José Saramago „Aklumas“

Turbūt visai niekad nebūčiau paėmusi šios knygos į rankas, bet visa laimė, kad kartais skaitau komentarus FB grupėje „Rekomenduoju šią knygą“. Tas komentaras, kuris ir nulėmė tai, kad jau kitą dieną bibliotekoje užsisakiau šią knygą, buvo po kita, visiškai man neįdomia knyga. Taip va ir pasiseka žmonėms, nes jei galima pamilti rašytoją jau nuo vienos perskaitytos knygos (ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau manau, kad taip), tai „Aklumas“ būtent ir yra tai, dėl ko Saramago iškart papuola į mylimų rašytojų sąrašą.

Sunku ne gyventi su kitais žmonėmis, sunku juos suprasti, pasakė gydytojas.

Knygos veiksmas vyksta mieste, kuriame plinta aklumo epidemija. Vyriausybė tuoj pat imasi priemonių (aklieji izoliuojami ligoninėse, kuriose palaipsniui susiformuoja tam tikra struktūra - vieni vadovauja, o kiti priversti paklusti), kurios, kaip paaiškėja, visiškai neveiksmingos. Na, veiksmingos nebent tada, jei nori patikrinti, kur prasideda ir baigiasi žmogaus žmogiškumas..

Jeigu prieš kiekvieną veiksmą pirmiausia imtume sverti pasekmes, rimtai mąstyti apie jas, visų pirma tiesiogines, po to tikėtinas, vėliau galimas, dar vėliau įsivaizduojamas, niekada nežengtume toliau to taško, kur mus sustabdė pirmoji mintis.

Apskritai tai knyga ne apie paprastą, fizinį aklumą. Šioje knygoje net tas aklumas nėra įprastas - visi apakę žmonės apanka baltai, mato pieno baltumo šviesą prieš savo akis, o ne tamsą. Pirmieji apakę ir išsiųsti į tas patalpas, kuriose turės gyventi nežinia kiek laiko, ir yra pagrindiniai veikėjai, su kuriais skaitytojas nukeliauja ilgą kelią. Čia niekas neturi vardų, nes akliesiems jie nereikalingi. Todėl mes sutinkame gydytoją ir jo žmoną, pirmąjį akląjį su žmona, merginą su tamsiais akiniais, senį su raiščiu ant akies, žvairą berniuką ir kitus. Spėjau labai susigyventi su šiais veikėjais. Ir pakeliavau per kelionę žemyn. Žemyn per žmogiškumą. Išsilavinę žmonės, atsidūrę tokiose sąlygose, kaip aklieji internuotieji, tampa žvėrimis. Kitaip čia ir nepavadinsi..

Baimė gali sukelti aklumą.

Šie žmonės pereina per visas pakopas, kokios tik gali būti, iki pačios pačios apačios. Nuo padoraus gyvenimo iki braidymo po išmatas, miegojimą ant blusų knibždančių čiužinių, net žudymo. Ir tada vienintelis poreikis tampa tik alkio patenkinimas, ką padaryti pasirodo be galo sunku. Iš tikrųjų knyga yra baisiai įtaigi (ir taip, abu šie žodžiai čia labai tinka, vienas šalia kito). Skaitant įmanoma įsivaizduoti viską pernelyg ryškiai. Ir nors aklumo epidemija sveikam protui atrodo nerealus dalykas (na, juk daug lengviau suprasti, kad užsikrėsti galima maru ar gripu, o ne aklumu), skaitant knygą protas šioje vietoje išsijungia. Lieka tik pats faktas, kad žmones apninka aklumo epidemija. Labiau dvasinio nei fizinio, drįsčiau sakyti. Turbūt viskas apibendrinta šiais žodžiais: „Nemanau, kad mes apakome, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.“ 

Knyga ypatinga ne tik savo įtaigumu, ryškumu, tam tikru siaubu (jį iš tikrųjų galima pritaikyti kiekvienai visuomenei, kurioje tas antižmogiškumas pasireiškia gal ne tokia žiauria forma - nors visko šiam pasauly juk yra - bet vis tiek daug dalykų atpažinti galima, deja), bet ir savo parašymo stiliumi. Nežinau, ar Saramago visada taip rašo, bet bent jau čia, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dialogų net nėra. Nors realiai tai turbūt didžiąją dalį knygos ir užima dialogai. Mano paryškintoje citatoje galima matyti tokio dialogo pavyzdį. Kadangi visoje knygoje vieninteliai skyrybos ženklai yra taškas ir kablelis (tik vienoje vietoje įvelta klaida - parašytas klaustukas. Net supykau ant to žmogaus, pasirodė, kad sugadinta visa vientisa struktūra, prie kurios taip pripratau), tai ir dialogai atskirti tiesiog taip, didžiąja raide vidury sakinio. Pastraipų gausa skaitytojas taip pat nėra lepinamas, todėl net norėdamas negali sustoti skaityti, nes paskui labai sunku atrasti tą vietą, kurioje pabaigei. Bet kadangi sustoti nesinori, tai ir nereikia :)

Norėtųsi papasakoti daug situacijų, daugiau apie veikėjus atskirai, bet kadangi bijau atskleisti per daug svarbių detalių, tai geriau ir nustosiu. O aš tikrai perskaitysiu daugiau Saramago knygų. Dabar net nesinori paimti į rankas ko nors kito, nes ši knyga per daug įaugo į smegenis, nors ir perskaičiau ją greitai. Tiesa, pagal ją yra sukurtas ir filmas, kurį tikiuosi artimiausiu metu pažiūrėti!

Francis Scott Fitzgerald „Didysis Getsbis“

Ech.. Kaip būna neskaitadieniai, taip, matyt, būna ir neraštadieniai. „Didįjį Getsbį“ perskaičiau prieš kokius du mėnesius, bet tik dabar prisėdau prie įrašo. O kadangi jau net primiršau tą knygą (tik vis sąžinė grauždavo, kad neaprašiau jos - o čia dar viena Iššūkio knyga), tai ir įrašas bus turbūt nei šioks, nei toks.

