2019 m. rugpjūčio 18 d., sekmadienis

Pasi Ilmari Jääskeläinen „Sniegė ir jos devynetas“

Knygų klube šį mėnesį skaitome suomių autorių literatūrą. Kadangi mano skonis ne visada sutampa su kitų, tai ir vėl neišsirinkome knygos, už kurią aš balsavau :D Bet jau buvau ją pasiėmusi iš bibliotekos ir nusprendžiau pabandyti... Ir wow!

Laura Sniegė atokiame miestelyje yra subūrusi literatų draugiją, kurioje išugdė garsiausius Suomijos rašytojus. Kai rašytoja Sniegė paslaptingai dingsta tiesiog vidury žiemos pokylio, Ela imasi tirti jos veiklą ir galbūt išsiaiškinti, kur prapuolė garsi moteris. Viena paslaptis veja kitą, realus pasaulis persipina su mitologija ir stebuklais, kol galiausiai tampa gana sudėtinga atskirti, kas yra kas.
Vėliau [ji] suvokė, kad viena tikrovė visuomet slepia kitą, o toji - dar kitą.
Knygos nugarėlėje parašyta, kad autoriaus stilių kritikai įvardina kaip maginį realizmą. Man tas labai prilipo, nes istorijos pasakojimo stilius šiek tiek priminė Murakami. Kai realiame pasaulyje tokie įprasti stebukliniai dalykai, kad jie tampa visiškai normalūs ir žmogaus akiai - tokiose knygose žmonės net nepastebi, kad aplink juos vyksta, sakyčiau, paranormalūs dalykai, o tai tik dar labiau pastūmėja link to tikėjimo. Na taip, juk, žinoma, kad mūsų soduose gyvena visokie baubai, kaukai, šmėklos ir kiti gyvūnukai. Ar begali būti kitaip? Skaitant tokias knygas man reikia labai išsijausti, kad galėčiau įtikinti save, jog naktį už kampo manęs netykos baltai apsirengusi moteris, norinti skaityti man savo pasakų knygeles.
Pats siužetas man tikrai buvo nenuspėjamas. Įtampa išlaikyta iki pat pabaigos, pamažu lipdant visą pasakojimą. Tiesą sakant, net nusivilčiau, jei šiaurės šalių rašytojai vystytų beprotiško tempo siužetą. Stereotipiška, bet man jie asocijuojasi su lėtumu ir paslaptimi - sakyčiau, kad šioje knygoje tai gana gerai išpildyta. Žinoma, pats rašytojas, ko gero, nusimano, kaip tai daryti, mat pats yra suomių kalbos ir literatūros dėstytojas bei apdovanotas net keliais literatūros pasaulio prizais. Į pasakojimą labai įtikinamai įpintos suomių tautosakos detalės, taip pat sukurtas ypatingas draugijos narių ryšys, kuris verčiant puslapius mane pradėjo gąsdinti. Džiaugiuosi, kad tokių ryšių neturim ir nesiekiam turėti savo knygų klube :D Apskritai man labai patiko mintis apie knygų užkratą, kuris plinta tarsi koks pelėsis, grybelis, ir užkrečia vis daugiau knygų - nuo jo niekaip neina apsiginti, knygose esančios istorijos išsigimsta, žodžiai susimaišo, ir viskas netenka prasmės.
Kita vertus, šiek tiek pritrūko paties įvykio išaiškinimo. Norėjosi daugiau sužinoti ir apie Sniegę bei jos praeitį ar tiesiog kaip galiausiai užsibaigė mistikos kupina istorija. Mielai būčiau skaičiusi dar 100 puslapių, nes parašyta tikrai įdomiai, o kad ir kaip mėgčiau nutylėjimus knygose, kartais ir man norisi aiškios pabaigos. Nors tokioje vietoje, kaip Triušiogala kažin, ar tokia pabaiga gali egzistuoti.

Knygą rekomenduočiau tiems, kurie nori įtraukiančio skaitinio - bent jau man tikrai nesinorėjo padėti į šalį, - bet tuo pačiu ir mėgstantiems mistiką, persipinančią su realiu gyvenimu. Kitu atveju, pamėgti ir įsijausti į istoriją gali būti sudėtinga. Nors kas čia žino, gal atrasite mėgstamą žanrą :)

2019 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

Meg Cabot „Princesės dienoraščių“ serija

* nors įrašas ne apie filmus, bet nuotrauka geriausiai apibendrina visą knygų seriją

Kartais ir man prireikia atsipūtimo nuo visko. Tuo metu, kai nusprendžiau paimti į rankas prieš daugiau nei dešimtmetį skaitytą knygų seriją, rašiau magistro baigiamąjį. Įtampa, kvadratinė galva ir negebėjimas atsipūsti – taip įvardinčiau tą laikotarpį. Ir kaip džiaugiuosi, kad pagaliau galiu nueiti į vaikų skyrių nebijodama, kad ką apie šitą tetą pagalvos bibliotekininkė, ir pasiimti skaityti tai, kas man patinka!

Princesės dienoraščius pirmą kartą skaičiau... neatsimenu kada. Spėčiau, kad tada man buvo 14-15 metų. Tada ir Mijai buvo penkiolika, tad tapatintis nelabai sunku (nepaisant to, kad taip ir negavau žinios, kad esu princesė). Anuomet perskaičiau visas dalis labai greitai, kažkada su drauge darėme re-readinimus (sėdėjome viename kambaryje ir skaitėme skirtingas dalis) ir abi garsiai juokėmės, citavome jas viena kitai – žodžiu, tai knygos, su kuriomis susiję tik patys smagiausi prisiminimai.

