ir nebepavyksta išsipančioti iš knygos gniaužtų. Pradžia lėtoka, bet tai man labai patinka. Nors tiek aš toje Skandinavijoje tebuvusi, bet iš knygos puslapių, atrodo, gali puikiai pažinti jos žmones. Mažas miestelis, keistas jaunuolis, senelis, karo metais kovojęs vokiečių pusėje, mažai kalbama, tik žiūrima ir galvojama. Atmosfera paslaptims saugoti puiki, nes niekas labai ir neklausinės.
Paslapčių čia gausu kaip niekad. Norėdamas sužinoti, kas tiksliai atsitiko tais 1971-aisiais, kai jis neteko abiejų savo tėvų, Edvardas nusikapsto iki amžiaus pradžios, istorijos, siekiančios 1916 m. įvykusį Somės mūšį. Taip, knygoje nemažai ir istorinio konteksto, deja, nežinau, kiek jis tikslus, bet skaityti tikrai įdomu.
O užvis gražiausia yra medžio elementai, lydintys skaitytoją visos kelionės su Edvardu metu. Tam čia skiriama daug vietos. Ir tik negalvokit, kad tai kažkokie nuobodūs medžių aprašymai, ne. Tai ypatingi riešutmedžio raštai, besikeičiantys bręstant medžiui, kiekvienąkart skirtingi, pakreipus tam tikra puse. Supranti, kad žmogus nuo medžio daug nesiskiria.

Knyga puiki. Ne veltui Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos buvo įtraukta į vertingiausių 2017-ųjų verstinių knygų sąrašą. Nors tai ir ne vienadienis vasaros romanas, tačiau susiskaitė taip pat greitai (realiai, pradėjusi ryte, vakare jau būčiau pabaigusi). Ir po savęs paliko pėdsaką. Stiprų pasitvirtinimą, kad niekada nereikia pamiršti savo šaknų. Skaitykite. Tiek šeimos istorijų gerbėjai, tiek detektyvų mėgėjai.

2018 m. gegužės 16 d., trečiadienis

Naoki Higashida „Kodėl taip mėgstu šokinėti“

Ši, kaip ir daugelis kitų knygų iš mano nesibaigiančio „noriu perskaityti“ sąrašo, tūnojo jame metų metus. Na, nuo išleidimo dienos. O skaitymo, pasirodo, kokiai valandai, na, gal pusantros, jeigu norite labai neskubėti.

Knyga mane sudomino dėl dviejų dalykų:
1. Tai knyga apie autizmą (man viena įdomiausių temų tiek knygose, tiek filmuose).
2. Knygą parašė jaunuolis, turintis autizmo spektro sutrikimą (tuomet jam buvo vos 13).
Joje bandoma papasakoti apie sutrikimą būtent jį turinčiojo akimis (studijų metais esame išmokyti, kad negalima sakyti serga autizmu, todėl truputį erzino vertime nuolat pasitaikantis šis žodžių junginys). Skaityti yra be galo lengva, kadangi viskas pateikta klausimų - atsakymų forma. Čia rasite 58 klausimus, kuriuos užduoda ar norėtų užduoti šio sutrikimo neturintys, o atsako pats Naoki. Taip pat antroje knygelės dalyje yra jo parašytas nuostabus apsakymas.

Visi žmonės turi širdį ir savo vietą šiame pasaulyje. Ir verkia jie nebūtinai iš liūdesio ar nevilties. Turėkite tai omeny.

Knyga parašyta super paprastai (reikia prisiminti, kad į mus kreipiasi trylikametis), tačiau apie labai nepaprastus dalykus. Skaitytojas gali susipažinti su ypatingaisiais vaikais, su tuo, kaip jie jaučiasi. Būtent jausmams čia skiriama labai daug vietos. Mes esame įpratę manyti, kad turintys autizmo spektro sutrikimą asmenys turi didelių problemų su emocijomis. Žinoma, jiems kartais sudėtinga jas suprasti, tačiau jaučia jie kaip ir visi. Naoki labai dažnai mini baimę, neviltį, išgąstį - labiausiai netikusius jausmus, kurie dar labiau apsunkina ir taip nelengvą autistų pasaulį.
Tikiu, kad iš šios knygos galima daug ko pasimokyti, visų pirma - suprasti tokius vaikus. Knygos įžangos autorius David Mitchell teigia, kad šios knygos dėka pats atrado raktą, kaip bendrauti su savo sūnumi.

