Torey L. Hayden "Mergaitė"

Būna knygų, kurių nepavyksta įveikti, kad ir kaip stengtumeisi, bet būna ir tokių knygų, kurias perskaitai vienu prisėdimu ir net pasipiktini: "Ką, jau baigėsi?!" Tokia knyga yra "Mergaitė".

Knygoje pasakojama apie šešiametę Šeilą ir jos mokytoją Tori. Šeila yra atvedama į "bepročių klasę", kaip ji pati sako, nes niekas negali su ja susitvarkyti, o mokykla yra tik tarpinė stotelė iki vaikų ligoninės (psichiatrinės, kaip supratau). Šeila yra be galo uždaras vaikas, itin problematiška, agresyvi ir nesukalbama. Tačiau mokytoja priima tai kaip iššūkį ir visais įmanomais būdais stengiasi prisijaukinti mergaitę.

Pirmas dalykas, kurį noriu pasakyti, tai kad ši knyga yra tikra istorija. Dėl to ji tampa dar geresnė ir įtaigesnė. Nors man kartais atrodydavo, kad viskas pernelyg nerealu, kad būtų tiesa, vis primindavau sau, kad mokytoja knygoje pasakoja savo patirtį ir apie tikrų tikriausią mergaitę.

Knygelė parašyta paprastai, nevartojant jokių įmantrių sakinių. Tiesiog prieinama kiekvieno protui ir ypač širdžiai. Kadangi čia yra tiek jausmų, kad vienu metu galite ir juoktis, ir verkti, ir pykti. Ir pati keletą kartų vos neapsiverkiau, ir buvau šokiruota kai kurių dalykų.. Žinokit, papasakoti sunku. Atrodo, maža knygelė, bet į ją tiek daug tilpo! Tiesa, sužavėjo begalinis mokytojos gerumas ir pasiaukojimas vaikams, o ypač Šeilai. Tokia mokytoja išties gali būti pavyzdys visiems pedagogams, ypač dirbantiems su protines negalias turinčiais vaikais.

~ ~ ~

Šiandien man turbūt kažkokia rodymosi ekrane manija :D Va, prašau :)

George R.R. Martin "Ledo ir ugnies giesmė. Sostų žaidimas"

Ak ak ak.. Kodėl visi geri dalykai turi baigtis? :( Ta prasme, šita knyga.. Neabejoju, kad ir patys žinot tą jausmą, kai nori, kad knyga niekad nesibaigtų. Čia buvo vienas iš tų kartų. Kai gyveni su knyga, net ir kai labiausiai nori miego, vis tiek pasiimi ir "na, dar vieną skyrių, dar vieną".. Ech.

Knygoje pasakojama apie.. Labai sunku nusakyti tai keliais sakiniais. Į Šiaurę, pas lordo Starko šeimą, atvyksta karalius Robertas su visa šeima ir daugybe palydovų. Robertas ir Edardas - seni draugai, tad karalius nori prašyti Edardo, kad šis būtų jo ranka. Dėl to Edardui tenka palikti Vinterfelą ir jis su dukromis išvyksta į Pietus, į Kasterli uolą. Tačiau sąmokslai sąmokslėliai sumaišo visų gyvenimus.

Kita siužeto linija (iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tie įvykiai nesusiję, bet iš tikro tai viskas ten susiję :D) sukasi apie Daneiris ir jos vyrą chalą Drogo. Daneiris brolis Viseiris nori atsiimti Geležinį sostą ir valdyti, kaip ir priklauso Targeirinams. Dėl to jis parduoda seserį chalui Drogo manais į kariuomenę. Deja, jam irgi viskas klostosi ne taip, kaip norėtųsi..

Nu va, tikiuosi, kad per daug neišpasakojau. O dabar apie tai, kas man patiko.

