2017 m. rugpjūčio 29 d., antradienis

David Mitchell „Sleido namas“

Pirmą ir paskutinį kartą baisią knygą skaičiau, kai buvau 7 ar 8 klasėj - tai buvo William Peter Blatty „Šėtono išvarymas“. Baisi knyga man yra tokia, kai arba negaliu skaityti jos būdama viena kambaryje, arba vakare, arba abu variantai iškart. Tai „Sleido namas“ man buvo antroji tokia knyga. Ir jau po truputį galiu sakyti, kad siaubas literatūroje ne man.

Kas devyneri metai paskutinį spalio šeštadienį Sleido skersgatvyje atsiranda mažos juodos durelės, pro kurias įžengus patenkama į puikų sodą, kuriame gyvena maloni ir svetinga šeimininkė. Būtent kas tiek laiko namo gyventojai prisivilioja pas save po vieną nelaimingą, nesuprastą ar tiesiog nepritampantį žmogų, kuris iš Sleido namo išeiti jau nebegali.

Knyga suskirstyta į penkias dalis - kiekvienoje pasakojama aukos istorija. Ką aš galiu pasakyti. Autorius - tikrai meistriškas rašytojas. Beveik būčiau norėjusi, kad vietomis rašytų ne taip įtaigiai. Tikrai, pirmosios istorijos man buvo tokios kraupios, kad turėdavau užversti įdomiausioj vietoj ir nukreipti mintis į kur kas malonesnius dalykus. Šiaip jau būčiau pabaigusi knygą per vieną dieną, kadangi ji tikrai nėra stora, o skaitosi labai labai lengvai, bet va negalėjau, nes vis ateidavo vakaras.. :D O kai pagalvoji, kad einant naktį į tualetą pirmas dalykas, kurį pamatysiu atsidariusi duris, bus mano atvaizdas, tai net šiurpas nukrėsdavo (skaičiusieji supras, kodėl tai būtų taip baisu). 
Taip pat stebina rašytojo išmonė, nors, spėju, čia neapsieita be visokiausių studijų apie okultizmą, teosofiją ir panašius dalykus. Būtent tai čia ir buvo kraupiausia, nes aprašyta taip, kad nori nenori esi įtikinamas, kad tokie padarai gyvena tarp mūsų. Klausimai, kurie buvo iškilę skaitant, puikiausiai atsakyti pabaigoje. Nes klausimų, patikėkit manim, atsiranda labai nemažai.

„Sleido namas“ tikrai vertas skaityti. Įsigijau ją už juokingą kainą - ši knyga tikrai yra verta daugiau nei euras! Buvo tikrai įdomu, džiaugiuosi perskaičiusi, nors ir negalėjau pasimėgauti ja vienu prisėdimu - mėgautis tikrai yra kuo.
O šiurpuliukų kol kas užteks - galbūt sugrįšiu prie tokio žanro vėl praėjus daugeliui metų.

2017 m. rugpjūčio 25 d., penktadienis

Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“

Man labai patinka skaityti antiutopijas. Baisu, bet labai patinka. Žinoma, niekas man neaplenks Orwello „1984“. Tačiau kitos knygos taip pat labai geros, stebinančios rašytojų išmone ir sugebėjimu nuspėti ateities pasaulį.

„Puikus naujas pasaulis“ - baisi knyga. Parašyta dar 1932 m. ji kraupiai pasakoja apie sukurtą tobulą visuomenę, kurioje visi laimingi, niekas neserga, ir nesensta išoriškai, nėra jausmų, nėra senų dalykų, kultūros. Kūdikiai išpilstomi buteliukuose, žodžiai tėvas ir motina yra keiksmažodžiai, santykiai su vienu žmogumi ilgesnį laiką yra laikomi visiškai nepadoriais, klesti kastų sistema, žmogaus „asmenybė“ ir sąmonė formuojama nuo pačių ankstyviausių dienų. Bet koks bandymas mąstyti laikomas nukrypimu - ir geriau, kad niekas apie tai nesužinotų.

Seno netaisyti, naują įsigyti. Kuo daugiau lopų dėsi, tuo mažiau turto turėsi...

