Santrauka 2018

Oi, tie metai bėga kaip pasiutę. Čia pradedi vienus iššūkius, o jau, žiūrėk, reikia daryti apžvalgą, kaip sekėsi juos vykdyti... Dažniausiai man sekasi taip pusėtinai, labai jau trūksta disciplinos, bet metų pabaigoje vis tiek turiu ką apžvelgti, kad ir kelias knygeles.

Nuotr. iš Pinterest

Visų pirma, šiemet, kaip ir kiekvienais metais, Goodreads'e išsikėliau sau labai žmogišką iššūkį - 20 knygų. Niekad neužsibrėžiu tokių tikslų kaip 80 ar 100 knygų, nes žinau, kad tikrai neįvykdysiu. Gerbiu tuos, kurie perskaito tiek daug knygų per metus, bet man tai nėra siekiamybė. Tai perskaičiau 24 - valio man (iš tiesų tai 26, bet į sąrašą neįtraukiau dviejų jau n-tąjį kartą skaitytų knygų).

Taip pat šiais metais išgyvenu ilgą laukimą. Naujo ir paskutiniojo „Sostų karų“ sezono :D Iki šiol buvau skaičiusi tik dvi pirmąsias knygas, ir tas pačias jau kaži kokiais gūdžiais laikais, tai šiemet va ėmiau ir skaitau visą istoriją nuo pradžių. Tad šiais metais mano sąskaitoje - įveiktos pirmosios keturios „Ledo ir ugnies giesmės“ serijos knygos, t.y. 3120 puslapiai. Tuo tarpu trečioji dalis („Kardų audra“) yra ir storiausia metų knyga, gal ir išvis storiausia kada nors skaityta. Kol kas šios serijos dar neaprašinėjau, liko perskaityti dvi knygas (nelauksiu, kol Martinas parašys paskutines :D), šis iššūkis laukia kitais metais.

2018-aisiais nepamiršau ir savo mėgstamiausio žanro - distopijų. Pastaraisiais metais skaitau jų daugiau ir nuo šiemet jau jaučiu pareigą sukaupti nuosavą distopijų biblioteką. Aš net nemoku paaiškinti, kuo man taip patinka šis žanras. Bet čia yra taip, kaip su Raffaello, Pringles ir tatuiruotėm: kartą pabandai ir nebegali sustot. Tad šiemet atrasta Margaret Atwood ir jos „Tarnaitės pasakojimas“ pastūmėjo distopijas į kitą lygį. Labai patikusi knyga ir absoliučiai sužavėjęs serialas. Beje, Atwood parašė ir šlykščiausią šiais metais skaitytą knygą - „Oriksė ir Griežlys“. Bet kad ir kaip ten būtų, svajoju perskaityti visą MaddAddam trilogiją, kurios dalis yra ši šlykštybė. Paskaitykit, suprasit, apie ką kalbu :D

Dar metų pradžioje perskaičiau vieną ypatingą knygą. Pirmą kartą skaičiau Orhan Pamuk kūrinį „Sniegas“. Knyga tikrai ypatinga, kito žodžio jai apibūdinti nėra. Žinau, kad skaitysiu ir daugiau Pamuko.

Kiekvienais metais noriu perskaityti daugiau knygų angliškai. Šiemet visgi vėl apsiribojau viena. Tai savo mylimo Becketto penktąją dalį apie Deividą Hanterį. „The Restless Dead“ nė kiek nenusileidžia ankstesnėms dalims. Džiaugiuosi, kad kitais metais galėsiu perskaityti jau šeštąją, ir truputį liūdžiu, kad leidyklos nesuteikia galimybės skaityti šių nepaprastai puikių detektyvų tiems, kas neskaito anglų kalba.

Ateinančiais metais tikrai angliškai skaitysiu daugiau - aš būčiau ne aš, jei jau nebūčiau prisipirkusi knygų iš Bookdepository :D

Truputis Goodreads statistikos

Šiais metais vietoj to, kad skaityčiau naujas knygas, žinoma, skaičiau ir jau skaitytas - man atrodo, kad nė vieni metai be to neapsieina. Tik nerašiau apie jas, nes tektų tai daryti kasmet. Taip taip, mano mylimas Haris Poteris. Šįkart perskaičiau tik dvi paskutines dalis (atbuline tvarka :D), bet jaučiu, kad ateinančiais perskaitysiu visas 7. Na, ir prisiminiau „Saulėlydžio“ sagą, tai vėl perskaičiau pirmąją dalį :D Matyt, tuo metu reikėjo. Šįkart tiek prisijuokiau iš savęs, kad taip dievinau šią istoriją, nes skaitant dabar, praėjus beveik 10 metų nuo tada, kai skaičiau pirmą kartą, kitaip neįmanoma. Tokie lėkšti dialogai, sakiniuose - jokio grožio. Turbūt pirmąkart pajutau, kaip užaugau net ir knygų skaityme.
2018-aisiais atradau, kad man labai patinka skaityti negrožinę literatūrą! Na, gerai, gal ir anksčiau tai žinojau, bet šiemet mano perskaitytų knygų sąraše jų nugulė daugiau nei anksčiau. Taip pat atsirado noras pirkti daugiau negrožinės literatūros knygų. Manau, kad jos skirtos skaitymui ne vieną kartą, dėl to vertos būti namų bibliotekoje. Tad turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad tikriausiai geriausia metų knyga (kad ir kaip sunku būtų išsirinkti), man šiemet tapo Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Taip, knyga be proto populiari, bet tai mane labai džiugina. Kuo daugiau tokių knygų atsiras top'uose, tuo daugiau mąstančių žmonių mus sups.

Tiesa, šią vasarą prisijungiau ir prie bookstagrammerių bendruomenės, kuri tikrai nemaža! Radau ir bendraminčių, nebūtinai knygų temomis - tas man labiausiai ten ir patinka, kad gali parašyti bet kam ir bet kada, ir apturėti kuo puikiausią pokalbį apie ką tik nori! Jeigu dar nesekate, mielai kviečiu pasekti mane ten - srautas kiek kitoks nei čia, tinklaraštyje.

Ar pasižadėsiu sau kažką kitiems metams? Pora pažadų jau išdėstyta aukščiau, o visi kiti.. Žinoma, vėl nusistatysiu Goodreads iššūkį. Bet ar darysiu kažką konkretaus - nežinau. Kitais metais reikia naujo darbo ir pabaigti rašyti magistro mokslinį darbą - gana rimti dalykai, galintys nepalikti tiek daug laiko skaitymui, kiek norėtųsi. Dar turiu begalinį TBR sąrašą, akis badančią betvarkę lentynose, kur knygos surikiuotos ta tvarka, kokia jas turėčiau skaityti, jau nekalbant apie tai, kad ištisai atsiranda naujų knygų, kurios sudomina. Visų skaitytojų problema ta pati, bet jei būtų tik tokios problemos, tai oi, kaip paprasta būtų gyventi!

Gerų metų, atnešiančių dar daugiau įdomių istorijų, kurios sugulė knygų puslapiuose!

Romas Zabarauskas „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“

Norėjau perskaityti šią knygą nuo tada, kai tik sužinojau, kad tokia bus išleista. Bet man dažnai pavyksta palaukti keletą metų nuo išleidimo - kad ir kokie tie norai stiprūs, TBR sąrašas visada stipresnis :D

Režisieriaus Romo Zabarausko idėja buvo surinkti 99 LGBT+ žmonių istorijas ir sudėti jas į vieną knygą. Labai graži mintis dėl neapvalaus skaičiaus - tai dėl to, kad šimtoji istorija gali būti tavo. Viskas parengta kartu su fotografe Arcana Femina, kurios nuostabūs atsiskleidusių asmenų portretai puošia šią knygą.

Ši knyga nėra skirta ką nors įtikinti. Ji nepakeis jūsų požiūrio, vertybių, įsitikinimų. Ji nežais jūsų jausmais, nesiverš į sąžinę ir nelįs į dūšią.

Romas Zabarauskas

Taip, šios knygos tikriausiai į rankas nepaims tie, kam labiausiai ją reikėtų perskaityti - asmenys, dėl nesuprantamų priežasčių nekenčiantys LGBT+ žmonių, visus negatyvius pasisakymus „argumentuojantys“ neaiškiais paistalais, dažnai net nežinantys, ką apskritai tos keturios raidės reiškia, bet, žinoma, visada jaučiantys norą pasisakyti, kad „nesu prieš, bet...“. Visgi iš to, ką perskaičiau, supratau, kad net pati LGBT+ bendruomenė yra pakankamai susiskaldžiusi, tad knyga reikalinga ir jiems. Nekalbant apie tai, kad jos labai reikia asmenims, tebeieškantiems savosios tapatybės - galbūt kam nors ji padėjo tapti atviresniu sau ir kitiems.

Trumpose istorijose sutalpinta labai daug. Nors pasisakymai ir pakankamai teigiami, vis dėlto visus juos lydi nusivylimas tuo, kuo šiaip jau turėtume džiaugtis ir didžiuotis. Tai savo šalimi. Didžioji dalis davusių interviu negyvena Lietuvoje. Atradę savo tapatybę suprato, kad mūsų šalis jų nenori. Nenori darbščių  ir išsilavinusių žmonių, dirbančių savo šaliai ir visų gerovei. Ir išvažiavo ten, kur buvimas LGBT+ niekam labai nerūpi. Ten jiems nereikia slėptis, gali kurti šeimą, ir nereikia bijoti, kad dėl to, kuo esi, būsi pasmerktas. Pernelyg konservatyvūs įstatymai ir per lėtai besikeičianti visuomenė - tai priverčia išvykti ir tikriausiai niekada nebegrįžti.

