2019 m. balandžio 18 d., ketvirtadienis

Marius Repšys „Heraklis Nr. 4“


Apie tokias knygas kalbėti visada yra sunkiau nei apie bet kokią grožinę literatūrą. Kas aš tokia, kad galėčiau kažkaip vertinti kito žmogaus išgyvenimus, sakyti, patiko ar ne?




Bijau kitų, bet labiausiai – savęs.

Marius Repšys – žinomas teatro ir kino aktorius. Už savo darbus apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi ir dviem Sidabrinėmis gervėmis. Tėvas. Vyras. Tokį jį matome mes. Mums kažkodėl atrodo, kad sėkmingi žmonės yra sėkmingi visame kame, kad jiems nėra nieko neįveikiamo, o kartais gal tie geri dalykai išvis padėti ant lėkštutės. Nežinia kodėl, bet nemėgstame galvoti, kad jie – paprasčiausi žmonės, tokie, kaip ir mes. Su savo pakilimais ir nuopuoliais, gyvenantys absoliučiai tokį patį gyvenimą. Jų taip pat neaplenkia problemos, pykčiai, ligos. Jie nėra tobuli, bet kažkodėl dažnai norime būti tokie, kaip jie.

Žmonėms aplink mane atrodė, kad darau galybę niekam nereikalingų dalykų, o mano energija yra nesibaigianti. Vieni žavėjosi, kiti laikė durniumi. Tik ne ligoniu. Šiandien jie manytų kitaip: beprotiški energijos proveržiai, vos kelios miego valandos ir įnirtingas nyris į vieną veiklą yra pirmasis signalas, kad liga stovi prie durų.

Va taip. Heraklio liga yra bipolinis sutrikimas. Apskritai apie ligas žmonės vengia kalbėti (neskaičiuoju senjorų poliklinikos eilėse), o kiek yra kalbančių apie psichines problemas? O kalbėti apie tai turi ne tik paprasti, bet ypatingai – visiems matomi asmenys. Reikia tik džiaugtis, kad pamažu atsiranda daugiau atvirumo, paminamos baimės, nes mums kažkodėl labai svarbu, ką apie mus pamanys žmonės, kurių gyvenime daugiau nesutiksi. Visiems buvo labai gaila, kai netekome aktorių Robin Williams bei Vytauto Šapranausko, „Linkin Park“ lyderio Chester Bennington ir daugelio kitų – ypatingi, charizmatiški žmonės, atrodo, kas gali būti negerai, kad pasitrauktum iš gyvenimo? Jau knygos pradžioje labai aiškiai parašyta, kad ir Heraklio likimas galėjo būti toks pat. Kai aplink tiek daug nusistatymo ir negalėjimo/nemokėjimo/nenorėjimo rasti pagalbos, vidiniai demonai paprasčiausiai nugali.

Daug galvoju apie tai, kad visi tie, kurie yra anoje pusėje, iš tiesų nesupranta, kiek daug mūsų yra čia, už tvoros. O kiek dar vaikšto tamsoje, nesugebėdami ligos atpažinti?

Stigmos visuomenėje vis dar labai gajos, ir mes jų niekad nesugebėsime atsikratyti. Bet mažinti galima. Seniai visiems žinoma, kad labiausiai bijome to, ko nesuprantame. Tada apipiname ligas ar kažkokius kitus mūsų smegenų nepasiekiančius faktus mitais, ir va tada jau įsivaizduojame, kad labai viską išmanome. Nieko panašaus. Kuo daugiau švietimo, kuo daugiau realių istorijų – kad ir kokios jos baisios ar neįtikimos atrodytų, - tuo daugiau suvokimo mumyse atsiras.

Voratinklio šeimininkas – mažas kaulėtas senas psichiatras. Jis kaifuoja leisdamas nuodus į mūsų bejausmius kūnus. Kartais tai didelės dozės, kartais – mažos. Anksčiau ar vėliau mūsų kraujagyslėmis pradeda tekėti nuodai. Susitaikome su tuo ir tampame painaus voratinklio dalimi.

Visgi iš pasakojimo matyti, kad tai, kuo gali remtis ištikus tokiai ligai, esi ne tu pats, o artimi žmonės. Herakliui labai pasisekė, kad turi tokią nuostabią žmoną, kuri, jei kartu jau praėjo tiek, tai praeis ir visa kita. Kad turi, kas jam primena, dėl ko verta gyventi. Tada, aišku, įkyriai į galvą stuksena mintis – o kiek žmonių to neturi? Bet, deja, viso pasaulio neišgelbėsi.

Knyga absoliučiai mane pavergė. Norėjau persirašyti į savo užrašinę vos ne pusę knygos. Nežinau, ar kada yra taip buvę, kad sulig pirmaisiais puslapiais jau norėjau bliauti. Norėjosi nešiotis tą knygą apsikabinus ir taip perduoti bent dalelę palaikymo ją išgyvenusiam žmogui. Ją verta skaityti visiems. Galbūt kažkam padės atpažinti aplink esančią ligą, galbūt bus mažas žingsnelis link susitaikymo su savimi. Kitam gal tiesiog bus greitas pasiskaitymas (greitas, bet nelengvas emociškai). Bet kokiu atveju, noriu tikėti, kad palies.

Vienintelė mūsų pramoga – koridorius. Kursuojame juo tarsi pavargę laivai. Kai kurie laivai prišvartuoti dokuose – palatose. <...> Dokai alsuoja riksmais, nešvariais balsais ir agonija. Ir aš esu laivas. Laivas šmėkla iš ketvirtos palatos. Mano dugne – sprogmuo. Tikiuosi, jis niekada nesprogs.

2019 m. balandžio 16 d., antradienis

Ilona Ežerinytė „Verksnių klubas“

„Verksnių klubas“ – 2018-ųjų Metų knyga paauglių kategorijoje. Mano rankose atsidūrė visai atsitiktinai – buvo bibliotekininkės, kurią pavadavau, stalčiuje, tai pradėjau skaityti ir taip užkabino! Deja, tada ją kažkas paėmė ir teko laukti, kol perskaitys. Tai jau kai parnešė, perskaičiau per porą valandų. Nu ir ką. Iškart pasakau, kad ne veltui ir balsavo už ją!

Verksnių klubas – tai vieta, kur keletas paauglių randa užuovėją vienas kito draugijoje, dalinasi savo problemomis ir išgyvenimais, filosofuoja, vienas kitą guodžia ir pataria. Netikėtai prie jų prisijungusi Lina jaučiasi kiek svetima, galbūt ne visada pritaria naujųjų draugų mąstymui, tačiau laikui bėgant taip pat atranda ten prieglobstį. Juk ir jos gyvenime netrūksta problemų, nuo kurių norisi pabėgti.

