2020 skaičiau

 

Kad šie metai buvo keisti - nesiginčys niekas. Tik prasidėjo, pabuvom truputį namie ir va jau paskutinė diena. Dingo nė nemirktelėjus. Kitokie jie man buvo ir skaitymo fronte. Gausesni, turtingesni, atnešę naujų įspūdžių ir, sakyčiau, gana kokybiški.

Visų pirma - įvykdžiau beveik visus savo knyginius pažadus, kuriuos buvau padariusi praeitų metų pabaigoje. Vietoj užsibrėžtų perskaityti 25 knygų perskaičiau 45! Iš viso 13731 puslapiai (beveik 4000 daugiau nei 2019 m.). Man čia yra labai daug. Ir taip nutiko ne dėl karantino - per jį kaip tik įsivariau tokį bloką skaitymui (bet ne pirkimui, aišku), kad beveik du mėnesius į rankas nepaėmiau nė vienos knygos. Akivaizdu, kad atsigriebiau kitu metu.

Dar vienas pažadas sau buvo perskaityti bent 12 knygų anglų kalba. Viena knyga per mėnesį tikrai nėra daug. Žinoma, ir čia neapsieita be kliūčių - beveik pusę metų arba nenorėjau, arba netilpau į laiką su tomis angliškomis knygomis, tai antroje metų pusėje teko spurtuoti. Per atostogas skaičiau tik angliškai, o lapkritį net pasidariau #skaitauanglųkalba mėnesį ir neėmiau jokios lietuviškos knygos į rankas. Ir štai, priešpaskutinę metų dieną užverčiau dvyliktąją knygą anglų kalba!

Neišpildžiau vieno, ir daugiau nebežadėsiu sau, nes matau, kad čia yra beviltiška :D Tai yra, aprašyti visas perskaitytas knygas. Instagrame situacija geresnė, bet čia tai... Tai, kaip ir toliau, čia bus tik nuomonė apie ypatingas knygas :D Tegul 10 įrašų per metus, bet ilgesnių ir išsamesnių.

Kas dar nutiko knyginiais metais... Spėjau sudalyvauti viename Instagram rengtame iššūkyje vasarą. Tą pačią vasarą skaičiau apskritai įtemptai, nes kolegė buvo sugalvojusi daryti video apžvalgas bibliotekos IG/FB paskyrose, storiuose. Tai negana to, kad reikėjo labai perlipti per save filmuojantis ir kažką pasakojant, sutalpinti tai, ką nori pasakyti apie knygą į 4 min. (idealiu atveju - į mažiau), taip, kad neatskleistum didelių siužeto vingių, bet sudomintum žmones ir jie tas knygas pasiskolintų iš bibliotekos, bet ir reikėjo ištisai skaityti. Nuo to iš tikrųjų labai pavargau - ne tiek nuo paties skaitymo, kiek nuo privalomojo skaitymo, terminų ir nuolatinio galvojimo, kaip apie tą kūrinį pakalbėti. Nes per visą vasarą į rankas paėmiau tik VIENĄ knygą, kurią skaičiau ne dėl to, kad reikėjo, o dėl to, kad tiesiog buvau jau seniau ją nusižiūrėjusi. Visa kita - privalomasis skaitymas. Taip ir atsigriebiau už visus karantininius blokus... Kita vertus, labai įdomi patirtis tie filmavimaisi! Palengvėjo daryti dalykus prieš kamerą, galiausiai atėjo toks momentas, kai tik ištaikai penkias minutes tarp darbų, nufilmuoji su mintimi, kad ai, gerai bus, ir viskas :D

Trumpiausia ir ilgiausia 2020-ųjų knygos

Kaip ir minėjau aukščiau, metai skaitymo atžvilgiu buvo gana kokybiški. Buvo nedaug knygų, kuriomis nusivilčiau. Tiksliau, tos, kurias rinkausi pati, patiko beveik visos! Ne paslaptis, kad turiu skaityti dar ir knygų klubui, tai žinoma, kad nėra vienos knygos, kuri patiktų visiems, taip ir iš ten ateina kartais daugiau nesusipratimų, kuriais bet kokiu atveju prapleti akiratį. Tikiuosi, kad kitąmet pavyks taip pat gerai pasirinkti skaitinius.

Vienos geriausios knygos išsirinkti visgi negaliu, per metus pasitaikė tokių stiprių ir įtaigių skaitinių, kad geriausiu atveju pavyko sutalpinti juos į geriausių penketuką (ne eilės tvarka):

* Markus Zusak „Knygų vagilė“

* Gipi „vienaistorija“

* Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“

* Goran Vojnovic „Jugoslavija, mano tėvynė“

* Stephen Chbosky „Atskalūno laiškai“

Visos vertos skaityti ir turėti, kad po kurio laiko galėtum paskaityti dar kartą.

Taip pat šiais metais atradau L. M. Montgomery knygų apie Anę seriją - vaikystėje labai mylėjau animacinį filmuką ir Anė iki šiol man buvo išlikusi kažkuo ypatingu, tai nusprendžiau paskaityti pirmą dalį ir... nusipirkau visas 8 knygas apie šią nepaprastą mergaitę. Dar liko perskaityti 3 serijos dalis, tai spėju, kad vienas didelis įrašas apie šį reiškinį bus kitais metais. Todėl Anę nominuoju ir šių metų geriausiu literatūriniu personažu. Šalia jos dar galėtų atsistoti ir nuostabioji baba Dunja iš Alina Bronsky knygos „Paskutinė babos Dunjos meilė“.

Geriausios knygos pabaigos titulą šiemet norėčiau skirti Michael Ende „Begalinei istorijai“. Tai buvo pirmoji šiais metais skaityta knyga ir jeigu niekas nepramušė... Apie knygą rašiau dar sausį, ji tikrai ypatinga, tai jei dar neskaitėt, būtų labai geras būdas pradėti naujus metus, galvoje susidėlioti metų planus apie tai, koks norėtumėt būti žmogus ir ką nuveikti šiame gyvenime.

Buvo ir labai maloniai nustebinusių knygų - tai Igno Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ ir Jacqueline Raoul - Duval „Kafka, amžinasis sužadėtinis“. Na, Kafka tai man patiko jau nuo mokyklos laikų, o štai su Šeiniumi santykiai buvo labai komplikuoti. Iki tol, kol perskaičiau tą knygą, kurią dabar visiems kaišioju po nosimi.

Metų nostalgija neabejotinai keliauja vampyrams! Stephenie Meyer po šitiek metų paserviravo mums knygą, kurios puslapiuose galėjom perskaityti Edvardo mintis! Tai „Midnight Sun“ nors ir storulė, bet buvo įveikta labai greitai, ir sugrąžino į anuos laikus. Be to, jos dėka sutaupiau vieną re-read (pasirodo, paskutinius 2 ar 3 metus tai buvo Twilight :D).

Buvo šiemet ir liūdnų istorijų. Liūdnų, bet gražių, o verkiau net kelis kartus (senstu, anksčiau net 5 ar 6 Hario Poterio dalis nepravirkdydavo). Visgi pati liūdniausia, ko gero, buvo Maja Lunde „Sniego sesė“ (nors dar pravirkdė ir „Knygų vagilė“ bei „Atskalūno laiškai“). „Sniego sesė“ taip pat galėtų dalintis gražiausio viršelio nominaciją su Anės serija (kada nors parodysiu, t.y., kai perskaitysiu visas) ir Jenni Fagan „The Sunlight Pilgrims“.

O dabar prie ne tokių smagių skaitinių.

Metų nusivylimo titulą tvirtai užsitarnauja Elif Shafak „Trys Ievos dukterys“. Labai seniai norėjau perskaityti, o kai perskaičiau, tai taip jau meh buvo... Visiškai nepateisinti lūkesčiai, nors aš jau taip stengiuosi tų lūkesčių knygoms neiškelti per didelių, bet vis tiek kažkaip dar pavyksta nudegti (nors ir retai).

Metų BIG NO NO varo pas Viktor E. Frankl „Žmogus ieško prasmės“. Vėlgi, skaičiau dėl to, kad reikėjo, tai šitas labai prisidėjo prie didžiulės atmetimo reakcijos. Bet net ir tada, kai reikia, galima rasti kažką, kas patinka. O aš to stebuklo nepamačiau, kokį visi kiti skaičiusieji atranda šioje knygoje. Buvo tikrai skausmingas skaitymas.

Kitais metais... Aha, atėjo ta įrašo dalis, kai reikia kažką sau pasižadėti. Tai ir toliau laikysiuosi bent 12 knygų anglų kalba plano, labai patiko, be to, turiu neužbaigtų reikalų ir labai gerų knygų lentynose. Taip pat šalia to norėčiau paskaityti daugiau lietuvių autorių, nes dabar šitoj srity esu baisiai atsilikusi. Ir susikaupė jau nemenka krūvelė įvairios fantastikos, kurią noriu perskaityti, tai labai tikiuosi 2021-aisiais nerti į kitus pasaulius. Atrodo tokie kartais ir nesuderinami norai, bet pažiūrėsim po metų, ką man pavyko nuveikti!

Maja Lunde „Sniego sesė“

Ši kalėdinė istorija internete šmėžuoja nuo pernai. Neįmanoma nepastebėti. Bet kaip įmanoma šitaip ilgai jos neperskaityti (rodau pirštais į save) – nepykit, nežinau.

Per Kūčias Julianui sukaks dešimt. Anksčiau tai buvo geriausia diena metuose, tačiau šiais metais – viskas kitaip. Nebėra vyresniosios sesers, tėvai – tarsi savo pačių antrininkai, nėra Kalėdų eglutės, imbierinių sausainių ir mandarinų kvapo, neskamba kalėdinės giesmės... Vieną dieną Julianas sutinka Hedvigą – linksmą mergaitę, kuri ištisai kalba ir moka džiaugtis gyvenimu. Tačiau ši nauja draugystė, kad ir kokia būtų džiuginanti, yra apipinta paslaptimis.

Kalėdinė nuotaika – tai jausmas, minkštas ir švelnus it pliušinis žaislas, kai tarsi ima dilgsėti pirštų galiukuose, o širdis pradeda truputėlį smarkiau plakti, tačiau ne taip stipriai, kad pasijustum blogai. Užplūdus kalėdinei nuotaikai norisi ploti iš džiaugsmo, apsikabinti kitus ir prie jų priglusti. Šis jausmas skatina dainuoti, juoktis, o gerklėje įstringa gumulas. Viską pajunti vienu metu.

Kai visi tiek prirašę apie šią knygą, turbūt kažko naujo pasakyti neįmanoma. Bet ir nereikia. Ši knyga yra apie jausmą. Tiksliau, apie keletą iš jų – skausmą, liūdesį, džiugesį, pyktį, ir, žinoma, Kalėdas. Iš tiesų, sugebėti su tokia šiluma parašyti apie tai, dėl ko mums visiems vienu ar kitu gyvenimo momentu skauda labiausiai, yra talentas. Man patiko, kad šioje istorijoje visko kaip tik tiek, kiek reikia – ji neperkrauta nereikalingais veikėjais, nuotykiais, išlaikytas emocijų balansas. Ir, be abejo, pati istorija – labai tikroviška.