Nors tema man ir nėra svetima, visgi taip pat sužinojau daugiau apie trans asmenis, daugiau apie tai, kas slepiasi po pliusu, prirašytu prie LGBT. Apie tai tikrai turėtų būti kalbama daugiau, nes juk pasaulyje egzistuoja ne tik gėjai ir lesbietės.

Labai teisingai yra sakoma, kad bijome to, ko nesuprantame, apie ką nežinome. Na, juk aš, pavyzdžiui, bijau tamsos. Bet iš tikrųjų ne jos, o to, kas joje galimai slypi, kažko, ko nepažįstu ten esant. Taip ir čia - tikiu, kad jei tie, kas taip aršiai nekenčia, bent kažkiek pasidomėtų ir atvertų savo mintis kažkam, ko iki galo galbūt nesupranta, bet pasistengtų tai padaryti, pasaulis būtų šiek tiek gražesnis. Žinoma, nereikia naiviai tikėtis, kad vieną dieną visi ims ir užsikrės tolerancija. Tuo mūsų gyvenimas ir yra nuostabus, kad kiekvienas gali galvoti taip, kaip jam patinka. Bet jei tai daroma garsiai, reikėtų bent jau mokėti pasitelkti rimtus argumentus, neįžeidinėjant ir nekurstant neapykantos. Nes kažkam perskaitytas komentaras gali būti paskutinis.

Beje, šia knyga R. Zabarauskas šiemet pasidalijo su mokyklomis, kurios to norėjo. Manau, tai labai svarbus žingsnis. Ir labai myliu savo mokyklą už tai, kad sutiko turėti tokią knygą savo bibliotekoje :)

Jevgenij Zamiatin „Mes“

Knyga, kurią, manau, galima drąsiai vadinti klasika. O kaip kitaip, kai ji padariusi įtaką iš tikrųjų klasika tituluojamoms knygoms, tokioms kaip Orwell „1984-ieji“, Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ar Bradbury „451 Farenheito“. Manau, nepelnytai mes apie šį Zamiatin romaną žinome mažiau nei reikėtų - aš ir pati išgirdau apie jį gal tik prieš porą metų, nors knyga parašyta... 1920-aisiais! Man truputį neįtikėtina, kad nuo jos parašymo praėjo jau beveik šimtmetis. Taip, šimto metų senumo distopija.

Prieš tūkstančius metų jūsų protėviai Vieningosios Valstybės vardu didvyriškai užvaldė visą Žemės rutulį. <...> Jums lemta uždėti išganingąjį proto jungą kitose planetose gyvenančioms - galimas daiktas, dar gūdžios laisvės sąlygomis - nežinomoms būtybėms. Jei jos nesupras, kad nešame joms tiksliai matematiškai apskaičiuotą laimę, turėsime jėga priversti  jas būti laimingas.

Norint suprasti, kokio tai svarbumo faktas, reikėtų žinoti, kas vyko tais metais (iškart atsiprašau visų istoriją išmanančių žmonių dėl galimų klaidų). Pabandykite susidaryti vaizdinį laikotarpio, kuriame buvo išleista knygelė apie XXVI amžių:

• neseniai baigėsi I Pasaulinis karas;
• pradėta vykdyti prohibicija JAV;
• Prancūzija okupuoja Mėmelį (arba, jei jums labiau patinka, Klaipėdos kraštą);
• Adolfas Hitleris pristato savo partijos programą;
• Tarybų Rusijos armija užima Vilniaus kraštą;
• gimsta tokios asmenybės kaip Jonas Paulius II, Charles Bukowski, Ray Bradbury.

Ir taip, Zamiatin išleidžia distopiją. Nereikia nė sakyti, kad romanas Rusijoje nebuvo išleistas (tai padaryta tik 1988 m.), o autorius, be abejo, sulaikytas.

Romano veikėjai gyvena Vieningojoje Valstybėje, kur visi gyvena absoliučios laimės sąlygomis. Visi gyvena pagal griežtus Valstybės nustatytus grafikus, kuriuos kiekvienas mato Valandalentėje - dienotvarkė sustyguota, tik du kartus per dieną (nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 valandos) per Asmenines Valandas leidžiama veikti ką tik nori. Valstybė įveikė tokias silpnybes kaip Alkis ir Meilė, jų nebėra. Žmonės gyvena stikliniuose namuose, tad tu esi visą laiką stebimas, išskyrus tas valandas, kai pas tave ateina moteris, nešina rožiniu talonu - tada leidžiama užsitraukti rožines užuolaidas. Pagrindinis veikėjas, kuris ir pasakoja mums istoriją, yra inžinierius D-503. Taip, vardai šioje visuomenėje taip pat neegzistuoja. Viskas paremta skaičiais ir matematika, o individuali sąmonė yra laikoma rimta liga, kaip ir susirgimas siela.

Protėviai pajėgdavo kurti tik apimti vadinamųjų įkvėpimo priepuolių - tai mums nežinoma epilepsijos forma.

Neslėpsiu, kad prie rašymo stiliaus reikėjo priprasti. Pradžioje sakiniai lyg ir vientisesni, tačiau, vis keičiantis pagrindiniam veikėjui (jis užrašinėja dienos įvykius), kalba tampa labiau kapota, dažnai sakiniai neužbaigiami. Iš tikrųjų tai atspindi paties D-503 išgyvenimus. Na, pabandykite įsivaizduoti: esate matematikas, jūsų mąstymas paremtas skaičiais, o gyvenime nėra vietos jokiam jausmui (nėra net minčių apie tokią neorganizuotą nesąmonę). Ir staiga pradedate jausti! Atrandate savyje pyktį, gąsdinantį nežinomybės jausmą, meilę - visiškas pasimetimas, visiška priešingybė tam, koks buvote. Tokiomis aplinkybėmis tikrai nebelieka laiko pilnai užbaigtoms mintims. Tad nors ir užtruko, kol prisijaukinau tokį stilių, visgi jis atspindi vidinį sumišimą daug geriau nei kažkokie žodžiai.

Rytoj - kasmet vykstančių Rūpintojo rinkimų diena. Rytoj nesugriaunamos savo laimės tvirtovės raktus mes ir vėl įteiksme Rūpintojui.

Žinoma, tai tikrai neprimena chaotiškų, neorganizuotų senųjų rinkimų, kai - juokas sakyti - net rinkimų rezultatų nežinota iš anksto. <...> Rinkimai teturi simbolinę reikšmę: priminti, kad esame vieningas, galingas milijonaląstis organizmas.

Autoriaus drąsa šitaip kritikuoti Stalino Rusiją negali nežavėti. O kas liūdniausia, kad per šimtą metų kai kuriose valstybėse tai nė kiek nepakito. Net ir dabar nereikia net toli ieškoti tokių šalių pavyzdžių. Tuo man ir patinka distopijos - kad ir kada jos būtų parašytos, visais laikais bus aktualios. Kitos temos gali pasenti, nebetikti šių dienų aktualijoms, bet tik ne tos, kur knygų puslapiuose nugulusios mintys apie tobulas ateities visuomenes. Žmogaus protas yra neįtikėtinas. Net ir Zamiatinas užbaigia savo kūrinį žodžiais: „Nes protas turi nugalėti“, prieš tai akivaizdžiai parodydamas tokio „proto“ trūkumus.

Ar XXVI a., kurį jau taip seniai pavaizdavo Zamiatinas, dar toli? Ar jau čia pat, už kampo? Kiekvienas tikriausiai galime atsakyti skirtingai, nelygu iš kokios perspektyvos pažvelgsime. Visgi labai linkiu niekam to nesulaukti. Geriau gyvenkime šioje neorganizuotoje pirmykštėje būklėje, mūsų taip paprastai ir kartais neatsakingai vadinama laisve.

Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“

Ši knyga yra mano metų skaitinys. Šįkart tikrai nesuklydau pasidavusi bangai ir ją įsigijusi, nors šiaip jau privengiu skaityti to, ką tuo metu skaito visi (žinoma, išimčių visada yra).

Yuval Noah Harari yra istorijos mokslų daktaras, šiuo metu dėstantis Jeruzalės hebrajų universitete. Pagrindinė jo tema - pasaulio istorija, Harari paskaitų bei pokalbių galima paklausyti ir Youtube.