Kas rūpinasi paaugliais, kurie yra nelaimingi namuose? Policija? Mokykla? Kas? Taigi kad niekas. Mes patys rūpinamės savimi ir vieni kitais.

Ši trumputė ištrauka tarsi nusako klubo esmę. Kai negali remtis į šeimą, jie remiasi vienas į kitą. Ir dabar, kai dirbu tarp vaikų ir paauglių, matau, kad taip ir yra. Kiekvieną dieną susiduriu daugiausiai su likimo nuskriaustais vaikais, kurie arba išvis neturi šeimų, arba nenori jose būti. Prieglobsčio jie ieško svetimuose žmonėse, o už viską svarbiausi jiems yra draugai. Matyti, kad tik kiti tokie patys vaikai juos gali suprasti, tik savo draugams jie ir atsiveria. Ir skaudu suprasti, kad tokių vaikų bei paauglių yra vis daugiau. Liūdnų, jautrių, vienišų. Kai, atrodo, galimybės neišsemiamos, svarbiausias dalykas, kurio niekaip negali gauti, išlieka artimo meilė.

Visi jautrūs – sau. O ar jautrūs kitam? Ar gali kito skausmą – žmogaus ar gyvulio – priimti kaip savą?

Apysakos kalba paprasta, aplinka šiuolaikiška, tad jei jau man buvo paprasta įsijausti į verksnių klubo narių problemas, tai paaugliui, manau, dar lengviau. Knyga tinkama ne tik paaugliams. Joje pateikiamos tiesos žinomos bent kiek mąstančiam suaugusiajam, tačiau jas neprošal pasikartoti. Kažkas gal iš naujo suklibins gyvenimo rutinoje įsisukusią sąmonę. O jei turi bent kokį santykį su paaugliais, tai knygą verta skaityti ir dukart. Skaitosi labai lengvai, bet istorija tikrai įtraukianti ir nėra naivi. Atrodo, kad knygoje veikiantys paaugliai puikiai supranta, koks pasaulis juos supa, ir, kad norint jame išlikti, teks kapstytis pačiam. Tad jei gyvenate savo burbule, į kurį neprasiskverbia paauglių išgyvenimai, tuomet prašom, rašytoja puikiai pasidarbavo, kad pateiktų jums šiandienines aktualijas.

Būti gyvam – vadinasi, turėti daugybę galimybių. Galimybę mylėti, padėti, džiaugtis, liūdėti, verkti, užjausti, pykti, atleisti...

Pagrindinė veikėja Lina – atsargi mergina, turinti savo nuomonę ir nebijanti ją išsakyti. Pasirodė gan stiprus personažas, turint omenyje, kad ji, ko gero, pažeidžiamiausiame savo gyvenimo tarpsnyje, dar besiformuojanti asmenybė. Knygoje jos amžius nėra nurodytas, tačiau aš įsivaizdavau maždaug šešiolikmetę. Na, tai prisiminkite save šešiolikos, ir ką veikėte, kuo domėjotės ir kaip elgėtės sunkiose situacijose... Gražus besivystantis bendrystės jausmas, supratus, kad nesi toks vienas, kaip kad galvojai, taip pat keičia žmogų, daro jį dar stipresnį. Tokia darosi ir Lina – daug kam atviresnė ir įsileidžianti į savo pasaulį jausmus, kurių iki tol nepatyrė.

Jie gyveno laimingą gyvenimą, nepatirdami skausmo, todėl prarado gebėjimą suprasti, kad skauda kitam.

Vienas dažniausiai knygoje užduodamų klausimų (ir tiesiogiai, ir tarp eilučių) yra apie liūdesį. Ar reikia liūdėti? Ar liūdesys daro mus geresniais žmonėmis? Ar padeda keistis? Ar jis apskritai yra būtinas? Ar liūdesys geriau nei nuobodulys?
Ką manote jūs?

2019 m. balandžio 15 d., pirmadienis

Philip K. Dick „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“

Jau seniai man kirba mintis, kad reikia paskaityti ką nors ir Pasaulinės fantastikos Aukso fondo. Bibliotekoje taip gražiai tos knygos išrikiuotos, kad taip ir norisi imti visas iš eilės. Na, bet taip nebus, o štai šios bent jau pavadinimą buvau girdėjusi :D Tai ar sapnuoja avis tie androidai?


Žemė po branduolinio karo. Viskas nusėta dulkėmis, radioaktyviomis atliekomis. Visi gyvūnai išmirė ir dabar vietoj jų žmonės augina pakaitalus – elektrinius katinus, avis, stručius – ką tik nori (jei tik įperki). Pagrindinis knygos veikėjas Rikas Dekardas dirba medžiotoju. Jo darbas – atjunginėti androidus, kurie atkeliauja į Žemę ir įsimaišo tarp jos gyventojų. Ironiška, kad iš kitų planetų jie bėga nuo tų pačių žmonių, kuriems yra kaip vergai. Šįkart jam tenka susidurti su itin inteligentiškais Neksus-6 modelio humanoidais.

Jis negalėjo suprasti, kodėl androidai tapdavo tokie bejėgiai susidūrę su empatijos vertinimo testu. Matyt, įsijausti į kito asmens emocinę būseną gebėdavo tiktai žmonės <...>. Empatinės savybės būdingos tiems, į kuriuos įsišaknijęs grupės instinktas; atsiskyrėliams gyviams tai papasčiausiai trukdytų išgyventi. Priverstų juos pajusti, kad auka beprotiškai bijo mirties.

Visų pirma noriu pasakyti, kad knygą paėmiau į rankas pačiu tinkamiausiu metu. Ji pirmą kartą išleista 1968 m. ir joje rašoma... apie 2019-uosius. Na, nejaugi rašytojas tikrai galvojo, kad dabar gyvensime tokiomis baisiomis sąlygomis? Nes šiaip jau sukurtas pasaulis pakankamai įtikinamas. Bet gal dėl to, kad man apskritai visi fantastiniai pasauliai yra įtikinami. Deja, niekada negali atmesti galimybės, kad tokie laikai ateis. Sulauksime mes jų ar ne, čia jau kitas klausimas. Skraidantys automobiliai, viską pasiglemžiančios dulkės ir besidauginančios šiukšlės, išsikėlimas gyventi į kitas planetas, emocijų projektoriai, gyvūnų išnykimas... Geriau pasukus galvą, po truputėlį tai vyksta. Ne taip tiesiogiai, bet...