Nors knyga rašyta vaikams, bet, manau, kiekviena mama ar tėtis turėtų nuspręsti, ar jų vaikas jau galės suprasti dalykus, apie kuriuos kalbama. Idealiu atveju knygą reikėtų skaityti kartu ir iškart aptarti Juliano istoriją. Nes temos, kurios nagrinėjamos knygoje, yra ypatingai svarbios ir apie jas tikrai turi būti kalbama. Mirtis – neišvengiamas dalykas, tegul kartais ir ateinantis ne laiku. Tiesą sakant, mums visada atrodys, kad ji atėjo ne tada, kai reikėjo, nes tokio laiko tiesiog nėra. Visada norime praleisti kuo daugiau laiko su artimais žmonėmis ir tas atsisveikinimas visada būna netikėtas. O vaikams dargi ir nesuprantamas.

Todėl knyga yra skirta visiems. Ne tik vaikiškai auditorijai. Apskritai manyčiau, kad šis pasakojimas gali suveikti ir kaip terapija. Ir ne tik žodžiai – Lisos Aisato iliustracijų grožis apskritai nenusakomas. Net neskaitydamas, vien žiūrėdamas paveikslus, gali pajusti iš puslapių besismelkiančią šilumą ir pasakojimo svarbą bei gylį. Tikras meno kūrinys, nuo pirmo iki paskutinio viršelio.

Tad jei ieškote kažko nepaprasto, ypatingo ir nepamirštamo, „Sniego sesė“ yra būtent tokia knyga. Sušildanti, pravirkdanti, priverčianti galvoti ir prisiminti. Ir, be jokių abejonių, pripildanti kalėdine dvasia.

Daphne du Maurier „Rebeka“

Kai dažniausiai skaitai knygas, kuriose nagrinėjamos šiuolaikinės problemos, yra kelios laiko linijos ir kartais - nesuskaičiuojamas kiekis veikėjų, net nesupranti, kaip pasiilgsti klasikos. Bent jau iki tol, kol tos klasikos nepaimi į rankas. Ir būtent tada pasaulis nušvinta visomis šviesiausiomis spalvomis!

„Rebeką“ visos anotacijos pristato kaip klasikinę meilės ir neapykantos istoriją. Po žmonos mirties Maksimas de Vinteris Monte Karle sutinka gerokai už save jaunesnę merginą ir parsiveža ją į Menderlio dvarą. Dvarą, kadaise iš atviruko užbūrusį jaunutę merginą. Naujoji ponia de Vinter susiduria su daugybe jai iki šiol nepažintų rūpesčių, o Menderlis, kaip ir visi didieji dvarai, savyje slepia kažkokią paslaptį...

Kaip jau minėjau, buvau išsiilgusi aiškios istorijos. Turiu omenyje būtent pasakojimo stilių. Aiškiai rutuliojami veikėjai ir jų siužetinės linijos, pati struktūra taip pat vedanti į kulminaciją, aiški atomazga, nėra jokių bereikalingų žodžių ar veiksmų. Net kiekvienas oro ar gamtos aprašymas (nėra jų čia labai daug, ir dėl to neliūdžiu) yra vietoje ir laiku. Kaip ir priklauso tokiam kūriniui, paslaptis sklando kažkur tarp eilučių ir bent jau man nepavyko jos atspėti. Kiekvienas veikėjas istorijoje turi savo vietą, kiekvienas žino kažką, kas skaitytojui ir netgi poniai de Vinter atskleidžiama labai po truputį. Žodžiu, puikus gotikinis romanas!

Ir ne veltui sakoma, kad klasika nesensta. Tiesiog surijau šią knygą! Įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių.  Labai greitai pajutau, kad galvoju apie vieną ar kitą veikėją ir apie tai, kas vyks toliau. Todėl pabaigusi vieną skyrių jau skaičiuodavau, ar turiu laiko dar vienam, na, gal kaip nors... Buvau sudominta tikrai nuo pradžių - knyga tarsi prasidėjo nuo pabaigos, o tik po to sužinome, kaip ir kodėl veikėjai atsidūrė ten, kur jie buvo pirmuosiuose puslapiuose. Visai verta perskaičius visą kūrinį vėl sugrįžti į pradžią ir atkreipti į detales, kurios galbūt tuo metu pasirodė nereikšmingos.

Visi veikėjai sukurti taip, kad atskleistų niūrią romano atmosferą. Kas gali būti niūriau nei vienatvė ir tamsios paslaptys...

O šie yra patys svarbiausi, nes apie juos ir sukasi visas veiksmas:

• Maksimas de Vinteris: medaus mėnesio metu - mylintis vyras, o grįžęs namo - pasinėręs į dvaro reikalus ir neberodantis jokio prielankumo savo jaunajai žmonai, kuriai viskas nauja ir kaip niekad reikalingas palaikymas. Visgi jis nesukėlė jokios antipatijos, nors vietomis ir nebuvo itin malonus poniai de Vinter. Sakyčiau, gal pajutau jam šiokį tokį gailestį? Sunku man įsijausti į turtingo vyro, valdančio dvarą ir dar balažin ką veikiantį tais laikais (knyga pirmą kartą pasirodė 1938 m.) vaidmenį (:D), bet galėčiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, netekęs žmonos ir dėl to, kad susituokė antrą kartą, atsidūręs po didinamuoju visuomenės stiklu.
• Ponia Denvers: namų ekonomė, jau nuo pat pirmojo karto, kai ją sutinkame, galima suprasti, kad su ja gyvenimas tikrai nebus lengvesnis. Išties nemaloni moteris, per visą knygą taip ir nesugebėjau pajusti jai nė lašelio užuojautos ar menkiausio prielankumo.
• Ponia de Vinter: vienintelė veikėja - ir dar pagrindinė! - kurios vardo mes niekad nesužinome. Tuo pačiu metu ir svarbi, bet ir nereikšminga detalė bendrame Menderlio paveiksle. Štai jos man buvo gaila. Pilna svajonių ir jaunatviško idealizmo, naivi, iki ausų įsimylėjusi ir... greitai turėjusi suprasti, kad pasaulis nėra toks, kokį jį įsivaizdavo. Kad gyvenimas viename garsiausių Anglijos dvarų nėra vien tik romantiški pasivaikščiojimai sode ir arbatos gėrimas. Kad su pavarde ir statusu ateina ir daug prievolių, kurias nebūtinai nori vykdyti. Kad kartais praeitis gali būti stipresnė ir nejuokingai prislėgti. Visgi sunku suprasti, ar ponia de Vinter per visus tuos įvykius iš tikrųjų ūgtelėjo kaip asmenybė. Nes proga buvo ne viena.

Ir specialiai nieko nesakysiu apie Rebeką.

Tiesa, kas mane paskatino būtent dabar perskaityti šią knygą? Gal būtų stovėjusi dar 26 metus lentynoj, kas ten žino :D Bet NETFLIX išleido naują ekranizaciją... Nenorėjau susigadinti knygos įspūdžio pirmiau pažiūrėdama filmą, tai ir skaičiau. Senojo, klasikinio 1940 m. Hičkoko režisuoto filmo nesu mačiusi, tad neturėjau su kuo palyginti. Nemanau, kad ir žiūrėsiu, nes šis, naujasis, filmas man labai patiko. Gan tiksliai pagal knygą, pakeisti tik vos keli dalykai, matyt, vardan dramos. Nenuostabu, čia juk kinas, ir šįkart tai manęs visai netrikdė. Tad jei neplanuojat skaityti knygos, drąsiai galima žiūrėti tik filmą.

O aš manau, kad knygą tikrai skaitysiu dar ne kartą - tikrai labai patiko visa istorija! Kad kartosiu filmą, tai nė kalbų nėra :) Jei dar nesate susipažinę su šia istorija, tikrai siūlau. Nepasigailėsite atidavę savo laiką geram kūriniui.

Goran Vojnović „Jugoslavija, mano tėvynė“

 

Ir vėl aš su savo klausimais. Ar dažnai jums nutinka taip, kad dar nė nepradėję knygos žinote, kad ji jums patiks? Na, gerai, dažnį gal ir sunku įvardyti, bet bent jau man taip yra nutikę ne kartą ir ne du. Kitas dalykas: knygų klube balsuojant, ką skaitysime kitą mėnesį, dažniausiai nepavyksta išsirinkti tokios, kurią aš tikrai tikrai norėčiau perskaityti. Dauguma nugali, pas mus demokratija, skaitom juk ne tai, ką aš paliepiu :D Todėl vos viena kita knyga iš tų, kurios patraukia mano dėmesį, tampa mėnesio knyga, o jau nekalbu apie tas, kurios yra iš mano asmeninio TBR sąrašo. „Jugoslavija, mano tėvynė“ buvo malonus siurprizas: ir varvinau akis nuo tada, kai tik ją išleido, ir į asmeninius sąrašus įtraukta… Tiesiog stebuklas!

Pagrindinis knygos pasakotojas - Vladanas, vieną dieną „googlindamas“ savo tėvo pavardę, kuris, kaip galvota, žuvo kare, randa nemalonių žinių. Pasirodo, viskas nėra taip, kaip jis galvojo. Atsiskleidusi šeimos paslaptis iš pamatų supurto Vladano gyvenimą, viską, kuo jis tikėjo. Vyras leidžiasi į tėvo paieškas, kurios kartu tampa ir daugybės kitų atsakymų ieškojimais.

Neturėjau nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei senelės, nei draugų, nors teoriškai visa tai turėjau. Bet tik teoriškai.

