John Green "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"

Ech.. Tos paaugliškos knygos taip greitai susiskaito ir būna tokios įdomios :) Ne visos, aišku, bet ši tikrai nuostabi.

Knygos pasakotoja - šešiolikmetė Heizelė. Ji serga skydliaukės vėžiu ir turi metastazių plaučiuose, kurie nebeatlieka savo funkcijos taip, kaip turėtų, dėl to visur su savimi turi tampytis deguonies balioną. Pagalbos grupėje, kurioje renkasi vaikai, sergantys vėžiu, Heizelė vieną dieną susipažįsta su septyniolikmečiu Ogastu. Jam osteosarkoma, tačiau dabar vaikinui remisija, tad jis atrodo kaip sveikas. Pasak Heizelės, Ogastas tikras gražuolis mėlynakis, dažnai besišypsantis savo pašaipia šypsenėle. Jų istorija išties nepaprasta.

Šitai knygai nupasakoti trūksta žodžių. Ji man patiko visa nuo pradžios iki pabaigos. Tiksliau, norėjau, kad a) niekada nesibaigtų arba b) baigtųsi taip, kaip aš noriu. Aišku, kad nei a, nei b variantas neišsipildė.

Nes pasaulis nėra norų tenkinimo fabrikas.

Knyga man žavi tuo, kad nuo pat pirmos eilutės pasakoja apie liūdnus dalykus, tačiau didžiąją dalį knygos nuoširdžiai kvatojau. Viskas papasakota su tokia ironija, atrodo, kad personažai susigyvenę su savo liga ir viskas yra tik mirties šalutinis poveikis. Net pasunkėjus ligos simptomams visada atrandama jėgų gyventi toliau. Nors, kai Heizelė ir Ogastas turi vienas kitą, tai tikriausiai likusio pasaulio jiems nė nebereikia :) Galima tik pasvajoti apie tokią meilę.

Aa, man taip sunku ką nors kalbėti, kai nenori išpasakoti siužeto :D Tiesa, galiu pasigirti, kad čia pirmoji knyga gyvenime, kada tikrai verkiau. Ne isteriškai, kaip kai kurie mano pažįstami asmenys, skaitę šią knygą, bet vis tiek pirmą kartą tokios stiprios emocijos užplūdo. Ir užvertus paskutinį puslapį ašaros spaudė galvą, žinot, kaip būna. Naktį net sapnavau fragmentus iš tos knygos. Žodžiu, paveikė labai ir net norisi eiti, pasiimti ją ir dar kartą perskaityti. Mėgstamiausias vietas. Ai, tai taip, viską nuo pradžios iki pabaigos :)

Beje, pagal šią knygą pradedamas kurti filmas, tai jau pradėsiu kaupti nosinių atsargas.

"Besikeičiantys veidai: Pirmosios eitynės už LGBT teises Lietuvoje"

Turbūt mūsų žemelėje nebeliko nė vieno, kuris nežinotų, kad šeštadienį vyko „Baltic Pride“ renginių kulminacija - eitynės „Už lygybę“. Prieš tai keletą mėnesių netilo kalbos tiek internete, tiek televizijoje (radijos nesiklausiau) apie tai, ar reikia leisti žygiuoti šitiems „iškrypėliams“ Gedimino prospektu Vilniuje. Daug kalbų buvo prieš tai, nemažai jų yra ir po to. Be abejo, garsiausiai kalba tie, kurie nelabai išmano, o kad taip nenutiktų ir man (nors ir žinojau daugiau už kokį 90% interneto komentatorių), begūglindama atradau, kad LGL 2012 m. (praėjus dvejiems metams nuo pirmųjų eitynių Vilniuje) išleido knygą apie LGBT asmenų padėtį Lietuvoje. Ta knyga yra prieinama ir internetu, bet juk daug maloniau ją skaityti laikant rankose - juolab, kad mūsų biblioteka turi net tokią knygą.

Knygos tekstų autoriai yra D.Davydova, S.Rukšėnaitė ir D.Sužiedėlis. Apskritai ši knyga - tai du dideli straipsniai. Pirmajame pasakojama apie tai, koks visuomenės požiūris kuriamas į LGBT asmenis, į jų norą rengti eitynes ir įgyti lygių teisių. Antrasis kalba apie žmogaus teises, ten minima daugybė teisinių aktų pavadinimų, cituojami įstatymai - žodžiu, parodoma, kad čia ne kažin koks nenormalus išsigalvojimas, o kad normaliose šalyse homo-, bi- ar transseksualumas yra toks pat reiškinys, kaip ir heteroseksualumas.

