Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito"

Woop woop! Priešpaskutinė Knygų iššūkio knyga :)) Taip jau gavosi, kad ir ji iš alternatyvių knygų sąrašo. Kai šis romanas pasirodė (tai jau prieš kažkiek laiko), tai iškart užsimaniau perskaityti. Matyt, todėl, kad pavadinimas sudomino.

Knygos pagrindinis veikėjas Alanas - nusivylęs gyvenimu jaunuolis. Išgyvendamas sunkią akimirką jis sutinka paslaptingą vyrą, kuris pasiūlo sudaryti lyg ir sutartį - padės Alanui atsikratyti visų bėdų, bet jis turi pasižadėti daryti viską, ką šis jam palieps, antraip Alanas sumokės savo gyvybe. Taip ir pradeda vystytis istorija.

Na, jei kai kurie bijotų imti šią knygą dėl pavadinime minimo Dievo, tai nei vienam puslapy jis net neminimas. Sakyčiau, kad Dievas per šią knygą keliauja būtent incognito :) Jei nenori, tai ir nematai.

Šiaip jau knygoje yra nemažai pamąstymų apie gyvenimą, galima rasti ir minčių, kurias norėtumei užsirašyti į kokią nors gilių minčių knygelę. Bet man patiko, kad viso to nepergrūsta. Vis dėlto mane labiausiai domino tai, kaip vystosi istorija.

O ji išties įdomi! Patiko tai, kad padedamas kitų, žmogus vėliau gali pats puikiausiai kreipti savo gyvenimą tinkama linkme. Tik va kai kuriems reikia, kad kas nors parodytų, kaip galima tai padaryti. Bene labiausiai patiko tai, kaip Alano.. emm.. dvasinis vadovas, tarkim, padėjo jam mesti rūkyti. Iškart atsiprašau, jei pasirodys atskleista per daug, bet gal, pavyzdžiui, kas nors visai nenori skaityti šios knygos, bet užtat nori mesti rūkyti ir pasinaudos tuo, ką papasakosiu. Taigi. Alanas sakydavo, kad rūko tam, kad bent tais momentais pasijustų laisvas, nevaržomas kitų. Žodžiu, jam vienintelė laisvė savame gyvenime atrodė rūkymas - liūdna, kai pagalvoji. Tuomet Alanas pradėjo netikėčiausiu laiku gauti sms žinutes, kuriose buvo liepiama eiti rūkyti. Žinutės ateidavo ne tik dieną, darbo metu, bet ir naktį - trečią, penktą valandą.. Galų gale cigarečių skonis ir kvapas tapo nebepakeliamas, Alanas jausdavosi suvaržytas tų paliepimų rūkyti. Ir metė, nebegalėdamas daugiau to ištverti. Ir pasijuto daug geriau :)
Tokių ir visokių kitokių pavyzdžių galima rasti šioje knygoje. Kaip jau sakiau, nemažai pamąstymų apie gyvenimą, bet taip pat - šiokių tokių pamokų nemoralizuojant. Apie tai, kaip galima elgtis tam tikrose situacijose, kaip kontroliuoti savo gyvenimą.
Rekomenduočiau!

Nusivylimai nusivylimukai..

Šiandien turėjo būti antrasis pirmasis Knygų klubo susitikimas. Šįkart jau tikėjausi, kad tikrai viskas pavyks. Ne tikėjausi, o tikėjau. Viską buvom suplanavę bibliotekoj, ruošiausi nuoširdžiai ir tikrai labai labai laukiau. Ir buvo panašu, kad šįkart tai jau tikrai BUS.