Šįkart man jau pradžioje norisi pasakyti, kad tai - viena stipriausių knygų, skaitytų šiais metais. Peržiūrėjau savo perskaitytų knygų sąrašą ir radau vieną labai aiškią tas stiprias knygas vienijančią liniją. Tai istorija. Ta tikroji, į kurią, jei neturime pomėgio domėtis istoriniais įvykiais ar tai nėra mūsų darbas, labai ir nesigiliname. Žinome, kad kažkur kažkada vyko tam tikri dalykai, bet jau praėjo ir mūsų neliečia, galima gyventi toliau, tiesa? Oi ne. Tebūnie ta istorija išmokta iš įvairių šaltinių, tebūnie išgyventa pačių, bet faktais paremtos knygos tikrai turi kitokį svorį.
Jugoslavijos istoriją išgyveno ir pats rašytojas. Kai ji skilo, Goran Vojnović buvo vienuolikos, kaip ir Vladanas, kai prasidėjo jo pasakojama istorija. Todėl knygoje aprašomi įvykiai ir yra autentiški, jaučiamas situacijos tikrumas. Pasakojimas tarsi suklijuotas iš prisiminimų, jame tikrai nemažai šokinėjimo laike, net ir trumpuose skyriuose pasakojimo laikas gali pasikeisti kelis kartus, nukelti į skirtingas vietoves. Manau, neatsitiktinai autorius pasirinko tokį pasakojimo būdą, leidusį aprėpti platų laikotarpį - jis pats matė Jugoslavijos skilimą ir galėjo tai aprašyti tiek prisimindamas savo, kaip vaiko mąstymą, tiek pažvelgti į viską jau suaugusio vyro akimis.
Tačiau toks pasakojimo stilius visiškai neapsunkina skaitymo. Puslapiai verčiasi kaip pasiutę :) Skaitai, skaitai, žiū, jau ir baigėsi. Labai geras rašymo stilius, nemažai ironijos, tiesmukiškumo, ir, be abejo, puikus vertimas (L. Masytės, iš slovėnų k.), nes su kokiu nors kreivu tikrai nebūtų pavykę taip mėgautis skaitymu. Apskritai rašytojas Slovėnijoje (ir už jos ribų) žinomas už savo nebijojimą drąsiai kalbėti nepatogiomis temomis, o tokios, kaip žinia, man itin patinka. Dėl vienos iš savo knygų Vojnović netgi turėjo reikalų teismuose - viena laimė, kad pasibaigė jie sveiko proto pergale. Taip, suprantama, norėtume, kad tai, kas liečia karą ir savos šalies istoriją, būtų piešiama tos šalies naudai ir vien tik šviesiais dažais, kad būtų kone sakralu. Bet taip nebuvo ir niekada nebus, nes paprasčiausiai kare nėra nekaltų. Visada yra dvi pusės ir reikia jas kritiškai vertinti.

Aš čia vis apie tą karą… Tai noriu pasakyti, kad šią knygą gali skaityti ir tie, kuriems gan svetima ši tema. Nerasite čia jokių fizinių karo žiaurumų, nutrauktų galūnių ir sužeistųjų dejonių. Akcentuojama karo pasekmė - šeimų likimai, čia - konkrečiai vienos, Vladano, šeimos. Gal ir nėra dar daug tokių knygų, bet tikiuosi, kad jų daugėja (ši tematika nėra mano stiprioji pusė, todėl bijau nusikalbėti), kurios nagrinėja karą būtent tokiu aspektu. Kaip per vieną naktį gali apsiversti šeimos gyvenimas? Kaip gyventi toliau? Kas esi, kai esi pabėgėlis? Kas esi, kai tavo mama - slovėnė, tėvas - serbas (atsiprašau, jei klystu, ir jei žinote tiksliai, prašau mane pataisyti!), o tavo gimtoji šalis, Jugoslavija, staiga nebeegzistuoja? Kokia kalba kalbėti, kad būtum palaikytas savu? Kaip tvarkytis su vienatve? Galų gale, kaip elgtis su pasivijusia praeitimi? Čia, manau, ir atsiskleidžia tikrosios karo pasekmės. Taip, daugybė žuvusių, sugriauti namai ir sunaikinti ištisi kaimai yra siaubinga. Tačiau kaip su tais, kurie liko gyvi?
Kas man dar ypatingai patiko šioje knygoje, tai, kokia reikšmė suteikiama kalbai. Tai tampa pagrindiniu tapatybės ženklu. Ir įdomu, kad jau būdamas vaikas Vladanas tai giliai įsisąmonino. Kai staiga kalba, kuria jis kalbėjo nuo mažens, jam buvo tam tikra prasme uždrausta, jis atkakliai laikėsi savo. Greičiausiai bent taip stengėsi išlaikyti ryšį su mylimu tėvu, kurį pasiglemžė karas. Nuo pat pradžių kalba, lyg atskiras veikėjas, keliauja kartu su skaitytoju.

Knygų klube iš tikrųjų pasinėrėme į ypatingai gilią ir įdomią diskusiją. Galbūt galime šiek tiek tapatintis ir dėl savo šalies istorijos? Gal bent kruopele mums lengviau suprasti tai, ką norėjo pasakyti autorius savo kūriniu? Bet kad visas palietė ir sukėlė daug apmąstymų - abejonių nekyla. Dabar belieka laukti kitų metų, kai „Kitos knygos“ mus nudžiugins dar viena Goran Vojnović knyga „Figmedis“ - tikrai stoju į eilę.

Stephen Chbosky „Atskalūno laiškai“

Uždraustų knygų savaitės proga reikia skaityti uždraustas knygas! Nors jos ir taip sudaro didelę mano skaitomų knygų dalį, tačiau dabar reikia joms atiduoti didesnę duoklę.

„Atskalūno laiškuose“ susipažįstame su penkiolikmečiu Čarliu. Susipažįstame galbūt kiek neįprastu formatu - jis pasakoja apie savo problemas laiškuose, kuriuos rašo ir siunčia nepažįstamajam. Juose atvirai atskleidžiama daugybė dalykų: paauglystės džiaugsmai ir vargai, šeimos problemos, draugai, kvaišalų vartojimas, pasimatymai ir dar daug visko, kas telpa tarp eilučių.

Mes priimame tokią meilę, kokios esame verti.

Aš, kaip ir dažniausiai, knygai turiu priešistorę - „Atskalūno laiškai“ nėra jokia išimtis. Kadangi knyga yra iš jaunimo lentynos, „Beveik suaugę“ serijos, tai toje lentynoje galiu rasti labai daug knygų, skaitytų tuo metu, kai pati buvau jaunesnis jaunimas :) Nesuklysiu pasakydama, kad, kai buvome 13 - 14 metų, šią seriją skaitėme visi - joje leidžiamos knygos kalbėjo labai nepatogiomis temomis, tokiomis, kurių tikrai neaptarinėdavom nei su tėvais, nei su draugais. Tiesą sakant, apie tokius dalykus kaip žmogžudystė ar prostitucija apskritai negalvodavom. Todėl skaityti apie tai buvo kažkas TOKIO. Tuo metu skaičiau visas iš eilės šios serijos knygas, IŠSKYRUS šitą. Kažkodėl pasirodė visiškai neįdomus nei viršelis (nors kiti tai irgi ne stebuklas), nei pavadinimas, nei aprašymas… Ir kaip aš džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą dabar! Manau, būtų patikusi ir anuomet, bet dabar įspūdis visai kitas!

Knyga parašyta, kaip jau minėjau, laiškų principu. Čarlis juos naudoja kaip dienoraštį, kaip būdą atsiverti. Todėl toks visų problemų pateikimas yra itin asmeniškas ir „nuogas“. Manau, tai buvo labai geras autoriaus sprendimas. Bet kuris skaitytojas nori, kad istorija būtų pasakojama jam asmeniškai. O turint omenyje, kad ši knyga skirta paaugliams, tai yra dar svarbiau. Kiekvienas laiškas - skyrius prasideda kreipiniu „Mielas drauge, ...“, tad bent jau aš ir priėmiau viską taip, lyg tuos laiškus Čarlis būtų rašęs MAN. Jei kada nors esate parašę ar gavę bent vieną tikrą laišką, tai tikrai prisiminsite, koks paprastas, kartais nenuoseklus yra jų stilius. Kiek daug norisi papasakoti tame viename lape popieriaus. Tad ir knyga, sudaryta iš laiškų, yra tokia: šiek tiek kasdienybės, šiek tiek daugiau apie svarbesnius įvykius, šiek tiek savianalizės, šiek tiek santykio su supančiais žmonėmis, kol galiausiai susipažįstame su jais visais ir galime susidaryti bendrą paveikslą.

Atskiro paminėjimo tikrai vertas knygos pagrindinis veikėjas Čarlis. Atrodo, pamėgau jį nuo pat pirmųjų puslapių. Toks šiltas ir galbūt ne pagal metus subrendęs vaikinas. Puikus pasakotojas. Labiausiai patiko jo savybė viską aplink save stebėti ir pastebėti (tikrai du skirtingi dalykai). Ir jo tikrumas, gebėjimas būti savimi, kai tik išsiaiškini, kas toks esi. Vėlgi - laikau tai puikiu autoriaus pasirinkimu, nes ypatingai jaunimui, ieškančiam savęs, svarbu knygose susidurti ir su tokiais herojais. Tyliais ir su savomis problemomis. Tiesa, tai, kad Čarlis yra toks įtikinamas personažas, tikriausiai lemia tai, kad jį Chbosky sukūrė remdamasis… savimi. Taip, ši knyga yra pusiau autobiografinė, autorius sudėjo į ją ir savo išgyvenimus bei  prisiminimus (nors ir nesužinosime, kas buvo išgalvota, o kas tikra, nes knygos pasakojime viskas labai sklandžiai susipina į viena), o kai kuriuos personažus kūrė pagal realiame gyvenime pažinotus žmones. Iš tikrųjų, kuo daugiau skaitau papildomos informacijos apie šią knygą, tuo artimesnė ir mielesnė ji man tampa - rekomenduoju tą ir jums padaryti su bet kokia skaitoma knyga, nes tikrai ji gali atsiskleisti visai kitoje šviesoje.

Galiausiai - jau pradžioje paminėjau uždraustas knygas ir tekste vis užsimenu apie kažkokias problemas. Tai būtent dėl jų nagrinėjimo šios knygos nemėgo tėveliai, kurie ir siekė pašalinti ją iš mokyklų bibliotekų lentynų. Įdomu, kad knyga pirmą kartą pasirodė 1999 m., bet didesnio nepasitenkinimo, kuomet jau pateko į TOP10 draustų knygų, sulaukė tik 2004 m. Priežastys, kodėl tėvai galvojo, kad knyga yra absoliučiai netinkama paaugliams: per teigiamas homoseksualumo vaizdavimas, įžeidi kalba, seksualinės scenos, narkotikų ir svaigalų vartojimas, išprievartavimas, masturbacija, nuogumas (?), o 2009 m. užkliuvo (beje, tai yra metai, kai knyga susilaukė daugiausiai neigiamų reakcijų) ir savižudybė bei priešiškumas šeimos vertybėms. Atleiskit, ką? Kai kurių priežasčių aš tiesiog nesuvokiu, ypač perskaičiusi knygą. Galėčiau prie kiekvienos nurodyti, kodėl tai NĖRA priežastis cenzūruoti šią ar bet kokią kitą knygą. Jau pirmuose 40 puslapių įvyko tiek visko, kad su jaunimu ir psichologais (taip taip!) būtų galima nagrinėti juos ne valandą ir ne dvi.

Taip, šioje knygoje aptariamos visos tos problemos, paminėtos aukščiau, neaplenkiant nė pačios depresijos ir dar keleto kitų. Ir gali atrodyti, kad tiek daug visko negali atsitikti vienam žmogui, bet - staigmena - tikrai gali. Tik kiekvienas turime savo socialinį burbulą, kuriame galime su tuo ir nesusidurti. Taigi, ką aš pamačiau šioje knygoje? Daug šviesos ir vilties, kai jos, atrodo, nebėra. Iš kiekvienos problemos yra išeitis. Be jokios abejonės, vienam paaugliui su tuo susidoroti be galo sunku, tad čia į pagalbą gali ateiti draugai, tėvai, broliai ir seserys, laiškai, muzika… Svarbu turėti, į ką atsiremti. Ir - dar svarbiau - suprasti, kad to reikia. Dažnai mes bandome tai neigti, bet čia jau tikriausiai reikia atskiro įrašo apie psichinę sveikatą :)

Ir aš visada sakau, kad uždrausti yra labai paprasta. Viens, du ir padaryta. Daug sunkiau yra paaiškinti kai kuriuos dalykus, dar sunkiau išlįsti iš savo komforto zonos ir išdrįsti tai padaryti, net jeigu kai kurios temos ir nėra priimtinos.

