Haruki Murakami "Kafka pakrantėje"

Iiiir dar kartą labas! :D

Kaip ir žadėjau, naujuosius metus pradėjau su Murakami 8) Be galo džiaugiuosi šia savo tradicija, gera turėti tradicijų! O dar tokių gerų! Taip pat įdomu, kad pernai apie Murakami knygą parašiau sausio 4 d. Šiemet irgi. 2011-aisiais, deja, sausio 3 :D Bet, kaip matot, Murakami tikrai geras palydovas pasitinkant naujuosius skaitymo metus.

Ši knyga iš Knygų iššūkio, ir aš ją turėjau perskaityti pernai. Na, bet ką jau padarysi, kad taip išėjo. Buvau ją pradėjusi, bet patingėjau užbaigti.. O svarbiausia ir yra tai, kad vis tiek ją perskaičiau. Liūdėčiau, jei nebūčiau to padariusi, nes knyga puiku 8)

Šįkart pagrindinis romano veikėjas ne gyvenimu nusivylęs vyras, o penkiolikmetis vaikinas Kafka Tamura (jau buvau pripratusi prie išsiskyrusių trisdešimtmečių ir še tau, kad nori). Jis nusprendžia pabėgti iš namų, kuriuose gyvena su tėvu. Motina ir sesuo paliko juos, kai Kafkai buvo ketveri. Vaikinas patraukia į Takamatsu miestą, kuriame apsistoja – čia jis išsiaiškina daug jam svarbių savo gyvenimo detalių.

Be abejo, viskas nėra taip paprasta – čia juk Murakami. Šalia Kafkos istorijos vystosi ir kita siužetinė linija. Tai pono Nakatos, kuris, būdamas vaikas, patyrė taip ir neišaiškintą traumą, po kurios tapo „nelabai protingas“, kaip pats sako. Dabar ponas Nakata yra pagyvenęs ir gali susišnekėti su katėmis. Tačiau ir jo ramus pasaulėlis apsiverčia aukštyn kojomis, kai jis akis į akį susiduria su Džonu Vokeriu. Po to Nakata patraukia į Šikoku saloje esantį Takamatsu miestą.

Nenuostabu, kad čia plėtojamos dvi siužeto linijos, kurios yra neišvengiamai susijusios. Tikėjausi, kad kažkaip tiek Kafka, tiek Nakata bus susieti, tik nežinojau, kaip. Tačiau visi mistiški dalykėliai viską išsprendė. Gal jau ir esu anksčiau rašiusi, kuo man patinka Murakami, bet niekada nepakenks pasikartoti. Murakami kūryboje mėgstu tai, kad joje visko taip lengvai nenuspėsi. Tai, kad yra keletas veikėjų, visi jie atrodo pagrindiniai ir visi visada yra vienaip ar kitaip susiję. Negalima pamiršti ir AUSŲ! Be to, Murakami visada pasistengia savo romanuose įpinti istorijos žinių (labai gerai, kad čia jų nebuvo daug, nes vis dar atsimenu Prisukamo paukščio kronikas, brr), o jo veikėjai dažnai klausosi klasikinės muzikos (džiaugiuosi, kad buvo plačiau parašyta apie Bethoveną, jis mano mėgstamiausias). Be galo patiko tai, kad knygoje nebuvo pamiršti ir mano vieni mėgstamiausių dalykų pasaulyje – katės ir bibliotekos. Šie čia atliko netgi labai svarbų vaidmenį!

Vis bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodo veikėjai, o ypač ponas Nakata. Jį išrinkau mieliausiu veikėju :) Kas gi gali būti nemielas, jei susišneka su katėmis?!

Nežinau kodėl, bet ši knyga taip lengvai skaitoma.. Jei būčiau išmetusi kompą, tai būčiau ją suvalgiusi per dvi dienas. Taigi rekomenduoju Murakamio mylėtojams! Ir tiems, kurie nori susipažinti su juo. Kažkaip tikiu, kad nenusiviltumėt..