Tai va, galiu pasakyt, kad šitie žmogeliai vaikeliai, kurie buvo kviečiami net asmeniškai ateiti į Klubą, yra šitieji, kurie paveikslėlyje stovi ant žemės. Na, tai kadangi niekas neatėjo (antrą kartą), tai sėdėjom su bibliotekos vedėja ir kalbėjomės, ko reikėtų jaunuoliams, kodėl jiems neįdomu tokie dalykai kaip knygos ir kiek įdomesnė veikla nei namai/mokykla/namai.. Juokingiausia, kad visi skundžiasi, kaip Kretingoj nėra ką veikti, o jau kai siūlai, tai mat jiems nebereikia. Tokiais atvejais tikrai jaučiuosi kaip iš kitos kartos, nes jeigu man dabar kas pasiūlytų, dalyvaučiau kad ir dešimtyje knygų klubų. Taip būtų buvę ir tada, kai buvau šešiolikos. Fui jaunuoliai kurie nieko nenori fui fui fui.

Žodžiu, nusprendėm dar nenuleisti rankų ir kitais būdais prisivilioti žmones :) Tik nenoriu nieko atskleisti, nes gali ir vėl neišsipildyt :D

Catherine Clement "Teo kelionė"

Ups, su šita knyga truputį užtrukau.. Ne dėl to, kad ji man būtų buvusi neįdomi, ne! Kartais tiesiog taip nutinka :) Romanas nesiskundžia puslapių skaičiumi, o jau kai prisėdi, tai būdavo sunku padėti!

Teo kelionė - tai kelionė po religijų pasaulį. Jaunasis vaikinas sužino, kad serga sunkia liga, tad jo pasiturinti teta suplanuoja kelionę, kurioje Teo susipažintų su visomis religijomis, o taip pat ir pasveiktų. Tiesa, Teo šeimoje tėvai nesprendė, kokios religijos atstovai turėtų būti vaikai - jiems leista pasirinkti patiems, tad Teo daugiausiai domisi senaisiais Egipto dievais :)

Na, aš pati tai net nežinau, ar esu tikinti, ar ne - jau 22-eji, o dar niekaip neapsisprendžiu. Žinau tik viena, kad krikščionybe, kuri mūsuose yra įprasčiausia religija, tikrai nesižaviu. Apskritai man religija atrodo toks slidus reikalas.. Tačiau apie jas paskaityti visada įdomu. Į šią knygą žiūrėjau kaip į religijų pradžiamokslį :) Tiesa, kaip susidomėjau šia knyga: vasarą perskaičiusi "Sofijos pasaulį", internete pamačiau, kad Sofija turi "brolį". Būtent taip vadinamas Teo. Knyga parašyta panašia stilistika, nors Teo kelionė man patiko gal net labiau, nes tiesiog buvo lengviau skaityti, kai viskas pateikta ne laiškų forma, o dialogu.

Taigi. Keliaudami su Teo ir jo teta susipažįstame su pačiomis įvairiausiomis religijomis: krikščionybe, induizmu, budizmu, islamu, judaizmu, sikizmu, protetantizmu, brahmanizmu, daosizmu, sintoizmu. O kur dar įvairūs kultai, apie kuriuos net nesu girdėjusi! Buvo be galo įdomu skaityti apie įvairių religijų apeigas, mistikus ir t.t. Sužinojau ir apie sinkretizmą, kuris, pasirodo, yra labai dažnas reiškinys religijų pasaulyje.

O štai pats Teo man nepatiko didžiąją dalį knygos. Man kažkaip britku skaityti apie tokius paauglius, kurie šiurkščiai ir nepagarbiai kalba su suaugusiaisiais.. Tačiau džiugu buvo matyti pokytį :) Nors labai jau ilgai jo teko laukti.. :D Tuo jis ypač priminė man Sofiją, pamenu, kad ji irgi visą knygą mane erzino.