Žodžiu, Naoki knyga gali būti tiek įžanga, pradėjus domėtis šia tema, tiek pagalba jau „pažengusiems“.

2018 m. balandžio 9 d., pirmadienis

Margaret Atwood „Oriksė ir Griežlys“

Na aš tikrai labai mėgstu skaityti apie visokias vardan didesnio gėrio sukurtas visuomenes. Ir šiuos metus pradėjau su garsiuoju Atwood „Tarnaitės pasakojimu“. O ieškodama, ką dar šios autorės galėčiau paskaityti, apsistojau ties šia knyga. Truputį gaila, kad pakliuvo ji man per neskaitadienius, bet susisklosčius aplinkybėms, perskaičiau gana greitai. Apskritai tai vos kelių prisėdimų reikalaujanti knyga, nes tikrai neina atsitraukti.

Visas pasaulis dabar - tai bekraštis niekieno nevaldomo eksperimento laukas, - koks ir buvo visada, pasakytų Griežlys, - kur viešpatauja nenuspėjamų rezultatų teorija.

Aukščiau - sakinys, praktiškai nusakantis knygos esmę. Šis pasakojimas kiek kitoks nei kiti, kur yra tam tikra sustyguota visuomenė, kurioje kiekvienas narys turi savo paskirtį ir tiesiog negali nuo jos nukrypti. Ši knyga yra šiurpi tuo, kad čia beveik nėra visuomenės. Būtent. Žmonių vartotojiškumas, karai, teroro aktai, noras būti tobulais, auginti ypatingus vaikus vieną dieną priveda prie susinaikinimo. 

Šiandien tavo genams liūdna? Išbandyk Kismą! Čia dingsta visos ligos. Esi mažiukas? Tapk Galijotu! Stebuklingi vaikai. Pasigerink savo DNR. AB Pilnas Lopšys. Mūsų mažylis? Mūsų vaikučiai - čiulbučiai!

Jei skaitydama Huxley „Puikų naują pasaulį“ baisėjausi, tai ši knyga dar keliskart kraupesnė. Kažkur perskaičiau komentarą, kad ji paprasčiausiai šlykšti, ir negaliu su tuo nesutikti. Skaitant visą laiką lydi toks nemalonus jausmas, kad štai, ta ateitis - jau už kampo. Šiame pasakojime viską valdo genų inžinerija - neįsivaizduojami gyvūnų hibridai, epidemijos ir, svarbiausia, naujai sukurti žmonės, kuriems yra sudėtos visos tobuliausios savybės, jie užprogramuoti nemąstyti, o tiesiog išgyventi taip, kaip yra išmokinti. Manau, visi skaitiniai, kuriuose taip įspūdingai aprašyti genų inžinerijos padariniai, yra bauginantys. Nes puikiai žinome, kad mes ar mūsų vaikai gal ir nesulauks tokių dalykų, bet o kas bus po mūsų?
Knygos pasakotojas - Sniego žmogus. Vienintelis išlikęs žmogus po siaubingo epidemijos protrūkio, ir prisimenantis savo praeitį. Būtent iš tos praeities mes ir sužinome, kaip žmonija keliavo iki ten, kur nukeliavo - į pražūtį. Sniego žmogus - analizuojanti būtybė, prisimenanti seniai nebevartojamus žodžius, turinti jausmus. Tad pasakojimas taip ir mainosi - tai dabartis, tai praeitis, bet viskas vyksta nuosekliai, tie šuoliai visiškai netrukdo sekti pasakojimo gijos.

Tokios knygos rašomos ne be reikalo. Tai tikrai stiprus kūrinys, nepatogus, pažadinantis iš sąstingio, todėl perskaityti jį turėtų kuo daugiau žmonių.

2018 m. vasario 18 d., sekmadienis

Douglas Adams „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“

Nežinau, kiek laiko jau ši knygelė buvo mano „must read“ sąraše. Galų gale teko susitarti su savimi ir pasiimti ją iš bibliotekos. Ir kai perskaitau tokias knygas, visada stebiuosi, kur aš buvau anksčiau. Nes tai absoliučiai žavi knyga!