Knygoje pristatoma žmonija ir svarbiausi formavimosi aspektai per tris didžiąsias revoliucijas - kognityvinę (prieš 70 000 metų), žemės ūkio (prieš 12 000) ir mokslo (prieš 500 metų). Jei dar kažkokiu būdu išvengėte šios knygos ir galvojate, kad žodis „istorija“ - nuoroda į nuobodų beveik 400 puslapių skaitinį, tai nežinau, ar dar kada esat taip suklydę gyvenime. Aš, žmogus, su istorija (ta, kurią mokėmės mokykloje) turintis tikrai labai mažai bendro, skaitydama gailėjausi, kad taip mažai išmanau. Kadangi čia į viską pažvelgiama iš kito kampo. Keliaudamas per tūkstantmečių istoriją autorius kelia tokius klausimus, kaip „ar žmonija dabar laimingesnė nei buvo prieš 1000 metų?“, „kokie yra istorijos ir biologijos ryšiai?“, „kaip apskritai mūsų rūšis užkariavo pasaulį?“ ir daug daug kitų. Nuostabu yra tai, kad autorius nesideda visažiniu, o pripažįsta, kad mes neturime labai daug atsakymų į mums rūpimus klausimus. Žinoma, religijos ar mokslas vienaip ar kitaip bando juos paaiškinti, bet ar tai - jau tie neginčijami atsakymai? Tikrai ne.

Knygoje gausu tokių idėjų, kurios šiaip jau paprastam sapiens nešautų galvon. Pavyzdžiui, toks mums paprastai suprantamas dalykas kaip religija. Čia susiduriame su tokiu požiūriu, kad religija - ne būtinai ta, kuri priimta kaip tikėjimo tiesos, bet autorius bene svarbiausia visų žmonių religija vadina kapitalizmą. Žinoma, kapitalizmu irgi kažkas turėjo patikėti, kad jis taip paplistų po visą pasaulį. Dar įdomiau, kad juo netikėti neįmanoma. Aš laisvai galiu netikėti Budos ar kokio kito dievo. Pabandykite netikėti kapitalizmu.

Didžioji dalis žmonių sėkmingai gyvena pagal kapitalistinius-vartotojiškuosius idealus. Naujoji etika žada rojų tuo atveju, jei turčiai liks godūs ir visaip stengsis tapti dar turtingesni, o liaudies pasė duos valią savo troškimams bei aistroms - vis daugiau pirks. Tai pirmoji religija istorijoje, kurios sekėjai išties daro tai, ko jų yra prašoma. Tačiau iš kur mums žinoti, kad mūsų už tai tikrai laukia rojus? Nes matėme jį per televizorių.

Žinoma, nesakau, kad reikia aklai tikėti viskuo, kas rašoma šioje knygoje. Manau, sveikiausia būtų diskutuoti apie tam tikrus dalykus. Mano galva, tokio efekto šia knyga ir siekta. Jau vien tai, kad skaitytojas paima į rankas tokį leidinį, parodo smalsumą, norą domėtis, kvestionuoti, o dar puikiau, kad ši knyga yra be proto populiari. Joje keliamos idėjos gali nepatikti, galima jas dievinti, bet kad atrakina kažkokį naują stalčiuką smegenyse - nepaneigsi. Džiugu, kad autorius neiškelia žmogaus virš visų kitų, nesudievina jo, bet ir netrypia su žemėmis, sakydamas, koks jis yra baisus padaras. Ši pozicija man labai įtiko, nes niekad nemėgau visažinių autorių (ir apskritai žmonių).

Biologija duoda galimybes, kultūra draudžia.

Tai knyga, kurią perskaityti reikia visiems, siekiantiems pamatyti kiek toliau savo nosies. Knyga, kurią galima skaityti ne kartą, kaskart atrandant joje kažką naujo. Rekomenduoju skaityti su užrašų knygele šalia, nes tikrai norėsite pasižymėti ne vieną patikusią mintį.

Lewis Carroll „Alisa stebuklų šalyje“

Alisos leidimų pasaulyje tūkstančiai, ši knyga yra klasika ir mylima jau gerokai daugiau nei šimtmetį, net pas mane lentynoje ji atsirado prieš keletą metų, o aš taip ir neprisiruošiau jos perskaityti. Filmai matyti, žinomi veikėjai ir apskritai apie ką čia viskas, bet va tam, kad perskaityčiau, prireikė baisios dienos už lango ir gausybės darbų, kuriuos būtų galima atidėlioti.

Kai prašiau Alisos dovanų (nes būtent taip ją ir gavau), tai labai norėjau būtent šios, su originaliomis iliustracijomis. Nes, kaip jau sakiau, nuo skirtingų leidimų gausos raibsta akys. Bet pamaniau, kad būtų labai įdomu juos kolekcionuoti (šiaip mintelė, tikrai taip nedarysiu, bet gal kas nors norėtų :D).

Knyga buvo netgi ne kartą uždrausta dėl įvairių priežasčių. Smagiausias draudimas buvo padarytas Kinijoje, kur knyga buvo nebeleidžiama dėl to, kad joje yra kalbančių gyvūnų. Dabar atrodo keista, kai turime krūvas animacinių filmų, kurie populiarūs visame pasaulyje, ir yra būtent apie gyvūnus su žmonių savybėmis. Kartą knyga buvo uždrausta ir JAV - dėl apsaugos nuo narkotikų. Na, kai pagalvoji, juk Alisa valgė vikšro grybą ir tai didėjo, tai mažėjo... Bet taip, tai 1960-aisiais buvo sutikta itin jautriai.

Apskritai man ši knyga tikrai patiko. Manau, kad jei būčiau skaičiusi ją vaikystėje, patikusi būtų mažiau. Kodėl? Dabar galėjau tinkamai įvertinti kalbą, kurios būdama vaikas tikriausiai nebūčiau supratusi (sužinojau, kiek daug skirtingų  ir vaizdingų sinonimų turi paprasčiausias žodis „eiti“!), knygoje gausu paaiškinimų, iš kurių sužinojau, kad autorius tokia nekalta pasakėle bandė pašiepti tiek realius žmones, tiek to meto tradicijas, netgi išreiškė savo politinius įsitikinimus. Labai patiko gudruolė ir sarkazmo nestokojanti Alisa. Dėl gudrumo nežinau, bet mano ir jos požiūris į dalykus sutampa :)

O ta proga, kad perskaičiau Alisą tik 27-erių, Instagram paskyroje surengėm išpažinčių vakarėlį :D Pasirodo, aš ne viena tokia!

Santa Montefiore „Senojo švyturio paslaptis“

Šiuo metu patiriu šiokį tokį skaitymo bloką. Žiūriu žiūriu į savo knygų lentynas, naršau bibliotekos sistemoje, bet niekas nedžiugina. Atrodo, ir tą, ir aną norėčiau paskaityti, bet žinau, kad pradėjusi greičiausiai numesčiau. Visgi iš draugės gavau šią knygą - ji perskaitė, pernelyg nesusižavėjo, ir atsiuntė man :D

Londono aukštuomenės mergina, pavargusi nuo jai primetamo gyvenimo, vieną dieną niekam nesakiusi išvyksta į nedidelį Airijoje esantį miestelį pas tetą, kurios niekada nematė. Ten ji tikisi atrasti save, išpildyti svajonę parašyti knygą. Tačiau Konemaroje, apsupta nuostabios Airijos gamtos, Elena atranda šeimą, apie kurią nieko nežinojo, ir daugybę paslapčių.

Ta knyga tokia... Na, esu skaičiusi tik vieną Montefiore knygą, ir tą pačią jau seniai, „Sodininką iš Prancūzijos“. Va ta knyga, pamenu, buvo puiki, šilta, pabaigoje net susigraudinau. O šiai kažko trūko. Net negalėčiau įvardinti, ko tiksliai. Labiausiai žavėjo ne pagrindiniai veikėjai. Gražiausias buvo pasirinktas kraštovaizdis, kuris aprašytas pakankamai vykusiai, nors esu skaičiusi ir geresnių gamtos aprašymų.

Kažkur perskaičiau, kad pagrindinė veikėja - lyg šešiolikmetė, įkalinta trisdešimtmetės kūne, ir tai yra labai tikslu. Tas, tiesą sakant, ganėtinai erzino. Nesu tikra, kokią tiksliai veikėją norėjo sukurti rašytoja. Stiprią? Nieko nepaisančią? Moterį, atkakliai siekiančią svajonės? Na, pavyko gal tik iš dalies. Manęs neįtikino.

Kiek netikėta, kad ši knyga man truputį (bet tik truputį) panėšėjo į Pinborough „Ydingą ratą“. Kas keletą skyrių pasirodanti žuvusios moters šmėkla vertė jaustis kiek nejaukiai tamsiuose namuose. Štai jos nesveikas pavydas gal kiek ir verčia susimąstyti apie tai, kad reikia mokėti paleisti žmogų, kitu atveju nugrimsi į tamsą ir nebemokėsi matyti šviesos.

Romano kalba tikrai neįmantri, dialogai visiškai paprasti ir netgi lėkštoki. Siužetas pakankamai nuspėjamas - ta švyturio paslaptis mano mintyse labai greitai buvo atskleista. Galbūt dėl to knyga skaitosi labai lengvai ir greitai - vienos dienos skaitinys.

Kodėl pradžioje kalbėjau apie skaitymo bloką? Todėl, kad kaip tik tokios knygos, kur nereikia labai daug mąstyti, jį nuima! :) Dabar tikiuosi pereiti prie kitų kūrinių, kuriuos mėgstu labiau.

Beata Tiškevič „Vyvenimas“

Nežinau, kaip kalbėti apie šią knygą. Turbūt nebūčiau jos dar perskaičiusi (nemeluosiu, visai ne turbūt), bet kadangi pasiskolinau iš draugės, kuri kol kas neturi jai laiko, buvau įsipareigojusi. Vakar, galvoju, atsiversiu, pažiūrėsiu, ar bus įdomu. Ir nejučia perskaičiau pusę per vos keletą valandų. Šiandien pabaigiau. Skaitosi taip lengvai, nereikia jokių pastangų.