Čia buvo vienas iš tų kartų, kai prieš skaitydama net nenutuokiau, apie ką ta knyga yra. Dabar jau ne taip dažnai taip nutinka. Bet jaučiau norą perskaityti „Getsbį“ jau seniai, keletą metų. Kažkodėl įsivaizdavau, kad ta knyga stora ir kol aš ją įveiksiu.. O knygos mielumas apstulbino taip, kad dar dabar prisiminus nusišypsau! Taip, pirmiausia - apie fizinį knygos kūną. Pasiėmiau iš bibliotekos tokią seno leidimo (specialiai, kad būtų kuo mažiau klaidų pridaryta), tokią mažulytę.. Bet atrodo, kad arba ją nelabai daug kas skaitė ar bent vartė, arba visi buvo taip pat apžavėti knygos mielumo ir dėl to elgėsi su ja ypatingai atsargiai. Knygelė - mažo formato, plonytė, kvepianti senumu ir tokia smagi paimti! Labai nenorėjau jos atiduoti į biblioteką, nes buvo labai gera ją visur su savimi turėti - visur telpa, nieko nesveria.. O savy turi puikią istoriją!

Džėjus Getsbis - paslaptingas turtuolis, kurio namuose nesibaigia ištaigingi vakarėliai. Į kaimynystę atsikraustęs Nikas Karavėjus taip pat nori susipažinti su Getsbiu, tad apsilanko viename jo vakarėlių. Jų keliai taip ir susipina, mat Niko pusseserė - sena Getsbio meilė. Tai - meilės istorija, tačiau netipinė. Iš tikrųjų per daug net nekliūva į akis, kadangi labai didelį įspūdį palieka pati Getsbio asmenybė, tarsi užgoždama visa kita. Rašymo stilius toks paprastas, lapus verti vieną po kito ir žiū - vienas didžiausių literatūros šedevrų jau perskaitytas.

Vis dar neprisiruošiu peržiūrėti naujausios ekranizacijos - tai padėtų prisiminti dalykus, vykusius knygoje. Girdėjau, kad filmas puikus.

Knygos neįtraukčiau į savo mėgstamiausių sąrašą, tačiau norėčiau ją turėti. Būtent tą senąjį leidimą, kurį ir skaičiau. Gal įmanoma kaip nors ją nusipirkti iš bibliotekos..? :)

J.R.R.Tolkien „Žiedų valdovas“ TRILOGIJA

Kaip jau kažkada minėta, Knygų iššūkį šiemet sau pasunkinau kūriniais, kuriuos sudaro kelios knygos, o ne viena. Vienas iš tokių buvo Žiedų valdovas. Knygos, kurių populiarumas labai išaugo tuomet, kai aš susižavėjau Hariu Poteriu. Anuomet buvo gana didelis susiskaldymas tarp Poterio ir Žiedų valdovo gerbėjų, todėl aš neskaičiau šios vos ne specialiai. Na, buvau pradėjusi, bet pirmosios knygos perskaičiau du skyrius - puikiai pamenu - ir nunešiau atgal į biblioteką, nes man paprasčiausiai nebuvo įdomu.. Dabar galvoju, kad visgi gerai, kad išlaukiau tų knygų iki dabar ir perskaičiau jas ne būdama dvylikos, o dvidešimt trejų.

Tada neptiko, o dabar net nežinau, nuo ko pradėti reikšti visą žavesį šia trilogija.

Na, taip, visų pirma: visose trijose dalyse pasakojama apie Žiedo Nešėjo misiją. Jis Didįjį Žiedą turi nunešti į Mordorą ir sunaikinti, įmesdamas į Lemties Kalno ugnis. Tik taip Tamsa pasitrauks iš pasaulio, žlugs Sauronas ir išnyks visos piktadarybės. Žiedo Nešėjui ir jo draugams tenka be galo pavojinga užduotis. Vyksta karai. Žūsta žmonės ir kitos būtybės. Ir ne kartą net skaitytoją apima ta neviltis, kartais kitus jausmus užgožia Šešėlis. Atrodo, kad Frodui, Žiedo nešėjui, nepavyks.

Bet ne tik neviltis būna apėmusi skaitant. Pasitaiko labai linksmų akimirkų, už kurias dėkinga turėčiau būti šauniesiems hobitams. Labai noriu tikėti, kad tokia tauta išties egzistuoja, kad kažkur toli Grafystėje jie tikrai gyvena savo nuostabiuose nameliuose. Tolkien'as sukūrė daug tautų, daugybę veikėjų, bet hobitai man - patys mieliausi. Tikriausiai dėl savo nerūpestingo gyvenimo būdo, visuomet linksmi ir net tamsiausiu metu sugebantys įžvelgti šviesą ir viltį. Štai jie ir buvo mano mėgstamiausi veikėjai, o ypač Frodo sodininkas ir ištikimiausias palydovas Semas. Hobitas, kuris su tokiu atsidavimu tarnavo savo šeimininkui, buvo tikras draugas ir niekuomet nepaliko nelaimėje, tikrai vertas visų tų dainų, kurios buvo apie jį sukurtos.

O su Semu pirmąją vietą mėgstamiausių veikėjų sąraše dalinasi Aragornas. Jis toks.. Nemoku apsakyti koks. Didingas, narsus, suprantantis, įžvalgus, kilnus.. Būdamas žmonių kilmės, niekuomet nelaikė kitų būtybių žemesnėmis. O jo dosnumas ir gerumas, pasibaigus karui, vertas žemo galvos nulenkimo.

Apskritai tai esu apžavėta Tolkien'o talento. Nežinau, kas turi dėtis galvoje, kad sugalvotum visiškai naują pasaulį, naujas kalbas, naują istoriją, žodžiu, viską naują. O dar didesnę nuostabą kelia net ne tai, kas sugalvota, o sugebėjimas visame tame nesusimaišyti! Na, net man skaitant (kai jau viskas sukurta ir suguldyta popieriuje daugybę metų) kartais buvo sunku susieti visus vardus, tėvus ir sūnus, draugus ir priešus. Turbūt tik įpusėjus antrai knygai išmokau atskirti Sauroną ir Sarumaną :D Tai štai, o Tolkien'ui reikėjo visa tai sukurti! Trečiosios knygos pabaigoje bene šimtą puslapių sudaro priedai, kuriuose aprašyta istorija, yra giminių genealoginiai medžiai.. Tobula!