Pasakojimas prasideda Žemėje. Arturo Dento diena prasideda visiškai įprastai, tačiau netikėtai prie jo namų pasirodo buldozeris ir darbų vadovas pareiškia, kad Arturo namas trukdo tiesti hipererdvinį greitkelį, todėl bus nugriautas. Netrukus tai pasirodo ne tokia ir didelė problema, nes Arturo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, yra ateivis, tik per plauką išgelbsti juos abu nuo Žemės sunaikinimo. Taip, Žemės nebėra. Ir čia prasideda Arturo, Fordo, Trilijanos ir Galaktikos prezideto Zafodo Biblbrokso nuotykiai Visatoje.

Sakysit, nuo kada tu jau čia skaitai tokias fantastikas? Ojėj, jeigu visos jos tokios, kaip ši, tai neškit visas jas čia! Ši knyga jau nuo pat pradžiu mane sužavėjo ir vienintelis erzinantis dalykas buvo tas, kad niekaip man jos nėjo perskaityti per vieną vakarą, nes vis visokių reikalų atsirasdavo.
Knygos varikliukas, sakyčiau, net ne visokie moksliniai kosminių laivų dalykai, ne tokia beribė fantazija, bet humoras. Absurdiški veikėjų dialogai, kurių absurdiškumas slypi nesusišnekėjime tarp žemiečio ir kitų visatos gyventojų. Visi veikėjai taip pat žavūs, netgi vogonai man savotiškai patiko, su savo trečia pagal blogumą poezija visoje Visatoje :D Ir visgi puikiai parodyta tiesa apie žmones ir jų savybes, tik viskas įvilkta į fantastinį rūbą. Savimylos kaip Zafodas, aklai sekantys biurokratai kaip vogonai, nuolatos besiskundžiantys ir blogos nuotaikos kaip maniakinės depresijos apimtas robotas Marvinas. Labai daug galima atpažinti visuose veikėjuose.
Atskirai noriu pareikšti pagarbą vertėjui Sauliui Repečkai. Būtent dėl šio vertimo galėjau tikrai pasijausti ne kaip Žemėje, o kažkur toli toli, už daugybės šviesmečių. Mano galva, išversti tokias eilutes yra tikras talentas:

O zurzli kriuksiaglyvi, tavo šlaplynės man lyg išpliurdiję vebliaspuogliai ant liguistotos bitės.
Apkriešk, meldžiu tave, manąsias purpiškas terliarširkes.
Ir bliaukliškai driošyk mane raukšliškom bliambadrumbėm, 
antraip karprure tave paversiu savo bliarbagirgždžiulu,
ir nemanyk, kad ne!

Skausminga? Jūs ką tik susipažinote su vogonų poezija :)
Ir taip, dar vienas kosminis dalykas apie šią knygą:


Taip! Pavadinimas šviečia! Labai smagus sprendimas, ačiū, Kitos knygos! 

Knyga yra tikra klasika, turinti galybę gerbėjų visame pasaulyje. Sužinojau, kad gegužės 25 d. (per mano gimtadienį!!) netgi švenčiama Rankšluosčių diena, nes rankšluostis - svarbiausias daiktas autostopininkui. Tikrai skaitysiu ir kitas dalis (lietuviškai lyg tai yra tik antroji, Restoranas visatos pabaigoje), nes į kosminius nuotykius pasinerti visada šaunu.

- - - - -

Ilgai nelaukusi pažiūrėjau ir 2005 m. sukurtą ekranizaciją. Neskaičius knygos tai absoliutus kosmosas, bet paskaičius - įsijausti kur kas lengviau. Patiko tai, kad tikrai didžioji dalis atitinka knygoje esančius įvykius ir netgi dialogus. Džiugu, kad filmas ne nuvylė, o kaip tik dar pastiprino įspūdį.

Rita Šilenskienė „Pirmas šaukštas“

Šiandien truputį netradiciškai - apie knygą ir apie save.

Visiems žinomas faktas, kad gera savijauta didele dalimi priklauso primiausia nuo to, ką valgome. Žinoma, vis daugiau yra kalbama apie subalansuotą mitybą, sveiką gyvenseną, tačiau kai parduotuvėse tiek pasirinkimo, o akys nori daugiau, nei pilvas gali sutalpinti, tai viską šiek tiek apsunkina. Ir bam - prieš Kalėdas pasirodė knyga „Pirmas šaukštas“, kurios viršelis skelbia, kad receptai subalansuoti grožiui ir sveikatai, bet nereikės skaičiuoti kalorijų. Kaip taip gali būti! Susigundžiau tuomet buvusia didele akcija ir įsigijau knygą, pasiryžusi nuo naujų metų (haha) susibalansuoti, kad būčiau kuo sveikesnė (čia atskira tema).