Apie pačią autorę kalbėti tikriausiai nereikia. Manau, kad kiekvienas Lietuvoje žino jos vardą ir tai vienas tų žmonių, kuriuos arba mėgsti, arba ne. Per viduriuką tiesiog nėra. Aš prie tų mėgstančių jau buvau, bet žinau, kad jų dar padaugėjo, kai perskaitė jos knygą.

Pirmoji Beatos knyga (kas leidžia suprasti, kad tikrai ne paskutinė) - apie save. Atrodo, tema paprasta, bet skaitydama ėmiau galvoti: „O ką aš apie save parašyčiau?“ Ir galvoje tuo metu lėkštėmis grojo beždžionėlė. Jokiais būdais nesakau, kad kiekvienam, norinčiam rašyti apie save, reikia išjausti tuos dalykus, kokius jautė Beata. Tikrai ne, ir geriau, kad ne. Kiekvieno gyvenimas savitas. Bet manau, kad tik tokį gyvenimą verta aprašyti.

Kodėl?

Todėl, kad kitas skaitydamas ir patirdamas kažką panašaus, galbūt galės nuo to išsivaduoti. Man tikrai labai nuoširdžiai sunku patikėti, kad žmogus, su kuriuo esame beveik bendraamžiai, gali būti patyręs ir išjautęs tiek, kiek Beata. Ir skaitant man dažniausiai buvo jos gaila. Ne tokiu gailesčiu, kai linguoji galva ir atseit suprantančiu žvilgsniu bandai paguosti, bet taip, kad tiesiog norisi apkabinti ir pabūti, kol bus geriau. Kad ir kiek tai truktų. Ši knyga tikrai labai svarbi, ypatingai kiekvienam, susidūrusiam ar tebesusiduriančiam su bent viena iš nagrinėjamų temų-patirčių. Pradedant patyčiomis mokykloje, baigiant skyrybomis.

Nors knyga pakankamai slegianti, joje iš tikrųjų nemažai šviesos. Daug kėlimosi, ėjimo į priekį, savo klaidų analizės, pripažinimo, kad labai daug ko nežinai, kad nesi tobulas. Ypatingai patiko tai, kad Beata stengiasi nugalėti savo baimes. Vaje, net ir aš akimirką pagalvojau, kad gal irgi galiu plaukti! Perskaičius šią knygą man atrodo, kad susidūrimas akis į akį su tuo, ko labiausiai bijai, labai skatina judėti pirmyn.

„Vyvenimas“ mano gyvenimo kažkaip ypatingai nepakeis ir perversmo nepadarys. Bet visgi tai puiki knyga. Net negaliu sakyti „kūrinys“, nes tai tiesiog vieno žmogaus gyvenimas, kurio dalelių galime atrasti ir pas save. Kita vertus, argi gyvenimas ir nėra kūrinys?

Simon Beckett „The Restless Dead“

Ačiū XXI amžiui, kad dabar viską galima parsisiųsti iš įvairių pasaulio kampelių. Nes kitaip nepavyktų perskaityti daugiau Becketto šedevrų, kadangi paskutinė lietuviškai išleista jo knyga buvo 2013 m. Per tą laiką jis jau ir šiaip parašė dvi naujas knygas, ir viena iš jų yra penktoji serijos apie Deividą Hanterį dalis. Kita vertus, jau beveik ir su angliškai išleistomis jo knygomis išsisėmiau (liko dar viena neskaityta) - teks iškrapštyti vokiečių kalbos likučius iš smegenų kampučių ir skaityti šia kalba :D

Šioje dalyje sužinome, kad Hanteris likęs nuošalyje, į bylų tyrimus jis mažai tekviečiamas, panašu, kad po keleto nepavykusių „pasirodymų“. Jis dėsto universitete, asmeninis gyvenimas nenusisekęs. Vieną dieną jis sulaukia skambučio, kad yra kviečiamas į kūno iškėlimo operaciją. Planuotas vienos dienos vizitas užsitęsia kur kas ilgiau.

Norėčiau, kad šios knygos apie Hanterį niekada nesibaigtų. Šią dalį rašytojas brandino net 7 metus, ir laukti buvo verta. Tiesiog negalėjau atsiplėšti: skaičiau stovėdama prie viryklės, skaičiau iki nakties, ir vienintelis dalykas, kas privertė eiti miegoti, buvo durianti akis :D Įtampa išlaikyta iki paskutinio puslapio žodžio, kaip visada, net epilogas pateikia staigmenų.

Pasakojimas rutuliojasi lengvai, visada reikia užsidengti tolimesnį puslapį, kad tik neperskaitytum daugiau nei tuo metu reikia. Be itin detalių aprašymų, kaip atrodo suiręs kūnas, kaip atkuriama žmogaus kaulų padėtis ir panašių dalykų, labai užkabina kiekvieno skyriaus pabaiga. Beckett'as turi talentą užbaigti skyrių vienu trumpu sakiniu, kuris taip užkabliuoja, kad nieko kito nebelieka, kaip tik skaityti toliau.

Blackwater žiotys

Nuotaika puikiai kuriama pasirinkus vietovę, kurioje įvykdyti nusikaltimai. Šįkart viskas vyko atšiauriame Essexo kampelyje, kur nuolatos prastas oras, dažni potvyniai ir atoslūgiai, pelkynai, nenuspėjamos vandens srovės, apleisti jūros fortai. Tobulas fonas mįslingiems žmonių dingimams. Žinoma, detektyvų/trilerių kūrėjai turbūt niekad nesirenka saulėtų Havajų, nes būtų tikrai sudėtinga įsijausti į atmosferą, jei bylos tyrėjas lakstytų su šortais po palmėmis. Vis dėlto. Reikia mokėti išnaudoti ir tą niūrų kraštovaizdį. Skaitant, regis, ir pas mus ne taip karšta buvo, o pakėlus akis net buvo keista, kad už lango saulėta vasara.

Apskritai man patinka pats pagrindinis veikėjas. Jį nuolatos persekioja praeities šešėliai, žmogus tarsi atribojamas nuo to, ką geba geriausiai, tačiau kaskart vis randa stiprybės sugrįžti į savo darbą ir daro jį puikiai. Rasdamas naujų įkalčių, ieškodamas sąsajų. Pats Hanteris nėra kažkoks atsiskyręs keistuolis, tačiau nori nenori tam tikri įvykiai formuoja asmenybę. Visgi nė karto (kaip kartais būna su kitais veikėjais) man nėra kilęs noras paimti ir gerai papurtyti šio personažo, kad atsikvošėtų. Kaip tik norisi jį laikyti draugu.

Kaip visada - puikiai suręstas trileris. Žinoma, aš ir vėl neatspėjau, kas žudikas :D Jau žinojau, kad galima tikėtis bet ko, bet vis tiek nepavyko. Iš visų įvykių, kurie vyko šioje knygoje, pasisekė nuspėti tik vieną. Tai tik parodo, kad su Beckett'u ir Hanteriu pašonėje tikrai niekada nenuobodžiausi.

Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“

Šią neapsakomą perskaitytų knygų bado vasarą dar turiu laiko pasitaisyti. Nors skaityklėje - GRRM „Karalių kova“, bet norėjosi kažko kito. Sukau ratais apie savo lentyną, kurioje galybė neskaitytų knygų, gundžiausi net nueiti į biblioteką, bet sustabdžiau save. Ir iš kampelio išsitraukiau knygą, kurią perskaityti norėjau dar tada, kai ją tik buvo ruošiamasi išleisti.

Knygos centre - Edvardas Hirifjelis. 23-ejų vaikinas, augantis ūkyje kartu su seneliu, padedantis jam auginti bulves ir avis. Kai buvo trejų, jo tėvai žuvo Prancūzijoje, o Edvardas aptiktas visai kitoje vietovėje tik po keturių dienų. Kas ten įvyko, kodėl ir kaip - daugybė klausimų kankina jauną vaikiną, o po senelio mirties jų atsiranda dar daugiau. Jis nusprendžia išvykti ieškoti tiesos ir sužinoti savo šeimos istoriją.

Sunku apie tokią atšiaurumu dvelkiančią knygą kalbėti tokią karštą vasaros dieną. Būtent - iš puslapių jaučiasi kiekvienas nukritęs lietaus lašas, kiekvienas vėjo gūsis. Autorius taip įtaigiai viską nupasakoja, kad įsiskaitai ir nebepavyksta išsipančioti iš knygos gniaužtų. Pradžia lėtoka, bet tai man labai patinka. Nors tiek aš toje Skandinavijoje tebuvusi, bet iš knygos puslapių, atrodo, gali puikiai pažinti jos žmones. Mažas miestelis, keistas jaunuolis, senelis, karo metais kovojęs vokiečių pusėje, mažai kalbama, tik žiūrima ir galvojama. Atmosfera paslaptims saugoti puiki, nes niekas labai ir neklausinės.