Tikrai - skaičiau ir jaučiau, kaip veidas kraipėsi nuo šlykštumo. Huxley taip įtaigiai aprašė tą neva tobulą visuomenę... Įdomiausia (ir šlykščiausia) tai, kad nelabai jau daug liko mums iki to „tobulumo“. Ir kuo daugiau žmonių skaitys šią knygą po mūsų, tuo daugiau atras panašumų su savo gyvenamu laikmečiu, net neabejoju. Nuolatos skatinamas vartojimas, vos tik pajutus kokį negerumą - dozė somos (narkotikas, kuris nukelia į palaimingą svajonių pasaulį. „Išėjimo“ trukmė priklauso nuo to, kiek dozių suvartosi). Laukinių rezervatuose galima pamatyti žmones, kurie gyvena mums pažįstamą gyvenimą - šeimose ir žinančius, kad pasaulyje yra ne tik laimė. Štai tokį pasaulį matė Huxley tuomet.

Mes ir rūšiuojam, ir formuojam. Mūsų kūdikiai išpilstomi iš butelių kaip suvisuomenintos būtybės, kaip alfos arba epsilonai, kaip būsimieji kanalizacijos tinklų darbuotojai arba būsimieji inkubatorijų direktoriai.

O skaičiusieji jau gali pasakyti - argi ne panašiai ir gyvename? Žinoma, turime pasirinkimo, kūrybos laisvę - puikiausią prigimtinį dalyką. Tačiau žiniasklaida atkakliai formuoja požiūrį į tam tikrus dalykus, kažkur veikia aktyvi propaganda, kažkas po dienos darbų griebiasi taurelės ar kito narkotiko... Vis dėlto, mūsiškasis pasaulis, kad ir su visomis savo blogybėmis, yra nepamainomai geresnis už tą puikų naują pasaulį. Kas dar neskaitė šios knygos, paskaitykite ir pamąstykite, ar norėtumėt kokiai savaitei persikelti į tokį pasaulį. Aš asmeniškai nenorėčiau ten praleisti nė vienos dienos.
Beje, knygoje gausu citatų iš Šekspyro kūrinių, jos taip natūraliai „įsipašo“ į bendrą tekstą, kad, rodos, žmonės tikrai taip bendrauja. Taip pat - įdomus pagrindinis personažas Bernardas. Liūdnas, nepritampantis prie sistemos, lyg su kokiais defektais. Gailėjau jo iki tam tikro momento, kol supratau, kad jis įkūnija daugybę mus supančių žmonių. Ir įkūnija, deja, ne pačias geriausias savybes.

Tikrai rekomenduoju susipažinti su puikiu nauju pasauliu - ne veltui čia yra klasika.

2017 m. rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis

Hannah Kent „Gerieji žmonės“

Šiaip jau stengiuosi naujai pasirodžiusių knygų iškart nepirkti, nes kainos būna labai didelės. Tik labai keletui esu padariusi išimčių ir ši - būtent tokia. Praeitą vasarą skaičiau visų pamiltą šios autorės romaną „Paskutinės apeigos“, o vos tik pasirodė „Gerieji žmonės“ - atsiliepimai irgi buvo patys geriausi. Nesusilaikiau, įsigijau ir labai dėl to džiaugiuosi.

Knygoje pasakojama apie XIX a. Airijos kaimą, kurio gyvenimas persmelktas prietarais. Pasakojimo centre - našle tapusi Nora, jos neįgalus anūkas Mycholas ir žolininkė Nensė. Berniuko sveikatai vis blogėjant, moterys ryžtasi drastiškoms apeigoms, kurios gali padėti sugrąžinti Mycholą iš Gerųjų žmonių, kurio sielą jie pagrobė.