Ir visgi. Knygoje nuolat akcentuojamas pagrindinis skirtumas tarp androidų ir žmonių. Tai – empatija. Pagrindinio veikėjo darbas remiasi Voito-Kamfo testo rodmenimis – tam, kad nebūtų padaryta klaidų. Jo esmė – užduoti testuojamajam klausimą ir stebėti jo reakcijos greitį. Visi klausimai (greičiau, situacijos) sudaryti taip, kad žmogui sukeltų vieną iš daugybės jausmų (dažniausiai man pasitaikę, kai skaičiau tuos klausimus, buvo pyktis, pasišlykštėjimas, gailestis), kurie androidams nepasiekiami. Kad ir kokios tobulos mašinos jie būtų, empatijos jausmo kūrėjams visgi niekaip nepavyksta „instaliuoti“. O kaip yra realybėje? Juk šiais laikais jau turime humanoidų (tam tikra prasme, Dick neklydo – tikriausiai visi esame girdėję apie vieną žymiausių humanoidžių Sofiją, tapusią Saudo Arabijos piliete). Kol kas (šiaip jau tikiuosi, kad ir mūsų humanoidų kūrėjai susidurs su ta pačia problema – kažkodėl kraupiai skamba tai, kad robotas gali turėti ir empatines savybes) įsijausti į kitą jiems dar nepavyksta. Jie neturi bendruomeniškumo jausmo. Ir knygoje nuolat pabrėžiama, kad androidą nuo žmogaus skiria dar vienas dalykas – jam nerūpi, kas nutiks kitai gyvybei ar kitam androidui, kad ir kokie bičiuliai jie būtų. Svarbiausia išgyventi pačiam. Čia jau būtų galima susimąstyti, ar tikrai net ir visi žmonės turi šią savybę, bet visgi noriu tikėti, kad kol kas esame saugūs. Nagrinėjama empatijos tema priminė ir filmą „Ex Machina“. Jei nematėte, rekomenduoju. Nejaukus filmas.

Pasaulio tyla nepajėgė suvaldyti savo godulio.
Tik ne tada, kai išsikovojo bemaž visą planetą.

Romano nuotaika, žinoma, nėra džiugi. Tekste labai mažai vilties. Gyvenimas tokioje aplinkoje išties nepavydėtinas, o geriausiai viską galima jausti per Riką Dekardą. Jis tikrų tikriausias žmogus: jam niekaip nepavyksta susilieti su Merseriu (kuris yra tarsi koks Dievo atitikmuo), Rikas trokšta tikro, o ne elektroninio gyvūno, jam gaila atjunginėjamų andrų... Trumpai tariant, vyras yra vienišas tame naujajame pasaulyje, nepadeda jam ir emocijų projektorius. Nors romanas ir trumpas, tačiau galima pastebėti Riko virsmą. Kokiu žmogumi jis tampa, nė pats gerai nežino. Bet tas pokytis, nulemtas tam tikrų susitikimų ir įvykių, akivaizdus.

Spektakliai pasibaigs, anapilin iškeliaus dainininkai, laikui bėgant sunyks pati muzikos forma ir galų gale, visiems užmiršus žodį „Mocartas“, pergalę pasieks dulkės.

Ar rekomenduoju? Žinoma. Skaitosi greitai, lengvai, nenuteikia maloniai, bet, kaip visada, priverčia pagalvoti apie tai, kur einame.

Fun fact: vienas iš šiuo metu realybėje egzistuojančių humanoidų pavadintas autoriaus vardu. Įdomu, kaip jam tai būtų pasirodę.

2019 m. vasario 28 d., ketvirtadienis

Andrius Tapinas „Prezidentas“

Leidyklų naujienos pas mane atsiduria ne taip ir dažnai, o jei atsiduria, tai tikrai jau aš jų iškart nepuolu skaityti. Dažniausiai užtenka to jausmo, kad turiu knygą, ir paskaitysiu ją, kai ateis laikas. Bet šįkart - išimtis. Nes tas laikas yra dabar.

Baigiasi dvi kadencijas trukęs Lietuvos prezidento Daubaro vadovavimas. Lietuva rinks naują prezidentą. Tarp kandidatų - jaunas ir įtakingas politikas Rokas Oginskis, garsiai nuo bačkos rėkaujantis radikalas Kazimieras Liaudis. Kuris iš jų šeimininkaus Daukanto aikštėje? O gal žaidime pasirodys kitų politinių figūrų? Kuo užsibaigs 2019-ųjų prezidento rinkimai?

Tankams kol kas dar anksti.

Visų pirma pradėsiu nuo...viršelio. Jis toks traukiantis akį! Kai gavau knygą, tai negalėjau atsižiūrėti. Ir tik pradėjusi rašyti šį įrašą dar kartą įsižiūrėjau į viršelio nuotrauką. Atrodo, pamačiau ko nemačius. Labai aiškias gaires brėžiančios spalvos ir siluetai, viskas apgalvota nuo-iki. Žodžiu, viršelio autoriams - didžiausios pagyros. Dabar, kai knyga jau perskaityta, tai šis ryškus paveikslas dar labiau sustiprina ir papildo įspūdį.
Andriaus Tapino galima nemėgti, galima aklai juo kliautis - kas kaip išmano, tas taip ir daro. Bet kad rašyti jis moka, neužginčysi. Knyga skaitosi taip lengvai, kad net nejauti, kaip puslapiai patys verčiasi. Įvykiai veja vienas kitą ir kai jau galvoji, kad viskas kaip ir aišku - bam! - niekas nebeaišku. Skaitymą, žinoma, lengvina dialogų gausa, kuriais ir piešiama rinkiminė virtuvė. O ji yra baisiai nešvari. Aišku, viskas lyg ir išgalvota, bet skaitant niekaip neapleidžia jausmas, kad rašoma taip, kaip yra iš tiesų. Pasakojimas šiek tiek primena mano taip mėgstamas distopijas, kurios vienu ar kitu aspektu išsipildo ir realybėje. Dėl to niekad negalima atmesti galimybės, kad taip, kaip aprašyta „Prezidente“, taip pat gali nutikti. Bet geriau ne.

Likimas nemėgsta tiesių kelių, jam patinka chaosas, kai atsišakoję takeliai susiraizgo tampriau nei mobiliojo telefono ausinės, kerta kelią, vėl nunyra į šonus, ir galų gale niekas nieko nebesupranta. Likimas turi savotišką humoro jausmą ir linkęs į savo intrigas įtraukti niekuo dėtus žmones - taip stotyje supainiojai lagaminai, iš kurių viename yra branduoliniai kodai, o kitame tik švarios kojinės, šortai ir knyga apie tai, kaip tapti lyderiu.