Skaitant pirmąją dalį, kurioje analizuojama visuomenės nuomonė, buvo sukilęs ir šleikštulys. Kadangi viskas išdėstyta remiantis tikrais gyvų žmonių pasisakymais Seime, televizijoje ar kitoje viešoje erdvėje. Aš ir taip jau labai stengiuosi neskaityti komentarų internete, nes iš 50-ties perskaitytų protingus randi gal 2 ar 3. Bet šitų išrinktųjų veikėjų, kurių pasisakymai cituojami knygoje, mintys ne ką geresnės už Aloyzo ar Stasiuko, kurie per visą gyvenimą nebuvo nė kojos iškėlę iš Lietuvos, visa laimė, jei buvo nuvykę į kurį didesnį Lietuvos miestą, o mėgstamiausios laidos, žiūrimos per televiziją yra „Farai“ arba „24 valandos“. Liūdna.

Antroji dalis taip pat kelia šiokį tokį šiurpą. Net esant akivaizdiems žmogaus teisių pažeidimams, teismai veikia neaišku ką, ir vėlgi - net nereikia kalbėti apie tautos išrinktuosius. Kilo noras dar labiau pasidomėti Europos žmogaus teisių konvencija, įvairiomis tarptautinėmis sutartimis ir labiau įsiskaityti į LR Konstituciją.

Knygoje taip pat yra nemažai nuotraukų iš 2010-ųjų metų eitynių. Drįstu pasakyti, kad jos daug niūresnės už šių metų fotografijas, kurias mačiau internete. Na, gal tikrai mūsų visuomenė laaabai mažais žingsneliais, bet žengia lygybės link? Be abejo, dar reikia nueiti ilgą kelią, ne vieną dešimtmetį kovoti už lygias teises ir tegul įgyja LGBT asmenys daug stiprybės su tuo kovoti. Bet gal kiekvienas keisdamas savo požiūrį gali prie to prisidėti ir kažkada mūsų šalyje tikrai bus gera gyventi visiems.

Haruki Murakami "Mylimoji Sputnik"

Jau nedaug Murakami knygų, išleistų lietuviškai, liko perskaityti :) Perskaitydama šią pasistūmėjau į priekį dar šiek tiek :)

Knygos pasakotojas - vaikinas, kurio vardo mes nežinome. Jis pasakoja apie savo draugę Sumirę, kurią yra įsimylėjęs, tačiau ji jam nejaučia jokio potraukio. Sumirė - keista mergina. Ji metė universitetą, kad galėtų rašyti romanus, tačiau tai jai nesiseka, gali paskambinti ketvirtą ryto ir užduoti patį netikėčiausią klausimą. Tačiau vieną dieną ji sutinka Miū, moterį, kurią įsimyli, ir nieko nebegali sau padaryti.

Iškart sakau, kad knyga keista. Iš pradžių ji man buvo vidutiniška, nepasakyčiau, kad labai patiko. Tačiau dėl vieno įvykio, kurio nenoriu atskleisti, staiga viskas trigubai paįdomėjo ir labai greitai surijau puslapį po puslapio. Pradžioje atrodo, kad nebus nei jokios mistikos, ką taip mėgsta Murakami, nei nepaaiškinamų, tačiau savaime suprantamų dalykų. Vis dėlto yra, ir labai dėl to džiaugiuosi! Ir net pakankamai sudėtingai viskas pateikta.

Miegas buvo neramus. Pasaulis neteko realumo šerdies. Spalvos buvo nenatūralios, detalės - keistos. Fonas iš papier mache, žvaigždės - iš sidabrinio popieriaus. Akys buvo sulipusios, užkaltos vinimis.

Pavadinau tai knyga, kurioje yra galybė klausimų, bet atsakymų nėra nė pusės tiek. Aišku, skaitantiems Murakami jau turėtų būti įprasta, kad jis tikrai nesivargina atsakyti į visus iškilusius klausimus. Tačiau čia yra kitaip. Viskas daug giliau, apie savastį, dvi asmenybės puses, kurios dėl kažkokio įvykio ima ir atsiskiria, ir nebesuranda viena kitos. Žodžiu, man net sunku kalbėti. Knygoje daug kalbama apie vienišumą. Iš tikrųjų, visi trys pagrindiniai veikėjai yra vieniši, nors ir turi vienas kitą. Skamba kvailai, bet taip yra.

