Metų apžvalga

Na, neperskaičiau begalybės knygų, bet visgi kažkokią apžvalgą padaryti galiu ir iš tų, ką laikiau savo rankose šiais metais, o ir apskritai iš to, kas vyko mano knyginėje padangėje 2011-aisiais.

Metų pasididžiavimu galėčiau pavadinti perskaitytą Levo Tolstojaus "Aną Kareniną" :) Daug stiprybės prireikė, kol paėmiau šią knygą į rankas, o dar daugiau jos reikėjo skaitant (nors knyga ir buvo įdomi). Vis dėlto tie du tomai įveikti ir galiu savimi didžiuotis!

Metų "šoku" drąsiai tituluoju knygą apie Osamą bin Ladeną ("Esu bin Ladeno sūnus"). Viskas, kas toje knygoje atskleista, buvo nauja ir negirdėta, parašyta iš tokio požiūrio taško, kokio joks spaudos leidinys negalėjo suteikti.

Metų įvykis - Alma littera projektas. Manau, daugelis sutiks, kad tai naudinga ir atveria naujus kelius. Belieka tikėtis, kad Alma littera sugalvos ir daugiau tokių įdomių bendradarbiavimo projektų :)

Metų džiaugsmas - knygų mugė :) Buvau joje pirmą kartą ir tikiu, kad apsilankysiu dar ne vieną.

Metų atradimas man yra žurnalas "Intelligent Life". Jau skyriau jam visus geriausius žodžius kažkuriame įraše, kiekvieną ketvirtį nekantriai laukiu pasirodant naujo numerio (tik šio dar neįsigijau..). Tikrai vertas dėmesio žurnalas, o jeigu netyčia jo dar neskaitėt, tai labai rekomenduoju.

Metų nusivylimas.. Taip, visada yra ir toks. Tai būtų Rimos Urmetzer knyga "Ir..visas gyvenimas". Susiskaitė greitai, tačiau ir džiaugsmo jokio nebuvo.

Na, o metų knyga išrinkčiau čia jau paminėtą "Esu bin Ladeno sūnus" :) Ši knyga tikrai ilgam įstrigo į atmintį, visiems ją rekomenduoju ir siūlau paskaityti!

Gerų Jums metų, mielieji, linkiu daug skaityti! :)

Gražių švenčių!

Na, aš gal ir ankstokai, bet nieko knyginio čia nebeparašysiu - bent jau iki Kalėdų, o gal ir iki Naujų.. :)

Tad noriu pasveikinti tuos, kurie skaito mano įrašus, tuos, kurie dar skaitys, su gražiausiomis metų šventėmis. Visų pirma, linkiu Jums, mielieji, jaukumo, šilumos daug mandarinų ir imbierinių sausainių per Kalėdas. O Naujaisiais metais (tikėkimės, kad ne paskutiniai jie ;D) skaitykit, skaitykit, skaitykit.. Siekit savo tikslų, svajokit, mylėkit, džiaukitės mažais ir dideliais dalykais, iš naujo atraskit tai, ką pamiršot, dalinkitės gerumu ir eikit pirmyn :)

Gražių Kalėdų ir smagių Naujųjų metų!

Svajonių namų biblioteka

Kai už lango siaučia vėjas, į galvą nori nenori lenda mintys apie jaukumą šiltame kambaryje su arbatos puodeliu rankoje ir, be abejo, knyga :) Jau seniai svajoju apie namų biblioteką ir tai vienas iš dviejų dalykų, kurie tikrai, žinau, bus mano būsimajame name po daugelio metų (antrasis - tai fortepijonas, na, arba teisingiau tariant, rojalis). Ji mano galvoje tokia ryški, kad net keista, kai nuėjus į kurį nors kambarį dabartiniuose savo namuose nerandu jo apstatyto taip, kaip įsivaizduoju :)

Nors ir nesu senovinių baldų gerbėja, bet būtent tokią įsivaizduoju savo biblioteką. Gali būti pats moderniausias namas, tačiau biblioteka tiesiog privalo būti ruda, su masyviais baldais, ruda odine sofa, ant kurios galėčiau jaukiai įsitaisyti su savo katinu ir minėta arbata, dideliu rašomuoju stalu (čia ne toks, kokio norėčiau), būtinai - su kopėtėlėmis ant ratukų, kad galėčiau pasiekti visas turimas knygas, židiniu, o šalia to didelio stalo dar turėtų stovėti toks:

Taip, nei naudos iš jo, tik dulkių rinkykla.. Bet norėčiau toje bibliotekoje pasijausti ponia, savo knygų pasaulio ponia. O į tą knygų pasaulį mane lydėtų:

:)

Gero (ne)žiemiško vakaro, brangieji!

Read your book case

Naršydama po visokius puslapiukus, kur yra paveikslėlių, visada išsisaugau tokius, kurie susiję su knygomis. Jiems turiu net atskirą aplanką kompiuteryje :) Šį atradau 9gag.com (taip, ten būna ir tokių rimtuoliškų paveikslėlių!). Žiauriai norėčiau tokios lentynos.. Jau įsivaizduoju, kaip fantastiškai ji atrodytų su knygomis :)

Glenn Beck "Kalėdinis megztinis"

Mes nebuvome turtingi, mes nebuvome vargšai - mes tiesiog buvome.

Kalėdų proga perskaičiau tokią štai knygą. Ačiū Alma litterai ;)

Glenn Beck yra žmogus, besisukantis pramogų versle, jei taip galima pavadinti: radijo laidų vedėjas, televizijos laidų kūrėjas, verslininkas, na, ir, žinoma, knygų rašytojas. Pasirodo, tai yra tikra istorija apie Kalėdinį megztinį. Istorija apie patį Glenn'ą.

Edvardas, visų vadinamas Edžiu (pasirodo, tikrasis rašytojo vardas yra Glenas Edvardas Li Bekas), Kalėdoms trokšta tik vieno - naujo raudono "Huffy" dviračio su juodu balneliu. Jis gyvena tik su mama, tėtis miręs. Įsivaizduokit, kaip nusivilia dvylikametis berniukas, Kalėdoms vietoj taip trokštamo ir užsidirbto dviračio gaudamas mamos numegztą megztinį.. Kvailą, šlykštų rankų darbo megztinį..

Kai mama pasakė, kad ta knyga kaip tik dvylikamečiams, truputį išsigandau, na, nes nejaugi būsiu taip apsišovusi ir pasirinkusi netinkamai?? Ir kaip apsidžiaugiau, kai skaitydama supratau, kad taip visai nėra! Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad knyga paviršutiniška, čia daug prisiminimų, paprastos buities.. Tačiau neilgai trukus viskas pakrypsta į kur kas rimtesnius dalykus. Šeima, tikėjimas, atlaidumas - trumpiau tariant, tikrosios vertybės, kurios turi būti svarbios kiekvienam. Skaitinį suvalgiau per porą dienų. Buvo tikrai labai įdomu!

Visos knygos metu ir gailėjau to berniuko, ir pykau, kad jis toks nevykėlis ir bjauriai elgiasi su seneliais, kurie jį myli ir bando visaip padėti. Gaila buvo skaityti, kaip jis galvoja, kad už pinigus galima gauti visą pasaulio laimę, kad niekas daugiau nėra svarbu. Bet galbūt taip jaučiasi ir kiti vaikai, kurie gyvena skurde.. Ypač tokio amžiaus.

Knyga - apie gilius dalykus. Verta paskaityti ir suaugusiems, ir jaunesniems.

Beatrix Mannel "Saulėgrįžos naktis"

Šią knygą netikėtai perskaičiau todėl, kad trečiadienį vėl sudalyvavau donorystės akcijoje. Donorai, davę kraujo neatlygintinai, gavo dovanų šokolado, padėką ir knygą! :) Apsidžiaugiau.

Beatrix daugumoj rašo vaikų knygeles - tikiuosi, kad tai jai daryti sekasi kur kas geriau nei kurti tokias meilės istorijas.. Taip, "Saulėgrįžos naktis" yra paaugliška knyga, kurioje pasakojama meilės istorija.

Julius ir Tinka keliauja Laplandijos tyrais. Ten netikėtai sutinka taip pat keliaujančias dvi drauges - Lotą ir Rikę. Gaunasi čia toks meilės trikampis.. Žodžiu.

Visų pirma pradėsiu nuo viršelio. Viskas būtų gerai su juo, nes Laplandija, Šiaurės pašvaistė.. Kaip ir į temą. Bet tie du žmogeliukai kampe.. :( Ir jūs juos matot? Mane tai jie baisiai liūdina, nes taip nesąmoningai atrodo, na, nors nėra labai ryškūs. Viską gelbsti tik Kraujo donorystės centro lipdukas, kuris man visada primins, iš kur gavau šią knygą :D

Šiaip jau knyga skaitosi labai lengvai, raidės didelės, tarpai dar didesni, o puslapių vos 140. Perskaičiau per vakarą. Klausimas kitas: kokia viso to vertė? Na, tokia visiškai baisybė nėra - esu skaičiusi ir blogesnių knygų. Gan įdomu, kad veiksmas vyksta Laplandijoje, laukinėje gamtoje. Nors šioks toks paįvairinimas. Veikėjai susiduria su įvairiais sunkumais keliaujant, nors ir skurdžiai aprašoma, tačiau galima įsivaizduoti supančius kraštovaizdžius. Bet pačiai meilės istorijai nedėčiau labai daug pliusiukų. Ypač sunervino pabaiga, kurios jau geriau būtų nebuvę. Tiksliau, net negalėčiau pasakyti, kad ta knyga pasibaigė. Trūko dar bent vienos pastraipos iki išpildymo, o dabar.. Palikta lyg ir pačiam skaitytojui įsivaizduoti, kaip viskas baigiasi, bet baigiamasis klausimas toks kvailas, kad net nejuokinga.

Na, nuo rekomendacijos susilaikysiu.. Knyga nėra visiškai beviltiška, gal netgi labai tinkama, jei norit ko nors lengvo vakarui. Bet skaitantys rimtesnes knygas tikrai nusivils.

