2018 m. gruodžio 31 d., pirmadienis

Santrauka 2018

Oi, tie metai bėga kaip pasiutę. Čia pradedi vienus iššūkius, o jau, žiūrėk, reikia daryti apžvalgą, kaip sekėsi juos vykdyti... Dažniausiai man sekasi taip pusėtinai, labai jau trūksta disciplinos, bet metų pabaigoje vis tiek turiu ką apžvelgti, kad ir kelias knygeles.
Nuotr. iš Pinterest
Visų pirma, šiemet, kaip ir kiekvienais metais, Goodreads'e išsikėliau sau labai žmogišką iššūkį - 20 knygų. Niekad neužsibrėžiu tokių tikslų kaip 80 ar 100 knygų, nes žinau, kad tikrai neįvykdysiu. Gerbiu tuos, kurie perskaito tiek daug knygų per metus, bet man tai nėra siekiamybė. Tai perskaičiau 24 - valio man (iš tiesų tai 26, bet į sąrašą neįtraukiau dviejų jau n-tąjį kartą skaitytų knygų).
Taip pat šiais metais išgyvenu ilgą laukimą. Naujo ir paskutiniojo „Sostų karų“ sezono :D Iki šiol buvau skaičiusi tik dvi pirmąsias knygas, ir tas pačias jau kaži kokiais gūdžiais laikais, tai šiemet va ėmiau ir skaitau visą istoriją nuo pradžių. Tad šiais metais mano sąskaitoje - įveiktos pirmosios keturios „Ledo ir ugnies giesmės“ serijos knygos, t.y. 3120 puslapiai. Tuo tarpu trečioji dalis („Kardų audra“) yra ir storiausia metų knyga, gal ir išvis storiausia kada nors skaityta. Kol kas šios serijos dar neaprašinėjau, liko perskaityti dvi knygas (nelauksiu, kol Martinas parašys paskutines :D), šis iššūkis laukia kitais metais.
2018-aisiais nepamiršau ir savo mėgstamiausio žanro - distopijų. Pastaraisiais metais skaitau jų daugiau ir nuo šiemet jau jaučiu pareigą sukaupti nuosavą distopijų biblioteką. Aš net nemoku paaiškinti, kuo man taip patinka šis žanras. Bet čia yra taip, kaip su Raffaello, Pringles ir tatuiruotėm: kartą pabandai ir nebegali sustot. Tad šiemet atrasta Margaret Atwood ir jos „Tarnaitės pasakojimas“ pastūmėjo distopijas į kitą lygį. Labai patikusi knyga ir absoliučiai sužavėjęs serialas. Beje, Atwood parašė ir šlykščiausią šiais metais skaitytą knygą - „Oriksė ir Griežlys“. Bet kad ir kaip ten būtų, svajoju perskaityti visą MaddAddam trilogiją, kurios dalis yra ši šlykštybė. Paskaitykit, suprasit, apie ką kalbu :D
Dar metų pradžioje perskaičiau vieną ypatingą knygą. Pirmą kartą skaičiau Orhan Pamuk kūrinį „Sniegas“. Knyga tikrai ypatinga, kito žodžio jai apibūdinti nėra. Žinau, kad skaitysiu ir daugiau Pamuko.
Kiekvienais metais noriu perskaityti daugiau knygų angliškai. Šiemet visgi vėl apsiribojau viena. Tai savo mylimo Becketto penktąją dalį apie Deividą Hanterį. „The Restless Dead“ nė kiek nenusileidžia ankstesnėms dalims. Džiaugiuosi, kad kitais metais galėsiu perskaityti jau šeštąją, ir truputį liūdžiu, kad leidyklos nesuteikia galimybės skaityti šių nepaprastai puikių detektyvų tiems, kas neskaito anglų kalba.
Ateinančiais metais tikrai angliškai skaitysiu daugiau - aš būčiau ne aš, jei jau nebūčiau prisipirkusi knygų iš Bookdepository :D

Truputis Goodreads statistikos
Šiais metais vietoj to, kad skaityčiau naujas knygas, žinoma, skaičiau ir jau skaitytas - man atrodo, kad nė vieni metai be to neapsieina. Tik nerašiau apie jas, nes tektų tai daryti kasmet. Taip taip, mano mylimas Haris Poteris. Šįkart perskaičiau tik dvi paskutines dalis (atbuline tvarka :D), bet jaučiu, kad ateinančiais perskaitysiu visas 7. Na, ir prisiminiau „Saulėlydžio“ sagą, tai vėl perskaičiau pirmąją dalį :D Matyt, tuo metu reikėjo. Šįkart tiek prisijuokiau iš savęs, kad taip dievinau šią istoriją, nes skaitant dabar, praėjus beveik 10 metų nuo tada, kai skaičiau pirmą kartą, kitaip neįmanoma. Tokie lėkšti dialogai, sakiniuose - jokio grožio. Turbūt pirmąkart pajutau, kaip užaugau net ir knygų skaityme.
2018-aisiais atradau, kad man labai patinka skaityti negrožinę literatūrą! Na, gerai, gal ir anksčiau tai žinojau, bet šiemet mano perskaitytų knygų sąraše jų nugulė daugiau nei anksčiau. Taip pat atsirado noras pirkti daugiau negrožinės literatūros knygų. Manau, kad jos skirtos skaitymui ne vieną kartą, dėl to vertos būti namų bibliotekoje. Tad turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad tikriausiai geriausia metų knyga (kad ir kaip sunku būtų išsirinkti), man šiemet tapo Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Taip, knyga be proto populiari, bet tai mane labai džiugina. Kuo daugiau tokių knygų atsiras top'uose, tuo daugiau mąstančių žmonių mus sups.