---

O dabar - naujovė. Vakar netyčia, tikrai visai netyčia sugalvojau, kad galėčiau papasakoti gyvai apie knygas. O kodėl ne? :) Gal, pavyzdžiui, kas nors tingi skaityti įrašus :D Nors nėra viskas video ir įraše identiškai. Rašyti man vis tiek labiau patinka nei tampytis prieš kamerą :D Bet dabar po kiekvienos knygos aprašymu atsirasiu ir aš, gyva ir judanti :)

2012 - ųjų apžvalga

Sveiki naujaisiais metais!

Šiaip jau galvojau, kad nedarysiu jokių apžvalgų - o ir ką čia apžvelgti, atrodo, nieko ypatingo nenutiko. Bet et, nesusilaikiau.. :D

Per metus, kaip ir dažniausiai, perskaičiau 25 knygas. Suprantu, kad palyginus su kitų žmonių sąrašais, tos mano 25 knygos atrodo itin juokingai.. Bet buvo toks metas, kai nenorėjau ne tik kad skaityti, bet ir apskritai kažko veikti, o jis truko ilgokai, tuomet dar mokslai ir visokie kiti dalykai, pavyzdžiui, didžiausias skaitymo trukdis - kompiuteris.. Bet netikiu, kad ir šiemet bus kitaip, ar dar kada nors. Jau nežinau kiek metų šis skaičius man pastovus, plius minus trys knygos :D

Džiaugiuosi, kad 2012-aisiais perskaičiau net dvi trilogijas. Na, kuo čia džiaugtis - kai labai patiko, tai gaila, kad pasibaigė :D Tai Haruki Murakami "1Q84" ir Stieg Larsson Millennium trilogija. Abi man be galo patiko, negalėčiau pasakyti net, kuri labiau.. Turbūt nereikia nė sakyti, kad jos - visiškai skirtingos. Ir tas jausmas, kai užverti paskutinį paskutinės knygos puslapį, yra nenusakomas.. Kartu ir liūdna, ir gera.

Knygų iššūkio dėka (kurio, beje, neįveikiau, nors tikrai trūko nedaug - bet neliūdžiu) perskaičiau knygas, kurių galbūt būčiau neprisiruošusi perskaityti dar balažin kiek metų. Tokios knygos, kurias perskaičiusi be galo džiaugiuosi, nes taip įgyvendinau savo svajones, buvo Thomas Harris "Hanibalas" (šios dalies man pritrūko iki pilnos serijos apie Hanibalą, a, ir gal norit kas nors padovanoti? Nes turiu tris dalis, o šios pirkti tai nėr.. :D) bei Irvine Welsh "Traukinių žymėjimas". Tai buvo bene labiausiai trokštamos perskaityti knygos ir taip, man pavyko 8)

Taip pat šiemet teko perskaityti kaip niekad daug (tris :D) tikrų istorijų. Neapsisprendžiu, kuri labiau patiko - ar "Dykumų gėlė", ar "Randai". Abi buvo ypatingos. Randai - vien dėlto, kad tai knyga apie mano mėgstamiausią grupę ir Anthony gyvenimą. Įdomu viską susieti su RHCP to laikmečio muzika ir bent pabandyti suprasti, kas dėjosi grupės narių galvose.

A, nereikėtų pamiršti ir mažiausiai patikusios knygos, kurią skaitydama vos ne kankinausi.. Spėkit, kokia ji. Mhm, Audronės Urbonaitės "Cukruota žuvis". Tebūnie aš jos nesupratau taip, kaip reikėjo, tebūnie ten labai puiki knyga, bet man nepatiko. Visiškai. Perskaičiau dėl to, kad reikėjo. Neturiu nieko prieš privalomą literatūrą, mokykloje ji man netgi labai patikdavo, tačiau iki šios knygos galbūt dar nepribrendau.