Visų pirma - liaupsės viršeliui. Tokio gražumo knygos jau seniai nelaikiau rankose. Nepamenu, kada paskutinį kartą (o gal ir niekada) norėjau knygos lapus vartyti apsimovusi baltas pirštines, kad tik nesutepčiau. Dažniausiai skaitydama ką nors kramsnoju, bet prie šios knygos stengiausi net arti nenešti maisto - kažkokia šventa ji man atrodo. Kai užmatysit knygyne, pačiupinėkit - suprasit, apie ką kalbu, nes jokia nuotrauka negali perteikti to grožio.
Kitas dalykas - jaunos autorės talentas. Labai labai tikiuosi, kad autorė neišsikvėps ir toliau mus džiugins tokiais nuostabiais romanais. Abi jos knygas skaičiau („Paskutinės apeigos“ apskritai man yra viena geriausių skaitytų knygų), abi turėsiu, ir drąsiai sakau, kad turėsiu visas. Man tai atrodo knygos su išliekamąja verte, ne šiaip eiliniai pasakojimai, kuriuos visi kažkuriuo metu skaito. Remiantis tikrra istorija, absoliučiai įsijaučiant į to meto, tos šalies kultūrą - skaitai ir gauni ne tik puikiai plaukiantį pasakojimą, bet ir žinių apie kitų kraštų papročius bei tradicijas. Stebina, kaip rašytoja, būdama australe, sugeba perteikti vienoje knygoje islandų būdą, kitoje - jau airių. Noriu pasakyti, kad perteikia taip, kad pats tokiu tampi. Tik per trumpai, nes knyga susivalgo taip greitai, taip greitai...

Na, o pati istorija taip pat neeilinė. Asmeniškai aš tikrai nesu domėjusis jokiais airių papročiais ar prietarais, todėl skaityti man buvo labai įdomu. Fėjos (arba Gerieji žmonės) ten - ne tas pats, kas mūsų vaizduotėje. Tai tikrai ne gerosios krikštamotės ar nedideli plasnojantys nepaprasto grožio žmogeliukai su burtų lazdelėmis. Fėjos airių prietaruose tas pats, kas lietuviškosios laumės - grobiančios arba sukeičiančios vaikus, galinčios užtraukti negandas. Be galo įdomu skaityti, kaip giliai buvo įsišaknijęs tikėjimas antgamtinėmis galiomis, visokiausiais prietarais, kaip nuo visų šių dalykų žmonės saugodavosi ir kaip tai paveikdavo kiekvienos šeimos gyvenimą.
Pagrindiniai pasakojimo herojai sukurti labai įtaigūs, vienu metu juos mėgsti, kitu - jau nekenti. Lengvai plaukiantis pasakojimas, graži kalba priartina skaitytoją prie veikėjų išgyvenimų. Iš tikrųjų skaitant apima daugybė emocijų, akys pačios laksto nuo eilutės prie eilutės, stengiantis sužinoti, o kas gi bus toliau. Apskritai sakyčiau, kad ir patys veikėjai, ir istorija yra tragiški. Viso kūrinio metu jaučiama įtampa sugriebia nuo pirmųjų eilučių ir nepaleidžia iki pat pabaigos.

Ar rekomenduoju? Net nereikia klausti.

2017 m. rugpjūčio 15 d., antradienis

John Fowles „Kolekcionierius“

Man labai graži visa Pegaso kolekcija. Džiaugiuosi, kad ji leidžiama, kad visas knygas perku, o labiausiai tai dėl to, kad pagaliau jas pradėjau skaityti. Žinoma, jos puošia lentyną, bet jaučiuosi ir pati šiek tiek pasipuošusi, kai galiu perskaityti klasikinius kūrinius, į kuriuos šiaip jau gal ir neatkreipčiau dėmesio.

Rotušės darbuotojas Frederikas Klegas kolekcionuoja drugelius. Tačiau jis turi nusižiūrėjęs dar vieną, jam nepasiekiamą, egzempliorių - tai menų studentę Mirandą. Išlošęs žirgų lenktynėse didžiulę sumą, Klegas pradeda įgyvendinti savo sumanymą - turėti Mirandą tik sau vienam iki gyvenimo galo.