Taip pat skaityti įdomu* ir dėl to, kad praktiškai kiekvienas personažas turi savo prototipus mūsų politinėje padangėje. Pradžioje buvau nusiteikusi kiek įmanoma labiau atsiriboti nuo realiai egzistuojančių asmenų, bet ilgai netempiau - pasakojimas įtraukė iškart, politikai pavaizduoti su autoriui būdinga ironija, tai nusprendžiau ir „nesilaužyti“. Bet štai tada atsiranda kita problemėlė - pasidaro šiek tiek baugu, nes ir vėl pasibeldžia tas jausmas, kai viskas atrodo labai tikra. Kita vertus, čia yra būtent tai, ko ir reikalaujame iš knygos - kad ji mus įtrauktų, kažką viduje sujudintų. Šįkart sujudinami sraigteliai galvoje, kviečiantys daugiau pasidomėti savais kandidatais į prezidento postą ir jų aplinka.

Kaip jau tikriausiai buvo galima suprasti, knyga man patiko. Nežinau, kiek čia tos tikros išliekamosios vertės, nežinau, ar ji bus aktuali tada, kai nekvepės jokiais rinkimais (nes būtent šiemet tai jau užderėjo normaliai), bet tas kelias valandas tikrai pasimėgavau. Rekomenduočiau gal ir atsargiai, nes tema - specifinė, o ir gali pasirodyti, kad ir taip visur tie politikų veidai, ištisi straipsniai, tai dar to betrūko, kad laisvalaikiu skaityčiau apie juos ir tuos pačius rinkimus. Bet paskaityti verta. O aš einu dar kartą pasigrožėti tuo nuostabiu viršeliu, tiesiog įsimylėjau.

* įdomu, jei bent kažkiek domitės politika; bet ir reikėtų tai daryti, jei jums ne tas pats, kaip gyvensite savo šalyje.

2019 m. vasario 24 d., sekmadienis

Haruki Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“

Esu tokia puiki rašytoja apie knygas, kad pirmąją metų knygą perskaičiau tik va dabar. Taip, jau vasario pabaiga. Ir vis dėlto labai džiaugiuosi, kad pirmoji metų knyga yra būtent Murakami - reikia juk grįžti prie tradicijų.

Cukuru Tadzakis gyvena Tokijuje, kur projektuoja geležinkelio stotis. Dar mokykloje jis ir kiti keturi jaunuoliai buvo subūrę glaudžią grupelę ir kartu leisdavo visą laiką. Kol galiausiai, dėl Cukuru nežinomų priežasčių, vieną dieną draugai nieko nepaaiškinę su juo tiesiog nutraukia visus ryšius, taip palikdami skylę Cukuru viduje, kuri neužsitraukia daugybę metų.

Vieno žmogaus širdis su kito žmogaus širdimi būna surištos ne tik harmonija. Veikiau susiriša viena kitos žaizdomis. Skausmas su skausmu, trapumas su trapumu. Nėra tokios tylos, kuri neslėptų savyje sielvarto klyksmo, atleidimo nebūna be kraujo praliejimo, nėra susitaikymo, kuris nebūtų patyręs skausmingo praradimo. Visa tai yra pati tikrosios harmonijos esmė.

Kad ir kaip mylėčiau Murakami, apie jo knygas kalbėti man visada sunku. Nes niekada negali paaiškinti, apie ką jos, kas jose konkrečiai patiko. Nėra čia kačių ar ausų, bet taip gera vėl nusikelti į Murakami pasaulį. Ir ši, ko gero, pati realistiškiausia skaityta Murakami knyga (skaičiau jų daug). Nežinau, ar tiesiog buvau jo labai pasiilgusi, ar apskritai dėl to, kad seniai neskaičiau kokios nors knygos, bet ši man taip patiko, kad dar dabar, nors jau kelios dienos praėjo, kai užverčiau paskutinį lapą, vis pasiimu ją ir pasigrožiu, pavyzdžiui, viršeliu. Nustebino mane tai, kad čia nebuvo jokios mistikos. Viskas itin gyvenimiška ir, tiesą sakant, gali nutikti bet kam. Retai taip galima pasakyti kalbant apie Murakami. Tačiau atsiskyrimas nuo mokyklos draugų, profesinė rutina, praeities nuoskaudos ir neužsivėrusios žaizdos... Man atrodo, į kurį žmogų durtum pirštu, tam tiktų bent dalis čia išvardintų dalykų.

Bet koks dalykas neišvengiamai turi rėmus. Mąstymas irgi. Nereikia bijoti kiekvieno rėmo, bet negalima ir bijoti griauti tų rėmų. Tai tampa už viską svarbiau, žmogui norint tapti laisvam. Pagarba rėmams ir rėmų baimė. Visi gyvenime svarbūs dalykai visada yra dviprasmiai.

Pagrindinis veikėjas Cukuru man labai patiko. Susitaikęs su tuo, kad turės nugyventi bespalvį gyvenimą, įsitikinęs, kad yra nuobodaus veido ir apskritai kažkoks ne itin matomas, tačiau pastūmėtas draugės susiima ir prisiverčia dar kartą pažvelgti į savo praeities nuoskaudas. Tam reikia daug drąsos ir ryžto. Sakyčiau, gal tai vienas stipresnių Murakami sukurtų vienišų 30+ amžiaus vyrų. Man apskritai atrodo gerbtini tokie žmonės, kurie stengiasi susidurti akis į akį su savo baimėmis, o čia dar ir tokiomis, kurios kažkada vos neprivedė prie savižudybės (gerai, kad tuo metu tai vyksta tik knygoje, bet visi suprantame, kad realiame pasaulyje tokių pavyzdžių - daugiau nei reikėtų).

Kad muzika - neatsiejama Murakami knygų dalis, negali pasiginčyti niekas. Nėra daug tokių populiarių knygų, kurias skaitydamas norėtum žymėtis dalykus, kuriuos naujai atrandi. Tai pas Murakami toks dalykas yra atlikėjai, dainos ar melodijos. Šiuo atveju - klasikinė muzika. Ši muzika karts nuo karto mane susiranda, ir taip yra jau nuo muzikos mokyklos laikų. Kartais tiesiog yra toks poreikis pailsinti galvą (E. Grygas), kartais klausausi mokydamasi (L. Einaudi), o kartais norisi tokios muzikos net mašinoje (Rachmaninovas). O visos Cukuru kelionės metu skaitytoją lydi F. Listo „Klajonių metų“ ciklas, o konkrečiau - viena jo dalis, „Le mal du pays“ (Lazaro Bermano atlikimas). Paklausykite, tikrai labai gražu, ir suteikia knygos veikėjams tam tikrų spalvų. O YouTube komentaruose po šiuo kūriniu siaučia Murakami fanai, kurie (kaip ir aš) pirmąkart sužinojo apie „Le mal du pays“, tad tikrai smagu, kad rašytojas (sąmoningai ar ne) praplečia dar ir muzikinį akiratį.