Tiesa, dar vienas labai gražus dalykas, išskiriantis šias knygas iš kitų (nors jos ir šiaip išskirtinės), yra dainos. Dainos ten dainuojamos įvairiomis kalbomis, tik mums, skaitytojams, išverstos į mūsiškę :) Paprastai eiliuotus tekstus praleidžiu, bet čia negalėjau to padaryti. Nes viskas prikaustė akis ir širdį nuo pat pirmojo puslapio.

Va dėl to ir džiauguosi, kad perskaičiau šias knygas būtent dabar, būdama tokio proto, kokio esu dabar. Nes anksčiau niekaip nebūčiau sugebėjusi taip nuoširdžiai (o kiek dar jausmų neišsakoma) pasidalinti viskuo su jumis. Dabar net nebenoriu skaityti kitų knygų, nes vis dar gyvenu Viduržemyje.

Kennilworthy Whisp „Quidditch Through the Ages“

Galiu pasakyti, kad darbą turėti yra nuostabu dėl to, kad gali pirkti knygas. Daug knygų. Ir dar gerai turėti draugų užsienyje, kurie gali nupirkti tokias knygas, kokių nėra Lietuvoje/arba jų nesiunčia pas mus/arba per brangu siųstis. Man, kaip Poterio mylėtojai, yra privalu lentynoje turėti viską, kas susiję su šia serija. Tad neseniai gavau nusipirktas Hogwarts Library knygas: rinkinuke yra Bardo Bidlio poringės, Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti bei ši, Kvidičas amžių bėgyje.

Knyga man miela jau vien palietus, o kai atsiverčiau skaityti, pamačiau ten štai ką:

Kadangi ši knyga iš Hogvartso bibliotekos, tai priklauso ir kortelė :) Taip gera matyti, kad šią knygą skaitė ir tie, su kuriais praleidau pusę savo gyvenimo.

O knygoje aprašyta daug įdomių dalykų apie kvidičą, tai tarsi maža enciklopedija (ją parašė kvidičo ekspertas (o iš tikrųjų tai J.K.Rowling)). Pasakojama, kokie žaidimai buvo žaidžiami iki kvidičo, kaip jis atsirado, skraidančios šluotos evoliucija, šmaukšto atsiradimas (nenuostabu, kad Haris buvo jauniausias šimtmečio gaudytojas - šmaukštą sukūrė Bowman Wright iš Godriko Daubos. Tikriausiai tai jau tikrai įaugę į berniuko kraują). Trumpai aprašytos taisyklės, kiekvieno žaidimo kamuolio atsiradimas, 10 dažniausių baudų (kadangi iš viso jų yra 700, ir visos buvo padarytos per pirmąjį Pasaulio kvidičo čempionatą), pagrindinės komandos.. Žodžiu, čia yra visos pagrindinės žinios apie šį žaidimą, kurias turėtų žinoti save gerbiantis Žiobaras.

Skaitydama atradau dar vieną laimę. Sužinojau, kad ir Lietuvos burtininkų bendruomenė turi savo komandą, ir net žaidžiančią tarptautiniu lygiu!

Pasirodo, Miestelio chimeros 1994-aisiais žaidė prieš Japonijos komandą ir laimėjo! Didžiuojuosi ta komanda, nors ir nepažįstu nė vieno žaidėjo 8)

Tai va, apibendrinant galiu pasakyti, kad tikrai labai džiaugiuosi turėdama šią knygą - ji tikrai padėjo man geriau pažinti kvidičą, sportą, kurį net aš sportuočiau, jei galėčiau.

Ir jei jums juokinga, kad rašau apie šią knygą kaip apie tikrų tikriausią enciklopediją, tai.. na, ką padarysi :) Anas, magijos, pasaulis man yra lygiai toks tikras, kaip ir šis, tad ir visi ten vykstantys dalykai yra patys tikriausi :)

Jane Austen „Nortangerio abatija“

Ši maža knygelė atsidūrė pas mane Knygų mugės metu, o kadangi aš kažkodėl nelinkusi skaityti nuosavų knygų, tai ir jai kol atėjo eilė.. Nepaisant to, kad čia juk Austen! Kažkada anksčiau buvau žiūrėjusi knygos ekranizaciją, tai pasirodė kažkoks kvailokas filmas - tikrai ne itin patiko. Bet knygą vis tiek norėjau perskaityti!

Septyniolikmetė Ketrina su ponu ir ponia Alenais pirmą kartą išvyksta į Batą. Ten ji netikėtai susipažįsta su Henriu Tilniu, nepaprastai gerai išauklėtu jaunuoliu, mėgstančiu juokauti ir kartais draugiškai pašiepti jaunąją merginą. Tarp jų užsimezga draugystė, o Henrio tėvas, pamanęs, kad Ketrina turi nemažą kraitį, nusprendžia, kad ji - puiki pora jo sūnui ir pakviečia merginą paviešėti Nortangerio abatijoje. Ketrinai, skaitančiai daug gotikinių romanų, atrodo, kad abatija slepia kraupią paslaptį, ir ji panūsta viską išsiaiškinti.

- Bet anksčiau tikrai maniau, jog jauni vyrai tiesiog stulbinamai niekina romanus.

- Tikrai stulbinamai, tik stebina tai, jei jie tikrai taip elgiasi - nes vyrai skaito beveik tiek pat, kiek moterys. 

Iš pradžių man ir knyga nelabai patiko, bet kai įsiskaičiau ir įsijaučiau, tai nenorėjau daryt nieko daugiau, o tik skaityt šitą kūrinį! Man be galo patinka tų laikų rašymo stilius, pavaizduotos manieros ir papročiai. Matytas filmas visiškai netrukdė savaip įsivaizduoti visos aplinkos, žmonių, suknelių, išpuoštų salių, balsų, žvilgsnių ir visko, ką tik galima įsivaizduoti skaitant.