Paslapčių čia gausu kaip niekad. Norėdamas sužinoti, kas tiksliai atsitiko tais 1971-aisiais, kai jis neteko abiejų savo tėvų, Edvardas nusikapsto iki amžiaus pradžios, istorijos, siekiančios 1916 m. įvykusį Somės mūšį. Taip, knygoje nemažai ir istorinio konteksto, deja, nežinau, kiek jis tikslus, bet skaityti tikrai įdomu.

O užvis gražiausia yra medžio elementai, lydintys skaitytoją visos kelionės su Edvardu metu. Tam čia skiriama daug vietos. Ir tik negalvokit, kad tai kažkokie nuobodūs medžių aprašymai, ne. Tai ypatingi riešutmedžio raštai, besikeičiantys bręstant medžiui, kiekvienąkart skirtingi, pakreipus tam tikra puse. Supranti, kad žmogus nuo medžio daug nesiskiria.

Knyga puiki. Ne veltui Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos buvo įtraukta į vertingiausių 2017-ųjų verstinių knygų sąrašą. Nors tai ir ne vienadienis vasaros romanas, tačiau susiskaitė taip pat greitai (realiai, pradėjusi ryte, vakare jau būčiau pabaigusi). Ir po savęs paliko pėdsaką. Stiprų pasitvirtinimą, kad niekada nereikia pamiršti savo šaknų. Skaitykite. Tiek šeimos istorijų gerbėjai, tiek detektyvų mėgėjai.

Naoki Higashida „Kodėl taip mėgstu šokinėti“

Ši, kaip ir daugelis kitų knygų iš mano nesibaigiančio „noriu perskaityti“ sąrašo, tūnojo jame metų metus. Na, nuo išleidimo dienos. O skaitymo, pasirodo, kokiai valandai, na, gal pusantros, jeigu norite labai neskubėti.

Knyga mane sudomino dėl dviejų dalykų:

1. Tai knyga apie autizmą (man viena įdomiausių temų tiek knygose, tiek filmuose).

2. Knygą parašė jaunuolis, turintis autizmo spektro sutrikimą (tuomet jam buvo vos 13).

Joje bandoma papasakoti apie sutrikimą būtent jį turinčiojo akimis (studijų metais esame išmokyti, kad negalima sakyti serga autizmu, todėl truputį erzino vertime nuolat pasitaikantis šis žodžių junginys). Skaityti yra be galo lengva, kadangi viskas pateikta klausimų - atsakymų forma. Čia rasite 58 klausimus, kuriuos užduoda ar norėtų užduoti šio sutrikimo neturintys, o atsako pats Naoki. Taip pat antroje knygelės dalyje yra jo parašytas nuostabus apsakymas.

Visi žmonės turi širdį ir savo vietą šiame pasaulyje. Ir verkia jie nebūtinai iš liūdesio ar nevilties. Turėkite tai omeny.

Knyga parašyta super paprastai (reikia prisiminti, kad į mus kreipiasi trylikametis), tačiau apie labai nepaprastus dalykus. Skaitytojas gali susipažinti su ypatingaisiais vaikais, su tuo, kaip jie jaučiasi. Būtent jausmams čia skiriama labai daug vietos. Mes esame įpratę manyti, kad turintys autizmo spektro sutrikimą asmenys turi didelių problemų su emocijomis. Žinoma, jiems kartais sudėtinga jas suprasti, tačiau jaučia jie kaip ir visi. Naoki labai dažnai mini baimę, neviltį, išgąstį - labiausiai netikusius jausmus, kurie dar labiau apsunkina ir taip nelengvą autistų pasaulį.

Tikiu, kad iš šios knygos galima daug ko pasimokyti, visų pirma - suprasti tokius vaikus. Knygos įžangos autorius David Mitchell teigia, kad šios knygos dėka pats atrado raktą, kaip bendrauti su savo sūnumi.

Žodžiu, Naoki knyga gali būti tiek įžanga, pradėjus domėtis šia tema, tiek pagalba jau „pažengusiems“.

Margaret Atwood „Oriksė ir Griežlys“

Na aš tikrai labai mėgstu skaityti apie visokias vardan didesnio gėrio sukurtas visuomenes. Ir šiuos metus pradėjau su garsiuoju Atwood „Tarnaitės pasakojimu“. O ieškodama, ką dar šios autorės galėčiau paskaityti, apsistojau ties šia knyga. Truputį gaila, kad pakliuvo ji man per neskaitadienius, bet susisklosčius aplinkybėms, perskaičiau gana greitai. Apskritai tai vos kelių prisėdimų reikalaujanti knyga, nes tikrai neina atsitraukti.

Visas pasaulis dabar - tai bekraštis niekieno nevaldomo eksperimento laukas, - koks ir buvo visada, pasakytų Griežlys, - kur viešpatauja nenuspėjamų rezultatų teorija.

Aukščiau - sakinys, praktiškai nusakantis knygos esmę. Šis pasakojimas kiek kitoks nei kiti, kur yra tam tikra sustyguota visuomenė, kurioje kiekvienas narys turi savo paskirtį ir tiesiog negali nuo jos nukrypti. Ši knyga yra šiurpi tuo, kad čia beveik nėra visuomenės. Būtent. Žmonių vartotojiškumas, karai, teroro aktai, noras būti tobulais, auginti ypatingus vaikus vieną dieną priveda prie susinaikinimo. 

Šiandien tavo genams liūdna? Išbandyk Kismą! Čia dingsta visos ligos. Esi mažiukas? Tapk Galijotu! Stebuklingi vaikai. Pasigerink savo DNR. AB Pilnas Lopšys. Mūsų mažylis? Mūsų vaikučiai - čiulbučiai!

Jei skaitydama Huxley „Puikų naują pasaulį“ baisėjausi, tai ši knyga dar keliskart kraupesnė. Kažkur perskaičiau komentarą, kad ji paprasčiausiai šlykšti, ir negaliu su tuo nesutikti. Skaitant visą laiką lydi toks nemalonus jausmas, kad štai, ta ateitis - jau už kampo. Šiame pasakojime viską valdo genų inžinerija - neįsivaizduojami gyvūnų hibridai, epidemijos ir, svarbiausia, naujai sukurti žmonės, kuriems yra sudėtos visos tobuliausios savybės, jie užprogramuoti nemąstyti, o tiesiog išgyventi taip, kaip yra išmokinti. Manau, visi skaitiniai, kuriuose taip įspūdingai aprašyti genų inžinerijos padariniai, yra bauginantys. Nes puikiai žinome, kad mes ar mūsų vaikai gal ir nesulauks tokių dalykų, bet o kas bus po mūsų?

Knygos pasakotojas - Sniego žmogus. Vienintelis išlikęs žmogus po siaubingo epidemijos protrūkio, ir prisimenantis savo praeitį. Būtent iš tos praeities mes ir sužinome, kaip žmonija keliavo iki ten, kur nukeliavo - į pražūtį. Sniego žmogus - analizuojanti būtybė, prisimenanti seniai nebevartojamus žodžius, turinti jausmus. Tad pasakojimas taip ir mainosi - tai dabartis, tai praeitis, bet viskas vyksta nuosekliai, tie šuoliai visiškai netrukdo sekti pasakojimo gijos.

Tokios knygos rašomos ne be reikalo. Tai tikrai stiprus kūrinys, nepatogus, pažadinantis iš sąstingio, todėl perskaityti jį turėtų kuo daugiau žmonių.

Douglas Adams „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“

Nežinau, kiek laiko jau ši knygelė buvo mano „must read“ sąraše. Galų gale teko susitarti su savimi ir pasiimti ją iš bibliotekos. Ir kai perskaitau tokias knygas, visada stebiuosi, kur aš buvau anksčiau. Nes tai absoliučiai žavi knyga!

Pasakojimas prasideda Žemėje. Arturo Dento diena prasideda visiškai įprastai, tačiau netikėtai prie jo namų pasirodo buldozeris ir darbų vadovas pareiškia, kad Arturo namas trukdo tiesti hipererdvinį greitkelį, todėl bus nugriautas. Netrukus tai pasirodo ne tokia ir didelė problema, nes Arturo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, yra ateivis, tik per plauką išgelbsti juos abu nuo Žemės sunaikinimo. Taip, Žemės nebėra. Ir čia prasideda Arturo, Fordo, Trilijanos ir Galaktikos prezideto Zafodo Biblbrokso nuotykiai Visatoje.

Sakysit, nuo kada tu jau čia skaitai tokias fantastikas? Ojėj, jeigu visos jos tokios, kaip ši, tai neškit visas jas čia! Ši knyga jau nuo pat pradžiu mane sužavėjo ir vienintelis erzinantis dalykas buvo tas, kad niekaip man jos nėjo perskaityti per vieną vakarą, nes vis visokių reikalų atsirasdavo.
Knygos varikliukas, sakyčiau, net ne visokie moksliniai kosminių laivų dalykai, ne tokia beribė fantazija, bet humoras. Absurdiški veikėjų dialogai, kurių absurdiškumas slypi nesusišnekėjime tarp žemiečio ir kitų visatos gyventojų. Visi veikėjai taip pat žavūs, netgi vogonai man savotiškai patiko, su savo trečia pagal blogumą poezija visoje Visatoje :D Ir visgi puikiai parodyta tiesa apie žmones ir jų savybes, tik viskas įvilkta į fantastinį rūbą. Savimylos kaip Zafodas, aklai sekantys biurokratai kaip vogonai, nuolatos besiskundžiantys ir blogos nuotaikos kaip maniakinės depresijos apimtas robotas Marvinas. Labai daug galima atpažinti visuose veikėjuose.
Atskirai noriu pareikšti pagarbą vertėjui Sauliui Repečkai. Būtent dėl šio vertimo galėjau tikrai pasijausti ne kaip Žemėje, o kažkur toli toli, už daugybės šviesmečių. Mano galva, išversti tokias eilutes yra tikras talentas:

O zurzli kriuksiaglyvi, tavo šlaplynės man lyg išpliurdiję vebliaspuogliai ant liguistotos bitės.