Tiesa, šią vasarą prisijungiau ir prie bookstagrammerių bendruomenės, kuri tikrai nemaža! Radau ir bendraminčių, nebūtinai knygų temomis - tas man labiausiai ten ir patinka, kad gali parašyti bet kam ir bet kada, ir apturėti kuo puikiausią pokalbį apie ką tik nori! Jeigu dar nesekate, mielai kviečiu pasekti mane ten - srautas kiek kitoks nei čia, tinklaraštyje.

Ar pasižadėsiu sau kažką kitiems metams? Pora pažadų jau išdėstyta aukščiau, o visi kiti.. Žinoma, vėl nusistatysiu Goodreads iššūkį. Bet ar darysiu kažką konkretaus - nežinau. Kitais metais reikia naujo darbo ir pabaigti rašyti magistro mokslinį darbą - gana rimti dalykai, galintys nepalikti tiek daug laiko skaitymui, kiek norėtųsi. Dar turiu begalinį TBR sąrašą, akis badančią betvarkę lentynose, kur knygos surikiuotos ta tvarka, kokia jas turėčiau skaityti, jau nekalbant apie tai, kad ištisai atsiranda naujų knygų, kurios sudomina. Visų skaitytojų problema ta pati, bet jei būtų tik tokios problemos, tai oi, kaip paprasta būtų gyventi!

Gerų metų, atnešiančių dar daugiau įdomių istorijų, kurios sugulė knygų puslapiuose!

2018 m. gruodžio 27 d., ketvirtadienis

Romas Zabarauskas „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“

Norėjau perskaityti šią knygą nuo tada, kai tik sužinojau, kad tokia bus išleista. Bet man dažnai pavyksta palaukti keletą metų nuo išleidimo - kad ir kokie tie norai stiprūs, TBR sąrašas visada stipresnis :D

Režisieriaus Romo Zabarausko idėja buvo surinkti 99 LGBT+ žmonių istorijas ir sudėti jas į vieną knygą. Labai graži mintis dėl neapvalaus skaičiaus - tai dėl to, kad šimtoji istorija gali būti tavo. Viskas parengta kartu su fotografe Arcana Femina, kurios nuostabūs atsiskleidusių asmenų portretai puošia šią knygą.


Ši knyga nėra skirta ką nors įtikinti. Ji nepakeis jūsų požiūrio, vertybių, įsitikinimų. Ji nežais jūsų jausmais, nesiverš į sąžinę ir nelįs į dūšią.
Romas Zabarauskas

Taip, šios knygos tikriausiai į rankas nepaims tie, kam labiausiai ją reikėtų perskaityti - asmenys, dėl nesuprantamų priežasčių nekenčiantys LGBT+ žmonių, visus negatyvius pasisakymus „argumentuojantys“ neaiškiais paistalais, dažnai net nežinantys, ką apskritai tos keturios raidės reiškia, bet, žinoma, visada jaučiantys norą pasisakyti, kad „nesu prieš, bet...“. Visgi iš to, ką perskaičiau, supratau, kad net pati LGBT+ bendruomenė yra pakankamai susiskaldžiusi, tad knyga reikalinga ir jiems. Nekalbant apie tai, kad jos labai reikia asmenims, tebeieškantiems savosios tapatybės - galbūt kam nors ji padėjo tapti atviresniu sau ir kitiems.
Trumpose istorijose sutalpinta labai daug. Nors pasisakymai ir pakankamai teigiami, vis dėlto visus juos lydi nusivylimas tuo, kuo šiaip jau turėtume džiaugtis ir didžiuotis. Tai savo šalimi. Didžioji dalis davusių interviu negyvena Lietuvoje. Atradę savo tapatybę suprato, kad mūsų šalis jų nenori. Nenori darbščių  ir išsilavinusių žmonių, dirbančių savo šaliai ir visų gerovei. Ir išvažiavo ten, kur buvimas LGBT+ niekam labai nerūpi. Ten jiems nereikia slėptis, gali kurti šeimą, ir nereikia bijoti, kad dėl to, kuo esi, būsi pasmerktas. Pernelyg konservatyvūs įstatymai ir per lėtai besikeičianti visuomenė - tai priverčia išvykti ir tikriausiai niekada nebegrįžti.
Nors tema man ir nėra svetima, visgi taip pat sužinojau daugiau apie trans asmenis, daugiau apie tai, kas slepiasi po pliusu, prirašytu prie LGBT. Apie tai tikrai turėtų būti kalbama daugiau, nes juk pasaulyje egzistuoja ne tik gėjai ir lesbietės.