Tokią knygą reikėtų turėti savo asmeninėje bibliotekoje, kad galėtum pasiskaityti apie dominančią religiją kada tik panorėjus. Nes iš esmės tai neįmanoma sukrauti visko į galvą :) Dabar turiu dar vieną mintį, kad norėčiau paskaityti religijų enciklopediją, jau ne grožinio pobūdžio, nu nes man tikrai įdomi ši tema. Ir gal, kaip ir Teo, suprasčiau, ką man reikia pasirinkti :)

Simon Beckett "Kapo šauksmas"

Tie, kurie seka Skaitymo ypatumus Facebook'e, jau turėjo pamatyti, kokia buvau patenkinta, kai parsinešiau naujutėlaitę Beckett'o knygą iš bibliotekos :) Kur čia nesidžiaugsi, kai jis tapo vienu mėgstamiausių mano rašytojų! Taip, jaučiuosi galėdama taip sakyti, nes ši knyga - jau ketvirtoji, kurią skaitau.

"Kapo šauksme" skaitytojai daugiau supažindinami su Deivido Hanterio praeitimi, jo šeimos tragedija. Nepavykęs tyrimas iš praeities sugrįžta visu savo sunkumu, vėl verčia prisiminti skaudžias akimirkas, o visiems, kurie dalyvavo tyrime prieš aštuonerius metus, iškyla reali grėsmė, kai iš kalėjimo pabėga žudikas maniakas Monkas.

Čia Deividas Hanteris, teismo antropologas. Jis gali tau papasakoti apie pūvančius kūnus daugiau, negu norėtum žinoti.

Na, nežinau, ar mane knyga taip paveikė dėl straipsnio, kurį buvau perskaičiusi anksčiau, ar ji iš tiesų yra tokia baugi, bet Beckett'ui tikrai pavyko sukelti tokią įtampą, kokios ir norėjo. Sunku nusakyti tą jausmą.. Šiaip jau galima sakyti, kad tiek šokiruojančių įvykių, kiek kitose knygose, nevyksta. Tuo ši ir skiriasi nuo anų trijų. Bet ta įtampa keliama sulig kiekvienu žodžiu. Padeda ir gamtos, niūrių apylinkių, oro sąlygų aprašymai. Asmeniškai mane baugina ir tirštas rūkas, ir dulksna, lietus.. Nepatrukdė ir tai, kad ir realiai oras buvo apsiniaukęs. Kažkaip man pavyksta skaityti šias knygas būnant vienai ir kai būna apsiniaukę :D Tai va, skaitant šitą istoriją irgi jaučiau, kaip vis stipriau daužosi širdis ir dažnėja pulsas :D Gerai, kad nesu visiška silpnuolė, o tai dar ligoninėj atsidurčiau.. :D Taigi. Visokių šlykštybių nėra, bet įtampą galima sukelti ir kitais dalykais, kai turi tam talentą.

Vienas. Du. Aštuoni. Irimą apibūdinantys skaičiai. tai santykinis greitis, kuriuo irsta visi organizmai, dideli ir maži - ore, vandenyje ir žemėje.

Ir šįkart vėl žavėjausi Hanteriu. Man patinka šis veikėjas, tikriausiai jis yra apskritai mano mėgstamiausias iš visų visų knygose sutiktų personažų. Nors šioje dalyje, atrodo, jam visoje dėlionėje trūksta daugiau detalių nei paprastai, tačiau simpatijų tai nesumažina. Jo analitinis protas dažnai stebina, atrodo, kad jis randa sąsajas ten, kur jų nėra. Taip, aš suprantu, kad veikėjas išgalvotas, taip, suprantu, kad visa istorija yra Beckett'o vaizduotės vaisius, bet VIS TIEK. Ir dar man išvien gaila Hanterio, nes jis amžinai per tas bylas susižaloja taip, kad kartais nesupranti, kaip išgyvena..

Ir kai knyga tokia įdomi, kai ją perskaitai per vieną dieną taip, kaip vieną ilgą skyrių, o ne ištisą knygą, pasidaro liūdna. Kol kas daugiau knygų apie Hanterį nėra parašyta, o kiti Beckett'o kūriniai nėra išversti į lietuvių kalbą. Visa laimė, kad paskutinis sakinys žada daug gero - kad bent vienos knygos dar tikrai sulauksim :) Tik neaišku, kada.