Mija gyvena Niujorke su menininke mama, draugei padeda filmuoti jos asmeninę laidą, mokykloje jai absoliučiai nesiseka algebra, o kai reikia kalbėti prieš auditoriją, merginą ištinka priepuoliai, yra įsižiūrėjusi mokyklos gražuolį, kuris net nenutuokia apie Mijos egzistavimą – žodžiu, tokia niekuo neypatinga paauglė. Bet. Būdama penkiolikos ji sužino, kad yra sosto paveldėtoja. Genovijos – šalies, apie kurią nelabai kas yra girdėjęs. Prasideda princesės pamokos, užgula žiniasklaidos dėmesys... Iš esmės visos knygos ir yra apie tai, kaip Mijai sekasi su viskuo tvarkytis, nes būti penkiolikmete princese išties nelengva.

Buvo truputį baugu, kad dabar, kai man jau ne penkiolika, nebebus taip įdomu. Pf! Sakyčiau, tik labiau užsimaniau turėti visą seriją namuose :D Nes tai absoliuti geros nuotaikos bomba. Skaitydama ištisai juokiausi – vertimai puikiai pritaikyti, parinktas atitinkamas jaunimo žargonas (bent jau anuometinis, bet man, kaip senosios kartos atstovei, labai tinka). Veikėjai - vienas už kitą smagesni. Smagu, kad per visą vienuolikos knygų kelionę nebuvo per daug pasikeitimų veikėjų atžvilgiu. Pagrindiniai ir išliko tie, kurie buvo kartu nuo pat pirmosios knygos, naujų veikėjų atsirado minimaliai. Stiprėjo nebent kai kurių pozicija - iš epizodinių jie tapo vienais iš pagrindinių. Šitas dalykas man labai patiko, nes kartu tai parodė, kaip bręsta Mija ir kaip ji geba priimti kitokesnius nei ji pati. Dėl ko galima sunerimti, tai tik dėl to, kad kažkodėl serija nebuvo pabaigta leisti į lietuvių kalbą – iš viso ją sudaro 11 pagrindinių dalių, lietuviškai turime tik 8. Ir ta 8-oji taip nesmagiai užsibaigia, kad būtų buvę tiesiog privalu išleisti ir tolimesnes dalis! Net pikta galvoti, kad mergaitės, skaitydamos šias knygas, gali pagalvoti, kad štai taip ir baigėsi... Todėl tris likusias aš pribaigiau angliškai – kalba tikrai nesudėtinga ir, mano manymu, suprantama paaugliams. Žinoma, skaitymą pagreitina ir supaprastina dienoraščio forma.

Taigi. Jei dvejojate, ar imti skaityti paauglystės ar vaikystės knygas - tiesiog nedvejokite. Aš tik dar kartą pasitikrinau, kad jos tinkamos visiems amžiaus tarpsniams – kaskart galima įžvelgti naujų dalykų ir į juos pažiūrėti kiek kitaip. Man atrodo, vertinant knygas, palaipsniui išsitrina (ar bent jau mažėja) riba tarp vaikų ir suaugusių literatūros. Kol kas, kiek teko susidurti, visos vaikų/paauglių knygos yra daugiasluoksnės ir absoliučiai tinkamos suaugusiesiems, jei tik mokėsime jose įžvelgti tai, kas norėta pasakyti tarp eilučių.

2019 m. liepos 16 d., antradienis

Jacques Chessex „Vienas žydas dėl pavyzdžio“

Bene trumpiausia šių metų istorija. Trumpiausia, bet dėl to ne mažiau įtaigi, nes tai vėlgi – iš tikrųjų nutikęs įvykis.

Aš pasakoju nežmonišką istoriją ir gėdijuosi, rašydamas kiekvieną žodį. Gėdijuosi perteikdamas kalbas, žodžius, toną, veiksmus: nors jie ne mano, bet rašant nenoromis tampa manais.

Veiksmas vyksta Šveicarijos mieste Pėjerne ir ši istorija nutiko, kai autoriui buvo aštuoneri. Kad ir kokia neutrali buvo Šveicarija karo metais, tačiau ir toje šalyje netrūko fanatikų, susižavėjusių Hitlerio idėjomis. Grupelė tokių vyrų, siekiantys parodyti žydams, kad štai, net ir čia atėjo jų eilė, nusprendžia išsirinkti vieną žydą ir padaryti jam galą. Vieną žydą dėl pavyzdžio.

Bet, keista, vietoj dingimo paskleistos baimės ir nerimo, keliančio užuojautą ir liūdesį, kavinėse vėl pasigirsta kikenimai, šlykšti ironija, kalbos apie „žydiją“, „parazitiškos prekybos pelnus“.

Knygelė labai trumpa, joje vos 78 puslapiai, bet tokio stiprumo... Brr. Dažnai jau manęs nenustebinsi visokiom bjaurystėm, na, bet čia tai atsiprašau. Neapsakomas žiaurumas, neapykanta, negebėjimas matyti savo poelgio absurdiškumo, iškrypęs visuomenės požiūris – viskas telpa į tuos kelis puslapius. Autorius labai lakoniškai, bet vaizdžiai sugebėjo išdėstyti tai, apie ką antrą kartą nenorėčiau skaityti. Kol kas atrodo, kad net koncentracijos stovyklų bejėgiškumas man yra baisesnis nei toks organizuotas ir sąmoningas nusikaltimas. Gailestis dėl to? Cha.

Ir staiga susivokiu: esama absoliutaus iškrypimo, kuo gryniausio, žioruojančio ant savo griuvėsiu, atsiradusio dėl prakeikimo. Aklinai užsidaręs žmogus, tebepuoselėjantis absurdiškas svajones už poros žingsnių nuo manęs, nebepriklauso nuo jokios žmonių instancijos.

Iš pradžių buvo gana sudėtinga skaityti, net nežinau, kodėl. Bet labai greitai (na, labai daug laiko ir nebuvo) istorija įtraukė. Akimirkomis net turėjau stabtelti ir giliai pakvėpuoti. Tad taip, tie, kurie sako, kad mažoje apimtyje neįmanoma sutalpinti geros istorijos, yra neteisūs. Įmanoma, ir dar kaip. Jau ne pirma knyga šiemet tai parodė, o paskaitę šitą tikrai įsitikintumėt. Tik iš anksto perspėju – tai tikrai ne skaitinys prie pietų stalo ar lengvam vakarui, oi ne.