Labai teisingai yra sakoma, kad bijome to, ko nesuprantame, apie ką nežinome. Na, juk aš, pavyzdžiui, bijau tamsos. Bet iš tikrųjų ne jos, o to, kas joje galimai slypi, kažko, ko nepažįstu ten esant. Taip ir čia - tikiu, kad jei tie, kas taip aršiai nekenčia, bent kažkiek pasidomėtų ir atvertų savo mintis kažkam, ko iki galo galbūt nesupranta, bet pasistengtų tai padaryti, pasaulis būtų šiek tiek gražesnis. Žinoma, nereikia naiviai tikėtis, kad vieną dieną visi ims ir užsikrės tolerancija. Tuo mūsų gyvenimas ir yra nuostabus, kad kiekvienas gali galvoti taip, kaip jam patinka. Bet jei tai daroma garsiai, reikėtų bent jau mokėti pasitelkti rimtus argumentus, neįžeidinėjant ir nekurstant neapykantos. Nes kažkam perskaitytas komentaras gali būti paskutinis.

Beje, šia knyga R. Zabarauskas šiemet pasidalijo su mokyklomis, kurios to norėjo. Manau, tai labai svarbus žingsnis. Ir labai myliu savo mokyklą už tai, kad sutiko turėti tokią knygą savo bibliotekoje :)

2018 m. gruodžio 26 d., trečiadienis

Jevgenij Zamiatin „Mes“

Knyga, kurią, manau, galima drąsiai vadinti klasika. O kaip kitaip, kai ji padariusi įtaką iš tikrųjų klasika tituluojamoms knygoms, tokioms kaip Orwell „1984-ieji“, Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ar Bradbury „451 Farenheito“. Manau, nepelnytai mes apie šį Zamiatin romaną žinome mažiau nei reikėtų - aš ir pati išgirdau apie jį gal tik prieš porą metų, nors knyga parašyta... 1920-aisiais! Man truputį neįtikėtina, kad nuo jos parašymo praėjo jau beveik šimtmetis. Taip, šimto metų senumo distopija.

Prieš tūkstančius metų jūsų protėviai Vieningosios Valstybės vardu didvyriškai užvaldė visą Žemės rutulį. <...> Jums lemta uždėti išganingąjį proto jungą kitose planetose gyvenančioms - galimas daiktas, dar gūdžios laisvės sąlygomis - nežinomoms būtybėms. Jei jos nesupras, kad nešame joms tiksliai matematiškai apskaičiuotą laimę, turėsime jėga priversti  jas būti laimingas.

Norint suprasti, kokio tai svarbumo faktas, reikėtų žinoti, kas vyko tais metais (iškart atsiprašau visų istoriją išmanančių žmonių dėl galimų klaidų). Pabandykite susidaryti vaizdinį laikotarpio, kuriame buvo išleista knygelė apie XXVI amžių:
  • neseniai baigėsi I Pasaulinis karas;
  • pradėta vykdyti prohibicija JAV;
  • Prancūzija okupuoja Mėmelį (arba, jei jums labiau patinka, Klaipėdos kraštą);
  • Adolfas Hitleris pristato savo partijos programą;
  • Tarybų Rusijos armija užima Vilniaus kraštą;
  • gimsta tokios asmenybės kaip Jonas Paulius II, Charles Bukowski, Ray Bradbury.
Ir taip, Zamiatin išleidžia distopiją. Nereikia nė sakyti, kad romanas Rusijoje nebuvo išleistas (tai padaryta tik 1988 m.), o autorius, be abejo, sulaikytas.

Romano veikėjai gyvena Vieningojoje Valstybėje, kur visi gyvena absoliučios laimės sąlygomis. Visi gyvena pagal griežtus Valstybės nustatytus grafikus, kuriuos kiekvienas mato Valandalentėje - dienotvarkė sustyguota, tik du kartus per dieną (nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 valandos) per Asmenines Valandas leidžiama veikti ką tik nori. Valstybė įveikė tokias silpnybes kaip Alkis ir Meilė, jų nebėra. Žmonės gyvena stikliniuose namuose, tad tu esi visą laiką stebimas, išskyrus tas valandas, kai pas tave ateina moteris, nešina rožiniu talonu - tada leidžiama užsitraukti rožines užuolaidas. Pagrindinis veikėjas, kuris ir pasakoja mums istoriją, yra inžinierius D-503. Taip, vardai šioje visuomenėje taip pat neegzistuoja. Viskas paremta skaičiais ir matematika, o individuali sąmonė yra laikoma rimta liga, kaip ir susirgimas siela.

Protėviai pajėgdavo kurti tik apimti vadinamųjų įkvėpimo priepuolių - tai mums nežinoma epilepsijos forma.

Neslėpsiu, kad prie rašymo stiliaus reikėjo priprasti. Pradžioje sakiniai lyg ir vientisesni, tačiau, vis keičiantis pagrindiniam veikėjui (jis užrašinėja dienos įvykius), kalba tampa labiau kapota, dažnai sakiniai neužbaigiami. Iš tikrųjų tai atspindi paties D-503 išgyvenimus. Na, pabandykite įsivaizduoti: esate matematikas, jūsų mąstymas paremtas skaičiais, o gyvenime nėra vietos jokiam jausmui (nėra net minčių apie tokią neorganizuotą nesąmonę). Ir staiga pradedate jausti! Atrandate savyje pyktį, gąsdinantį nežinomybės jausmą, meilę - visiškas pasimetimas, visiška priešingybė tam, koks buvote. Tokiomis aplinkybėmis tikrai nebelieka laiko pilnai užbaigtoms mintims. Tad nors ir užtruko, kol prisijaukinau tokį stilių, visgi jis atspindi vidinį sumišimą daug geriau nei kažkokie žodžiai.