Donna Woolfolk Cross "Popiežė Joana"

Kai buvo šios knygos bumas, truputį nespėjau į traukinį.. :) Skaitė tėvai, pradėjau ir aš, bet teko išvažiuoti atgal į mokslus, tai taip ir nepabaigiau. Tada buvau perskaičiusi beveik 200 puslapių, pamenu, patiko, tad nusprendžiau po dvejų metų įtraukti šią knygą į savo Knygų iššūkį ir pabaigti nebaigtą darbą :) Aišku, pradėjau nuo pradžių.. :)

Knygoje pasakojama apie Joaną, kuri gyveno IX amžiuje, tamsiais viduramžiais, kuomet moteris buvo ne vertesnė už šunį, jos darbas buvo gimdyti vaikus, negalėjo mokėti nei skaityti, nei rašyti, o Bažnyčia valdė viską. Joana augo kanauninko šeimoje su dviem broliais. Vyresnysis Matas, matydamas jos žinių troškimą, išmokė ją skaityti ir rašyti lotyniškai, vėliau Joana mokėsi mokykloje, kur sutiko Geraldą - vyresnį už ją vyrą, tačiau tai nesutrukdė įsiliepsnoti meilei. Likimo mėtyta Joana atsiduria vienuolyne, vėliau iškeliauja į Romą, kur tampa artima popiežiui. Na, ir kaip matome iš puikaus spoilerio pavadinimo, pati ja tampa.

Visa knyga yra apie moters padėtį tuometinėje visuomenėje. Šlykštu ir skaityti. Gaila, kad nepasižymėjau tų vietų knygose, kuriose labai aiškiai išsakoma, kas tuo metu buvo galvojama apie moteris. Na, kad jų protas - daug menkesnis nei vyrų, jos nesugeba nieko išmokti, jeigu moka bent šiek tiek rašyti - yra išsigimėlės ir panašūs dalykai. Šlykštu. Tik įdomu, kodėl išsilavinusios moterys buvo laikomos pavojingomis.. Tuomet greičiausiai būdavo apšaukiamos raganomis, su kuriomis susijęs paprotys, beje, man yra graudžiai juokingas. Jei moteris apšaukiama ragana, ją tikrina: jeigu įmetus į vandenį ji išplaukia į paviršių, tuomet buvo ragana, jeigu nuskęsta - nebuvo. Abiem atvejais moteris miršta. Valio viduramžių logikai! Na, bet apie viduramžius galima paskaityti kur nors kitur, o čia reikėtų atiduoti duoklę Joanai.

Visoje knygoje mane žavėjo jos drąsa ir pasišventimas tam, ką daro. Ne visi berniukai buvo tokie drąsūs, o ji, būdama maža mergaitė, ryžtingai paėmė likimą į savo rankas ir, sakyčiau, nugyveno pakankamai sėkmingą gyvenimą. Žinoma, didžiąją jo dalį ji apsimetinėjo vyru, bet sunku ir įsivaizduoti, kiek valios tam reikia, kiek reikia išgyventi bijant, kad kas nors neatskleistų paslapties, nes, be abejonės, Joana būtų buvusi tuoj pat žiauriai nukankinta. Išties labai liūdna, kad būdama mergaitė ji susilaukdavo paniekos už tai, kad siekia žinių ir išmano daugelį dalykų, o apsimetusi vyru už tai sulaukė šlovės ir ja buvo pasitikima.

Man patiko, kad jai buvo sudarytos galimybės patenkinti savo žingeidumą, tokį nebūdingą ne tik to meto mergaitėms, bet ir apskritai visiems vaikams. Joanos gabumai medicinai padėjo daugeliui žmonių. Gydymo būdų ji išmoko Fuldos vienuolyne bei skaitydama Hipokrato veikalus. Tuo metu tikrai ne kiekvienas mokėjo graikų kalbą, tad Joanos (arba Jono Anglo) žinios buvo didžiai vertinamos.