Iš visų veikėjų labiausiai man patiko, be abejo, ponas Tilnis. Tikras džentelmeno pavyzdys, visada žaismingas, mandagus ir dėmesingas. Nieko nuostabaus, kad pagrindinė veikėja Ketrina jį iškart įsimylėjo. O pati Ketrina, nors ir naivi (kadangi tai buvo jos pirmoji išvyka iš kaimo, pirmasis susitikimas su visuomene ir susidūrimas su įvairiausiais, ne visada gero linkinčiais, žmonėmis), bet žavi. Tiesiog nuostabu, kad ji daug skaito! Apskritai, mane labai lengvai patraukia knygų ar filmų charakteriai, kurie skaito knygas.. :D O Ketrina ne tik skaito daug knygų, bet kartais ima painioti realybę su romanų pasauliu. Dėl to patiria skaudžią pamoką, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi :)

Na, o vos tik perskaičiusi, iškart puoliau žiūrėti filmo. Ir ką jūs manot, nuo pat pirmos akimirkos man tas filmas labai patiko! Dabar jau galutinai supratau, ką ten norėjo parodyt visokiais keistais intarpais, todėl viskas stojosi į savo vietas.

Rekomenduoju visoms tokių romanų mėgėjoms, kurios dar neskaitė šios knygos, o aš ir toliau norėsiu perskaityti (ir turėti!) visas Austen knygas :)

Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr.5, arba Vaikų kryžiaus žygis“

Yay, pradėjau pagaliau krimsti savo Knygų iššūkio knygas! Per daug nesirinkdama, pirmąją pasiėmiau skaityti Skerdyklą. Jau seniai norėjau perskaityti ką nors Vonneguto, nes atėjo tas amžius, kai norisi užpildyti savo neišmanymo spragas.. :)

„Skerdykloje“ pasakojama apie Bilį Piligrimą, kuris slydinėja po laiką. Atsiduria tai 1944-uosiuose, tai 1968-uosiuose, tai savo vaikystėje, tai tolimoje planetoje Tralfamadorijoje.. Taip slydinėdamas po laiką Bilis vėl ir vėl išgyvena Drezdeno bombardavimą, kurį jam teko patirti karo metais. Patekęs į lėktuvo katastrofą, susižaloja smegenis, yra pagrobiamas tralfamadorų, o jų planetoje gyvena po stikliniu gaubtu zoologijos sode, kartu su porno žvaigžde. Nieko nepadarysi.

Kaip žinote, aš iš planetos, kurios gyventojai nuo neatmenamų laikų beprasmiškai žudo vieni kitus. Aš pats savo akimis mačiau lavonėlius mokinukių, kurias gyvas išvirė vandens bokšte mano paties tėvynainiai, didžiuodamiesi, kad kovoja prieš blogį. Ir aš pasišviesdavau lagery žvakėmis, nulietomis iš riebalų žmonių, kuriuos nužudė tų išvirtų mergaičių broliai ir tėvai. Visatoje tikriausiai nėra didesnių pabaisų už žemiečius! Jei kitoms planetoms pavojus iš Žemės kol kas negresia, tai netrukus grės.

Jau nuo pat pradžių knyga pasirodė keistoka, bet kaip ten bebūtų, skaitėsi labai lengvai. Tas keistumas ir užkabino, įsimylėjau Vonneguto rašymo stilių (ar ir kitose knygose jis rašo taip pat?). Juodasis humoras, satyra, fantastika ir faktai - puikus derinys. Gaunasi štai toks absurdo kūrinys, kurį galėtum perskaityti vienu prisėdimu. Skaitydama knygą visą laiką slapta didžiavausi Biliu. O dėl to, kad nors senatvėje jo dukra laikė jį visišku kvailiu, Bilis vis tiek nepasidavė ir bandė žmonėms pasakoti apie savo keliones laiku ir Tralfamadoriją. Na, gerai, ne tik dukra apie jį taip manė. Bet jau nuo pat jaunystės, kai teko pabuvoti kare, Bilis buvo pastumdėlis ir ne itin mėgstamas. Ir vis tiek sugebėjo neatsižadėti savęs.

Dar man visai patiko tas ateivių įmaišymas į istoriją. Žvelgdamas iš jų perspektyvos, autorius smagiai ir gana kandžiai pasišaipė iš visos žmonių padermės. Na, bet nieko baisiai neteisingo ir nepasakė. Kaip tik, sakyčiau, puikios įžvalgos..

Žemiečiai dideli mėgėjai viską aiškinti: kodėl šis įvykis sukomponuotas taip, o ne kitaip, kokiu būdu galima kokį nors įvykį išprovokuoti ar jo išvengti. <...> Laikas - tai laiko visuma. Jis nesikeičia. Nei jam užbėgsi už akių, nei jo paaiškinsi. Jis paprasčiausiai yra, ir viskas.

Ar knygą rekomenduočiau? Taip, tačiau ne bet kam. Ne visiems visgi gali būti priimtinas toks absurdo teatras. Bet tie, kas tokių dalykų nesibaido, galite drąsiai imti į rankas ir pasimėgauti :)

Veronica Roth „Divergentė“ TRILOGIJA

I dalis

Na ką, prisižiūrėjusi interneto platybėse visokių fanfiction apie Divergentę nusprendžiau ir aš paskaityti. Ir pažiūrėti, dėl ko naujo pamišęs pasaulis (nu nes Bado žaidynės tai dar taip neseniai pasirodė, atrodo..). Taip, knyga skirta daugiau paaugliams, neturinti pernelyg didelės išliekamosios vertės, bet vis dar nesipurtau tokios literatūros.. Gal jau reiktų vieną kartą užaugti :D

Žodžiu, knyga (oi, knygos) yra distopinė. Pagrindiniai veikėjai gyvena Čikagoje, kurios visuomenė susiskirsčiusi į penkis luomus: Nuolankiuosius, Teisuolius, Bebaimius, Eruditus ir Taikinguosius. Sulaukę šešiolikos visi jaunuoliai turi pasirinkti luomą, kuriam priklausys visą likusį gyvenimą, kurio taisykles priims. Jie gali likti tame pačiame luome, kuriame gimė, tačiau gali ir pereiti į kitą. Beatričei tenka patirti daug sunkumų iniciacijos metu. Dar daugiau - po jos.

Šiek tiek man ši serija priminė Bado žaidynes, na, dėl tos sukurtos ateities visuomenės, dėl pavojų.. Bet paskui pagalvojau, kad gal ir nelabai galima lyginti.. Nes kuo toliau, tuo mažiau tų panašumų pasisekė atrasti.