Jeigu paklaustumėt, ar rekomenduoju, tai atsakyčiau, kad tikrai taip. Ir šią knygą reikia skaityti vienumoje, tyliai, kad galėtum sugerti į save bent pusę tiek, kiek norėta pasakyti. Aš pati nesu tikra, ar viską tikrai gerai supratau, bet knyga man patiko. Labai.

James Bowen "Katinas Bobas"

Viskas, kas susiję su katėmis, yra gerai. Esu tikra šių gyvūnų mylėtoja ir tai gali suprasti visi mane pirmą (ir paskutinį) kartą matantys žmonės - ant rankos turiu paslaptingo katino tatuiruotę. Šią knygą pamačiau knygyne, bet kadangi mūsų biblioteka yra puiki ir turi daugelį naujausių knygų, ir net mano neskaitantis brolis Bobu susidomėjo, tai nedelsdama ir pasiėmiau paskaityti.

James pasakoja savo istoriją apie tai, kaip jo gyvenimą pakeitė Bobas. Bobas netikėtai išdygo prie James durų ir niekur iš ten nepasitraukė. Vaikinui, besigydančiam nuo priklausomybės nuo narkotikų ir uždarbiaujančiam gatvėje grojant gitara, šis gyvūnas suteikė viltį, įpūtė stiprybės ir jėgų pakeisti savo gyvenimą.

Ahh, skaičiau šią istoriją ir vis šypsojausi. Nuostabu, kaip gali pakeisti gyvenimą minkštas pūkų kamuoliukas, kuriuo gali rūpintis. Patiko tai, kaip skaitant galėjai jausti, kad James atsiranda atsakomybės jausmas, prisirišimas ir noras rūpintis ne tik savimi. Taip pat labai gražu, kad Bobas iškart parodė savo pasitikėjimą vaikinu. Katės jaučia. Be to, knygoje ne kartą užsiminta, kad tikriausiai jiems abiems tai buvo antras šansas.

O Bobas išties nepaprastas gyvūnas. Skaitant atrodo, kad taip elgtis turėtų šuo. Bet knygos puslapiai tiesiog dvelkia nuoširdumu, tad net nekyla noras suabejoti bent vienu žodžiu apie katiną. Nenuostabu, kad jis užkariavo Londono gatvių praeivių širdis. O vėliau - ir viso pasaulio.

Apskritai knyga skaitosi lengvai, nes parašyta ypač paprastai, gal net šiek tiek primityviai. Bet James - ne rašytojas, o tik paprastas vaikinas, pakilęs iš savo gyvenimo dugno. Ir būtent dėl to man ir patiko tas primityvumas, nes skaitant jauti, kad visa tai buvo iš tikrųjų išgyventa.

O čia yra video, kuris išgarsino Bobą visame pasaulyje. Apie tai James net nežinojo :) Gero žiūrėjimo ir skaitymo!

Simon Beckett "Įrašyta kauluose"

Ahh, kai pagaliau sulaukiau, kada į biblioteką atneš šią knygą, tuoj pat skubėjau jos pasiimti :) Tik neskaičiau iškart, nes dabar man skaitadieniai, kuriais skubu naudotis, nes bijau, kad užpuls neskaitadieniai, todėl dar skaičiau Harį Poterį.. :D O šiai knygai, žinojau, geriau paskirti vieną dieną. Nes kai paimi, tai ir nebeužverti tol, kol neperskaitai. Nepaskaičiavau, kiek laiko užtrukau skaitydama, bet su visokiom pertraukėlėm gal 6 valandas..

Tai yra antroji knyga apie Deividą Hanterį. Jis yra teismo medicinos antropologas ir šįkart tiria žmogžudystę nuošalioje Runos saloje. Pakviečiamas čia dėl vieno rasto lavono, be abejo, randa ir daugiau ką tirti.. Mums belieka pasileisti klaidžiais nusikaltimų labirintais :)

Na ką, vėl lenkiuosi Beckett'ui, braukdama žemę nosimi. Turi žmogus talentą, niekaip neužginčysi. Ši knyga ir vėl įtraukė nuo pat pirmojo puslapio iki paskutinio. Daugiau nei įtraukė. Savo nelaimei, skaičiau ją būdama viena namuose.. Kartais vis rašinėdavau draugei:

[17:42:37] paulytė: aš tai krč išvežiau doncę į miestą ir dabar likau viena namie su ta knyga. tai bijau kiekvieno garselio ir nuo kiekvieno šlamesio atrodo, kad išvemsiu širdį iš baimės :D

Na, kad nusiraminčiau :D Nes tikrai begalingai įsijaučiau. Akys ir vėl peršokdavo per kelias eilutes, tai kartais laikydavau užsidengusi tolimesnį tekstą, kad nepamatyčiau, kas ten parašyta. Nes kiekvieno skyriaus pabaigoj dar labiau sukeliama įtampa, nors tikrai kartais nesuprasdavau, kaip tai įmanoma..

Taip pat įsijausti padėjo ir tai, kad saloje, kurioje vyko veiksmas, visą laiką siautė vėjai ir lijo lietus. Tai gerai, kad pas mane už lango nors nelijo, o tik vėjas siautė, nes būčiau visai įsibaiminus.

O pabaiga..

[20:14:23] paulytė: ir vėl! kai jau galvoji, kad žudikas yra tas, kuris sugautas ir prisipažįsta, tada BUM ir paaiškėja, kad visai ne! iš tikrųjų žudikas tas, apie kurį net nepagalvoji skaitydamas! (whew)

Ir po to dar sėdėjau išsižiojus, ir dar po to.. Iki pat paskutinės eilutės. Man sveiku protu nesuvokiama, kaip dar kas nors nepradėjo kurti filmų pagal šias knygas, nes jie būtų tobuli :o Tikiuosi, kas nors kada nors susiprotės, o tada aš dar pagalvosiu, ar tikrai juos žiūrėti, nes ir knygose pateikiami aprašymai ganėtinai šlykštūs :D

Beje, man labai patinka tai, kad knygose aiškinami visokie procesai, kurie gali būti mirties priežastis, ar kūno irimo procesai, ar panašūs dalykai. Galbūt koks patyręs detektyvas ar teismo ekspertas ir rastų prie ko prisikabinti, tačiau man visi tie dalykai išties labai įdomūs ir puikiai suvokiu, kad jie neišgalvoti.

Žodžiu, tikiuosi šiąnakt nesapnuoti lavonų ir kantriai laukiu, kada trečioji dalis atsidurs bibliotekoje, o po to - ir mano rankose :)

Radek John "Memento"

Šią knygą norėjau perskaityti seniai dėl to, kad maniau, kad pagal ją yra pastatytas filmas. Deja, pradėjusi skaityti ir nusprendusi pažiūrėti treilerį supratau, kad čia yra du visiškai skirtingi dalykai. Na, bet dėl to knygos nemečiau ir vargais negalais pabaigiau :)

Knygoje pasakojama apie Michalo, jaunuolio narkomano, gyvenimą. Jis pasakoja savo kelią žemyn, kaip pripranta prie narkotikų, kokius žmones sutinka ir pan.

Kodėl sakau, kad pabaigiau vargais negalais.. Net šitą įrašą gerokai atidėliojau, tik datą pakeičiau į tą dieną, kada perskaičiau knygą.. :D Nes kartais išties buvo sunku skaityti. Ne dėl baisumų, kuriuos pasakoja, nors ir jie nežavi, bet tiesiog. Kartais buvo gana sudėtinga susigaudyti, nes pasakoja viską trečiuoju asmeniu, tada šast ir išlenda kitam sakiny pirmas asmuo, tada vėl pasikeičia.. Taip ir mėtaisi, žmogus, nesuprasdamas. Dar padėtį apsunkino tai, kad knygoje nėra skyrių. Tiesa, yra atskiri gabalėliai, na, atskirti kaip ir pas mane įrašuose - didesniu tarpu, ir jie net nėra ilgi, sakyčiau, visai trumpučiai. Bet vis tiek kažkaip kai yra skyriai, tai greičiau einasi, nes bent jau sieki tą skyrių pabaigti prieš sustodamas skaityti, o čia tai gali bet kada užversti, ką aš sėkmingai ir darydavau.