Tai va taip. Šiais metais nežadėsiu sau perskaityti daugiau knygų, geriau perskaitysiu mažiau, bet tas, kurios man tikrai įdomios ir mielos :) Jokių Cukruotų žuvų.. :D

Kalėdos su Mažuoju princu

Žinai... kai tau labai liūdna,
gera žiūrėti į saulėlydžius...

Šias Kalėdas praleidau su Mažuoju princu. Per LRT kultūros kanalą rodė 1966-ųjų metų lietuvių sukurtą filmą pagal šį kūrinį. Pasirodo, tai pirmoji pasaulyje Mažojo princo ekranizacija! Nieko sau, ar ne? Buvo visai įdomu, ypač kai viskas žodis į žodį atitiko knygą. Be abejo, iš tokios knygos nieko ir neišmesi, nes kitaip viskas netektų prasmės..

Tad pažiūrėjusi filmą užsimaniau dar kartą perskaityti Mažąjį princą.

Iš pradžių tinginiavau, bet vakarop susiradau tą knygą ir perskaičiau :) Nėra tai mėgstamiausia mano knyga, tačiau mintys - auksinės. Kad ir iki skausmo pažįstamos :) Todėl bent taip praturtinau savo nieko vertą dieną ir pasidžiaugiau puikia knyga bei nuostabiomis iliustracijomis, jos man tikrai labai patinka :)

O jūs, mielieji, tikiuosi prasmingai praleidote savo šventes :) Ateinančiais metais linkiu jums sėkmės visame kame, kuo tik užsiimsite! Kad niekad nepritrūktų knygų, o ypač - laiko joms perskaityti! Apturėkite daugybę mažų gražių akimirkų :) Visiems dovanoju penkis šimtus milijonų besijuokiančių skambalėlių!.. 

Skleidžiu Knygų iššūkį

Nuotrauka kad ir nekokybiška, bet vis šioks toks įrodymas! O įrodau štai ką..

Kadangi jau galiu džiaugtis atostogom ir grįžau namo, tai nusprendžiau prikviesti daaar daugiau žmonių į Iššūkį! Į savo mokyklą man visada gera sugrįžti, o dar su tokia kilnia misija..!

Kretingoje, savo gimnazijoje, skaitykloje pakabinau Iššūkio minimalų aprašymą ir taisykles. Skaityklos vedėja pažadėjo nuskenuoti skelbimą ir išdalinti jį lietuvių kalbos mokytojoms (skenuos, kad viskas būtų spalvotai ir taip pritrauktų dėmesį :))

Tikiuosi, kad atsiras aktyvių mokinukų, kurie prisijungs prie Iššūkio :) O aš jaučiuosi padariusi dar vieną gerą darbą prie Kalėdas!

2013 m. Knygų iššūkis

Kur buvus, kur nebuvus išlenda ir Paulina su savo knygų sąrašu kitiems metams :) Šiemet iššūkis dar labiau vilioja. Džiaugiuosi, kad yra iniciatyvių žmonių, kurie užsiima skaitymo skatinimu! Ir dar man labai patinka naujasis iššūkio logo :)

O mano sąrašas yra toks:

1. Haruki Murakami "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas"

2. Algimantas Čekuolis "Šešios progos numirti"

3. Algimantas Čekuolis "Faktai ir šypsenos"

4. Jane Austen "Puikybė ir prietarai"

5. Ken Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo"

6. Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės"

7. Radek John "Memento"

8. Simon Beckett "Mirties chemija"

9. Chuck Palahniuk "Kovos klubas"

10. Khaled Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

11. Sofi Oksanen "Stalino karvės"

12. Donna Woolfolk Cross "Popiežė Joana"

2 alternatyvios knygos:

1. George R.R. Martin "Ledo ir ugnies giesmė. Sostų žaidimas"

2. Gounelle Laurent "Dievas visada keliauja incognito"

Šiaip jau šiemet labai sunkiai dėliojau sąrašą. Vienas knygas įrašiau, kitas tryniau, po to vėl pakeičiau.. Žodžiu, tikiuosi, kad pasiekiau tobulumo viršūnę taip elgdamasi :D O kadangi pasaulio pabaigą planuoju išgyventi, tai ir knygas su malonumu perskaitysiu :) Jau žinau, nuo ko pradėsiu! Jei sekate mano blogą ne vienerius metus, manau, ir Jūs turėtumėte žinoti :)

Louisa May Alcott "Mažosios moterys"

Knygą perskaičiau jau tikrai daugiau nei prieš savaitę, tačiau taip nebuvo laiko ją aprašyti.. Taip iki iššūkio pabaigos liko tik mėnuo, tad reikėtų paskubėti!

"Mažąsias moteris" buvau skaičiusi kažkada labai labai seniai, ta knyga dar buvo iš Iliustruotosios klasikos. Ir visą gyvenimą buvo toks noras perskaityti visą, o ne sutrumpintą variantą :) Juokėsi iš manęs mokyklos bibliotekoje, kad skaitau tokias knygas, bet kad ji tokia miela.. :)

Knygoje pasakojama apie vienos šeimos gyvenimą: motinos ir keturių mergaičių, kurios liko namuose vienos po to, kai tėtis išvyko į karą. Be abejo, pasakojimo centre - keturios seserys, Eimi, Betė, Džo ir Megė. Visos jos skirtingos, viena nori būti dama, kita - berniuku, kita - ramuolė, atnešanti į namus šilumą.. Knygoje jų poelgiais ir pasakymais puikiai atskleisti skirtingi charakteriai :)

Skaitant knygą, be abejo, jautėsi, kad tai - vaikų literatūra. Tačiau dėl to buvo net mieliau ją skaityti, gal kokia tai nostalgija, ar kas.. :) Nors maždaug atsiminiau, kas ten vyks, bet vis tiek skaičiau taip, lyg skaityčiau pirmą kartą, ir išgyvenau kartu su veikėjais.
To amžiaus knygose man patinka visos aplinkos bei manierų aprašymai. Pati nenorėčiau gyventi tuometiniame pasaulyje, bet paskaityti apie tai visada žavu, nes dabar tokių dalykų toli gražu nerasi. Todėl bent knygos puslapiuose galima prisiliesti prie senovės. Ten merginos yra damos, gyvena dideliuose namuose, vaikinai - džentelmenai.. :)

Jei kada užsimanytumėt nuklysti į vaikystę, manau, su šia knyga puikiai galima tai įgyvendinti :) Skaitosi greitai, lengvai, o ir nuteikia maloniai :)

Sigitas Parulskis "Sraigė su beisbolo lazda"

Taip gana greitai (būčiau ir dar greičiau) įveikiau 9-ąją Knygų iššūkio knygą :) Čia buvo mano "autobusinė" knyga, nes po Traukinių žymėjimo labai pasinešiau ant tokio dalyko :D

Šią Parulskio knygą norėjau jau seniai perskaityti, turbūt nuo tada, kai 2007-aisiais tapo suaugusiųjų metų knyga :) O traukė tai jau vien dėl pavadinimo, toks.. parulskiškas, nors tuomet dar jo kūrybos nepažinojau.