Art Spiegelman „Maus“

Knygų instagramas – stebuklinga vieta. Būtent jo dėka į mano rankas pakliuvo knyga, apie kurios egzistavimą nė nenutuokiau. Ir taip laiku, kad geriau ir nesugalvotum. Taigi, dar viena grafinė novelė. Dar viena Aušvicą išgyvenusiojo drama.

Paprašytas sūnaus, savo istoriją pasakoja Vladekas Špygelmanas, Lenkijos žydas, karo metais atsidūręs Aušvico koncentracijos stovykloje.

Man kuo toliau, tuo labiau patinka grafinės novelės formatas. Ypatingai čia viskas pavaizduota labai įtaigiai. Labai patiko pasirinkimas, kaip vaizduoti žmones: žydai nupiešti kaip pelytės, vokiečiai – katės, lenkai – paršeliai, vėliau atsiranda ir prancūzų – varlių. Jei piešinyje yra minia, iškart gali atskirti, kokios tautybės joje susimaišiusios. Be abejo, taip atspindima ir tuometinė tam tikros tautybės žmonių būsena – žydai buvo persekiojami, o lenkai, pradžioje tiesiog gyvenę šalia, galiausiai ėmė skųsti savo kaimynus. Būtent toks pasirinkimas labiau sustiprino įspūdį, kurį ir šiaip jau būtų palikusi tokia istorija.

Sunkiausia (kuo guodžiausi ir instagrame, bet iškart buvau paprotinta – nors nuo to ne itin palengvėjo) buvo priprasti prie vertimo. Jau rimtai svarsčiau galimybę knygą atidėti į šalį ir užsisakyti anglišką leidimą, kuriame taip nekliūtų laužyta kalba, „kad“ naudojimas su bendratimi... Galiausiai man buvo paaiškinta, kad toks vertimas yra specialus – norint parodyti, kad Vladekas taip niekad ir neprisitaikė prie gyvenimo JAV, nors ir mokėjo anglų kalbą, tačiau ji buvo netaisyklinga. Na, tai bent kartą gyvenime pasistengiau išjungti savyje grammar nazi mygtuką, ir skaičiau toliau, nes istorija, žinojau, tikrai bus gera. Buvo sudėtinga, tai tiesiog perspėju, kad čia vienintelis galimas sunkumas, su kuriuo susidursite skaitydami šią knygą. Nes visa kita – puikiau nei puiku.

Dar vienas istorijos ypatingumas yra tas, kad tokia skaudžia tema parašytoje knygoje, paraleliai atskleidžiami tėvo ir sūnaus santykiai. Tėvo, sužeisto nuo karo metu patirtų siaubų, ir sūnaus, gyvenančio gana patogų amerikietiškąjį gyvenimą. Iš pradžių net šiek tiek pykdė sūnaus nesupratimas, kodėl tėvo toks specifinis būdas, kodėl jis elgiasi taip keistai. Buvo įdomu stebėti, kaip istorija apie Aušvicą suartina dvi skirtingas kartas, kurių kiekvienai svetimos kitõs problemos. Taip pat puikiai atvaizduota, kaip tokie tragiški įvykiai paveikia ne tik tuos, kurie juos išgyvena, bet ir ateities kartas. Padeda geriau suprasti ir mus supančius žmones, kurie yra paveikti tam tikrų didelių istorinių įvykių – natūralu, kad tai palieka žymes visam gyvenimui. Ypač tokie siaubai kaip lageriai ir koncentracijos stovyklos.

Knygos nugarėlėje parašyta, kad tai – sėkmingiausias pasakojimas apie holokaustą. Paprastai tokių teiginių baidausi, bet šįkart tikrai nesumeluota. Na, jei ne pats sėkmingiausias, tai bent jau vienas iš tokių. Paveikiantis ir sukrečiantis.

2019 m. liepos 14 d., sekmadienis

Olivier Guez „Jozefo Mengelės dingimas“

Šiais metais man kažkas užėjo su Aušvico tema. Po perskaityto (bet taip niekad ir neaprašyto) „Aušvico tatuiruotojo“ norisi imti viską, kur apie tai rašo. Todėl kai bibliotekos lentynoje pamačiau knygą, ant kurios nugarėlės - Mengelės pavardė, net nesvarsčiau, skaityti ar ne.

Knyga parašyta kaip romanas, tačiau remtasi daugybe dokumentų, kas neleidžia suabejoti istorijos autentiškumu. Tai pasakojimas apie (mano kuklia nuomone) žiauriausią nacių nusikaltėlį, daktarą Jozefą Mengelę. Apie tai, kaip jam pavyko tiek metų slapstytis ir gyventi gana neblogą gyvenimą po to, kai buvo paskelbtas karo nusikaltėliu.

Būdamas daktaru, jis gydė rasės kūną ir saugojo bendruomenę nuo mūšio. Aušvice jis kovojo su dezintegracija ir vidaus priešais, homoseksualais ir asocialiais asmenimis, su žydais - tais mikrobais, ištisus tūkstantmečius rengiančiais šiauriečių pražūtį: juos reikėjo naikinti visomis priemonėmis.