Pavydas - tai pats beviltiškiausias kalėjimas pasaulyje. Kodėl? Todėl, kad į jį kalinys užsidaro pats. Ten niekas jo per prievartą neįkiša. Jis savo noru ten įeina, užsirakina iš vidaus, o raktą išmeta lauk pro grotas. Ir šiame pasaulyje nėra nė vieno žinančio, kad jis ten įkalintas.

Cukuru Tadzakio istoriją rekomenduoju visomis keturiomis. Toks paprastumas dvelkia iš šios knygos, tačiau geriau pagalvojus - nieko paprasto čia nėra. Visada sunku susidurti su praeities demonais, ypač kai gerai nežinai, ar nori išsiaiškinti tiesą, ar verta apskritai tai daryti, kai tiek metų stengeisi nuo to atsiriboti. Stipri knyga, priverčianti susimąstyti, kiek metų reikia klajoti, kol išdrįsi pažvelgti sau pačiam į akis.

2018 m. gruodžio 31 d., pirmadienis

Santrauka 2018

Oi, tie metai bėga kaip pasiutę. Čia pradedi vienus iššūkius, o jau, žiūrėk, reikia daryti apžvalgą, kaip sekėsi juos vykdyti... Dažniausiai man sekasi taip pusėtinai, labai jau trūksta disciplinos, bet metų pabaigoje vis tiek turiu ką apžvelgti, kad ir kelias knygeles.
Nuotr. iš Pinterest
Visų pirma, šiemet, kaip ir kiekvienais metais, Goodreads'e išsikėliau sau labai žmogišką iššūkį - 20 knygų. Niekad neužsibrėžiu tokių tikslų kaip 80 ar 100 knygų, nes žinau, kad tikrai neįvykdysiu. Gerbiu tuos, kurie perskaito tiek daug knygų per metus, bet man tai nėra siekiamybė. Tai perskaičiau 24 - valio man (iš tiesų tai 26, bet į sąrašą neįtraukiau dviejų jau n-tąjį kartą skaitytų knygų).
Taip pat šiais metais išgyvenu ilgą laukimą. Naujo ir paskutiniojo „Sostų karų“ sezono :D Iki šiol buvau skaičiusi tik dvi pirmąsias knygas, ir tas pačias jau kaži kokiais gūdžiais laikais, tai šiemet va ėmiau ir skaitau visą istoriją nuo pradžių. Tad šiais metais mano sąskaitoje - įveiktos pirmosios keturios „Ledo ir ugnies giesmės“ serijos knygos, t.y. 3120 puslapiai. Tuo tarpu trečioji dalis („Kardų audra“) yra ir storiausia metų knyga, gal ir išvis storiausia kada nors skaityta. Kol kas šios serijos dar neaprašinėjau, liko perskaityti dvi knygas (nelauksiu, kol Martinas parašys paskutines :D), šis iššūkis laukia kitais metais.
2018-aisiais nepamiršau ir savo mėgstamiausio žanro - distopijų. Pastaraisiais metais skaitau jų daugiau ir nuo šiemet jau jaučiu pareigą sukaupti nuosavą distopijų biblioteką. Aš net nemoku paaiškinti, kuo man taip patinka šis žanras. Bet čia yra taip, kaip su Raffaello, Pringles ir tatuiruotėm: kartą pabandai ir nebegali sustot. Tad šiemet atrasta Margaret Atwood ir jos „Tarnaitės pasakojimas“ pastūmėjo distopijas į kitą lygį. Labai patikusi knyga ir absoliučiai sužavėjęs serialas. Beje, Atwood parašė ir šlykščiausią šiais metais skaitytą knygą - „Oriksė ir Griežlys“. Bet kad ir kaip ten būtų, svajoju perskaityti visą MaddAddam trilogiją, kurios dalis yra ši šlykštybė. Paskaitykit, suprasit, apie ką kalbu :D
Dar metų pradžioje perskaičiau vieną ypatingą knygą. Pirmą kartą skaičiau Orhan Pamuk kūrinį „Sniegas“. Knyga tikrai ypatinga, kito žodžio jai apibūdinti nėra. Žinau, kad skaitysiu ir daugiau Pamuko.
Kiekvienais metais noriu perskaityti daugiau knygų angliškai. Šiemet visgi vėl apsiribojau viena. Tai savo mylimo Becketto penktąją dalį apie Deividą Hanterį. „The Restless Dead“ nė kiek nenusileidžia ankstesnėms dalims. Džiaugiuosi, kad kitais metais galėsiu perskaityti jau šeštąją, ir truputį liūdžiu, kad leidyklos nesuteikia galimybės skaityti šių nepaprastai puikių detektyvų tiems, kas neskaito anglų kalba.
Ateinančiais metais tikrai angliškai skaitysiu daugiau - aš būčiau ne aš, jei jau nebūčiau prisipirkusi knygų iš Bookdepository :D

Truputis Goodreads statistikos
Šiais metais vietoj to, kad skaityčiau naujas knygas, žinoma, skaičiau ir jau skaitytas - man atrodo, kad nė vieni metai be to neapsieina. Tik nerašiau apie jas, nes tektų tai daryti kasmet. Taip taip, mano mylimas Haris Poteris. Šįkart perskaičiau tik dvi paskutines dalis (atbuline tvarka :D), bet jaučiu, kad ateinančiais perskaitysiu visas 7. Na, ir prisiminiau „Saulėlydžio“ sagą, tai vėl perskaičiau pirmąją dalį :D Matyt, tuo metu reikėjo. Šįkart tiek prisijuokiau iš savęs, kad taip dievinau šią istoriją, nes skaitant dabar, praėjus beveik 10 metų nuo tada, kai skaičiau pirmą kartą, kitaip neįmanoma. Tokie lėkšti dialogai, sakiniuose - jokio grožio. Turbūt pirmąkart pajutau, kaip užaugau net ir knygų skaityme.
2018-aisiais atradau, kad man labai patinka skaityti negrožinę literatūrą! Na, gerai, gal ir anksčiau tai žinojau, bet šiemet mano perskaitytų knygų sąraše jų nugulė daugiau nei anksčiau. Taip pat atsirado noras pirkti daugiau negrožinės literatūros knygų. Manau, kad jos skirtos skaitymui ne vieną kartą, dėl to vertos būti namų bibliotekoje. Tad turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad tikriausiai geriausia metų knyga (kad ir kaip sunku būtų išsirinkti), man šiemet tapo Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Taip, knyga be proto populiari, bet tai mane labai džiugina. Kuo daugiau tokių knygų atsiras top'uose, tuo daugiau mąstančių žmonių mus sups.