Viskas :D

Šitam dėdei dedu riebų pliusą ir žemai lenkiuosi už tai, kad sukūrė tokį nuostabų pasaulį. Viskas apgalvota iki menkiausių smulkmenų. Sukurtos ilgiausios giminių linijos, vaizdžiai sukurti aplinkos paveikslai, veikėjų charakteriai, visi tokie skirtingi ir ryškūs. Aš jau nuo serialo pradžios išsirinkau savo mėgstamiausius veikėjus, tai jie puikiai atskleisti ir knygoje, ir seriale. Nes taip, tai yra vienas mėgstamiausių mano žiūrimų dalykėlių, o kad įspūdingiausias, tai nėra nei ką kalbėt. Va tik pykstu ant autoriaus, kad net du mėgstamiausius veikėjus jis nužudo jau pirmoj knygoj :/ Tai kažkaip liūdna. Bet nors ir žinojau, kas mirs, kas išgyvens, bet vis tiek liūdėjau skaitydama ir labai nelaukdavau tų vietų, kur bus parašyta, kad..

Labai laukiu, kada Alma littera teiksis išleisti antrą knygą lietuviškai (vietoj kažkokių Fifty Shades Darker galėjo šitą išverst..). Jaučiu, kad laukti teks ilgai ir nesulaukusi skaitysiu angliškai. Taip gal ir geriau, pajausiu visą malonumą, nors žinau, kad bus ganėtinai sudėtinga atsekti galus, kas kieno giminė ir kas ką puola (net ir lietuviškai sunku :D). Vis tik tai yra mano nauja mėgstamiausia knygų serija, be abejonės.

~ ~ ~

O šiandien dar gaunat ir lievą video iš manęs sušalusios :D Neapsigaukit vien žiūrėdami ar vien skaitydami įrašą! Viskas čia pasakojama kitaip.

Naujas gyventojas

Kai pamačiau Sandros bloge įrašą su idėjomis, ką galima padaryti iš knygų, su knygomis ir apie knygas ("Knygų fetišo" rubrika jos tinklaraštyje yra mano bene mėgstamiausia, ne kartą esu atidžiai peržiūrėjusi visus šiuos įrašus), nusprendžiau, kad pats laikas vieną idėją įgyvendinti. Pasirinkau nesunkiai įgyvendinamą "rankdarbį" - paveikslą. Savo kambaryje jį man išties reikėjo atnaujinti, nei šiaip, nei taip jau atrodė - gėda ir žmonėms parodyti. Nors vis dėlto gaila, kad nenufotografavau, būtumėt pamatę, kas į ką modifikavosi :)

Tai va, o dėl paveikslo tai irgi.. Kadangi piešti pati ne itin moku ir visai nemėgstu, tai ilgai galvojusi, ką visgi įstengčiau nupiešti ir kas mano kambaryje būtų "į temą", pasirinkau itin knyginį variantą - citatą. Ji man įstrigo jau seniai, ir tokia teisinga yra, tokia teisinga, kad jai tikrai verta puikuotis užrašytai didelėmis raidėmis ten, kur visi galėtų matyti. Va mano darbo rezultatas:

Ir man visai netrukdo tai, kad viskas užrašyta visiškai nevienodu šriftu ir kreivai. Taip netgi gražiau! Ir nebesvarbu jau ir tai, kad tuos lapus kol suklijavau, tai baisiai pavargau ir sunku buvo, ypatingai tuos kraštus apklijuoti. O paveikslo dydis tai tikrai nemažas! Žodžiu, viską atperka tai, kad dabar šis knyginis kūrinys kabo virš to kampelio, kur tikrai visada skaitau :)

A, beje, už paaukotą knygą ("2001 metų kosminė odisėja") ačiū draugei Mildutei :)

Skaitymo vietelė

Vakar žadėjau įkelti tos ypatingosios skaitymo aplinkos nuotrauką :) Su gėlytėm ir paukščiukais :D Tai va, nežinau, ar gerai matysis paukščiukai - tikriausiai ne. Bet jie yra tame narvelyje :D

Ši vietelė yra Palangos reabilitacijos ligoninėje, kurioje atlieku praktiką ir tikiuosi kada nors darbuotis :) Kasdien per pietų pertrauką einu valgyti ten savo nesveikų mišrainių ir valandą skaitau :) Viskas labai puiku, tik labai šalta..