Skaityti tokias knygas nėra lengva psichologiškai, bet aš niekad per daug neieškojau ta prasme lengvų skaitinių. Aušvico, ir apskritai bet kokia karo tema, ne išimtis. Visgi čia labiausiai koncentruojamasi į tai, kas vyko po karo. Istorijos pamokose arba praklausiau (nebuvau labai uoli istorijos mėgėja), arba mums apie tai nepasakojo, tad tik perskaičiusi šią knygą sužinojau, kokį svarų vaidmenį po karo atliko Pietų Amerikos šalys, ypatingai Argentina. Būtent į šį žemyną patraukė daug karo nusikaltėlių, kur vietos valdžia (pirmiausiai - Argentinoje, vėliau ir Paragvajuje) sutiko sunkiai suvokiamų nusikaltimų pridariusius žmones išskėstomis rankomis. Chuanas Peronas, tuometinis Argentinos vadovas, priėmė daugybę nacių, fašistų, karo mokslininkų, technikų, tam, kad Argentina būtų paversta supervalstybe, jis suteikė prieglobstį tokiems žmonėms ir uoliai slėpė jų tapatybes, griežtai atsisakydamas perduoti juos tarptautinėms teisėsaugos institucijoms ar išduoti Mosadui (būtent Mosadas, t.y. Izraelio specialiųjų užduočių tarnyba, ir ieškojo nesugaunamojo Mengelės). Pats Mengelė per savo slapstymosi periodą, kuris truko apie 30 (!!) metų, pakeitė keletą tapatybių, ir visa tai dažniausiai vyko valstybių vadovams žinant, kas iš tiesų yra daktaras Mengelė, ir ką jis nuveikė Aušvice, „didžiausioje istorijoje laboratorijoje“.

Mengelė - Europos tamsybių kunigaikštis. Išdidusis daktaras skrodė, kankino, degino vaikus. Geros šeimos sūnus švilpaudamas pasiuntė į dujų kamerą keturis šimtus tūkstančių žmonių.

Apskritai man tokie dalykai nesuvokiami. Tai, su kokiu užsidegimu kalba pats Mengelė, kaip iš tiesų tiki to, ką darė, teisingumu... Tikėjo iki pat savo dienų galo. Nenoriu čia aptarinėti eksperimentų, kuriuos atlikinėjo Mengelė. Nesuprantu, ir man niekada nepavyks suprasti, kas turi dėtis žmogaus galvoje, kad tai darytų. Bet dar labiau nesuprantu, kaip kiti, žinodami, kas per daktaras jis buvo, galėjo jį priimti į visuomenę, kurioje jis gyveno gana pasiturinčiai ir buvo gerbiamas. Taip taip, gerbiamas.
Ir visgi manau, kad galų gale viskas atsisuko prieš patį daktarą. Neatrodo, kad jis būtų pradėjęs gailėtis savo nusikaltimų, tikrai ne. Tačiau kažkaip vienatvė ir depresija iki jo prisikasa ir naikina iš vidaus. Galų gale, visi mes žmonės, ar ne? Ir visų pabaiga vienoda.

Senis, tyliai merdėjantis ir trokštantis visam pasauliui sušukti, jog jis ligotas ir vienišas kaip šuo, toks vienišas, kad nors dvėsk savo favelos griuvėsiuose.

Autorius gana paprastai pasakoja tokią istoriją, kuriai parašyti, susieti ir nepasimesti istorijos puslapiuose, prireikė keleto metų. Knyga skaitosi lengvai ir dėl gero vertimo, galbūt tam gelbsti ir pasakojimo stilius. Čia nėra kažkokių įmantrių pasakymų, galbūt tikrai nerasite gražių citatų, kurias vertėtų įsiminti. Bet nesijaučia ir to dokumentiškumo, nors iš esmės visas pasakojimas jais ir paremtas. Nesijaučia, kur istorijos dėmės užmaskuotos autoriaus išmone - atrodo, kad viskas taip ir buvo, kad autorius tikrai žino, ką anuomet jautė Mengelė, ir perteikė tai skaitytojui. Pasakojimas subalansuotas tiek istorijos mėgėjams, tiek tiems, kurie gilinasi į žmogaus psichologiją. Galų gale, visada įdomu sužinoti motyvus, kuriais vadovaujasi tam tikri asmenys atlikdami darbus, ir apskritai jų mąstyseną - nors, kaip minėjau, nebuvau istorijos pamokų fanė, bet tiek tai žinau, kad tokių dalykų tikrai nenagrinėjome. Galbūt būtų lengviau suprasti ir analizuoti pateikiamus faktus, jei daugiau pasigilintume į psichologinius ypatumus? Džiaugiuosi, kad šioje knygoje autoriui pavyko suderinti šiuos du dalykus.
Rekomenduoju, jei bent kiek domitės ar norite šį tą sužinoti. Kita vertus, prieš skaitant šią knygą, jau reikėtų būti minimaliai susipažinus su Mengelės eksperimentais, kad būtų aiškiau, kas jis per tipas. Ko gero, tada ši knyga ir yra paveikiausia - kaip Aušvico stovykloje vykusių baisybių tęsinys.

Traukitės šalin, sapnai ir nakties šmėklos.

2019 m. liepos 3 d., trečiadienis

KK „9 puslapis“: Robert Seethaler „Visas gyvenimas“


Antrasis knygų klubo pasirinkimas buvo austrų rašytojo, jau, ko gero, prieš metus nuskambėjęs romanas „Visas gyvenimas“. Pati ištisai mačiau šią knygą šmėžuojant bookstagrame, ji vis dar labai populiari ir bibliotekose – amžinos eilės.

Knygoje pasakojama vieno paprasto žmogaus gyvenimo istorija. Visas gyvenimas telpa į vos 130 puslapių. Egeris gyvena Austrijos Alpėse, yra nekalbus žmogus, o iš savo namų išvyksta tik vieną kartą – kai yra pakviečiamas kariauti II-ajame pasauliniame kare.

O kartais, ilgokai taip gulėjęs, pajusdavo, tarytum žemė po nugara švelniai švelniai pakyla ir vėl nusileidžia, ir tomis akimirkomis žinodavo, kad šitai kvėpuoja kalnai.

Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad ne visoms narėms knyga patiko. Taip taip, pasidžiaugti! Būtent tada ir kyla geriausios diskusijos, o ne kai visos vieningai sutaria, kad taip, knyga nuostabi. Nors didžiajai daliai būtent taip ir pasirodė, tačiau vis tiek malonu turėti ir nuomonių išsiskyrimą.

Jei reikėtų apibūdinti šią knygą vienu žodžiu, rinkčiausi žodį estetika. Nuo viršelio iki istorijos, iki kiekvieno žodžio. Ir net iki tų tuščių puslapių pabaigoje. Vis dar naiviai tikiu, kad tai – ne tiesiog popieriaus švaistymas, bet istorijos tęsinys. Po žmogaus belieka tušti lapai. Visos pasidžiaugėme vertimu, kalbos turtingumu – atskiri plojimai vertėjai Rūtai Jonynaitei. Tiek poetiškų išsireiškimų prozos knygose neretai sutiksi, ypač dabar, kai nespėji sužiūrėti visų leidyklų naujienų. Šįkart beveik visos buvo pasižymėjusios po keletą patikusių citatų, paskaitėme jas ir tyloje pamąstėme. Išties ypatingos vertės knyga, kurią verta turėti savo namų bibliotekoje.

Kartais jos juoką prarydavo vėjas, ir atrodydavo, tarsi ji tik tylomis pati sau spindi.

Apskritai aptariant šią knygą buvo daug tylos. Ne dėl to, kad nebūtų ką pasakyti. Priešingai. Tikriausiai pati pasakojimo nuotaika diktuoja tai, kaip apie knygą reikia kalbėti. Pats autorius tuo 130 puslapių sugebėjo pasakyti neįtikėtinai daug. Tai ir mes nepersistengėm – pokalbis sukosi apie žmogaus likimą, vienatvę, apie siekius, meilės reikšmę gyvenime. Kai paklausiau merginų, ar dar kas nors turi ką pridurti, tada ir nuskambėjo mintis, kad apie tokią knygą, kurioje esmė perteikta nedaugeliu žodžių, nesinori per daug išsiplėsti ir kalbėti vien tam, kad kalbėtum. Kaip ir sakiau, pati knyga įpareigoja.

Galima nupirkti iš žmogaus jo valandas, galima pavogti jo dienas arba paglemžti visą gyvenimą. Bet niekas iš žmogaus neatims nė vienos vienintelės akimirkos.

Beje, ruošdamasi susitikimui norėjau daugiau paskaityti apie patį autorių. Ir ką – praktiškai nieko per daug ir neradau, nors Seethaler‘is yra ne tik rašytojas, bet ir aktorius. Panašu, kad jis taip pat nedaugžodžiauja interviu, o po to, kai perskaičiau jo Q&A trumpą interviu, neapleidžia jausmas, kad nemažai savęs jis sudėjo ir į pagrindinį „Viso gyvenimo“ veikėją Egerį.
Ką rinkomės papildomiems skaitiniams? Kad ir kaip nemėgčiau tų sugretinimų su kitomis knygomis, ir dar užpaišytų ant viršelių, bet negaliu nesutikti, kad Williams „Stouneris“ – puikus pasirinkimas, jei patinka toks lėtas, bet gilus pasakojimas. O aš pati jau rezervavau „Tabakininką“.

2019 m. liepos 1 d., pirmadienis

Marjane Satrapi „Persepolis“

Niekada anksčiau neskaičiau grafinės novelės. Net ir komiksų vaikystėje nelabai mėgdavau, man atrodo. Tad kai draugė pasiūlė atsiųsti šį kūrinį, ai, sakau, dėk - kaip galiu atsisakyti knygų, kai siūlo nemokamai :D Bet nesitikėjau kažko įspūdingo, nes ir apie knygą absoliučiai nieko nežinojau - tik kad patiko draugei :D

Knygos autorė pasakoja savo istoriją nuo vaikystės. Marjane gyveno Irane - vakarietiškame, moderniame, kol jį 1979 m. ištiko Irano (dar vadinama Islamo) revoliucija. Šalyje, vykstant Irano-Irako karui, įsigali religiniai lyderiai, įvedamos griežtos taisyklės. Kartu su Marjane keliaujame per pokyčius, drebinančius šalį, savojo identiteto paieškas.

Persepolį tiesiog surijau. Tikiu, kad būtų buvę įdomu skaityti ir įprasto romano forma parašytą istoriją, bet tikriausiai autorei geriau pavyko perteikti viską štai taip. Piešiniai puikiai papildo pasakojimą - juose galime matyti ir nuotaikas, ir vidinius išgyvenimus. Tiesiog negaliu atsigrožėti ta knyga! Visomis prasmėmis.
Tai knyga daugiausiai apie savęs paieškas. Apie žmogaus likimą. Apie tai, kaip atrasti save, kai esi iranietė mergina Europoje. Nors pasakojama apie tuos laikus, kai aš maždaug gimiau, man atrodo, kad aplinkinių požiūris į atvykėlius iš Artimųjų Rytų, yra dar griežtesnis nei tada.

I remember the days when we traveled around Europe. It was enough to carry an iranian passport; they rolled out the red carpet. We were rich before. Now as soon as they learn our nationality, they go through everything, as though we were all terrorists. They treat us as though we have the plague.