Kalbant apie knygą, negalima neužsiminti ir apie meilės istoriją, nedažnai, bet visgi paliečiančią knygos puslapius. Joana įsimylėjo Geraldą dar būdama nedidelė mergaitė (tuo metu buvo beveik trylikos, tad tai jau kaip ir reiškė, kad ji beveik moteris, bet kažkaip nesinori taip galvoti apie vaikus), tačiau likimui susiklosčius nepalankiai, daugelį metų jo nematė. Apsidžiaugiau, kai knygoje vėl pasirodė Geraldas, supratau, kad dar ne viskas čia prarasta ir kad gali baigtis gerai. Tam tikra prasme, taip ir baigėsi. (pastebėjau, kad net ir liūdnose pabaigose dažnai įžvelgiu, kad gal čia ir gerai pasibaigė. kažkoks keistas bruožas, bet man jis patinka)

Tai va, knygą tikrai rekomenduoju. Perskaičiau per porą dienų, nėjo atsitraukti. Greičiausiai popiežė Joana yra išgalvota, tačiau niekad negali žinoti, suprasdamas, kas dėjosi tuometinėje Bažnyčioje..

~ ~ ~

Kai perskaičiau knygą, po valandos įsijungiau ir ekranizaciją. Jau žinojau, kad ji neatitiks knygos, bet iš dviejų su puse valandų filmo tikėjausi, kad gal kaip nors.. Ne. Jei neskaitėt knygos, tuomet pažiūrėkit - gal filmas ir patiks, istorija juk gera. Bet jeigu skaitėt, tai.. Na, pirmą filmo pusę žiūrėti galima ir ji tikrai neerzina. Bet po tos pusės galit ir išjungti, jei nenorit susinervinti ir, kaip turbūt dažnai nutinka, pradėti burnoti: „Eiii, knygoj juk ne taip buvo!“, „Nesąmonė!“ Pats filmas man pasirodė suklijuotas iš paskirų dalių, atskirų įvykių, kurių net nepasistengta gražiau sujungti į vieną visumą. Kažkoks kratinys. O jau apie neatitikimą tai net nekalbėsiu - turbūt supratot, kas ten dedasi iš to, ką sakiau apie antrą filmo pusę. Na, bet jei vardan palyginimo norit pažiūrėti, tai va treileris - gal padės apsispręsti :)

Santa Montefiore "Sodininkas iš Prancūzijos"

Romane "Sodininkas iš Prancūzijos" pasakojamos dvi istorijos. Viena iš jų - Mirandos ir Deivido. Šeima su dviem vaikais iš Londono atsikelia gyventi į kaimo dvarą. Miranda - tikra miestietė, dėvinti tik garsiausių dizainerių sukurtus drabužius. Jos vyras Deividas dirba mieste ir į kaimą grįžta tik savaitgaliais. Sūnus Gasas yra be galo problematiškas vaikas, nemoka susirasti draugų, būdamas lauke skriaudžia gyvūnus, o laisvalaikį dažniausiai praleidžia sėdėdamas prie televizoriaus. Mažoji Storma negauna pakankamai dėmesio, brolis su ja nežaidžia, tad ir ji - nelaiminga mergaitė. Viskas pasikeičia, kai pas juos pradeda dirbti paslaptingasis sodininkas Žanas Polis.

Kita istorija vyko prieš daugelį metų. Pas Filipą ir Eivą atvyksta jų draugo sūnus, jaunuolis, kuris turi paveldėti didelį vynuogyną Prancūzijoje, tačiau nėra nė karto dirbęs soduose. Tėvas atsiunčia jį išmokti daugelio dalykų, kadangi Eiva - talentinga sodininkė, o jos sodas - vienas gražiausių visoje Anglijoje. Tarp jaunuolio ir vyresnės Eivos įsiliepsnoja meilė, kuri, deja, neturi ateities.