Apkriešk, meldžiu tave, manąsias purpiškas terliarširkes.

Ir bliaukliškai driošyk mane raukšliškom bliambadrumbėm, 

antraip karprure tave paversiu savo bliarbagirgždžiulu,

ir nemanyk, kad ne!

Skausminga? Jūs ką tik susipažinote su vogonų poezija :)

Ir taip, dar vienas kosminis dalykas apie šią knygą:

Taip! Pavadinimas šviečia! Labai smagus sprendimas, ačiū, Kitos knygos! 

Knyga yra tikra klasika, turinti galybę gerbėjų visame pasaulyje. Sužinojau, kad gegužės 25 d. (per mano gimtadienį!!) netgi švenčiama Rankšluosčių diena, nes rankšluostis - svarbiausias daiktas autostopininkui. Tikrai skaitysiu ir kitas dalis (lietuviškai lyg tai yra tik antroji, Restoranas visatos pabaigoje), nes į kosminius nuotykius pasinerti visada šaunu.

- - - - -

Ilgai nelaukusi pažiūrėjau ir 2005 m. sukurtą ekranizaciją. Neskaičius knygos tai absoliutus kosmosas, bet paskaičius - įsijausti kur kas lengviau. Patiko tai, kad tikrai didžioji dalis atitinka knygoje esančius įvykius ir netgi dialogus. Džiugu, kad filmas ne nuvylė, o kaip tik dar pastiprino įspūdį.

Rita Šilenskienė „Pirmas šaukštas“

Šiandien truputį netradiciškai - apie knygą ir apie save.

Visiems žinomas faktas, kad gera savijauta didele dalimi priklauso primiausia nuo to, ką valgome. Žinoma, vis daugiau yra kalbama apie subalansuotą mitybą, sveiką gyvenseną, tačiau kai parduotuvėse tiek pasirinkimo, o akys nori daugiau, nei pilvas gali sutalpinti, tai viską šiek tiek apsunkina. Ir bam - prieš Kalėdas pasirodė knyga „Pirmas šaukštas“, kurios viršelis skelbia, kad receptai subalansuoti grožiui ir sveikatai, bet nereikės skaičiuoti kalorijų. Kaip taip gali būti! Susigundžiau tuomet buvusia didele akcija ir įsigijau knygą, pasiryžusi nuo naujų metų (haha) susibalansuoti, kad būčiau kuo sveikesnė (čia atskira tema).

Pirmiausia labai patiko tai, kad knygos pradžioje (ne šiaip kokie du puslapiai, o apie 40) paaiškinta, kas apskritai ta subalansuota mityba, kokie deriniai tinkami, kokie - nelabai, ką geriau valgyti ryte, o ką - vakare. Žodžiu, jei jums tikrai nuoširdžiai įdomu, tai tikrai neteks į viską pulti stačia galva, o šiek tiek ir pasidomėsite bei gausite žinių apie maisto produktus. Taip yra dėl to, kad autorė - subalansuotos mitybos akademijos „Pirmas šaukštas“ įkūrėja, rengianti seminarus, degustacijas ir apskritai kitiems perteikianti savo patirtį moteris.

Dorada su nuostabaus skonio avokadų/agurkų padažu

Kitas patikęs dalykas - pats patiekalų skirstymas. Visų pirma - sezoniškai. Žinoma, dabar jau ištisus metus galime gauti pomidorų, agurkų ar pankolių, tačiau ar iš jų bus naudos - kitas klausimas. Niekas negali pasiginčyti, kad vasaros pomidoro ir žiemos pomidoro kvapas skiriasi kaip senas traktorius ir naujausias Lexus automobilis. Kitas dalykas - skirstymas pagal valgymą dienos metu. Asmeniškai man visada sunku sugalvoti, ką gaminti pusryčiams, nes turi būti greitai ir sotu, o štai čia viskas aiškiai išskirta. Išmokau pusryčius ruošti iš vakaro :) Jeigu tingisi pačiam galvoti, ką gaminti tą ar kitą dieną, knygos pabaigoje yra meniu visai savaitei (tiesą sakant, pati dar juo nepasinaudojau, bet gal jau reikėtų).

Avinžirnių duona

Kas dingo iš mano spintelių per šiuos du mėnesius, kuomet gaminu laikydamasi Pirmo šaukšto principų? Kvietiniai miltai, makaronai, avižiniai dribsniai (juos pakeitė avižų kruopos - neįsivaizdavau, kad jos tokios skanios!), balti ryžiai, bulvės ir kviečių/rugių duona. Parduotuvėje jau ramia širdimi galiu praeiti pro čipsų lentynas ir nė nežvilgtelti į Estrella mėlynus. Bandelių kvapas dar kiek vilioja, bet per tą laiką nenupirkau nė vienos. Visgi, kadangi nesiekiu kažkokių specialių rezultatų, tai būna, kad ir pačytinu. Na, juk kažkur svečiuose nepradedu kelti savo sąlygų ir pan. Jeigu tą dieną norisi kokio burgerio (kurio, beje, nebesutalpinu viso į save), tai kitą dieną tiesiog valgau daugiau kruopų ar daržovių. Bet apskritai tai savimi mažumėlę didžiuojuosi ir džiaugiuosi atradusi šią knygą.

O čia jau paveiksliukas ne iš knygos -
lašišos gabalas (valgiau dvi dienas) su briuselio kopūstėliais

O visų svarbiausia, kad išmokau VALGYTI. Užtenka mažesnių porcijų, bet sotumas jaučiamas daug ilgiau. Visą maistą reikia gerai sukramtyti, kadangi daržovės, kad ir kaip gamintos, išlieka traškios. Keletą kartų esu tiesiog nustojusi valgyti, nes atsibodo kramtyti - ir ką, nuo to nesijaučiau mažiau soti :D Įsisąmoninau, kad vanduo/arbata/kava yra lygiai toks pat maistas, todėl jeigu iškart nesijauti privalgęs ir po kurio laiko atsigeri, tas sotumo jausmas vis tiek ateina. Ir vadovaujuosi nauja taisykle, kad reikia nuo stalo pakilti ne privalgius, o pavalgius. Patikėkit, skirtumas tikrai yra.

Na, o jei kam aktualu, tai nukrito ir keli kg - jaučiu tiek užlipusi ant svarstyklių, tiek įlindusi į drabužius.

Tikrai visiems rekomenduoju šią knygą. Tai kol kas vienintelė receptų knyga iš mano turimų, iš kurios pagaminau jau didžiąją dalį patiekalų. Joje yra net desertų, tad atsisakyti tikrai nieko nereikia. Tai ne dietų knyga, o sąmoningo valgymo. Ir labai labai skanaus, galiu pasakyti :)

Orhan Pamuk „Sniegas“

Tai yra knyga, kurią skaičiau antrą kartą. Ne dėl to, kad būtų labai patikusi pirmą kartą, bet todėl, kad pirmą kartą dėl man nežinomų priežasčių įveikiau jos tik 200 puslapių (iš ~500). Nežinau, ar gerai padariau, kad būtent su šiuo kūriniu pradėjau pažintį su Pamuk'u, nes knyga tikrai ganėtinai sudėtinga. Žinau tik tiek, kad per tas keletą dienų, kuomet skaičiau šią knygą, patyriau tikrą malonumą.

Ka - poetas, turkas, gyvenantis Frankfurte, grįžęs į Turkiją dėl mamos mirties ir tuo pačiu atvykęs į Karso miestą dėl jame vykstančių merginų savižudybių. Miestą nuo pasaulio atskiria pūga, jame tvyro įtampa. Pasauliečiai, islamistai, kurdų nacionalistai, politika, meilė, sniegas ir savo laimės paieškos. Tai tik dalis temų, kurios paliečiamos šiame turtingame kūrinyje.

Knygos pasakojimas vystomas trečiuoju asmeniu, tačiau visgi kiek neįprastai. Kur buvęs, kur nebuvęs, kaip veikėjas atsiranda pats autorius, kalba apie savo draugą poetą Ka, tad susidaro įspūdis, kad jis viską stebi „iš viršaus“. Negana to, jis dar ir užbėga įvykiams į priekį, kai kur prasitardamas, kas įvyks ateityje. Taip jis iš dalies veikia kaip pono Serdaro laikraštis, kuriame spausdinamos dar tik įvyksiančios naujienos - ir jos beveik visada pasitvirtina.