Knygą sudaro trumpos istorijos, publikuotos internete. Jos kasdienės, viena su kita nesusijusios, todėl taip greitai ir eina perskaityti :)

Ką aš galiu pasakyti. Man patinka Parulskis ir tai, ką jis rašo. Tikrai žinau žmonių, kurie jo nemėgsta, o kiek dar nežinau. Bet pati mėgstu tą jo stilių, ironiją, kartais - perdėtą atvirumą ir panašius dalykus. Ir vis dėlto, kad ir kokių jis ten vulgarių dalykų prirašytų, visada yra ir gražių. Mano skaitytoje knygoje buvo keletas vietų, kurios pabrauktos kaip citatos. Ištisi sakiniai. Pavyzdžiui, viename apskritai gražiame pasakojime "Vienos rudens dienos bliuzas" jis rašo:

Kai mirsim, bus lygiai taip pat – visi adresai taps klaidingi, visi pastatai – svetimi. Ir nebus kur sugrįžti. Ir su visais prasilenksim, mano akių šviesa. Ir užmiršim, ko buvo ieškota.

Arba apie kišeninius dievus:

 Visi mes turim po Dievą. Kai kurių kišeniniai, o kai kurių vos telpa pilyse su stebėjimo kameromis ir sargybiniais. Didelių žmonių Dievai dideli, apie jų mirtį dideli žmonės kalba iškilmingai, viešai, duoda interviu, leidžia filmuoti apgailėtinus savo mirusio Dievo palaikus, duoda melagingas priesaikas ir veidmainiškus įžadus prie savo Dievo kapo, bet paskui į viską spjauna ir užmiršta, ką sakę.

Apie tikėjimą:

<...> bažnyčia tam tikra prasme lyg ir Dievo kalėjimas, niekur jis iš jos negali išeiti. Nueini į bažnyčią, ten rūksta dūmai, saldžių paveikslų prikabinėta, kunigo balsas aidi kaip kalnuose, tai ir tiki, kad yra pragaras, aliejus, Judas su šventaisiais ir amžinybė kaip nesibaigiantis kaifas. 

Dar man patiko pasakojimas "Vabzdys". Nes perskaičiau ir tik po kelių akimirkų supratau, ką perskaičiau. Suvokimas sukrėtė.
Apskritai tai galėčiau dar daugiau pacituoti, bet gal jau paskutinį. Apie būtį.

Kiekvienam savo. Girtuoklio būtis – taip pat būtis. Ir Viešpaties akyse nė kiek ne menkesnė. Neteisingas gyvenimo būdas? O koks teisingas? Kasdieną vaikščioti į darbą, kurio nekenti, bučiuoti šikną viršininkui, kurio nekenti, rodyti dantis debilui kaimynui, kurio pakęsti negali, eiti rinkti į valdžią kretinų, laikančių save politikais, kurie paskui vogs tavo pinigus, įžūliai į akis meluos ir šiks tau ant galvos, žiūrėti vakarais televizorių, kurio nekenti – ar čia yra tikroji būtis, kurios nusipelnė žmogus? Ar tapti suknistu miesčionimi, kuris nerūko, negeria, nesikeikia, nesidulkina, visas net spindi nuo politinio korektiškumo ir tik augina save kaip kalakutą mirties prekystaliams – ar tai tikroji būtis?

Užteks. Tikrai džiaugiuosi, kad pagaliau perskaičiau šią knygą. Apie paprastus kasdienius dalykus truputį kitaip. Jei mėgstat ar ieškot kažko panašaus, tai rekomenduoju :)

Irvine Welsh "Traukinių žymėjimas"

Na ką.. Taip seniai norėjau perskaityti šią knygą, skaičiau su dideliu susidomėjimu, o dabar štai sėdžiu ir nežinau, kaip ją aprašyti.. Užsimaniau perskaityti ją dėl to, kad kažkada (irgi seniai) pažiūrėjau filmą Trainspotting, tada po kažkiek laiko pamačiau, kad vis dėlto yra tokia knyga (ir ji įtraukta į 1001 knygos sąrašą), o kodėl taip ilgai tempiau, jeigu taip norėjau, tai nė pati nežinau :) Taip kartais nutinka. Ypač su knygomis, kai jų prisikaupia daugybė.