Pradėjus skaityti knygą iškart šauna mintis, kad štai, įdomus detektyvas! Apsėstas savo minčių klerkas, pagrobta jauna mergina, namas užmiestyje... Pradžioje įvykiai rutuliojasi gana greitai tol, kol sustoja. Iš tiesų tai kur kas daugiau nei paprastas detektyvas, prie kurių dabar esame įpratę. Čia nėra jokio bėgimo, jokių painių mįslių sprendimo, šiurpių radinių, nėra net policijos. Apskritai visoje knygoje, galima sakyti, tik du veikėjai. Susiklosčiusioje situacijoje gausu vidinių išgyvenimų, per kuriuos ir susipažįstame su Klegu ir Miranda. Daugybė pamąstymų atskleidžiama per Mirandos rašomą dienoraštį, čia rašytojas visus įtikina, kokia brangi yra laisvė ir kokia gali būti jos kaina, parodoma, kaip keičiasi žmonės neeilinėmis aplinkybėmis. Tekstas iš tikrųjų įtraukia ir nepaleidžia.
Kaip ten bebūtų, neatsimenu, kada paskutinįkart skaičiau knygą, kurioje nemėgčiau visų veikėjų. Erzino tiek savų kompleksų turintis Klegas, tiek pasipūtusi ir neva tai aukščiau už visus kitus esanti Miranda, tiek šalutiniai veikėjai, apie kuriuos užsimenama epizodiškai. Nepaisant to, skaityti tikrai buvo įdomu - detektyvas su filosofiniais elementais, tokios knygos tikrai dar nebuvau skaičiusi.

Dėl bendro išprusimo perskaityti vertėtų, norint susivokti, kad pasaulyje egzistuoja ne tik tokie detektyvai, kokius mes žinome dabar, o ir kur kas gilesni, siekiantys esybės gelmių, tačiau aš pati antrą kartą nebeskaityčiau.

2017 m. liepos 27 d., ketvirtadienis

Jane Austen „Mansfildo Parkas“

Och, kaip nepadoriai seniai skaičiau Austen! Savo mieląją Austen! Labai norėčiau tokios klaidos daugiau nebedaryti (ta prasme, trijų metų pertrauka yra absoliučiai neatleistina), bet kad tos knygų krūvos kaip nemažėja, taip nemažėja...

Čia pasakojama apie Fanę Prais, kilusią iš neturtingos šeimos. Jos motinos seserys, o ypač ponia Bertram įsikūrusios kur kas geriau, tad būdama dešimties ji atkeliauja į Mansfildo Parką ir tampa pono Bertramo globotine. Čia, gyvendama su teta ir dėde bei pusbroliais ir pusseserėmis, ji išauga į dailią merginą, turinčią puikias manieras, tačiau jai nuolatos primenama, kad yra žemesnės visuomenės klasės atstovė, todėl negali nei lygiuotis į pusseseres, nei tikėtis kokio padoraus jaunikaičio malonės pasiperšant.

Jau taip buvau pasiilgusi TŲ laikų! Neįtikėtina, kokį pasitenkinimą gali teikti skaitymas apie dvarus ir jų taisykles, apie visuomenę, kokios mums niekada neteks pažinti, bet būtent tokia ji ir buvo. Įdomu, ar kas nors, po dviejų amžių skaitydamas dabartiniu laiku parašytas knygas apie mūsų šiuolaikinį gyvenimą, irgi taip mąstys. Pokalbiuose sudėta daugybė minčių apie to meto dorovę, apie tai, kaip tada buvo suprantama sąvoka šiuolaikiškas. Jau ne kartą esu minėjusi, ir dar pasikartosiu, kad tokios galantiškos manieros knygose mane labai žavi. Kita vertus, paneles ir ponaičius saisto daugybė pančių, siekiama, kad tik būtų laikomasi priimtų elgesio normų, tad blogiukai labai aiškiai matomi. Nors šioje knygoje autorė bando suklaidinti (ir jai labai puikiai pavyksta), kas geras ir kas blogas, tačiau visgi viskas stojasi į savo vietas.
Man labai patiko pagrindinė veikėja, Fanė. Apskritai Austen moterų personažai man labai įdomūs, jos visos skirtingos, tačiau jungiamos vienos labai puikios savybės - charakterio stiprumo. Taip ir čia. Fanė - neapsakomai kukli, drovi, jautri mergina, pripratusi nuolatos būti kitų šešėlyje ir visada pasirengusi patarnauti. Tačiau turinti tvirtą nuomonę, dėl kurios įvykiai ir teka būtent taip, kaip jie teka šioje knygoje. Labai miela herojė, parodanti, kas yra tikra ir tyra.

Vos tik pabaigusi knygą nusprendžiau pažiūrėti ir jos ekranizaciją (1999 m.). Šiaip jau taip nedarau, bet nesusiturėjau, ir labai džiaugiuosi. Filme yra vos keletas nukrypimų nuo knygos istorijos, tačiau jis vienas tikslesnių - net citatų filme iš knygos labai labai daug, kas mane visada džiugina. Rekomenduoju!