Įdomu, kodėl mes, žmonės, linkę viską suabsoliutinti, kai yra kalbama apie asmens tautybę? Visi arabai teroristai. Visi romai vagys. Visi estai lėti. Ir taip toliau, ir panašiai. Visi visi visi. Visiškai nesusimąstome, kad kiekvieną tautą sudaro milijonai žmonių, jie yra individualybės, kiekvienas savaip skirtingas, ir dažniausiai niekaip neprisideda prie vykdomų baisių dalykų savo šalyje ir už jos ribų. Tai puikiai parodo Marjane istorija. Labiausiai sujaudino tas plėšymasis savyje. Kai namie karinė situacija, išvykstama į Europą ieškoti išsigelbėjimo, bet... Man atrodo, kad bet kokiam emigrantui yra sunku kitoje šalyje, net jei kultūra ir panaši, o štai čia - dviejų skirtingų požiūrių ir normų susidūrimas. Kaip siekiama grįžti namo, bet ar tuose namuose tikrai yra taip, kad norėtum likti? Tiek tiesiogiai, tiek tarp eilučių užduodama daug klausimų, į kuriuos sėdi ir bandai sugalvoti atsakymą. O ar yra tie atsakymai apskritai?..
Knygą įdomu skaityti ir istoriniu požiūriu - asmeniškai aš tikriausiai nežinojau nieko apie tą revoliuciją (nebent tik tai, kad ji kažkada buvo), apie jos priežastis ir eigą. O čia viskas pateikta glaustai ir vaizdžiai (man, kaip turinčiai vaizdinę atmintį, tai čia tikras išganymas! Dar dabar kai kurie paveikslėliai stovi akyse), ir taip, kad tikrai atsimintum.

Labai, labai gera knyga (nesakau „kūrinys“, nes tai - tiesiog žmogaus gyvenimas, įvilktas į štai tokį grafinį rūbą). Tikrai rekomenduoju! Leidykla „kitos knygos“ išleido ją ir lietuviškai - gerai paieškokite bibliotekose, manau, tikrai rasite (bent jau didžiosiose). Tam, kad visiems laikams būtų sugriautas mitas apie komikso žanrą, ir tam, kad suprastume, ką gali režimas padaryti ne tik visai šaliai, bet ir kiekvienam jos gyventojui atskirai.

2019 m. birželio 30 d., sekmadienis

KK „9 puslapis“: Gina Viliūnė „Imperatoriaus meilužė“


Kartais čia pasirodys ir kiek kitokia apžvalga. Tokia, kurioje – ne mano vienos mintys. Kadangi bibliotekoje pasisekė suburti knygų klubą, tai kartą per mėnesį (arba tada, kada galėsiu) pasidalinsiu tuo, ką gi mes ten kalbėjome (ne viskuo, hehe).

Visų pirma – mūsų tikslas perskaityti kuo daugiau įvairių pasaulio šalių knygų. Pirmąją pasirinkome skaityti lietuvių autorę, kadangi visos sutartinai linksėjome galvomis, kad taip, savo šalies autorių skaitome mažai. Kažkas vis atbaido... O visai be reikalo!

Ginos Viliūnės „Imperatoriaus meilužė“ – istorinis romanas, kuriame pasakojama apie gražuolę grafaitę Sofiją Tyzenhauzaitę ir Rusijos imperatorių Aleksandrą I, žavų monarchą, dėl kurio tirpsta daugelis moterų. Kokia jų netikėtos meilės ateitis? Kas laukia netekėjusios Sofijos?

Visų pirma – mano asmeninis pastebėjimas tiems, kas dar nežino: tiesiog dievinu skaityti apie tuos laikus! „Tais laikais“ visada vadinu XIX a. Jau turbūt nė nereikia sakyti, kad Austen man šitoj srity tiesiog nepralenkiama, bet nusprendėme, kad mūsų autorė taip pat puikiai pataikė į tų laikų stilių. Kalbėsena, dėmesys detalėms, puikiai perteikta to meto mąstysena ir visuomenės suvaržymai. Na, pavyzdžiui: „Negi užmiršai, kad gerai išauklėtam žmogui dera slėpti savo nuotaikas, privalu ne būti savimi, o gerai atrodyti.“ Tai jau tikrai.

Be konkurencijos mėgstamiausios veikėjos prizą gavo Sofija. Kokios stiprybės moteris! Graži, protinga, įžvalgi, turinti savo nuomonę ir nebijanti ją reikšti net imperatorių ir karalių akivaizdoje, kovojanti už tai, ką mano esant teisinga. Net ir šiais laikais toli gražu ne kiekviena yra tokia tvirta, kokia anuomet buvo Sofija. Tačiau, patyrusi ir pažeminimų, ir iššūkių, ji tik stiprėjo. Daug įdomiau skaityti, kai supranti, kad tai – realiai gyvenęs žmogus, o ne išgalvotas personažas. Kadangi nesu istorikė, tai nežinau, kiek čia yra prikurta (visgi tai – romanas, o ne dokumentika), bet rašydama autorė rėmėsi pačios Sofijos atsiminimais, tad, manau, faktai yra pakankamai tikslūs.

-    - Negana gėdos šeimai pridarei? Ne tik pati apsijuoksi, bet ir mums visiems nešlovę užtrauksi. Kur tai matyta – moterišką rašliavą spausdinti? Ir iš kur tu tokia mūsų šeimoje? Vienos bėdos per tave.

Nuostabi šeima, tiesa? Jauna dama paliekama tėvo, kuris išvyksta į užsienį po to, kai rusai iš Vilniaus išveja Napoleono kariuomenę, tvarkyti reikalus pati (tvarkyti reikalus, tai, supraskite, tikrai ne kažin kaip jau ten garbingai), nuolatinis vyresniosios sesers aiškinimas, kaip reikėtų elgtis, motina negyvena kartu, o ir nelabai apskritai domisi mergina... Daugybė visokiausių negandų nepalaužė Sofijos. Dabar štai galime didžiuotis sakydami, kad Sofija Tyzenhauzaitė – pirmoji moteris rašytoja Lietuvoje. Rašė ji, tiesa, prancūzų kalba, tačiau tai dar įdomiau ir skamba daug kiečiau. O rašė daugiausiai istorinius romanus – smagi paralelė su pačia rašytoja Viliūne, - tad ir Europos gyventojai galėjo sužinoti Žygimanto Augusto ir Barboros istoriją, apie Jogailą ir Jadvygą bei kitus didikus. Visgi daugelio tų knygų neturime išleistų lietuvių kalba. Apskritai įdomu skaityti, kokia iš tikrųjų turtinga tais laikais buvo mūsų kultūra, kokia buvo Lietuvos diduomenė. Teatras, operos pasirodymai, pokyliai – daug, oi, daug sunaikino kariniai konfliktai.