Knyga yra apie narkotikus ir narkomanus, apie jų pasaulį, kuris kartais būna labai sudėtingas - kai reikia iš kažkur gauti pinigų dar vienai dozei. Daugiausia knygoje pasakoja Markas Rentonas, vienas iš narkotų. Jis, kaip ir kiti jo "draugai" yra škotas, įjunkęs į heroiną. Jis meta, vėl pradeda, vėl tampa švarus..

O pasakiau, kad daugiausia pasakoja jis todėl, kad pasakotojai keitėsi gan dažnai. Kartais buvo tikrai sunku susigaudyti, kur pasakoja Rentsas, o kur - Ligotasis ar kiti. Šiaip ar taip, kad ir kokia painiava iš pradžių buvo (dėl to pradžioje nesupratau nei ką skaitau, nei ar tai man patinka), vėliau pripratau ir priėmiau tai kaip visiškai normalų reiškinį, kuris nė kiek nebetrukdė.

Apskritai knygoje labai įtaigiai aprašomi visi tie narkomaniški dalykai (drįsčiau pastebėti, kad tai - jau antra iš eilės mano skaitoma knyga apie narkotikus ir jų vartojimą). Gal dėl to, kad ir pats autorius keletą metų vartojo. Todėl jis ir žino, kaip viską perteikti. Labiausiai įsiminiau vietą, kurioje Rentonui pasireiškia labai didelė abstinencija nuo nevartojimo:

Arba kai jam prasideda haliucinacijos, neva kūdikis bando jį užpulti:

Žodžiu, viskas ten taip įdomu! A, tiesa.. Jeigu kam nors užkliuvo vienas "gražus" žodis, tai taip, jis šioje knygoje buvo vartojamas n kartų. Tikrai žadėjau suskaičiuoti, bet sugalvojau jau perskaičiusi gal 100 puslapių, o nenorėjau iš naujo jų skaityti.. Kadangi tikrai tikrai viename sakinyje jis būdavo pavartotas keletą kartų. Labai susigyvenau su juo, tačiau pati taip kalbėti nepradėsiu, ne.

O pabaigoje noriu pasigirti, kad šią knygą visą (išskyrus tik kokius 40 puslapių) perskaičiau važinėdama viešuoju transportu į paskaitas, iš jų ir kitais reikalais. Man ji buvo įdomi, tikrai būčiau perskaičiusi greičiau, jei dar skaityčiau namie.. Tačiau kai jau buvau daug paskaičiusi autobusuose ir troleibusuose, iš principo norėjau turėti vien tik viešojo transporto knygą :) Ir man puikiai pavyko!

Dabar labai laukiu, kada ištaikysiu laiko pažiūrėti ekranizacijai. Visai kitaip susižiūrės, kai knyga jau perskaityta. O štai čia - scena iš filmo. Ta pati, kurią taip gausiai pacitavau.

Knyga užskaityta ir rekomenduojama!

Pegaso knygynas internete

Pradinis puslapis

Pagaliau! Jau nežinau kiek laiko svajoju apie tokį dalyką. Pamenu, Baltos lankos turėjo, ir buvo labai patogu vien dėl to, kad galėjai maždaug orientuotis knygų kainose (nes iš ten knygų neužsisakinėjau, žinau, kad neužsisakysiu ir čia :D). Tačiau kai dingo Baltos lankos, Pegasas ilgai negalėjo suteikti šios paslaugos. Apskritai jų puslapis buvo toks.. Nekoks :D Net rašiau puslapio ar ko ten administratoriams, kad gaaal būtų galima padaryti taip, kad žmonės matytų knygas su jų kainomis ir t.t.

Ir štai, pamačiau, kad pagaliau jie tai padarė! Labai džiaugiuosi. Nors ir mėgstu eiti į knygynus, tačiau orientuotis knygų kainose sėdint šiltai namuose taip pat geras jausmas :)

Anthony Kiedis su Larry Sloman "Randai"

Ilgai skaičiau, tačiau pagaliau pabaigiau! Pagaliau ne dėl to, kad nusibodo, o todėl, kad taip norėjau pažiūrėti, kuo pasibaigs tiek Antanui, tiek kitiems..!