2017 m. liepos 23 d., sekmadienis

Akvilina Cicėnaitė „Tylos istorija“

Retai skaitau lietuvių autorių kūrinius, o dar rečiau juos perku. O jei nusiperku, tai neskaitau ir laukiu pensijos. Nu žodžiu, esmė aiški. Knygų klube pamačiau šią naują knygą, autorė negirdėta, o štai aprašymas labai sudomino. Tai ir nusprendžiau įsimesti į krepšelį.

Knygos pasakojimas trunka apie šimtmetį, nuo 1901-ųjų iki 2000-ųjų metų. Pasakojimo centre - keturios moterys, gyvenančios per karus, tarp jų ir šaliai atgavus nepriklausomybę.



Kai myli, plieskia žaibas ir užsiliepsnoja laukai. Kai myli, liepsnoja net tavo plaukai.

Džiaugiuosi, kad šios knygos neskaičiau žiemą, kai už lango tvyro pilkuma ir niūruma. Tai šiek tiek palengvino skaitymą ir ne taip apsunkino mintis. Nes knygoje šviesos nedaug. Galbūt todėl, kad tyla beveik niekada nebūna šviesi, joje dažniausiai slypi nežinomybė. Apskritai, visa knygos nuotaika tokia slogi, kad labai norint būtų galima praverkti nuo pirmo iki paskutinio sakinio. Ir visgi tą temos ir pačios istorijos sunkumą atperka be galo poetiška ir lengva kalba. Gražu skaityti puikiai sudėliotus sakinius, žodžių nei daugiau, nei mažiau negu reikia. Kaip skaitydama Süskind „Kvepalus“ užuodžiau kiekvieną kvapelį, taip čia beriantis žodžiams girdėjau kiekvieną tylą. Nes kiekvienos veikėjos tyla buvo kitokia, o kartu ir labai panaši viena su kita.

Tyla juk visuomet saugesnis sprendimas.

Visos keturios moterys, apie kurias sukasi pasakojimas, be galo įdomios. Kiekvienos istorija ir nueitas kelias skirtingi, tačiau panašūs savo laukimu, kančia ir vidine kalte. Tegul kaltino save dėl skirtingų dalykų, tačiau galų gale vis tiek viskas susiveda į viena. Ir nė viena to nesužino ir niekada nesužinos. Skaitant visą laiką buvo gaila, kad jos, kartais tokios artimos (tyloje) lygiai taip pat yra be galo tolimos (dar tylesnėje tyloje). Absoliučiai puikiai atskleisti moterų charakteriai sunkiais Lietuvai laikais, kiekvieną gali tiesiog apčiuopti ir spėji prisijaukinti per tuos kelis puslapius, kurie skirti tik jai.

Nežinau, ar kada esu dėkojusi autoriui, bet ačiū, Akvilina, už tokią knygą. Verta skaityti, turėti ir mąstyti apie tai, kad tyla - ne visada geriausias atsakymas.

2017 m. liepos 20 d., ketvirtadienis

Leif G.W. Persson „Linda, kaip iš Lindos žmogžudystės“

Kažkodėl nuo pat šios knygos pasirodymo Lietuvoje dienos aš jos noriu. Nepamenu net kodėl, ar buvo ji gerai išreklamuota, ar kas..? Esmė tame, kad, kaip ir daugelio knygų, kurias noriu perskaityti, šios taip pat neėmiau iš bibliotekos, taip kraudama mintyse savo nesibaigiantį must read sąrašą, o kantriai laukiau nuolaidos. Deja, knygos kaina turbūt ne krito, o kaip tik vis kilo, kol, savaitgalį užėjusi pažioplinėti į Knygų ministeriją Kaune pamačiau, kad ši knyga kainuoja.. taip taip, vos 4 eurus!! Taip be jokių svarstymų Linda atsidūrė mano rankose.

Vekšėje, mieste, kuriame nevyksta jokių didesnių nusikaltimų, išprievartaujama ir nužudoma jauna policijos mokyklos studentė. Žmogžudystei tirti atsiunčiama tyrėjų komanda iš Stokholmo, kurie, padedant vietos kriminalistams, ieško atsakymų į visus klausimus.