Šis romanas taip lengvai "susiskaitė".. :) Norėjosi kažko neįpareigojančio, tiesiog gražios istorijos, ir visą ją radau šioje knygoje. "Sodininkas iš Prancūzijos" man be galo patiko. Mėgstu knygas, kuriose pasakojama ne viena istorija, ir paskui jos susisieja į visumą. Tuomet jaučiu tą norą skaityti ir skaityti toliau, pažiūrėti, na, kas gi čia dabar bus, kur viskas nuves.

Labai patiko sukurti personažai. Visų pirma tai man patiko Miranda. Atsikrausčiusi į kaimą ji vengė bendruomenės, vengė lankytis miestelyje, kuriame, be abejo, visi vieni kitus pažįsta ir nuo nieko nepasislėpsi. Šis gyvenimas, toks skirtingas nuo Londono šurmulio, Mirandą slėgė. Todėl labai džiaugiausi, kai ji sugebėjo persiversti ir susirasti draugų. Mintyse vis įsivaizdavau ją žavią, sodo fone, su blyškiomis strazdanomis ant skruostų (nors to tikrai nebuvo paminėta knygoje) ir besišypsančiomis akimis :)

Kitas personažas, kurį pamėgau, be abejo, Žanas Polis. Jis užbūrė mane savo ramybe, išmintingumu ir.. liūdnumu. Vis svarsčiau, kaip pasibaigs jo istorija. Ypatingai patiko jo gebėjimas apsieiti su vaikais, bendrauti su jais kaip su sau lygiais, supažindinti su gamtos pasauliu, išmokyti mylėti visa, kas gyva.. Aišku, čia tik sukurtas literatūrinis personažas, bet tikiu, kad tokių žmonių yra ir tikrame pasaulyje :)

Apskritai patiko, kaip lengvai pasakojama istorija. Paprastai, be ypatingų įmantrybių, tačiau įtaigiai ir šiltai :) A, tiesa, labai labai patiko skyrių pavadinimai. Jie tokie poetiški! Pavyzdžiui, "Rausvi cukraus vatos debesys saulėlydžio metą. Voratinkliai kaip prie krūmų prisiūti nėriniai", "Gražiosios baltos kaštonų žvakės, žiedlapius ant namelio stogo barstančios it sniegą" ir panašiai. Be galo gražu, galėčiau skaityti vien tik tuos pavadinimus :)

Rekomenduoju merginoms :) Neabejoju, kad neliks abejingų ta grožiui, kurį sukūrė rašytoja.

Your life in books tag!

Tadaam! Vėl išlendu pasirodyti gyvai :)

Internete radau nemažai video pavadinimu "Your life in books tag". Juose reikia atsakyti į 8 klausimus, knyginius, be abejo. Ir taip įtraukti daugiau žmonių, kad ir jie papasakotų apie save, mojuodami prieš kamerą knygomis :)

Tikiuosi, kad jūs noriai prisijungsit, o kol kas žiūrim mane :) Nepykit ir neteiskit, kad nepasipuošiau, bet juk namie esu - tai namiškai ir apsirengus :D

Jostein Gaarder "Sofijos pasaulis"

Uch, čia turbūt mano didysis šių metų skaitinys.. Knyga, kurią taip pat pasiėmiau į kelionę, nes bijojau, kad namie nesusikaupsiu. Tikėjau, kad čia nebus šiaip sau lengvas skaitalas, kad reikės pamąstyti, ir neklydau. Šiaip jau pačia filosofija niekad nesidomėjau, labai džiaugiausi, kad nereikėjo jos mokytis kolegijoje. Bet, atrodo, kad šita knyga tikrai gali keisti žmones :o

Romanas yra apie filosofijos istoriją. Skamba keistai, bet.. taip ir yra, ką čia apgaudinėti. Vieną dieną Sofija pašto dėžutėje randa paslaptingą voką, kuriame - vienintelis lapelis su klausimu „Kas tu esi?“ Vėliau Sofija randa ir daug didesnį voką, kuriame kažkas pasakoja jai apie filosofiją. Apie tai, kas yra filosofija, kaip ji vystėsi, apie didžiuosius filosofus ir pagrindines jų mintis.