Be abejo, nesakau, kad buvo visiškai neįdomu. Jei jau vis dėlto nenumečiau (nors prie to gerokai prisidėjo tai, kad ši knyga iš Iššūkio, bet vis tiek), tai reiškia, kad sudomino. Tiesa, susidūriau su dar viena bėdele - niekaip nepavykdavo perskaityti vienu prisėdimu daug puslapių. Geriausiu atveju po kokių 20-30 puslapių sprogdavo galva ir turėdavau padaryti pertrauką. Bet grįžkim prie įdomumo. Kartais atrodydavo, kad autorius ir pats vartojęs narkotikus ir sukęsis tame pasaulyje.. Labai jau ryškiai nupasakotos scenos, kur narkomanams pasireiškia abstinencija, arba, kaip ten gana dažnai sakoma, kumaras. Iš tiesų dažnai net per gerai įsivaizduodavau pūlinių nusėtas kojas ir rankas.. Ir man visą laiką buvo gaila tų žmonių, nes jų vienintelis tikslas gyvenime - iš kur gauti dar vieną dozę. Liūdna. Ir pabaiga, beje, pakankamai nenuspėjama - tikrai negalvojau, kad baigsis būtent taip.

Taigi knygai Goodreads'e daviau 2 žvaigždutes, kurios reiškia "it's ok". Kad perskaičiau - tikrai nesigailiu. Bet antrą kartą tikrai nesiryžčiau :)

Simon Beckett "Mirties chemija"

Šiemet kažkaip vykusiai pasirinkau knygas Iššūkiui, nes jos taip lengvai skaitosi ir viena veja kitą.

Apie šią knygą pirmą kartą išgirdau prieš porą metų, kai ją skaitė mano podė. Deja, tada ji skaitė vokiškai, tad nusprendžiau, kad neapsisunkinsiu sau galvos ir pasimėgausiu skaitydama lietuviškai. Aišku, prisiruošiau tik vakar :) Vakar todėl, kad ryte pradėjusi, pabaigiau vakare :) Tie beveik 400 puslapių sutirpo akyse.

Knygos pagrindinis veikėjas Deividas Hanteris iš Londono atvyksta į Dievo užmirštą kaimelį, kuriame pradeda dirbti šeimos gydytoju. Prieš atsikraustydamas į Manhamą jis buvo vienas žymiausių teismo ekspertų, tačiau čia niekas jo praeities nežino, o jis ir nepasakoja. Vieną vasaros dieną du berniukai randa siaubingai išdarkytą ir suirusį moters lavoną. Po keleto dienų dingsta dar viena moteris. Deja, Deividui tenka prisiminti savo ankstesnę profesiją ir taip jis įsinarplioja į šiuos nusikaltimus.

Knygos antrajame viršelyje parašyta: „Nudirbkite visus namų ruošos darbus, pakeiskite vakaro planus, nes, kai paimsite į rankas „Mirties chemiją“, visa kita taps nebesvarbu!“ TAIP, SUTINKU 100%! Tai ta knyga, kurią pradėjus nebesinori užversti, akys peršoka per kelias eilutes, tad vėl tenka skaityti užsidengus pusę lapo, kad tik nepamatytum, kas toliau. Detektyvai ir šiaip man yra įdomūs, ir kaskart perskaičiusi įdomų, perskaitau dar įdomesnį. Iki pat žemės gelmių lenkiuosi Beckett'ui, kuris taip meistriškai viską papasakojo. Tikrai vaizdinga kalba, lavonų aprašymai, teismo ekspertizės veiksmų nupasakojimas.. Nusprendžiau, kad prieš miegą tokios knygos skaityti nenorėčiau, nes per daug viskas gyva. Tikrai, skaitai ir įsivaizduoji supuvusį lavoną, ir net supykina. Kiek kartų raukiausi skaitydama! Be to, romane žavi tai, kaip išlaikyta įtampa. Iki paskutinio puslapio! Kai jau atrodo, kad kažką supratai, puf! ir vėl viskas pasikeičia. Mama net kreivai žiūrėjo, kai aš sėdėdama šūkčiojau: „O Dieve, negali būt! Tikrai?! Kąąą?!“ :D Ir net pabaigoje, kai jau galvojau, kad aišku, kaip pasibaigė knyga ir beliko perskaityti tik epilogą, net jame laukė maža staigmenėlė. Žodžiu, Beckett'ai, ačiū tau! ;D

Tik pabaigusi skaityti bibliotekoje rezervavau dar dvi šios serijos knygas - „Įrašyta kauluose“ ir „Mirusiųjų šnabždesiai“. Tikiuosi, kažkas manęs pasigailės ir greitai jas atneš, kad galėčiau vėl pasinerti į kraupius įvykius kartu su Hanteriu.