Cenzūra yra aklavietė: kas yra Uždraustų knygų savaitė ir su kuo ji valgoma?

 

Jeigu galvojate, kad knygių pasaulyje - nuobodu, tai labai skubu pasakyti, kad taip tikrai nėra! Labai dažnai skaitytojai domisi kažkuo daugiau nei vien tik skaitoma knyga (kiti nesidomi ir ja, perskaito ir tiek, ir viskas su tuo yra gerai). Vieniems rūpi autorinės teisės, kitiems - prestižinių literatūrinių premijų laureatai, treti renka įdomius faktus apie rašytojus, o ketvirti - pirmuosius knygų sakinius. Knygų pasaulyje domėtis galima tiek daug įvairių dalykų, kad ir galva gali apsisukti. Taigi, mano arkliukas - knygų cenzūra ir jai dedikuota Uždraustų knygų savaitė. Negalėčiau pasakyti, kas 2015 m. gavo Nobelio literatūros ar Booker'io premiją, bet užtat galėčiau išvardinti knygas, kurios tokiame laisvame mūsų pasaulyje buvo vienu ar kitu metu uždraustos, cenzūruotos ar tiesiog susidūrė su cenzūros iššūkiu, ir dargi pasakyti, dėl kokių priežasčių tai buvo ar yra įvykę. Beje, tik noriu pasakyti, kad ši savaitė būtent ir yra apie tai, kas vyksta DABAR, o ne kažkada prieš 50 ar 100 metų. Ir apie tai, kas vyksta demokratinėse šalyse, kurių šiaip jau savo galvose niekad nesusietume su tokiais dalykais, kaip draudimas kažką skaityti.

Kas ta Uždraustų knygų savaitė?

Uždraustų knygų savaitė pradėta minėti 1982 m. JAV, nes būtent tuo laikotarpiu drastiškai padaugėjo knygų, susiduriančių su cenzūros iššūkiu. Švęsti laisvę skaityti inicijavo Amerikos bibliotekų asociacija (ALA), o šios savaitės minėjimas netruko išplisti ir kitose pasaulio šalyse, nes - tik pamanykit! - visur yra kažkuo nepatenkintų žmonių, sprendžiančių, ką galime skaityti ir ko ne. Uždraustų knygų savaitė visada minima paskutinę rugsėjo savaitę ir kasmet pasitinka dalyvius nauju šūkiu. Šiemet jis yra toks: Cenzūra yra aklavietė. Atrask laisvę skaityti!

Kas ir kodėl siekia uždrausti/cenzūruoti knygas?

Kasmet ALA pateikia oficialią statistiką, kuri pykdo, liūdina ir trikdo. Pavyzdžiui, 2019 m. su cenzūros iššūkiu susidūrė 14% daugiau kūrinių nei 2018 m. Ar tai rodo, kad autoriai pradėjo kurti kažkokias labai kontroversiškas knygas ir visus tais savo kūriniais siekė įžeisti bei pakreipti viena ar kita linkme? Vargu - knygos sąrašuose kartais nepasikeičia metų metais, nebent tik apsikeičia vietomis. Kadangi statistika sudarinėjama JAV, o ten bibliotekos turi savo globėjus, tai būtent jie ir sudaro absoliučiai didžiąją dalį tų cenzorių (2019 m. - 45%). Po to, gerokai atitrūkę, bet vis tiek esantys TOP3 - tėveliai su 18%. Nes taip, dažniausiai su šiuo iššūkiu susiduria vaikų ir jaunimo knygos, tai tėvai jau pasistengia pasirūpinti, kad vaikučiai negautų priėjimo prie nepatogių temų, nes pasaulis juk toks rožinis ir gražus. Įdomu, kad tie, kuriems ir skirta tokia literatūra, sudaro varganą 1%. Tai kaip čia dabar yra?..

O štai priežastys, dėl kurių siekiama dalį kūrinių padaryti neprieinamais, tikrai nesikeičia jau keletą metų. Pati populiariausia, ir turbūt tokia išliksianti dar netrumpai, yra LGBTQIA+ tema. Iš 2019 m. TOP10 draustų knygų sąrašo, net aštuonios jame atsidūrė dėl šios priežasties. Kitos labai populiarios temos - smurtas, politinės pažiūros, seksualinis turinys, religija. Sparčiai populiarėja ir raganystės (viduramžiai, aūū?). Visai naujai atsiradusi ir atkreipusi mano dėmesį priežastis - knyga buvo per daug teigiamai atsiliepianti apie imigrantus. Griūk iš juoko. Visos šios priežastys (na, gerai, išskyrus paskutinę) GAL ir atrodytų adekvačios, jeigu nežinotume, apie ką yra kai kurios knygos, prie kurių puikuojasi šie draudimai.

Jeigu šie draudimai vyksta JAV, tai kodėl čia apie tai kalbu?

Pasakysiu iškart: todėl, kad man įdomu ne tik tai, kas vyksta mano kieme ir todėl, kad esu už žmogaus laisvę. Tegul tai, šiuo atveju, susiję su knygomis, bet pasirodo, kad ir čia tos laisvės vis dar stokojame. Be to, kaip bibliotekos darbuotoja turiu užtikrinti visų laisvą prieigą prie įvairių informacijos šaltinių. Esu tikra - niekas nenori prisiminti (gerai, dabar jau dauguma - tik iš istorijos pamokų, bet vis tiek) lietuviškos spaudos draudimo arba nacių knygų deginimų. Siaubingi laikotarpiai, nėra ką ir diskutuoti. Ir ar mes galime būti tikri, kad niekad nebeteks to patirti?

Kaip dabartiniame pasaulyje pasireiškia cenzūra?

Yra net keletas būdų, kaip pasireiškia cenzūra, ir net neabejoju, kad visus juos galėtumėte išvardinti. ALA pateikia 2018 m. informaciją, bet per metus iš esmės nepasikeitė niekas.

Turbūt pats paprasčiausias, nereikalaujantis jokių papildomų resursų būdas yra puslapių niokojimas. Sakykime, jums nepatiko kokioje nors knygoje aprašytas moters apsisprendimas pasidaryti abortą. Puslapį išplėšėte, esate patenkintas, kad kiti nesužinos, kas ten rašoma, visi saugūs. Na, dar galite tekstą nuspalvinti juodu markeriu, jei nesinori jo išplėšti.

Kitais būdais cenzūruoti knygas jau reikia šiek tiek pasistengti ir negalėsite būti tikri, kad tikrai bus išpildytas jūsų noras. Pas mus tai gal net nelabai įmanoma (aš labai tikiuosi), bet tai nereiškia, kad nevyksta kitur. Gavus daug skundų, bibliotekoms tenka apriboti leidinių prieinamumą tam tikrai amžiaus grupei pakeičiant knygų vietą (man, asmeniškai, šiek tiek komiškai atrodo knygų perkėlimas į aukštesnę lentyną, kad nepasiektų mažesnieji, ar slėpimas už kokios nors užuolaidos), išduodant „netinkamai“ amžiaus grupei knygas su tėvų leidimu arba tiesiog pašalinant leidinius iš bibliotekos fondo. Pavyzdžiui, 2015 m. Mark Haddon knyga „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (pas mus ji yra privalomųjų knygų sąraše 14 - 15 m. jaunuoliams) sulaukė cenzūros iššūkio, nes yra netinkama amžiaus grupei. Jums yra 13 metų ir labai norite perskaityti tą knygą. Ne, sako jums bibliotekininkas, deja, tu per mažas (ir tampa visai nesvarbu, kad knygos pasakotojas - berniukas, turintis autizmo spektro sutrikimą, kad aprašomi įvykiai matomi jo akimis. Nesvarbu net ir tai, kad esate pakankamai subrendęs, kad suprastumėte, apie ką ten rašo, galų gale, galbūt tai būtų pirmasis prisilietimas prie ypatingo vaiko, jei nėra galimybės susidurti su tokiu savo natūralioje aplinkoje. Negalima, ir viskas). O kaip pakomentuoti tai, kad tais pačiais metais ir „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, be visų kitų priežasčių, sulaukė iššūkio dėl netinkamumo amžiaus grupei, aš nežinau. Pas mus ši knyga yra suaugusiųjų abonemente, tad... ką?

Dar vienas populiarus (!), bet išties drastiškas būdas cenzūruoti knygas - jas deginti. Taip tiesiog paimti ir sumesti į laužą. Toli ieškoti nereikia - dar pernai mūsų kaimyninėje Lenkijoje vienas kunigas užsiiminėjo Hario Poterio serijos deginimu. Atsiprašė, bet fakto tai nekeičia. Dar kartą akcentuoju - tai vyko ne 1019 m., o 2019-aisiais.

Taip pat vienas iš būdų, gan sunkiai aptinkamas, nes šiuo atveju jau turime analizuoti patys save, o daugumai ieškoti savyje kažkokių neigiamų apraiškų tikrai yra nepriimtina, yra savicenzūra. Kartais (ir turbūt gan dažnai) ji vykdoma net nesąmoningai, pavyzdžiui, teigiant, kad „gal vietoj šitos paskaityk kitą knygą, ne tokia žiauri“. Aktualiausia bibliotekininkams, bet nutinkanti 100% visiems, kurie mėgsta dalintis rekomendacijomis. Kaip jau sakiau, šitam dalykui sumažinti reikia tiesiog daug dirbti su savimi ir įsisąmoninti, kad jeigu man nepriimtina viena ar kita tema, tai nebūtinai ji nepriimtina ir kitiems - gal kitam ta tema parašyta knyga vienintelis būdas atrasti išeitį iš situacijos, kurioje galimai yra atsidūręs.

JAV, JAV... Bet ar turime cenzūros atvejų Lietuvoje?

Atsakymas yra: taip. Netikėta? Cha. Tiesa, tų atvejų tikrai nėra daug (kuo galima pasidžiaugti) ir tokių knygų dešimtukų sudaryti negalėtume. Vis dėlto. 1993 m. Jurgos Ivanauskaitės knygą „Ragana ir lietus“ buvo leista pardavinėti tik erotinių prekių parduotuvėse - jokių knygynų ir viešai prieinamų vietų. Pabandykite įsivaizduoti, kaip turi jaustis autorius, kurio intelektinė nuosavybė nugrūdama į tokias vietas. Visgi knyga netruko sugrįžti ir į knygynų lentynas. Spėju, todėl, kad žmonės tiesiog kaip pasiutę ėmė jos ieškoti ir pirkti - kas gali atsisakyti tokio pelno? Tada kurį laiką gyvenome ramiai, kol Marius Ivaškevičius 2002 m. neišleido knygos „Žali“, kurioje partizanai buvo pavaizduoti tikriausiai ne tik, kaip herojai (knygos neskaičiau), bet ir kaip žmonės, turėję silpnybių. Labai įsižeidė ir kritikavo daugelis, paskui nurimo, ir kai 2018 m. kūrinys buvo perleistas, vėl truputį pasiūbavo - teismui buvo pateiktas prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl knygoje išsakytų teiginių. Teismas tokį tyrimą pradėti atsisakė, su kuo juos ir sveikinu.