Neįtikėtina, tačiau visas knygos veiksmas tevyksta tris dienas. Tiesą sakant, tik pasakojimui einant į pabaigą buvo nusakytas šis laikas - tikrai maniau, kad reikalai rutuliojasi, na, bent jau dvi-tris savaites. Įvykių, siužeto vingių tiek daug, kad supratimas, per kokį trumpą laiką viskas įvyko, tikrai suglumina. O temų, kaip ir minėjau, paliečiama tikrai daug - visgi viskas sukasi apie politiką, apie tai, kaip pati Turkijos visuomenė nesutaria, kokia valdžia turėtų vadovauti. Net iš pirmo žvilgsnio sėkmingas karinis perversmas mieste, kurio niekas negali pasiekti, jau nuo pat pradžių yra pasmerktas žlugti. Autorius sukuria neįtikėtinus ryšius, žmonių tinklus, kurie vieni kitus valdo. Karse niekas  niekam nepraslysta pro akis, mieste pilna pasiklausymo įrangos, nuolatos esi sekamas. Ir nepaisant to, kokie sudėtingi tie visi tinklai, skaitant niekas nepasimeta, nesusipainioja, nereikia versti puslapio atgal ir pasitikrinti, ar gerai supratai.

Jeigu skaitai susikaupęs. Šiai knygai tyla būtina. Lygiai taip pat būtina dargana ar sniegas už lango. Niekaip neįsivaizduoju, kaip reikėtų ją skaityti giedrą vasaros dieną. Sniegas - tiek knygoje, tiek čia pat, už kelių metrų - tarsi teatro scenos dekoracija, kuri padeda geriau įsijausti į skaudžius įvykius bei Ka vidinę būseną. Taip sukuriama sniego tyla, o kartais ir sniego triukšmas.

Tai skaudi, sunki knyga apie daug dalykų, leidžianti pajusti bent dalelę to, ką turi išgyventi besiplėšanti ir ieškanti savo tapatybės šalis. Taip susipažinusi su Orhan Pamuk kūryba, noriu perskaityti ir daugiau jo kūrinių. Smulkmeniškumas, kuris kitose knygose labai dažnai būna nuobodus, čia mane kažkodėl sužavėjo. O kol dar nesibaigė žiema, knygą rekomenduoju ir jums.

John Williams „Stouneris“

Kai tik pasirodė, „Stouneris“ buvo pristatinėjama kaip antram gyvenimui prikelta knyga, visi ją skaitė ir visiems ji patiko. Nusipirkau anuomet ir aš, ir, kaip visada, perskaičiau tik po kelerių metų.

Viljamas Stouneris - žmogus, užaugęs kaime, kol vieną dieną tėvai išsiunčia jį mokytis į universitetą žemdirbystės mokslų. Vis dėlto jis, susižavėjęs literatūra, pasuka į kitą kryptį. Knygoje skaitome tiesiog apie paprasto žmogaus paprastą gyvenimą, tačiau kiek daug visko juo papasakojama.

Jis pasijuto klausiąs save, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas.

Tai liūdna knyga, su kartais nušvintančiais vilties žiburėliais. Be jokio skubėjimo, be kažkokių įmantrių įvykių čia pasakojamas gyvenimas. Atrodo, na negali gi toks pats paprasčiausias pasakojimas būti toks įdomus, kad visi taip girtų. O skaityti yra labai lengva, matyt, dėl malonaus vertimo. Ir dėl apskritai tokios poetiškos kalbos. Filosofiniai, egzistenciniai pamąstymai nė kiek nevargina, o tiesiog taip pat ramiai įsipaišo į bendrą knygos ritmą.

Pagrindinis herojus tikrai labai įdomus personažas. Dėstytojas, atsidavęs savo disciplinai, vedęs vyras, tėtis, draugas, tačiau širdyje - vienišas, iki skausmo vienišas. Ta vienatvė visais būdais smelkiasi iš knygos puslapių ir ją gali kone apčiuopti. Manau, būtent tai man sukliudė susidaryti jo veido vaizdinį. Skaitydama susidariau kitų veikėjų veidų atvaizdus savo galvoje, o štai Stouneris - tuštuma. Bandžiau ir vienaip, ir kitaip, ir niekas neatrodė tinkama. Man atrodo, kad čia pirmasis kartas, kada taip nutiko, ir šiek tiek netgi glumino.

Kartais norėjosi pasiekti patį Stounerį ir jį papurtyti, pajudinti iš to sąstingio, kuriame jis yra. Atrodo, kad jo gyvenimo pasirinkimai taip ir nepriklausė jam pačiam, visi vienaip ar kitaip padiktuoti aplinkos. Dėl to kartais suimdavo liūdesys ir pyktis.

Rekomenduoju šią knygą visiems, mėgstantiems kokybišką literatūrą. Dabar, kai tiek daug bet kokių knygų, ši tikrai yra pasimėgavimui skirtas skaitinys, kai norisi ir greičiau skaityti, bet ir pristabdyti, kad taip greit nesibaigtų.

Keith Stuart „Kaladėlių berniukas“

Distopijas truputį padėjau į šalį ir paėmiau į rankas šį tą daug labiau realistiško.

Knygos pasakojimas sukasi apie berniuką Semą, turintį autizmo spektro sutrikimų. Jo tėvai, Džodė ir Aleksas, išgyvena vedybų krizę ir nusprendžia pagyventi atskirai. Apskritai Alekso gyvenimas byra į šipulius - negana to, kad jis turi gyventi ant pripučiamo čiužinio draugo bute, bet dar jį atleidžia ir iš darbo. Santykiai su žmona nesitaiso, o ir kaip suprasti Semą, kai jis užsisklendęs savo tik jam vienam suprantame pasaulyje?

Autizmas yra gyvenimas be taisyklių vadovėlio, su kuriuo dauguma mūsų gimsta.

Iškart galiu pasakyti, kad šios knygos nuostabumui apsakyti nėra žodžių. Labai, LABAI gera knyga, padedanti suprasti žmones. Autorius labai paprasta ir kiekvienam suprantama kalba vysto personažus, kurie yra begalingai tikroviški - su visomis savo ydomis, nuklydimais ir emocijomis. Jie visi mane įtikino.

Tiesa, pats autorius turi sūnų, kuriam diagnozuoti autizmo spektro sutrikimai. Tikiu, kad rašydamas panaudojo nemažai savo patirties - gal dėl to buvo labai lengva skaityti apie šį ypatingą vaiką.

O pats gražiausias ir įdomiausias dalykas, kuris buvo plėtojamas visos knygos metu, tai tėvo ir sūnaus santykiai. Suprasdamas, kad tai ne šiaip sau vaikas, o gyvenantis kitokiame pasaulyje nei kiti, Aleksas tiesiog nežino, kaip su juo bendrauti. Manau, kad situacija iki skausmo gyvenimiška: vyras, daug dirbantis, kad galėtų mokėti paskolą už namus ir išlaikyti savo žmoną, kuri nuolatos būna namuose su vaiku, kurį dėl menkiausio neatitikimo jo dienotvarkėje ištinka pykčio ir isterijos priepuoliai; po sunkios darbo dienos ar savaitgaliais bėgimas nuo problemos į barą ar vėl į tą patį darbą. Na, manau, kad tokia, sakykim, apsauginė reakcija (nors ir nesu asmeniškai susidūrusi), pasireiškia ne vienam, ir visa tai grynai iš nežinojimo. Todėl nuostabu, kaip atskleidžiamas Alekso ir Semo santykis per kompiuterinį žaidimą Minecraft. Net aš skaitydama užsimaniau pažaisti! Po ne vienerių kankinimosi metų atrasti tokią kalbą, kuri išlaisvintų tiek berniuką, tiek tėvą iš jo demonų, yra tikrai tikrai nuostabu. Taip nuostabu, kad knygos pabaigoje net apsiverkiau ir teko sustabdyti skaitymą, nes nieko nemačiau per tas džiaugsmo ašaras.

Gyvenimas yra nuotykis, o ne pasivaikščiojimas. Todėl ir būna sunku.

Labai paliečianti knyga. Ją turėtų perskaityti kiekvienas, nepriklausomai nuo to, ar yra susijęs su autizmu, ar ne. Kai stereotipai mums tiesiog bruka įsitikinimą, kad autizmas - kliūtis gyvenime, būtent ši knyga parodo, kad jis kai kuriems gali būti išeitis. Rekomenduoju rekomenduoju rekomenduoju.

Serialas: Tarnaitės pasakojimas (2017- )

Vos tik perskaičiusi knygą, iškart puoliau prie serialo, sukurto remiantis Margaret Atwood knyga. Pirmasis sezonas pradėtas rodyti 2017-ųjų balandį, jame yra 10 serijų, trunkančių apie 50 min. Kitas sezonas, regis, pasirodys taip pat balandžio mėn.

Tiesiog įsimylėjau šį serialą. Dar labiau negu knygą, nes skaitant gali tik maždaug įsivaizduoti, kaip viskas vyksta, o štai čia viskas išpildyta su kaupu. Asmeniškai man - tai puiki knygos adaptacija. Manau, pagal dėmesio vertas knygas tikrai geriau kurti ne filmus, o serialus, kur galima parodyti viską ir dar daugiau (vis dar gyvenimo nuoskauda, kad Hario Poterio knygos netapo serialu). 