II dalis

Na, o mano nuomonė.. Pirmoji knyga tikrai labai patiko, istorija įtempta, na, tikriausiai ir tas naujumas prisidėjo, pažintis su naujais charakteriais.. Antroji nebebuvo tokia įdomi, viskas vyko lėtai, o trečioji išvis nuvylė (ne tik dėl pabaigos). Tose dviejose knygose atsirado daugiau kalbėjimo ir mažiau veiksmo, kuo toliau, tuo daugiau. Trečiąją, „Allegiant“, išvis pavadinčiau „too-much-talking“. Gal aš čia visai suvaikėjusi, nežinau, bet tokio pobūdžio knygose norisi daugiau veiksmo o ne tik du kartus per 500 puslapių. Taip, tikiu, kad parašyti tris lygiavertes knygas serijoje yra sudėtinga užduotis autoriui, bet yra puikių pavyzdžių, kaip išlaikyti tą gerumą, o retais kartais tęsiniai net pranoksta prieš tai buvusias dalis.
Ir visgi, kad nepagalvotumėt, kad man taip labai čia jau viskas nepatiko, tai galėčiau nuraminti. Su tais personažais iš tikrųjų susigyvenau. Gal nebuvo jie man LABAI artimi, bet pabaigoje tikrai susigraudinau. Nori nenori, bet kai kuriems tiesiog negali nejausti simpatijos. Apskritai skaitant knygą negali nieko nejausti! Tada ir tas skaitymas tampa bevertis..

III dalis

Tiesa, kartu su šia serija išbandžiau dar vieną naują dalyką - skaityklę. O priežastis to visai paprasta - tiesiog „Allegiant“ Lietuvoje pasirodys tik vasarą, o aš nenorėjau tiek laukti, geriau jau viską perskaityti iš karto. Visa laimė, kad turėjau iš ko tą skaityklę pasiskolinti, tad galėjau susidaryti ir nuomonę :) Tad galiu ramia širdimi pasakyti, kad bent jau kol kas tikrai nežadu keisti tikros knygos į elektroninę, nes bene labiausiai erzinęs dalykas buvo tas, kad negaliu užčiuopti likusio ir perskaityto knygos kiekio.. Kamputyje matau, kad liko dar 30%, bet nuo to nė kiek ne lengviau. Be abejo, suprantu, kad tai gana praktiškas daiktas - neužima vietos, lengva laikyti rankoje arba gali išvis nelaikyti, nes nereikia laikyti prispaustų puslapių, kad neužsiverstų :) Bet ne, nusprendžiau, kad šita naujovė dar ne man :)

Ar rekomenduočiau šią seriją, dėl kurios pasaulyje dabar pamišę tiek paauglių? Naa, nežinau.. Gal. Pati antrą kartą jokiais būdais nebenorėčiau skaityti, bet filmų pasižiūrėti nueisiu. Įdomu, kaip tuos pačius dalykus įsivaizduoja režisierius ir skaitytojas :) Na, juk visada įdomu.
Tiesa, man begalingai patinka „Insurgentės“ viršelis.. Tas medis tiesiog tobulas.

2014 m. Knygų iššūkis!

Oi, pagaliau užregistravau savo knygų sąrašą :) Kažkodėl per daug nesitikiu, kad ir šiemet man pavyks jį įveikti, bet pamėginsiu! Šiemet knygos ne per lengviausios, kai kurios yra sudarytos iš kelių tomų, tai jei, pavyzdžiui, Žiedų valdovo perskaitysiu 2 knygas, o ne 3, tai manysiu, kad ir neperskaičiau jos. Būsiu sau griežta :D Na, o štai ir mano sąrašiukas :) A, beje, tokias knygas pasirinkau todėl, kad jau net gėda gyvent ir būt neskaičius kai kurių iš jų.. :D

12 knygų:

1. James Joyce - Ulisas

2. Jane Austen - Protas ir jausmai

3. Charles Dickens - Didieji lūkesčiai

4. F.S.Fitzgerald - Didysis Getsbis

5. Bram Stoker - Drakula

6. Harper Lee - Nežudyk strazdo giesmininko

7. William Goldieng - Musių valdovas

8. J.R.R.Tolkien - Žiedų valdovas

9. Margareth Mitchell - Vėjo nublokšti

10. Daphne du Maurier - Rebeka

11. Yann Martel - Pi gyvenimas

12. Kurt Vonnegut - Skerdykla Nr. 5

2 alternatyvios knygos:

1. Boris Pasternak - Daktaras Živago

2. Michael Ondaatje - Anglas ligonis

Yasmina Khadra „Kabulo kregždės“

Ohh.. Jau mane buvo apėmęs tas jausmas, kai perskaitai knygą ir visiškai tingi ją aprašyti.. Bet jau taip tingi, kad net kažkokiu būdu stengiesi pamiršti apie savo blogą. Ir štai ateina ta diena, kai pradeda graužti sąžinė :) Nes gal žmonės pagalvos, kad visai mečiau skaityti :D Ne!

Šią knygą perskaičiau važiuodama į Knygų mugę. Taip, tiesiog kelyje. Net su pasiilsėjimais - taip lengvai skaitoma ji buvo. O ir apimtis nedidelė.

„Kabulo kregždės“ - tai knyga apie moteris, apie jų likimą žiauraus režimo valdomame Afganistane. Pasakojimo centre - dvi skirtingos moterys ir jų vyrai. Vienoje šeimoje pabrėžiamas išsilavinimas - moteris, nebegalinti dirbti advokate, išsimokslinęs vyras, tačiau gyvenantys be galo vargingai, kai neteko viso savo turto. Moteris nepripažįsta burkų, kurios paverčia ją nematoma ir namuose visuomet vaikšto nepridengtu veidu. Kita moteris serga sunkia, nepagydoma liga - dėl to nepatenkintas jos vyras, kuris jaučiasi tarsi įkaitas tokiame gyvenime.