Rytoj - kasmet vykstančių Rūpintojo rinkimų diena. Rytoj nesugriaunamos savo laimės tvirtovės raktus mes ir vėl įteiksme Rūpintojui.
Žinoma, tai tikrai neprimena chaotiškų, neorganizuotų senųjų rinkimų, kai - juokas sakyti - net rinkimų rezultatų nežinota iš anksto. <...> Rinkimai teturi simbolinę reikšmę: priminti, kad esame vieningas, galingas milijonaląstis organizmas.

Autoriaus drąsa šitaip kritikuoti Stalino Rusiją negali nežavėti. O kas liūdniausia, kad per šimtą metų kai kuriose valstybėse tai nė kiek nepakito. Net ir dabar nereikia net toli ieškoti tokių šalių pavyzdžių. Tuo man ir patinka distopijos - kad ir kada jos būtų parašytos, visais laikais bus aktualios. Kitos temos gali pasenti, nebetikti šių dienų aktualijoms, bet tik ne tos, kur knygų puslapiuose nugulusios mintys apie tobulas ateities visuomenes. Žmogaus protas yra neįtikėtinas. Net ir Zamiatinas užbaigia savo kūrinį žodžiais: „Nes protas turi nugalėti“, prieš tai akivaizdžiai parodydamas tokio „proto“ trūkumus.

Ar XXVI a., kurį jau taip seniai pavaizdavo Zamiatinas, dar toli? Ar jau čia pat, už kampo? Kiekvienas tikriausiai galime atsakyti skirtingai, nelygu iš kokios perspektyvos pažvelgsime. Visgi labai linkiu niekam to nesulaukti. Geriau gyvenkime šioje neorganizuotoje pirmykštėje būklėje, mūsų taip paprastai ir kartais neatsakingai vadinama laisve.

2018 m. spalio 24 d., trečiadienis

Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“

Ši knyga yra mano metų skaitinys. Šįkart tikrai nesuklydau pasidavusi bangai ir ją įsigijusi, nors šiaip jau privengiu skaityti to, ką tuo metu skaito visi (žinoma, išimčių visada yra).

Yuval Noah Harari yra istorijos mokslų daktaras, šiuo metu dėstantis Jeruzalės hebrajų universitete. Pagrindinė jo tema - pasaulio istorija, Harari paskaitų bei pokalbių galima paklausyti ir Youtube.

Knygoje pristatoma žmonija ir svarbiausi formavimosi aspektai per tris didžiąsias revoliucijas - kognityvinę (prieš 70 000 metų), žemės ūkio (prieš 12 000) ir mokslo (prieš 500 metų). Jei dar kažkokiu būdu išvengėte šios knygos ir galvojate, kad žodis „istorija“ - nuoroda į nuobodų beveik 400 puslapių skaitinį, tai nežinau, ar dar kada esat taip suklydę gyvenime. Aš, žmogus, su istorija (ta, kurią mokėmės mokykloje) turintis tikrai labai mažai bendro, skaitydama gailėjausi, kad taip mažai išmanau. Kadangi čia į viską pažvelgiama iš kito kampo. Keliaudamas per tūkstantmečių istoriją autorius kelia tokius klausimus, kaip „ar žmonija dabar laimingesnė nei buvo prieš 1000 metų?“, „kokie yra istorijos ir biologijos ryšiai?“, „kaip apskritai mūsų rūšis užkariavo pasaulį?“ ir daug daug kitų. Nuostabu yra tai, kad autorius nesideda visažiniu, o pripažįsta, kad mes neturime labai daug atsakymų į mums rūpimus klausimus. Žinoma, religijos ar mokslas vienaip ar kitaip bando juos paaiškinti, bet ar tai - jau tie neginčijami atsakymai? Tikrai ne.
Knygoje gausu tokių idėjų, kurios šiaip jau paprastam sapiens nešautų galvon. Pavyzdžiui, toks mums paprastai suprantamas dalykas kaip religija. Čia susiduriame su tokiu požiūriu, kad religija - ne būtinai ta, kuri priimta kaip tikėjimo tiesos, bet autorius bene svarbiausia visų žmonių religija vadina kapitalizmą. Žinoma, kapitalizmu irgi kažkas turėjo patikėti, kad jis taip paplistų po visą pasaulį. Dar įdomiau, kad juo netikėti neįmanoma. Aš laisvai galiu netikėti Budos ar kokio kito dievo. Pabandykite netikėti kapitalizmu.

Didžioji dalis žmonių sėkmingai gyvena pagal kapitalistinius-vartotojiškuosius idealus. Naujoji etika žada rojų tuo atveju, jei turčiai liks godūs ir visaip stengsis tapti dar turtingesni, o liaudies pasė duos valią savo troškimams bei aistroms - vis daugiau pirks. Tai pirmoji religija istorijoje, kurios sekėjai išties daro tai, ko jų yra prašoma. Tačiau iš kur mums žinoti, kad mūsų už tai tikrai laukia rojus? Nes matėme jį per televizorių.