2012 m. knygų iššūkis

Pabandysiu sudalyvauti šiame dalykėlyje, skamba įdomiai, prizas viliojantis, o ir pagaliau atsiras šiokios tokios motyvacijos :)

12-os knygų sąrašas:

1. Audrey Niffenegger "Keliautojo laiku žmona" 2007, Obuolys

2. J.D.Salinger "Franė ir Zujis" 2006, Alma littera

3. Umberto Eco "Rožės vardas" 1991, Alma littera

4. Louisa May Alcott "Mažosios moterys" 2007, Alma littera

5. Victor Hugo "Paryžiaus katedra" 2004, Margi raštai

6. Richard Bach "Džonatanas Livingstonas žuvėdra" 2000, Trigrama

7. Thomas Harris "Hanibalas" 2003, Vaga

8. Ana Frank "Dienoraštis" 1997, R.Paknio leidykla

9. Sigitas Parulskis "Sraigė su beisbolo lazda" 2006, Baltos lankos

10. Irvin Welsh "Traukinių žymėjimas" 2008, Kitos knygos

11. Vladimiras Nabokovas "Lolita" 2005, Presvika

12. Anne Bronte "Agnesė Grėj" 1997

2 alternatyvios knygos:

1. Franz Kafka "Pilis" 2006, Tyto alba

2. Haruki Murakami "Kafka pakrantėje" 2009, Baltos lankos

Na, ir nors sąrašą visada turiu galvoje, vis tiek buvo sudėtinga sudėlioti, ką noriu būtiniausiai perskaityti. Tikiuosi, ateinantys metai bus produktyvūs, juolab kad 12 knygų nėra kosminis skaičius :)

Sėkmės man ir kitiems dalyvaujantiems!

Knyga - geriausia dovana

Kai kas nors paklausia, ko norėčiau dovanų Kalėdų ar gimtadienio proga, visada pirmiausia mintyse perkratau norimų knygų sąrašą. Visada, be išimčių. O akys visada sužiba pamačius, kad dovanotojas iš užančio traukia kvadratinį paketėlį, perrištą kaspinu..

Ieškodama draugams dovanų taip pat pirmiausiai žygiuoju į knygyną, aplankau net ne vieną. Ir nebūtinai draugas turi būti didelis knygų mėgėjas! Juk dabar yra tokia įvairovė knygų, kad net akys raibsta. Tikrai galima išrinkti kažką, kas patiktų ir draugui, mėgstančiam žvejoti, ir draugei, mėgstančiai suktis virtuvėje, ir filmų ar muzikos fanatikui, ir psichologui, ir medikui.. Galima vardinti ir vardinti; sąrašas tęstųsi iki begalybės. Galbūt padovanota knyga kam nors taps tiltu į skaitančiųjų pasaulį? Visada turiu tokį slaptą norą, visada noriu prisijaukinti dar ką nors į tą neaprėpiamą fantazijos begalybę, kurioje gali būti bet kuo – nuo mažo pasakų nykštuko iki detektyvo, narpliojančio painią kriminalinę istoriją.

Knygas mėgstu dovanoti (ir ypač gauti!) dėl dar vienos priežasties: mane labai vilioja galimybė ką nors užrašyti knygos priekyje. Žinau, mamos turbūt visus mokė, kad į knygas rašyti nevalia, bet.. Čia juk dėl kilnaus tikslo, mama! Asmeniškai aš visada pasijuntu geriau pamačiusi, kad dovanota knyga yra užrašyta specialiai man. Tuomet žinau, kad tas žmogus galvą suko ne tik norėdamas kažką nupirkti, bet ir įdėjo širdies į tą dovaną – tegul ir užrašydamas porą paprastų, bet nuoširdžių, žodelių.

Drąsiai galiu sakyti, kad knyga – geriausia dovana. Ne tik materiali, bet ir dvasinė: visų pirma suteikianti džiaugsmo, o vėliau - nusinešanti tave iš realybės į savo pasaulį bei padedanti išgyventi daugybę skirtingų jausmų.

Jean Sasson, Najwa bin Laden, Omar bin Laden „Esu bin Ladeno sūnus“

Ką tik, prieš maždaug 10 minučių, užverčiau šią knygą. Perskaičiau, surijau - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Žinokit, vis dar esu šokiruota šios istorijos.

Autorė Jean Sasson rašo knygas apie Rytuose gyvenančias moteris (na, ne tik moteris, bet, manau, tai yra pagrindas). Tačiau šios knygos nebūtų, jei savo istorijų nebūtų papasakoję visam pasauliui gerai žinomo teroristo Osamos bin Ladeno artimiausio rato žmonės - pirmoji žmona Nadžva ir ketvirtasis sūnus Omaras. Jean pastabos yra tik didžiųjų skyrių pabaigose.

Kai tik reikėjo išsirinkti knygą iš Alma litteros pateikto sąrašo, ši užkliuvo už akies. Vos pradėjusi ją skaityti supratau, kad nesuklydau, kad mano pasirinkimas tikrai geras. Kiekviename skyriuje istoriją pasakoja tai Nadžva, tai Omaras, todėl galima pažvelgti į tuos pačius įvykius moters, kuri turi sėdėti tarp keturių sienų ir aklai klausyti vyro nurodymų, ir sūnaus, kuris iš pradžių dar vaikas, bet vėliau vis augantis ir bręstantis vaikinas, akimis.

Kai vyko didysis išpuolis prieš Ameriką, pati buvau dar vaikas, todėl visai nesidomėjau kažkokiu Osama, nerūpėjo man ir kiti pranešimai apie jį. Ir štai dabar skaitydama negalėjau patikėti, kad jo didžiausieji užmojai su organizacija al-Qaeda vyko tada, kai gyvenau aš. Tai ne kažin kokia sena istorija, viskas yra net per daug šviežia. Įdomi buvo ir Osamos veikla Afganistane, kadangi to yra paliesta ne viena lietuvių šeima. Vis galvojau, ar tada, kai tetis buvo ten, Osama vadovavo kariniams veiksmams.

O jeigu apie pačią knygą, tai ji man patiko visokeriopai. Visų pirma, be abejo, svarbus yra pasakojimas. Labai džiugu, kad iš Nadžvos ir Omaro atsiminimų nesukurptas grožinis romanas. Kadangi pasakojama grynai iš atminties, tai ir istorija kai kur nutrūksta, kai kurių faktų neatsimenama. Man tai sudaro tikroviškumo jausmą, na, kad tikrai niekas nėra išgalvota. Apskritai be galo patiko, kad knygoje pateikti žemėlapiai, kur Osama perkėlinėjo savo šeimą, kad yra nemažai nuotraukų. Taip taip, yra ir nuotraukų, kur galime pamatyti ir šešiolikmetį Osamą bin Ladeną, dar visiškai gerą vaikiną, ir jo augančius vaikus. Be to, knygos pabaigoje yra keletas priedų - tai trumpi faktai apie Osamos tėvus, žmonas, vaikus, taip pat chronologine tvarka pateikti Osamos gyvenimo faktai bei al-Qaedos chronologija.

O užvis keisčiausia, kaip blogų minčių nepuoselėjantis išsilavinęs vaikinas galėjo tapti tokia pražūtinga asmenybe visam pasauliui.. Vis dar neįtikima.

Rekomenduoju? TAIP, be jokių abejonių. Tai nėra romanas, nėra ir sausa biografija. Tiesiog už širdies griebiantis pasakojimas apie tai, kaip džihadiškas smurto troškimas gali pakeisti žmogų ir daryti įtaką aplinkiniams.

Algimantas Čekuolis "Staigmenos ir kiti žinomi dalykai"

Manau, apie Čekuolį yra girdėjęs kiekvienas lietuvis, daugiau ar mažiau, bet girdėjęs. Aš ir pati puikiai žinau, koks jis yra išsilavinęs ir daug žinantis žmogus, bet matytas laidas galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o ši knyga - pirmoji perskaityta.

Knygoje Čekuolis supažindina su įvairiais pasaulio įvykiais. Man patiko, kad knygos skyriai suskirstyti pagal žemynus. Na, ir atskirai išskirtos Baltijos tautos. Visuose pasakojimuose kalbama apie vis kitą šalį. O supažindinama čia ir su istorija, ir su to meto realijomis (knyga parašyta 2008-aisiais). Nors pristatomi įvykiai svarbūs, tačiau pasidarė truputuką gėda, kad nepastebėjau kažko spaudoje - juk akis gali užkliūti ir už antraštės. Na, bet atsigriebiau skaitydama šią knygą.

Man patiko pasakojimo stilius, su subtiliu šmaikštumu. Be galo žaviuosi Čekuoliu, tokio išmanymo ir šviesumo galima tik pavydėti. Ir, be abejo, siekti būti bent kažkiek panašiam į jį.

Knyga tokia, kad apie ją daug ir nepakalbėsi - joje nėra nei siužeto, nei vienos jungiančios istorijos. Tiesiog manau, kad ją galėtų skaityti net tie, kurie nemėgsta to daryti - ir tokia knyga būtų jiems įdomi. Sužinoti galima išties daug dalykų, o knyga taip įtraukia, kad norisi ją skaityti be sustojimo.

Jamie Ford „Keiko“

Praeitame įraše trumpai papasakojau jums apie Alma litteros projektą.Tai štai, pirmąją gautą knygą jau „suvalgiau“ :)

„Keiko“ - tai pasakojimas apie uždraustą meilę. Jei ir skamba banaliai, tai dar minutėlę ir tuoj įsitikinsit, kad taip visiškai nėra. Henris yra Amerikos kinas - jo tėvai atvykę iš Kinijos, tačiau pats berniukas ten net nėra buvęs. Jų šeima gyvena kinų miestelyje. Šalia kinų miestelio įsikūręs Nihonmačis - japonų miestelis. Henrio tėvas yra užkietėjęs nacionalistas - jis nekenčia japonų už tai, kad kažkada jie puldinėjo Kiniją. Ir Amerikoje jis aktyvus organizacijos, kovojančios su japonais, narys. Henrį tėvai leidžia į baltųjų mokyklą, nes nori, kad jis išaugtų tikru amerikiečiu.