Kas pirmiausiai krenta į akis, tai kameros darbas. Apskritai visas serialas toks simetriškas. Kad ir kokios baisybės būtų rodomos, vis tiek viskas nufilmuota labai gražiai, tiek apranga, tik visos detalės parodytos skrupulingai. Pasaulyje, kuriame nėra vietos emocijoms, svarbus kiekvienas žvilgsnis ir gestas, o būtent tai ir parodyta puikiai. Žinoma, ir pats scenų planavimas - tvarka šiek tiek kitokia nei knygoje, kas skaitytojus gal iš pradžių kiek ir erzins, bet iš esmės tai viskas parodyta taip, kad istorija būtų tolygi. Labai patiko, kaip veikėjų išgyvenimai juos nukelia į praeitį, kai Jungtinės Valstijos dar nebuvo Gileadas. Taip pamatome, kaip jie atsidūrė ten, kur yra dabar (kadangi knygoje tikrai ne apie visus tai buvo aprašyta).

Taip pat labai patiko muzika. Tiek kelianti įtampą, kai tiesiog žinai, kad bus kažkas negero, tiek šiuolaikinė, kuri, atrodo, taip nepritinka tame pasaulyje.

Be abejo, be aktorių vaidybos nebūtų nieko gero, kad ir kaip gražiai filmuosi. Iš pradžių mane truuuputį erzino pagrindinės aktorės (Elizabeth Moss) vaidyba, bet kuo toliau, tuo labiau ji man patiko. Ji puikiai perteikė visas tas emocijas, kurių reikėjo jos veikėjai, tegul tai buvo vien tik žvilgsniai, vien tik galvos linktelėjimas. Buvo nuostabu žiūrėti, kaip jos vaidinama Offred drąsėja sulig kiekviena serija, su kiekvienu įvykiu. Taip pat ypatingą vaidmenį sukūrė Yvonne Strahovski. Man atrodo, kad blogiukus vaidinti yra žymiai sunkiau nei geriečius. Yvonne personažas, Serena Joy, įvairiapusis, bet visgi priverčia žiūrovus jos nekęsti. Bravo jai. Na, o nuotraukoje matomas Joseph Fiennes tiesiog vertas atskiro paminėjimo mano draugams potterheadams kaip mylimo Tamsos Valdovo brolis. Tiesą sakant, jo personažas - Vadas Waterford - nelabai nuo to ir nutolęs...

Žinoma, galybė kitų puikių aktorių - visų čia neišvardinsiu - tiesiog kiekvienas jų sukūrė personažus, turinčius savo istorijas, skausmą ir silpnybes.

Jeigu dar nežiūrėjote šio serialo, tai primygtinai privalote. Ir visai nesvarbu, skaitėte ar neskaitėte knygos. Abu kūriniai vienas kitą tik papildo, bet tikrai galima vartoti juos atskirai. Serialas tikrai apie protu nesuvokiamus dalykus, tamsus savo pasakojama istorija, tačiau be proto gražus. Štai jums pats sau prieštaraujantis sakinys, kaip ir visa, kas vyksta Gileade. Enjoy.

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Šią knygą „atsinešiau“ iš senųjų metų. Perskaitė draugė, tai ir man labai prireikė (nors ta knyga mano ir yra). O dargi serialas sukurtas, remiantis šiuo kūriniu; turiu tokį blogą įprotį nežiūrėti filmų/serialų, jeigu nesu perskaičiusi tos knygos, pagal kurį tai pastatyta. Dėl to nesu labai daug ko mačiusi, bet kadangi šį serialą pažiūrėti labai norėjau, tai ir nedelsiau su skaitymu. Ir o, koks lobis buvo mano lentynoje!

Šioje knygoje pasakojama apie visuomenę, kurioje viską kontroliuoja valdžia, o moterys turi joms skirtas pareigas. Vienos iš jų - Tarnaitės, gyvenančios pasiturinčiose šeimose tam, kad išnešiotų joms kūdikį, kadangi po karo gimstamumas tragiškai sumažėjęs. Tarnaičių gyvenimas griežtai reglamentuotas Gileado respublikos įstatymais, iš esmės jų vertė yra tik jų vaisingumas.

Norėčiau, kad ši istorija būtų buvusi kitokia. Subtilesnė. Kad aš joje pasirodyčiau iš geresnės pusės, jeigu ne laimingesnė, tai bent veiklesnė, ryžtingesnė, nesileidžianti į visokias smulkmenas. Norėčiau, kad ji būtų buvusi vientisesnė. Kad pasakotų apie meilę arba staigius atsivėrimus, svarbius žmogaus gyvenime, arba tiesiog apie saulėlydžius, paukščius, liūtis ar sniegą.

Aš dievinu distopinę literatūrą. Man yra absoliučiai nesuvokiama, kaip rašytojai sugeba nuspėti tolimą ateitį. O ta ateitis yra šiandien. Žinoma, reikia tik džiaugtis, kad viskas nėra identiškai taip, kaip aprašyta tose knygose, tačiau visada galima atrasti dalykų, kurie vyksta taip, kaip skaitome, ir tai gąsdina. Pavyzdžiui, skaitant Huxley „Puikus naujas pasaulis“ nori nenori supranti, kad taip, ir dabar žmonės vis dažniau atsiranda iš mėgintuvėlių, kad visuomenė yra vienodinama. Jau nekalbant apie Orwell „1984“, kai net nežinai, kas su kuo kariauja ir kodėl, kur tiesa, o kur melas. Taip ir čia - Gileado respublikoje įteisinta surogacija, tik, sakyčiau, žiauria forma. Visa tai yra aplink mus, tik galbūt nesusimąstome, o būtent tai distopijos ir verčia daryti - mąstyti.

Pats pasakojimas liejasi lengvai, skaitosi greitai ir norisi tik versti puslapį po puslapio. Nors pasakotoja įterpia ir epizodų iš praeities, vėl nejučia pereidama į tą laiką, kai gyvena ji pati, visi tie šuoliai nė kiek netrukdo. Aprašoma daug detalių, vidinių apmąstymų, analizuojami poelgiai, žodžiai ir žvilgsniai. Knyga pakankamai lėta, tarsi norima, kad skaitytojas tikrai įsijaustų į nelaimingą Tarnaitės gyvenimą, kad suprastų, kokia tai buvo santvarka. Tačiau net ir tame lėtame ir sustyguotame Tarnaitės gyvenime keletas įvykių nulemia viską.

Jei reikėtų surikiuoti skaitytas distopijas, tai ši eitų iškart po Orwello, o „1984“, kaip žinia, yra pati pačiausia, tokio žanro knygos etalonas. Labai rekomenduoju perskaityti šią raudoniu persmelktą knygą, jei dar to nedarėte - ji tikrai verta kelių jūsų gyvenimo valandų.

Nolite te bastardes carborundorum.

Apie 2017-uosius

Su naujaisiais metais!

Peržvelgiau ankstesnius savo įrašus ir pamačiau, kad apžvalgą dariau jau tikrai senokai. Aišku, paskutinius porą metų nelabai buvo ką apžvelgti, bet visgi. Šiemet FB sekami žinomi žmonės dalinasi tikrai įspūdingais perskaitytų knygų sąrašais (kai kurie beveik siekia šimtą, kiti dar daugiau), gal tai ir įkvėpė peržiūrėti savo pačios tikrai ne tokį ilgą, bet vis tiek sąrašiuką.

Visų pirma - neįveikiau savo iššūkio :D Kaip netikėta :D BET. Perskaičiau didžiąją dalį abėcėlės, su kuo save ir sveikinu! Skirtuko su šiuo iššūkiu neištrinsiu, bet kai tik bus kuo, tai papildysiu, su prierašu, kad perskaičiau tą „raidę“ 2018-ais.

O žiūrint į tai, ką perskaičiau, tai tikrai džiaugiuosi savo pasirinkimais. Metai buvo gana įvairūs: perskaičiau ir šiek tiek negrožinės literatūros, ir lietuvių autorių knygų, ir net vieną anglų kalba :D Prisiminiau savo mylimus ir išsiilgtus autorius (Austen, Saramago, Murakami, Beckett). Buvau tikrai nustebinta lietuvių autorės Akvilinos Cicėnaitės kūriniu „Tylos istorija“- tai viena geriausių šių metų knygų apskritai, rekomendavau ją keletą kartų per visus tuos metus. Kitos, vertos atskiro paminėjimo, knygos, kurias žmonės turėtų perskaityti, yra Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“, Elvyra Kučinskaitė „Be pavadinimo“. Abi jos yra apie liūdnus, tragiškus dalykus, bet parašytos taip šviesiai, kad tą suprasti galima tik skaitant. Nuostabios, nuostabios istorijos, paliečiančios labiausiai dėl to, kad tikros. Australų autorė Hannah Kent jau pernai mus nustebino puikiu kūriniu, šiemet galėjome susipažinti ir su kitu, „Gerieji žmonės“. Tokia netikėta meilė šiai rašytojai ir tas jausmas, kai žinai, kad visas jos knygas turėsi savo lentynoje.

Na ką, o 2018-iesiems jau turiu galvoje ir naują iššūkį, ir jis toks, kuris būtų naudingas labai daug kam. Mažiau be tikslo sėdėti feisbuke, bet daugiau skaityti. Va tada, tikiu, pailgėtų ir sąrašai, ir apskritai daug daugiau gėrio nugultų į mano galvą.

Gerų metų ir skaitykite!