Žinoma, nesakau, kad reikia aklai tikėti viskuo, kas rašoma šioje knygoje. Manau, sveikiausia būtų diskutuoti apie tam tikrus dalykus. Mano galva, tokio efekto šia knyga ir siekta. Jau vien tai, kad skaitytojas paima į rankas tokį leidinį, parodo smalsumą, norą domėtis, kvestionuoti, o dar puikiau, kad ši knyga yra be proto populiari. Joje keliamos idėjos gali nepatikti, galima jas dievinti, bet kad atrakina kažkokį naują stalčiuką smegenyse - nepaneigsi. Džiugu, kad autorius neiškelia žmogaus virš visų kitų, nesudievina jo, bet ir netrypia su žemėmis, sakydamas, koks jis yra baisus padaras. Ši pozicija man labai įtiko, nes niekad nemėgau visažinių autorių (ir apskritai žmonių).

Biologija duoda galimybes, kultūra draudžia.

Tai knyga, kurią perskaityti reikia visiems, siekiantiems pamatyti kiek toliau savo nosies. Knyga, kurią galima skaityti ne kartą, kaskart atrandant joje kažką naujo. Rekomenduoju skaityti su užrašų knygele šalia, nes tikrai norėsite pasižymėti ne vieną patikusią mintį.

2018 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis

Lewis Carroll „Alisa stebuklų šalyje“

Alisos leidimų pasaulyje tūkstančiai, ši knyga yra klasika ir mylima jau gerokai daugiau nei šimtmetį, net pas mane lentynoje ji atsirado prieš keletą metų, o aš taip ir neprisiruošiau jos perskaityti. Filmai matyti, žinomi veikėjai ir apskritai apie ką čia viskas, bet va tam, kad perskaityčiau, prireikė baisios dienos už lango ir gausybės darbų, kuriuos būtų galima atidėlioti.

Kai prašiau Alisos dovanų (nes būtent taip ją ir gavau), tai labai norėjau būtent šios, su originaliomis iliustracijomis. Nes, kaip jau sakiau, nuo skirtingų leidimų gausos raibsta akys. Bet pamaniau, kad būtų labai įdomu juos kolekcionuoti (šiaip mintelė, tikrai taip nedarysiu, bet gal kas nors norėtų :D).
Knyga buvo netgi ne kartą uždrausta dėl įvairių priežasčių. Smagiausias draudimas buvo padarytas Kinijoje, kur knyga buvo nebeleidžiama dėl to, kad joje yra kalbančių gyvūnų. Dabar atrodo keista, kai turime krūvas animacinių filmų, kurie populiarūs visame pasaulyje, ir yra būtent apie gyvūnus su žmonių savybėmis. Kartą knyga buvo uždrausta ir JAV - dėl apsaugos nuo narkotikų. Na, kai pagalvoji, juk Alisa valgė vikšro grybą ir tai didėjo, tai mažėjo... Bet taip, tai 1960-aisiais buvo sutikta itin jautriai.

Apskritai man ši knyga tikrai patiko. Manau, kad jei būčiau skaičiusi ją vaikystėje, patikusi būtų mažiau. Kodėl? Dabar galėjau tinkamai įvertinti kalbą, kurios būdama vaikas tikriausiai nebūčiau supratusi (sužinojau, kiek daug skirtingų  ir vaizdingų sinonimų turi paprasčiausias žodis „eiti“!), knygoje gausu paaiškinimų, iš kurių sužinojau, kad autorius tokia nekalta pasakėle bandė pašiepti tiek realius žmones, tiek to meto tradicijas, netgi išreiškė savo politinius įsitikinimus. Labai patiko gudruolė ir sarkazmo nestokojanti Alisa. Dėl gudrumo nežinau, bet mano ir jos požiūris į dalykus sutampa :)

O ta proga, kad perskaičiau Alisą tik 27-erių, Instagram paskyroje surengėm išpažinčių vakarėlį :D Pasirodo, aš ne viena tokia!

2018 m. rugpjūčio 31 d., penktadienis

Santa Montefiore „Senojo švyturio paslaptis“

Šiuo metu patiriu šiokį tokį skaitymo bloką. Žiūriu žiūriu į savo knygų lentynas, naršau bibliotekos sistemoje, bet niekas nedžiugina. Atrodo, ir tą, ir aną norėčiau paskaityti, bet žinau, kad pradėjusi greičiausiai numesčiau. Visgi iš draugės gavau šią knygą - ji perskaitė, pernelyg nesusižavėjo, ir atsiuntė man :D

Londono aukštuomenės mergina, pavargusi nuo jai primetamo gyvenimo, vieną dieną niekam nesakiusi išvyksta į nedidelį Airijoje esantį miestelį pas tetą, kurios niekada nematė. Ten ji tikisi atrasti save, išpildyti svajonę parašyti knygą. Tačiau Konemaroje, apsupta nuostabios Airijos gamtos, Elena atranda šeimą, apie kurią nieko nežinojo, ir daugybę paslapčių.