Tačiau toje mokykloje Henris ne vienintelis azijietis. Užsidirbinėdamas stipendiją mokyklos valgykloje jis sutinka žavią japoniukę Keiko. Juodu susidraugauja, bet argi gali ilgai trukti tokia draugystė, kuriai valdingasis Henrio tėvas tikrai nepritartų?

Veiksmas knygoje vyksta dviem skirtingais laikais - 1942-aisiais, karo metais, kai Henriui tėra 12 ir 1986-aisiais, kai Henris jau beveik 60-ties metų vyras, palaidojęs žmoną, kuri mirė nuo plaučių vėžio. Senasis Henris nugrimzta į prisiminimus pamatęs, kad prie senojo „Panamos“ viešbučio, kuris skirdavo kinų ir japonų miestelius, būriuojasi žmonės. Rūsyje rasti japonų daiktai, kurie buvo paslėpti tada, kai visi japonai buvo priverstinai iškeldinti iš Nihonmačio. Čia grožinis pasakojimas susipina su istorija: japonams atakavus Perl Harborą, JAV paskelbia karą Japonijai. Visi japonai, nesvarbu, kad jie jau gimę Amerikoje ir niekada nebuvę Japonijoje (kaip Keiko), laikomi pavojingais. Todėl jie uždaromi koncentracijos stovyklose. Kažką primena, tiesa?

Įsivažiuoti į šią knygą ilgai neužtruko. Apskritai mane domina visi pasakojimai, kurie susiję su Japonija ar Kinija. Net jeigu tai ir vyksta Amerikoje. Henris ir Keiko dar maži, tačiau jau suaugę. Jų draugystė be galo graži. Henriui, kuris su tėvais beveik nebendrauja, o bendraamžių draugų taip pat neturi, pats bendravimo procesas iš pradžių sekasi sunkiai, tačiau Keiko labai supratinga ir Henris „persilaužia“. Tikrai buvo labai gražu skaityti apie tokią draugystę - tai ne kažkokia paauglių istorija. Kai Henris sužino, kad Keiko turės išvykti, visas jo pasaulėlis apsiverčia aukštyn kojom. Jie mylėjo vienas kitą, tačiau buvo per prievartą išskirti. Kaip vėliau paaiškėja, prie to prisideda ir Henrio tėvas, kuris visaip stengėsi sutrukdyti vaikų bendravimui.

Praėjo keturiasdešimt metų. Senasis Henris turi sūnų ir, kaip minėjau, yra našlys. Jis „Panamos“ viešbučio rūsyje ieško senos Oskaro Holdeno plokštelės, kurioje buvo Henrio ir Keiko daina. Naršydamas po krūvą japonų daiktų jis tikisi, kad Keiko paslėpė plokštelę būtent ten. Giliai širdyje, manau, jis ieškojo ne tik plokštelės. Kai į paiešką jis įtraukia ir sūnų Martį su sužadėtine, tenka papasakoti apie Keiko. Martis vis dar išgyvena dėl motinos mirties, todėl Henris, niekad ir šiaip jau šiltai nebendravęs su sūnumi, baiminasi, kad bus pasmerktas. Jo nuostabai, Martis sureaguoja visiškai kitaip. Henris jau praradęs viltį dar kada nors sutikti Keiko ir pradėti gyvenimą iš naujo..

O man norėjosi vis skaityti ir skaityti, tuo pačiu metu norėjau ir pabaigos, kad sužinočiau, kaip viskas susiklostė, bet ir nenorėjau, kad pasibaigtų. Išgyvenau kartu su Henriu, kadangi rašytojas gana įtaigiai aprašo tiek berniuko Henrio, tiek jau pagyvenusio vyro jausmus. Truputį gaila, kad pavadinimas lietuvių vertime tapo Keiko, nes originalas vadinasi „Hotel on the Corner of Bitter and Sweet“. Tačiau nė kiek nesigailiu, kad pasirinkau būtent šią knygą.

Ir skaitydama vis svarsčiau.. Ar Henris tikrai taip mylėjo savo žmoną..?

Alma littera projektas

Vieną kartą sulaukėm pasiūlymo iš Alma littera leidyklos bendradarbiauti. Gavau ir asmenišką kvietimą, ir į bendrą skaitytojų blogą.

Pasiūlymas buvo toks: jie atsiunčia mums pasirinktą knygą, mes perskaitom ir parašom atsiliepimą į savo blogą (tai, ką darom visada :)). O jie gali talpinti įrašą savajame bloge ar kitur naudoti jį ar ištrauką. Viskas taip paprasta!

Smagiausia dalis ta, kai atsiunčia knygą. Va ir aš jau gavau savo pirmąją - Jamie Ford „Keiko“. Knygyne keletą kartų užkliuvo akis, tad gavusi knygų sąrašą ir pamačiusi šią net nedvejojau :) Dabar lauksiu dar vienos, kuri truputį nėra išleista :D

Toks bendradarbiavimas yra vienas malonumas ir abipusė nauda :) Mėgstu projektus, susijusius su knygom :)

Kevin Lewis „The Kid“

Pagaliau galiu pasigirti savo pirmąja perskaityta angliška knyga! Nežinau kodėl anksčiau neprisiruošdavau paskaityti angliškai, juk nesu tokia beviltiška :D Bet ši sudomino būtent tuo, kad tai yra autobiografija. Va taip, kartais tos knygos reikia laukti 20 metų.. :)

Kevin Lewis iš pradžių nebuvo joks rašytojas.. Šią knygą jis parašė tam, kad:

1. Norėjo papasakoti savo žmonai savo istoriją, kad ji suprastų, kodėl jis yra toks, koks yra.

2. Norėjo sudėlioti mintis ir jausmus, kurie kilo žiūrint į savo augantį sūnų.

3. Norėjo, kad žmonės sužinotų, ką reiškia neturėti nieko gyvenime, kad jie taptų tolerantiškesni žmonėms, kurie yra kitokie.

Kevin pasakoja apie savo gyvenimą nuo pat vaikystės. Ir jau iš pat pradžių mes pamatome, kad knygoj tikrai nesurasime nieko teigiamo. Na, kartais švysteldavo tokie maži šviesuliukai, bet jie tikrai buvo maži. Apskritai visa istorija labai negatyvi, bet tikrai neišgalvota -

Kevin Lewis

autorius juk pasakoja savo gyvenimą. Man būdavo baisu skaityti apie tai, ką jam teko iškentėti. Ir perskaičiusi vis dar negaliu patikėti, kad gyvenime taip būna. Labiausiai nesuprantama, kaip tėvai gali taip nemylėti vaikų, savo nuosavų vaikų, visiškai jais nesirūpinti ir mušti (švelniai tariant).

Ir visa tai, ką teko pereiti šiam žmogui per gyvenimą, mes galime tik filmuose pamatyti. Kevin tikrai su didele patirtimi, matęs daug daugiau blogio negu gėrio, išbandęs pačius įvairiausius būdus užsidirbti bent minimaliam pragyvenimui, tačiau turintis svajonę žmogus ir atkakliai jos siekiantis. Skaitydama ir baisėdavausi, ir liūdėdavau kartu su juo, taip pat ir sau tyliai džiaugdavausi, kai Kevin vis mėgindavo atsistoti ant kojų, kad galėtų gyventi savarankiškai ir nepriklausomai.

O pati knyga, beje, skaitosi labai lengvai :) Nesitikėjau, kad taip bus, maniau, nors kol įsivažiuosiu, bus sunkiau. Bet viskas vyko labai sklandžiai, kuo toliau, tuo puikiau. Skaitant net neatrodė, kad skaitai angliškai.

Rekomenduoju. Paskaitykit ir suprasit, kaip gerai jūs gyvenat.. :) 10.

Leidykla: Penguin Books
Puslapiai: 244

Sigitas Parulskis (g. 1965)

Šiandien pamačiau gražų straipsnį ir nepatingėjau jį perskaityti, kadangi Parulskis man atrodo vienas įdomiausių rašytojų.

Jei trumpai apie jį, tai visų pirma reiktų paminėti, kad Sigitas yra poetas, eseistas, dramaturgas ir kritikas. VU jis yra baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą, o trumpų istorijų knyga „Sraigė su beisbolo lazda“ yra išrinkta geriausia suaugusiųjų 2007 m. Lietuvos knyga.

Mano pačios pažintis su šiuo rašytoju prasidėjo ne taip jau seniai. Na, jei „neseniai“ galima vadinti maždaug prieš 4 metus. Paskaitinėjusi keletą Parulskio straipsnių lrytas.lt užsimaniau paskaityti ir kokią nors knygą. Kažkada į rankas pakliuvo „Miegas ir kitos moterys“, perskaičiau gana greitai ir man patiko :) Deja, daugiau neatradau laiko tokioms rinktinėms. Kol kas apsiriboju tik straipsniais, skelbiamais minėtame puslapyje.

Man labai įdomus šio rašytojo stilius. Kadangi nesu skaičiusi dramų ar poezijos, negaliu labai objektyviai vertinti, tačiau eseistikoje ryškus sarkazmas ir ironija man be galo patinka. Nežinia kodėl apskritai man įdomu skaityti knygas, parašytas tokiu stiliumi.. Taip pat, kaip gerai pastebėta ir 15min.lt straipsnyje, Parulskis nevengia tokių žodžių kaip „šūdas“, „šikti“ ir pan. Na, sakykit, ar tai nepriartina prie paprasto skaitytojo? Kad ir tokiu elementariu būdu.. Kažkaip neatrodo, kad skaitančiam žmogui artimesnė Alexandre Dumas laikų pompastika - juk esam paprasti žmonės ir vartojam tokius žodžius, net jei jie ir nėra patys gražiausi. Savo ruoštu rašytojas yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir mes.

O nuomonė apie šio rašytojo kūrybą (ir, aišku, ypač apie jį patį, nes juk visokie interneto komentatoriai, atrodo, asmeniškai pažįsta tokius žmones :)) Lietuvoje turbūt pasiskirsčiusi į dvi stovyklas: patinka ir nekenčiu. Aišku, visiems neįtiksi, ypač jeigu esi kitoks ir nerašai apie „myžalinius“ dalykus, kaip aš sakau..