Apskritai man ši knyga buvo liūdna. Visa nuo pradžios iki pabaigos. Rašytojas viską stengėsi perteikti per jausmus ir veikėjų pasirinkimus, ir tai jam puikiai pavyko. Skaitant jaučiasi toks sunkumas, neviltis, apimanti veikėjus. Skaudžiai smelkia supratimas, kad tie žmonės niekur iš miesto, iš šalies nedings, o taip ir nugyvens tiek, kiek jiems skirta, valdant žiauriems talibams. Ir nepaisant tos nevilties, man patiko moterų charakteriai. Nors ten jos neturi jokių teisių, pasirodė, kad visgi jos yra stipresnės už vyrus. Pasiaukojimas, susitaikymas su padėtimi, o ne bėgimas nuo problemų yra jų stiprioji pusė. Jos netgi bando įžiebti vilties kibirkštėlę ten, kur jau, atrodo, nieko nebegalima padaryti.

Apskritai tai mėgstu skaityti visas knygas, kurios susijusios su Afganistanu. Taip jau mūsų šeimoje yra, kad esam arčiau šios šalies nei gali atrodyti. Todėl džiaugiuosi perskaičiusi ir šią knygą, kuri dar šiek tiek praplėtė akiratį. Nėra ji geriausia iš skaitytų, bet tikrai nenuvylė.

Vilniaus Knygų mugė 2014

Šeštadienį buvau Knygų mugėj. Buvo žiauuuuriai faina ir dabar aš baisiai tingiu rašyt ką nors daugiau. Baisiai nepykit ir neteiskit :( Pasakysiu tik tiek, kad dar dabar (ir turbūt ilgai) esu persisėmusi pakilios nuotaikos. Nu nes KNYGOS.
O čia mano šių metų laimikis:

Įrašas knygų bloggeriams!

Sveiki sveiki rašytojai apie knygas! Šis įrašas skirtas būtent jums!

Kažkada mano FB puslapyje netyčia užgimė tokia idėja, kad knygų mugės metu būtų įdomu susitikti su žmogeliais, rašančiais tinklaraščius apie knygas. Ir pamenu, kad ta idėja netgi susilaukė pritarimo ir susidomėjimo! Tai štai, artėjant knygų mylėtojų šventei prisiminiau, kad taip buvo nutikę ir sumąsčiau priminti kitiems.. :)

Tad ar būtų pritariančių? :) Manau, kad į knygų mugę vis tiek dauguma jūsų atvyksite, tai gal pavyktų susiorganizuoti? Siūlyčiau 22 dieną, šeštadienį, nes ir pati tik tą dieną galėčiau, o ir kitiems gal patogu būtų. Palikit savo minteles komentaruose ir žiūrėsim, ką daryti toliau :)

Alvydas Šlepikas „Mano vardas - Marytė“

Vos tik pasirodžius šiai knygai norėjau ją perskaityti. Ir nežinia kodėl, bet užsispyriau ją būtinai turėti savo bibliotekoje. Bet knygynuose neradau. Knygų mugėje ji taip pat jau buvo išpirkta, nors važiavau antrąją jos dieną, ir tikrai ne vakare. Tai kai gavau progą įsigyti bet kokią knygą, iškart griebiau šią.

Knygoje pasakojama apie vilko vaikus. Apie vokiečių vaikus, kurie iš Prūsijos keliaudavo į Lietuvą. Čia jie eidavo į žmonių sodybas, kur tikėdavosi gauti darbo ir užsidirbti maisto, kurį galėtų pargabenti savo badaujančioms šeimoms. Apie visą pokario siaubą, kurį teko patirti niekuo dėtiems žmonėms, apie tamsą, niūrumą, neviltį.

O aš labai dažnai prisimenu - vis galvoju, kaip aš jį pažinsiu, kai mirsiu. Juk ten bus daugybė lavonų, visas dangus pilnas, dabar tiek daug negyvų, na jie bus kaip ir nebe lavonai, bet kai sako, kad štai - mirsi ir atsidursi danguje, o ten susitiksi tėvą, brolį, susitiksi visus savo mylimus žmones - aš netikiu. Juk tarp tų milijonų mirusių žmonių ne aš vienas vaikščiosiu ir šauksiu - tėti, tėti, šauks daugybė kitų vaikų... ir suaugusių...

Tokie štai vaikų pasvarstymai apie tokį paprastą dalyką, kaip prisiminimai apie tėtį.
Knygoje yra tarsi dvi siužetinės linijos - viena apie Heincą, berniuką, kuris iškeliavo į Lietuvą pargabenti maisto šeimai, kita - apie mergaitę Renatę, Prūsijoje likusią su mama ir sesėmis bei jauniausiu broliuku. Abiejų vaikų likimai nepavydėtini. Lietuvoje žmonės gana nenoriai įsileidžia vokietukus į savo namus, sunku gauti darbo, o Prūsijoje kareiviai elgiasi su visais kaip su gyvuliais - apie tai turbūt jau pakankamai žinom ir patys.
Apskritai knyga yra baisiai liūdna ir kupina nevilties. Net kai, rodos, jau pagaliau prašviesėja, ta tamsa slankioja kažkur aplink, taip ir taikydamasi nusileisti ant žmonių, ant likimų. Ir nepaisant to liūdnumo, nuo istorijos neįmanoma atsitraukti. Pati perskaičiau ją vienu prisėdimu - knyga plona, tačiau joje pasakyta tiek daug. Labai patiko Šlepiko rašymo stilius. Visas baisumas perteiktas taip poetiškai, kad turbūt ir nenorėdamas pajustum tai, ką jaučia knygos veikėjai. Skaitant labai sunku suvokti, kad čia nėra nieko išgalvoto, kad čia sudėti „vilko vaikų“ atsiminimai. Sunku, nesinori, bet vis tiek supranti ir įsijauti. Tikrai sukrečianti knyga.

Vaikas labai geras, bet mirštam badu, mirštam, nėra kaip gyventi, kaip man mažuosius vaikus išmaitint, imk, pone, sūnelį, paimk, tik pusmaišio bulvių už jį prašau, tik pusmaišio bulvių...

Suprantat, apie ką aš? Kai turguje motina bando parduoti savo sūnų už pusę maišo bulvių..