Ta knyga tokia... Na, esu skaičiusi tik vieną Montefiore knygą, ir tą pačią jau seniai, „Sodininką iš Prancūzijos“. Va ta knyga, pamenu, buvo puiki, šilta, pabaigoje net susigraudinau. O šiai kažko trūko. Net negalėčiau įvardinti, ko tiksliai. Labiausiai žavėjo ne pagrindiniai veikėjai. Gražiausias buvo pasirinktas kraštovaizdis, kuris aprašytas pakankamai vykusiai, nors esu skaičiusi ir geresnių gamtos aprašymų.
Kažkur perskaičiau, kad pagrindinė veikėja - lyg šešiolikmetė, įkalinta trisdešimtmetės kūne, ir tai yra labai tikslu. Tas, tiesą sakant, ganėtinai erzino. Nesu tikra, kokią tiksliai veikėją norėjo sukurti rašytoja. Stiprią? Nieko nepaisančią? Moterį, atkakliai siekiančią svajonės? Na, pavyko gal tik iš dalies. Manęs neįtikino.
Kiek netikėta, kad ši knyga man truputį (bet tik truputį) panėšėjo į Pinborough „Ydingą ratą“. Kas keletą skyrių pasirodanti žuvusios moters šmėkla vertė jaustis kiek nejaukiai tamsiuose namuose. Štai jos nesveikas pavydas gal kiek ir verčia susimąstyti apie tai, kad reikia mokėti paleisti žmogų, kitu atveju nugrimsi į tamsą ir nebemokėsi matyti šviesos.
Romano kalba tikrai neįmantri, dialogai visiškai paprasti ir netgi lėkštoki. Siužetas pakankamai nuspėjamas - ta švyturio paslaptis mano mintyse labai greitai buvo atskleista. Galbūt dėl to knyga skaitosi labai lengvai ir greitai - vienos dienos skaitinys.

Kodėl pradžioje kalbėjau apie skaitymo bloką? Todėl, kad kaip tik tokios knygos, kur nereikia labai daug mąstyti, jį nuima! :) Dabar tikiuosi pereiti prie kitų kūrinių, kuriuos mėgstu labiau.

2018 m. liepos 23 d., pirmadienis

Beata Tiškevič „Vyvenimas“

Nežinau, kaip kalbėti apie šią knygą. Turbūt nebūčiau jos dar perskaičiusi (nemeluosiu, visai ne turbūt), bet kadangi pasiskolinau iš draugės, kuri kol kas neturi jai laiko, buvau įsipareigojusi. Vakar, galvoju, atsiversiu, pažiūrėsiu, ar bus įdomu. Ir nejučia perskaičiau pusę per vos keletą valandų. Šiandien pabaigiau. Skaitosi taip lengvai, nereikia jokių pastangų.

Apie pačią autorę kalbėti tikriausiai nereikia. Manau, kad kiekvienas Lietuvoje žino jos vardą ir tai vienas tų žmonių, kuriuos arba mėgsti, arba ne. Per viduriuką tiesiog nėra. Aš prie tų mėgstančių jau buvau, bet žinau, kad jų dar padaugėjo, kai perskaitė jos knygą.

Pirmoji Beatos knyga (kas leidžia suprasti, kad tikrai ne paskutinė) - apie save. Atrodo, tema paprasta, bet skaitydama ėmiau galvoti: „O ką aš apie save parašyčiau?“ Ir galvoje tuo metu lėkštėmis grojo beždžionėlė. Jokiais būdais nesakau, kad kiekvienam, norinčiam rašyti apie save, reikia išjausti tuos dalykus, kokius jautė Beata. Tikrai ne, ir geriau, kad ne. Kiekvieno gyvenimas savitas. Bet manau, kad tik tokį gyvenimą verta aprašyti.
Kodėl?
Todėl, kad kitas skaitydamas ir patirdamas kažką panašaus, galbūt galės nuo to išsivaduoti. Man tikrai labai nuoširdžiai sunku patikėti, kad žmogus, su kuriuo esame beveik bendraamžiai, gali būti patyręs ir išjautęs tiek, kiek Beata. Ir skaitant man dažniausiai buvo jos gaila. Ne tokiu gailesčiu, kai linguoji galva ir atseit suprantančiu žvilgsniu bandai paguosti, bet taip, kad tiesiog norisi apkabinti ir pabūti, kol bus geriau. Kad ir kiek tai truktų. Ši knyga tikrai labai svarbi, ypatingai kiekvienam, susidūrusiam ar tebesusiduriančiam su bent viena iš nagrinėjamų temų-patirčių. Pradedant patyčiomis mokykloje, baigiant skyrybomis.
Nors knyga pakankamai slegianti, joje iš tikrųjų nemažai šviesos. Daug kėlimosi, ėjimo į priekį, savo klaidų analizės, pripažinimo, kad labai daug ko nežinai, kad nesi tobulas. Ypatingai patiko tai, kad Beata stengiasi nugalėti savo baimes. Vaje, net ir aš akimirką pagalvojau, kad gal irgi galiu plaukti! Perskaičius šią knygą man atrodo, kad susidūrimas akis į akį su tuo, ko labiausiai bijai, labai skatina judėti pirmyn.

„Vyvenimas“ mano gyvenimo kažkaip ypatingai nepakeis ir perversmo nepadarys. Bet visgi tai puiki knyga. Net negaliu sakyti „kūrinys“, nes tai tiesiog vieno žmogaus gyvenimas, kurio dalelių galime atrasti ir pas save. Kita vertus, argi gyvenimas ir nėra kūrinys?