Kai jau perskaičiau daugiau nei pusę knygos, sugalvojau pasiskaityti kitų atsiliepimus. Ir labai nustebau, kai kokie 90% jų buvo nekokie. Tai kažkam knyga nuobodi, kažkam veiksmo per mažai, pabaiga ištęsta ir t.t. Žinoma, ir pati esu skaičiusi stipresnių detektyvų (visgi šios niekaip, nu niekaip nepalyginsi su Beckettu ar Larssonu), bet man ji buvo įdomi būtent tuo savo lėtumu. Sukrimtau per porą dienų (puslapių skaičius - 540). Man atrodo, čia puikiai parodyta, kaip iš tiesų dirba policija (žinoma, ne visur ir ne visada, jokiais būdais). Žmogžudystė išaiškinama, kai praeina daugiau nei mėnuo nuo jos įvykdymo, nors mestos tikrai didelės pajėgos, turima labai aiškių įkalčių, bet... kartais toks jausmas, lyg dalykai būtų daromi tik tam, kad būtų kažkas daroma. Aklai laikomasi įsikibus vieno plano, nesistengiant pažvelgti į situaciją iš visai kitos pusės (kas, mano manymu, tokiame darbe yra pats svarbiausias dalykas). Žodžiu, nebuvo čia nieko nuobodaus, o pabaigoje kaip tik viskas išsamiai paaiškinama ir taip visiškai nesuerzinamas skaitytojas, kad kažkokie klausimai jam dar liko neatsakyti.
Kitas dalykas, kurį verta paminėti, tai pagrindinis inspektorius Evertas Bekstriomas. Jis ne koks tai mums įprastas detektyvas, kurį pamėgtume iš pirmo žvilgsnio ir būtume ramūs, kad va jau šis vyrukas tai tikrai išaiškins žmogžudystę. Priešingai - Bekstriomas baisiai atstumiantis, seksistas, laikantis save geresniu už visus kitus ir nevengiantis taurelės. Na, bet vietomis jo mintys tikrai priversdavo garsiai nusijuokti. Toks atgrasus personažas, tačiau kažkokiu būdu kartais verčiantis jį mėgti. Pasirodo, amerikiečiai net sukūrė serialą, kuris ir vadinasi „Detektyvas Bekstriomas“, tai įdomu pasižiūrėti, ar ten jis taip pat pavaizduotas taip, kaip nupasakotas knygoje.

Mėgstu, kai tokias knygas rašo tai išmanantys žmonės. Na, juk kokį, tarkim, aš galėčiau parašyti detektyvą, nieko apie tai nenusimanydama? Jokio. O štai kai rašo patys kriminologai, tai jau pats žinai, kad parašyta bus tiksliai, pateikiamos tikros žinios apie tyrimų vykdymą ir panašius dalykus.
O detektyvus visada verta skaityti. Ypač čia buvo labai sudėtinga nustatyti žudiką, pati ištisai galvojau, kas gi jis gali būti, turėjau bent kelis įtariamuosius. Užtat ir mėgstu tokias knygas, kuriose viskas gal vyksta ir lėčiau, bet kai yra kada pasukti galvą ir paspėlioti pačiai.

Antrą dalį skaitysiu, jei vėl rasiu už tokią pat puikią kainą :D Gal kas nors turi? :)

2017 m. birželio 17 d., šeštadienis

Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“

Ši knyga - puikus įrodymas, kad ne visi bestseleriai yra nieko verti. Tokią knygą verta turėti savo asmeninėje bibliotekoje, karts nuo karto perskaityti ir viską permąstyti.

Paul Kalanithi - gydytojas neurochirurgas bei rašytojas. Pasiekęs karjeros aukštumų vos 36-erių, Paul prieš akis laiko kompiuterinės tomografijos nuotrauką, kurioje mato daugybę auglių plaučiuose, sunykusią kepenų skiltį, žodžiu, vėžį su metastazėmis. Deja, nuotrauka ne paciento, o jo paties. Žinodamas, kad tokiems ligoniams nėra jokių šansų, Paul dalinasi su mumis, skaitytojais, savo kelione per gyvenimą, ligą ir gydytojo virsmą pacientu.