O kaip patys bloggeriai pasiskirstę? :) Ar įdomus Jums šis žmogus?

TOP 10

Iš neturėjimo ką veikti pasidomėjau, kokios knygos dabar Lietuvoje perkamiausios. Domėtis nebuvo sunku: pakako nueiti į dviejų didžiausių knygynų internetinius tinklalapius ir viskas kaip ant delno.

Visų pirma pažiūrėkime, kokios tai knygos.

„Pegaso“ TOP 10:

1. Herbjørg Wassmo „Šimto metų istorija“

2. Paulo Coelho „Alefas“

3. Viktor Tombak, Eva Tombak „Kas liko už kadro“

4. Filomena Taunytė „Ieškau tikro lietuvio“

5. Sandra Brown „Liudytoja“

6. Henrik Fexeus „Minčių skaitymo menas. Kaip suprasti ir nepastebimai paveikti kitus“

7. Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum II“

8. Beata Nicholson „Metai Beatos virtuvėje“

9. Beata Nicholson „Beatos virtuvė“

10. Algimantas Čekuolis „Šešios progos numirti“

„Vagos“ TOP 10 (šis knygynas daro atskirus dešimtukus grožinės ir negrožinės literatūros, taip gal net geriau):

Grožinė literatūra

1. Paulo Coelho „Alefas“

2. Sandra Brown „Liudytoja“

3. Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum II“

4. Monika Peetz „Antradienio moterys“

5. Varena Wermuth „Uždrausta žmona“

6. Haruki Murakami „1Q84. Trečia knyga“

7. Tahir Shah „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“

8. Robert Ludlum „Prometėjo apgaulė“

9. Jenny Downham „Kol dar gyva“

10. Jean-Paul Sartre „Brandos amžius“

Negrožinė literatūra

1. Filomena Taunytė „Ieškau tikro lietuvio“

2. J.Statkutė - Rosales „Europos šaknys ir mes, lietuviai“

3. Vytautas Žutautas „Mirties fabrikas“

4. Algimantas Čekuolis „Šešios progos numirti“

5. Viktor Tombak, Eva Tombak „Kas liko už kadro“

6. Beata Nicholson „Metai Beatos virtuvėje“

7. Henrik Fexeus „Minčių skaitymo menas. Kaip suprasti ir nepastebimai paveikti kitus“

8. Timothy Snyder „Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino“

9. M.Scott Peck „Nepramintuoju taku“

10. Valentinas Sventickas „Apie Justiną Marcinkevičių“

Na štai, autorių ir pavadinimų margenybę turim. Ir didžiausias man iškilęs klausimas yra toks: kodėl viename knygyne tos pačios knygos (kadangi pasikartojančių galite pastebėti tikrai nemažai) yra, tarkim, antroje vietoje, o kitame - penktoje? Kas lemia tokį pasiskirstymą?

Patikrinau ir kainas - jos nesiskiria nė centu.

Galbūt skiriasi knygynų skaičius Lietuvoje? Atsisakiau ir šitos prielaidos, kadangi Pegaso knygynų Lietuvoje yra 31, o Vagos - 34.

Tada pamaniau, kad Vaga į TOP'ą įskaičiuoja ir internetiniu būdu pirktas knygas. Jei taip, tada nesąžininga, nes jos šiek tiek pigesnės, o mažesnė kaina patrauklesnė akiai.

O kodėl vienuose knygynuose knyga patenka į dešimtuką, o kituose jos nė kvapo?

Žodžiu, viskas man čia kvepia mistika.

O kaip jums atrodo? Gal visgi žinot atsakymą į pagrindinį klausimą? :)

Darbas

Buvau taip apsidžiaugusi, kai Dovydas parašė laiškutį, kad reikės pagalbos knygynuose Vaga. Ten vyks protų mūšiai (čia vadinasi Žinovų klubas). Galvojau, kad gavau savo pirmąjį darbą, ir dar tokį, kuris man kaip pomėgis - kas iš mėgstančių skaityti nenorėtų kelias valandas sukinėtis knygyne ir gauti už tai atlygį?!

Deja deja.. Taip jau nutiko, kad žaidimą iš trečiadienių (idealu) perkėlė į ketvirtadienius (visiškai absoliučiai netinkama). Ir kadangi pamainomis taip pat neina dirbti, teko visko atsisakyti.. Na, tikiuosi, kad organizatoriams pavyks surasti kitus vedėjus, ir viskas vyks pagal planus :) Galbūt pavyks ir man kada nors nueiti pasižiūrėti, kaip protingi žmonės atsakinėja į sunkius klausimus.

Arthur Conan Doyle "Baskervilių šuo"

Pasiėmiau šią knygą, nes tuo metu bibliotekoje neradau atskirai išleisto romano "Baskervilių šuo". O šį man jau senokai rekomendavo, tik niekaip neprisiruošdavau paimti į rankas ir paskaityti. Apimtis tikrai nėra didelė, o įdomumas nenuginčijamas.

Legenda apie Baskervilių šunį yra labai sena. Pasakojama, kad tas šuo - tarsi giminės prakeiksmas, jis anksčiau ar vėliau nužudo kiekvieną Baskervilį, gyvenantį savo dvare. Mįslingai mirus serui Čarlzui Baskerviliui, jo draugas daktaras Mortimeris kreipiasi į Šerloką Holmsą, kad šis padėtų išsiaiškinti mirties aplinkybes.

Taip ir sutinkame garsųjį detektyvą :) Holmsas pavaizduotas kaip nepaprastai rimtas žmogus, kuris susikaupia tik tam darbui, kurį atlieka. Turbūt neatsiejamas jo atributas yra pypkė. Ir šiame romane, ir greičiausiai kitose istorijose, stengdamasis sujungti keletą faktų į vieną jis rūko prastą tabaką, nuo kurio dūmų įėjus į kambarį galima gerokai pridusti. Šiaip jau man Holmsas padarė teigiamą įspūdį, tik galbūt tas jo švelnus ironiškumas nurodant daktarui Vatsonui jo klaidas atrodo kiek pasipūtėliškai.. Nors iš kitos pusės jis teisus - Vatsonas yra jo mokinys, todėl jį reikia pataisyti, jei šis suklysta.

Knygoje viską pasakoja daktaras Vatsonas. Jis užrašinėja visus Šerloko Holmso nuotykius, tad šis ne išimtis. Vatsonas taip pat yra įžvalgus ir, manau, vertas savo mokytojo. Tačiau jie šiek tiek skiriasi: Vatsonas yra veiksmo žmogus, kaip sako pats Holmsas. Šiaip ar taip, man buvo gražu skaityti, kaip Vatsonas kartais įsižeidžia, jei Holmsas nepakankamai įvertina jo pastangas, ir kaip tuoj pat atlyžta išgirdęs iš mokytojo pagyrimą. Kas jau kas, bet Vatsonas tikrai atsidavęs savo mokytojui.

Apskritai knyga nėra parašyta sudėtingai. Tačiau intriga prasideda jau nuo pirmųjų puslapių, ir išlieka iki pat paskutiniojo. Rašytojas nė karto neleidžia skaitytojui atsikvėpti ir nuklysti mintimis į šalį - už tai didelis pliusas. Man buvo tikrai įdomu skaityti ir galvoti, kaip keli iš pažiūros nesusiję dalykai iš tikrųjų yra neatsiejami. Manau, kad seras Doyle'is buvo tikrai geras detektyvų meistras ir jei nepatingėsiu, galbūt perskaitysiu kitas, trumpesnes istorijas apie detektyvą Šerloką Holmsą.

O knygą vertinu 10 ir rekomenduoju, jei dar neskaitėt - geram skaitytojui tai galėtų būti ir vakaro skaitinys :)

Leidykla: Tyto alba

Puslapiai: 194

Alexandre Dumas "Trys muškietininkai"

Na štai, pagaliau įveikiau dar vieną klasikinį romaną ir užpildžiau savo neišsilavinimo spragas :)

Trumpai tariant - tai romanas apie draugystę, ištikimybę ir drąsą. Jo veiksmas vyksta XVII a. Prancūzijoje, kur sutinkame keturis draugus: jaunąjį d'Artanjaną, pagyrūną Portą, pamaldųjį Aramį ir tikrą bajorą Atą. Muškietininkų gyvenimuose pilna nuotykių, jie tarnauja karaliui ir vis žlugdo kardinolo Rišeljė planus.

Galiu pasakyti, kad knyga man patiko visaip kaip.

Visų pirma - personažai. Jie visi tokie skirtingi, bet ir panašūs - man labai patiko. Labiausiai patikęs veikėjas, manau, yra Atas. Jis visada išlieka orus, nepameta proto, yra protingas ir viską apgalvojantis bajoras. Ne veltui d'Artanjanas juo labai žavisi :) Taip pat ir aš. Ypač knygos pabaigoje jis man padarė įspūdį - ir visai ne blogą, o kuo geriausią. Nes ne kiekvienas sugeba taip šaltai mąstyti sunkiu metu.

Na, o kad jau įsigijau mėgstamiausią veikėją, tai galiu nuraminti - turiu ir nemėgstamiausią. Turbūt tiems, kurie yra skaitę šią knygą, net nekyla klausimų, kas tai. Tai Šarlotė Bekson, grafienė de La Fer, ledi Vinter, baronienė Šefild - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Arba tiesiog - miledi. Šis personažas yra ypatingai neigiamas. Įdomu tai, kad tokiu neigiamu veikėju autorius pasirinko moterį. Apsukri, pikta, kerštinga, be jokio gėdos jausmo, visur paskui save sėjanti mirtį - būtent tokia ir yra miledi. Ji globojama kardinolo, tačiau net jis, atrodo, irgi nelabai patenkintas tokia bendrininke (nes kardinolas anaiptol nėra šventasis).