2018 m. liepos 21 d., šeštadienis

Simon Beckett „The Restless Dead“


Ačiū XXI amžiui, kad dabar viską galima parsisiųsti iš įvairių pasaulio kampelių. Nes kitaip nepavyktų perskaityti daugiau Becketto šedevrų, kadangi paskutinė lietuviškai išleista jo knyga buvo 2013 m. Per tą laiką jis jau ir šiaip parašė dvi naujas knygas, ir viena iš jų yra penktoji serijos apie Deividą Hanterį dalis. Kita vertus, jau beveik ir su angliškai išleistomis jo knygomis išsisėmiau (liko dar viena neskaityta) - teks iškrapštyti vokiečių kalbos likučius iš smegenų kampučių ir skaityti šia kalba :D

Šioje dalyje sužinome, kad Hanteris likęs nuošalyje, į bylų tyrimus jis mažai tekviečiamas, panašu, kad po keleto nepavykusių „pasirodymų“. Jis dėsto universitete, asmeninis gyvenimas nenusisekęs. Vieną dieną jis sulaukia skambučio, kad yra kviečiamas į kūno iškėlimo operaciją. Planuotas vienos dienos vizitas užsitęsia kur kas ilgiau.

Norėčiau, kad šios knygos apie Hanterį niekada nesibaigtų. Šią dalį rašytojas brandino net 7 metus, ir laukti buvo verta. Tiesiog negalėjau atsiplėšti: skaičiau stovėdama prie viryklės, skaičiau iki nakties, ir vienintelis dalykas, kas privertė eiti miegoti, buvo durianti akis :D Įtampa išlaikyta iki paskutinio puslapio žodžio, kaip visada, net epilogas pateikia staigmenų.
Pasakojimas rutuliojasi lengvai, visada reikia užsidengti tolimesnį puslapį, kad tik neperskaitytum daugiau nei tuo metu reikia. Be itin detalių aprašymų, kaip atrodo suiręs kūnas, kaip atkuriama žmogaus kaulų padėtis ir panašių dalykų, labai užkabina kiekvieno skyriaus pabaiga. Beckett'as turi talentą užbaigti skyrių vienu trumpu sakiniu, kuris taip užkabliuoja, kad nieko kito nebelieka, kaip tik skaityti toliau.
Blackwater žiotys
Nuotaika puikiai kuriama pasirinkus vietovę, kurioje įvykdyti nusikaltimai. Šįkart viskas vyko atšiauriame Essexo kampelyje, kur nuolatos prastas oras, dažni potvyniai ir atoslūgiai, pelkynai, nenuspėjamos vandens srovės, apleisti jūros fortai. Tobulas fonas mįslingiems žmonių dingimams. Žinoma, detektyvų/trilerių kūrėjai turbūt niekad nesirenka saulėtų Havajų, nes būtų tikrai sudėtinga įsijausti į atmosferą, jei bylos tyrėjas lakstytų su šortais po palmėmis. Vis dėlto. Reikia mokėti išnaudoti ir tą niūrų kraštovaizdį. Skaitant, regis, ir pas mus ne taip karšta buvo, o pakėlus akis net buvo keista, kad už lango saulėta vasara.
Apskritai man patinka pats pagrindinis veikėjas. Jį nuolatos persekioja praeities šešėliai, žmogus tarsi atribojamas nuo to, ką geba geriausiai, tačiau kaskart vis randa stiprybės sugrįžti į savo darbą ir daro jį puikiai. Rasdamas naujų įkalčių, ieškodamas sąsajų. Pats Hanteris nėra kažkoks atsiskyręs keistuolis, tačiau nori nenori tam tikri įvykiai formuoja asmenybę. Visgi nė karto (kaip kartais būna su kitais veikėjais) man nėra kilęs noras paimti ir gerai papurtyti šio personažo, kad atsikvošėtų. Kaip tik norisi jį laikyti draugu.

Kaip visada - puikiai suręstas trileris. Žinoma, aš ir vėl neatspėjau, kas žudikas :D Jau žinojau, kad galima tikėtis bet ko, bet vis tiek nepavyko. Iš visų įvykių, kurie vyko šioje knygoje, pasisekė nuspėti tik vieną. Tai tik parodo, kad su Beckett'u ir Hanteriu pašonėje tikrai niekada nenuobodžiausi.

2018 m. liepos 18 d., trečiadienis

Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“

Šią neapsakomą perskaitytų knygų bado vasarą dar turiu laiko pasitaisyti. Nors skaityklėje - GRRM „Karalių kova“, bet norėjosi kažko kito. Sukau ratais apie savo lentyną, kurioje galybė neskaitytų knygų, gundžiausi net nueiti į biblioteką, bet sustabdžiau save. Ir iš kampelio išsitraukiau knygą, kurią perskaityti norėjau dar tada, kai ją tik buvo ruošiamasi išleisti.