Ir gėris, ir blogis yra būtinos visumos dalys. Jei nebūtų nuolatinės priešybių kaitos, pasaulis nustotų egzistavęs. (Herakleitas)

Taip jau nutiko, kad knyga užkabino nuo pat pirmojo puslapio. Jei nuoširdžiai - tai mane nustebino, tikrai nesitikėjau, kad taip nutiks. Į paprastą penkiolikmetės Sofijos gyvenimą įsiveržęs filosofijos mokytojas iš pradžių siunčia jai laiškus, kuriuose ir pasakoja apie filosofiją. Vėliau Sofija gauna ir vaizdajuostę, kol galiausiai susitinka su Albertu.

Valstybė, kuri neauklėja ir nelavina moterų, yra kaip žmogus, treniruojantis tik dešinę ranką. (Platonas)

Man labai patiko, kad knyga - ne skiedalai. Didžiąją dalį sudaro filosofija, tai tarsi vadovėlis, įvadas į filosofiją žaliems, tokiems, kaip aš. O kad sukeltas susidomėjimas - nereikia nė abejoti.

Tiesa, šalia Sofijos „pamokų“ plėtojama ir kita istorija: kažkokios Hildės tėtis siunčia atvirukus Sofijai, tačiau jie skirti Hildei. Taip pasijauti lyg skaitydamas detektyvą, perpintą su filosofija. Ir ši istorija varo pirmyn, norisi pamatyti, kas gi nutiks Sofijai, kas toji Hildė ir daugelį kitų dalykų.

Jei žmogaus protas būtų toks paprastas, kad mes galėtume jį perprasti, tada būtume tokie kvaili, kad vis tiek jo nesuprastume.

Šiaip jau knygą skaityčiau dar ne kartą, manau. Bent jau tas vietas, kuriose pasakojama apie filosofiją. Norisi geriau viską suprasti, vos ne susikonspektuoti pagrindines Aristotelio, Dekarto, Kierkegoro ir kitų mintis, kad galėtum jas nesunkiai atskirti.

Išties džiaugiuosi, kad turiu šią knygą savo lentynoje, nes galiu bet kada pasiimti ir paskaityti apie bet kurį filosofą, kadangi čia apžvelgta filosofija nuo mitų laikų iki šių dienų (t.y. iki 1990-ųjų, kada ir parašyta ši knyga).

Linkiu ir jums kopti kuo aukščiau balto triušio kailiuku į viršų, o ne tūnoti pasislėpus, kaip aš iki šiol ir dariau :) Perskaičiusi Sofijos pasaulį ir bent minimaliai susipažinusi su filosofija jaučiuosi pakilusi tuo kailiuku bent milimetrą :)

Simon Beckett "Mirusiųjų šnabždesiai"

Šią vasarą pagaliau vėl keliavom į Vokietiją, tad ta proga, kad daug važiuosim, prisikroviau į mašiną knygų. Kad neužimtų daug vietos, kuri reikalinga daiktams, pasiaukojau ir visas jas susikroviau sau po kojomis. Aišku, anokia čia auka.. Daug blogiau būtų pasiimti per mažai knygų į kelionę ir per tą laiką, kai galima skaityti, spoksoti į bėgančius pro šalį medžius.

Pirmoji kelionės knyga, kurią skaičiau pasitaupydama (nes, kaip žinia, Beckettą paimi ir padedi tik tada, kai perskaitai viską iki pabaigos), buvo trečioji detektyvų dalis apie Deividą Hanterį. Iš to taupymo skaitymas truko net dvi dienas :)

Šioje knygoje Hanteris vėl stengiasi pamiršti praeityje patirtas skriaudas, stengiasi atsigauti po vos-nenužudymo, todėl iškeliauja į JAV, į Lavonų ūkį, esantį Tenesyje. Šioje įstaigoje vykdomi antropologiniai tyrinėjimai. Tačiau Hanteris ir vėl įsivelia į žmogžudystės tyrimą, vėl seka žmogžudžio pėdsakais.