Klubo merginos vieningai nutarė, kad pagal „Imperatoriaus meilužę“ pavyktų suorganizuoti puikia ekskursiją. Iš pradžių – po Lietuvos dvarus, o po to galbūt ir tuo keliu, kuriuo Sofija vyko į Paryžių! Taip, tokie mūsų užmojai :D Taip pat smagu, kad pirmasis knygos pasirinkimas nenuvylė: nors anksčiau nė viena nebūtų atkreipusi dėmesio į šią knygą vien dėl pavadinimo ar viršelio, bet štai, atsirado tokių, kurios tikrai skaitys ir daugiau Viliūnės knygų. Ką jau čia, knyga įkvėpė net mūsų pavadinimą!

O papildomiems skaitiniams, norint labiau suprasti ir išgyventi istoriją, tikrai verta perskaityti ir Sofijos Tyzenhauzaitės „Reminiscencijas“ (lietuviškas leidimas 2004 m.).

2019 m. balandžio 18 d., ketvirtadienis

Marius Repšys „Heraklis Nr. 4“


Apie tokias knygas kalbėti visada yra sunkiau nei apie bet kokią grožinę literatūrą. Kas aš tokia, kad galėčiau kažkaip vertinti kito žmogaus išgyvenimus, sakyti, patiko ar ne?




Bijau kitų, bet labiausiai – savęs.

Marius Repšys – žinomas teatro ir kino aktorius. Už savo darbus apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi ir dviem Sidabrinėmis gervėmis. Tėvas. Vyras. Tokį jį matome mes. Mums kažkodėl atrodo, kad sėkmingi žmonės yra sėkmingi visame kame, kad jiems nėra nieko neįveikiamo, o kartais gal tie geri dalykai išvis padėti ant lėkštutės. Nežinia kodėl, bet nemėgstame galvoti, kad jie – paprasčiausi žmonės, tokie, kaip ir mes. Su savo pakilimais ir nuopuoliais, gyvenantys absoliučiai tokį patį gyvenimą. Jų taip pat neaplenkia problemos, pykčiai, ligos. Jie nėra tobuli, bet kažkodėl dažnai norime būti tokie, kaip jie.

Žmonėms aplink mane atrodė, kad darau galybę niekam nereikalingų dalykų, o mano energija yra nesibaigianti. Vieni žavėjosi, kiti laikė durniumi. Tik ne ligoniu. Šiandien jie manytų kitaip: beprotiški energijos proveržiai, vos kelios miego valandos ir įnirtingas nyris į vieną veiklą yra pirmasis signalas, kad liga stovi prie durų.

Va taip. Heraklio liga yra bipolinis sutrikimas. Apskritai apie ligas žmonės vengia kalbėti (neskaičiuoju senjorų poliklinikos eilėse), o kiek yra kalbančių apie psichines problemas? O kalbėti apie tai turi ne tik paprasti, bet ypatingai – visiems matomi asmenys. Reikia tik džiaugtis, kad pamažu atsiranda daugiau atvirumo, paminamos baimės, nes mums kažkodėl labai svarbu, ką apie mus pamanys žmonės, kurių gyvenime daugiau nesutiksi. Visiems buvo labai gaila, kai netekome aktorių Robin Williams bei Vytauto Šapranausko, „Linkin Park“ lyderio Chester Bennington ir daugelio kitų – ypatingi, charizmatiški žmonės, atrodo, kas gali būti negerai, kad pasitrauktum iš gyvenimo? Jau knygos pradžioje labai aiškiai parašyta, kad ir Heraklio likimas galėjo būti toks pat. Kai aplink tiek daug nusistatymo ir negalėjimo/nemokėjimo/nenorėjimo rasti pagalbos, vidiniai demonai paprasčiausiai nugali.

Daug galvoju apie tai, kad visi tie, kurie yra anoje pusėje, iš tiesų nesupranta, kiek daug mūsų yra čia, už tvoros. O kiek dar vaikšto tamsoje, nesugebėdami ligos atpažinti?

Stigmos visuomenėje vis dar labai gajos, ir mes jų niekad nesugebėsime atsikratyti. Bet mažinti galima. Seniai visiems žinoma, kad labiausiai bijome to, ko nesuprantame. Tada apipiname ligas ar kažkokius kitus mūsų smegenų nepasiekiančius faktus mitais, ir va tada jau įsivaizduojame, kad labai viską išmanome. Nieko panašaus. Kuo daugiau švietimo, kuo daugiau realių istorijų – kad ir kokios jos baisios ar neįtikimos atrodytų, - tuo daugiau suvokimo mumyse atsiras.

Voratinklio šeimininkas – mažas kaulėtas senas psichiatras. Jis kaifuoja leisdamas nuodus į mūsų bejausmius kūnus. Kartais tai didelės dozės, kartais – mažos. Anksčiau ar vėliau mūsų kraujagyslėmis pradeda tekėti nuodai. Susitaikome su tuo ir tampame painaus voratinklio dalimi.

Visgi iš pasakojimo matyti, kad tai, kuo gali remtis ištikus tokiai ligai, esi ne tu pats, o artimi žmonės. Herakliui labai pasisekė, kad turi tokią nuostabią žmoną, kuri, jei kartu jau praėjo tiek, tai praeis ir visa kita. Kad turi, kas jam primena, dėl ko verta gyventi. Tada, aišku, įkyriai į galvą stuksena mintis – o kiek žmonių to neturi? Bet, deja, viso pasaulio neišgelbėsi.