Tai meistriškai parašyta knyga. Jau nuo pat pradžių (pf, tai netgi parašyta galiniame viršelyje) aišku, kad nėra jokios vilties, bet kartu čia jos sudėta velniškai daug. Stebina žmoguje slypinti jėga, su kuria jis kabinasi į gyvenimą, kai net pačiose prasčiausiose situacijose sugebama įžvelgti prasmę. Tai galėtų būti puikus vadovėlis kiekvienam iš mūsų, kuomet norisi paverkšlenti dėl skaudančių kojų ar pavargusios nugaros. Perskaitai - ir vėl sugrįžti į realybę, kur žmonės kasdien kaunasi dėl savo gyvybės.

Kadaise supratau, kad Darwinas ir Nietzsche sutarė dėl vieno dalyko: svarbiausia organizmo savybė yra kova.

Kaip epiloge rašo Paul žmona Lucy, didžiąją savo gyvenimo dalį Paul ieškojo atsakymo į klausimą, kaip gyventi prasmingai. Filosofiškai žvelgdamas į santykius su žmonėmis, manau, tą atsakymą jis atrado ir dėl to gali ramiai ilsėtis. Puslapis po puslapio Paul moko savo skaitytojus drąsiai pasitikti mirtį, lyg tai būtų tik dar viena stotelė ilgame žmogaus kelyje. Tai galėtų būti ir mokomoji knyga, kaip medikams bendrauti su savo pacientais. Ir man pačiai reikėtų daug ko pasimokyti.

Mirtis - vienkartinis įvykis, bet gyventi su nepagydoma liga - tai procesas.

Keista rankose laikyti žmogaus, kuris dar visai neseniai buvo toks gyvas, kūrinį. Tas suvokimas knygos pabaigoje smogia taip stipriai, kad negali neverkti. Paul pats sau sukūrė tobulą paminklą, kurį asmeniškai palietė ir apmąstė milijonai žmonių. Be galo gerbiu tokius žmones, kurie, nors dar visai neseniai nežinojai, kad apskritai egzistavo, staiga taip įsirėžia atmintin ir palieka po savęs pėdsaką ilgam.

2017 m. birželio 16 d., penktadienis

Tove Jansson „Troliai Mumiai. Mažieji troliai ir didysis potvynis“

Kartais labai naudinga paskaityti vaikiškas knygeles. Pavyzdžiui, Mumiais žaviuosi jau n metų, bet nesu niekada skaičiusi (gėda pelėda). Prisimenu, kad būdama maža tikrai pirkdavau (o gal prenumeruodavom?) žurnaliuką apie juos, gal ir filmuką žiūrėdavau. Man Mumiai - labai mieli personažai, tokie gerumo įsikūnijimai, ir nors tokia, kaip nupiešta, forma nelaksto aplink mus, bet norisi tikėti, kad įvairių Mumių bei kitų šių pasakų veikėjų, gyvena kiekviename iš mūsų.

Tai - pirmoji Jansson knyga apie trolius Mumius, parašyta dar 1938-aisiais metais (!). Joje Muminukas su mama keliauja ieškoti tėčio, kuris, vedamas nuotykių troškimo, kažkur seniai pradingęs. Beieškodami tėčio jie atranda Mumių slėnį.

Knygelė parašyta visiškai paprastai, tinkama vaikams, ir yra tokia plona, kad skaitydama užtrukau 20-30 minučių. Ji gausiai iliustruota pačios autorės piešiniais, tad galime puikiai matyti savo herojus, taip pat jų pakeleivius (Tulipą bei mažąjį padarėlį). Čia jau užsimenama ir apie hatifnatus, o šitie tai jau tikrai gyvena mumyse, nereikia nė trolių pasaulio (tai tokie nekalbantys, negirdintys ir prastai matantys padarai). Taip pat sužinome, kad Mumiai šiaip jau yra sėslūs, gyvena už krosnių, bet Muminuko tėtis toks nebuvo, jam vis rūpėjo kraustytis iš vienos vietos į kitą, dėl to Muminukas su mama ir turėjo leistis į pavojų kupiną kelionę.
Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad visgi yra tokių knygų, kurias galima skaityti bet kokiais amžiaus tarpsniais - čia jau turbūt rašytojo talentas papasakoti istoriją taip, kad ji būtų įdomi ir penkiamečiui, ir keturiasdešimtmečiui. Kiekvienas iš tokių, rodos, paprastų knygų, pasiimame tai, ko mums tuo metu reikia - vaikui galbūt reikėjo tik dar vienos pasakos apie įdomias ir nematytas būtybes, o štai suaugęs panoro savyje atkapstyti hatifnatą ir pasistengti, kad jis niekad neišlįstų į dienos šviesą. Kiekvienam savaip.