Knygos centre - Edvardas Hirifjelis. 23-ejų vaikinas, augantis ūkyje kartu su seneliu, padedantis jam auginti bulves ir avis. Kai buvo trejų, jo tėvai žuvo Prancūzijoje, o Edvardas aptiktas visai kitoje vietovėje tik po keturių dienų. Kas ten įvyko, kodėl ir kaip - daugybė klausimų kankina jauną vaikiną, o po senelio mirties jų atsiranda dar daugiau. Jis nusprendžia išvykti ieškoti tiesos ir sužinoti savo šeimos istoriją.

Sunku apie tokią atšiaurumu dvelkiančią knygą kalbėti tokią karštą vasaros dieną. Būtent - iš puslapių jaučiasi kiekvienas nukritęs lietaus lašas, kiekvienas vėjo gūsis. Autorius taip įtaigiai viską nupasakoja, kad įsiskaitai ir nebepavyksta išsipančioti iš knygos gniaužtų. Pradžia lėtoka, bet tai man labai patinka. Nors tiek aš toje Skandinavijoje tebuvusi, bet iš knygos puslapių, atrodo, gali puikiai pažinti jos žmones. Mažas miestelis, keistas jaunuolis, senelis, karo metais kovojęs vokiečių pusėje, mažai kalbama, tik žiūrima ir galvojama. Atmosfera paslaptims saugoti puiki, nes niekas labai ir neklausinės.
Paslapčių čia gausu kaip niekad. Norėdamas sužinoti, kas tiksliai atsitiko tais 1971-aisiais, kai jis neteko abiejų savo tėvų, Edvardas nusikapsto iki amžiaus pradžios, istorijos, siekiančios 1916 m. įvykusį Somės mūšį. Taip, knygoje nemažai ir istorinio konteksto, deja, nežinau, kiek jis tikslus, bet skaityti tikrai įdomu.
O užvis gražiausia yra medžio elementai, lydintys skaitytoją visos kelionės su Edvardu metu. Tam čia skiriama daug vietos. Ir tik negalvokit, kad tai kažkokie nuobodūs medžių aprašymai, ne. Tai ypatingi riešutmedžio raštai, besikeičiantys bręstant medžiui, kiekvienąkart skirtingi, pakreipus tam tikra puse. Supranti, kad žmogus nuo medžio daug nesiskiria.

Knyga puiki. Ne veltui Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos buvo įtraukta į vertingiausių 2017-ųjų verstinių knygų sąrašą. Nors tai ir ne vienadienis vasaros romanas, tačiau susiskaitė taip pat greitai (realiai, pradėjusi ryte, vakare jau būčiau pabaigusi). Ir po savęs paliko pėdsaką. Stiprų pasitvirtinimą, kad niekada nereikia pamiršti savo šaknų. Skaitykite. Tiek šeimos istorijų gerbėjai, tiek detektyvų mėgėjai.

2018 m. gegužės 16 d., trečiadienis

Naoki Higashida „Kodėl taip mėgstu šokinėti“

Ši, kaip ir daugelis kitų knygų iš mano nesibaigiančio „noriu perskaityti“ sąrašo, tūnojo jame metų metus. Na, nuo išleidimo dienos. O skaitymo, pasirodo, kokiai valandai, na, gal pusantros, jeigu norite labai neskubėti.

Knyga mane sudomino dėl dviejų dalykų:
1. Tai knyga apie autizmą (man viena įdomiausių temų tiek knygose, tiek filmuose).
2. Knygą parašė jaunuolis, turintis autizmo spektro sutrikimą (tuomet jam buvo vos 13).
Joje bandoma papasakoti apie sutrikimą būtent jį turinčiojo akimis (studijų metais esame išmokyti, kad negalima sakyti serga autizmu, todėl truputį erzino vertime nuolat pasitaikantis šis žodžių junginys). Skaityti yra be galo lengva, kadangi viskas pateikta klausimų - atsakymų forma. Čia rasite 58 klausimus, kuriuos užduoda ar norėtų užduoti šio sutrikimo neturintys, o atsako pats Naoki. Taip pat antroje knygelės dalyje yra jo parašytas nuostabus apsakymas.

Visi žmonės turi širdį ir savo vietą šiame pasaulyje. Ir verkia jie nebūtinai iš liūdesio ar nevilties. Turėkite tai omeny.

Knyga parašyta super paprastai (reikia prisiminti, kad į mus kreipiasi trylikametis), tačiau apie labai nepaprastus dalykus. Skaitytojas gali susipažinti su ypatingaisiais vaikais, su tuo, kaip jie jaučiasi. Būtent jausmams čia skiriama labai daug vietos. Mes esame įpratę manyti, kad turintys autizmo spektro sutrikimą asmenys turi didelių problemų su emocijomis. Žinoma, jiems kartais sudėtinga jas suprasti, tačiau jaučia jie kaip ir visi. Naoki labai dažnai mini baimę, neviltį, išgąstį - labiausiai netikusius jausmus, kurie dar labiau apsunkina ir taip nelengvą autistų pasaulį.
Tikiu, kad iš šios knygos galima daug ko pasimokyti, visų pirma - suprasti tokius vaikus. Knygos įžangos autorius David Mitchell teigia, kad šios knygos dėka pats atrado raktą, kaip bendrauti su savo sūnumi.

Žodžiu, Naoki knyga gali būti tiek įžanga, pradėjus domėtis šia tema, tiek pagalba jau „pažengusiems“.