O jei kalbėčiau apskritai apie romaną, tai jis toks šiek tiek komiškas. Be abejo, čia gausybė intrigų, nuotykių - dėl to ir įdomu jį skaityti. Tačiau komiškumas asmeniškai man slypėjo tame perdėtame mandagume. Pavyzdžiui (nors tai nėra pats geriausias pavyzdys, tačiau kitų nepasižymėjau):

- Leiskite man, ponia, išreikšti savo nusistebėjimą, - tarė viršininkė.

Suprantama, kad senovėje taip būdavo įprasta, tačiau dabar skaityti yra truputį juokinga. Nors.. Gal autorius ir pats šiek tiek viską pagražino.. :)

Jei paklaustumėte, ar rekomenduoju skaityti šį romaną, atsakyčiau, kad taip! Kaip sakiau, čia rasite visko: ir intrigos, ir nuotykių, ir pamokymų apie tai, kokia iš tiesų turėtų būti draugystė.

10!

Leidykla: Vaga

J.Finkelšteinaitė, N.K.Valužienė, J.Damanskas "Masažas"

Šiandien gavau pirmąjį siuntinį iš labai gero puslapio sena.lt. Jame parduodamos senos/nenaudojamos knygos. Tai vieną naktį naršydama ten susiradau knygą Masažas.

Susidomėjau ja, nes toks mokomasis dalykas mums bus, vadovėlio reikės, o kolegijoje jų amžinai trūksta. Be to, manau, toks vadovėlis labai naudingas turint pagrindus (kurių, tikiuosi, per paskaitas įgausime pakankamai). Knygyne knyga kainuoja 60 lt, tad tikrai niekada jos nenusipirkčiau.

Dabar ją nusipirkau už 6 lt + siuntimo išlaidos. Tiesa, knyga senesnio leidimo, bet kadangi esu varčiusi tą naująjį (nuotr.), tai pamačiau, kad viskas ten tiesiog identiškai sutampa. Net paveiksliukai tokie patys :D

Labai džiaugiuosi šiuo savo pirkiniu. Tikiu, kad knyga bus naudinga ir man, ir draugams :)

Lev Tolstoj "Ana Karenina" II tomas

Pagaliau! Ilgai skaičiau šitą dalį, oi ilgai.. Tačiau pagaliau pabaigiau ir galiu pasidalinti su jumis savo nuomone :)

Tiesa, pagaliau sakau ne dėl to, kad būčiau kankinusis skaitydama, kad nepatiko, ar dėl dar kokių priežasčių. Visai ne. Tiesiog jaučiau pareigą pabaigti pradėtą darbą ir negalėjau skaityti kitų knygų (atostogų laikotarpis nesiskaito).

Ši dalis prasideda džiaugsmingai, ir, kaip ir pirmojoje, tai visai nesusiję su pačia Karenina. Kartais net atrodo, kad ji - tik antraeilis personažas, nors, žinoma, taip nėra. Be abejo, turbūt ir nereikia sakyti, kad visi veikėjai vienaip ar kitaip yra susiję ir visi jie pažįstą tą pačią Kareniną.

Vienas minusas, kuris man labai krito į akis - per daug politikos. Suprantama, Tolstojus norėjo atskleisti to meto gyvenimą įvairiapusiškai, tačiau man, kaip nesidominčia šių dienų politika (nekalbu jau apie senesnius laikus), tos skyrių vietos, kur buvo ištisai politikuojama, buvo itin nuobodžios ir jas norėjosi kuo greičiau perversti. Tačiau aš esu tikra šaunuolė, nes viską sąžiningai perskaičiau ir nieko nepraleidau.

Būtent antrajame tome labiau atskleidžiamas Levino personažas. Jis čia parodomas kaip ypač prieštaringa asmenybė. Pasiklydęs savo paties gyvenime, jis daug ką apmąsto ir gana įdomiai filosofuoja (nors vėlgi - krikščioniški samprotavimai tikrai ne man). Šis personažas visos knygos metu (abiejose dalyse) patiko, ir turbūt galėčiau jį laikyti mėgstamiausiu veikėju.

O štai apie Aną to pasakyti negalėčiau. Taip ir nesupratau, sukėlė ji man kokius nors jausmus, ar ne.. Na, galbūt galėčiau tai pavadinti gailesčiu. Kad ir kaip ji pasielgė, visgi neskubėčiau jos teisti.

Ir galų gale - pabaiga. Galėjo vis dėlto romanas būti ne aštuonių, o septynių dalių. Paskutinės dalies man visiškai nereikėjo ir ji man nebuvo įdomi. Sutinku - rašytojas norėjo iki galo išbaigti Levino paveikslą ir parodyti, kur nuvedė jo apmąstymai. Bet asmeniškai man tą dalį norėjosi praversti labiau negu politinius pokalbius.

Tai tiek žinių. Džiaugiuosi, kad sugebėjau įveikti šią knygą. Ji man tikrai patiko ir, nepaisant keleto pastabėlių, duosiu jai 10 balų. Klasika yra klasika, prieš ją reikia žemai lenktis :)

Harry Potter und der Stein der Weisen

Per atostogas nusprendžiau šiek tiek "pakvailioti" ir paskaityti Harį Poterį. Ir ne bet kaip, o vokiečių kalba.

Visų pirma: mano santykis su vokiečių kalba. Ją mokiausi nuo 6 klasės, t.y. 7-erius metus. Lyg ir turėčiau neblogai viską mokėti, tačiau jau primiršau ją, daug žodžių iškrito iš galvos, o čia dar tokie specifiniai.. Aišku, susikalbėt galiu ir jei pabūčiau vien vokiškoj aplinkoj kokį mėnesiuką, viskas būtų tiesiog puiku. Visgi dabar nesijaučiu tokia stipri, kad galėčiau skaityti knygas vokiškai ;D

Bet čia juk Haris Poteris.. :) Matytas ir skaitytas n kartų.

Buvo įdomu. Ta prasme, kad aš tikrai nesupratau labai daug žodžių, nors parašyta ir paprastai, tikrai paprastai. Jei nebūčiau anksčiau susipažinusi su šia knyga, būtų buvę tikrai sunkiau. Na, bet ką išmokau, tai vieną tikrai labai naudingą žodį - dabar žinau, kaip vokiškai yra goblinas ;DD Galėsiu dažnai pavartoti. O apskritai įspūdžiai tikrai labai geri. Galbūt reikėtų pasitobulinti vokiečių kalbą ir pradėti nuo lengvų vokiškų skaitinių..? :)

Tiesa, kairėje matote vokišką viršelį, o dešinėje - lietuvišką. Kuris jums gražesnis? Man labiau patinka mūsiškasis, vien jau dėl to, kad Haris jame pavaizduotas panašesnis į berniuką.. :D

Rima Urmetzer "Ir... visas gyvenimas"

Rima Urmetzer - lietuvių rašytoja iš Jurbarko, dabar gyvenanti Vokietijoje. Jos knygomis susidomėjo mama, bet namie jų neskaičiau. Tačiau.. Kadangi atostogos, leidau sau paskaityti ir ką nors ne iš senosios klasikos (tiesiog kelionėje neturėjau ką skaityti).

Knygoje pasakojama apie Juliją, kuri yra "ateivė" Vokietijoje. Nors ir ištekėjusi už vokiečio, "didelio viršininko", Julija nesijaučia laiminga. Ji vis dar jaučiasi svetima toje šalyje.

Šalia šios moters istorijos pasakojama ir kita - Julijos motinos Adelės, gyvenančios Lietuvoje, su Alzhaimerio liga sergančiu vyru.

Knyga turi ir pliusų, ir minusų.

Patiko tai, kad knygoje keliama visgi aktuali emigracijos problema. Parodomi būtent moters išgyvenimai: kaip ji jaučiasi kitoje šalyje, galų gale net širdies reikalai. Viskas yra labai svarbu ir nesumeluota. Autorė, manau, ir pati turėtų ką papasakoti iš savo patirties, todėl taip gerai ir atskleidė moters prieštaravimus.

Ir visgi knyga manęs taip labai nesužavėjo. Ypač nepatiko tokia gausa retorinių klausimų. Tiesiog ištisos pastraipos sudarytos vien iš jų. Per daug. Skaitant vis kitą jau pamiršti, ką skaitei prieš tai. Žinoma, būtent tais klausimais atskleidžiami vidiniai išgyvenimai, na, bet.. Taip pat yra pasikartojančių vietų. O praleidžiant vieną kitą pastraipą filosofavimų tikrai viską eina suprasti.

Taigi. Knyga turbūt labiau nepatiko negu patiko. O gaila - lietuvių rašytojų kūrybą reikia remti. 6-7.

Leidykla: Versus aureus

Puslapiai: 312

Lev Tolstoj "Ana Karenina" I tomas

Na ką, šią vasarą nepasižymiu labai didele gausa perskaitytų knygų. Gerai pagalvojus, čia pirmoji.. Šiek tiek gėda, bet šiek tiek ir didžiuojuosi savimi, kadangi tokių knygų dažnai nepaskaitysi. Pagaliau įveikiau pirmąjį garsiosios Anos Kareninos tomą!

Pirmojoje dalyje susipažįstame su veikėjais ir jų situacijomis. Kadangi tai senasis leidimas, 1958-ųjų metų, tai pirmasis tomas užima 638 puslapius. Išryškėja keli pagrindiniai veikėjai: Vronskis, Levinas ir, žinoma, pati Ana. Su turiniu čia jūsų nepažindinsiu (galiu pasakyti tik tiek, kad veiksmas vyksta XVII a. Rusijoje), nes būtų sunku ir nusakyti, kadangi tai - tik pusė knygos.

Pripažinsiu, iš pradžių maniau, kad skaitysis sunkiai. Vis dėl to, sena knyga ir kiti panašūs nusistovėję stereotipai. Tačiau viskas atsitiko priešingai. Vienintelis dalykas, kodėl knygą skaičiau ilgai, yra tas, kad tiesiog tingėjau. Knygoje net nėra didelių aprašymų, vienas kitas skyrius (kurie, beje, yra trumpi) yra parašytas perteikiant veikėjų mąstymą ir filosofiją. O šiaip jau vyrauja dialogai, kas ir daro knygą lengvai skaitomą.