Pirmiausia labai patiko tai, kad knygos pradžioje (ne šiaip kokie du puslapiai, o apie 40) paaiškinta, kas apskritai ta subalansuota mityba, kokie deriniai tinkami, kokie - nelabai, ką geriau valgyti ryte, o ką - vakare. Žodžiu, jei jums tikrai nuoširdžiai įdomu, tai tikrai neteks į viską pulti stačia galva, o šiek tiek ir pasidomėsite bei gausite žinių apie maisto produktus. Taip yra dėl to, kad autorė - subalansuotos mitybos akademijos „Pirmas šaukštas“ įkūrėja, rengianti seminarus, degustacijas ir apskritai kitiems perteikianti savo patirtį moteris.
Dorada su nuostabaus skonio avokadų/agurkų padažu
Kitas patikęs dalykas - pats patiekalų skirstymas. Visų pirma - sezoniškai. Žinoma, dabar jau ištisus metus galime gauti pomidorų, agurkų ar pankolių, tačiau ar iš jų bus naudos - kitas klausimas. Niekas negali pasiginčyti, kad vasaros pomidoro ir žiemos pomidoro kvapas skiriasi kaip senas traktorius ir naujausias Lexus automobilis. Kitas dalykas - skirstymas pagal valgymą dienos metu. Asmeniškai man visada sunku sugalvoti, ką gaminti pusryčiams, nes turi būti greitai ir sotu, o štai čia viskas aiškiai išskirta. Išmokau pusryčius ruošti iš vakaro :) Jeigu tingisi pačiam galvoti, ką gaminti tą ar kitą dieną, knygos pabaigoje yra meniu visai savaitei (tiesą sakant, pati dar juo nepasinaudojau, bet gal jau reikėtų).

Avinžirnių duona
Kas dingo iš mano spintelių per šiuos du mėnesius, kuomet gaminu laikydamasi Pirmo šaukšto principų? Kvietiniai miltai, makaronai, avižiniai dribsniai (juos pakeitė avižų kruopos - neįsivaizdavau, kad jos tokios skanios!), balti ryžiai, bulvės ir kviečių/rugių duona. Parduotuvėje jau ramia širdimi galiu praeiti pro čipsų lentynas ir nė nežvilgtelti į Estrella mėlynus. Bandelių kvapas dar kiek vilioja, bet per tą laiką nenupirkau nė vienos. Visgi, kadangi nesiekiu kažkokių specialių rezultatų, tai būna, kad ir pačytinu. Na, juk kažkur svečiuose nepradedu kelti savo sąlygų ir pan. Jeigu tą dieną norisi kokio burgerio (kurio, beje, nebesutalpinu viso į save), tai kitą dieną tiesiog valgau daugiau kruopų ar daržovių. Bet apskritai tai savimi mažumėlę didžiuojuosi ir džiaugiuosi atradusi šią knygą.

O čia jau paveiksliukas ne iš knygos -
lašišos gabalas (valgiau dvi dienas) su briuselio kopūstėliais
O visų svarbiausia, kad išmokau VALGYTI. Užtenka mažesnių porcijų, bet sotumas jaučiamas daug ilgiau. Visą maistą reikia gerai sukramtyti, kadangi daržovės, kad ir kaip gamintos, išlieka traškios. Keletą kartų esu tiesiog nustojusi valgyti, nes atsibodo kramtyti - ir ką, nuo to nesijaučiau mažiau soti :D Įsisąmoninau, kad vanduo/arbata/kava yra lygiai toks pat maistas, todėl jeigu iškart nesijauti privalgęs ir po kurio laiko atsigeri, tas sotumo jausmas vis tiek ateina. Ir vadovaujuosi nauja taisykle, kad reikia nuo stalo pakilti ne privalgius, o pavalgius. Patikėkit, skirtumas tikrai yra.
Na, o jei kam aktualu, tai nukrito ir keli kg - jaučiu tiek užlipusi ant svarstyklių, tiek įlindusi į drabužius.