Vienas garsiausiai nuskambėjusių ir ne vienerius metus trukusių bylinėjimųsi yra susijęs su Neringos Dangvydės „Gintarine širdimi“. Tai pasakų knygelė vaikams (labai reikalinga perskaityti ir kai kuriems suaugusiesiems), kurioje galima rasti pasakas apie du įsimylėjusius princus, apie dvi princeses, apie neįgaliuosius, apie kitos etninės grupės asmenis, žodžiu, pasakų forma bandoma gražiai vaikams paaiškinti, kaip veikia stereotipai ir kaip reikėtų su jais tvarkytis. Knyga buvo kaip mat pašalinta iš knygynų lentynų, vienu metu ją buvo galima įsigyti tik kažkokiais aplinkiniais būdais per žmogaus teisių centrą, galiausiai knygelė cenzūruota. Žinoma, ŽINOMA, kad labiausiai teisuoliams užkliuvo LGBT+ temos, bet, tiesą sakant, aš ir pati nustebau skaitydama cenzūruotą versiją (skaičiau abi vienu metu, tiesiog gretimai versdama puslapius ir ieškodama pakeitimų). Joje buvo „pataisyti“ tokie dalykai, kurie net man, žinančiai, kad kažkas TURĖTŲ užkliūti ir ieškant tų blogybių, buvo prasmukę pro akis. Tai klausimas peršasi vienintelis, galiojantis ne tik šiai knygai, bet ir visoms kitoms: žmonės, ar neturite, kuo daugiau gyvenime užsiimti?

O aš, labai atleiskite, bet tik dabar pamačiau, kad visai įsijaučiau. Turbūt taip ir būna, kai tema yra svarbi ir norisi, kad apie ją sužinotų kuo daugiau žmonių. Todėl paliksiu savo asmeninį santykį su uždraustomis knygomis kitos dienos įrašui. Nepažadu, kad jis bus bent kiek trumpesnis.

Dörte Hansen „Mano ne mano namai“

Kaip dažnai renkatės knygą pagal viršelį? Kiek iš jūsų rinktumėtės tokį? Aš tikrai nesu nei rožinių, nei švelnumėlių viršelių fanė. Bet čia ir vėl pasiteisina iki skausmo pažįstamas posakis NESPRĘSK APIE KNYGĄ PAGAL VIRŠELĮ. Nes po juo gali slėptis labai gera istorija!

Hildegarda, Vera ir Anė - trys giminės moterys, apie kurias sukasi visas pasakojimas. Iš Rytprūsių į sodybą šiaurinėje Vokietijoje Vera atklysta po karo, kur, būdama dar visai mažytė mergaitė, su mama apsigyvena sename didžiuliame name. Nors jis ir baugina, tačiau Vera jame praleidžia visą gyvenimą. Kol vieną dieną sulaukia viešnios, ieškančios prieglobsčio.

Naktimis, kai iš vakarų atslinkdavo audra, namas it jūros bangų blaškomas laivas imdavo aimanuoti.

Knygą skaitėme knygų klube. Iš visų pasiūlytų knygų už šią visai nebūčiau balsavusi, bet net nenustebau, kad ją išsirinkome. Narių dėka perskaitau tokių knygų, į kurias net neatkreipčiau dėmesio lentynoje, eičiau ir praeičiau :D Ir ką jūs sau galvojate - tai pirmoji knyga per mūsų gyvavimo laikotarpį (tai reiškia, kad iš viso perskaitėme 10 knygų), kuri patiko VISOMS. Kad ir kokią puikią knygą būtume skaičiusios, vis tiek bent vienam žmogui iš 13 nepatinka, ir man čia visiškai normali praktika, ir dargi būna smagu, kad ne visus sužavi tos pačios knygos. Ir štai, visiškai netikėta, kad Hansen romanas paliko tokį stiprų ir, svarbiausia, teigiamą įspūdį visoms.

Kas patiko man:

• Pasakojimo ritmas ir stilius. Atrodo, pasakojama tiesiog apie gyvenimą. Na, juk nėra taip, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime, taip pat ir veikėjų, kasdien, kas minutę vyktų kažkokie siautėjimai, likimus keičiantys įvykiai ir pan. Visgi skaityti absoliučiai nenuobodu. Galbūt ir dėl veikėjų charakterių (prie jų dar prieisiu), bet labiausiai dėl to, kad tai… tiesiog taip artima kiekvienam. Tegul tam tikri įvykiai atsitikę vienąkart gyvenime, bet padarę neatitaisomų pasekmių - kam nėra bent kartą tekę to patirti? Kitas dalykas - šokinėjimas laiko juostoje ir tarp veikėjų likimų. Niekada nesibaidžiau to nenuoseklumo, bet kuo toliau, matau, kad tuo labiau patinka toks pasirinktas pasakojimo stilius.

• Jau minėti veikėjų charakteriai. Atrodo, visi yra svarbūs. Žinoma, yra keletas pagrindinių, o visi kiti - tik probėgšmais pasirodantys pasakojime, tačiau kiekvienas iš jų yra be galo svarbus. Ne tik svarbus, bet ir unikalus. Šiame Vokietijos kaime, kuriame vyksta veiksmas, verda gyvenimas. Kiekvienas gyventojas jame turi savo vietą ir vaidmenį. Vienų būdas atsiskleidžia prižiūrint savo sodą, kitų - iš požiūrio į juos supančius žmones bei jų veiksmus. Tikrai spalvinga kaimynystė, kurioje kiekvienas ras kažką sau artimo.

• Miesto ir kaimo sugretinimas. Bet ne kažkokia bloga prasme, o tiesiog pasitelkiant lengvą ironiją. Manau, ir dabar vyksta panašūs dalykai, kada miestuose pragyvenę žmonės staiga atranda kaimą, išsikelia ten ir jaučiasi keičiantys pasaulį. Jokiais būdais nesakau, kad tai blogai - bet koks gyvenimo būdas yra geras, jeigu tik žmogus gerai jaučiasi, o jei dar kažką iš to sukuria - bravo. Tik čia Hansen taip visiškai paprastai ir nevyniodama į vatą pasako tai, apie ką dažnas pagalvojame, bet nuslopiname tas mintis viduje.

• Namas. Čia jau net sunku ką ir bepasakyti. Namas šioje knygoje yra ne šiaip pastatas. Be jokių abejonių, jis čia - vienas pagrindinių veikėjų. Visada gyvas, nepajudinamas, skleidžiantis garsus, kartais gąsdinantis savo galybe ir paslaptimis. Namas, reikalaujantis pagarbos. Atrodo, kad tu pas jį gyveni ir būtent jis diktuoja savo taisykles. Ar dabar taip pagarbiai elgiamės su savo namais? Gal, jei gyvename tokiuose, kurių istoriją galime pasukti šimtą ar daugiau metų atgal. Kitu atveju - labai suabejočiau. Bet šio Namo sakralumas - nenuginčijamas. Paskaitykite ir suprasite, apie ką aš.

Neveizėk į ton posi.

Po to, kai vasarą perskaičiau Friedenthal „Melancholiją“ ir sužinojau, kad originalo kalba knygos pavadinimas yra visiškai kitoks, dabar Goodreads patikrinu kone kiekvieną skaitomą knygą. Ir kiek daug gražių dalykų atrandu pavadinimuose! Labai norėjau patikrinti ir šią, nes kažkodėl buvau įsitikinusi, kad pavadinimas kitomis kalbomis turėtų būti tikrai ne toks. Neklydau. Iškart užbėgu už akių pasakydama, kad radau keletą ir visi jie puikiai atitinka knygos nuotaiką ir temą. Originalo kalba „Mano ne mano namai“ yra „Senoji žemė“. Anglams pasirodė, kad „Šis namas yra mano“. Švedams - „Vyšnių žemė“, o štai prancūzams - „Vyšnių medžių šešėlyje“. O pats paprasčiausias ir, bent jau man, pats jaukiausias, atsirado Italijoje - ten knyga vadinasi „Grįžk namo“.

Žemaičių kalbos intarpai, daug nutylėtų dalykų ir visa tai, ką paminėjau aukščiau, sudaro puikų pasakojimą. Iš pirmo žvilgsnio - lengvą ir neapkraunantį, bet iš tiesų savyje turintį daug prasmės, šiek tiek liūdesio, bet gerokai daugiau vilties ir šviesos. Puikiai tinka savaitgaliui ar tiesiog ramiam vakarui, kai norisi susipažinti su įdomiais veikėjais ir pajusti, kuo jie gyvena.

 

Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“

Man įdomu, ar daug knygų pas jus patenka kaip suplanuoti skaitiniai? Nes pas mane, kad ir kiek planuočiau, vis tiek dauguma atkeliauja visai netikėtai ir dargi dažniausiai labai laiku. „Auksinės šaknys“, kad ir kiek rausčiausi po savo atminties stalčiukus, visgi yra pirmoji knyga vergovės tema, kurią skaičiau. Atsimenu, kad kažkada LABAI seniai bandžiau skaityti „Dėdės Tomo trobelę“, bet man, kaip vaikui, buvo visiškai neįdomu, nuobodu ir visaip kitaip nepatiko, tai daug tikrai neįveikiau. Dabar jau užaugau ir štai, visai kitaip galiu žiūrėti į tą temą :)

Savo debiutinėje (!) knygoje Yaa Gyasi pasakoja net septynių kartų istoriją, prasidėjusią XVIII a. Ganos kaime kolonistų laikais. Per daugybę metų ir skirtingų likimų ji mus nukelia į XX a. JAV miestus, supažindina su istorija, papročiais, visuomene ir kelia problemas, aktualias iki pat šių dienų.

Poreikis vienus dalykus vadinti „gerais“, o kitus „blogais“, vienus „baltais“, o kitus „juodais“ Efijai atrodė nesuprantamas. Jos kaime viskas buvo visaip. Viskas nešė viso kito svorį.