Čia ir vėl galime džiaugtis Hanterio įžvalgumu, jo gebėjimu išlaikyti šaltakraujiškumą šlykščiausiose situacijose. Šioje knygoje taip pat labai ryškiai nupasakota aplinka. Ypač didelį įspūdį paliko paskutinės kulminacinės scenos aprašymas, tiksliau, jos aplinkos. Raukiau nosį ir įsivaizdavau tą šlykštybę, fui. Nors daugumoje scenų, kurios yra susijusios su lavonais, galima raukytis, bet čia buvo viso to viršūnė. Nežinia, kiek dar kartų reikės padėkoti Beckettui už sugebėjimą sukurti tokį stiprų įspūdį :)

O dabar labai laukiu, kada bibliotekoje atsiras ketvirtoji dalis. Knygynuose ji atsirado gal prieš porą mėnesių, tai gal neužilgo ir miestiečiams bus suteikta galimybė paskaityti "Kapo šauksmą" :)

John Green "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"

Ech.. Tos paaugliškos knygos taip greitai susiskaito ir būna tokios įdomios :) Ne visos, aišku, bet ši tikrai nuostabi.

Knygos pasakotoja - šešiolikmetė Heizelė. Ji serga skydliaukės vėžiu ir turi metastazių plaučiuose, kurie nebeatlieka savo funkcijos taip, kaip turėtų, dėl to visur su savimi turi tampytis deguonies balioną. Pagalbos grupėje, kurioje renkasi vaikai, sergantys vėžiu, Heizelė vieną dieną susipažįsta su septyniolikmečiu Ogastu. Jam osteosarkoma, tačiau dabar vaikinui remisija, tad jis atrodo kaip sveikas. Pasak Heizelės, Ogastas tikras gražuolis mėlynakis, dažnai besišypsantis savo pašaipia šypsenėle. Jų istorija išties nepaprasta.

Šitai knygai nupasakoti trūksta žodžių. Ji man patiko visa nuo pradžios iki pabaigos. Tiksliau, norėjau, kad a) niekada nesibaigtų arba b) baigtųsi taip, kaip aš noriu. Aišku, kad nei a, nei b variantas neišsipildė.

Nes pasaulis nėra norų tenkinimo fabrikas.

Knyga man žavi tuo, kad nuo pat pirmos eilutės pasakoja apie liūdnus dalykus, tačiau didžiąją dalį knygos nuoširdžiai kvatojau. Viskas papasakota su tokia ironija, atrodo, kad personažai susigyvenę su savo liga ir viskas yra tik mirties šalutinis poveikis. Net pasunkėjus ligos simptomams visada atrandama jėgų gyventi toliau. Nors, kai Heizelė ir Ogastas turi vienas kitą, tai tikriausiai likusio pasaulio jiems nė nebereikia :) Galima tik pasvajoti apie tokią meilę.

Aa, man taip sunku ką nors kalbėti, kai nenori išpasakoti siužeto :D Tiesa, galiu pasigirti, kad čia pirmoji knyga gyvenime, kada tikrai verkiau. Ne isteriškai, kaip kai kurie mano pažįstami asmenys, skaitę šią knygą, bet vis tiek pirmą kartą tokios stiprios emocijos užplūdo. Ir užvertus paskutinį puslapį ašaros spaudė galvą, žinot, kaip būna. Naktį net sapnavau fragmentus iš tos knygos. Žodžiu, paveikė labai ir net norisi eiti, pasiimti ją ir dar kartą perskaityti. Mėgstamiausias vietas. Ai, tai taip, viską nuo pradžios iki pabaigos :)

Beje, pagal šią knygą pradedamas kurti filmas, tai jau pradėsiu kaupti nosinių atsargas.