Haruki Murakami „Dansu dansu dansu“

Perskaičiusi Avį dar nepasisotinau Murakamiu, tai nusprendžiau, kad reikia paimti dar vieną jo knygą. Dansu dansu yra lyg ir Avies medžioklės tęsinys, nors Žiurkės trilogijai ir nepriskiriama. Ir aš ją jau esu skaičiusi - tai pirmoji Murakami knyga, kurią perskaičiau visą, ir dėl jos aš jį įsimylėjau :) Bet skaičiau ją taip, lyg skaityčiau pirmą kartą. Žinoma, atsiminiau kai kuriuos įvykius, bet vis tiek viskas buvo beveik nauja. Ir taip supratau, kad Murakami knygas gali skaityti ne kartą, nes jos tokios ypatingos, kad kaskart gali būti kaip naujos :)

Nuo įvykių medžiojant Avį praėjo ketveri metai. Tačiau pagrindinis „Dansu dansu dansu“ veikėjas niekaip neišsivaduoja iš sapnų apie „Delfino“ viešbutį, jis jaučia, kad draugė, taip paslaptingai dingusi, šaukiasi jo ir nusprendžia nukeliauti į Saporą, atgal į viešbutį, kuriame tikisi rasti visus atsakymus. Žinoma, nieko tokio jis ten neranda. Viešbutis visiškai atsinaujinęs, nė neprimena to vargano pastatėlio, kuriame buvo apsistojęs vyriškis. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Nauji sutikti žmonės, su kuriais yra susijęs pagrindinis veikėjas, Žmogaus Avies perspėjimai ir šokis, šokis, šokis..

Karas tikrai ateis, nėra ko abejoti. Įsidėmėk mano žodžius. Negali pasitikėti žmonėmis. Iš to nieko gero. Jie vis viena tave užmuš. Jie užmuš vienas kitą. Jie užmuš visus.

Ech, ir vėl nežinau, nuo ko pradėti liaupsinti knygą.. Iš tikrųjų tai turbūt tepasakysiu tiek, kad viskas man čia labai patiko. Dėl vieno dalyko netgi pasijutau itin artima su pagrindiniu veikėju. Jis visada vežiojasi su savimi knygų! Kur nors toliau keliaudamas pasiima net kelias. Oi, kaip man patiko, kad ne kartą paminėta ši vyriškio meilė knygoms. Dar labiau mėgstu už tai Murakami, na, kad sukūrė tokį veikėją - knygų mylėtoją.

Romano veiksmas, atrodo, visai neypatingas. Negali sakyti, kad knyga būtų niekinė, jei ją būtų parašęs kažkas kitas, o ne Murakami. Bet tikrai būtų mažiau įdomi. Nes dabar vis dėlto pasakojimas užburia. Savo (ne)paprastumu. Veikėjas (taip vadinu todėl, kad jis, aišku, šioje knygoje neturi vardo) plaukia pasroviui, daro taip, kaip jam ir liepė Žmogus Avis - šoka, per daug negalvodamas. Ir tik atsitiktinumų dėka visa, kas jį kankina, sujungia į visumą. Noriu tikėti, kad jis pagaliau atranda savo laimę ir gali gyventi kaip paprastas žmogus - nors toks, žinoma, jis niekada nebuvo ir nebus.

Tiesa, pastebėjau ten dar vieną dalyką, kuris privertė sukikenti. Knygoje yra veikėjas Hiraku Makimura. Jis yra rašytojas, tačiau be talento. Parašęs keletą romanų jis tapo žinomas, tačiau po vedybų pradėjo rašyti niekalus, o kai jų niekas nepirko, staiga visiškai pakeitė stilių ir tapo avangardo atstovu. Sakoma, kad ir toliau niekas negalėjo suprasti, apie ką jis rašo :) „Jam pavyko palenkti kelis kritikus apmirusiomis smegenimis“, tačiau ir jiems Makimura tuoj nusibodo. Kas čia tokio juokingo? Taip išdėtas į šuns dienas vargšas rašytojas, kurio vardo ir pavardės raides perkeitus vietomis gaunasi Haruki Murakami - nesudėtinga anagrama :) Įdomus sprendimas taip pašiepiančiai pavaizduoti rašytoją.

Tai tiek skiedalų ir nieko aiškaus :) Dabar Murakami dėsiu į šalį, reikia truputį apvirškinti jo parašytus dalykus. Bet turbūt jau neilgai trukus vėl jo pasiilgsiu :)

Haruki Murakami „Avies medžioklė“

Tai ką, jau ketvirtus metus pradedu su savo numylėtuoju Murakamiu :)) Nežinau, ką darysiu, kai nebebus jo knygų. Turbūt skaitysiu visas iš naujo, nes tikrai labai gera yra turėti tradiciją pradėti metus skaitant jo kūrinius. O šią pasirinkau todėl, kad jau net gėda kam nors pasakyt, kad nesu skaičiusi Avies :D

Pagrindinis knygos veikėjas gyvena patį paprasčiausią išsiskyrusio vyriškio gyvenimą. Kol negauna laiškų iš savo draugo Žiurkės. Kol nepanaudoja jo siųstos nuotraukos reklaminiame lankstinuke. Tuomet sulaukia keisto skambučio, susitinka su Sekretoriumi ir gauna užduotį, kurią įvykdyti turi per mėnesį. Reikia žūtbūt surasti Avį.

Nesinori nieko daug pasakoti, nors šioje knygoje siužetas pakankamai aiškus ir papasakojamas. Nes kai kuriose knygose aš ir pati susipainioju :)

(šitoje vietoje turėjo būti citata iš knygos. bet knygą aš atidaviau į biblioteką, taip ir nepersirašiusi tų sakinių, kuriais norėjau pasidalinti - labai gudru)

Jau taip baisiai buvau pasiilgusi Murakamio! To jo stiliaus, užburiančios istorijos ir mistikos. Ką čia daug ir kalbėti, knyga tikrai puiki. Beveik visą laiką išlaikoma įtampa, tačiau veiksmas toks.. plaukiantis. Tos tikros detektyvinės įtampos nejusti, tačiau visgi pasistengta sumazgyti kuo daugiau dalykų, todėl skaitant nuolatos ir galvoji: kam reikia tos Avies? kas yra Žmogus Avis? kur blaškosi Žiurkė? ar apskritai Avis egzistuoja? Na, ir panašiai.

Vargšas pagrindinis veikėjas, bandantis išnarplioti šias mįsles! Taip man gaila jo buvo, kad tiek vargti turi.. Todėl vargau kartu - regis, skaitant Murakami knygas pavyksta taip susitapatinti su veikėju, kad imi galvoti kaip jis, o gal ir kažkaip kitaip, kad tik jam padėtum.