Pradėti kalbėti apie šią knygą tikrai nėra lengva - vien dėl to, kad įspūdingas užmojis, beje, pasiektas meistriškai, nustelbia bet kokias apžvalgas ir mintis. Knygos pradžioje pateikiamas giminės medis, ir skaitant jis tikrai padėjo susigaudyti tarp veikėjų gausos bei jų giminystės ryšių. Kaip jau minėjau, čia skaitytojas supažindinamas net su septynių kartų likimais, bet knygoje yra tik kiek daugiau nei 300 puslapių. Ar atrodo, kad kažkas palikta nepasakyta? Absoliučiai ne. Kiekvienas skyrius yra skirtas vis kitam veikėjui, jame pasirinkta tik nedidelė jo gyvenimo dalis, viena problema, su kuria jis susiduria. Paanalizuota ne paviršiumi, bet tikrai kur kas giliau, taip pat palikta vietos skaitytojui pačiam pasidaryti kai kurias išvadas. Net neabejoju, kad apie kiekvieną veikėją būtų galima parašyti po atskirą knygą, bet man labai patiko toks pasirinkimas, kuomet nuo vieno einama prie kito, kai vienas, gal net mažutis ir, atrodytų, nereikšmingas pasirinkimas lemia ateinančių kartų gyvenimus. Ir nors kai kuriuos veikėjus skiria šimtai metų, tačiau labai aiškiai parodoma, kaip viskas yra susiję. Įdomu: gal ir mes, paanalizavę savo šeimos istorijas, atrastume, kad ne taip jau ir skiriamės nuo savo proprosenelių, ir kažkada žengtas protėvių žingsnis nulėmė tai, kas esame dabar.

Laisvojo popieriuose jis buvo pavadintas Džo Frymanu. Laisvu žmogumi. Pusė buvusių vergų Baltimorėje turėjo tą pačią pavardę. Jei pakankamai ilgai kartosi melą, jis taps tiesa.

Skaityti „Auksines šaknis“ šių dienų kontekste yra stipru. Knygoje puikiai parodoma, kokios įsisenėjusios yra rasistinės problemos, tikrai priverčia susimąstyti, ar apskritai įmanoma jas išspręsti, kad ir kaip to norėtume. Du ar tris šimtus metų besivelkantis neapykantos šleifas - ar įmanoma jį taip lengvai nuplėšti ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę? Ir rasizmo tema - tikrai ne vienintelė, kuri yra nagrinėjama šiame kūrinyje. Jų yra visa puokštė. Mišrių šeimų problemos. Savosios tapatybės paieškos. Laisvė (visomis prasmėmis, kokias sugalvojate). Čia tik labai maža dalis, tikiu, kad kiekvienas skaitantysis atkreips dėmesį į vis kitas temas, apie kurias norės pamąstyti giliau.

Tai knyga, kurią norisi ir skaityti nepadedant, ir stabtelti po kiekvieno skyriaus, kad galvoje susidėliotum mintis apie to žmogaus likimą. Tikrai viena geriausių, skaitytų šiais metais. Drąsiai rekomenduoju skaityti ir netgi turėti - autorė atliko milžinišką darbą, rašė šią knygą net septynerius metus, įdėjo, tikiu, ir asmeninių išgyvenimų, tad kas mes tokie, kad galėtume sau leisti jos neperskaityti? :)

Silpnas yra tas, kas elgiasi su kitais kaip su savo nuosavybe. O stiprus - tas, kuris žino, kad kiekvienas priklauso pats sau.

Markus Zusak „Knygų vagilė“

Žinot, kad būna tokių knygų, kurios krenta į akis jau senų senovėje, girdite apie jas gerų atsiliepimų, vis peržiūrite savo TBR sąrašus, pagalvojate, kad va, dabar tai jau skaitysiu, ir tada… sąrašai pildosi, TA knyga stumiasi vis tolyn, kol iš jos belieka taškas. Tokia yra, tiksliau, buvo Markus Zusak „Knygų vagilė“.

„Knygų vagilė“ - pasakojimas apie devynmetę Lizelę, patekusią gyventi į svetimą šeimą po to, kai jos tėvai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Knygos veiksmas vyksta II-ojo pasaulinio karo metais ir visa matantis pasakotojas kantriai vedžioja mus jo puslapiais, iki pat to momento, kai iš dangaus ima kristi bombos.

Man atrodo, kad žmonėms patinka matyti ką nors griūvant. Iš pradžių - smėlio pilys, kortų nameliai, paskui - kas nors didesnio.

Aš nemoku apsakyti, kaip mane apžavėjo ši knyga. Nuo pradžios iki pabaigos, sulig pirmaisiais žodžiais. Pirmiausiai, manau, verta paminėti, kad knygos pasakotojas yra tikrai mums neįprastas. Visada skaitome knygas iš pagrindinio veikėjo požiūrio taško ar tiesiog kažkokio kažkur esančio trečiojo neįvardinto asmens. Šios knygos pasakotoja yra pati Mirtis. Suprantu, kad skamba net ne truputį makabriškai ir kad tai, ką kalbėsiu/rašysiu toliau, atrodys nelogiška, bet. Mirtis šioje knygoje yra toks mielas veikėjas! Lyg draugė. Jautri, visiškai nežiauri ir nebaisi, labai didelį dėmesį kreipianti į spalvas, besirūpinanti sielomis ir išvargusi nuo savo darbo, kurio karo metais turi daugiau nei norėtų… Visą laiką svarsčiau, kad būtų įdomu po šios knygos skaityti José Saramago „Kai mirtis nusišalina“, kurioje „kitą dieną niekas nemirė“. Gautųsi lyg koks tęstinumas, nes knygų, kuriose Mirtis veikia kaip atskiras veikėjas, su savo mintimis ir jausmais, nėra juk labai daug. Man tikrai patiko autoriaus sprendimas suteikti kitokį balsą tam, ko tikriausiai kiekvienas prisibijome.

Kitas dalykas, kuris mane užbūrė, tai knygos kalba. Vienas malonumas skaityti tokį kūrinį, kurio pasakojimas tiesiog plaukia. Kai norisi užsirašyti kas antrą sakinį, nes pats niekad nesugalvotum taip išreikšti tam tikrų dalykų. Poetiškumas - dar vienas didžiulis pliusas šiai knygai. Kol jos neperskaičiau, tol nesuvokiau, kiek yra gražių būdų apsakyti liūdniems dalykams. Būtent dėl kalbos apima keistas jausmas skaitant - lyg ir supranti, kad knyga yra apie tragiškus įvykius, apie sunkumus, su kuriais susidūrė to meto žmonės, kai bombos nesirinko savo aukų, tačiau viską užgožia kalbos grožis. Pasakojimas nuteikia lengvai, norisi tiesiog versti puslapius vieną po kito ir sužinoti kuo daugiau apie veikėjų gyvenimus, atsisakant suvokti įvykių kontekstą.

Tada įvyko šiurpus dalykas. Skersvėjis valso ritmu įnešė jį pro langą. Gal tai buvo vis stiprėjantis Trečiojo reicho vėjelis, o gal dar kartą atsiduso Europa.

Ir, žinoma, patys personažai bei siužetas. Mintis, kad didžiausią galią turi žodžiai. Tai supranta ir pagrindinė veikėja Lizelė, ir Mirtis. Tik tai, kokią galią jie turi, priklauso nuo to, į kieno lūpas patenka. Gali veikti labai teigiamai, ką daugybę kartų įrodo Lizelė, bet gali sklisti ir iš fiurerio tribūnos, o kuo tai baigėsi, žinome puikiai. Ne veltui sakoma, kad žodžiais galima sužeisti kur kas stipriau nei fiziškai. Taip jau yra, kad spyrio sukeltą skausmą ilgainiui pamiršime, o štai išgirstą įžeidimą nešiosimės dar ilgai. Beje, kaip jau minėjau, personažai šioje knygoje visi iki vieno puikūs. Autoriui puikiai pavyko pramušti kai kurių veikėjų šarvus, kuriuos jie dėvėjo knygos pradžioje, be to, visuomet įdomu pamatyti, kaip elgiasi žmogus, susidūręs su nepaprastai sudėtingomis aplinkybėmis. Tuo pačiu - pagalvoti, kaip pasielgtum pats. Gan dažnai „pagaunu“ save galvojant, kaip aš elgčiausi vieno ar kito veikėjo vietoje. Atsakymai kartais nustebina.

Ši knyga mane ir sušildė, ir prajuokino, ir pravirkdė, todėl keliauja į geriausių knygų, skaitytų šiais metais, lentyną. Gal tik gailiuosi, kad neperskaičiau jos anksčiau - negalima sau leisti gyventi be tokios literatūros. Jei dar neskaitėte, tai būtinai skaitykite, ir patirkite įstabią kelionę!

Dave Eggers „Ratas“

Labai sunku įgyvendinti sau duotus pažadus. Ypač tuos, kai prisižadi, kad kiekvienai knygai parašysi bent jau po trumpą apžvalgą. Čia panašiai, kaip sakyti sau, kad nuo Naujų metų pradėsiu sportuoti ar nuo pirmadienio pradėsiu valgyti sveikai: pasiimi čipsų pakelį ir per dieną nueini 400 žingsnių, nes tiek pakanka, kad keletą kartų suvaikščiotum nuo virtuvės iki sofos. Taip ir su apžvalgomis. Na, nesirašo jos pačios, o žmogus už ekrano ne visada įstengia kovoti su tinginiu... Visgi yra dar vienas svarbus faktorius: ne apie visas knygas yra ką svarbaus pasakyti. Ir būtent Dave Eggers „Ratas“ yra ta knyga, su kuria verta grįžti į interneto platybes (kad ir kaip ironiškai tai nuskambėtų – kodėl, pamatysite toliau).

„Ratas“ – didžiulė interneto korporacija. Čia įsidarbinusi Mėja tiesiog trykšta džiaugsmu ir entuziazmu, kad pagaliau yra priimta į „ratiečių“ būrį. Šioje kompanijoje pirmiausiai sukuriamos ir įdiegiamos visos naujovės, o darbuotojams sudarytos visos sąlygos, kad jie jaustųsi kaip namie, kad jaustųsi naudingi ir svarbūs tiek „Ratui“, tiek pasauliui. „Ratas“ jungia įvairius vartotojų duomenis, pradedant socialinių tinklų profiliais, baigiant pomėgiais ir mokėjimo sistemomis. Kompanijoje nuolat pabrėžiamas skaidrumas ir bendruomeniškumas, o svarbiausia, susivienijimas bendram tikslui, Pilnatvės siekiui. Tačiau ar viskas tikrai yra taip gražu ir gera?

Aš žinau, kad ten dirba tokie pat žmonės kaip ir tu. Tai mane labiausiai ir gąsdina. Kiekvienas iš jūsų atskirai nesuvokiate, ką jūs darote kartu. <...> Aš visados baiminausi, kas nutiks, kai kas nors pasitelks tokią galią nesutinkantiems ir abejojantiems bausti?

Taip, tai knyga apie socialinius tinklus ir jų galią. Negaliu pasakyti, kad labai jauku ją skaityti. Dar įdomiau – ši knyga priskirta prie distopijos žanro. Žinau, kad visos distopijos yra baugios tuo, kad jose yra tiesos, nes kai kurie dalykai dažniausiai daugiau ar mažiau jau vyksta mūsų visuomenėje. Žinote ką? Trūksta labai nedaug, kad „Ratas“ galėtų atsidurti negrožinės literatūros sekcijoje. Ne paslaptis, kad distopijos yra mano „arkliukas“, ir tikrai galiu pasakyti, kad čia yra viena realiausių distopijų, kokias esu skaičiusi. Baisu? Taip. Įdomu? Neabejotinai.