Tiesa, šią vasarą prisijungiau ir prie bookstagrammerių bendruomenės, kuri tikrai nemaža! Radau ir bendraminčių, nebūtinai knygų temomis - tas man labiausiai ten ir patinka, kad gali parašyti bet kam ir bet kada, ir apturėti kuo puikiausią pokalbį apie ką tik nori! Jeigu dar nesekate, mielai kviečiu pasekti mane ten - srautas kiek kitoks nei čia, tinklaraštyje.

Ar pasižadėsiu sau kažką kitiems metams? Pora pažadų jau išdėstyta aukščiau, o visi kiti.. Žinoma, vėl nusistatysiu Goodreads iššūkį. Bet ar darysiu kažką konkretaus - nežinau. Kitais metais reikia naujo darbo ir pabaigti rašyti magistro mokslinį darbą - gana rimti dalykai, galintys nepalikti tiek daug laiko skaitymui, kiek norėtųsi. Dar turiu begalinį TBR sąrašą, akis badančią betvarkę lentynose, kur knygos surikiuotos ta tvarka, kokia jas turėčiau skaityti, jau nekalbant apie tai, kad ištisai atsiranda naujų knygų, kurios sudomina. Visų skaitytojų problema ta pati, bet jei būtų tik tokios problemos, tai oi, kaip paprasta būtų gyventi!

Gerų metų, atnešiančių dar daugiau įdomių istorijų, kurios sugulė knygų puslapiuose!

2018 m. gruodžio 27 d., ketvirtadienis

Romas Zabarauskas „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“

Norėjau perskaityti šią knygą nuo tada, kai tik sužinojau, kad tokia bus išleista. Bet man dažnai pavyksta palaukti keletą metų nuo išleidimo - kad ir kokie tie norai stiprūs, TBR sąrašas visada stipresnis :D

Režisieriaus Romo Zabarausko idėja buvo surinkti 99 LGBT+ žmonių istorijas ir sudėti jas į vieną knygą. Labai graži mintis dėl neapvalaus skaičiaus - tai dėl to, kad šimtoji istorija gali būti tavo. Viskas parengta kartu su fotografe Arcana Femina, kurios nuostabūs atsiskleidusių asmenų portretai puošia šią knygą.


Ši knyga nėra skirta ką nors įtikinti. Ji nepakeis jūsų požiūrio, vertybių, įsitikinimų. Ji nežais jūsų jausmais, nesiverš į sąžinę ir nelįs į dūšią.
Romas Zabarauskas

Taip, šios knygos tikriausiai į rankas nepaims tie, kam labiausiai ją reikėtų perskaityti - asmenys, dėl nesuprantamų priežasčių nekenčiantys LGBT+ žmonių, visus negatyvius pasisakymus „argumentuojantys“ neaiškiais paistalais, dažnai net nežinantys, ką apskritai tos keturios raidės reiškia, bet, žinoma, visada jaučiantys norą pasisakyti, kad „nesu prieš, bet...“. Visgi iš to, ką perskaičiau, supratau, kad net pati LGBT+ bendruomenė yra pakankamai susiskaldžiusi, tad knyga reikalinga ir jiems. Nekalbant apie tai, kad jos labai reikia asmenims, tebeieškantiems savosios tapatybės - galbūt kam nors ji padėjo tapti atviresniu sau ir kitiems.
Trumpose istorijose sutalpinta labai daug. Nors pasisakymai ir pakankamai teigiami, vis dėlto visus juos lydi nusivylimas tuo, kuo šiaip jau turėtume džiaugtis ir didžiuotis. Tai savo šalimi. Didžioji dalis davusių interviu negyvena Lietuvoje. Atradę savo tapatybę suprato, kad mūsų šalis jų nenori. Nenori darbščių  ir išsilavinusių žmonių, dirbančių savo šaliai ir visų gerovei. Ir išvažiavo ten, kur buvimas LGBT+ niekam labai nerūpi. Ten jiems nereikia slėptis, gali kurti šeimą, ir nereikia bijoti, kad dėl to, kuo esi, būsi pasmerktas. Pernelyg konservatyvūs įstatymai ir per lėtai besikeičianti visuomenė - tai priverčia išvykti ir tikriausiai niekada nebegrįžti.
Nors tema man ir nėra svetima, visgi taip pat sužinojau daugiau apie trans asmenis, daugiau apie tai, kas slepiasi po pliusu, prirašytu prie LGBT. Apie tai tikrai turėtų būti kalbama daugiau, nes juk pasaulyje egzistuoja ne tik gėjai ir lesbietės.

Labai teisingai yra sakoma, kad bijome to, ko nesuprantame, apie ką nežinome. Na, juk aš, pavyzdžiui, bijau tamsos. Bet iš tikrųjų ne jos, o to, kas joje galimai slypi, kažko, ko nepažįstu ten esant. Taip ir čia - tikiu, kad jei tie, kas taip aršiai nekenčia, bent kažkiek pasidomėtų ir atvertų savo mintis kažkam, ko iki galo galbūt nesupranta, bet pasistengtų tai padaryti, pasaulis būtų šiek tiek gražesnis. Žinoma, nereikia naiviai tikėtis, kad vieną dieną visi ims ir užsikrės tolerancija. Tuo mūsų gyvenimas ir yra nuostabus, kad kiekvienas gali galvoti taip, kaip jam patinka. Bet jei tai daroma garsiai, reikėtų bent jau mokėti pasitelkti rimtus argumentus, neįžeidinėjant ir nekurstant neapykantos. Nes kažkam perskaitytas komentaras gali būti paskutinis.