Knyga absoliučiai mane pavergė. Norėjau persirašyti į savo užrašinę vos ne pusę knygos. Nežinau, ar kada yra taip buvę, kad sulig pirmaisiais puslapiais jau norėjau bliauti. Norėjosi nešiotis tą knygą apsikabinus ir taip perduoti bent dalelę palaikymo ją išgyvenusiam žmogui. Ją verta skaityti visiems. Galbūt kažkam padės atpažinti aplink esančią ligą, galbūt bus mažas žingsnelis link susitaikymo su savimi. Kitam gal tiesiog bus greitas pasiskaitymas (greitas, bet nelengvas emociškai). Bet kokiu atveju, noriu tikėti, kad palies.

Vienintelė mūsų pramoga – koridorius. Kursuojame juo tarsi pavargę laivai. Kai kurie laivai prišvartuoti dokuose – palatose. <...> Dokai alsuoja riksmais, nešvariais balsais ir agonija. Ir aš esu laivas. Laivas šmėkla iš ketvirtos palatos. Mano dugne – sprogmuo. Tikiuosi, jis niekada nesprogs.

2019 m. balandžio 16 d., antradienis

Ilona Ežerinytė „Verksnių klubas“

„Verksnių klubas“ – 2018-ųjų Metų knyga paauglių kategorijoje. Mano rankose atsidūrė visai atsitiktinai – buvo bibliotekininkės, kurią pavadavau, stalčiuje, tai pradėjau skaityti ir taip užkabino! Deja, tada ją kažkas paėmė ir teko laukti, kol perskaitys. Tai jau kai parnešė, perskaičiau per porą valandų. Nu ir ką. Iškart pasakau, kad ne veltui ir balsavo už ją!

Verksnių klubas – tai vieta, kur keletas paauglių randa užuovėją vienas kito draugijoje, dalinasi savo problemomis ir išgyvenimais, filosofuoja, vienas kitą guodžia ir pataria. Netikėtai prie jų prisijungusi Lina jaučiasi kiek svetima, galbūt ne visada pritaria naujųjų draugų mąstymui, tačiau laikui bėgant taip pat atranda ten prieglobstį. Juk ir jos gyvenime netrūksta problemų, nuo kurių norisi pabėgti.

Kas rūpinasi paaugliais, kurie yra nelaimingi namuose? Policija? Mokykla? Kas? Taigi kad niekas. Mes patys rūpinamės savimi ir vieni kitais.

Ši trumputė ištrauka tarsi nusako klubo esmę. Kai negali remtis į šeimą, jie remiasi vienas į kitą. Ir dabar, kai dirbu tarp vaikų ir paauglių, matau, kad taip ir yra. Kiekvieną dieną susiduriu daugiausiai su likimo nuskriaustais vaikais, kurie arba išvis neturi šeimų, arba nenori jose būti. Prieglobsčio jie ieško svetimuose žmonėse, o už viską svarbiausi jiems yra draugai. Matyti, kad tik kiti tokie patys vaikai juos gali suprasti, tik savo draugams jie ir atsiveria. Ir skaudu suprasti, kad tokių vaikų bei paauglių yra vis daugiau. Liūdnų, jautrių, vienišų. Kai, atrodo, galimybės neišsemiamos, svarbiausias dalykas, kurio niekaip negali gauti, išlieka artimo meilė.

Visi jautrūs – sau. O ar jautrūs kitam? Ar gali kito skausmą – žmogaus ar gyvulio – priimti kaip savą?

Apysakos kalba paprasta, aplinka šiuolaikiška, tad jei jau man buvo paprasta įsijausti į verksnių klubo narių problemas, tai paaugliui, manau, dar lengviau. Knyga tinkama ne tik paaugliams. Joje pateikiamos tiesos žinomos bent kiek mąstančiam suaugusiajam, tačiau jas neprošal pasikartoti. Kažkas gal iš naujo suklibins gyvenimo rutinoje įsisukusią sąmonę. O jei turi bent kokį santykį su paaugliais, tai knygą verta skaityti ir dukart. Skaitosi labai lengvai, bet istorija tikrai įtraukianti ir nėra naivi. Atrodo, kad knygoje veikiantys paaugliai puikiai supranta, koks pasaulis juos supa, ir, kad norint jame išlikti, teks kapstytis pačiam. Tad jei gyvenate savo burbule, į kurį neprasiskverbia paauglių išgyvenimai, tuomet prašom, rašytoja puikiai pasidarbavo, kad pateiktų jums šiandienines aktualijas.

Būti gyvam – vadinasi, turėti daugybę galimybių. Galimybę mylėti, padėti, džiaugtis, liūdėti, verkti, užjausti, pykti, atleisti...

Pagrindinė veikėja Lina – atsargi mergina, turinti savo nuomonę ir nebijanti ją išsakyti. Pasirodė gan stiprus personažas, turint omenyje, kad ji, ko gero, pažeidžiamiausiame savo gyvenimo tarpsnyje, dar besiformuojanti asmenybė. Knygoje jos amžius nėra nurodytas, tačiau aš įsivaizdavau maždaug šešiolikmetę. Na, tai prisiminkite save šešiolikos, ir ką veikėte, kuo domėjotės ir kaip elgėtės sunkiose situacijose... Gražus besivystantis bendrystės jausmas, supratus, kad nesi toks vienas, kaip kad galvojai, taip pat keičia žmogų, daro jį dar stipresnį. Tokia darosi ir Lina – daug kam atviresnė ir įsileidžianti į savo pasaulį jausmus, kurių iki tol nepatyrė.

Jie gyveno laimingą gyvenimą, nepatirdami skausmo, todėl prarado gebėjimą suprasti, kad skauda kitam.

Vienas dažniausiai knygoje užduodamų klausimų (ir tiesiogiai, ir tarp eilučių) yra apie liūdesį. Ar reikia liūdėti? Ar liūdesys daro mus geresniais žmonėmis? Ar padeda keistis? Ar jis apskritai yra būtinas? Ar liūdesys geriau nei nuobodulys?
Ką manote jūs?