Dabar labai norisi perskaityti ir kitas knygeles apie Mumius, ir pasinerti į stebuklingą pasaulėlį bei pasisemti jų išimties.

2017 m. balandžio 14 d., penktadienis

Simon Beckett „Stone Bruises“

Nedažnai skaitau knygas anglų kalba, bet manau, kad galėčiau ir dažniau. Jei tik jos visos tokios, kaip ši. Skaitymo tempas, pasirodo, panašus, kaip ir lietuviškų knygų. Panašus, nes lietuviškai šią knygą būčiau surijusi per vieną dieną. Dabar užtrukau beveik tris (skaitant ne nuo ryto iki vakaro).
Su autoriumi jau buvau pažįstama iš jo detektyvų serijos apie Deividą Hanterį. Gaila, bet Lietuvos skaitytojams daugiau gimtąja kalba Becketto knygų ir nėra. Tuos detektyvus aš tikrai garbinu ir rekomenduoju, jei dar neskaitėt. O dabar - apie šią.

Šonas nuo kažko bėga. Jis atsiduria Prancūzijoje, kur pakelėje palieka savo automobilį, pasiima kuprinę su daiktais ir tranzuoja. Deja, eidamas per mišką jis baisiai susižeidžia. Ten jį ir randa seserys, gyvenančios atokiame ūkyje su savo tėvu. Ten jis išgydomas, padeda remontuoti namus. Žodžiu, kuo ilgiau ten gyvena, tuo įtartinesnė tampa aplinka. Jis supranta, kad tai yra tobula vieta slėptis, tačiau kartu ir tobula vieta mirti.

Taip, ši knyga yra keista. Joje praktiškai nieko nevyksta, bet nesinori tos knygos užversti, norisi žinoti, o kas toliau. Man patiko, kad viskas čia kuriama detalėmis, o ne kažkokiais įmantriais siužeto vingiais, daugybe veikėjų ar pan. Taip ir jaučiasi ta kepinanti Prancūzijos saulė, sunkiai pakeliama tvankuma ir karštis - neįtikėtina, bet būtent tai kelia įtampą verčiant puslapį po puslapio. Dar vienas ypatumas - paslaptingi charakteriai. Ilgą laiką apie juos nežinome praktiškai nieko, daugiau atskleidžiama labai pamažu. Daugiausia, žinoma, pristatomas pagrindinis veikėjas Šonas - jo priešistorė, kaip ir kodėl britas atsidūrė Prancūzijoje. O štai apie paklaikusį ūkio savininką, jo emocijų neišduodančią dukrą Matildą ir ne itin nuoširdžią, galinčią pakenkti jaunesniąją dukterį Gretchen nežinome beveik nieko iki pat paskutinių skyrių.
Taip pat patiko, kad jau nuo pirmųjų eilučių sukuriama paslaptis. Šonas bėga, tačiau nežinome nei kodėl, nei nuo ko. Priešingai nei kituose skaitytuose detektyvuose (kad ir to paties Becketto), kur jau pradžioje sužinome kas nužudytas ir pradedame ieškoti įtariamųjų, čia apskritai nežinome, ar įvyko kas nors tokio. Viskas paremta tik įtarimais ir spėliojimais - skaitytojas laikomas nežinioje ir tiesiog plukdomas kartu pasroviui. 

Under the skin we're all still animals.

Rekomenduoju. Kadangi nesitikiu, kad kada nors ji bus išleista lietuvių kalba, tai siūlau perskaityti angliškai - tikrai nesudėtinga ir netrukdo įsijausti. Bent jau aš tai tikrai įsijaučiau, nes vis dar neišeina iš galvos.