Beje, šia knyga R. Zabarauskas šiemet pasidalijo su mokyklomis, kurios to norėjo. Manau, tai labai svarbus žingsnis. Ir labai myliu savo mokyklą už tai, kad sutiko turėti tokią knygą savo bibliotekoje :)

2018 m. gruodžio 26 d., trečiadienis

Jevgenij Zamiatin „Mes“

Knyga, kurią, manau, galima drąsiai vadinti klasika. O kaip kitaip, kai ji padariusi įtaką iš tikrųjų klasika tituluojamoms knygoms, tokioms kaip Orwell „1984-ieji“, Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ar Bradbury „451 Farenheito“. Manau, nepelnytai mes apie šį Zamiatin romaną žinome mažiau nei reikėtų - aš ir pati išgirdau apie jį gal tik prieš porą metų, nors knyga parašyta... 1920-aisiais! Man truputį neįtikėtina, kad nuo jos parašymo praėjo jau beveik šimtmetis. Taip, šimto metų senumo distopija.

Prieš tūkstančius metų jūsų protėviai Vieningosios Valstybės vardu didvyriškai užvaldė visą Žemės rutulį. <...> Jums lemta uždėti išganingąjį proto jungą kitose planetose gyvenančioms - galimas daiktas, dar gūdžios laisvės sąlygomis - nežinomoms būtybėms. Jei jos nesupras, kad nešame joms tiksliai matematiškai apskaičiuotą laimę, turėsime jėga priversti  jas būti laimingas.

Norint suprasti, kokio tai svarbumo faktas, reikėtų žinoti, kas vyko tais metais (iškart atsiprašau visų istoriją išmanančių žmonių dėl galimų klaidų). Pabandykite susidaryti vaizdinį laikotarpio, kuriame buvo išleista knygelė apie XXVI amžių:
  • neseniai baigėsi I Pasaulinis karas;
  • pradėta vykdyti prohibicija JAV;
  • Prancūzija okupuoja Mėmelį (arba, jei jums labiau patinka, Klaipėdos kraštą);
  • Adolfas Hitleris pristato savo partijos programą;
  • Tarybų Rusijos armija užima Vilniaus kraštą;
  • gimsta tokios asmenybės kaip Jonas Paulius II, Charles Bukowski, Ray Bradbury.
Ir taip, Zamiatin išleidžia distopiją. Nereikia nė sakyti, kad romanas Rusijoje nebuvo išleistas (tai padaryta tik 1988 m.), o autorius, be abejo, sulaikytas.

Romano veikėjai gyvena Vieningojoje Valstybėje, kur visi gyvena absoliučios laimės sąlygomis. Visi gyvena pagal griežtus Valstybės nustatytus grafikus, kuriuos kiekvienas mato Valandalentėje - dienotvarkė sustyguota, tik du kartus per dieną (nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 valandos) per Asmenines Valandas leidžiama veikti ką tik nori. Valstybė įveikė tokias silpnybes kaip Alkis ir Meilė, jų nebėra. Žmonės gyvena stikliniuose namuose, tad tu esi visą laiką stebimas, išskyrus tas valandas, kai pas tave ateina moteris, nešina rožiniu talonu - tada leidžiama užsitraukti rožines užuolaidas. Pagrindinis veikėjas, kuris ir pasakoja mums istoriją, yra inžinierius D-503. Taip, vardai šioje visuomenėje taip pat neegzistuoja. Viskas paremta skaičiais ir matematika, o individuali sąmonė yra laikoma rimta liga, kaip ir susirgimas siela.

Protėviai pajėgdavo kurti tik apimti vadinamųjų įkvėpimo priepuolių - tai mums nežinoma epilepsijos forma.

Neslėpsiu, kad prie rašymo stiliaus reikėjo priprasti. Pradžioje sakiniai lyg ir vientisesni, tačiau, vis keičiantis pagrindiniam veikėjui (jis užrašinėja dienos įvykius), kalba tampa labiau kapota, dažnai sakiniai neužbaigiami. Iš tikrųjų tai atspindi paties D-503 išgyvenimus. Na, pabandykite įsivaizduoti: esate matematikas, jūsų mąstymas paremtas skaičiais, o gyvenime nėra vietos jokiam jausmui (nėra net minčių apie tokią neorganizuotą nesąmonę). Ir staiga pradedate jausti! Atrandate savyje pyktį, gąsdinantį nežinomybės jausmą, meilę - visiškas pasimetimas, visiška priešingybė tam, koks buvote. Tokiomis aplinkybėmis tikrai nebelieka laiko pilnai užbaigtoms mintims. Tad nors ir užtruko, kol prisijaukinau tokį stilių, visgi jis atspindi vidinį sumišimą daug geriau nei kažkokie žodžiai.

Rytoj - kasmet vykstančių Rūpintojo rinkimų diena. Rytoj nesugriaunamos savo laimės tvirtovės raktus mes ir vėl įteiksme Rūpintojui.
Žinoma, tai tikrai neprimena chaotiškų, neorganizuotų senųjų rinkimų, kai - juokas sakyti - net rinkimų rezultatų nežinota iš anksto. <...> Rinkimai teturi simbolinę reikšmę: priminti, kad esame vieningas, galingas milijonaląstis organizmas.

Autoriaus drąsa šitaip kritikuoti Stalino Rusiją negali nežavėti. O kas liūdniausia, kad per šimtą metų kai kuriose valstybėse tai nė kiek nepakito. Net ir dabar nereikia net toli ieškoti tokių šalių pavyzdžių. Tuo man ir patinka distopijos - kad ir kada jos būtų parašytos, visais laikais bus aktualios. Kitos temos gali pasenti, nebetikti šių dienų aktualijoms, bet tik ne tos, kur knygų puslapiuose nugulusios mintys apie tobulas ateities visuomenes. Žmogaus protas yra neįtikėtinas. Net ir Zamiatinas užbaigia savo kūrinį žodžiais: „Nes protas turi nugalėti“, prieš tai akivaizdžiai parodydamas tokio „proto“ trūkumus.

Ar XXVI a., kurį jau taip seniai pavaizdavo Zamiatinas, dar toli? Ar jau čia pat, už kampo? Kiekvienas tikriausiai galime atsakyti skirtingai, nelygu iš kokios perspektyvos pažvelgsime. Visgi labai linkiu niekam to nesulaukti. Geriau gyvenkime šioje neorganizuotoje pirmykštėje būklėje, mūsų taip paprastai ir kartais neatsakingai vadinama laisve.

2018 m. spalio 24 d., trečiadienis

Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“

Ši knyga yra mano metų skaitinys. Šįkart tikrai nesuklydau pasidavusi bangai ir ją įsigijusi, nors šiaip jau privengiu skaityti to, ką tuo metu skaito visi (žinoma, išimčių visada yra).

Yuval Noah Harari yra istorijos mokslų daktaras, šiuo metu dėstantis Jeruzalės hebrajų universitete. Pagrindinė jo tema - pasaulio istorija, Harari paskaitų bei pokalbių galima paklausyti ir Youtube.