Ir apskritai džiaugiuosi, kad paėmiau į rankas seną leidimą. Man savotiškai žavios tos gramatinės klaidos (tuomet tai buvo tiesiog gramatikos taisyklės), tokie žodžiai kaip "biaurus", "piauti", "gal būt" (šis, beje, vartojamas ir kaip įterpinys) bei neįprasta skyryba. O šiaip vertimas, manau, geras. Kadangi man nelemta perskaityti knygos originalo kalba, tai ir negalėsiu niekada palyginti. tada nelabai kam rūpėjo komercija, kad būtų išversta kuo greičiau ir belekaip, todėl galima mėgautis kokybiška knyga.

Perskaičiusi antrąjį tomą, kurį jau pradėjau, galbūt pasakysiu daugiau. Jei apie klasiką yra labai daug ką pasakyti (tiek naujo, tiek seno - juk tai tiesiog klasika). Jei dar neskaitėt, paskaitykit. Knygoje nuolatos išlaikyta lengva įtampa ir skaitant tikrai norisi sužinoti, kas vyks toliau.

Leidykla: Valstybinė grožinės literatūros leidykla

Puslapiai: 640

Intelligent Life

Sveiki.

Šiandien užsimaniau papasakoti apie puikų žurnalą, kurį verta skaityti. Jei dar nebuvot tokio užmatę, tai kuo greičiau bėkit į didesnį prekybos centrą ir ieškokit jo lentynose! Tai - Intelligent Life, žurnalo "The Economist" leidėjų darbas.

Pati šį leidinį išvydau galbūt gruodį - tuomet jis kainavo 14 litų. Galbūt nebūčiau pamačiusi, tačiau akį patraukė viršelis - ant jo puikavosi Ralph Fiennes (aktorius, vaidinęs filmuose "Raudonasis drakonas", "Šindlerio sąrašas", "Anglas ligonis", o man labiausiai mylimiausias iš "Hario Poterio"). Kaip minėjau, kaina buvo didelė, tad žurnalas taip ir liko gulėti lentynoje.

Po kelių mėnesių vėl užtikau jį lentynoje. Pamačiau, kodėl taip yra - šis žurnalas leidžiamas ketvirčiais, t.y. kas tris mėnesius. Ir jo kaina per tą laiką smarkiai pasikeitė - žurnalas kainavo 6,90 Lt! Nieko nesvarsčiusi įsimečiau jį į pirkinių krepšelį (prieš tai gerai apžiūrėjusi, ar akys tikrai manęs neapgauna ir čia tas pats nuostabus žurnalas už kitą kainą). Tiek pat jis kainuoja ir dabar, ir tikiuosi, kad ateityje nebrangs.

Kuo man šis žurnalas yra puikus: jame galite rasti straipsnių visokiomis temomis. Kaip leidėjai sako, apie meną, stilių, maistą, vyną, automobilius, keliones ir bet ką, kas po saule. Intelligent Life yra įdomus tuo, kad jame nėra jokių pletkų, nepasakojama, kas su kuo susituokė ar kokius apatinius (ne)nešioja. Straipsnius rašo žurnalistai iš viso pasaulio, galima rasti ir psichologų parašytų darbų (šiame, vasaros, numeryje yra labai įdomus straipsnis apie tai, kas lemia mūsų pasirinkimus). Be to, nuotraukos šiame leidinyje yra tokios pat puikios, kaip ir visa kita, kas jame publikuojama.

Be galo džiaugiuosi, kad Lietuvoje leidžiamas šis žurnalas. Kol kas jis man beveik vienintelis vertas dėmesio. Gaila, kad išeina taip retai, tačiau turbūt tai daro jį dar geresnį, kadangi straipsniai kruopščiai atrinkinėjami.

(nuotraukoje - šio numerio viršelis)

Grįžo skaitymo džiaugsmas!

Įrašo pavadinimas jau viską pasako.. Praėjo mėnuo vasaros (na, gerai, man ta vasara prasidėjo nuo birželio vidurio), o aš dar nė vienos knygos neįveikiau. Kažkurią dieną labai susimąsčiau ir kibau į pradėtą Aną Kareniną. Ir žinokit, užbėgdama už akių būsimam įrašui apie perskaitytą knygą (nes dar toli gražu iki jo), galiu pasakyti, kad ta knyga skaitosi itin lengvai! Nesitikėjau to :) Bet labai džiaugiuosi ir dabar vis dažniau noriu ją paimti į rankas ir skaityti senus lapus :) Pasiilgau tos būsenos, kai būna taip, kaip užrašyta ant marškinėlių - kai tik valgai, skaitai ir kartais pamiegi :)

William Somerset Maugham "Skustuvo ašmenys"

Šią knygą gavau gimtadienio proga iš savo geriausių draugų su dedikacija: "Švelnus tarsi atšipę ašmenys ir nesunkiai einamas gyvenimo kelias lai būna Tau."

Romanas "Skustuvo ašmenys" parašytas 1944 m. Veiksmas vyksta XX a. trečiajame dešimtmetyje. Knygoje pasakojama apie Amerikos turtuolius: Izabelę, jos dėdę Eliotą, kuris yra tikras snobas, Grėjų, kuris nuo neatmenamų laikų įsimylėjęs Izabelę.. Tačiau pagrindinis veikėjas yra Laris Darelas, kurio nedomina pinigai ir kiti materialūs dalykai. Jis ieško gyvenimo prasmės.

Visų pirma čia yra įdomi pasakojimo forma. Viskas pasakojama pirmuoju asmeniu, o pasakotojas - ne kas kitas, o pats knygos autorius. Puikiai pamenu iš mokyklos laikų, kad taip sakyti šiukštu negalima, tačiau čia tikrai taip yra. Apskritai šis autorius yra įdomus tuo, kad visi jo knygų personažai turi prototipus tikrame gyvenime (na, bent jau turėjo). Taip yra ir čia, jis tik pakeičia vardus (išskyrus savo - pasakotojas ir liko ponas Moemas). Knyga suskirstyta į šešias dalis, kurios turi ne daugiau kaip 9 skyrius (jei neklystu). Skaitosi viskas labai lengvai ir per daug neapkrauna :)

Knygoje plačiai pavaizduotas aukštuomenės gyvenimas, jo privalumai ir trūkumai. Vienas įdomiausių personažų buvo Eliotas Templtonas. Madingas senukas, kuriam visas gyvenimas buvo aukštuomenės puotos, neatsisako to net būdamas mirties patale. Jis atrodo tuščias ir pilnas puikybės, bendrauja tik su tais žmonėmis, kurie jam yra naudingi ir derami tokios padėties žmogui, tačiau širdyje jis yra be galo geras ir dosnus. Svarbiausia jam visgi yra šeima ir tikri draugai Eliotui yra tikra vertybė.

Kitas įdomus personažas, be abejo, pagrindinis veikėjas Laris. Nors pati net nebūčiau pasakiusi, kad jis yra pagrindinis, tačiau rašytojas-pasakotojas sako, kad jei ne Laris, jis išvis nebūtų parašęs tokios knygos. Trumpai nusakysiu Lario situaciją: jis susižadėjęs su Izabele, jam siūlomas geras darbas ir aprūpinimas visam gyvenimui. Tačiau visa tai jam nereikalinga. Laris nutraukia sužadėtuves ir keliauja po pasaulį. Daugiausiai jo ieškojimuose padeda gyvenimas Indijoje. Knygoje labai įdomiai aprašomi Lario samprotavimai apie tikėjimą, Dievą, taip pat galime susipažinti su hinduizmu ir jo tiesomis. Knygoje ta vieta, kur viskas yra pasakojama, man buvo viena įdomiausių.

Taigi. Viską susumavus tikrai rekomenduočiau šią knygą perskaityti ir jums, galbūt netgi turėti ją savo namų bibliotekoje. Ant viršelio matome žodį "klasika", tačiau vertybė ji yra ir dėl kitko. Knygoje puikiai pavaizduotos gyvenimo prasmės paieškos ir kitų gyvenimai, kupini pakilimų ir nuopolių, aistros, tuštybės ir gerumo. Rašau 10 ir dar kartą rekomenduoju.

Leidykla: Tyto alba

Puslapiai: 412

Vasaros džiaugsmai

Per visą buvimą Kaune šiandien antrą kartą išsiruošiau į parką paskaityti knygos. Įsikroviau į tašę pledą, knygą, fotoaparatą, pakeliui nusipirkau vandenėlio, ir po kokių dešimties minučių sėdėjau parke, o padus maloniai kuteno žolytė :)

Vasara man patinka tuo, kad galima skaityti atsisėdus lauke. Tada ta knyga taip gerai lenda į galvą ir daug greičiau skaitosi.

Dabar, kaip galite matyti ir dešinėje, skaitau "Skustuvo ašmenis". Po tokio pasivaikščiojimo nutariau ją šiandien pabaigti :)

Ir būtų malonu parkuose matyti daugiau žmonių, skaitančių knygas.

Beje, apie šituos skaitymus parke galite rasti įdomią idėją Dovydo bloge :)

Pablo Tusset "Kruasano kelionė"

"Kruasano svajonė - kad jį pagardintum sviestu" - taip prasideda šis romanas, kuriame kruasanas paminėtas dar porą kartų. Čia pasakojama apie trisdešimtmetį Pablą Miraljesą, turtingo tėvo sūnų, kuris dažnai nusigeria, rūko žolę ir gyvena vienas dėl nieko nesirūpindamas. Vieną dieną paslaptingai dingsta jo brolis Sebastianas, kurį Pablas vadina The First. Tada ir prasideda toji kelionė..

Šią knygą jau senokai norėjau perskaityti dėl nepaaiškinamos priežasties - gal čia kaltas skanus viršelis. Šiaip ar taip, nenusivyliau.