PASLAPTYS YRA MELAGYSTĖS

DALYTIS REIŠKIA MYLĖTI

ASMENIŠKA YRA VOGTA

Nieko neprimena? Aha: „Karas – taika. Laisvė – vergystė. Nežinojimas – jėga.“ Žinoma, reiškia šie trumpi sakiniai ne visai tą patį (ypač tai, kad nežinojimas yra jėga netaikomas „Rato“ kontekste), tačiau kai pamačiau šias eilutes, vos ne tiesiogine prasme mane užgriuvo Orwello „1984-ieji“. Knygose yra panašumų, nors jos abi apie skirtingus dalykus. Bet pats pagrindinis – nuolatinis stebėjimas – tikrai priverčia pašiurpti. Na, o dabar leiskite paklausti: kiek iš jūsų turi socialinių tinklų paskyras (haha)? Neabejoju, kad prieigų suskaičiuotumėte ir daugiau negu vieną. Dvi? Tris? Dar daugiau? Įsivaizduokite, jei visi duomenys būtų apjungti vienoje sistemoje. Visus jūsų duomenis (sakydama „visus“, tikrai turiu omenyje VISUS, kokius tik galite sugalvoti) valdytų viena kompanija. Patogu? Žinoma. Reikalinga? Galbūt. Teisinga? Štai čia atsakyti galite tik patys. Skaitant nuolatos galvoje sukosi mintys, kiek žingsnių mūsų visuomenei trūksta iki tokio gyvenimo, koks pavaizduotas knygoje. Įdomiausia, kad skaitant net nesijaučia, kad skaitytum kažką labai nerealaus, ir apie tai reikia sau nuolat priminti. Įdomiausia, bet nenuteikia maloniai suvokus, kad jau esame gerokai priklausomi nuo dalijimosi, viešinimo, reakcijų ir komentarų. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet realybė yra tokia, ir reikia ją priimti. Viskas pristatoma taip, lyg būtų daroma vardan kažkokio didesniojo gėrio – kad pasaulyje būtų kuo mažiau nusikaltimų, kad nebebūtų grobiami vaikai, kad politikai būtų skaidrūs – tačiau kokia kaina... Nenoriu pasirodyti kaip paranojikė, juk ir pati naudojuosi ne vienu socialiniu tinklu, bet kartais tiesiog reikia žinoti, kada reikia sustoti ir nubrėžti ribą tarp to, kas yra asmeniška ir to, kas prieinama viešai.

Žinoma, neišvengiamai reikia pakalbėti ir apie pagrindinę veikėją. Negaliu pasakyti, kad Mėja – labai įdomus personažas, ir dar pagrindinis. Jai paprasčiausiai trūksta gyvybės – vien jau dialogai su ja tikrai ne patys įdomiausi, tokie sausi. Kita vertus... Mėja yra labai sėkminga „Rato“ naujokė, sparčiai kylanti karjeros laiptais, būtent tokia, kokios reikia, kad korporacija būtų dar labiau matoma. Anksčiau buvusi niekam neįdomi, visiškai vidutiniška mergina, dirbusi nuobodų darbą, „Rato“ aplinkoje ji tiesiog sužydi. Nes besąlygiškai sutinka su visomis jų taisyklėmis, su viskuo, su kuo turi sutikti norėdama ir toliau sėkmingai dirbti. Reikia rašyti daugiau komentarų? Be problemų! Reikia būti labiau matomai kompanijos renginiuose? Gerai! Reikia įstoti į kuo daugiau grupių? Žinoma! Reikia... neatsitiktinai naudoju šį žodį. Knygoje pasakojamoje istorijoje, nors ir neužsiminta tiesiogiai (gal tik porą kartų), laisvam pasirinkimui vietos nėra. Mes kol kas tokią teisę dar turime – noriu dalinuosi, noriu pasilaikau sau. Ir visgi: kaip ilgai? Taigi, manau, neprašausiu sakydama, kad Mėjos personažas įkūnija daugelį tų, kurie bet kokia kaina nori būti pastebėti ir matomi, tų, kurie visiškai įtiki tuo, kad tiesiog privaloma dalintis kiekviena savo gyvenimo minute, ir tų, kurie supanikuoja dėl kelių ne tokių teigiamų, kokių tikėjosi, komentarų po nuotrauka ar per mažai širdelių Instagrame. Ir tik jau nesakykite, kad tokių žmonių nėra, kad čia tik autoriaus išmonė.

Taigi. Knygą tikrai verta perskaityti ir suaugusiesiems, ir jaunimui, na, bent jau tam, kad kol skaitome ištrauktume nosis iš telefonų :) Nes skaityti tikrai lengva ir įdomu, vis norėjosi sužinoti, kada gi bus pasiekta „Rato“ Pilnatvė.

Tiesa, pagal knygą 2017 m. yra sukurtas ir filmas, kuriame vaidino Tom Hanks bei Emma Watson. Komentarai sako, kad jis – kur kas prastesnis nei knyga, kurioje tikrai daug potencialo, kad būtų sukurta stipri ekranizacija (tiesą sakant, galėtų būti net serialas), bet einu įsitikinti pati.

Elif Shafak „Trys Ievos dukterys“

Jau seniai norėjau perskaityti bent vieną šios autorės knygą – kažkodėl buvau nusižiūrėjusi būtent šią. Galimybė atsirado, kai knygų klube mėnuo buvo skirtas turkų literatūrai.

„Trys Ievos dukterys“ – pasakojimas apie tris jaunas musulmones, kurias idealiai apibūdina ant viršelio esantys žodžiai: Nusidėjėlė, Tikratikė ir Abejojančioji. Jas tris, tokias skirtingas, tačiau ir panašias, suveda vienas Oksfordo dėstytojas, padaręs didžiulę įtaką jaunų merginų gyvenimams. Ašis, apie kurią sukasi visa knygos diskusija, yra Dievas ir tikėjimas, į kurį yra pažiūrėta iš skirtingų požiūrio taškų.

Nežinau, ko tikėjausi iš šios knygos. Gal kažkokių wowowow gilumų (nors ir nesu tikinti, bet man visada įdomu skaityti apie religiją, apie tai, kaip žmonės į ją žiūri ir kaip filosofuoja), net nežinau. Bet perskaičiau ir pasijutau nusivylusi... Ar labiau priskirtina tai abejojančiajai pusei, nes taip užtikrintai ir negaliu pasakyti, ar patiko, ar neverta laiko gaišaties. Tikriausiai reikia daryti „už“ ir „prieš“ sąrašą.

„Už“:

- Įdomu skaityti apie realią Turkijos situaciją. Knyga išleista 2016 m., tad, jei jau spėjote, kaip ir aš, pamiršti, kad būtent tais metais šalyje buvo organizuotas karinis perversmas (tiesa, nesėkmingas), tai skaitydami knygą bent jau galite susidaryti vaizdą, koks visuomenės požiūris į religiją, tradicijas ir tą demokratiškąją Turkijos pusę. Būtent prie Stambulo aukštuomenės stalo surinktos skirtingos nuomonės, atsiskleidžiančios pokalbių metu.

- Visgi prie stalo labai aiškiai parodyti ne tik politinių nuomonių susidūrimai, bet ir moterų padėtis visuomenėje. Manyčiau, autorei pavyko parodyti ne tik Turkijos gyventojų požiūrį... Tai gali daug kam nepatikti, bet yra kaip yra – mūsų visuomenė yra patriarchalinė, vyrai kai kuriose srityse vis dar vertinami labiau dėl nusistovėjusio požiūrio. Viskas keičiasi, bet, žinoma, ne per metus ir ne per du.

- Todėl kaip dar vieną „už“ argumentą pateikiu pagrindinę veikėją Perę. Nors ir ilgai galvojau, ar ji man patinka, ar ne, bet nusvėrė teigiamoji pusė. Labiausiai sužavėjo jos noras ieškoti ir suprasti. Būtent Perė yra Abejojančioji, kuri, vaikystėje augusi su dviem labai skirtingais tėvais (mama gyvena šventai sekdama Koraną, o tėvas yra kairiųjų politinių pažiūrų, dėl to namie ištisai vyksta konfliktai), vis tiek siekia atrasti bent jau tą viduriuką ir tiesą, pagal kurią (ir su kuria) galėtų gyventi. Todėl jos siekis pažinti save, stengtis suprasti tiek tėvo, tiek motinos požiūrius, yra labai sveikintinas. Taip pat – čia jau tikriausiai „kalta“ vakarietiškoji jaunos turkės pusė, po studijų Oksforde – man patiko jos gebėjimas maištauti. Būdama jau suaugusi moteris ir suprasdama, koks elgesys ištekėjusiai turkei yra tinkamas, o koks – ne, ji vis tiek elgiasi taip, kaip jai norisi tą akimirką. Atvirai ir argumentuotai reiškia savo nuomonę, dalyvauja pokalbyje su vyrais, moka pakovoti už save. Atrodo, nieko ypatingo? Tik ne tradicijų ir religijos persmelktoje visuomenėje.

„Prieš“:

- Visko daug ir nieko iki galo. Man čia yra pats didžiausias šios knygos trūkumas, nusveriantis visus kitus dalykus. Temų paliesta daug ir labai svarbių, bet niekas nėra išanalizuota taip giliai, kaip norėtųsi... Pradžia buvo daug žadanti, o paskui viskas riedėjo žemyn. Geriau jau knyga būtų buvusi dvigubai storesnė, bet tuo pačiu būtų ir daugiau gylio. Nes puikiai suprantu, kokie daugiasluoksniai yra žmonės, o ir tema čia pasirinkta sudėtinga. Autorės palaikoma nežinia, kas gi TOKIO baisaus nutiko tame Oksforde, dėl ko praeitis tiek metų persekioja Perę, išaugo į... nieką. Bent jau man taip pasirodė. Perskaičiau ir galvoju: „Ką? Čia jau viskas?“ Beliko tik skėstelti rankomis. Skaitant kažkokią istoriją bent jau man yra svarbu, kad pasirinkti klausimai būtų išnagrinėti, na, jei ir ne šimtu procentų, tai bent jau didžiąja dalimi. O dabar viskas praplaukė ir tiek. Kiek gylio galėjo būti diskusijų apie Dievą grupėje! Bet kažkas nepavyko.

Tai ar knyga patiko? Mano vertinimas toks: antrą kartą tikrai neskaityčiau, bet nuo kitų autorės darbų, tikėtina, geresnių, neatbaidė.

Emma Cline „Merginos“

Gruodį dalyvavau Instagram vykusiuose kalėdiniuose knygų mainuose. Jų metu gavau nemenką lobį, iš kurio šįkart ir nusigriebiau vieną knygą (pas mane taip būna retai, nes biblioteka, aš ateinu).

Knygos veiksmas vyksta 1969-ųjų vasarą. Vieniša paauglė Evė parke pamato išskirtines merginas – jos atrodo taip, lyg priklausytų kažkokiam kitam pasauliui, laisvos, kitoniškos. Evė tiesiog nebegali atitraukti nuo jų akių ir išmesti iš galvos. Susipažinusi su Suzana, mergina nejučia įtraukiama į charizmatiško lyderio suburtą grupę, turinčią savitas taisykles.