Tikrai visiems rekomenduoju šią knygą. Tai kol kas vienintelė receptų knyga iš mano turimų, iš kurios pagaminau jau didžiąją dalį patiekalų. Joje yra net desertų, tad atsisakyti tikrai nieko nereikia. Tai ne dietų knyga, o sąmoningo valgymo. Ir labai labai skanaus, galiu pasakyti :)

2018 m. vasario 8 d., ketvirtadienis

Orhan Pamuk „Sniegas“


Tai yra knyga, kurią skaičiau antrą kartą. Ne dėl to, kad būtų labai patikusi pirmą kartą, bet todėl, kad pirmą kartą dėl man nežinomų priežasčių įveikiau jos tik 200 puslapių (iš ~500). Nežinau, ar gerai padariau, kad būtent su šiuo kūriniu pradėjau pažintį su Pamuk'u, nes knyga tikrai ganėtinai sudėtinga. Žinau tik tiek, kad per tas keletą dienų, kuomet skaičiau šią knygą, patyriau tikrą malonumą.

Ka - poetas, turkas, gyvenantis Frankfurte, grįžęs į Turkiją dėl mamos mirties ir tuo pačiu atvykęs į Karso miestą dėl jame vykstančių merginų savižudybių. Miestą nuo pasaulio atskiria pūga, jame tvyro įtampa. Pasauliečiai, islamistai, kurdų nacionalistai, politika, meilė, sniegas ir savo laimės paieškos. Tai tik dalis temų, kurios paliečiamos šiame turtingame kūrinyje.

Knygos pasakojimas vystomas trečiuoju asmeniu, tačiau visgi kiek neįprastai. Kur buvęs, kur nebuvęs, kaip veikėjas atsiranda pats autorius, kalba apie savo draugą poetą Ka, tad susidaro įspūdis, kad jis viską stebi „iš viršaus“. Negana to, jis dar ir užbėga įvykiams į priekį, kai kur prasitardamas, kas įvyks ateityje. Taip jis iš dalies veikia kaip pono Serdaro laikraštis, kuriame spausdinamos dar tik įvyksiančios naujienos - ir jos beveik visada pasitvirtina.
Neįtikėtina, tačiau visas knygos veiksmas tevyksta tris dienas. Tiesą sakant, tik pasakojimui einant į pabaigą buvo nusakytas šis laikas - tikrai maniau, kad reikalai rutuliojasi, na, bent jau dvi-tris savaites. Įvykių, siužeto vingių tiek daug, kad supratimas, per kokį trumpą laiką viskas įvyko, tikrai suglumina. O temų, kaip ir minėjau, paliečiama tikrai daug - visgi viskas sukasi apie politiką, apie tai, kaip pati Turkijos visuomenė nesutaria, kokia valdžia turėtų vadovauti. Net iš pirmo žvilgsnio sėkmingas karinis perversmas mieste, kurio niekas negali pasiekti, jau nuo pat pradžių yra pasmerktas žlugti. Autorius sukuria neįtikėtinus ryšius, žmonių tinklus, kurie vieni kitus valdo. Karse niekas  niekam nepraslysta pro akis, mieste pilna pasiklausymo įrangos, nuolatos esi sekamas. Ir nepaisant to, kokie sudėtingi tie visi tinklai, skaitant niekas nepasimeta, nesusipainioja, nereikia versti puslapio atgal ir pasitikrinti, ar gerai supratai.
Jeigu skaitai susikaupęs. Šiai knygai tyla būtina. Lygiai taip pat būtina dargana ar sniegas už lango. Niekaip neįsivaizduoju, kaip reikėtų ją skaityti giedrą vasaros dieną. Sniegas - tiek knygoje, tiek čia pat, už kelių metrų - tarsi teatro scenos dekoracija, kuri padeda geriau įsijausti į skaudžius įvykius bei Ka vidinę būseną. Taip sukuriama sniego tyla, o kartais ir sniego triukšmas.

Tai skaudi, sunki knyga apie daug dalykų, leidžianti pajusti bent dalelę to, ką turi išgyventi besiplėšanti ir ieškanti savo tapatybės šalis. Taip susipažinusi su Orhan Pamuk kūryba, noriu perskaityti ir daugiau jo kūrinių. Smulkmeniškumas, kuris kitose knygose labai dažnai būna nuobodus, čia mane kažkodėl sužavėjo. O kol dar nesibaigė žiema, knygą rekomenduoju ir jums.