Romanas yra šiuolaikiškas, skaitydami jį galime pakeliauti po Barseloną, o svarbiausia - pasijuokti. Pagrindinis veikėjas Pablas (jis ir pasakoja šią istoriją) yra sarkazmo negailintis žmogus. Jam nepatinka jo tėvų ir brolio gyvenimas, kuriame viskas paremta pinigais. Tėvus vadina Ponais Tėvais, o brolį dar kartais Nuostabiuoju Broliu. Tie visi Nuostabūs epitetai taip ir skamba galvoje tonu, kupinu paniekos. Ir apskritai, autorius labai gerų sarkastiškų frazių pamėtėjo, ir nepagailėjo. Labai praskaidrino nuotaiką skaitant.

Kitas įdomus dalykas - detektyvas. Net nesitikėjau, kad ši knyga bus kaip detektyvas. Bet kai Pablas pradėjo visaip ieškoti savo brolio ir aiškintis mįsles, išties buvo įdomu. Mėgstu detektyvus, kur reikia pasukti galvelę, taip buvo ir čia :) Jei ir ne nuo pirmo puslapio buvo intriga, bet iki paskutinio tai tikrai. Įtampa išlaikyta.

Šiaip skaitydama norėjau rašyti truputį mažiau, nes visgi tai toks lengvas pasiskaitymas :) Bet už juoką pabaigoj, kai kvatojau garsiai, rašau stiprų devynetą :)

P.S. Tik dabar pastebėjau, kad pagrindinio veikėjo ir autoriaus vardai tokie patys.. :)

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 348

Sara Gruen "Vanduo drambliams"

Kai pamačiau knygyne, kad ši knyga kainuoja tiesiog juokingai, negalėjau praeiti pro šalį. Juk 7 litai už knygą nėra daug, ar ne? Juolab, kai ta knyga yra nuostabiai gera (nors tada dar to nežinojau).

Mačiau, kad neseniai yra pasirodęs filmas pagal šią knygą, o kadangi stengiuosi pasinaudoti kiekviena galimybe prieš pažiūrint filmą paskaityti knygą, tai čia nepadariau išimties.

Knygoje pasakojama Džeikobo istorija apie tai, kaip jis pateko į cirką ir ten darbavosi. Rodos, taip ilgai jis ten gyveno, o pasirodo, kad tik tris su puse mėnesio (knygos pabaigoj buvau to maloniai nustebinta). Tačiau knyga prasideda senelių namuose - ten gyvena jau devyniasdešimtmetis Džeikobas (o gal ir devyniasdešimt trejų - jis nė pats to nežino). Kai netikėtai prie senelių namų išdygsta cirko palapinė, jis prisimena savo tolimą jaunystę - viską nuo savo patekimo į cirką.

Asmeniškai aš nebuvau skaičiusi nė vienos knygos apie cirką, abejoju, ar tokių išvis yra labai daug. Čia rašytoja mus supažindina su cirko gyvenimo ir jo tikrove, remdamasi tikrais faktais.

Iš veikėjų man labiausiai patiko Džeikobas, bet tas senatvėje, ir Rožė - miela dramblė. Taip ir įsivaizduoju ją besišypsančią ar nusiminusią, su nuostabaus gražumo akimis. Be abejo, bene ryškiausia asmenybė - blogiukas Augustas. Manau, dėl to, kad jo charakteris toks nenuspėjamas, jis ir buvo įdomus. Nors pati jo visos knygos metu nekenčiau.

Dabar svarstau, kuo gi man patiko susenęs Džeikobas. Manau, rašytoja labai įtaigiai aprašė ir labai teisingai parodė, kaip jaučiasi seni žmonės. Na, jūs tik pagalvokit, atsidurtumėt senelių namuose, nors turite 5 vaikus.. Sunkiai vaikštote, aplink save matote nykstančius ir mirštančius senukus.. Tikriausiai tai savaime iššauktų nuolatinį irzlumą ir neigiamą požiūrį į visus. Šiaip ar taip, jis man labai patiko. Senučiukas vis dar atkakliai laikosi ir bando įtikinti kitus, kad jis nėra silpnaprotis. Negana to, jo paskutinis žygis viską įrodo! Į jį žiūrima kaip į bejėgį, nors jis toks anaiptol nesijaučia. Ir jei tik su juo elgtųsi nors šiek tiek žmogiškiau, turbūt jam net pagerėtų. Gal jau ir mano požiūris į senukus pasikeitęs, nes visgi tenka susidurti su ligoniais, kurie visi yra labai skirtingi.. Belieka padėkoti rašytojai, kad ji parodė, kokie yra seni žmonės ir mūsų požiūris į juos.

Šią knygą rekomenduoju visiems, net jei ir nesidomite cirku. Tikiu, kad kiekvienas čia atrastų kažką, kas jam būtų miela. Knygoje tikrai galima rasti tiek humoro, tiek žiaurumo, tiek meilės; kaip rašo ant knygos nugarėlės, tai - lyg geras pasaulinio lygio cirko vaidinimas. Pati rašau neabejotiną dešimtuką ir pridedu knygą į mėgstamiausių sąrašą :)

Leidykla: Tyto alba

Puslapiai: 394

Sofi Oksanen "Valymas"

Su šv. Velykomis visus! :)

Aš šia proga pabaigiau prieš savaitę pradėtą knygą. Tiesą sakant, šiandien perskaičiau gal pusę jos.. Sugraužiau :)

Tai - didelio susidomėjimo ir pasisekimo visame pasaulyje sulaukusi suomių rašytojos Sofi Oksanen knyga "Valymas". Romane pasakojama apie Estijos karo metus, pokarį bei ką tik atkurtą nepriklausomybę. Pagrindinė knygos veikėja Alydė Trū savo kieme sulaukia neįprastos viešnios, kuri, kaip paaiškėja, yra artima jos giminaitė.. Abiejų istorijos nepavydėtinos. Tačiau jų čia nepasakosiu - net nebūtų įmanoma to padaryti.

Asmeniškai man ši knyga labai patiko, manau, tai įrodo ir tai, kad perskaičiau ją kaip galėdama greičiau, negalėdama atsiplėšti ir norėdama sužinoti, kas vyks toliau. Aprašomas laikotarpis (maždaug nuo karo pradžios iki 1992-ųjų metų) pasirodė labai kraupus. Sveikinimai rašytojai, kuri sugebėjo taip tiesmukiškai, bet kartu ir subtiliai, pateikti visa tai, ką tuomet išgyveno moterys - būtent jų likimai čia pabrėžiami. Skaitydama vis įsivaizduodavau tų moterų išgyvenimus, ir iš tiesų pasidarė šiurpu, kad tai vykdavo iš tikrųjų. Turiu omeny visokius komunistų tardymus ir panašius dalykus. Galbūt mūsų kartai sunkiau suprasti, kaip viskas vyksta, nes galime remtis nebent knygomis ir filmais, bet vyresnius žmones, jei jau jie skaitytų šią knygą, turėtų nuteikti nemaloniai ir priminti negerus dalykus.

O knygoje man labai patiko tai, kaip suskirstyti skyriai. Na, ne, taip negalima pavadinti viso to :D Tiesiog visas parašymas atrodo lyg kronika. Kiekvieno skyriaus pradžioje parašyta, kelintų metų įvykis pasakojamas. Tai ir padeda susigaudyti, ir dar verčia pasiknaisioti atmintyje ir paieškoti tų įvykių, apie kuriuos kalbėjome per istorijos pamokas.

Tiesa, knyga išversta į 26 kalbas, jei neklystu. Ją nori išversti ir amerikiečiai, nors kažkokiame žurnale skaičiau, kad nelabai apsimokėtų jiems tai daryti, nes dauguma net nežino, kur yra toji Estija ir kodėl ten vyko tokie dalykai. Visgi galbūt ir juos priverstų tuo šiek tiek pasidomėti (ir eilinį kartą pagalvoti, kad Rytų europiečiai, jei taip galima pasakyti, yra kažkas tarp žmogaus ir gyvulio).

Šiaip ar taip, mano rekomendacija būtų tokia: taip, skaitykite šią knygą, mielieji žmonės, ji tikrai ne veltui sulaukusi tiek pagyrų visame pasaulyje!

Leidykla: Versus aureus

Puslapiai: 304

Reading Challenge

2011 Reading Challenge

Angst has

read 4 books toward her goal of 20 books.

hide

4 of 20 (20%)

view books

Puslapyje goodreads.com, apie kurį anksčiau pasakojau, radau fainą dalykiuką. Galima nusistatyti, kiek knygų per metus planuoji perskaityti. Aš, blaiviai mąstydama apie savo laiko stoką, nusprendžiau, kad 20 knygų (mano metų vidurkis) bus kaip tik. Kiti, mačiau, net 120 pasirinkę.. Tai va, penkias jau perskaičiau, nors čia rodo tik keturias (tos penktos niekaip neradau tame puslapyje). Pažiūrėsim, kaip seksis toliau :)
Kaip sakoma, challenge accepted!

Arthur Golden "Geišos išpažintis"

Pagaliau ir aš atsikasiau iš po mokslų ir suradau laiko perskaityti knygą :) Ši mano lentynoje gulėjo gal pusmetį, kol pagaliau aš ją paėmiau į rankas. Tad gal visi kartu pasidžiaukime tuo, kad aš sugebėjau paskaityti savo malonumui :)

Arthur Golden - amerikiečių rašytojas, baigęs Japonijos istorijos studijas. Tad visai natūralu, kad būtent apie Japonijos tradicijas jis ir parašė šį nuostabų romaną. Romaną jis rašė 10 metų, bendradarbiavo su Mineko Iwasaki, Gijono geiša, kurios knygą taip pat norėčiau paskaityti. Ji papasakojo geišų gyvenimo subtilybes.