O čia skaitinys, kurį šiandien buvau pasiėmusi kartu:

Užsimaniau prisiminti mokyklą ir biochemijos pradmenis, genetiką.. :) Tai ir leidau taip laiką :)

Haruki Murakami "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas"

Et, nebespėjau kovo mėnesį aprašyti tos knygos.. Užpuolė Velykos, šventiniai darbai, tai kur čia žmogus ir besuspėsi padaryti tokį dalyką kaip blog'o pildymas.. :D

O knygą perskaityti greičiau nei būčiau užtrukusi įprastai labai padėjo praktikos metu vykstančios pietų pertraukos: atsisėdi sau tarp augalų ir paukščiukų ir visą valandą niekieno netrukdoma skaitai :) O kad tą skaitymo kampelį įsivaizduotumėt geriau, rytoj pažadu fotografiją :) Ir gal pradedu pasakoti apie tai, dėl ko čia ir susirinkom - apie perskaitytą knygą :)

Siužetas, kaip ir kitų Murakami knygų, sunkiai nupasakojamas. Išsiskyręs vyras (o, kaip netikėta) gauna pasiūlymą dirbti mokslininkui, atlikti duomenų perkėlimą (čia ne šiaip sau kompiuteriu atliekamas darbelis, viskas daroma smegenyse), ir įsivelia į istoriją, vertą Murakami vardo :D Šalia pasakojama ir kita istorija, apie Miestą, kuris yra nykus, tobulai sutvarkytas, jame žmonės vaikšto be šešėlių ir gyvena.. amžinai?

Pykit nepykę, bet jei norit sužinoti, apie ką tikrai ta knyga yra, tai paskaitykit anotaciją kokiame nors interneto puslapyje - aš tikrai nesugebu nupasakoti, neišpliurpdama įvairiausių detalių :) Geriau iškart pereisiu prie nuomonės.

O nuomonė tokia, kad.. ar tik tai ne geriausia skaityta Murakami knyga? :o Nors turbūt galvoju taip kaskart, kai perskaitau dar neskaitytą jo kūrinį :D Žodžiu, šiame paliko įspūdį keletas dalykų:

1. Nuo pat pirmojo puslapio, nuo pirmojo sakinio prasidėjo visi mistiniai dalykėliai. Jokių išlygų šįkart, jei jau užsiimam mistika, tai nuo pat pradžių :D Kiek pamenu, kitose knygose visada bent keli skyriai būdavo tokie, kuriuose pasakojami realaus gyvenimo įvykiai, o čia viskas nutiko ne taip.

2. Pasakojama pirmuoju asmeniu. Kitose knygose būdavo pasakotojas, na, kaip ir apskritai daugelyje knygų, į viską žvelgdavom iš šalies. O dabar tarsi kartu su pagrindiniu veikėju keliaujam požemiais, minčių labirintais..

3. Nėra nė vieno vardo. Nežinom net pagrindinio veikėjo vardo, nes jis visada kalba pirmuoju asmeniu (suprantama). Nėra ir kitų vardų. Galim sutikti tik Profesorių, Bibliotekininkę, Vartų Sargą, Pulkininką ir pan. Įdomus sprendimas :)

Apskritai tai man patiko viskas. Nesvarbu, kad daug ko nesupratau (tų vietų, kuriose buvo aiškinama apie smegenų pakeitimus, sistemas ir panašius dalykėlius), bet vis tiek man labai patiko. Kaskart stebiuosi tuo logiškumu, kurį Murakami sugeba sukurti. Ta prasme.. Juk ten viskas taip nežemiška, taip tikrai nebūna, bet kai skaitai, atrodo, kad viskas savaime suprantama. Ir vienaragiai, ir smegenų modifikacijos, ir net žmonės be šešėlių. Jis sugeba viską taip sudėlioti į vietas, kad gyveni tais įvykiais ne tik skaitydama knygą, bet ir keletą dienų po to.

A, sakiau, kad norint sužinoti, apie ką yra knyga, reikia paskaityti anotaciją. Gal geriau visą knygą? :) Skaitai, skaitai ir dar norisi. Rekomenduoju! Juk čia Murakami.. :)

~ ~ ~

Šiai knygai jau buvau sumąsčiusi ir video padaryti, nes kažkaip apsileidau.. Bet va, kažkaip užsimaniau aprašyti. Tai jei bus video, atnaujinsiu :) Tikiuosi, kad bus, nes norisi, norisi :)