(čia turbūt turėjo būti dar viena citata, nes užsirašiusi turiu du puslapius, kuriuose buvo man patikę sakiniai. sakau sakiniai, nes citata - vos ne visa pastraipa. o gal ir visa)

Be abejo, neapsieita čia ir be kitų Murakami dalykėlių: ausų, kačių ir džiazo muzikos. Atradusi tas vietas knygoje visada šypsausi, nes jaučiuosi taip, lyg būčiau susitikusi su senu geru draugu :)

O, ir pagrindinis veikėjas visų savo nuotykių metu skaitė Šerloko Holmso nuotykius - net aš užsimaniau perskaityti ir įsirašiau į savo sąrašą. Man patinka, kad Murakami knygose galima atrasti tokių dalykų - knygų ar muzikos - kuriuos visada norisi paskaityti/paklausyti, žodžiu, praturtina visaip, kaip tik išgali.

Dar derėtų paminėti, kad šią knygą buvau pradėjusi skaityti gal dešimtoj klasėj. Įveikiau pusę, gal mažiau, ir numečiau. Nes nepatiko. Nepatiko. Nežinau, kaip mane tada dar žemelė nešiojo :D Džiaugiuosi kažkada vėliau atradusi Murakami iš naujo, džiaugiuosi, kad nepabijojau dar kartą pabandyti jį skaityti, nes štai dabar galiu susikelti sau šilčiausius jausmus skaitydama jo knygas :)

16-tieji skaitymo metai*

Aš jau buvau nusprendusi, kad nedarysiu jokios apžvalgos. Ir pernai taip pat buvau sumąsčiusi. Ir ką, šįkart jau pačią smalsumas sugriebė, kad kaip čia taip nutiko, kad sugebėjau perskaityti gerokai daugiau knygų nei ankstesniais metais! O kad viena nesikankinčiau su šiuo klausimu, tai tam puikiai pasitarnaus metų apžvalga :)

Nežinau net nuo ko pradėti. Atrodo, kad šiemet nebuvo tokios knygos, apie kurią pagalvojus iškart galėčiau pasakyti: „Va, čia yra mano metų knyga!“ Bet keletą kartų peržvelgusi savo perskaitytų knygų sąrašą supratau, kad varžytis dėl šio titulo galėtų net kelios :) Na, gal ir ne dėl Metų knygos titulo, bet į įsimintiniausių sąrašiuką tikrai patektų. Viena iš jų - Khaled Hosseini „Bėgantis paskui aitvarą“. Perskaičiusi šią, be galo užsimaniau perskaityti ir kitas šio autoriaus knygas. Manau, kad ne tik jas perskaitysiu, bet ir turėsiu savo lentynoje, nes vieną jau gavau dovanų per Kalėdas :) Kita labai įsiminusi - Haruki Murakami „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“. Ši man tapo geriausia Murakami skaityta knyga, o skaičiau jų jau nemažai. Nežinau, kas perspjaus :)) Dar viena - John Green „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. Tai vienintelė knyga per visą mano skaitymo istoriją, taip baisingai pravirkdžiusi. Taip, kad nemačiau nei raidžių per ašaras, nei išvis aplinkinio pasaulio. Nežmoniškai laukiu ekranizacijos ir tikiuosi, kad ji nebus labai bloga. Ir dar viena knyga įsimintiniausių sąraše - tai paskutinė šiais metais perskaityta Rutos Sepecio „Tarp pilkų debesų“. Ji vis dar neiškrenta man iš galvos, išties puiki knyga.

Didžiausiu metų atradimu tapo Simon Beckett ir jo detektyvai apie Deividą Hanterį. Tokie ir turi būti detektyvai! Tokie.. tobuli. Jau turbūt esat supratę tai iš mano įrašų apie jo perskaitytas knygas, pradedant „Mirties chemija“ ir baigiant „Kapo šauksmu“. Nė viena nebuvo blogesnė už praėjusią. Man jos visos be išimties pagreitina pulsą taip, kad jau galima pajusti tvinksinčias gyslas.

Dar viena knygų serija, kuri mane užbūrė, tai Suzanne Collins „Bado žaidynių“ trilogija. Pirmąją knygą paskaičiau tik po to, kai pažiūrėjau filmą - tai įvyksta tikrai retai. Bet visai nesigailiu, man atrodo, kad čia viena tų serijų, kurias galėčiau skaityti ne vieną kartą.

Taip pat šiemet pagaliau susipažinau su Jodi Picoult. Panorėjau perskaityti ir daugiau jos knygų, nes nors ir kepamos gana dažnai, tačiau rašo įdomiai ir apie įdomius dalykus.

Tiesa, šiemet labai džiaugiuosi savimi dėl to, kad sugebėjau įveikti Knygų iššūkį :) Ir net ne paskutinę dieną! Nesigailiu nė vienos knygos, kurią perskaičiau, visos jos buvo savaip įdomios, net jei kuri ir patiko mažiau. Svarbiausia buvo įveikti - vieną mėnesį net ir knygą laimėjau! Na tai ar gali būti kas nors dar negerai :)


A, o jei apie tuos skaičius, kurie privertė stabtelti ir pagalvoti.. Kiekvienais metais perskaitydavau apie 25 knygas. Šiemet gerokai perspjoviau save ir jų sąraše atsidūrė jau 35. Vėlgi, palyginus su kitais skaitytojais, nėra čia tiek ir daug. Bet aš pati save nudžiuginau taip gerokai ūgtelėjusiu skaičiumi. Ir tikrai pamenu, kad buvo tokių skaitadienių, kad per dieną neperskaityti knygos būdavo tiesiog sarmata :) O dabar jau norėčiau ir dar daugiau knygų perskaityti, tai tikriausiai pasidarysiu sau kokį asmeninį iššūkį ir pažiūrėsiu, ar pavyks. Nors daug maloniau save taip netikėtai nustebinti, kaip nutiko šiemet :D

O naujaisiais metais nežadėsiu visokių įmantrių dalykų, tik vieną vienintelį - pagaliau pradėti dėti įrašuose normalias lietuviškas kabutes, nes jau pačiai gėda, kad patingiu suspaudyt klavišų kombinaciją :D

____
* nes skaitau jau tiek  metų :))