"Geišos išpažintis" - tai knyga, kuri iš tiesų nukelia į tolimą Rytų pasaulį dar prieškario laikais. Nenorėčiau atskleisti daug knygos turinio, kadangi vingių ten daugiau nei pakankamai, tad jei kartais panorėtumėt perskaityti šį kūrinį, jums nebebūtų taip įdomu.. Žodžiu. Knygoje išsamiai atskleidžiama, kaip seniau mergaitės tapdavo geišomis (šiais laikais tai vyksta savanoriškai, tada, deja, taip nebuvo), koks sunkus būdavo jų gyvenimas siekiant pripažinimo. Viskas pasakojama pagrindinės veikėjos Čijo, kuri vėliau tampa Seijuri, akimis. Asmeniškai man labai patinka knygos, kuriose viskas pasakojama pirmuoju asmeniu. Ypač jei jos parašytos tokiu elegantišku stiliumi. Patiko tai, kaip atskleisti visi išgyvenimai, kaip parodyta Japonija su savo tradicijomis. Ir, be abejo, meilė.. :) Geišoms, kurios turi rodyti tik išorinį paviršutinišką grožį, meilė tėra nereikalinga vertybė. Tik ne Seijuri. Ji jau nuo pat knygos pradžios parodoma kaip kitokia mergaitė, protinga ne pagal amžių, išmintinga. Skaitydama kartu su ja išgyvenau viską, ką teko išgyventi ir jai.

Apskritai tai yra labai įtaigi knyga, mano manymu. Labai spalvinga ir išraiškinga. 10.

Rekomenduoju!

Leidykla: Algarvė

Puslapiai: 437

Internetinės knygų lentynos

Ką daryti, jeigu nori matyti, kiek ir kokių knygų esi perskaitęs, kada jas skaitei, nori pasižymėti, kokias knygas nori perskaityti ateityje? Visų knygų juk nekaupsi savo namų lentynoje.. Tam dabar puikiai tarnauja internetinės knygų lentynos :)
Apie lietuvišką suknyga.lt (<- titulinis puslapis) sužinojau jau senokai. Man regis, jo nuoroda pasidalino viena mergina Skaitančiųjų forume. Vos tik pamačiusi jį, be abejo, užsiregistravau, ir dabar ten jau esu sukaupusi nemažai knygų :) Šiame tinklalapyje galima žymėti, kokias knygas esi perskaitęs, komentuoti, rašyti apžvalgas, vertinti, gali pasidaryti tiek lentynų, kiek tik tau reikia, kad knygos būtų sudėliotos tvarkingai. Taip pat galima kviesti draugus ir dalintis su jais knygomis :) Žodžiu, manau, tai tikrai geras dalykas interneto platybėse knygų mylėtojams.
Na, o jei norite išplaukti į platesnius vandenis, tam puikiai tinka šiandien sužinotas puslapis anglų kalba - goodreads.com (<- titulinis puslapis). Jo aš dar taip gerai neišnagrinėjau, o visą peržiūrėti turbūt išvis neįmanoma, nes knygų tai ten tiek, kad nei vienu, nei penkiais vežimais nepaveši. Kiek pastebėjau, tai jis maždaug toks pat, kaip ir lietuviškasis, tik čia galima susipažinti su užsieniečiais knygų mylėtojais :) O Jūs ar naudojate kurią nors iš šių lentynų? :) Ką apie jas manote?

Celestina Marija Blanš 'Paulina'

Šią knygą gavau dovanų su draugystės metinėmis :) Šiaip jau knygyne tokią knygą pavartyčiau vien dėl to, kad jos pavadinimas - mano vardas. Bet nemanau, kad ji sulauktų didesnio susidomėjimo, kadangi tas užrašėlis viršuje 'Amžinos meilės istorijos' ne itin žavi.. O kadangi gavau dovanų, tai prisėdau ir perskaičiau :)
Knygoje pasakojama apie senuosius ponų laikus, na, apie tokius, kokius galėtume išvysti tokioje knygoje kaip "Džeinė Eir" ir kt. Paulina yra paskutinė giminės paveldėtoja, tačiau visiškai ne tokio būdo, koks turėtų būti garbingos ponios, valdančios pilį.
Na, siužetas gal ir nieko, tačiau pirmiausiai ir labiausiai į akis krito rašymo stilius. Jis toks buitiškas! Kitokio pobūdžio knygai gal ir tiktų, jei ji būtų lengvas skaitalas apie dabartinius laikus. O kai knyga rašoma apie senovę, turėtų būti elgiamasi atsargiau.. Būtent rašymo stilius man čia ir nepatiko. Kartais sakiniai būdavo labai vaizdingi ir nesiderindavo su bendru romano kontekstu.
Nebūčiau supykusi, jei knygelė būtų buvusi bent kiek ilgesnė (dabar joje skaitomų puslapių yra apie 315). Viduryje viskas tvarkoj - veiksmas vystosi ir tikrai man jau buvo pasidarę, kas bus toliau. O štai pabaigoj atrodo, kad autorė norėjo viską kuo greičiau pabaigti. Viskas keliais sakiniais pasakyta apie tolesnį gyvenimą. Ir baigta.
Matyt, nedarau klaidos, kad neskaitau tokio pobūdžio knygų - nemanau, kad jos labai praturtina. Na, bet buvo įdomu pamatyti, kas per viena ta Paulina.. :) 7.

Leidykla: Norekso valdos

Puslapiai: 320

Maršrutas: Skaityta knyga

Vietoj to, kad ruoščiausi lietuvių kalbos atsiskaitymui, nusprendžiau pasidalinti su jumis šiuo dalyku, kurį neseniai perskaičiau žurnale "Žmonės. Legendos". Tai - ekskursijų maršrutai, į kuriuos įtrauktos vietos, aprašytos bestseleriais tapusiose knygose. Žurnale aprašyta kiek daugiau, nei pateiksiu aš - norėčiau aptarti tik tuos, kurie man pačiai būtų pažįstami, t.y. kurias knygas esu skaičiusi.
Pirmasis - pasivaikščiojimas po Stokholmą. Įdomu, su kokia knyga? Su naują susidomėjimo bangą sukėlusia "Mergina su drakono tatuiruote" (Stieg Larsson trilogiją sudaro ši ir dar dvi knygos: "Mergina, kuri žaidė su ugnimi" ir "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą"). Ekskursiją po miestą pagrindinių herojų pėdomis rengia miesto muziejus. Dviejų valandų ekskursija kainuoja 120 kronų (apie 40 litų). Taip pat galima įsigyti žemėlapį, kuriame pažymėtos lankytinos vietos, ir keliauti savarankiškai (žemėlapio kaina - 5 doleriai). Šiek tiek plačiau apie maršrutą čia. Na, aš dar nesu tokia pamišusi dėl šių veikėjų (prisipažinsiu, knygų neskaičiau, mačiau tik filmus, tačiau labai noriu paskaityti!), kad norėčiau pamatyti namą, kuriame butą įsigijo Lisbeta ar namą, kuriame gyveno Mikaelis.. Tačiau maršrutas gal ir įdomus - ne po tradicines vietas, o šis tas įdomiau.
Antroji ekskursija nusikelia į Prancūziją. Kartu galite neštis Dan Brown romaną "Da Vinčio kodas". Perskaičiusi šią knygą net ir aš užsimaniau nukeliauti į Luvrą ir į dar keletą vietelių, apie kurias paskaičiau. Nenuostabu, kad kažkas pradėjo iš to pelnytis. Į maršrutą įtrauktos tokios vietos kaip viešbutis, kuriame gyveno Robert Langdon (norint čia apsigyventi, tektų pakloti nemažą sumelę ;D), Luvras, kuriame į maršrutą įtraukti tik tie paveikslai, kurie minimi knygoje, Šv. Sulpicijaus bažnyčia, kurioje draudžiama knaisiotis po Rožės linija, Tiuilri sodai ir menininkų tiltelis. Šios ekskursijos kaina - 20 eurų žmogui. Taip pat organizuojamos dienos išvykos į Viletės pilį, kurioje gyveno senukas Li Tebingas ir į Luaros slėnį, kur paskutiniais metais gyveno pats Leonardas da Vinčis. Kadangi knygos veiksmas vyksta ir Londone, ten galima aplankyti Tamplierių bažnyčią, Vestminsterio abatiją, karališkąjį koledžą.
Trečiasis maršrutas to paties Dan Brown herojų pėdsakais, tik šįkart knyga-palydovė turėtų būti "Angelai ir demonai". O va čia tai jau maršrutų tiek, kad nors vežimu vežk. Net nežinau, apie kurį geriau būtų pašnekėti.. Kainelės svyruoja nuo 45 iki 113 eurų žmogui. Todėl geriau eiti su grupe (penkių ar aštuonių žmonių), sumokėti kelis šimtus, na, bet pamatyti nemažai. Išsamiausia, ko gero, yra septynių valandų ekskursija "Secrets and Symbolism". Asmeniškai mane žavi tai, kad šie maršrutai sudaryti nuostabiojoje Romoje. Jaučiu simpatiją šiai šaliai.. :) O būtent šios knygos lankytinos vietos man labai gyvai atgijo galvoje skaitant, todėl mielai aplankyčiau jas ir taip iš eilės :)
Na, o ketvirtasis maršrutas man yra pats geriausias. Pasilikau pasigardžiavimui ;D Tai maršrutas Hario Poterio pėdomis. Pati galėčiau ir be jokių gidų nueiti jį, jei tik žinočiau, kur tų vietų ieškoti :D Kaip sako žurnalas, iš kurio apie tai sužinojau, maršrute yra tokios vietos: King Kroso geležinkelio stotis ir net 9 su trim ketvirčiais peronas, Oksfordo universitetas ir Glosterio katedra (iš šių vietų sudėliotas Hogvartso interjeras), Lacock miestelis (panašus į Hario gimtąsias vietas), Aniko pilis, Glenfinano viadukas (jį tai labiausiai norėčiau aplankyti). Dienos kelionės kaina - nuo 100 svarų sterlingų žmogui. O įdomiausias dalykas yra šią vasarą atidarytas Hario Poterio burtų pasaulis Floridoje. Nesveikai į jį noriu. Pateksiu tada, kai turėsiu daug pinigų, nes viena diena parke kainuoja 112 dolerių. Todėl gal geriau pasinaudoti galimybe nusipirkti savaitinį bilietą už 174 dolerius.
Štai jums ir keturi maršrutai, kuriuos sudarė turizmo agentūros. O jūs norėtumėt, kad pagal jūsų mėgstamą knygą sudarytų maršrutą? :) Pagal kokią? :)