Knygoje pristatoma žmonija ir svarbiausi formavimosi aspektai per tris didžiąsias revoliucijas - kognityvinę (prieš 70 000 metų), žemės ūkio (prieš 12 000) ir mokslo (prieš 500 metų). Jei dar kažkokiu būdu išvengėte šios knygos ir galvojate, kad žodis „istorija“ - nuoroda į nuobodų beveik 400 puslapių skaitinį, tai nežinau, ar dar kada esat taip suklydę gyvenime. Aš, žmogus, su istorija (ta, kurią mokėmės mokykloje) turintis tikrai labai mažai bendro, skaitydama gailėjausi, kad taip mažai išmanau. Kadangi čia į viską pažvelgiama iš kito kampo. Keliaudamas per tūkstantmečių istoriją autorius kelia tokius klausimus, kaip „ar žmonija dabar laimingesnė nei buvo prieš 1000 metų?“, „kokie yra istorijos ir biologijos ryšiai?“, „kaip apskritai mūsų rūšis užkariavo pasaulį?“ ir daug daug kitų. Nuostabu yra tai, kad autorius nesideda visažiniu, o pripažįsta, kad mes neturime labai daug atsakymų į mums rūpimus klausimus. Žinoma, religijos ar mokslas vienaip ar kitaip bando juos paaiškinti, bet ar tai - jau tie neginčijami atsakymai? Tikrai ne.
Knygoje gausu tokių idėjų, kurios šiaip jau paprastam sapiens nešautų galvon. Pavyzdžiui, toks mums paprastai suprantamas dalykas kaip religija. Čia susiduriame su tokiu požiūriu, kad religija - ne būtinai ta, kuri priimta kaip tikėjimo tiesos, bet autorius bene svarbiausia visų žmonių religija vadina kapitalizmą. Žinoma, kapitalizmu irgi kažkas turėjo patikėti, kad jis taip paplistų po visą pasaulį. Dar įdomiau, kad juo netikėti neįmanoma. Aš laisvai galiu netikėti Budos ar kokio kito dievo. Pabandykite netikėti kapitalizmu.

Didžioji dalis žmonių sėkmingai gyvena pagal kapitalistinius-vartotojiškuosius idealus. Naujoji etika žada rojų tuo atveju, jei turčiai liks godūs ir visaip stengsis tapti dar turtingesni, o liaudies pasė duos valią savo troškimams bei aistroms - vis daugiau pirks. Tai pirmoji religija istorijoje, kurios sekėjai išties daro tai, ko jų yra prašoma. Tačiau iš kur mums žinoti, kad mūsų už tai tikrai laukia rojus? Nes matėme jį per televizorių.

Žinoma, nesakau, kad reikia aklai tikėti viskuo, kas rašoma šioje knygoje. Manau, sveikiausia būtų diskutuoti apie tam tikrus dalykus. Mano galva, tokio efekto šia knyga ir siekta. Jau vien tai, kad skaitytojas paima į rankas tokį leidinį, parodo smalsumą, norą domėtis, kvestionuoti, o dar puikiau, kad ši knyga yra be proto populiari. Joje keliamos idėjos gali nepatikti, galima jas dievinti, bet kad atrakina kažkokį naują stalčiuką smegenyse - nepaneigsi. Džiugu, kad autorius neiškelia žmogaus virš visų kitų, nesudievina jo, bet ir netrypia su žemėmis, sakydamas, koks jis yra baisus padaras. Ši pozicija man labai įtiko, nes niekad nemėgau visažinių autorių (ir apskritai žmonių).

Biologija duoda galimybes, kultūra draudžia.

Tai knyga, kurią perskaityti reikia visiems, siekiantiems pamatyti kiek toliau savo nosies. Knyga, kurią galima skaityti ne kartą, kaskart atrandant joje kažką naujo. Rekomenduoju skaityti su užrašų knygele šalia, nes tikrai norėsite pasižymėti ne vieną patikusią mintį.

2018 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis

Lewis Carroll „Alisa stebuklų šalyje“

Alisos leidimų pasaulyje tūkstančiai, ši knyga yra klasika ir mylima jau gerokai daugiau nei šimtmetį, net pas mane lentynoje ji atsirado prieš keletą metų, o aš taip ir neprisiruošiau jos perskaityti. Filmai matyti, žinomi veikėjai ir apskritai apie ką čia viskas, bet va tam, kad perskaityčiau, prireikė baisios dienos už lango ir gausybės darbų, kuriuos būtų galima atidėlioti.

Kai prašiau Alisos dovanų (nes būtent taip ją ir gavau), tai labai norėjau būtent šios, su originaliomis iliustracijomis. Nes, kaip jau sakiau, nuo skirtingų leidimų gausos raibsta akys. Bet pamaniau, kad būtų labai įdomu juos kolekcionuoti (šiaip mintelė, tikrai taip nedarysiu, bet gal kas nors norėtų :D).
Knyga buvo netgi ne kartą uždrausta dėl įvairių priežasčių. Smagiausias draudimas buvo padarytas Kinijoje, kur knyga buvo nebeleidžiama dėl to, kad joje yra kalbančių gyvūnų. Dabar atrodo keista, kai turime krūvas animacinių filmų, kurie populiarūs visame pasaulyje, ir yra būtent apie gyvūnus su žmonių savybėmis. Kartą knyga buvo uždrausta ir JAV - dėl apsaugos nuo narkotikų. Na, kai pagalvoji, juk Alisa valgė vikšro grybą ir tai didėjo, tai mažėjo... Bet taip, tai 1960-aisiais buvo sutikta itin jautriai.

Apskritai man ši knyga tikrai patiko. Manau, kad jei būčiau skaičiusi ją vaikystėje, patikusi būtų mažiau. Kodėl? Dabar galėjau tinkamai įvertinti kalbą, kurios būdama vaikas tikriausiai nebūčiau supratusi (sužinojau, kiek daug skirtingų  ir vaizdingų sinonimų turi paprasčiausias žodis „eiti“!), knygoje gausu paaiškinimų, iš kurių sužinojau, kad autorius tokia nekalta pasakėle bandė pašiepti tiek realius žmones, tiek to meto tradicijas, netgi išreiškė savo politinius įsitikinimus. Labai patiko gudruolė ir sarkazmo nestokojanti Alisa. Dėl gudrumo nežinau, bet mano ir jos požiūris į dalykus sutampa :)

O ta proga, kad perskaičiau Alisą tik 27-erių, Instagram paskyroje surengėm išpažinčių vakarėlį :D Pasirodo, aš ne viena tokia!