Skamba taip... meh. O iš tiesų knygą įkvėpė 1960-1970 m. egzistavęs Charles Manson suburtas ir aktyviai veikęs kultas, vienijęs apie 100 pasekėjų, ir aktorės Sharon Tate žmogžudystė. Todėl pradžioje – apie tai.

Aš esu ypatingas. Aš nesu toks, kaip eiliniai kaliniai. Į kapus nusiunčiau penkis žmones. Didžiąją dalį gyvenimo praleidau kalėjime. Aš esu labai pavojingas žmogus. – Charles Manson

Parcast Network kuriamoje tinklalaidėje „Cults“ pirmieji du epizodai pasakoja būtent apie šį kultą. Dviejų valandų klausinys (nors rekomenduoju visą, į viską pažvelgta iš psichologinės pusės, analizuojamos priežastys ir pan.) trumpiau: Charles jau nuo pat mažens buvo problematiškas vaikas. Jo mama pagimdė jį anksti ir visai nesirūpino, o kai berniukui buvo ketveri, ji pateko į kalėjimą. Vėliau jis augo su dėdės šeima, kurioje patirdavo patyčias. Nesutariama, ar jis jau iš prigimties buvo linkęs į tokią veiklą, ar prie to daug prisidėjo netinkamas auklėjimas. Na, pavyzdžiui: mokykloje vaikai šaipydavosi iš Charles (tuo metu jam buvo penkeri), kad jo mama sėdi kalėjime, todėl vieną tokią dieną berniukas grįžo namo verkdamas. Tai pamatęs dėdė buvo pasibjaurėjęs ir kitą dieną vaiką į mokyklą išsiuntė aprengtą suknele – mat ašaros tik mergaitėms, vyras turi pastovėti pats už save. Maždaug galite įsivaizduoti, kokia tai patirtis buvo mažam vaikui. Ir ji nebuvo vienetinis atvejis. Taigi, jau nuo mažens Charles siekė būti dėmesio centre, buvo patologinis melagis, dėl paties sukeltų problemų kaltindavo kitus, buvo impulsyvus, gebėjo manipuliuoti kitais (vėliau būtent tai ir leido jam suburti apie save tiek pasekėjų). Vėliau buvo dar blogiau – paauglystėje buvo išsiųstas į itin griežto režimo berniukų mokyklą, kurioje galimai buvo išprievartautas ir kentėjo nuo potrauminio streso sindromo, dėl vagysčių buvo įkalintas. Kai pagaliau buvo išleistas iš įkalinimo įstaigos, gyveno su močiute, kuri buvo uoli krikščionė ir Bibliją aiškindavosi tiesiogiai. Charles taip pat pradėjo lankyti bažnyčią, kurioje pradėjo rinkti idėjas savo būsimam kultui. Vienos iš pagrindinių – kad moterys privalo besąlygiškai paklusti vyrams bei atsisakyti savasties. Kultą pavadino „Mansono šeima“ (ar tiesiog Šeima). Joje jis nurodinėjo, kas su kuo gali miegoti, pasekėjams nuolat trūko maisto, tad jo ieškodavo konteineriuose arba vagiliaudavo. Kaip nariai apskritai sekė paskui tokį žmogų? Charles sugebėjo būti tuo, ko tuo metu reikėjo „aukai“. Geru, užjaučiančiu, mylinčiu, savo bendruomenės idėjas pristatė kaip laisvę nuo materialistinio pasaulio, gyveno nesuvaržytą hipių gyvenimą. Kulte buvo paplitęs įvairių narkotinių medžiagų, ypač LSD, vartojimas. Taip pat lyderis įtikino narius, kad žmonija artėja prie apokaliptinio rasių karo, ir tik Šeima gali išlikti, jei tik seks paskui jį – išlikusieji galės valdyti menkesnius už save afroamerikiečius ir turės visą valdžią savo rankose. Žodžiu... Kultas ėjo link susinaikinimo, kai dvi dienas iš eilės buvo įvykdytos žmogžudystės, kurias atliko, žinoma, ne pats Charles – jis įtikino savo ištikimiausius sekėjus, kad nužudyti tam tikrus asmenis yra jų pačių idėja. Bet gal, Paulina, jau papasakok ką nors ir apie knygą, - šaukiate jūs. Man atrodo svarbu suprasti, kiek komplikuota ši tikra istorija. Ir papasakojau aš čia jums tik gėlytes, kaip sakoma. Vien faktas, kad toks kultas iš tikrųjų egzistavo, o pats Charles kalėjime mirė tik 2017 m., gerokai pašiurpina. Žinoma, knygos pradžioje autorė perspėja, kad bet koks vardų ir vietų sutapimas yra išgalvotas, na, bet... Taip, vardai pakeisti, bet faktai lieka faktais. Kodėl kalbu apie Charles, kai knyga vadinasi „Merginos“? Todėl, kad merginos buvo tik įrankis, o iš esmės tai buvo vieno žmogaus kultas. Ir tas žmogus buvo Charles.

Jis šitai sugebėjo. Keistis, kad atitiktų norimą asmenį, - panašiai kaip vanduo, įgaunantis formą bet kokio indo, į kurį yra įpiltas.

Knyga šiaip jau skirta jaunuoliams. Autorė tikrai puikiai įsigilinusi į paauglių savijautą. Evė, pagrindinė veikėja ir visos istorijos pasakotoja, gyvena su mama, kuri po skyrybų su tėčiu leidžiasi į abejotinas savęs paieškas, namo parsiveda įvairius draugužius. Moteris Evę mato kaip vis dar mažą mielą mergaitę, nors šiai jau įdomūs paauglių užsiėmimai. Niekuo neišsiskirianti mergina jaučiasi be galo vieniša, nors ir turi geriausią draugę. Tas vienišumas iš puslapių tiesiog smelkiasi į kiekvieną skaitytojo smegenų kertelę. Bet koks siekis, kad tave pastebėtų, kad atkreiptų dėmesį, noras būti mylima ir turėti, ką mylėti. Vaikas, paauglys ar suaugęs – visi, gal kartais net nesąmoningai, siekiame šiltesnio dėmesio, atsako iš kitų, norime būti matomi.

Laukiau, kad man kas nors pasakytų, kas manyje puiku. <...> Visas tas laikas, kurį aš skyriau pasiruošimui ir straipsniams, mokantiems mane gyvenimo, iš tiesų buvo tik laukiamasis, kuriame trainiojausi, kad būčiau pastebėta – savo ruožtu vaikinai tą patį laiką skyrė tapti savimi.

Realiame gyvenime Charles į kultą viliojo būtent tokius žmones – pažeidžiamus emociškai, ieškančius užuovėjos, ir jis galėjo tai suteikti. Tai atsispindi ir knygoje. Evė, ieškanti šiltesnių jausmų ir bendruomeniškumo jausmo, yra ideali „auka“. Patikėjusi visomis kalbomis apie meilę vienas kitam ir apakinta to, kaip laisvai ir nepriklausomai (paradoksas, tiesą sakant) elgiasi jos pastebėtos merginos, ji pati siekia buvimo su tais žmonėmis. Tai tarsi išsilaisvinimas iš sustyguoto gyvenimo, sugebėjimas būti tuo, kuo norėtum būti, kokią norėtum, kad matytų kiti. Ir pojūtis, kad esi kažkuo pranašesnis už kitus savo bendraamžius, kurie net nenutuokia apie tokią bendruomenę.

Kadangi jau anksčiau buvau susipažinusi, ką maždaug tenka ištverti toms merginoms, kurios taip besąlygiškai garbina Charles (tiesa, knygoje jis pavadintas Raselu), knyga TAIP nesukrėtė, bet skaityti vis tiek buvo pakankamai bjauru. Tokios siaubingos manipuliacijos ir visiškas savosios tapatybės praradimas – visas pasakojimas labai aiškiai parodo, kuo gali baigtis įsitraukimas į tokias, pavadinkime, organizacijas. Realiai tas supratimas yra vienas vienintelis teigiamas dalykas, ką galima gauti iš šios knygos. Visa kita slegia ir gerokai apsunkina. Bet pasaulis juk nėra vien tik vaivorykštės ir vienaragiai, ar ne?

Nebuvo šalia Konės, kuri sutramdytų mano erzulį, nebuvo nieko, tik vis ta pati nekintanti aš – smaugianti pastovumu, stingdanti, į neviltį stumianti draugija.

Nepaisant to, kad istorija tikrai įtraukianti ir įsimenanti, akis labai stipriai badė vertimas. Ar, tiksliau, kai kurie žodžių pasirinkimai. Labai norėčiau tikėti, kad būtent taip paaugliai kalbėjo 1969-ųjų Amerikoje, bet jaučiu, kad neturiu tokių gerų saviįtaigos įgūdžių. Iš pradžių erzino žodis „įstanga“ – ar paprastas ir visiems suprantamas žodis „pastangos“ jau buvo užimtas? Kai kurių perliukų net nesistengiau įsiminti, na, bet besibaigiant knygai tai pasipylė... Taip, skaitydama ne kokią tai mokslinę literatūrą, o paaugliams skirtą knygą, turėjau lįsti į internetą ir ieškoti, ką reiškia kai kurie žodžiai. Kas paaiškins man, ką reiškia „pašalinio žvilgsnio urbinamos įskalos“, tam siunčiu virtualų medalį. Taip pat kam naudoti tokius žodžius, kaip kilvateris (jūrinis terminas), savęsp (?), nuosklemba (techninis terminas)? Gerai, vertėja išvertė, o kalbos redaktorius atostogavo ar jam pasirodė tiesiog linksma palikti tokias nesąmones tekste? Jei vieną kartą – nieko tokio. Bet, mano manymu, už akių kliūti tiek, kad vietomis trukdytų skaityti, neturėtų.

Nesunku suprasti, kodėl knyga, vos tik pasirodžiusi, tapo bestseleriu ir buvo išversta į daugelį kalbų. Intriguojanti istorija, tai, kad dalis jos visgi yra tikra... O taip pat ir savęs paieškos sudėtingame amžiuje, ir, svarbiausia, padariniai, kas iš viso to gali išeiti. Susimąstyti priverčia, kokio amžiaus bebūtumėte (tikriausiai kuo vyresnis, tuo labiau). Ar paaugliai tikrai yra nesuprasti, ar suaugusieji tiesiog nesistengia jų suprasti? Kiek pačių suaugusiųjų, o ypatingai tėvų, pavyzdys, gali sudaryti sąlygas norui išbandyti kažką tokio, kas galėtų šokiruoti? Kur yra žmogaus tikėjimo ribos? Ką mes galime padaryti dėl kitų? Ar tikrai įmanoma taip pamiršti save ir tai, kas esi? Ar verta įtikti sau, ar stengtis dėl kitų? Kyla įvairiausių klausimų. Tik atsakymų, bijau, knygos nepateiks – teks ieškoti patiems.