Visų pirma - kodėl paėmiau šią knygą į rankas.

Senų seniausiai, kai tik pradėjau mėgti Red Hot Chili Peppers, pamačiau, kad yra tokia knyga. Užsimaniau ją paskaityti, bet bibliotekose nebuvo, pirkti nenorėjau, tai taip ir liko neįgyvendinta svajonė. Taip jau nutiko, kad vasarą į Lietuvą buvo atvykę patys RHCP, na, o po to likusi psichozė privertė iškart įsigyti šią knygą, tiesa, iš antrų rankų, bet nuo to ji nė kiek ne blogesnė! Gal netgi jaukesnė :)

Ant antrojo knygos viršelio rašo, kad ši biografija - pernelyg šokiruojanti ir neįtikėtina, kad galėtų būti išgalvota. TAI JAU TIKRAI. Neįsivaizduoju tokio rašytojo, kuris galėtų taip pripildyti knygą beveik visų rūšių narkotikų, negandų, maišto ir muzikos.
RHCP lyderio gyvenimas išties neįtikėtinas. Antanas nuo pat mažens vartojo narkotikus, su pertraukomis, tačiau tai tęsėsi daugelį metų (nors mane šokiravo ne trukmė, o tai, nuo kada jis pradėjo vartoti.. Tik bijau suklysti, ar tik ne nuo 12 metų). Nuo patrakusio maištautojo virto pakankamai dvasingu žmogumi. Tiek kartų klupęs ir vėl kėlęsis iš narkotikų liūno, dėl jų praradęs geriausius draugus.. Toks spalvingas gyvenimas, nors tos spalvos dažniausiai buvo tamsios!
Ne ką mažiau nei Antano gyvenimas buvo įdomu ir mėgstamos (mėgstamiausios!) grupės veikla. Niekad nebuvau domėjusis, kaip jie kūrėsi, kaip grupėje keitėsi muzikantai, kokios buvo sudėtys ir pan. Dabar tikrai sužinojau daug dalykų :) Pavyzdžiui, kad gitaristo vieta užkeikta :D Nežinau kas kiek laiko ten keitėsi muzikantai.. O legendiniai buvo tik du: Hillel Slovak ir John Frusciante :) Taip pat žavėjo dainų kūrimo procesas. Neįtikėtina, kaip grupės nariai supranta vienas kitą ir, atrodo, lengvai kuria naujas dainas (išskyrus Californication!).
Bet kad negalvotumėt, kad viskas čia taip tobulai, tai pasakysiu ir blogų dalykų. Ne apie pačią knygą, deja :D "Ačiū" Obuolio vertėjams.. Jau vien tai, kad Flea visoj knygoj buvo "Blusa", baisiai erzino. Suprantu, kad flea ta ir reiškia, bet vardų juk neverčia.. Manau, pravardė, kurią žino visas pasaulis, tikrai turėtų būti palikta originalo kalba. Arba dainų žodžiai. Nelabai pavyko juos gražiai išversti, ne. Ir dar begalės apskritai rašybos klaidų. Bet taip jau būna su Obuoliu, nieko nepadarysi..

Apskritai tai knyga labai patiko! A, tiesa, pamiršau paminėti, kad dar čia yra keletas lapų su asmeninėmis Antano gyvenimo nuotraukomis - buvo be galo įdomu tyrinėti ir tikrai jas peržiūrėjau ne vieną ir ne dešimt kartų. Skaitydama apie tam tikro albumo kūrimą, gastroles su juo, vis klausydavau to albumo, tuomet kažkaip geriau eina įsijausti. Žodžiu, viskas labai puikiai!
O dabar turbūt reikėtų paklausyti RHCP.. :)